Byla 3K-3-347/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Dalios Vasarienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentei, Teisėjų tarybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu ir žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilęs ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atleidimą iš teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimams, aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl proceso teisės normų pažeidimo.

6Ieškovė D. M. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Lietuvos Respublikos Prezidento 2012 m. lapkričio 26 d. dekretą Nr. IK-1284 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą patarti dėl D. M. atleidimo iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui“; 2) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu bei panaikinti Teisėjų tarybos 2012 m. lapkričio 27 d. nutarimą Nr. 13P-187-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti D. M. iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui“; 3) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Lietuvos Respublikos Prezidento 2012 m. lapkričio 28 d. dekretą Nr. IK-1289 „Dėl Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. M. atleidimo“; 4) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2012 m. lapkričio 28 d. dekretu Nr. 1K-1289 D. M. buvo neteisėtai atleista iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovės naudai dėl neteisėto atleidimo iš teisėjo pareigų 1 392 558 Lt turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos. Ieškovė taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. lapkričio 29 d. dekreto Nr. 1K-1181 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ dalis, kuria ji buvo paskirta teisėja „penkeriems metams“, 2008 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Teismų įstatymo 57 straipsnio 1 dalies pakeitimams, nustatantiems, jog asmuo į teisėjo pareigas skiriamas iki 65 metų amžiaus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisėjų nepriklausomumo principui.

7Ieškovės teigimu, nors ji Kauno miesto apylinkės teismo teisėja buvo paskirta Respublikos Prezidento 2007 m. lapkričio 29 d. dekretu penkerių metų laikotarpiui, 2008 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Teismų įstatymo 57 straipsnio 1 dalies pakeitimui, pagal kurį visi teisėjai skiriami iki 65 metų, siekiant nepažeisti konstitucinių lygiateisiškumo ir teisėjų nepriklausomumo principų, visų tos pačios pakopos teisėjų, paskirtų penkerių metų kadencijai, įgaliojimai turėjo būti pratęsti iki 65 metų. Ieškovės manymu, Respublikos Prezidentė, priimdama sprendimą nepratęsti ieškovės, kaip teisėjos, įgaliojimų, vadovavosi neaiškiais, neteisėtu būdu surinktais įrodymais bei kriterijais. Teisėjų tarybos nariams nebuvo pateikta išsami informacija apie ieškovę, o tarybos posėdis buvo šališkas. Kauno apygardos teismo pirmininkas atliko tikslinį ieškovės veiklos vertinimą ir nenustatė, kad ieškovė nesilaiko teisėjų etikos taisyklių reikalavimų. Ieškovės nuomone, sprendimas atlikti tokį patikrinimą pažeidė konstitucinius teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principus, asmenų lygybės įstatymui principą, Teismų tarybos 2004 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 218 patvirtintų Periodinio teisėjų veiklos vertinimo nuostatų reikalavimus. Ieškovės veikla įvertinta neobjektyviai, taikant kitokius kriterijus, negu kitų penkerių metų stažą turinčių teisėjų.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Teismas konstatavo, kad Teisėjų taryba nepažeidė Teismų įstatymo ir Konstitucijos reikalavimų. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimu, kuriame pažymėta, kad Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, jei nėra Teisėjų tarybos patarimo. Prezidentas, gavęs patarimą iš Teisėjų tarybos atleisti teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, privalo teisėją atleisti iš pareigų. Be to, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Teisėjų taryba privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodyti objektyvaus pobūdžio faktai, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas teisėju ar eiti teisėjo pareigų. Jeigu tokių faktų yra, Teisėjų taryba turi konstitucinę pareigą patarti Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Teismų tarybos patarimai Prezidentui turi būti racionaliai argumentuoti, o motyvai – aiškiai išdėstyti, negali būti grindžiami prielaidomis, subjektyviomis Teisėjų tarybos narių nuostatomis ar nuomonėmis, juos būtina pagrįsti vien nustatytais faktais, įvertinus atitinkamą asmens profesinį pasirengimą, kitas aplinkybes, kurios lemia jo tinkamumą ar netinkamumą atitinkamoms pareigoms (ar teisėjo darbui apskritai).

11Teismas nustatė, kad Teisėjų taryba 2012 m. spalio 30 d. neeilinio posėdžio metu nutarė pritarti Prezidentės patarėjo siūlymui pavesti Kauno apygardos teismo pirmininkui atlikti ieškovės veiklos neplaninį tikslinį patikrinimą. Teismas sprendė, kad Teisėjų taryba, inicijuodama ieškovės veiklos patikrinimą, o ne vertinimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teisėjų taryba yra aukščiausia teismų savivaldos institucija, turinti teisę peržiūrėti ir revizuoti tiek teismo patikrinimo išvadas, tiek Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos išvadas, todėl turi diskrecijos laisvę pasirinkti, kuri teisėjo veiklos patikros forma yra tikslinga konkrečioje situacijoje. Teismas konstatavo, kad Teisėjų taryba, įvertinusi Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. – lapkričio 26 d. Tikslinio patikrinimo akte Nr. V15-76 nurodytus faktus apie ieškovės jurisprudencinę veiklą, teismo posėdžio vedimą bei bendravimo su proceso dalyviais kultūrą, taip pat Nacionalinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2011 m. vasario 8 d. Nr. 48P-37-(7.8.4) išvadą „Dėl teisėjos D. M. veiklos vertinimo“, turėjo pagrindą priimti ginčijamą nutarimą, t. y. patarti Prezidentei atleisti ieškovę iš teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės teismo posėdžiuose proceso dalyviams išsakytas replikas, komentarus ar diskusijas su proceso dalyviais ir kt., tokius pasisakymus pripažino neatitinkančiais Teisėjų etikos kodekso 14 straipsnio reikalavimų. Teismas, palyginęs 2010 m. lapkričio 24 d. ir 2012 m. spalio 17 d. pažymas apie teisėjos darbą, remdamasis statistikos duomenimis, padarė išvadą, kad nuo eilinio patikrinimo laiko ieškovės išnagrinėtų bylų stabilumas ėjo blogyn, t. y. per 2011 ir 2012 metus padaugėjo tiek panaikintų, tiek pakeistų nutarimų. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad patikrinimas buvo atliktas nesilaikant Administravimo teismuose nuostatuose nustatytos procedūros: teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas, laikydamasis Administravimo teismuose nuostatų 22 punkto, išsiuntė tikslinio patikrinimo projektą ieškovei, su kuriuo ji susipažino ir dėl kurių pateikė išsamias pastabas, jas elektroniniu paštu išsiuntė Teisėjų tarybos sekretorei bei Prezidentės patarėjui, o Teisėjų tarybai buvo pateiktas galutinis patikrinimo aktas, kurio turinys atitiko anksčiau pateiktą jo projektą. Remdamasis Teisėjų tarybos neeilinio posėdžio protokolu, teismas nustatė, kad Teisėjų taryba, dalyvaujant ieškovei, vertino tiek patikrinimo aktą, tiek ieškovės pretenzijas dėl šio akto. Teismas nesutiko su ieškovės nurodytu argumentu, kad buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, jog pasibaigus nurodytam įgaliojimų laikui ji bus paskirta į teisėjos pareigas iki 65 metų. Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 20 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, pasibaigus apylinkės teismo teisėjo penkerių metų įgaliojimų laikui, Prezidentas tokį asmenį gali, bet neprivalo skirti apylinkės teismo teisėju, iki jam sukaks 65 metai. Atmetęs pagrindinius ieškovės reikalavimus, teismas atmetė ir išvestinius reikalavimus priteisti iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturtinę žalą.

12Teismas netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Prezidento 2007 m. lapkričio 29 d. dekreto Nr. 1K-1181 atitikties Konstitucijai, nes ieškovė neginčijo šio dekreto ir nekėlė klausimo dėl jos paskyrimo į Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigas teisėtumo. Be to, Konstitucinis Teismas analogišką klausimą jau yra nagrinėjęs iki 2008 m. priimtų Teismų įstatymo pataisų, o 2009 m. lapkričio 20 d. sprendime Konstitucinis Teismas dar kartą pakartojo ankstesnę savo doktriną. Teismas nurodė, kad 2008 m. liepos 3 d. priimtame įstatyme dėl Teismų įstatymo pakeitimų ir papildymų įstatymo leidėjas išaiškino ankstesnių Teismų įstatymo normų galiojimą laiko atžvilgiu (46 straipsnio 8 dalis), todėl nėra pagrindo teismui abejoti dėl įstatymo ar ginčijamo dekreto konstitucingumo, taip pat nėra pagrindo išvadai apie netinkamą jų taikymą laiko atžvilgiu.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 4 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

14Teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes Vilniaus apygardos teismo teisėja profesinės karjeros prasme priklausoma nuo atsakovo Prezidento institucijos, o Teisėjų taryba turi teisę spręsti teisėjos karjeros klausimus, jos išrinkimo į Teisėjų savivaldos organų narius, drausminės atsakomybės bei atleidimo iš teisėjo pareigų klausimus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad civilinių bylų pagal ieškinius, kuriais ginčijamas teisėjo atleidimo iš pareigų teisėtumas bei pagrįstumas, teismingumas Vilniaus apygardos teismui yra nustatytas įstatymo ir ši įstatymo nuostata nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o priešingai, jos konstitucingumas įstatymo nustatyta tvarka yra patikrintas ir patvirtintas Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimu. Kadangi ginčas kilo dėl ieškovės atleidimo iš teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui, o ne dėl atleidimo pažeminus teisėjo vardą, tai ieškovės prašymų dėl liudytojų apklausos, bylų garso įrašų išklausymo netenkinimas pats savaime negali reikšti teismo šališkumo. Kolegija nustatė, kad išvadas apie ieškovės atleidimą, pasibaigus įgaliojimų laikui, pirmosios instancijos teismas pagrindė oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, teismas tyrė rašytinių įrodymų duomenis, juos vertino, taip pat atsižvelgė į ieškovės ieškinyje išdėstytas aplinkybes bei teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus ir padarė šiais duomenimis pagrįstas išvadas. Kolegija nesutiko su ieškovės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišsprendė ieškovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Konstitucinis Teismas analogišką klausimą jau yra nagrinėjęs ir tuo aspektu yra pasisakęs iki 2008 m. priimtų Teismų įstatymo pataisų, o 2009 m. lapkričio 20 d. sprendime Konstitucinis Teismas dar kartą pakartojo ankstesnę savo doktriną. Be to, pirmosios instancijos teismas aptarė teisinį reglamentavimą ir pagrįstai konstatavo, kad, įstatymo leidėjui išaiškinus ankstesnių Teismų įstatymo normų galiojimą laiko atžvilgiu, nėra pagrindo abejoti dėl įstatymo ar ginčijamo dekreto konstitucingumo, taip pat nėra pagrindo išvadai apie netinkamą jų taikymą laiko atžvilgiu. Vien ta aplinkybė, kad dėl ieškovės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas pasisakė, priimdamas sprendimą dėl bylos esmės, o ne atskiroje nutartyje, nesudaro pagrindo teigti, jog prašymas nebuvo išnagrinėtas ir dėl jo nebuvo priimtas procesinis sprendimas. Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su ieškovės argumentais, kad, teismui nesikreipus į Konstitucinį Teismą, negalėjo būti tinkamai išspręsti ir kitų Lietuvos Respublikos Prezidentės priimtų dekretų teisėtumo klausimai.

15III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartį ir ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

171. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 2, 3, 6, 12, 14, 17, 21 straipsnius, t. y. buvo neobjektyvūs, priklausomi ir šališki, nesivadovavo asmenų lygybės įstatymui ir teismui, rungimosi, betarpiškumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principais, be to, tiek bylą nagrinėję teismai, tiek Teisėjų taryba pažeidė Teisėjų etikos kodekso 8 straipsnio 2–4 punktų reikalavimus.

182. Kasatorės įsitikinimu, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta skubotai, neįsigilinus į bylos esmę, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetus kasatorės prašymus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, be jokių motyvų atmesdami jos prašymus bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kviesti ir apklausti liudytojus, išreikalauti rašytinius įrodymus ir išklausyti garso įrašus, nesilaikė CPK 290 straipsnio reikalavimo teismo priimtas nutartis motyvuoti. Atmesdami šiuos prašymus, teismai pažeidė CPK 42 straipsnio 2 dalį (šalių teisę teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir užduoti klausimus liudytojams), 176 straipsnį, 177 straipsnio 2 dalį (netyrė įrodymų – neapklausė liudytojų, neišreikalavo ir neištyrė rašytinių įrodymų, neišklausė Teisėjų tarybos posėdžio garso įrašo), 179 straipsnio 1 dalį (ne tik nepasiūlė pateikti papildomus įrodymus, bet ir atmetė prašymą padėti tai padaryti, nepatikrino operatyvinės medžiagos savo iniciatyva), 181 straipsnio 2 dalį (nerinko įrodymų savo iniciatyva tam, kad būtų apgintos asmens teisės ir teisėti interesai), 183 straipsnio 3 dalį (nesilaikė betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų). Kasatorės nuomone, teismų padaryti CPK 6, 12, 14, 17 straipsniuose įtvirtintų principų pažeidimai sutrukdė priimti teisingus, objektyvius ir nešališkus sprendimus, nustatyti objektyvią tiesą.

193. Spręsdama kasatorės atleidimo iš pareigų klausimą, Teisėjų taryba nesilaikė Konstitucijos, Teismų įstatymo nuostatų, pažeidė Teisėjų tarybos darbo reglamente deklaruojamus principus, nes sprendimai priimti remiantis medžiaga, kurioje apie jos veiklą tendencingai pateikti neigiami, pagal įstatymų reikalavimus neištirti duomenys, suformuojant išankstinę neigiamą nuomonę ir atimant galimybę pasiaiškinti.

204. Tikslinis kasatorės veiklos patikrinimas atliktas nesilaikant Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos apraše nustatytų kriterijų, nes teisėjų veikla turi būti vertinama laikantis teisėjų nepriklausomumo principo, remiantis statistikos su teisingumo vykdymu susijusiais duomenimis, o ne tikrinant atskirų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, atlikti neeilinį veiklos vertinimą vadovaujantis Teismų įstatymo 912 straipsnio 3 dalimi nebuvo teisinio pagrindo, nes kasatorė neprašė jo atlikti, o duomenų dėl teisėjos veiklos trūkumų kartojimosi nepateikta. Atsakovai vadovavosi skirtingų redakcijų Teismų įstatymo nuostatomis, todėl pažeistas ir konstitucinis teisinio aiškumo principas.

215. Kasatorė nurodo, kad bylą objektyviai išnagrinėti sutrukdė ir nepagrįstas teismų įsitikinimas, jog Konstitucinis Teismas dėl Teismų įstatymo atitikties Konstitucijai jau yra pasisakęs ir ši pozicija byloje aiški. Kasatorės prašymas ištirti 2007 m. lapkričio 29 d. Prezidento dekreto Nr. 1K-1181 dalies, kuria nustatytas penkerių metų bandomasis laikotarpis, pasikeitus Teismų įstatymo normoms, konstitucingumą yra pagrįstas ir teisėtas, nes kasatorės veiklos vertinimas atliktas remiantis naujos redakcijos Teismų įstatymo 912 straipsnio 3 dalies nuostatomis, todėl atitinkamai turėjo būti taikoma ir šio įstatymo 57 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad asmenys į teisėjo pareigas skiriami iki 65 metų amžiaus be bandomojo laikotarpio. Tuo atveju, jeigu atsakovai vadovavosi ankstesnės redakcijos Teismų įstatymu, prieš pasibaigiant kasatorės įgaliojimams turėjo būti atliktas penkerių metų jos veiklos patikrinimas, tačiau atsakovai, atlikdami patikrinimą po trejų metų, savo veiksmais patvirtino, kad taikė naujos redakcijos Teismų įstatymo straipsnius. Kasatorės teigimu, teismai, pasisakydami dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą tikslingumo, prašymo motyvų ir reikalavimų iš viso neaptarė, taigi prašymas iš esmės nebuvo nagrinėtas.

22Atsiliepime į kasacinį skundą Teisėjų taryba, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos, prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

231. Dėl teisės teikti įrodymus. Atsakovė nesutinka su kasatorės argumentais dėl tariamų jos procesinių teisių suvaržymų, netenkinant prašymų perklausyti Teisėjų tarybos posėdžio garso įrašą, iškviesti ir apklausti liudytojus. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, nagrinėjantis bylą teismas turi pareigą nustatyti, ar įrodymus teikiantis asmuo vadovavosi CPK 180 straipsniu, kuriame nustatyta sąsajumo taisyklė tarp įrodinėjimo dalyko ir įrodymų turinio, ir klausimą dėl dalyvaujančio byloje asmens prašymo išreikalauti įrodymus spręsti analizuodamas įrodinėjimo dalyką, prašomų išreikalauti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku, kas inter alia tiesiogiai susiję su civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimu (Teismų praktika, 22). Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kasatorės prašymų dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, liudytojų kvietimo ir garso įrašų išreikalavimo, sistemiškai, aiškiai ir išsamiai išdėstė motyvus, kodėl šie prašymai netenkintini. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodinėtinų aplinkybių vertinimą ir išdėstydamas papildomus motyvus, pagrįstai sutiko, kad pirmosios instancijos teismas nustatė įrodinėjimo dalyką ir sprendė dėl prašymų tinkamai. Tai, kad teismai priėmė nepalankų kasatorei sprendimą, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog teismai pažeidė CPK nuostatas, netinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Vien ta aplinkybė, kad rašytinio proceso metu netenkinamas prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nesudaro pagrindo teigti, jog pažeidžiamos asmenų lygybės įstatymui ir teismui ar kiti civilinio proceso principai.

242. Dėl teismų šališkumo. Atsakovė atmeta kasatorės argumentus, kad bylą nagrinėję teismai buvo šališki. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, kasatoriaus argumentai dėl atitinkamų įrodymų įvertinimo ar neįvertinimo teismo posėdyje negali būti pagrindas išvadai dėl teisėjo šališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas, priimtas byloje H. D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. G. ir O. D. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-1082/2002; 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio energija“ v. UFM AB „Diskontas“, bylos Nr. 3K-3-154/2012).

253. Dėl įrodymų vertinimo. Atsakovė nurodo, kad buvo atliktas ne Teismų įstatymo IX skyriaus III skirsnyje nurodytas kasatorės veiklos vertinimas, bet šio įstatymo 104 straipsnyje nustatytas teisėjo veiklos tyrimas (patikrinimas). Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad Teisėjų taryba turi diskrecijos laisvę pasirinkti, kuri teisėjo veiklos patikros forma tikslinga konkrečioje situacijoje.

264. Dėl apeliacinio skundo neišnagrinėjimo iš esmės. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, savo nutarties tekste neprivalėjo kartoti tų motyvų, kurie pirmosios instancijos teismo sprendime buvo išdėstyti tiek dėl kasatorės veiklos tikslinio patikrinimo, tiek dėl tinkamo Teismų įstatymo nuostatų taikymo laiko atžvilgiu nepratęsiant kasatorės, kaip teisėjos, įgaliojimų. Be to, pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, su teismo pateiktu vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutiko, o kasatorės išvada, kad apeliacinis skundas iš esmės nebuvo nagrinėtas, nepagrįsta.

275. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinimo. Atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo, padarė įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, tarp jų ir išaiškinimą dėl teisinio reglamentavimo pakeitimų ir papildymų bei kasatorės argumentus. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. J. v. Klaipėdos miesto 1–asis notarų biuras, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-373/2010, yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir ši teisė nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė prašymą dėl tokio kreipimosi.

28Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos Prezidentė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

291. Dėl kasatorės procesinių prašymų nagrinėjimo. Atsakovė nesutinka su kasatorės teiginiais, kad byla išnagrinėta skubotai, neobjektyviai, šališko teismo, pažeidžiant konstitucinius ir civilinio proceso principus, kuriuos ji grindžia tuo, jog nebuvo tenkinti prašymai išklausyti posėdžių įrašus, apklausti liudytojus, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina, kad prašymų netenkinimas savaime negali reikšti teismo šališkumo ar teisės normų pažeidimo. Bylą nagrinėjęs teismas kasatorės prašymus sprendė pagal jų turinį, dalis jų buvo tenkinti, o tie prašymai, kurie nesusiję su kilusiu teisiniu ginču, pagrįstai atmesti. Pirmosios instancijos teismo posėdžių metu kasatorės teirautasi, kurie konkrečiai jos žodžiai pasakyti ne taip, kaip nurodyta patikrinimo akte, tačiau kasatorė to nurodyti negalėjo, priešingai, ji patvirtino sakiusi nurodytus žodžius, bet juos interpretavo kitaip. Visi byloje dalyvaujantys asmenys iki teisminio nagrinėjimo turėjo galimybę susipažinti su posėdžių įrašais, juos įvertinti, todėl jų klausymas pirmosios instancijos teismo posėdyje, nepagrindus tokio prašymo būtinumo, reikštų proceso vilkinimą.

302. Dėl kasatorės atleidimo iš teisėjos pareigų pagrindų. Atsakovė nurodo, kad sprendimas inicijuoti kasatorės atleidimą iš pareigų pasibaigus jos įgaliojimų laikui buvo priimtas vertinant ne tik objektyvaus pobūdžio faktus, bet ir aplinkybes, leidžiančias spręsti, ar per penkerius įgaliojimų metus kasatorė savo darbu ir elgesiu įrodė esanti tinkama teisėjo darbui (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai), ar kasatorės paskyrimas į teisėjo pareigas iki 65 metų neprieštarautų viešajam interesui, kad teisėjais būtų skiriami tik tinkamų dalykinių ir asmeninių savybių turintys asmenys (Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Atsakovės teigimu, Teisėjų tarybos 2012 m. spalio 22 d. posėdžio protokolas rodo, kad Prezidentės atstovas, likus daugiau nei mėnesiui iki 2007 m. lapkričio 29 d. dekretu paskirtų teisėjų, tarp jų ir kasatorės, įgaliojimų pabaigos, susipažino su informacija apie teisėjų veiklą ir kreipėsi į Teisėjų tarybą dėl dviejų teisėjų, įskaitant kasatorę, veiklos patikrinimo tam tikrais aspektais. Atsižvelgiant į tai, kad Prezidentas, pasibaigus apylinkės teisėjo penkerių metų įgaliojimų laikui, gali, bet neprivalo tokio asmens skirti apylinkės teismo teisėju, iki jam sukaks 65 metai (Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimas), o kilus mažiausiai abejonei dėl asmens tinkamumo tolesniam teisėjo darbui turi teisę neskirti jo teisėju iki 65 metų, darytina išvada, jog šiuo atveju Prezidentė vadovavosi atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, nes prašė Teisėjų tarybos dar kartą patikrinti, ar kilusios abejonės dėl dviejų teisėjų veiklos aspektų yra pagrįstos. Šiame Teisėjų tarybos posėdžio protokole užfiksuota, kad kasatorės veiklos patikrinimą siūloma atlikti nuo 2011 m. vasario 8 d., siekiant įvertinti, ar ji tinkamai reagavo į 2011 m. vasario 8 d. vertinimo metu jai išsakytus priekaištus dėl neoficialios kalbos proceso metu vartojimo. Pažymėtina, kad Administravimo teismuose nuostatų 14.1 punkte nustatyti tinkamos teismo posėdžių vedimo kultūros, nešališkumo, oficialios kalbos, pagarbos proceso dalyviams ir kt. reikalavimai. Atsakovė pabrėžė, kad šiuo atveju buvo atliktas kasatorės veiklos patikrinimas, o ne neeilinis vertinimas, kurio pagal Teismų įstatymo 912 straipsnio 3 dalį net ir nebūtų galima atlikti, nes nuo 2011 m. vasario 8 d. atlikto vertinimo nebuvo praėję treji metai. Teisėjų taryba turi diskrecijos laisvę nuspręsti, kuri teisėjo veiklos patikrinimo forma yra tikslingiausia. Remiantis Patikrinimo aktu, matyti, kad, išklausius atsitiktine tvarka parinktus teismo posėdžių įrašus, nustatyta, jog kasatorė posėdžių metu nepakankamai oficiali, replikuoja, moralizuoja, yra ne visai korektiška. Atsakovė pažymėjo, kad abejones dėl kasatorės tinkamumo toliau eiti teisėjo pareigas lėmė šis elgesys ir bendravimo su proceso dalyviais kultūra, o ne atskiri jos priimti procesiniai sprendimai, priimti administracinių teisės pažeidimų bylose.

313. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovės nuomone, kasatorės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas kaip nepagrįstas, nes Konstitucinis Teismas analogišką klausimą jau yra nagrinėjęs ir tuo aspektu pasisakęs tiek iki 2008 m. priimtų Teismų įstatymo pataisų, tiek po to. 2009 m. lapkričio 20 d. sprendime Konstitucinis Teismas dar kartą pabrėžė, kad, pasibaigus apylinkės teismo teisėjo penkerių metų įgaliojimų laikui, Prezidentas tokį asmenį gali, bet neprivalo skirti apylinkės teismo teisėju iki 65 metų, o įgyvendindamas šią diskrecijos teisę, vadovaujasi ne tik asmens noru toliau eiti teisėjo pareigas, bet ir viešuoju interesu, kad teisėjais būtų skiriami tik tinkamų dalykinių ir asmeninių savybių turintys asmenys. Atsakovės įsitikinimu, Teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimus įgyvendinančios įstatymo nuostatos aiškiai atspindi ankstesnę Konstitucinio Teismo doktriną ir suteikia teisę Prezidentui spręsti dėl teisėjų įgaliojimų pratęsimo, bet nereiškia, kad šie įgaliojimai savaime turi būti pratęsti.

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

34Dėl atleidimo iš teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui, procedūros

35Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas. Laiką, kuriam skiriami teisėjai, reglamentuojančioje Teismų įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2008 m. rugsėjo 1 d.) buvo nustatyta, kad asmuo į apylinkės teismo teisėjo pareigas pirmą kartą skiriamas penkeriems metams siekiant įvertinti, ar jis tinka dirbti teisėju. <…> Pasibaigus penkerių metų terminui, Respublikos Prezidentas tokį asmenį apylinkės teismo teisėju be egzamino ir atrankos gali skirti iki to laiko, kai jam sukaks 65 metai. 2008 m. liepos 3 d. priimtas Teismų įstatymo 33, 34, 36, 38, 39, 42, 43, 47, 51, 551, 57, 61, 63, 64, 691, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 84, 85, 86, 90, 98, 101, 103 straipsnių, XII skyriaus antrojo skirsnio pavadinimo, 106, 107, 108, 119, 120, 122, 124, 127, 128, 129 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 89, 109, 110, 111, 112, 125 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 531, 532 straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju skirsniu įstatymas Nr. X-1685, įsigaliojęs nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatyta, kad asmuo į teisėjo pareigas skiriamas iki 65 metų amžiaus. Šio įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje išaiškinta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pirmą kartą penkeriems metams paskirti apylinkių teismų teisėjai eina teisėjo pareigas iki termino, kuriam jie buvo paskirti, pabaigos. Pasibaigus penkerių metų terminui, Respublikos Prezidentas tokį teisėją be egzamino ir atrankos gali skirti apylinkės teismo teisėju iki to laiko, kai jam sukaks 65 metai. Taigi įstatyme įtvirtintas reglamentavimas dėl teisėjų, iki 2008 m. liepos 3 d. įstatymo įsigaliojimo paskirtų penkerių metų kadencijai, karjeros pasibaigus šiam laikui (skyrimo iki 65 metų arba atleidimo pasibaigus įgaliojimų laikui) išliko nepakitęs ir po pirmiau nurodyto Teismų įstatymo pakeitimo. Kasatorės argumentas, kad visų penkeriems metams paskirtų apylinkių teismų teisėjų įgaliojimai, 2008 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Teismų įstatymo pakeitimams, turi būti pratęsiami iki 65 metų, nepagrįstas.

36Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 20 d. sprendime konstatavo, kad „pasibaigus apylinkės teismo teisėjo penkerių metų įgaliojimų laikui, Respublikos Prezidentas tokį asmenį gali, bet neprivalo skirti apylinkės teismo teisėju, iki jam sukaks 65 metai, net ir tuo atveju, kai Teismų taryba pataria skirti teisėją toliau eiti pareigas, iki jam sukaks 65 metai. Minėtu atveju apylinkės teismo teisėjo atleidimas ar paskyrimas, iki jam sukaks 65 metai, pasibaigus jo penkerių metų įgaliojimų laikui, yra Respublikos Prezidento diskrecija, kurią įgyvendindamas Respublikos Prezidentas vadovaujasi ne tik asmens noru toliau eiti teisėjo pareigas, bet ir viešuoju interesu, kad teisėjais būtų skiriami tik tinkamų dalykinių ir asmeninių savybių turintys asmenys“. Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 20 d. nutarime pabrėžė, kad „Respublikos Prezidentas neturi absoliučios diskrecijos spręsti, ar asmuo, kurio teisėjo įgaliojimų laikas (reikalingas jo tinkamumui teisėjo darbui įrodyti) pasibaigė, turi būti vėl skiriamas teisėju (žinoma, jeigu jis to pageidauja), ar turi būti atleistas iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui. Priimdamas atitinkamą sprendimą Respublikos Prezidentas yra saistomas Konstitucijos, inter alia joje įtvirtintų atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų“. Įgyvendindamas šią jam suteiktą diskreciją, Respublikos Prezidentas sprendimą dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų priima tik gavęs specialios teisėjų institucijos (nagrinėjamu atveju – Teisėjų tarybos) patarimą. Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 20 d. nutarime yra pabrėžęs, kad Respublikos Prezidentas, gavęs patarimą iš Teisėjų tarybos atleisti teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, privalo teisėją atleisti iš pareigų. Teisėjų tarybos patarimai Respublikos Prezidentui turi būti racionaliai argumentuoti, motyvai, dėl kurių patariama tam tikrą asmenį skirti teisėju, paaukštinti, perkelti, atleisti iš pareigų teisėją arba patariama to asmens neskirti teisėju, nepaaukštinti, neperkelti, neatleisti iš pareigų teisėjo, turi būti aiškiai išdėstyti, jokie šios specialios teisėjų institucijos patarimai (ar kiti sprendimai) negali būti grindžiami prielaidomis, subjektyviomis jos narių nuostatomis ar nuomonėmis, juos būtina pagrįsti vien nustatytais (išsiaiškintais) faktais, įvertinus atitinkamų asmenų profesinį pasirengimą ir tokias asmenines savybes, kitas aplinkybes, kurios lemia jų tinkamumą ar netinkamumą atitinkamoms pareigoms (ar teisėjo darbui apskritai) (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad, prieš kreipdamasis patarimo į specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, Respublikos Prezidentas turi pasinaudoti įstatymų nustatytomis galimybėmis (pareikalauti iš atitinkamų valstybės institucijų (pareigūnų) informacijos) ir išsiaiškinti bei įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes, inter alia tai, ar siūlomas skirti teisėju asmuo, siūlomas perkelti ar paaukštinti teisėjas atitinka teisėjui (taip pat tos teismų sistemos ir tos grandies teismo teisėjui) keliamus reikalavimus, ar jis turi atitinkamam darbui būtiną kvalifikaciją, ar jis yra nepriekaištingos reputacijos, ar nėra kitų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas teisėju, paaukštinamas. Kartu Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „tai neatleidžia minėtos specialios teisėjų institucijos nuo pareigos išsiaiškinti bei įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

37Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Respublikos Prezidento 2007 m. lapkričio 29 d. dekretu kasatorė buvo paskirta į teisėjos pareigas penkeriems metams, todėl pasibaigus šiam terminui Respublikos Prezidentė, remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, turėjo vertinti, ar yra aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, jog kasatorė savo darbu ir asmeninėmis savybėmis įrodė esanti tinkama tolesniam darbui. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Respublikos Prezidentės patarėjas dar prieš kasatorės, kaip teisėjos, ir kitų tuo pačiu dekretu į teisėjo pareigas paskirtų asmenų įgaliojimų termino pabaigą kreipėsi į Teisėjų tarybą, nurodydamas, kad Prezidentei kyla abejonių dėl kai kurių teisėjų tinkamumo eiti šias pareigas ir kad būtina išsamiai išsiaiškinti visas apsisprendimui dėl teisėjų skyrimo reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei suformuotą konstitucinę jurisprudenciją, toks kreipimasis į Teisėjų tarybą, sprendžiant dėl kasatorės skyrimo į teisėjo pareigas ar atleidimo pasibaigus jos įgaliojimų terminui, nagrinėjamos bylos kontekste (kai Lietuvos Respublikos Prezidentė turi informacijos, neigiamai apibūdinančios teisėjos veiklą) buvo reikalingas, siekiant objektyviai įvertinti kasatorės, kaip teisėjos, tinkamumą darbui, ir tai atitiko viešąjį interesą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismais, kad teisėjo veiklos patikrinimo formą pasirinkti turi teisę Teisėjų taryba, kuri, būdama aukščiausia teismų savivaldos institucija, turi pareigą užtikrinti, jog teisėjai tinkamai atliks savo pareigas, ir įvertinti kiekvieną netinkamą jų poelgį. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pasirinkimą dėl kasatorės veiklos patikrinimo apimčių iš esmės nulėmė Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2011 m. vasario 8 d. išvada, kurioje, be kita ko, buvo pažymėta ne visada tinkama kasatorės bendravimo kultūra posėdžių metu. Žemesnės instancijos teismai nustatė, kad patikrinimo metu buvo išklausyti atsitiktine tvarka parinkti posėdžių garso įrašai, iš kurių padaryta išvada, jog kasatorė posėdžių metu būna nekorektiška, replikuoja, moralizuoja. Administravimo teismuose nuostatų, patvirtintų Teisėjų tarybos 2011 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 13P-31-(7.1.2), 14 punktas detalizuoja konkrečias teismų ir teisėjų administracinės veiklos priežiūros priemones, užtikrinančias Teisėjų etikos kodekso laikymąsi ir aukštą profesinę kultūrą, tarp kurių 14.1 punktas įvardija tinkamos teismo posėdžių vedimo kultūros, nešališkumo, oficialios kalbos, pagarbos proceso dalyviams ir kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų laikymosi analizę. Reikalavimai nemoralizuoti teismo procese dalyvaujančių asmenų, posėdžio metu būti oficialiam, kantriam ir mandagiam, be kita ko, sudaro Teisėjų etikos kodekso 14 straipsnyje įtvirtinto pavyzdingumo principo turinį. Kasatorė nurodo, kad atliekant tikslinį patikrinimą nesilaikyta Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos apraše nustatytų kriterijų, jog teisėjų veikla turi būti vertinama laikantis teisėjų nepriklausomumo principo, remiantis statistikos su teisingumo vykdymu susijusiais duomenimis, o ne tikrinant atskirų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Šis kasatorės argumentas nepagrįstas, nes Tikslinio patikrinimo akte, priešingai nei nurodo kasatorė, apie jurisdikcinę veiklą pateikiami statistikos duomenys (išnagrinėtų bylų skaičius, apskųstų, pakeistų ir panaikintų procesinių sprendimų skaičius, procesinių sprendimų stabilumas procentine išraiška) bei priežastys, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas panaikino ar pakeitė atitinkamus procesinius sprendimus. Taigi Tikslinio patikrinimo akte tik pateikiama informacija apie instancinės peržiūros rezultatus, o ne atliekamas procesinių dokumentų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas.

38Lietuvos Respublikos Prezidentė, pasinaudojusi įstatymų nustatytomis galimybėmis gauti informaciją (nagrinėjamu atveju – Teisėjų tarybos pavedimu Kauno apygardos teismo pirmininko parengtame 2012 m. lapkričio 13 d.–lapkričio 26 d. Tikslinio patikrinimo akte Nr. V15-76 pateiktus faktus) ir išsiaiškinusi bei įvertinusi visas turinčias reikšmės aplinkybes dėl kasatorės skyrimo teisėja, kreipėsi patarimo į Teisėjų tarybą dėl kasatorės atleidimo iš pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui. Kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, tuo atveju, kai nustatomi objektyvaus pobūdžio faktai, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas teisėju ar eiti teisėjo pareigų, Teisėjų taryba turi konstitucinę pareigą patarti Lietuvos Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Lietuvos Respublikos Prezidentas, gavęs patarimą iš Teisėjų tarybos atleisti teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, privalo teisėją atleisti iš pareigų (2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Teisėjų taryba, atlikdama Konstitucijoje jai nustatytą pareigą, įsitikino, jog egzistuoja objektyvaus pobūdžio faktai, t. y. ištyrė patikrinimo akte nustatytus faktus apie kasatorės jurisdikcinę veiklą, posėdžių vedimą ir bendravimo kultūrą, išklausė kasatorės paaiškinimus.

39Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bei kitų civilinio proceso normų taikymo

40Kasatorė nurodo, kad sprendimas atleisti ją iš teisėjo pareigų priimtas pagal medžiagą, kurioje apie jos veiklą tendencingai pateikti neigiami duomenys, įrodymai neištirti pagal įstatymų reikalavimus, nemotyvuotai atmesti jos prašymai apklausti liudytojus ir išklausyti garso įrašus, be to, jos teigimu, nepagrįstai atsisakyta bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo šališki, priklausomi ir nesiekė išsiaiškinti objektyvios tiesos. Šie kasatorės argumentai atmestini.

41Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Taigi teismas turi prerogatyvą nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Šioje byloje teismai konstatavo, kad byloje nustatyti faktiniai duomenys sudarė pakankamą pagrindą spręsti dėl kasatorės, kaip teisėjos, asmeninių ir dalykinių savybių. Bylą nagrinėję teismai nustatė ir joje esantys duomenys patvirtina, kad sprendimą patarti Respublikos Prezidentei atleisti kasatorę iš pareigų, pasibaigus jos įgaliojimų laikui, Teisėjų taryba priėmė susipažinusi su Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. patikrinimo aktu, kasatorės paaiškinimais ir pastabomis dėl šio akto. Šiuos dokumentus priimdama sprendimą atleisti kasatorę iš pareigų turėjo ir Respublikos Prezidentė, juos, nagrinėdami bylą dėl atleidimo iš pareigų teisėtumo, vertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Nagrinėjamoje byloje, įvertinę pirmiau nurodytus ir kitus byloje esančius rašytinius dokumentus, šalių paaiškinimus, teismai konstatavo, kad byloje esančių duomenų pakako padaryti išvadai dėl kasatorės, kaip teisėjos, netinkamo elgesio ir bendravimo su proceso dalyviais kultūros stokos. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė tenkinti kasatorės prašymus apklausti liudytojus ir išklausyti garso įrašus, nurodydamas, kad byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino atitinkamas faktines bylos aplinkybes bei padarė išvadas ir kuriais remdamasis apeliacinės instancijos teismas gali įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Kasacinio teismo praktika, aiškinant šią proceso teisės normą, yra nuosekliai išplėtota. Aiškindamas ir taikydamas ją, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; kt.).

42Nagrinėjamu atveju kasatorė prašymą iškviesti liudytojus ir išklausyti teismo posėdžių garso įrašus grindė tuo, kad remdamasi naujais įrodymais ji galėtų ginčyti atleidimo iš teisėjos pareigų pagrįstumą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kasatorė iš esmės neginčijo Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. patikrinimo akte išanalizuotų kai kurių teismo posėdžių garso įrašų bei pacituotų pasisakymų atitikimo tikrovei, o tik nesutiko su jų vertinimu. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų nuomone, kad kasatorės prašymų tenkinimas nesudarytų pagrindo kitaip vertinti jau nustatytų aplinkybių ir nepadėtų atskleisti naujų esminių bylos aplinkybių. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad vien aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria atmesti kasatorės prašymai, nėra išsamiai motyvuota, t. y. formalus proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas, yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta, kad, atsisakius apklausti liudytojus ar išklausyti teismo posėdžių garso įrašus, buvo neteisingai išspręsta byla, todėl šie kasacinio skundo argumentai pripažintini neteikiančiais pagrindo naikinti ar keisti teismų procesinius sprendimus.

43Iš kasacinio skundo galima spręsti, kad kasatorė kelia ir įrodymų, kuriais bylą nagrinėję teismai grindė sprendimus, leistinumo klausimą, nurodydama, kad 2012 m. lapkričio 13 d.–lapkričio 26 d. Tikslinio patikrinimo aktas Nr. V15-76 nėra tinkama įrodinėjimo priemonė, sprendžiant dėl jos tinkamumo dirbti teisėja, ir kad turėjo būti atliktas penkerių metų jurisdikcinės ir nejurisdikcinės veiklos patikrinimas, kurio išvada būtų tinkamas įrodymas byloje. Kita vertus, kasatorė nurodo, kad atlikti neeilinį jos veiklos vertinimą (Teismų įstatymo 912 straipsnio 3 dalis) nebuvo teisinio pagrindo. Kaip nutartyje jau nurodyta, konstitucinėje jurisprudencijoje yra pabrėžiama Respublikos Prezidento pareiga pasinaudoti įstatymų nustatytomis galimybėmis informacijai gauti ir išsiaiškinti bei įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes, inter alia tai, ar asmuo atitinka teisėjui keliamus reikalavimus, ar jis turi atitinkamam darbui būtiną kvalifikaciją, ar jis yra nepriekaištingos reputacijos, ar nėra kitų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas teisėju. Išsiaiškinti bei įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes privalo ir specialioji teisėjų institucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Pagal CPK 177 straipsnį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nei CPK, nei kituose įstatymuose nenustatyta, kad tokios, kaip nagrinėjamoje byloje nustatinėtinos aplinkybės, turėtų būti patvirtinamos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, kaip tai nustato CPK 177 straipsnio 4 dalis. Taigi asmens tinkamumas eiti teisėjo pareigas gali būti nustatomas remiantis visais atitinkamo pobūdžio informacijos turinčiais duomenimis, inter alia nagrinėjamoje byloje nurodytu patikrinimo aktu. Pažymėtina, kad byloje kartu su kitais įrodymais buvo tirta ir Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos 2011 m. vasario 8 d. išvada Nr. 48P-37-(7.8.4) dėl teisėjos D. M. veiklos vertinimo, kuri kasatorės atleidimo metu buvo galiojanti ir kurioje, be kita ko, kaip teisėjos darbo trūkumas nurodyta netinkama vadovavimo procesui kokybė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad 2012 m. lapkričio 13 d.–lapkričio 26 d. Tikslinio patikrinimo aktas Nr. V15-76 yra tinkama įrodinėjimo priemonė, kurios teisinis pagrįstumas nekelia abejonių dėl prieš tai pateiktų motyvų.

44Įvertinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo padarytos iš įrodymų visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti, atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

45CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. UAB „Altas Assistance“, bylos Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neskyrė žodinio bylos nagrinėjimo nenustatęs pagrindo tokio skyrimo būtinumui, ir tai, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes ir konstatuotą tinkamą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymą, nepripažintina įstatyme reglamentuojamos apeliacinio proceso tvarkos nesilaikymu. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, kasatorė dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, taigi jos teisė būti išklausytai buvo įgyvendinta. Bylos procesiniai dokumentai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka sutrukdė kasatorei pateikti reikšmingus paaiškinimus ir todėl galėjo būti priimtas neteisingas teismo sprendimas.

46Atmestini kasatorės argumentai, kad bylą nagrinėjusių teismų atsisakymas tenkinti jos prašymus dėl pirmiau nurodytų proceso veiksmų, t. y. išreikalauti įrodymus, apklausti liudytojus, išklausyti garso įrašus, apeliacinės instancijos teismo – ir skirti žodinį bylos nagrinėjimą, reiškia teismų šališkumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, § 47; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38). Nagrinėjamoje byloje nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių teismo suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo veiksmai, susiję su įrodinėjimo dalyko byloje nustatymu, įrodymų ryšio su įrodinėjimo dalyku patikrinimu, neturi būti vertinami kaip šališki vienos ar kitos ginčo šalies atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio energija“ v. UFM AB „Diskontas“, bylos Nr. 3K-3-154/2012). Taigi vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėję teismai priėmė kasatorei nepalankius sprendimus, neišreikalavo ar atsisakė priimti tam tikrus įrodymus, apklausti liudytojus ir kt., nepatvirtina teisėjų ir teismų šališkumo. Pažymėtina, kad dalis kasatorės prašymų buvo tenkinta, byloje nebuvo apklausiami ir kitos šalies liudytojai, kasatorė ir jos atstovas galėjo teikti žodinius paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, išdėstyti savo poziciją apeliaciniame skunde. Svarbu ir tai, kad žodinis bylos nagrinėjimas taikomas kaip įstatymo išimtis, paprastai bylos apeliaciniame teisme nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, taigi nėra pagrindo spręsti, jog kasatorės atžvilgiu buvo pasielgta išskirtinai, kitaip nei yra įprasta praktika. Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų dėl jo suinteresuotumo bylos baigtimi ar dar kitokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. G. ir O. D. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-1082/2002).

47Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nebuvo pažeisti ir kasatorės nurodomi civilinio proceso principai: teisingumą vykdo tik teismai, vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu (CPK 6 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis), betarpiškumo (CPK 14 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo (CPK 21 straipsnis) principai.

48Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

49Kaip jau buvo nurodyta, kasatorė, reikšdama ieškinį pirmosios instancijos teisme, prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. lapkričio 29 d. dekreto Nr. 1K-1181 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ dalis, kuria D. M. buvo paskirta teisėja „penkeriems metams“, 2008 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Teismų įstatymo 57 straipsnio 1 dalies pakeitimams, kad asmuo į teisėjo pareigas skiriamas iki 65 metų amžiaus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies (įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs) bei 109 straipsnio 2 dalies (teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi) nuostatoms.

50Kasatorės teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netenkindami šio prašymo, jo iš esmės nenagrinėjo, nenurodė tokio sprendimo motyvų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Taigi pagal esamą teisinį reglamentavimą pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino akto atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kita vertus, tai nepaneigia teisme nagrinėjamos bylos dalyvaujančio byloje asmens teisės prašyti bylą nagrinėjantį teismą, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą, tačiau toks prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai aptarė teisinį reglamentavimą kasatorės keliamu klausimu dėl Teismų įstatymo normų galiojimo laiko atžvilgiu ir pateikė motyvus, pagrįstus ginčo atveju taikytinų teisės normų aiškinimu bei galiojančia Konstitucinio Teismo praktika. Dėl to nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, savo sprendimų nemotyvavo ar apskritai nesprendė.

51Pareiškėjos atleidimo iš pareigų teisinis pagrindas – Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2 punktas bei 2008 m. liepos 3 d. Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 46 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pirmą kartą penkeriems metams paskirti apylinkių teismų teisėjai eina teisėjo pareigas iki termino, kuriam jie buvo paskirti, pabaigos, o pasibaigus šiam terminui, Respublikos Prezidentas tokį teisėją be egzamino ir atrankos gali skirti apylinkės teismo teisėju iki to laiko, kai jam sukaks 65 metai. Taigi, remiantis šia nuostata, anksčiau apylinkės teismų teisėjais paskirtiems asmenims taikoma tvarka, nustatyta iki 2008 m. rugsėjo 1 d. galiojusios redakcijos Teismų įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje. Kaip ir nurodė bylą nagrinėję teismai, dėl šios normos konstitucingumo Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, taip pat ir dėl jos suderinamumo su teisėjo nepriklausomumo principu.

52Konstitucinis Teismas savo 2007 m. spalio 22 d. nutarime nurodė, kad jis „yra tyręs įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo, kurio sudedamoji dalis buvo nuostata, kad apylinkių teismų teisėjai pirmą kartą skiriami penkeriems metams, atitiktį Konstitucijai, ir nėra šios nuostatos pripažinęs prieštaraujančia Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai)“. Be to, Konstitucinis Teismas šiuose nutarimuose pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo nepriklausomumo principas suponuoja tik tokį teisėjų įgaliojimų trukmės juridinį reguliavimą, jog skiriant teisėją jam būtų žinoma, kokia yra jo įgaliojimų trukmė (iki įstatyme nustatyto laiko arba kol sulauks įstatyme nustatyto pensinio amžiaus), be to, „teisėjo įgaliojimų trukmė negali priklausyti nuo jį paskyrusių valstybės valdžios institucijų būsimų sprendimų, grindžiamų laisva nuožiūra“. Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas), kad, pasibaigus apylinkės teismo teisėjo penkerių metų įgaliojimų laikui, Respublikos Prezidentas tokį asmenį gali, bet neprivalo skirti apylinkės teismo teisėju, iki jam sukaks 65 metai.

53Teisėjų kolegijos vertinimu, asmenys, kurie buvo skiriami apylinkių teismų teisėjais iki penkerių metų, bei asmenys, į šias pareigas paskirti iš karto iki 65 metų, yra skirtingose teisinėse situacijose. Iki Teismų įstatymo pakeitimo įsigaliojimo 2008 m. rugsėjo 1 d., teisėjais paskirti asmenys negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad, pasibaigus penkerių metų laikotarpiui, jie tikrai bus paskirti iki 65 metų, tokio lūkesčio neįgijo ir po Teismų įstatymo pakeitimo, nes įstatymų leidėjo pozicija dėl jų aiškiai išdėstyta nuostatose dėl įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 46 straipsnio 8 dalis). Be to, buvusi ir esama teisėjų skyrimo tvarka vertintina viso atitinkamu metu galiojusio teisinio reguliavimo kontekste: atitinkamai pakeista atrankos tvarka, griežtinami atrankos kriterijai, įvedamas teisėjų vertinimas ir kt. Tai sudaro didesnes galimybes jau skiriant teisėją įvertinti jo tinkamumą pareigoms.

54Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl atitinkamos Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto dalies neprieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 109 straipsnio 2 daliai. Pažymėtina ir tai, kad kasatorės teiktuose prašymuose nėra išsamiai pagrįsta, kuo pasireiškia prieštaravimas šioms konstitucinėms normoms. Kasaciniame skunde nurodoma, kad prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo teiktas kaip alternatyvus ir nebūtų reikalingas, jei bylą nagrinėjęs teismas taikytinas normas išaiškintų kasatorei palankia linkme, kas leidžia manyti, jog ir kasatorė abejoja dėl būtinumo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

55Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis).

56Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

57Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

58Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilęs ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ieškovė D. M. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti neteisėtu ir... 7. Ieškovės teigimu, nors ji Kauno miesto apylinkės teismo teisėja buvo... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 10. Teismas konstatavo, kad Teisėjų taryba nepažeidė Teismų įstatymo ir... 11. Teismas nustatė, kad Teisėjų taryba 2012 m. spalio 30 d. neeilinio... 12. Teismas netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Prezidento... 13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013... 14. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad bylą išnagrinėjo... 15. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 16. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m.... 17. 1. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 2, 3, 6, 12, 14,... 18. 2. Kasatorės įsitikinimu, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta... 19. 3. Spręsdama kasatorės atleidimo iš pareigų klausimą, Teisėjų taryba... 20. 4. Tikslinis kasatorės veiklos patikrinimas atliktas nesilaikant Teisėjų... 21. 5. Kasatorė nurodo, kad bylą objektyviai išnagrinėti sutrukdė ir... 22. Atsiliepime į kasacinį skundą Teisėjų taryba, atstovaujama Nacionalinės... 23. 1. Dėl teisės teikti įrodymus. Atsakovė nesutinka su kasatorės argumentais... 24. 2. Dėl teismų šališkumo. Atsakovė atmeta kasatorės argumentus, kad bylą... 25. 3. Dėl įrodymų vertinimo. Atsakovė nurodo, kad buvo atliktas ne Teismų... 26. 4. Dėl apeliacinio skundo neišnagrinėjimo iš esmės. Atsakovės teigimu,... 27. 5. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinimo. Atsakovė... 28. Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos Prezidentė prašo... 29. 1. Dėl kasatorės procesinių prašymų nagrinėjimo. Atsakovė nesutinka su... 30. 2. Dėl kasatorės atleidimo iš teisėjos pareigų pagrindų. Atsakovė... 31. 3. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovės nuomone,... 32. Teisėjų kolegija... 33. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 34. Dėl atleidimo iš teisėjo pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui,... 35. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad... 36. Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 20 d. sprendime konstatavo, kad... 37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Respublikos Prezidento 2007 m. lapkričio... 38. Lietuvos Respublikos Prezidentė, pasinaudojusi įstatymų nustatytomis... 39. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bei kitų civilinio proceso normų... 40. Kasatorė nurodo, kad sprendimas atleisti ją iš teisėjo pareigų priimtas... 41. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami... 42. Nagrinėjamu atveju kasatorė prašymą iškviesti liudytojus ir išklausyti... 43. Iš kasacinio skundo galima spręsti, kad kasatorė kelia ir įrodymų, kuriais... 44. Įvertinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus įrodinėjimo ir... 45. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine... 46. Atmestini kasatorės argumentai, kad bylą nagrinėjusių teismų atsisakymas... 47. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad... 48. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą... 49. Kaip jau buvo nurodyta, kasatorė, reikšdama ieškinį pirmosios instancijos... 50. Kasatorės teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netenkindami... 51. Pareiškėjos atleidimo iš pareigų teisinis pagrindas – Teismų įstatymo... 52. Konstitucinis Teismas savo 2007 m. spalio 22 d. nutarime nurodė, kad jis... 53. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmenys, kurie buvo skiriami apylinkių teismų... 54. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl atitinkamos... 55. Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo... 56. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 57. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 58. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...