Byla e2A-402-330/2018
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SiTiBalt“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-8-565/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SiTiBalt“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Viabalta“ dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 183 809,11 Eur skolą, 44 557,20 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, jog yra ekspedijavimo paslaugas teikianti įmonė. Su atsakove 2015 m. sausio 2 d. buvo sudaryta tarptautinių pervežimų paslaugų teikimo sutartis Nr. 02012015, pagal kurią ieškovė įsipareigojo vežti atsakovės krovinius ir teikti kitas sutarties 2.1.1. - 2.1.5. p. nurodytas paslaugas, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti su ieškove pervežimų sutartyje nustatyta tvarka. Visus užsakymus atsakovė pateikdavo ieškovei žodžiu. Krovinių važtaraščiuose siuntėju yra nurodyta ieškovė, nes buvo siunčiama iš jos sandėlio. Ieškovė, gavusi atsakovės užsakymą, užsakydavo kelių transportą, taip pat per ieškovę arba per Baltarusijos įmonę Imextrade buvo užsakomos krovinių vežimo geležinkeliais paslaugos, nes atsakovė neturėjo sutarčių su vežėjais geležinkeliu.
  3. Ieškovė savo įsipareigojimus pagal pervežimų sutartį vykdė tinkamai, tačiau atsakovė už ieškovės suteiktas paslaugas pagal ieškovės išrašytas sąskaitas neatsiskaitė ir liko skolinga 165 027,23 Eur. Už delsimą atsiskaityti pervežimų sutartyje nustatytais terminais atsakovė turi sumokėti sutartyje nustatyto dydžio delspinigius, kurių suma už 180 d. yra 44 557,20 Eur.
  4. Ieškovė nurodė už atsakovę įvykdžiusi prievolę atsakovės kreditoriui įmonei Imextrade, 2015 m. lapkričio 23 d. mokėjimo pavedimu sumokėdama tai įmonei 7 235,86 JAV dolerius, o 2016 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 259 sumokėdama dar 13 600 JAV dolerių, iš viso sumokėjusi 20 832,86 JAV dolerius (18 781,88 Eur). Ši suma taip pat priteistina iš atsakovės.
  5. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė yra susijusios įmonės, nes tam tikrais laikotarpiais abiejose įmonėse dirbo tie patys darbuotojai, buvo derinama jų veikla, įmones kontroliavo tie patys asmenys.
  6. Tarp šalių sudaryta pervežimo sutartis nustato priešingas šalių pareigas, nei teigia ieškovė savo ieškinyje – pagal pervežimų sutartį būtent atsakovė (vežėjas) įsipareigojo vežti ieškovės (užsakovo) krovinius ir teikti ieškovei kitas sutarties 2.1.1. – 2.1.5. p. nurodytas paslaugas, o ieškovė įsipareigojo atsiskaityti su atsakovė už šios suteiktas paslaugas. Taigi, pervežimų sutarties pagrindu negalėjo susiklostyti ieškovės ieškinyje nurodyti teisiniai santykiai. Atsakovė nėra pas ieškovę užsakiusi paslaugų pagal ginčijamas ieškovės sąskaitas, o ieškovė nėra atsakovei šių paslaugų suteikusi. Ginčo sąskaitos atsakovei nebuvo teikiamos, iki ieškinio pareiškimo dienos ieškovė nėra reikalavusi, kad atsakovė šias sąskaitas apmokėtų. Paslaugų pagal ginčo sąskaitas suteikimo fakto nepatvirtina ir ieškovės pateikti į bylą krovinių vežimo važtaraščiai. Daugelyje tų važtaraščių nėra atsakovės rekvizitų ar kitų nuorodų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė būtų vežimo teisinių santykių dalyvė. Kai kuriuose važtaraščiuose nėra ne tik atsakovės, bet ir ieškovės rekvizitų. Dalyje važtaraščių fiksuoti atsakovės, kaip krovinio siuntėjo, rekvizitai paaiškintini tuo, kad atsakovės vardu veikė ieškovės vadovas I. K., kuris galėjo važtaraščiuose nurodyti tikrovės neatitinkančius duomenis apie atsakovę.
  7. Atsakovė nurodė, kad ji nėra gavusi iš įmonės Imextrade jokių paslaugų, už kurias turėtų su šia įmone atsiskaityti. Ta aplinkybė, kad ieškovė yra pervedusi įmonei Imextrade 20 832,86 JAV dolerius, savaime neįrodo, kad ši suma buvo sumokėta kaip atsakovės skola tai įmonei.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovės BUAB „SiTiBalt“ bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų atsakovės UAB „Viabalta“ naudai priteisė 5 571,86 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas, įvertinęs Juridinių asmenų registro duomenis apie ieškovės ir atsakovės įsteigimą, jų vadovais paskirtus asmenis, nustatė, kad atsakovė buvo įsteigta ieškovės akcininkų, atsakovės vardu veikė ieškovės direktorius, o ieškovės ir atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymui vadovavo tas pats asmuo. Kad atsakovės veiklą kontroliavo ieškovė, patvirtina ir ta aplinkybė, jog ieškovė su 2017 m. kovo 20 d. lydraščiu teismui pateikė tretiesiems asmenims atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, atsakovės su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, taip pat atsakovės banko sąskaitos išrašą, šiais dokumentais grįsdama savo ieškinio reikalavimus.
  3. Liudytojas (buvęs ieškovės vadovas) I. K. paaiškino, kad 2014 m. sutriko ieškovės veikla, todėl ieškovės akcininkai nusprendė įkurti kitą įmonę – atsakovę. Atsakovė jokios realios veiklos nevykdė, o buvo tik tarpininkė tarp ieškovės ir šios klientų. Liudytojo teigimu, ieškovės klientai jos nurodymu teikdavo užsakymus atsakovei, visus su užsakymų vykdymu susijusius veiksmus atlikdavo ieškovės darbuotojai, atsakovė sąskaitas išrašydavo savo vardu, ieškovės klientai sąskaitas apmokėdavo atsakovei, o atsakovė gautas iš klientų sumas pagal ieškovės išrašytas atsakovei sąskaitas po to pervesdavo ieškovei. Atsakovei buvo paliekama dalis iš užsakymų gauto pelno – 100 -300 Eur nuo kiekvieno užsakymo, t. y. ieškovė išrašydavo atsakovei sąskaitas už mažesnę sumą, nei atsakovė išrašydavo sąskaitas ieškovės klientams. Liudytojo aiškinimu, prasidėjus nesutarimams tarp ieškovės ir atsakovės akcininkų, atsakovė sustabdė mokėjimus ieškovei, taip pat sustabdė mokėjimus įmonei Imextrade, su kuria sutartis taip pat buvo sudaryta atsakovės vardu ir kuri teikė krovinių ekspedijavimo geležinkeliais paslaugas. Su šia įmone atsiskaitė ieškovė.
  4. Teismas sutiko su atsakove, kad tarp šalių sudaryta pervežimų paslaugų teikimo sutartis nustatė priešingas šalių pareigas, nei teigė ieškovė – pagal pervežimų sutartį atsakovė (vežėjas) įsipareigojo vežti ieškovės (užsakovo) krovinius ir teikti ieškovei kitas sutarties 2.1.1. – 2.1.5. p. nurodytas paslaugas, o ieškovė įsipareigojo atsiskaityti su atsakove už šios suteiktas paslaugas. Ieškovės teiginiai, kad šioje sutartyje dėl rašymo apsirikimų suklysta nurodant vežėją ir užsakovą, nepagrįsti įrodymais.
  5. Su ieškiniu pateiktos ieškovės išrašytos atsakovei PVM sąskaitos faktūros, kuriose, kaip teigia ieškovė, nurodytos ieškovės suteiktos atsakovei paslaugos, nėra pasirašytos atsakovės, byloje nėra duomenų, kad šios sąskaitos būtų pateiktos atsakovei apmokėti, kad ieškovė iki ieškinio pareiškimo būtų reikalavusi šias sąskaitas apmokėti, kad būtų pateikusi suderinti skolų suderinimo aktą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė būtų teikusi ieškovei užsakymus dėl ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų. Tik dalyje ieškovės pateiktų važtaraščių ir eksporto lydimųjų dokumentų, kuriais ieškovė grindžia atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose fiksuotų paslaugų suteikimą, yra nurodytas atsakovės, kaip vežimo santykių dalyvio, pavadinimas. PVM sąskaitose faktūrose Nr. STB 15168 (20 987,41 Eur suma) ir Nr. STB 15169 (9 761,87 Eur suma) nurodytoms paslaugoms pagrįsti ieškovė nenurodė jokių važtaraščių ar eksporto lydimųjų dokumentų.
  6. Teismas pripažino, kad liudytojo I. K. nurodytas aplinkybes, jog atsakovė buvo naudojama kaip tarpininkė lėšų pervedimui tarp ieškovės ir ieškovės klientų, iš dalies patvirtina „Swedbank“, AB turėtos atsakovės sąskaitos 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. operacijų išrašas.
  7. Palyginęs ieškovės su ieškiniu pateiktas atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir ieškovės pateiktas atsakovės tretiesiems asmenims išrašytas PVM sąskaitas faktūras, teismas nustatė, kad atsakovė tretiesiems asmenims yra išrašiusi sąskaitas, kuriose nurodyta dalis tų pačių paslaugų, dėl kurių yra išrašytos ieškovės sąskaitos atsakovei. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad atsakovė buvo kontroliuojama ieškovės, kad atsakovė galėjo būti naudojama tik kaip tarpininkas lėšų pervedimui tarp ieškovės ir ieškovės klientų, kad ieškovė teikė analogiškas paslaugas tiems patiems asmenims, kurie nurodyti atsakovės išrašytose sąskaitose, ir gavo iš jų apmokėjimą, kad atsakovei išrašytos sąskaitos nėra pasirašytos, nėra duomenų apie jų pateikimą apmokėti, o iš visų atsakovei išrašytų sąskaitų yra apmokėtos tik kelios sąskaitos, teismas nematė pagrindo teigti, kad ieškovės atsakovei išrašytose ginčo sąskaitose nurodytos paslaugos realiai buvo suteiktos atsakovei, atsakovės užsakymu ir atsakovės naudai.
  8. Iš atsakovės sąskaitos Nr. ( - ) „Swedbank“, AB 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. operacijų išrašo teismas nustatė, kad atsakovė, gavusi apmokėjimą iš ieškovės klientų, jį pervesdavo ieškovei. Nors atsakovės gautos ir ieškovei pervestos sumos nesutampa (yra mažesnės), tai nėra pagrindas iš dalies tenkinti ieškinį, nes ieškovė ieškiniu neprašė priteisti iš atsakovės sumas, kurias atsakovė gavo iš ieškovės klientų ir jas be pagrindo pasiliko.
  9. Teismas sprendė, kad pardavimų ir pinigų gavimo žurnalas, kurio duomenimis atsakovės skola ieškovei yra 175 854,78 Eur, taip pat nepatvirtina ieškinio pagrįstumo, nes nėra pateikti pirminiai apskaitos dokumentai, kurių pagrindu sudaryta ši suvestinė, be to, suvestinė sudaryta pagal visas ieškovės išrašytas atsakovei sąskaitas, o šio ginčo dalykas yra tik ieškinyje nurodytos PVM sąskaitos faktūros, todėl nėra galimybės patikrinti kitų žurnale nurodytų sąskaitų pagrįstumo.
  10. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovės atsakovei išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai buvo suteiktos atsakovės užsakymu ir jos naudai, todėl ieškovės reikalavimus priteisti iš atsakovės 165 027,23 Eur skolą pagal šias sąskaitas ir 44 557,20 Eur delspinigių atmetė.
  11. Teismas nustatė, kad atsakovės vardu su įmone Imextrade buvo sudaryta sutartis dėl transporto ir ekspedijavimo paslaugų teikimo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, kad atsakovė buvo kontroliuojama ieškovės, kad atsakovės vardu veikė ieškovės direktorius, kad atsakovė galimai buvo naudojama tik kaip lėšų pervedimo tarpininkas tarp ieškovės ir ieškovės klientų, kad įmonės Imextrade teikiamos paslaugos buvo reikalingos ieškovei teikiant paslaugas savo klientams, teismas sprendė nesant pagrindo teigti, kad atsakovė buvo reali įmonės Imextrade paslaugų gavėja. Ieškovė lėšas įmonei Imextrade pervedė savo iniciatyva, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad įmonė Imextrade būtų reikalavusi, jog atsakovė jai sumokėtų kokią nors skolą. Šių motyvų pagrindu ieškovės reikalavimą dėl įmonei Imextrade sumokėtų sumų priteisimo iš atsakovės teismas atmetė.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė BUAB „SiTiBalt“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį visiškai patenkinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmojoje instancijoje; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė prašo priimti naujus įrodymus – UAB „Viabalta“ visuotinių akcininkų susirinkimų protokolus, patvirtinančius, kad atsakovės direktorė O. K. yra BUAB „SiTiBalt“ akcininkė, turinti 30 procentų akcijų; kad ji yra ir UAB „Viabalta“ akcininkė, turinti 60 procentų akcijų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Aplinkybė, kad ieškovė ir atsakovė buvo susijusios įmonės, neleidžia daryti išvados, jog abu juridiniai asmenys negalėjo veikti savarankiškai, turėti savarankiško (nors ir panašaus) verslo, įgyvendinti savarankiškus tikslus, savarankiškai siekti pelno. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovės ir atsakovės verslai buvo vykdomi taip, jog atsakovė gaudavo užsakymus iš trečiųjų asmenų dėl krovinių pervežimo, o paslaugas (vežimo, ekspedijavimo, muitinės tarpininko) faktiškai suteikdavo ieškovė (apeliantė). Toks bendradarbiavimas tarp įmonių tęsėsi ilgą laiką, ką patvirtina ir byloje esantys banko išrašai, pardavimų ir pinigų gavimo žurnalas. Byloje esantys atsakovės banko sąskaitos išrašai patvirtintina, kad atsakovei nustojus periodiškai atsiskaitinėti su ieškovė, atsakovė ir toliau gaudavo lėšas iš trečiųjų asmenų, tačiau su ieškove nebeatsiskaitydavo, o gautas lėšas naudodavo savo reikmėms. Dėl šios priežasties ir susidarė prašomas priteisti atsakovės įsiskolinimas.
    2. Teismo išvadą dėl įrodymų, kad ieškovės išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos buvo suteiktos atsakovei, nebuvimo paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai: CMR ir SMGS važtaraščiai, kuriuose matyti užsakymų, vagonų/automobilių numeriai, užsakymai iš galutinių gavėjų atsakovei, daliniai atsakovės mokėjimai ieškovei už suteiktas paslaugas, liudytojo I. K. parodymai apie šalių bendradarbiavimo aplinkybes.
    3. Aplinkybė, jog byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos, nepaneigia jų realumo ir sukeliamų teisinių pasekmių. Šalys buvo susijusios įmonės, kurių apskaitą tvarkė tas pats asmuo. Sąskaitos, kaip atskiras dokumentas, nebuvo spausdinamos ir fiziškai perduodamos apmokėti atsakovei, tiesiog apskaitą tvarkantis asmuo jas išrašydavo ir įvesdavo į abiejų įmonių apskaitos programas; pagal apskaitoje esančius duomenis vykdydavo tarpusavio atsiskaitymus. Atsakovės ir teismo argumentai dėl sąskaitų nepasirašymo/ nepateikimo apmokėjimui ar dėl ieškovės nereikalavimo šias sąskaitas apmokėti yra nepagrįsti ir neturintys įtakos atsakovės pareigai apmokėti įsiskolinimą.
    4. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti ieškovės už atsakovę sumokėtas sumas įmonei Imextrade. Byloje nustatyta, kad atsakovė bendradarbiavo su įmone Imextrade, buvo sudariusi sutartį dėl transporto ir ekspedijavimo paslaugų teikimo, vyko tarpusavio atsiskaitymai. Ieškovė pateikė įrodymus apie už atsakovę sumokėtą sumą, liudytojas I. K. paaiškino šių mokėjimų aplinkybes ir priežastis, todėl vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 3 dalimi ieškovei perėjo teisė reikalauti sumokėtų sumų iš atsakovės.
    5. Teismas nesivadovavo byloje esančiais rašytiniais įrodymais (PVM sąskaitomis faktūromis) ir palaikė atsakovės poziciją, jog nėra įrodymų, kad paslaugos buvo suteiktos ir kad atsakovei kilo pareiga atsiskaityti su ieškove. Atsakovės direktorė O. K. nurodė, kad jai tapus direktore 2015 m. spalio 3 d. niekas neperdavė dokumentų, kad apie jokius verslo santykius tarp ieškovės ir atsakovės jai esą nėra žinoma, kad įmonės dokumentų ji neturi. Tačiau O. K. eina pareigas jau daugiau nei dvejus metus, ji yra tiek atsakovės didžioji akcininkė, turinti 60 procentų akcijų, tiek ir ieškovės reikšminga akcininkė, turinti 30 procentų akcijų.
    6. Atsakovė yra apmokėjusi dalį ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir ši aplinkybė paneigia teismo argumentaciją dėl įrodymų, kad paslaugos atsakovei realiai buvo teikiamos, nebuvimo.
    7. Teismo neįsigilinimą į bylos aplinkybes patvirtina sprendimo motyvai dėl nesivadovavimo pardavimų ir pinigų gavimo žurnalu, iš kurio matosi, jog ieškinyje nurodomos sąskaitos nėra apmokėtos. Taipogi kritikuotini teismo motyvai, jog ieškovė teikė analogiškas paslaugas tiems patiems asmenims, kurie nurodyti atsakovės išrašytose sąskaitose, ir gavo iš jų apmokėjimą. Ieškovė nėra gavusi apmokėjimų už ieškinyje nurodytas sąskaitas iš trečiųjų asmenų. Pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovės sąskaitos tretiesiems asmenimis nėra dubliuojamos ir ieškovė nėra gavusi apmokėjimo iš trečiųjų asmenų pagal ieškinyje nurodytas sąskaitas faktūras.
  1. Atsakovė UAB „Viabalta“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Įmonės (ieškovės ir atsakovė) negalėjo veikti savarankiškai, turėti atskirą verslą, įgyvendinti savarankiškus tikslus ar savarankiškai siekti pelno jau vien dėl fakto, jog tam tikrais laikotarpiais abiejose įmonėse dirbo tie patys darbuotojai, buvo derinama jų veikla, taip pat kontrolę abiejų įmonių atžvilgiu turėjo tie patys asmenys. Apeliantės argumentų nepagrįstumą patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-78613-16 medžiagoje esančiame liudytojo I. K. apklausos protokole užfiksuotos aplinkybės, kad būtent apeliantė generavo visas paslaugas, o atsakovė tik išrašinėjo sąskaitas kaip tarpinė įmonė. Apeliantės ir atsakovės įmonės buvo susijusios, tai nebuvo savarankiškai veikiantys juridiniai asmenys, o vien faktas, kad atsakovė ėmė neatsiskaitinėti su apeliante pagal pateiktas sąskaitas faktūras, nesudaro pagrindo teigti, kad įmonės buvo savarankiškos.
    2. Apeliantės pateikti dokumentai nepagrindžia jokios skolos egzistavimo. Pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, kad apeliantės išrašytose atsakovei PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai buvo suteiktos atsakovės užsakymu ir atsakovės naudai. Iki ieškinio gavimo dienos atsakovei nebuvo pateiktos tos sąskaitos, nebuvo reikalaujama atlikti jokių mokėjimų už neva apeliantės teiktas atsakovei paslaugas. Pateikiami krovinių vežimo važtaraščiai yra ydingi, todėl neįrodo vežimo teisinių santykių tarp apeliantės ir atsakovės, tuo labiau nepadeda identifikuoti konkrečių vežimų, už kuriuos apeliantė reikalauja atsiskaityti.
    3. Ieškovės savavališkas ir savo iniciatyva atliktas pinigų pervedimas trečiajam asmeniui (įmonei Imextrade) nesuteikia jai teisės reikalauti iš atsakovės sumokėtų sumų atlyginimo, tuo labiau nesant duomenų, kieno iniciatyva atlikti mokėjimai, kokius konkrečius įsipareigojimus jie padengė.
    4. Apeliantė skunde nemotyvuoja naujų įrodymų pateikimo, be to, šie įrodymai neturi sąsajumo su ginčo dalyku, todėl nepridėtini prie bylos.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

6Dėl apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų

  1. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo apeliaciniame procese, taikytina bendroji įrodymų sąsajumo taisyklė, pagal kurią įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Taigi, informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje.
  2. Apeliantė BUAB „SiTiBalt“ apeliaciniam teismui pateikdama naujus įrodymus: UAB „Viabalta“ visuotinių akcininkų susirinkimų protokolus, patvirtinančius, kad atsakovės direktorė O. K. yra BUAB „SiTiBalt“ akcininkė, turinti 30 procentų akcijų; tiek ir UAB „Viabalta“ akcininkė, turinti 60 procentų akcijų, nepagrindžia, kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ir kodėl būtinybė juos pateikti atsirado tik po apskųsto sprendimo priėmimo. Be to, apeliacinio teismo vertinimu, šie įrodymai nėra tiesiogiai susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė ir atsakovė buvo susijusios įmonės, valdomos tų pačių akcininkų. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas apeliantės BUAB „SiTiBalt“ naujai teikiamus įrodymus atsisako priimti.

7Dėl ginčo esmės

  1. Pareiškusi ieškinį, ieškovė (apeliantė) savo reikalavimus atsakovei grindė tarp šalių 2015 m. sausio 2 d. sudaryta tarptautinių pervežimų paslaugų teikimo sutartimi Nr. 02012015; PVM sąskaitomis faktūromis ir krovinių važtaraščiais, teigdama, kad savo įsipareigojimus pagal pervežimų sutartį vykdė tinkamai, tačiau atsakovė už ieškovės suteiktas paslaugas pagal ieškovės išrašytas sąskaitas neatsiskaitė ir liko skolinga 165 027,23 Eur.
  2. Pagal CK 6.808 straipsnio 1 dalį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota, jog pervežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą), t. y. susitarę dėl esminių tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys, 6.808 straipsnis). Pažymėtina, kad nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR konvencijos 4, 9 straipsniai, CK 6.808 straipsnio 2 dalis). Taigi, tokia sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais (užsakymais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija), žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2011). Kilus šalių ginčui dėl neužfiksuotų sutarties sąlygų, taip pat kai duomenys važtaraštyje skiriasi nuo šalių sutarties sąlygų, teismas, remdamasis įrodymais (rašytinėmis sutartimis, vežimo užsakymais, dalykiniu šalių susirašinėjimu, kt.), turi nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013).
  3. Byloje nustatyta, kad apeliantė (ieškovė) BUAB „SiTiBalt“ ir atsakovė UAB „Viabalta“ 2015 m. sausio 2 d. sudarė tarptautinių pervežimų paslaugų teikimo sutartį Nr. 02012015, tačiau priešingai nei nurodė ieškovė savo ieškinyje, sutartimi būtent atsakovė (vežėjas) įsipareigojo vežti ieškovės (užsakovo) krovinius ir teikti ieškovei kitas sutarties 2.1.1. – 2.1.5. p. nurodytas paslaugas, o ieškovė įsipareigojo atsiskaityti su atsakove už atsakovės suteiktas paslaugas pagal pervežimų sutarties 3.1. – 3.11. punktuose nustatytą atsiskaitymo tvarką. Vadinasi, pagal sutarties sąlygas ieškovei paslaugas teikė atsakovė ir pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas pagal šią sutartį kyla ieškovei, o ne atsakovei, todėl sutarties nuostatos niekaip nepagrindžia ieškovės reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai ir siekdamas nustatyti ieškovės (apeliantės) reikalavimo teisių į atsakovę pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo įvertinti ir nustatyti, ar kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, jog iš tiesų šalys buvo sudariusios krovinių vežimo sutartį bei susitarė dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes.
  4. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė prie ieškinio pridėtas PVM sąskaitas faktūras būtų teikusi atsakovei apmokėti, kad būtų pateikusi atsakovei derinti skolų (atsiskaitymų) suderinimo aktą ar kitą apskaitos dokumentą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė būtų teikusi ieškovei užsakymus dėl nurodytose PVM sąskaitose faktūrose fiksuotų paslaugų suteikimo.
  5. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien PVM sąskaitų faktūrų pateikimas neįrodo šalių sutarties sudarymo fakto bei vienos šalies reikalavimo teisės gauti apmokėjimą pagal šias sąskaitas. Sąskaita faktūra, kaip vienašalis sandoris, pati savaime nepagrindžia šalių susitarimo buvimo bei nesudaro pagrindo spręsti apie neabejotiną šalies, kurios atžvilgiu sąskaita išrašyta, pareigą atsiskaityti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė į bylą teikė didelį kiekį PVM sąskaitų faktūrų, kuriose pirkėja nurodyta atsakovė UAB „Viabalta“, tačiau neįrodyta, jog paslaugos pagal šias sąskaitas būtų buvusios užsakytos ir realiai suteiktos. Tik dalyje apeliantės pateiktų krovinio vežimo važtaraščių ir eksporto lydimųjų dokumentų, kuriais grindžiamas atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų suteikimas, yra fiksuotas atsakovės, kaip vežimo santykių dalyvės, pavadinimas.
  6. Kaip jau buvo nurodyta, CMR važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punktas). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad važtaraščio duomenys taip pat yra reikšmingi, jie patvirtina vežimo sutarties sudarymą ir jos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013). Taigi darytina išvada, kad ypač tuo atveju, kai tarp šalių nėra rašytinės vežimo sutarties, CMR važtaraštyje esanti informacija reikšminga sprendžiant dėl šalių susitarimo egzistavimo bei dėl kokių sąlygų šalys susitarė.
  7. Pagal byloje esančiuose CMR važtaraščiuose, kuriais apeliantė grindė ieškinio reikalavimą, nurodytus duomenis atsakovė UAB ,,Viabalta“ dalyje tų važtaraščių yra pažymėta kaip krovinio siuntėja. Tačiau tuose važtaraščiuose visiškai nefiksuojama apeliantė (ieškovė), kad būtų galima spręsti apie kokias nors apeliantės teiktas paslaugas atitinkamo vežimo metu. Pateiktieji CMR ir SMGS važtaraščiai nepatvirtina apeliantės ir atsakovės susitarimo dėl paslaugų teikimo, jų realaus suteikimo atsakovei ir jos pareigos apmokėti tas paslaugas.
  8. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir savo išvadas išsamiai motyvavo apskųstame sprendime. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įmonių (bylos šalių) sąsajumą per akcininkus, valdymo organus ir darbuotojus, liudytojo I. K. (I. K.) parodymus, PVM sąskaitose faktūrose, CMR ir SMGS važtaraščiuose esančius įrašus, visų informacinių duomenų visumos įvertinimo pagrindu padarė teisingą išvadą, jog atsakovės pareiga sumokėti pagal ieškovės išrašytas ir į bylą pateiktas sąskaitas faktūras yra neįrodyta. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl ieškinio nepagrįstumo, sutinka su teismo padarytų išvadų motyvais ir jų nekartoja.

8Dėl prievolės už atsakovę įvykdymo

  1. CK 6.50 straipsnyje nustatyta, jog prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Kreditorius taip pat negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį. CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Tokiu atveju pirmiausia reikia nustatyti, ar skolininkas turėjo prievolę kreditoriui, kurią galėjo įvykdyti trečiasis asmuo.
  2. Apeliantė su savo ieškiniu pateikė duomenis, kad 2015 m. lapkričio 23 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo įmonei Imextrade 7 235,86 JAV dolerius, o 2016 m. sausio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 259 sumokėjo dar 13 600 JAV dolerių, iš viso 20 832,86 JAV dolerius (18 781,88 Eur), mokėjimo pavedimuose nurodydama, kad moka už atsakovę. Į bylą ieškovė taip pat pateikė įmonės Imextrade darbų, atliktų UAB „Viabalta“, aktus (Nr. 1-6 ir koregavimo aktą) bei sąskaitas (Nr. 213, 238, 270, 290, 318, 362), sudarytus įmonės Imextrade ir atsakovės UAB „Viabalta“ 2015 m. kovo 24 d. sutarties NR. 83/03-15 pagrindu. Visgi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad įmonė Imextrade būtų reikalavusi iš atsakovės sumokėti skolą pagal nurodytus darbų aktus ir sąskaitas, todėl ieškovė ieškinyje nurodytas sumas įmonei Imextrade vienašališkai pervedė savo iniciatyva. Be to, neaišku, kodėl pervesta būtent tokia suma, nes pagal išrašytas sąskaitas bendra suma yra didesnė, o byloje nėra duomenų apie tikslią atsakovės skolą įmonei Imextrade, jeigu tokia būtų. Kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 18 781,88 Eur, kurie ieškovės buvo sumokėti įmonei Imextrade, atmetė pagrįstai.
  3. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, Van de Hurk v. Netherlands), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, savo išvadas pakankamai motyvavo, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas ieškovės apeliacinio skundo argumentais nepaneigtas, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  4. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašydama iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas, nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas tokio pobūdžio išlaidas, todėl prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo netenkinamas.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai