Byla 2-1833-516/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. E. (M. E. ) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl teismo leidimo išdavimo grąžinti vaiką į jo kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalį, suinteresuoti asmenys – R. D. , Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, išvadą byloje teikianti institucija – Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Lenkijos Respublikos pilietė M. E. , turinti leidimą nuolat gyventi Švedijos Karalystėje, kreipėsi į teismą su prašymu išduoti teismo leidimą grąžinti jos sūnų D. D. į jo kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalį. Nurodė, kad šeimai gyvenant Švedijos Karalystėje susilaukė sūnaus D. D. , 2014 m. kovo 8 d. davė rašytinį sutikimą vaiko tėvui, kad vaikas su tėvu apsilankytų Lietuvoje laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 8 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. Šiuo sutikimu taip pat buvo susitarta, kad nurodytu laikotarpiu už vaiką atsakingas bus jo tėvas, o vaiko motina galės lankyti vaiką Lietuvoje. Suėjus nurodytam laikotarpiui tėvas vaiko į Švedijos Karalystę negrąžino, vaikas liko gyventi Lietuvoje. Pareiškėjos teigimu, jos prašymo pateikimo dienai vaiko tėvas gyveno ir dirbo Švedijoje, todėl vaiku, gyvenančiu Lietuvoje, rūpinosi jo motina Z. P. . Pareiškėjos manymu, vaikui būti su močiute yra nesaugu, nes ji turi rimtų širdies ir psichologinių problemų. Taip pat nurodė, kad 2014 m. liepos mėnesį buvo atvykusi į Lietuvą ketindama pasiimti sūnų, tačiau grįžti su vaiku į Švediją nepavyko, nes vaiko tėvas jai to padaryti neleido, grasino mirtimi. Tvirtina, kad nėra priklausoma nuo alkoholio ir azartinių žaidimų, nuolat tinkamai rūpinasi dukromis, kurios gyvena su ja. Pareiškėjos manymu, iki vaiko išvežimo į Lietuvą, Švedijos Karalystėje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, su šia valstybe vaiką siejo socialiniai ryšiai, vaiko tėvas išveždamas vaiką į Lietuvą neteisėtai atskyrė jį nuo motinos bei pažeidė vaiko teisę palaikyti ryšius su abiem tėvais ir seserimis. Pareiškėja pažymėjo, kad vaiko tėvas neplanuoja sūnaus grąžinti į jo kilmės šalį.

5Suinteresuotas asmuo R. D. pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti pareiškėjos prašymą. Nurodė, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl neteisėto vaiko išvežimo ir laikymo Lietuvoje neatitinka tikrovės, nes pati pareiškėja sutiko su vaiko gyvenamosios vietos valstybės pakeitimu, jai buvo sudarytos sąlygos bendrauti su sūnumi. Suinteresuoto asmens manymu, pareiškėja pateikė prašymą dėl neteisėto vaiko išvežimo ir laikymo vien tam, kad išvengtų jai sumokėtų išmokų vaikui išlaikyti grąžinimo Švedijos Karalystės kompetentingoms institucijoms. Suinteresuotas asmuo paaiškino, kad santykiai su pareiškėja nuo pat vaiko gimimo buvo įtempti, tarp jų dažnai kildavo konfliktai dėl pareiškėjos piktnaudžiavimo azartiniais žaidimais („Bingo“) ir alkoholiu. Gimus vaikui, pareiškėja jo pati nemaitino, nes gėrė psichiką stabilizuojančius vaistus. Jis nuolat padėdavo pareiškėjai rūpintis tiek jų bendru vaiku, tiek pareiškėjos dar dviem vaikais, taip pat namų buitimi. Pareiškėja vaikui mokamas socialines pašalpas leido ne jo poreikiams tenkinti, o azartiniams lošimams. 2013 m. rugsėjo mėnesį kartu su sūnumi buvo atvykęs į Lietuvą, kur praleido kelias savaites, padarė vaikui pasą. Pareiškėja šiam apsilankymui Lietuvoje neprieštaravo. 2014 m. kovo mėnesį su sūnumi vėl atvyko į Lietuvą ir pareiškėja tam neprieštaravo. Vaikui būnant Lietuvoje, pareiškėja buvo atvykusi jį aplankyti 2014 m. liepos mėnesį. Apsilankymo metu pareiškėja nuolat gėrė, grįždama į Švediją leido sūnui likti Lietuvoje, kadangi pati neturėjo galimybių juo rūpintis. Vaikas liko gyventi su juo Lietuvoje, jo motinai priklausančiame name, kur sūnui buvo sudarytos tinkamos sąlygos visapusiškam vystymuisi ir jo poreikių bei interesų užtikrinimui, 2014 m. rugsėjo 1 d. vaikas pradėjo lankyti priešmokyklinę ugdymo grupę Vidiškių gimnazijoje, kur sėkmingai adaptavosi. Nuo 2014 m. liepos mėnesio pareiškėja daugiau nebuvo atvykusi aplankyti vaiko, nerodė iniciatyvos su juo bendrauti. 2014 m. pabaigoje suinteresuotajam asmeniui būnant Švedijos Karalystėje jis bendravo su pareiškėja dėl jos tolimesnių ryšių su vaiku, tačiau ji pareiškė, jog pati negali auginti vaiko, nes turi galimybes rūpintis juo tik kas antrą mėnesio savaitę. Visą tą laiką pareiškėja neprisidėjo prie vaiko išlaikymo. Suinteresuoto asmens manymu, nėra teisinio pagrindo vaiko grąžinimui į Švedijos Karalystę, nes vaiko faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta daugiau nei metus yra Lietuvoje, tarp vaiko ir jo bei artimųjų giminaičių yra susiformavęs stiprus emocinis ryšys, vaikas yra pripratęs prie jį supančios aplinkos, jis pajėgus užtikrinti vaiko visapusiškam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas.

6Suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VVTAĮT) informavo, kad kreipėsi į Švedijos Karalystės kompetentingas institucijas su prašymu pateikti duomenis, patvirtinančius, jog vaiką grąžinus į Švedijos Karalystę jam nebus padaryta fizinė ir psichinė žala, vaikas nepaklius į kitą netoleruotiną situaciją bei jam bus taikomos būtinos apsaugos priemonės, tačiau atsakymo į prašymą negavo.

7Išvadą teikianti institucija Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Ignalinos r. VTAS) išvadoje nurodė, kad močiutės namuose vaikui sudarytos normalios gyvenimo sąlygos – šeima gyvena privačiame trijų kambarių name su daliniais patogumais, namuose yra visi reikalingi baldai ir namų apyvokos daiktai. Vaiko santykiai su tėvu ir močiute yra glaudūs, šilti. Vaiko tėvas tinkamai juo rūpinasi, domisi vaiko ugdymu, dalyvauja kartu su vaiku seniūnijos bendruomenės renginiuose. Vaikas tinkamai adaptavosi močiutės namuose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Duomenų apie netinkamą vaiko priežiūrą nėra. Ignalinos r. VTAS teigimu, vaiko paėmimas iš jam įprastos aplinkos, kur yra susiformavę glaudūs tarpusavio ryšiai su artimaisiais, gali traumuoti mažamečio vaiko psichinę būseną.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi netenkino pareiškėjos M. E. prašymo išduoti teismo leidimą grąžinti jos sūnų D. D. į jo kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalį.

10Teismas nustatė, kad M. E. ir R. D. turi sūnų D. D. , gim. 2011 m. rugpjūčio 11 d.; vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis; nuo 2013 m. spalio 11 d. vaiko gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje adresu ( - ); 2014 m. kovo 8 d. vaiko motina davė rašytinį sutikimą vaiko tėvui lankytis su vaiku Lietuvoje laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 8 d. iki 2014 m. gegužės 30 d., nuo to laiko mažametis D. D. gyvena Lietuvoje.

11Teismas konstatavo, kad abiems šalims gyvenus kartu, jie vaiko globos teisėmis iš esmės naudojosi geranoriškai ir lygiai.

12Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėja davė rašytinį sutikimą vaikui būti Lietuvoje iki 2014 m. gegužės 31 d., kad 2014 m. liepos mėnesį apsilankius vaiko tėvo ir sūnaus gyvenamojoje vietoje, ji grįžo į Švedijos Karalystę be vaiko ir pareiškė, jog negali juo pasirūpinti, kad su prašymu grąžinti vaiką į Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. gegužės 29 d., sprendė, jog vaiko motina buvo informuota apie vaiko išvykimą į Lietuvą, nuo jos nebuvo slepiama sūnaus buvimo vieta bei jai nebuvo trukdoma su juo bendrauti.

13Teismas sprendė, kad vaikas Lietuvos Respublikoje yra laikomas neteisėtai ir dėl vaiko grąžinimo į Jungtinę Karalystę sprendžiama remiantis 1980 m. Hagos konvencijos „Dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų“ (toliau – Hagos konvencija) nuostatomis.

14Įvertinęs tai, kad pareiškėja į Vilniaus apygardos teismą dėl vaiko grąžinimo kreipėsi 2015 m. gegužės 29 d., t. y. nepraėjus vienerių metų laikotarpiui nuo R. D. apsisprendimo vaiko negrąžinti į Švedijos Karalystę motinai pareikalavus, teismas priėjo išvadą, jog formaliai pagal Hagos konvencijos nuostatas vaikas turėtų būti grąžintas į Švedijos Karalystę.

15Teismas konstatavo, kad tarp vaiko tėvų tarpusavio santykiai yra konfliktiški, vaiko tėvas negali kartu gyventi su pareiškėja, nes ji priklausoma nuo azartinių lošimų, turi naują draugą. Teismo vertinimu, bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo metu pareiškėja nėra sudariusi tinkamų sąlygų vaiko auginimui ir priežiūrai, ką patvirtina jos paaiškinimas, jog ji per mėnesį turi tik du laisvus savaitgalius, kad atsakovas turėtų gyventi Švedijoje ir taip pat skirti laiko vaiko auginimui ir priežiūrai.

16Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų apie savo buities sąlygas, sveikatos būklę, kurios paneigtų vaiko tėvo bei jo motinos nurodytas aplinkybes, jog ji nėra emociškai tvirta, piktnaudžiauja alkoholiu, turi priklausomybę azartiniams lošimams.

17Įvertinęs tai, kad vaikas yra mažametis, sprendė, jog yra pagrįsta rizika, kad dėl motinos nepasirengimo tinkamai vaiko priežiūrai, dėl nepalankių situacijų susidarius emocinei įtampai, vaikas gali patekti į aplinką, kuri neužtikrins jam ramios, stabilios, tinkamos priežiūros ir tai rodo, kad grąžinus jį į Švedijos Karalystę jis pateks į netoleruotiną situaciją.

18Teismas, atsižvelgęs į Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų išvadas, konstatavo, kad Lietuvoje vaikui gyvenant su tėvu jam sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, juo gerai rūpinamasi, vaikas lanko darželį, socialiai adaptavosi, stipriai emociškai prisirišęs prie tėvo bei močiutės.

19Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkto nuostatas ir negrąžinti vaiko į Švedijos Karalystę.

20III. Atskirojo skundo argumentai

21Pareiškėja M. E. (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 15 d. nutartį ir tenkinti jos prašymą išduoti teismo leidimą grąžinti jos sūnų D. D. į jo kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalį. Nurodo šiuos pagrindinius nusutikimo su teismo nutartimi argumentus:

221. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai neįvertino aplinkybių, kad pareiškėja iki vaiko išvežimo į Lietuvą viena rūpinosi sūnumi, kad Lietuva nėra vaiko tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, kad Švedijoje vaiko tėvui iškelta baudžiamoji byla už vaiko pagobimą bei jam gresia laisvės atėmimo bausmė, kad Lietuvoje vaikui nėra sudarytos tinkamos gyvenamosios sąlygos, kad pareiškėjai lankantis Lietuvoje, ji negrįžo su vaiku į Švediją, nes jai buvo grąsinama susidorojimu.

232. Teismas netinkamai vertino pareiškėjos pateiktus įrodymus, t. y. Švedijos Karalystės kompetentingų institucijų išduotas pažymas apie jos pajamas, darbą, charakteristikas iš darželio.

243. Teismas neatsižvelgė bei neįvertino aplinkybių, jog vaikui grįžus į Lietuvą jam būtų sudarytos tinkamos sąlygos adaptacijai, nes Švedijoje jis gyveno nuo gimimo, ten gyvena jo mama ir seserys, jam būtų sudaryta galimybė lankyti darželį, kurį jis lankė iki išvykimo.

254. Teisminio proceso metu pareiškėjai nebuvo užtikrinta teisė į lenkų kalbos vertėją, dėl ko ji negalėjo tinkamai pateikti bylai reikšmingus faktus bei atsidurė prastesnėje padėtyje.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas išduoti teismo leidimą grąžinti jos sūnų į jo kilmės ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

28Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, Lietuvos Respublikoje šios kategorijos bylos nagrinėjamos vadovaujantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXIX skyriuje įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 7-12 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. CPK nuostatos, nagrinėjant šias bylas, taikomos tiek, kiek Reglamentas, Hagos konvencija ir Įgyvendinimo įstatymas nenustato kitaip (Įgyvendinimo įstatymo 7 str. 1 d.).

29Vaiko neteisėto išvežimo ir/arba negrąžinimo pasekmės yra tos, kad pažeidžiamos globos teisės. Asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę realizuoti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tai yra žalingi padariniai, kurie atsiranda tiek asmeniui, turinčiam globos teisę vaikui, tiek vaikui, jį neteisėtai išvežus iš gyvenamosios vietos ar neteisėtai negrąžinant. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėdama klausimą dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, pasisako dėl byloje nustatytų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų, turinčių reikšmės būtent šios kategorijos byloms Hagos konvencijos ir Reglamento normų taikymo aspektu.

30Nagrinėjamu atveju tarp vaiko tėvų nėra ginčo, kad iki vaiko išvykimo į Lietuvą jie abu naudojosi vaiko globos teisėmis. Taip pat neginčijamos aplinkybės, kad vaikas gimė Švedijos Karalystėje, iki išvykimo į Lietuvą šeima gyveno ten, vaikas lankė darželį, abu tėvus su šia valstybe siejo tvirti socialiniai ryšiai, nes jie ten gyveno ilgą laiką, dirbo, turėjo būstą. Taigi, iki vaiko tėvo išvykimo su sūnumi į Lietuvą šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Švedijos Karalystėje. Apeliantės teigimu, vaiko tėvas neteisėtai išvežė ir laiko jos sūnų Lietuvoje, kas sudaro pagrindą vaiko grąžinimui į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę pagal Hagos konvenciją. Vaiko tėvo manymu, vaiko išvykimas į Lietuvą negali būti laikomas neteisėtu, kadangi vaiko motina tam neprieštaravo, davė raštišką sutikimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju vaiko buvimas Lietuvoje laikomas pažeidžiančiu vaiko motinos globos teises, todėl yra neteisėtas.

31Teisėjų kolegija pasisakydama dėl nurodytos teismo išvados, pažymi, jog neteisėtas vaiko išvežimas ir laikymas pagal Hagos konvencijos nuostatas – tai situacijos, kai vienas iš vaiko tėvų išsiveža vaiką iš įprastinės vaiko gyvenamosios vietos valstybės į kitą valstybę be kito tėvo (motinos) sutikimo (neteisėtas išvežimas) arba pasilieka užsienio valstybėje ilgesniam laikui negu kitas iš tėvų buvo sutikęs (neteisėtas laikymas). Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą dėl neteisėto vaiko išvežimo ir laikymo vadovaudamasis vien faktu, kad tokioje situacijoje yra pažeidžiamos vaiko motinos globos teisės, netinkamai taikė ir aiškino Hagos konvencijos nuostatas, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, nes iš esmės priimtas teisingas sprendimas negrąžinti vaiko į jo buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.

32Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad vaikui su tėvu išvykstant į Lietuvą, vaiko motina tam neprieštaravo, davė rašytinį sutikimą vaikui lankytis Lietuvoje iki 2014 m. gegužės 30 d. Taigi, vaiko išvežimas į Lietuvą Hagos konvencijos prasme laikytinas teisėtu ir galėtų būti sprendžiama tik dėl vaiko laikymo (ne)teisėtumo. Pažymėtina, kad su prašymu dėl neteisėto vaiko išvežimo ir laikymo Lietuvoje, pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. gegužės 29 d., t. y. suėjus daugiau kaip metams nuo vaiko išvykimo iš Švedijos Karalystės (2014-03-08) ir praėjus beveik metams nuo datos, kada vaikas turėjo būti grąžintas į Švedijos Karalystę (2014-05-30). Bylos duomenys patvirtina, jog iki prašymo pateikimo vaiko motina bendravo su sūnumi, jo tėvu ir močiute telekomunikacijos priemonėmis, kartais atvykdama į Lietuvą. Jokių pareiškimų dėl vaiko paieškos, jo buvimo vietos nustatymo, netinkamų gyvenimo sąlygų Lietuvoje jam sudarymo, pareiškėja nurodytu laikotarpiu kompetentingoms Lietuvos ir Švedijos Karalystės institucijoms pateikusi nebuvo. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad vaiko išvykimas su tėvu į Lietuvą buvo suderintas su jo motina, vaiko motinai buvo žinoma apie vaiko gyvenamąją vietą Lietuvoje, ji turėjo galimybę bendrauti su vaiku bei ginti galimai savo pažeistas globos teises teikdama prašymą pagal Hagos konvenciją arba ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bendrosios kompetencijos teismui pasibaigus vaiko laikino buvimo Lietuvoje terminui, tačiau tokiomis galimybėmis nepasinaudojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje vaiko motinos neveikimas ir prašymo pagal Hagos konvenciją pateikimas likus tik vienai dienai iki vienerių metų termino, skaičiuojant nuo datos, kuomet vaikas turėjo būti grąžintas į Švedijos Karalystę, sudaro pagrindą konstatuoti, jog šioje konkrečioje situacijoje vaiko buvimo Lietuvoje vertinimas kaip neteisėto būtų nepateisinamai formalus, todėl tokia situacija negali būti prilyginama neteisėtam vaiko išvežimui ir laikymui bei atitinkamai negali sukelti teisinių pasekmių, numatytų Hagos konvencijoje – vaiko grąžinimo į jo buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Šios išvados nepaneigia apeliantės argumentai, kad lankydamasi 2014 m. liepos mėnesį Lietuvoje ji neturėjo galimybių grįžti su vaiku į Švediją, nes vaiko tėvas jai grąsino. Pažymėtina, kad neteisėto vaiko išvežimo ir laikymo klausimas negali būti siejamas su vienkartiniu įvykiu, kurio buvimo faktą pagrindžiantys oficialūs įrodymai teismui nėra pateikti, o turi būti sprendžiamas visumoje vertinant vaiko ir jo tėvų santykius su buvusia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe, naudojimąsi vaiko globos teisėmis, vaiko tėvų santykius keičiant vaiko gyvenamosios vietos valstybę bei tai, kaip operatyviai asmuo, kurio globos teisės galimai yra pažeidžiamos, ėmėsi tinkamų teisinių priemonių šių teisių ginimui ir apsaugai.

33Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų, kurios numatytos Hagos konvencijoje, kad būtų pagrindas konstatuoti neteisėto vaiko išvežimo ir laikymo faktą. Šios išvados pakanka teisiniam pagrindui dėl vaiko negrąžinimo į jo buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę (Hagos konvencijos 13 str. 1 d. a p.). Tačiau kadangi skundžiamoje teismo nutartyje taip pat buvo keliamas klausimas dėl vaiko negrąžinimo Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto pagrindu, t. y. kai yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam bus padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, teisėjų kolegija šiuo klausimu taip pat pasisako.

34Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atsisakymas grąžinti vaiką yra grindžiamas faktinių aplinkybių įvertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, jog mažamečio vaiko grąžinimo atveju jam būtų padaryta psichinė žala, kurią sąlygotų jo atskyrimas nuo tėvo ir močiutės, užmegztų ryšių su artimaisiais giminaičiais Lietuvoje nutraukimas, vaiko paėmimas iš aplinkos, kurioje jis jaučiasi saugus, ir galimas patekimas į kitą netoleruotiną situaciją, kurios kilimą galėtų sąlygoti vaiko teisės į būstą, priežiūrą motinos darbo metu bei teisės į ikimokyklinį ugdymą netinkamas užtikrinimas, taip pat motinos priklausomybė azartiniams žaidimams. Apeliantė nesutikdama su tokia teismo išvada, tvirtina, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai prioritetą suteikdamas vaiko tėvo pateiktiems dokumentams ir duotiems paaiškinimams.

35Teisėjų kolegija sutikdama su apeliantės argumentais, pažymi, jog pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti šioje teisės normoje įtvirtintų atsisakymo grąžinti vaiką sąlygų buvimą tenka asmeniui, kuris prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, o taip pat argumentus dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytų šios išimties taikymo sąlygų nebuvimo. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintos išimties taikymo pagrindo. Byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus į Švedijos Karalystę, jam būtų padaryta psichinio pobūdžio žala arba kad jis gali pakliūti į kitą netoleruotiną situaciją.

36Remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotu Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimu, ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pavyzdžiui, karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

37Byloje esantys vaiko tėvo ir močiutės paaiškinimai apie sūnui daromą psichinę žalą yra susiję su vaiko tėvų tarpusavio santykiais ir bendravimu tuo laikotarpiu, kai šeima Švedijos Karalystėje gyveno kartu ir nesudaro pagrindo daryti išvadą apie motinos neigiamą įtaką vaiko psichikai jiems betarpiškai bendraujant tarpusavyje, įvertinant tai, jog šeimos bendras gyvenimas faktiškai yra iširęs ir vaiko tėvai neplanuoja kartu gyventi. Vaiko grąžinimas, esant nutrūkusiam vaiko ir motinos emociniam ryšiui, savaime negali reikšti psichinės žalos vaikui atsiradimo, kadangi vaikui grįžus į aplinką, kurioje jis gimė ir gyveno ilgą laiką, jam bus suteiktos būtinos specialistų paslaugos šių ryšių atstatymui. Byloje vaiko tėvo nurodyti argumentai dėl vaiko teisės į būstą, ikimokyklinį ugdymą pažeidimo vaiko grąžinimo atveju, nėra pagrįsti jokiais įrodymais, kurie nagrinėjamu atveju sudarytų pagrindą pripažinti realios grėsmės dėl vaiko pakliuvimo į netoleruotiną situaciją egzistavimą. Priešingai, byloje esantys vaiko motinos pateikti dokumentai, patvirtina, kad ji turi būstą, kuriame vaikui būtų sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, taip pat vaikui būtų užtikrinta galimybė lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą toje pačioje vaikų grupėje, kurią jis lankė iki išvykimo į Lietuvą. Iš pateiktos darbovietės charakteristikos matyti, jog vaiko motina charakterizuojama teigiamai, kaip tinkamai besirūpinanti savo vaikais, palaikanti ryšius su ikimokyklinio ugdymo ir mokyklų atstovais. Pateiktuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad šiuo metu vaiko motina turi priklausomybę azartiniams žaidimams, todėl pirmosios instancijos teismo betarpiška išvada, jog pareiškėjos priklausomybė gali turėti neigiamos įtakos vaiko aplinkai, yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams. Atsižvelgdama į anksčiau paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo atsisakyti grąžinti vaiką į Švedijos Karalystę remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte numatyta išimtimi.

38Kitas Hagos konvencijoje įtvirtintas pagrindas, kai galima atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtintas 12 straipsnio 2 dalyje – tai vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos. Žodis „prisitaikymas“ šiame kontekste susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omeny, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju. Kadangi vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos lygis turi būti vertinamas tuo metu, kai vyksta procesas, teisėjų kolegija sprendžia dėl vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Teisėjų kolegija, taikydama šį atsisakymo grąžinti vaiką pagrindą, neatsižvelgia į Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą jo taikymo sąlygą (jog vaiko grąžinimo procesas turi būti pradėtas praėjus vienerių metų terminui, skaičiuojant jį nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas), kadangi pripažįsta ją procedūrine ir formalia bei neatitinkančia šioje byloje susidariusios situacijos (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-6/2013).

39Nagrinėjamu atveju faktiškai susiklostė situacija, jog vaikas iš Švedijos Karalystės buvo išvežtas 2014 m. kovo 8 d., vaiko motina rašytinį leidimą vaikui lankytis ir būti Lietuvoje davė laikotarpiui iki 2014 m. gegužės 30 d. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja su prašymu dėl vaiko grąžinimo į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 29 d., t. y. beveik suėjus vienerių metų laikotarpiui nuo datos, kuomet vaikas turėjo būti grąžintas į savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Faktiškai susiklosčius situacijai, kai procesas dėl vaiko grąžinimo pradedamas beveik praėjus vienerių metų terminui bei teisminis procesas užsitęsia dar kelis mėnesius, susidaro situacija, kad vaikas prisitaiko prie naujos aplinkos ir būtina užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Bylos duomenimis nustatyta, kad vaikas beveik metus ir šešis mėnesius gyvena naujoje aplinkoje, lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, puikiai adaptavosi šioje aplinkoje bei jaučiasi tinkamai globojamas ir saugus. Vaiko teisių apsaugos specialistų vertinimu, vaiko psichinė būklė gera, nuolat kyla jo išsivystymo lygis, lietuvių kalbos mokėjimas. Duomenų apie tėvo netinkamą rūpinimąsi vaiku byloje nėra.

40Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina būtinumą taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakyti vaiką grąžinti į kilmės vietos valstybę, kadangi per vienerių metų ir šešerių mėnesių laikotarpį vaikas prisitaikė prie naujos fizinės ir socialinės aplinkos ir šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jo interesų.

41Atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjai teisminio proceso metu nebuvo užtikrinta teisė į lenkų kalbos vertėją. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos interesus atstovavo advokatas, taip pat jai buvo skirtas Švedijos Karalystės atstovas, todėl tvirtinti, jog ji neturėjo galimybės tinkamai įvertinti sprendžiamos situacijos bei pateikti teismui reikšmingus bylos nagrinėjimui faktus bei įrodymus, nėra jokio pagrindo. Tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu visi procesiniai dokumentai pareiškėjai buvo įteikiami su vertimais į anglų kalbą, o dėl šios kalbos netinkamo mokėjimo pareiškėja klausimo nekėlė.

42Pažymėtina, jog šiuo metu tarp vaiko tėvų bendrosios kompetencijos teisme sprendžiamas ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Šios bylos nagrinėjimo metu bus iš esmės įvertintos abiejų vaiko tėvų galimybės rūpintis vaiku ir suteikti jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Taip pat šioje byloje bus išspręstas klausimas dėl vaiko tėvo (motinos) tolimesnio bendravimo su vaiku. Esant šiai situacijai, teisėjų kolegija nevertina aplinkybių, susijusių su vaiko tėvų galimybėmis globoti bei pasirūpinti vaiku, o kaip jau buvo minėta, įvertino ir pasisakė tik dėl byloje nustatytų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų, turinčių reikšmės būtent šios kategorijos byloms Hagos konvencijos ir Reglamento normų taikymo aspektu.

43Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

44Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

45Šios nutarties kopijas nedelsiant išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Lenkijos Respublikos pilietė M. E. , turinti leidimą nuolat gyventi Švedijos... 5. Suinteresuotas asmuo R. D. pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti... 6. Suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba... 7. Išvadą teikianti institucija Ignalinos rajono savivaldybės administracijos... 8. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi netenkino... 10. Teismas nustatė, kad M. E. ir R. D. turi sūnų D. D. , gim. 2011 m.... 11. Teismas konstatavo, kad abiems šalims gyvenus kartu, jie vaiko globos... 12. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėja davė rašytinį sutikimą vaikui... 13. Teismas sprendė, kad vaikas Lietuvos Respublikoje yra laikomas neteisėtai ir... 14. Įvertinęs tai, kad pareiškėja į Vilniaus apygardos teismą dėl vaiko... 15. Teismas konstatavo, kad tarp vaiko tėvų tarpusavio santykiai yra... 16. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų apie... 17. Įvertinęs tai, kad vaikas yra mažametis, sprendė, jog yra pagrįsta rizika,... 18. Teismas, atsižvelgęs į Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų... 19. Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis,... 20. III. Atskirojo skundo argumentai... 21. Pareiškėja M. E. (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti... 22. 1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai neįvertino aplinkybių,... 23. 2. Teismas netinkamai vertino pareiškėjos pateiktus įrodymus, t. y.... 24. 3. Teismas neatsižvelgė bei neįvertino aplinkybių, jog vaikui grįžus į... 25. 4. Teisminio proceso metu pareiškėjai nebuvo užtikrinta teisė į lenkų... 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo... 28. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, Lietuvos Respublikoje... 29. Vaiko neteisėto išvežimo ir/arba negrąžinimo pasekmės yra tos, kad... 30. Nagrinėjamu atveju tarp vaiko tėvų nėra ginčo, kad iki vaiko išvykimo į... 31. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl nurodytos teismo išvados, pažymi, jog... 32. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad vaikui su tėvu išvykstant į... 33. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atsisakymas grąžinti vaiką... 35. Teisėjų kolegija sutikdama su apeliantės argumentais, pažymi, jog pagal... 36. Remiantis kasacinio teismo praktikoje suformuotu Hagos konvencijos 13... 37. Byloje esantys vaiko tėvo ir močiutės paaiškinimai apie sūnui daromą... 38. Kitas Hagos konvencijoje įtvirtintas pagrindas, kai galima atsisakyti... 39. Nagrinėjamu atveju faktiškai susiklostė situacija, jog vaikas iš Švedijos... 40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma... 41. Atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjai... 42. Pažymėtina, jog šiuo metu tarp vaiko tėvų bendrosios kompetencijos teisme... 43. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio... 44. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti... 45. Šios nutarties kopijas nedelsiant išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims,...