Byla A-858-648-13

Dėl turtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Ž., A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. Ž., A. Ž. skundą atsakovui Marijampolės savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai D. Ž., A. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu, patikslintu skundu (b. l. 4-6, 107) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Marijampolės savivaldybės (toliau – ir atsakovas) priteisti 129 989,82 Lt turtinės žalos atlyginimo.

5Pareiškėjai paaiškino, jog jie 2006 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo du žemės sklypus, esančius ( - ). Perkant šiuos žemės sklypus pareiškėjai žinojo, kad šie sklypai pardavėjams buvo suteikti atkuriant nuosavybės teises (suteikiant neatlygintinai naują sklypą individualiai statybai už valstybės išperkamą žemę). Prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartis tiek pardavėjai, tiek ir atsakovas žodžiu garantavo, kad Marijampolės savivaldybė kvartale, kuriame buvo minėti žemės sklypai, savo lėšomis nuties žvyruotas gatves ir elektros tiekimo linijas. Vėliau teritorijų planavimo dokumentu buvo suformuotas vienas žemės sklypas ir ant jo pareiškėjai 2008 metų rudenį pasistatė gyvenamąjį namą. Pažymėjo, jog pastatytame gyvenamajame name iki šiol nėra elektros, todėl tokio namo negalima eksploatuoti, jis negali būti pripažintas tinkamu naudoti. Namo statybai pareiškėjai 2007 m. gruodžio 5 d. iš AB SEB Bankas pasiėmė 287 362,21 Lt kreditą.

6Pažymėjo, jog 2008 metais pareiškėjai iš atsakovo gavo raštą, kad Marijampolės savivaldybės 2008 metų biudžete numatytos lėšos gatvių ir elektros linijų nutiesimui. Pareiškėjų teigimu, jie turėjo teisėtus lūkesčius, kad jie, persikėlę gyventi į pastatytą namą ir pardavę butą, kuriame nuolat gyveno, turės realią galimybę bankui grąžinti didžiąją dalį paskolos. 2008 metais buto rinkos vertė buvo 180 000 Lt, nekilnojamasis turtas buvo populiarus, todėl parduoti butą nebūtų buvę didelių sunkumų. Pareiškėjai jau buvo suradę buto pirkėją ir 2007 m. rugsėjo 1 d. pasirašę preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį. Butas buvo šeimos turtas (paskutinis šeimos gyvenamasis būstas), todėl norint jį parduoti ir turint mažamečių vaikų buvo reikalingas teismo leidimas sandoriui. Į teismą dėl leidimo parduoti butą pareiškėjai nesikreipė, kadangi butas buvo vienintelis šeimos būstas ir teismas leidimo būtų nedavęs, nes naujai pastatytame name nebuvo elektros ir jis nebuvo tinkamas gyventi mažamečiams vaikams. Pareiškėjai iki šiol negali apsigyventi naujai pastatytame name (nėra elektros tiekimo linijų, nepilnai įrengtos žvyruotos gatvės), o buto vertė nukrito iki 76 000 Lt.

7Pareiškėjai pažymėjo, jog atsakovas žadėjo įvykdyti savo įsipareigojimus, tačiau iki šios dienos to neįvykdė ir dėl to jie patyrė 104 000 Lt turtinę žalą dėl buto rinkos kainos sumažėjimo. Be to, pareiškėjai trejus metus bankui mokėjo palūkanas už paimtą kreditą namo statybai (nekintamos palūkanos – 4,81293 proc.) ir dėl to taip pat patyrė 25 989,82 Lt turtinę žalą. Viso pareiškėjams buvo padaryta 129 989,82 Lt turtinė žala. Pareiškėjų nuomone, šią turtinę žalą privalo atlyginti atsakovas, kadangi dėl jo veiksmų (neveikimo) iki šiol neįrengta infrastruktūra, kurią įrengti atsakovą įpareigojo 1997 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos” Nr. 1324 (toliau – ir 1997 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1324) nuostatos, taip pat Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 22 straipsnis, Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalis.

8Atsakovas Marijampolės savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 20-22, 37-39) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjai du žemės sklypus įgijo 2006 metais pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu iš asmenų, kuriems minėti sklypai buvo suteikti individualiai statybai vykdant nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą. Žemės reformos įstatymas, Atkūrimo įstatymas, 1997 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1324 sukūrė teisinius santykius tik tarp asmenų, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės (žemės sklypų pardavėjų), ir Marijampolės savivaldybės, dėl to tai nesukuria privilegijų pareiškėjams, kurių su atsakovu nesieja nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisiniai santykiai.

10Pabrėžė, jog pareiškėjų argumentai, kad 2008 metais jie būtų pardavę butą ir grąžinę banko paskolą, grindžiami prielaidomis. Tarp pareiškėjų tariamai patirtos turtinės žalos ir atsakovo veiksmų nėra priežastinio ryšio. Administracinėje byloje nėra duomenų, patvirtinančių kad atsakovas nevykdė savo funkcijų arba vykdė jas netinkamai, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų. Be to, vien tik neigiamų pasekmių buvimas neleidžia konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

11Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjai praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio numatytus terminus teisėms ginti administraciniame teisme. Šiuo aspektu pabrėžė, jog pareiškėjai nuo 2008 m. balandžio 14 d. žinojo apie galimai pažeistas jų teises, tačiau veiksmų nesiėmė ir toliau susirašinėjo su atsakovu. Pareiškėjai taip pat praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjai 2008 metų rugsėjo mėnesį bandė parduoti savo butą (sudarė preliminarią sutartį) ir nuo tada privalėjo žinoti apie tariamai pažeidžiamas jų teises, tačiau į teismą kreipėsi tik 2012 m. kovo 8 d. Pabrėžė, jog pagrindo atnaujinti nurodytus terminus nėra, todėl tai sudaro savarankišką pagrindą pareiškėjų reikalavimo netenkinimui.

12Nurodė, jog pareiškėjams atsakovas niekada nepateikė neigiamo atsakymo į jų pretenzijas. Pareiškėjams siųstuose raštuose buvo nurodomos priežastys, dėl kurių iki šiol nebaigtas gatvių ir elektros perdavimo linijų įrengimas. Darbai buvo atliekami visą laiką, tačiau dėl krizės, lėšų trūkumo, viešųjų pirkimų procedūrų, mažo statybos intensyvumo ( - ) kvartale šie darbai nebaigti.

13II.

14Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu (b. l. 111-115) pareiškėjų D. Ž., A. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad 1995 m. spalio 26 d. Marijampolės apskrities valdytojo įsakymu Nr. 40žMm B. B. ir A. S. vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą už valstybės išperkamą žemę buvo suteikti po 0,0806 ha ploto žemės sklypai individualiai statybai, esantys ( - ). 2006 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu minėti asmenys du žemės sklypus pardavė pareiškėjams. Vėliau šie žemės sklypai buvo apjungti į vieną žemės sklypą ir 2007 m. lapkričio 27 d. buvo išduotas statybos leidimas gyvenamojo namo statybai, o 2007 pradėtos statybos. VĮ Registro centro duomenimis nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 10 d. gyvenamojo namo statybos baigtumas sudaro 61 procentą. 2007 m. gruodžio 5 d. pareiškėjai iš kredito įstaigos gavo 287 362,21 Lt paskolą ir iki 2012 m. vasario 10 d. sumokėjo 44 642,57 Lt palūkanų. Pareiškėjai į Marijampolės rajono apylinkės teismą dėl leidimo parduoti butą, nes turi mažamečių vaikų, iki skundo padavimo teismui dienos nesikreipė. 2007 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjai su fiziniais asmenimis pasirašė jiems priklausančio buto preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį 200 000 Lt sumai. Sutarties įvykdymo terminas – ne vėliau 2008 m. rugsėjo 1 d. Teismas nurodė, jog 2008 m. kovo 17 d. – 2012 m. vasario 8 d. pareiškėjų ir Marijampolės savivaldybės susirašinėjimo dokumentų duomenys patvirtina, kad pareiškėjai visą šį laikotarpį nuolat reikalaudavo iš atsakovo informacijos apie žvyruotų gatvių ir elektros tiekimo linijų įrengimą, o atsakovas niekada neatsisakė prievolės atlikti minėtus darbus ir vėlavimą grindė ekonomine krize, planavimo dokumentų rengimu, pirkimo procedūrų vykdymu, lėta statybos eiga, finansavimo nepakankamumu. Atsakovo pateiktų aktų, sąmatų, pažymų duomenys patvirtino, kad iki šiol ( - ) kvartale vyksta gatvių tiesimo ir elektros linijų įrengimo darbai. Šias aplinkybes iš esmės pripažino proceso šalys, jų nepaneigė ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog prijungtos turto vertinimo ataskaitos Nr. NTA-12-02-018 duomenys patvirtina, kad pareiškėjams priklausančio buto rinkos vertė 2008 metų rugsėjo mėnesį buvo 180 000 Lt, o 2012 m. vasario 3 d. – 76 000 Lt.

16Teismas pabrėžė, jog pareiškėjai nagrinėjamu atveju turtinę žalą kildina iš esmės dėl negalėjimo įvykdyti dėl atsakovo kaltės preliminariosios buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų (nesant galimybės apsigyventi naujai pastatytame gyvenamajame name, nebuvo realios galimybės už 200 000 Lt parduoti butą ir padengti banko išduotą paskolą, tuo išvengiant palūkanų mokėjimo).

17Pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors pareiškėjai skundo reikalavimą grindžia Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi ir 1997 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1324 2.1, 2.3 punktų nuostatomis bei teisėtų lūkesčių principu, tačiau Žemės reformos įstatymo 1–3 straipsnių, 22 straipsnio 1 dalies, Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio, 5 straipsnio 3 dalies nuostatų sisteminė analizė leidžia spręsti, kad minėtų teisės aktų nuostatos tiesiogiai liečia ne pareiškėjus, o asmenis, dalyvaujančius nuosavybės teisių atkūrimo procese ir kuriems betarpiškai atkuriamos nuosavybės teisės į žemę. Ginčo atveju – tai dviejų žemės sklypų pardavėjus. Minėtiems asmenims nuosavybės teisės buvo atkurtos 1995 metais, o pareiškėjai žemės sklypus nupirko daugiau kaip po dešimt metų. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjai nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, nebuvo minėtų teisės aktų subjektai, susitarimai, išplaukiantys iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso, tarp jų ir atsakovo nebuvo sudaryti.

18Pabrėžė, jog 1997 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1324 nuostatos patvirtina, kad minėtas nutarimas skirtas Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies įgyvendinimui, t. y. jis tiesiogiai siejamas su nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei pretendentų, kurių atžvilgiu atkuriamas nuosavybės teisės, teisėtų interesų apsauga. Minėto nutarimo 2.1, 2.3, 3 punktų nuostatų analizė patvirtino, kad Marijampolės savivaldybė turėjo pareigą vėliausiai iki 1999 m. sausio 1 d. ( - ), kur yra šiuo metu pareiškėjams priklausantis žemės sklypas, nutiesti suprofiliuotas žvyruotas gatves, nutiesti elektros tiekimo linijas. Minėto nutarimo 2.2 punktas leido B. B., A. S. atkurti nuosavybės teises į žemę ir neįrengus minėtų infrastruktūros objektų, kuriems įrengti buvo nustatytas vėlesnis terminas (iki 1999 m. sausio 1 d.).

19Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog bylos duomenys patvirtina, kad šiems asmenims nuosavybės teises buvo atkurtos ir suteikti žemės sklypai individualiai statybai be gatvių ir elektros tiekimo linijų. Šie darbai pilnai nebuvo atlikti ir iki žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo 2006 metais, taip pat ir buto pirkimo–pardavimo preliminariosios sutarties sudarymo bei galiojimo metu. Nurodė, jog teismui nebuvo pateikti duomenys, kad B. B., A. S. įstatymų nustatyta tvarka ginčijo Marijampolės apskrities valdytojo 1995 metais priimtus administracinius aktus, kuriais jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suteikti sklypai be Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime numatytos infrastruktūros. Pabrėžė, jog iki žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo šie asmenys taip pat teisės aktų nustatyta tvarka neprašė įpareigoti Marijampolės savivaldybę atlikti 1997 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 1324 numatytus veiksmus, nereikalavo atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

20Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai, pirkdami žemės sklypus, nurodytą situaciją žinojo. Be to, Marijampolės savivaldybė nebuvo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytos preliminariosios sutarties šalimi ar buvo tinkamai iš anksto informuota apie ketinimą sudaryti tokias sutartis. Minėtų sandorių sąlygose taip pat nėra duomenų apie neįrengtas gatves, elektros tiekimo linijas arba prievoles dėl jų įrengimo ateityje. Be to, jokie susitarimai dėl infrastruktūros įrengimo tarp pareiškėjų ir atsakovo nuo 2006 metų iki šiol nėra pasirašyti, preliminarioji buto pirkimo–pardavimo sutartis viešajame registre nebuvo įregistruota per visą jos galiojimo terminą (iki 2008 m. rugsėjo 1 d.). Pareiškėja ir pareiškėjų atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog prieš pasirašant žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis pareiškėjai žinojo nurodytas aplinkybes. Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjai, žinodami, kad pardavėjų atžvilgiu atsakovas neįvykdė 1997 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1324 reikalavimų (poįstatyminio teisės akto nuostatos pareiškėjams objektyviai turėjo būti žinomos), šių reikalavimų įvykdymo terminas pasibaigė daugiau kaip prieš septynis metus ir tokia situacija iki 2006 m. kovo 26 d. tenkino pardavėjus, veikdami savo rizika (neturėdami savo atžvilgiu jokių įsipareigojimų iš atsakovo pusės dėl infrastruktūros įrengimo terminų), sudarė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat savo rizika vėliau sudarė ir preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios neįregistravo viešajame registre, bei vykdė gyvenamojo namo statybas žemės sklype, suvokdami, jog neįrengtos gatvės bei nenutiestos elektros perdavimo linijos, kurių įrengimo pabaigos terminas nežinomas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytas terminas pasibaigė 1999 m. sausio 1 d.

21Nurodė, jog pareiškėjai siekia preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį panaudoti prieš trečiąjį asmenį – atsakovą, tačiau pagal CK 1.75 straipsnio 2 dalį siekiant pasinaudoti šia teise būtinas preliminaraus sandorio registravimas viešajame registre. Nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog minėtas sandoris buvo įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka (tiek pareiškėja, tiek ir pareiškėjų atstovė pripažino aplinkybę, jog sandoris viešajame registre nebuvo registruotas). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjai neturi teisės remtis minėtos sutarties sąlygomis, reikalaudami iš atsakovo turtinės žalos atlyginimo.

22Įvertinęs bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepateikė pakankamo pagrindo leistinų įrodymų, patvirtinančių turtinės žalos faktą bei jos dydį. Be to, pareiškėjai nurodė, kad jie net nebandė kreiptis į kompetentingą instituciją (Marijampolės rajono apylinkės teismą) dėl leidimo buto pirkimo–pardavimo sandoriui atlikti. Įrodymų, jog kompetentinga institucija pagrįstai ar nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą sandoriui atlikti, nebuvo pateikta. Kitų leistinų įrodymų ABTĮ 57 straipsnio prasme, kad pareiškėjai turėjo realią galimybę parduoti butą, gauti 200 000 Lt ir padengti banko paskolą bei išvengti palūkanų mokėjimo, teismui pateikta nebuvo. Remdamasis tuo teismas darė išvadą, jog turtinė žala iš esmės grindžiama sąlyginėmis prielaidomis (jeigu būtų parduotas butas už 200 000 Lt, jeigu šie pinigai būtų panaudoti paskolos grąžinimui ir pan.). Teismas taip pat pabrėžė, kad po žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo momento atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjų atžvilgiu neatliko. Teismas pažymėjo, jog ginčo atveju pareiškėjai neįrodė turtinės žalos dydžio bei neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), todėl nėra pagrindo priteisti jų naudai turtinės žalos atlyginimą.

23Teismas nurodė, jog gerai žinodami faktinę situaciją pareiškėjai savo rizika pirko žemės sklypus be infrastruktūros objektų, gavo statybos leidimą, statė gyvenamąjį namą. Į atsakovą oficialiai raštu pirmą kartą pareiškėjai kreipėsi tik gyvenamojo namo statybų proceso eigoje 2008 m. kovo 17 d. ir 2008 m. balandžio 14 d. gavo atsakymą, kad ( - ) kvartalo infrastruktūros darbus planuojama baigti iki 2013 metų. Atsakovo pateikti duomenys patvirtino, kad infrastruktūros darbai atliekami (pareiškėjai taip pat šios aplinkybės iš esmės neneigė). Remdamasis nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju negalima spręsti, kad ginčo situacijoje pažeidžiami pareiškėjų teisėti lūkesčiai.

24Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas taip pat prašė pareiškėjų reikalavimui taikyti ABTĮ 33 straipsnyje, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, 1.127 straipsnio 1 dalyje numatytus senaties terminus savo teisėms ginti administraciniame teisme. Išnagrinėjęs pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepraleido įstatymuose numatytų senaties terminų teisėms ir teisėtiems interesams ginti. Vėliausiu 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. AS-1732-(11.2) atsakovas patvirtino aplinkybę, jog darbai bus baigti 2012 metų III ketvirtyje, ankstesni atsakovo raštai savo turiniu iš esmės panašaus turinio. Teismas taip pat pabrėžė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuotas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas – ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinio pareiškimą (šiuo atveju į skundo pateikimą) atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. CK 1.130 straipsnio 2 dalis taip pat numato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę. Teismas pažymėjo, jog atsakovas niekada neneigė prievolės ir ją nuolat vykdė ir tą patvirtina susirašinėjimo tarp pareiškėjų ir atsakovo duomenys, nuolat iki šiol atliekami darbai dėl gatvių ir elektros linijų įrengimo ( - ) kvartale. Šias aplinkybes patvirtino ir proceso šalys, iš dalies liudytojo parodymai, sąmatų, atliktų darbų aktų duomenys.

25Remdamasis, tuo, kas nurodyta, teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą ir, atsižvelgęs į tai, kad administracinėje byloje teismo sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjų naudai, atmetė jų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kaip nepagrįstą.

26III.

27Pareiškėjai D. Ž., A. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 118-122) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –tenkinti pareiškėjų skundą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybių, jog atsakovas prisiėmė nurodytas prievoles, bylos nagrinėjimo metu neneigė savo prievolių įrengti infrastruktūros sistemas. Pareiškėjai įrodė aplinkybes, jog atsakovas neinformavo jų apie prievolės įrengti inžinerinius tinklus perleidimą kitiems asmenims, neinformavo, kad jie neturi teisės reikalauti įrengti nurodytas inžinerines sistemas. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai tikėjosi, jog atsakovas yra atsakingas už inžinerinių tinklų įrengimą. Nurodo, jog pareiškėjai įrodė aplinkybes, kad atsakovas nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas įrengti elektros tiekimo linijas.

29Pabrėžia, jog 2008 m. balandžio 14 d. rašte Nr. AF-534-6P177-(37.17) atsakovas nurodė, kad 2007 metais jo užsakymu AB „Rytų skirstomieji tinklai” išdavė naujas technines sąlygas dėl transformatorinių pastočių statybos šiame kvartale. Atsakovas pareiškėjams 2007 metais išdavė statybos leidimą ir dėl atsakovo veiksmų 2007 metais sustabdžius statybų leidimų išdavimą statybų eiga buvo stabdoma neatlikus infrastruktūros darbų. 2008 m. balandžio 14 d. rašte Nr. AF-534-6P177-(37.17) atsakovas nurodė, jog 2008 metų biudžete yra skirtų lėšų transformatorinių pastočių darbams atlikti, o kiti magistralinių tinklų projektavimo ir klojimo darbai bus įgyvendinti iki 2013 metų, tuo tarpu 2008 m. gruodžio 12 d. atsakovo atsakyme pareiškėjams jau buvo nurodoma, kad minėti projektavimo darbai bus atlikti 2009 metų II ketvirtį. 2009 metais pareiškėjams skambinant ir teiraujantis apie darbus buvo žadama iki 2010 metų III ketvirčio įrengti vieną pastotę. 2010 m. birželio 21 d. rašte nurodoma, jog yra parengtas kvartalo inžinerinių tinklų techninis projektas, elektrifikavimo darbai bus padaryti 2011 metų III ketvirtį. 2012 m. vasario 8 d. rašte buvo nustatytas naujas darbų atlikimo terminas – 2012 metų III ketvirtis. Pareiškėjai pažymi, jog projektavusi firma UAB „Niša” patikino, kad 2010 metais sudarytas projektas patvirtintas ir jokių pakeitimų bei taisymų nedaroma. Remdamiesi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis pareiškėjai teigia, kad atsakovas žinojo, kad jis turi nedelsiant imtis infrastruktūros sistemų įrengimo darbų, tačiau nepagrįstai delsė. Pareiškėjų nuomone, atsakovo pasiteisinimai krize, jam per ketverius metus nesugebėjus surinkti 180 000 Lt sumą, yra nepagrįsti. Iš nurodytų aplinkybių nenustatyta, kad 2008 metų biudžete skirti pinigai šiems darbams baigti buvo panaudoti.

30Pareiškėjai pabrėžia, jog jie įrodė aplinkybes, patvirtinančias, kad 2007 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaryta preliminari kito jų nekilnojamojo buto pirkimo–pardavimo sutartis. Iš preliminarios buto sutarties matyti, kad pareiškėjai turėjo realius kito nekilnojamojo turto pirkėjus ir galėjo parduoti butą už 200 000 Lt. 2007 m. lapkričio 27 d. buvo išduotas statybos leidimas ir pastatytas namas, 2008 metų pradžioje buvo padaryti pirminiai kadastriniai matavimai, užfiksuotas gyvenamojo namo baigtumas – 61 procentas. 2010 m. gruodžio 10 d. VĮ Registrų centre įregistruotas žemės sklypų sujungimas, naujai suformuotas žemės sklypui suteiktas adresas. Pareiškėjų nuomone, teismas nepagrįstai reikalavo pareiškėjų įrodyti preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties išviešinimo faktą. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 15 straipsnio nuostatas VĮ Registrų centras preliminarių sandorių viešajame registre neregistravo, nes jie buvo registruojami tik sudarius pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo– pardavimo sutartį.

31Pabrėžia, jog nei viena iš šalių neginčijo aplinkybių, kad butų vertės 2008 metais ir skundo padavimo dienai Marijampolėje skyrėsi, pareiškėjai teismui buvo pateikę turto vertinimo ataskaitą Nr. NTA-12-02-018.

32Pareiškėjai nurodo, jog žemės sklypai įgyti teisėtai pagal pirkimo–pardavimo sutartis, kurios buvo įregistruotos viešame registre (CK 6.393 str.), o tai suteikia teisę jiems ginti savo nuosavybės teises prieš trečiuosius asmenis, kurie neatsisakė prievolės atlikti infrastruktūros darbus. Be to, prieš sklypų pirkimą atsakovo darbuotojai pareiškėjams tvirtino savo lėšomis atliksiantys nurodytus darbus, tą patvirtino ir liudytojas, todėl teismo motyvai, kad pareiškėjai žinojo, kad darbai nėra pradėti ir atlikti, prisiėmė visą su tuo susijusią riziką, pirko žemės sklypus ir statėsi namą, nepagrįsti. Atsakovas nei pareiškėjams, nei teismui nepateikė rašytinio atsisakymo atlikti nurodytus darbus savo lėšomis ir tai įrodo, jog pareiškėjams perėjo visos teisės iš buvusių savininkų. Atsakovo garantija, kad šie sklypai yra grąžintinų sklypų kvartale ir infrastruktūra bus tvarkoma jo lėšomis, įrodo, jog pareiškėjai elgėsi apdairiai ir neprisėmė rizikos, pasistatydami namą, be to, jiems buvo išduotas statybos leidimas.

33Nurodo, jog pareiškėjai yra atsakingi tėvai ir negalėjo apgaudinėti teismo, kad pardavus butą jie turės gyvenamąjį plotą, kuris garantuos vaikams normalų gyvenimą.

34Pareiškėjai pažymi, kad Kauno apygardos administracinio teismo išvados, kuriomis jiems yra perkeliama atsakomybė už inžinerinių sistemų neįrengimą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje nurodytas teises į nuosavybę. Paaiškina, jog valstybė turi teisę nustatyti sąlygas ir procedūras, pagal kurias iki pareiškėjų nuosavybės teise priklausančių sklypų ir faktiškai baigto namo būtų įrengtos elektros energijos tiekimo sistemos. Šiuo atveju teismas pripažino, jog sisteminė 1997 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 2.1, 2.3, 3 punktų nuostatų analizė įpareigojo atsakovą iki 1999 m. sausio 1 d. ( - ), kur yra šiuo metu pareiškėjams priklausantis žemės sklypas, nutiesti suprofiliuotas žvyruotas gatves, elektros tiekimo linijas, o nutarimo 2.2 punktu leido B. B., A. S. atkurti nuosavybės teises į žemę ir neįrengus minėtų infrastruktūros objektų. Nurodo, jog esant tokiai situacijai nei pareiškėjai, nei kiti asmenys negalėjo prisiimti nurodytų inžinerinių tinklų įrengimo rizikos.

35Atsakovas Marijampolės savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 129-131) prašo pareiškėjų D. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

36Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai pažymima, jog faktas, kad ginčo žemės sklypai ankstesnių savininkų buvo gauti atkuriant nuosavybės teises, nesuteikia teisių ar privilegijų pirkimo–pardavimo sandorį sudariusiems asmenims. Nurodo, jog pareiškėjai į atsakovą pirmą kartą kreipėsi 2008 m. kovo 17 d., jau vykdydami gyvenamojo namo statybos darbus, o 2008 m. balandžio 14 d. gavo atsakymą kad ( - ) kvartalo infrastruktūros darbus planuojama baigti iki 2013 metų, taip pat Kauno apygardos administraciniam teismui buvo pateikta įvykdytų darbų aktai, kurie patvirtina atsakovo poziciją, kad darbai nuolatos yra atliekami ir nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog šioje situacijoje pažeidžiami pareiškėjų teisėti lūkesčiai.

37Nurodo, jog pareiškėjai pateikė preliminarią buto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ši sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, todėl ji negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Pareiškėjai neturi teisės remtis minėtos sutarties sąlygomis, reikalaudami iš atsakovo turtinės žalos atlyginimo. Be to, pareiškėjai nesikreipė į Marijampolės rajono apylinkės teismą dėl leidimo buto pirkimo–pardavimo sandoriui atlikti, todėl nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių turtinės žalos faktą bei jos dydį.

38Teisėjų kolegija

konstatuoja:

39IV.

40Apeliacinis skundas atmestinas.

41Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjai kildina iš, jų manymu, neteisėto atsakovo neveikimo, atlyginimo.

42Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2012 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas motyvavo tuo, kad pareiškėjai neįrodė turtinės žalos egzistavimo, kadangi jų pateikta preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo registruota viešajame registre, todėl pagal CK 1.75 ja negalėjo būti remiamasi nagrinėjamoje situacijoje. Teismas nurodė, kad pareiškėjai taip pat neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, nes jų nurodytas teisinis reguliavimas suteikia teises tik asmenims, kurie yra nuosavybės teisių atkūrimo subjektai, o ne pareiškėjams.

43Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjai pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių savivaldybės neteisėtą neveikimą, turtinės žalos atsiradimo faktą bei jos dydį ir savo skundą rėmė tokiomis teisės normomis, kurios patvirtino atsakovo pareigą elektrifikuoti nagrinėjamai bylai aktualų kvartalą. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jie negalėjo apgaudinėti teismo, kad pardavus butą jie turės gyvenamąjį plotą, kuris garantuos vaikams normalų gyvenimą bei pažymi, kad Kauno apygardos administracinio teismo išvados, kuriomis jiems yra perkeliama atsakomybė už inžinerinių sistemų neįrengimą, pažeidė teises į nuosavybę.

44Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytą teisinį reguliavimą, su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu iš dalies sutinka. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog Kauno apygardos administracinis teismas priėmė teisingą sprendimą, nors tam tikros aplinkybės vertintinos kitaip.

45Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, nes valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

46Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tvirtino, kad atsakovui neįvykdžius savo įsipareigojimų, pareiškėjų naujai pastatytame name nebuvo elektros ir todėl jie negalėjo jame apsigyventi – tai lėmė, kad jie negalėjo parduoti už tuometinę rinkos kainą savo buto ir grąžinti dalį pasiimtos paskolos taip išvengiant palūkanų mokėjimo. Pareiškėjų nurodomą turtinę žalą – sumažėjusią buto rinkos vertę bei sumokėtas palūkanas bankui už paimtą paskolą – jie grindė preliminariąja buto pirkimo-pardavimo sutartimi (b. l. 45-46), kuri viešajame registre nebuvo registruota.

47Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.75 straipsnio 1-2 dalys numato, jog jei įstatymas nustato privalomą sandorio teisinę registraciją, šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas, bet neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio sudarymo fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių, remdamosi kitais įrodymais. Pagal CK 4.254 straipsnio 1 punktą viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais ar daiktinėmis teisėmis susiję juridiniai faktai, įskaitant sandorius, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Preliminarioji sutartis – šalių susitarimas, kuriuo šalys jame aptartomis sąlygomis įsipareigoja ateityje sudaryti kitą (pagrindinę) sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjai įsipareigojo sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį ateityje, todėl tam, kad, remiantis šia sutartimi, būtų prielaidos pripažinti šią sutartį pagrindine sutartimi ir pripažinti sandorį sudarytu ir galiojančiu, teismo nuomone, preliminari pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti įregistruota viešame registre. Pažymėtina, jog būtent tokia yra susiformavusi teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1063/2010, 2009 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1183/2009; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-919/2012). Šiuo atveju preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, todėl pripažintina, jog jos negalima panaudoti prieš trečiąjį asmenį šios sutarties atžvilgiu – Marijampolės savivaldybę (CK 1.75 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog preliminarioji sutartis nagrinėjamu atveju negali būti tinkamas dokumentas, kuriuo remiantis pagrindžiama pareiškėjų patirta turtinė žala.

48Be to, atsižvelgiant ir į kitas aplinkybes, reikia pripažinti, jog nebuvo įrodyta pareiškėjų turtinė žala. Pažymėtina, kad minėta preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2007 m. rugsėjo 1 d. – t. y. dar prieš gaunant leidimą vykdyti statybos darbus (2007 m. lapkričio 27 d.) ir prieš pirmą kartą kreipiantis į Marijampolės savivaldybę su prašymu įvesti projekte numatytas komunikacijas (2008 m. kovo 17 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjai sudarė preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį dar neturėdami jokių dokumentų iš atsakovo, kurie patvirtintų, kad Marijampolės savivaldybės įsipareigojimai greitu metu bus įgyvendinti. Todėl galima tvirtinti, kad D. ir A. Ž., sudarydami preliminariąją sutartį, neturėjo tvirto pagrindo tikėtis, kad atsakovas įvykdys savo pareigas iki termino sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį pabaigos, t. y. iki 2008 m. rugsėjo 1 d. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šiuo aspektu pareiškėjai veikė savo rizika ir todėl minima sutartis negali būti turtinės žalos, kurią pareiškėjai patyrė dėl atsakovo kaltės, įrodymu. Be to, remiantis ankstesne teismų praktika, teigtina, kad pagal savo prigimtį preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis yra ikisutartinė pagrindinei turto pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti ir preliminariosios sutarties sudarymas pats savaime nesuteikia sutarties šalims ikisutartinių santykių etape įgyti visiškų garantijų, kad bus sudaryta ir vykdoma pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis. Nė viena preliminariosios sutarties šalis negali pagrįstai iš anksto numatyti, kad bus gautos tam tikros pajamos, ji gali tik prognozuoti galimų pajamų gavimą, taip pat nėra žinoma, ar tokios pajamos būtų buvusios net ir nesant atsakovo neteisėto neveikimo ir dėl to nepakanka vien tik formalaus ankstesnės ir dabartinės buto rinkos kainų skirtumo pripažinti nuostoliais bei vertinti kaip sutarties šalies negautas pajamas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-311/2013). Todėl negalima teigti, kad pareiškėjai neabejotinai būtų gavę preliminariojoje sutartyje nurodytą 200 000 Lt sumą, net jei atsakovas būtų atlikęs visus pareiškėjų nurodomus veiksmus, kadangi pagrindinė sutartis galėjo būti nesudaryta ir dėl kitų priežasčių. Pareiškėjai savo patirtą turtinę žalą grindžia neįvykdyta preliminariąja buto pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri iš esmės atspindi tik hipotetines pareiškėjų negautas pajamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu nustatė, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu, turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Taigi, priteistinomis pareiškėjų negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas grindžiamas prielaidomis net ir tuo atveju, jei atsakovas būtų įvykdęs savo pareigas. Tuo tarpu pripažintina, jog nagrinėjamoje situacijoje nepardavus buto pagal sudarytą preliminariąją sutartį, pareiškėjų negauta pinigų suma yra jų menami turtiniai praradimai. Todėl teismas negali nustatyti nuostolių dydžio, kilusių dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, kadangi nėra galimybės pripažinti, kad preliminarioji sutartis būtų neabejotinai įvykdyta atsakovui įvykdžius ginčui aktualius įsipareigojimus ir pareiškėjai būtų gavę visą joje nurodytą sumą.

49Pažymėtina, kad pareiškėjai tiek savo pradiniame skunde, tiek ir apeliaciniame patirtą turtinę žalą iš esmės grindė tik preliminariąja sutartimi, o jokių kitų papildomų duomenų teismui nenurodė. Byloje taip pat yra nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad pareiškėjams priklausančio buto rinkos vertė 2012 m. vasario 3 d. buvo 76 000 Lt, o 2008 m. rugsėjo mėnesį – 180 000 Lt. Kaip minėta, teismas gali priteisti tik realiai patirtą žalą, todėl turto vertinimo ataskaita taip pat negali būti laikoma tinkamu pareiškėjų patirtos turtinės žalos įrodymu. Ši ataskaita nepatvirtina pareiškėjų negautų pajamų ir dėl to patirtos žalos realumo. Net ir esant žymiai didesnei buto rinkos vertei 2008 metais, negalima pripažinti, jog pareiškėjai tikrai būtų gavę būtent tokią sumą, kokia yra nurodyta turto vertinimo ataskaitoje. Ši ataskaita, taip pat kaip ir preliminarioji sutartis, atspindi tik hipotetines pareiškėjų negautas pajamas, kurios negali būti pripažintos priteistina turtine žala.

50Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad iš pareiškėjų į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 12-14) matyti, kad aptariamo namo baigtumas – 61 proc., jame nėra šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo sistemų. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu namas iš esmės būtų baigtas, kad jam trūktų tik pareiškėjų nurodomos elektros tiekimo linijos. Be to, nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjai nesikreipė į teismą dėl leidimo buto pirkimo-pardavimui gauti.

51Atsižvelgus į pirmiau minėtas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjai neįrodė, kad atsakovui įvykdžius įsipareigojimus, butas neabejotinai būtų laiku parduotas pagal tuo metu egzistavusią buto rinkos vertę. Todėl negalima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai įrodė vieną iš būtinų CK 6.271 straipsnyje numatytų viešosios atsakomybės sąlygų – turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančią preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį ir kitus įrodymus bei padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių turtinės žalos faktą bei jos dydį.

52Minėta, jog nenustačius bent vienos iš CK 6.271 straipsnyje nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Kadangi pareiškėjų nurodomos turtinės žalos faktas nebuvo įrodytas, kitų dviejų atsakomybės sąlygų egzistavimas nedaro įtakos ir negali lemti pareigos atlyginti žalą. Todėl Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų skundą.

53Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime buvo nepagrįstai nurodyta, kad Žemės reformos įstatymo 1-3 straipsnių, 22 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio, 5 straipsnio 3 dalies ir 1997 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1324 2.1 bei 2.3 punktų nuostatos tiesiogiai liečia ne pareiškėjus, o asmenis, dalyvaujančius nuosavybės teisių atkūrimo procese ir kuriems betarpiškai atkuriamos nuosavybės teisės į žemę. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad savivaldybių institucijos iki 2002 m. liepos 1 d. savo biudžeto lėšomis parengia ir patvirtina miestų vietovių, kuriose numatoma už nuosavybės teise turėtą žemę suteikti žemės sklypus individualaus gyvenamojo namo statybai ar kitai paskirčiai, teritorijų planavimo dokumentus (detaliuosius planus). 1997 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1324 3 punkte numatyta, kad miestų, rajonų savivaldybės turi iki 1999 m. sausio 1 d. parengti miestų teritorijų, kuriose piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma neatlygintinai perduoti naujus žemės sklypus individualiai statybai ir kitai paskirčiai, detaliuosius planus ir atlikti šio nutarimo 2.1 punkte nurodytos teritorijų inžinerinės įrangos darbus. Pabrėžtina, kad nurodytu Vyriausybės nutarimu savivaldybėms buvo nustatyta pareiga atlikti inžinerinės įrangos darbus konkrečiose teritorijose, siejant jas su piliečiais, dalyvaujančiais nuosavybės teisių atkūrimo procese. Šie asmenys savivaldybės pareigos atlikti inžinerinės įrangos darbus atžvilgiu yra svarbūs tuo aspektu, kad jie identifikuoja teritorijas, kuriose tuos darbus reikia atlikti – t. y. teritorijos, kurios buvo perduotos piliečiams dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Tačiau minėtuose teisės aktuose aptariamos savivaldybių pareigos įgyvendinimas nėra expressis verbis siejamas tik su faktine aplinkybe, jog atitinkami žemės sklypai turi nuosavybės teise priklausyti asmenimis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, o būtent su teritorijomis, kuriose yra perduotieji nuosavybės teisių atkūrimo proceso objektai. Priešingas teisės aiškinimas iš esmės reikštų, kad tarkim, teritorijoje, kuriose minėtu būdu atkurtos nuosavybės teisės, savivaldybės pareigos atlikti inžinerinės įrangos darbus apimtis priklausytų iš esmės nuo to, ar nei vienas iš asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės, neperleido žemės sklypo kitam asmeniui, o tai prieštarautų Vyriausybės nutarimo Nr. 1324 tikslui.

54Byloje buvo nustatyta, kad B. B. ir A. S. nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu buvo perduoti žemės sklypai, kurie šiuo metu nuosavybės teise priklauso pareiškėjams – taigi, darytina išvada, jog buvo tinkamai įgyvendintas Žemės reformos įstatymo 22 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytas procesas. Atsižvelgiant į tai, savivaldybei atsirado pareiga vykdyti šių įstatymų įgyvendinimui skirto Vyriausybės nutarimo Nr. 1324 nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad pasikeitė aptariamų žemės sklypų savininkas, neatleidžia savivaldybės nuo jai teisės aktais nustatytų įpareigojimų vykdymo. Tai, kad atsakovas neįvykdė Vyriausybės nutarimo Nr. 1324 nuostatų ir iki šio nutarimo 3 punkte nurodyto terminų neatliko nutarime nurodytų darbų savaime neleidžia teigti, kad savivaldybė nebeprivalo įgyvendinti minėto teisės akto nuostatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, Nutarimo Nr. 1324 nuostatos įpareigoja atsakovą atlikti jame nurodytus veiksmus.

55Pažymėtina, jog ir pats atsakovas neneigia savo prievolės įrengti inžinerinę infrastruktūrą, nepaisant nei to, kad yra praleistas Nutarime Nr. 1324 nurodytas terminas, nei to, kad šiuo metu žemė priklauso jau ne tiems asmenims, kuriems ji buvo perduota nuosavybės teisių atkūrimo procese. Tai įrodo ir nemažai pareiškėjams siųstų raštų, esančių byloje (pvz., b. l. 77, 79, 83, 85, 88, 91, 94, 100). Šiuose raštuose Marijampolės savivaldybė nurodydavo numatomą datą, kada turėtų būti baigti kvartalo, kuriame yra pareiškėjams priklausantis žemės sklypas, elektrifikavimo darbai. Iš to spręstina, kad atsakovas pripažino savo pareigą atlikti inžinerinės įrangos darbus, kurie numatyti Vyriausybės nutarime Nr. 1324. Todėl neabejotina, kad šios pareigos neįvykdymas laikytinas viena iš CK 6.271 straipsnyje numatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtu neveikimu.

56Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo neteisingai nurodyta, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo). Kadangi byloje vertinamu laikotarpiu egzistavo Marijampolės savivaldybės pareiga, numatyta Vyriausybės nutarime Nr. 1324, ir ji ne tik nustatytu terminu, bet ir vėliau, nebuvo įgyvendinta, darytina išvada, jog buvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai.

57Vis dėlto minėta, jog turtinė žala gali būti priteisiama tik jei yra nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo įrodyta pareiškėjų patirta turtinė žala, negali kilti atsakovo prievolė atlyginti žalą. Todėl aplinkybė, jog nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjai įrodė neteisėtą Marijampolės savivaldybės neveikimą, nekeičia pirmosios instancijos teismo išvados, jog nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą. Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog nėra pagrindo nagrinėti priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos egzistavimo, kadangi tai neturėtų įtakos bylos baigčiai.

58Apibendrinant konstatuotina, jog Kauno apygardos administracinis teismas priėmė tinkamą sprendimą, jog pareiškėjai neįrodė pagrindo priteisti jų naudai turtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tam tikras aplinkybes, tačiau tai nekeičia bylos baigties ir nenulėmė neteisingo sprendimo priėmimo. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

59Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

60pareiškėjų D. Ž. ir A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

61Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

62Nutartis neskundžiama.