Byla 3K-3-403/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 21 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutarties proceso atnaujinimo klausimais peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. prašymą išduoti leidimą grąžinti vaiką į Vokietijos Federacinę Respubliką; suinteresuoti asmenys – I. R., Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėjas M. R., vadovaudamasis 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), 2006 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti leidimą grąžinti dukterį L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir suinteresuotas asmuo I. R. yra L. R., gimusios 2005 m. sausio 11 d., tėvai, dukters nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, jis 2006 m. liepos mėnesį davė sutikimą suinteresuotam asmeniui I. R. su dukterimi išvykti į užsienį dviejų savaičių atostogoms su sąlyga, kad duktė jam bus grąžinta 2006 m. rugpjūčio 6 d. Vokietijoje, tačiau suinteresuotas asmuo I. R., išvežusi dukterį L. R. į Lietuvą, jos negrąžino ir neketina geruoju grąžinti į nuolatinę gyvenamąją vietą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, neteisėtai laiko Lietuvoje, taip nuo 2006 m. rugpjūčio 6 d. pažeisdama bendras tėvų globos teises, įgytas remiantis Vokietijos įstatymais, o nuo 2006 m. rugpjūčio 14 d. pažeisdama išimtines jo, kaip vaiko tėvo, teises nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, suteiktas įsiteisėjusia Vokietijos Federacinės Respublikos Oranienburgo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi.

5Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė išduoti leidimą grąžinti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką.

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 15 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį ir priėmė naują nutartį grąžinti L. R., gimusią 2005 m. sausio 11 d., į Vokietijos Federacinę Respubliką ir nustatė tokią sprendimo vykdymo tvarką: įpareigojo I. R. iki 2007 m. balandžio 15 d. perduoti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką; jeigu iki nurodyto termino teismo nutartis nebus įvykdyta, ją turi vykdyti antstolis, CPK VI dalyje nustatyta tvarka paimdamas iš I. R. dukterį L. R. ir Klaipėdos mieste perduoti M. R. iš anksto su juo suderintu metu, dalyvaujant Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui.

7Pareiškėja I. R. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą ir atmesti pareiškėjo M. R. prašymą išduoti leidimą grąžinti L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką. Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tuo, kad naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas), t. y. kad labai pablogėjo pareiškėjos I. R. nepilnamečio sūnaus E. M. sveikata, nes jis bijo netekti motinos, jeigu ši kartu su L. išvyktų į Vokietiją, taip pat kad Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro specialistai konstatavo, jog nepažįstama kalbinė aplinka sutrikdytų normalią kalbinę L. raidą, o kartu ir vaiko pažintinių procesų natūralų vystymąsi, mąstymą, atmintį, dėmesį, suvokimą ir pan. Anot pareiškėjos, grąžinus dukterį į Vokietiją, ši patektų į nepažįstamą kalbinę aplinką. Pareiškėjos nuomone, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro konstatuota aplinkybė reiškia, kad mergaitė patirtų psichinę žalą ir patektų į netoleruotiną situaciją, tai pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktą yra pagrindas atsisakyti grąžinti vaiką.

8Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje bei, išnagrinėjus bylą, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartį ir atmesti M. R. pareiškimą dėl L. R. grąžinimo į Vokietijos Federacinę Respubliką. Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartyje yra padaryta aiški teisės taikymo klaida, lėmusi neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pareiškėjo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir nesistemiškai aiškino Hagos konvencijos taikymo principus ir tikslą, padarė nepagrįstą išvadą, jog suinteresuotas asmuo I. R. neįrodė, kad grąžinus L. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką jai kiltų neišvengiama žala (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktas), neatsižvelgė į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnyje įtvirtintus vaiko interesų, kaip ypatingos svarbos prioritetinės vertybės, gynimo ir apsaugos principus.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

10Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. kovo 21 d. nutartimi atmetė I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymus dėl proceso atnaujinimo. Teismas pažymėjo, kad CPK 366 straipsnio 2 dalis nustato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, o jas žinant nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitoks sprendimas. Naujai paaiškėjusių aplinkybių negalima painioti su naujomis aplinkybėmis, t. y. tomis, kurių nagrinėjant bylą nebuvo, o atsirado jau priėmus sprendimą, taip pat buvusių nagrinėjant bylą, tačiau priėmus teismo sprendimą kokybiškai pasikeitusių aplinkybių. Teismas nurodė, kad aplinkybės, susijusios su L. R. vystymusi, ryšiai su motina ir broliu, išsamiai buvo ištirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, į jas atsižvelgta priimant Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, jos buvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, taigi jos nėra naujos. Teismas pažymėjo, kad procesas byloje gali būti atnaujinamas ir tada, kai pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kuri turi būti suprantama kaip esminė tiek procesinės, tiek ir materialinės teisės normos taikymo klaida, nulėmusi neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimą. Kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartyje pasisakė dėl 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies taikymo, Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog grąžinus L. R. į jos kilmės šalį – Vokietiją, jai kiltų neišvengiama žala, iki bus išspręstas globos ginčas. Klaipėdos apygardos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos apeliacinis teismas vertino Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto socialinių mokslų (psichologijos) specialistų išvadas, nustatė visas reikiamas bylos aplinkybes ir taikė nustatytiems santykiams tinkamas teisės normas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog byloje naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių ar buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, todėl atnaujinti procesą byloje remiantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir suinteresuoto asmens I. R. nurodytomis aplinkybėmis nėra teisinio pagrindo.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 21 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nurodyto pagrindo atnaujinti procesą, yra pagrįsta. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro 2007 m. gegužės 31 d. rašte nurodyta, kad 2006 m. gruodžio 5 d. pateiktoje Klaipėdos socialinės ir psichologinės paramos centro specialistų išvadoje dėl L. R. emocinio ryšio, kontakto nustatymo su motina I. R. bei broliu E. nebuvo akcentuota mergaitės kalbinių, pažintinių procesų raida, nors jau tuomet ši raiška matėsi, ir nurodyta, kad nepažįstama kalbinė aplinka sutrikdytų normalią kalbinę mergaitės raidą, o tuo pačiu ir pažintinių procesų natūralų tolesnį vaiko vystymąsi, mąstymą, atmintį, dėmesį, suvokimą ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės dėl vaiko kalbinių ir pažintinių procesų raidos sutrikimo nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai I. R. ir teismui bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant vaiko grąžinimo į kitą šalį klausimą, pareiškėjams, suinteresuotiems asmenims bei teismui nereikia specialių žinių suprasti ir suvokti, kad dėl vaiko grąžinimo mažamečiam vaikui gali atsirasti ar atsiranda sunkumų, nepatogumų, kalbinių ar pažintinių procesų raidos trukdžių ar sutrikimų, kurių priklausomai nuo aplinkybių galima arba negalima išvengti bei pašalinti. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, I. R. bei kiti suinteresuoti asmenys turėjo galimybę pateikti įrodymus dėl vaiko kalbinių ir pažintinių procesų sutrikimo nagrinėjant bylą pagal M. R. prašymą dėl leidimo grąžinti vaiką į Vokietijos Federacinę Respubliką. Dėl to pareiškėjos I. R. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomos minėtos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 15 d. nutartyje nurodė, kad, įvertinusi byloje esančias Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto socialinių (psichologijos) specialistų išvadas, teisėjų kolegija mano, kad mažametės L. R. grąžinimas natūraliai gali sukelti psichologinių sunkumų vaikui, tačiau nėra pagrindo manyti, kad mergaitė patirs didesnę psichinę žalą, ar šie sunkumai sudarys netoleruotiną situaciją, viršijančią normalius trukdžius, kuriuos gali sukelti mažo vaiko grąžinimas į kilmės šalį, ir dėl to būtų pagrindas taikyti 1980 m. Hagos konvencijos išimtį dėl vaiko grąžinimo. Tai patvirtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, priimdama minėtą nutartį, įvertino pateiktus į bylą įrodymus, aiškino ir nustatė visas turinčias reikšmės aplinkybes, įskaitant aplinkybes dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio pirmosios dalies b punkto bei kitų teisės normų taikymo.

12Teisėjų kolegija nepripažino pagrįstais ir argumentų dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkto pagrindu (kai teismo sprendime (nutartyje) yra aiški teisės normos taikymo klaida). Teisėjų kolegijos nuomone, lingvistiškai įstatyme pavartota sąvoka „aiški“ aiškintina kaip akivaizdi, lengvai suvokiama (suprantama), be to, atsižvelgiant į civilinio proceso tikslus, darytina išvada, kad nurodytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik nustačius, kad padaryta teisės normos taikymo klaida yra ne tik aiški, bet ir esminė, t.y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant vaiko grąžinimo į kitą šalį klausimą, pirmiausia reikia atsižvelgti į vaiko interesus. 1980 m. Hagos konvencijos bei Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 nuostatos, reglamentuojančios vaiko grąžinimą, skirtos vaiko interesų apsaugai, gynimui bei užtikrinimui. Hagos konvencija remiasi pagrindine idėja – prezumpcija, kad neteisėtas vaiko išvežimas daro žalą pačiam vaikui ir tik nedelstinas vaiko grąžinimas pašalina vaiko gerovei grėsmę keliančią padėtį. Ši prezumpcija gali būti paneigta tik vieninteliu atveju, t.y. byloje nustačius aplinkybes, sudarančias Hagos konvencijos 13 straipsnio pirmosios dalies a arba b punktuose nustatytas išimtis. Sprendžiant, ar taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio b punkte nurodytą išimtį, svarbu aiškinti minėtame punkte nurodytos „didelės rizikos, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją“ sąvoką. Kolegija pažymėjo, kad grąžinant mažametį vaiką į kitą šalį jis patiria sunkumų, nepatogumų, psichikos trikdžių, kurie gali būti pašalinami vaiką grąžinus, todėl, jei nurodytas aplinkybes laikyti vaiko interesų pažeidimu ar žala vaikui, tai realiai beveik niekada nebūtų galima grąžinti neteisėtai išvežto vaiko. Dėl to galimi su vaiko grąžinimu į kilmės šalį susiję sunkumai, tokie kaip emociškai artimo žmogaus pasikeitimas, nutolimas nuo įprastos aplinkos, kalbos pasikeitimas ir pan., nėra vaiko interesų pažeidimas, nėra žala vaikui ir nėra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio pirmosios dalies b punkto išimtį. Teisėjų kolegija sutiko su atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentais, kad pagal aktualią užsienio teismų praktiką, prieštaraujantis vaiko grąžinimui asmuo gali įrodyti Hagos konvencijos 13 straipsnio pirmosios dalies b punkte nurodytas rizikos sąlygas (fizinė ar psichinė žala vaikui arba vaiko pakliuvimas į kitą netoleruotiną situaciją) tik išimtiniais atvejais ir tokie išimtiniai atvejai teismų praktikoje paprastai nurodomi kaip narkomanija, žiaurus elgesys su vaiku, karo padėtis, vaiko motinos ar tėvo asocialumas ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, mažametės L. R. grąžinimas į Vokietijos Federacinę Respubliką nepažeidžia L. R. interesų, kadangi Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra realios galimybės bei sąlygos apsaugoti ir bus apsaugoti L. R. interesai, nėra didelės rizikos, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, ir su grąžinimu į kilmės šalį galimi vaiko sunkumai, nepatogumai bei trikdžiai, įskaitant galimus kalbinių ir pažintinių procesų raidos trikdžius, išvengiami bei pašalinami ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra sąlygos juos pašalinti. Todėl L. R. grąžinimas į Vokietijos Federacinę Respubliką nepažeidžia viešojo intereso. Teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, priimdama 2007 m. kovo 15 d. nutartį, išaiškino bei nustatė turinčias bylai reikšmės aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir nepadarė aiškios teisės normos taikymo klaidos, todėl nėra CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkte nurodyto pagrindo atnaujinti procesą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pateikti į bylą Vokietijos Federacinės Respublikos Aukščiausiojo Teismo generalinio prokuroro 2006 m. lapkričio 20 d. raštas, Vokietijos Federacinės Respublikos teismų sprendimai (nutartys) dėl L. R. globos bei grąžinimo rodo, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Tokiu atveju pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 2301/2003 11 straipsnio 4 dalį teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis Hagos konvencijos 13 straipsnio pirmosios dalies b punktu.

13III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus teisiniai argumentai

14Kasaciniu skundu pareiškėja I. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

151. Iš VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro 2007 m. balandžio 3 d. rašto ir VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro 2007 m. spalio 10 d. išvados matyti, kad paaiškėjus, jog pagal Lietuvos apeliacinio teismo nutartį L. R. turėtų būti išvežta į Vokietiją, žymiai pablogėjo nepilnamečio E. M. sveikata. Bylos dėl L. R. grąžinimo į Vokietiją baigtis tiesiogiai įtakoja dviejų vaikų – L. R. ir jos brolio E. M. esminius interesus, todėl nagrinėjant bylą nė vieno iš jų interesai negali būti ignoruojami. Nagrinėjant bylą dėl vaiko grąžinimo iš esmės buvo vertintos aplinkybės dėl L. R. ryšių tiek su motina, tiek su broliu, tačiau nebuvo įvertinta žalos rizika L. R. broliui, kurią galėtų sukelti sprendimas grąžinti vaiką. Tokia žala, pablogėjus L. R. brolio sveikatai, atsirado, todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą bylos nagrinėjimo atnaujinimui. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė apskritai, todėl buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.

162. Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2007 m. spalio 31 d. rašto matyti, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba netinkamai įgyvendino jai teisės aktais pavestas funkcijas, pateikdama išvadas šioje byloje. Šie išvadų trūkumai paaiškėjo tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Atsižvelgiant į CK 3.178 straipsnyje nustatytą įpareigojimą pateikti išvadas nagrinėjant bylą dėl vaiko grąžinimo, paaiškėjusi aplinkybė dėl išvadų ydingumo laikytina esmine. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė pateiktų įrodymų ir argumentų.

173. Skundžiamoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodyta, kad I. R. ir kiti suinteresuoti asmenys turėjo galimybę pateikti įrodymus dėl vaiko kalbinių ir pažintinių procesų sutrikimo nagrinėjant bylą pagal M. R. prašymą dėl leidimo grąžinti vaiką į Vokietiją, todėl pareiškėjos I. R. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomos minėtos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Tokia išvada nepagrįsta. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro 2007 m. gegužės 31 d. rašte nurodyta, kad 2006 m. gruodžio 5 d. pateiktoje Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro specialistų išvadoje nebuvo akcentuota L. R. kalbinių ir pažintinių procesų raida, žala vaiko mąstymui, atminčiai, dėmesiui, suvokimui, nors jau tuomet ši raiška matėsi. Teismo išvada, kad I. R. galėjo pateikti įrodymus, kurių nepateikė kompetentingi specialistai, yra objektyvai klaidinga. I. R. nėra specialių vaiko psichologijos žinių turintis subjektas, todėl minėta teismo išvada negali būti laikoma pagrįsta.

184. Kolegija skundžiamoje nutartyje nurodė Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutarties motyvus, tačiau toks motyvų pakartojimas nepagrindžia sprendimo atmesti prašymus dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo.

19Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, pareiškė prisidėjimą prie pareiškėjos I. R. kasacinio skundo.

20Atsiliepimu į pareiškėjos I. R. kasacinį skundą pareiškėjas M. R. prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

211. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjos I. R. skunde nurodytų argumentų, negali būti laikoma, kad nutartis yra apskritai be motyvų. Teismas išdėstė savo motyvus dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų, galėjusių turėti reikšmę skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo pareiga pagrįsti sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

222. Hagos konvencija remiasi pagrindine idėja – prezumpcija, kad neteisėtas vaiko išvežimas daro žalą pačiam vaikui ir tik nedelstinas vaiko grąžinimas pašalina vaiko gerovei grėsmę keliančią padėtį. Ši prezumpcija gali būti paneigta tik vieninteliu atveju, t.y. byloje nustačius aplinkybes, sudarančias Hagos konvencijos 13 straipsnio pirmosios dalies a arba b punktuose nustatytas išimtis. Sprendžiant, ar taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio b punkte nurodytą išimtį, svarbu išsiaiškinti minėtame punkte nurodytų „fizinės ar psichinės žalos bei pakliuvimo į netoleruotiną situaciją“ sąvoką. Šios rizikos sąlygos pagal aktualią užsienio teismų praktiką aiškintinos kaip išimtiniai atvejai kaip narkomanija, žiaurus elgesys su vaiku, karo padėtis, vaiko motinos ar tėvo asocialumas ir pan. Plečiamai aiškinant Hagos konvencijos išimtį sudarančią normą, realiai beveik niekada nebūtų įmanoma grąžinti neteisėtai išvežto vaiko.

233. Neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko ryšiai su broliais neturi esminės reikšmės sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą. Vertintini įrodymai yra susiję tik su pačiu vaiku ir rizika tam vaikui.

244. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų dėl Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos pozicijos pasikeitimo. Tokie motyvai nepagrįsti, nes tarnyba teismui nepateikė jokios naujos išvados, o tarnybos atsakymai į Seimo nario paklausimus nelaikytini įrodymais naujai paaiškėjusioms aplinkybėms CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme konstatuoti.

255. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei pažeidė su tuo susijusius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo aspektus, tačiau nenurodyta, kokias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas teisės aiškinimo taisykles pažeidė teismas.

266. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų apie tai, jog imtasi priemonių užtikrinti L. R. interesų apsaugą Vokietijoje. Reglamento, turinčio viršenybę Hagos konvencijos atžvilgiu, 11 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nustačius aplinkybes dėl vaiko apsaugos užtikrinimo, Hagos konvencijos 13 straipsnio b punkte nustatyta išimtis negali būti taikoma. Kadangi atnaujinus procesą siekiama nurodytos Hagos konvencijos išimties pritaikymo, proceso atnaujinimas tampa betiksliu.

277. Apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimas taip pat prieštarautų Reglamento 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam imperatyvui, įpareigojančiam teismą prašymą dėl vaiko grąžinimo išnagrinėti taikant skubiausias procedūras ir ne vėliau kaip per 6 savaites nuo pareiškimo priimti sprendimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažino, kad nesiėmimas tinkamų priemonių vaiko grąžinimui užtikrinti laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimu (Ignaccollo v. Romania, no. 31679/96; Karadžic v. Croatia, no. 35030/04).

28Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 21 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – atnaujinti procesą šioje byloje. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

291. Nepagrįsta teismų nutarčių išvada, kad su vaiko grąžinimu į jo kilmės šalį susiję sunkumai - artimo žmogaus pasikeitimas, nutolimas nuo įprastos aplinkos, kalbos pasikeitimas - nėra žala vaikui ir nesudaro pagrindo taikyti 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto išimtį. Toks nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas nepagrįstas bylos įrodymais – specialistų išvadomis, kuriose konstatuota, kad yra didelė rizika, jog atskyrus vaiką nuo motinos, jo raidai būtų padaryta žymi žala, tai gali neigiamai paveikti jos vystymąsi, psichinę ir emocinę sveikatą, asmenybės formavimąsi. Tokios išvados paneigia prezumpciją, kad vaiko interesus geriausiai atitiktų jo grąžinimas į kilmės šalį.

302. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad neturi būti taikomos priemonės, žalojančios vaiko sveikatą ir raidą (Johansen v. Norway p. 1008, § 78; Ignaccollo-Zenide v. Romania, no. 31679/96, § 95 ECHR § 94, 2000-I, Nuutinen v. Finland, no. 32842/96, § 128 ECHR § 94, 2000-II). Hagos konvencijoje remiamasi prezumpcija, kad neteisėtas vaiko išvežimas ir laikymas žalingas pačiam vaikui, kuris tokiu atveju kenčia netekęs stabilumo, ryšio su tėvu ar motina, kuris buvo atsakingas už rūpinimąsi juo. Šioje byloje grąžinus vaiką į Vokietiją jis prarastų Hagos konvencijos ir Reglamento saugomas vertybes - stabilumą, ryšį su motina. Įgyvendinant Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, nacionaliniam teismui kiekvienu atveju tenka nustatyti, kokiu būdu bus geriausiai užtikrinti vaiko interesai.

313. Teismas, spręsdamas dėl išimties, nustatytos Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte, taikymo, turėtų atsižvelgti į pasikeitusią situaciją: L. R. su mama ir broliu Lietuvoje gyvena jau beveik 2 metus, per kuriuos integravosi į lietuvišką aplinką. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą, reikia atsižvelgti į po sprendimo priėmimo pasikeitusią situaciją (EŽTT 2003 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Sylvester v. Austria; 2003 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Iosub Caras v. Romania, 2006 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Maire v. Portugal). Šios aplinkybės svarbios nagrinėjant klausimus dėl proceso atnaujinimo. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pateiktose išvadose neatsispindi visos I. R. šeimos aplinkos sąlygos. Nors ši institucija privalo ginti vaiko teises ir teisėtus interesus bei veikti, kad būtų priimtas geriausiai vaiko interesus atitinkantis teismo sprendimas, ji neišdėstė savo aiškios pozicijos dėl byloje pateiktų prašymų atnaujinti procesą.

324. Skundžiamos nutartys priimtos padarius esmines CPK 185, 265, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto ir 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto, CK 3.178 straipsnio, Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto ir Reglamento 17 punkto bei Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo klaidas. Procesas gali būti atnaujintas, jei dėl pareiškėjo proceso atnaujinimo pagrindu nurodytų aplinkybių byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Proceso atnaujinimas ypač reikšmingas tais atvejais, kai byla susijusi su viešo intereso apsauga, o sprendime padarytą esminę klaidą galima ištaisyti tik atnaujinus procesą. Tokiais atvejais atsisakymas atnaujinti procesą vien formaliais argumentais reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio pažeidimą.

33Pareiškėja I. R. pareiškė prisidėjimą prie Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo.

34Atsiliepimu į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą pareiškėjas M. R. prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

351. Hagos konvencijos preambulėje įtvirtinta valstybių narių pareiga paisyti vaiko gerovės, kuri suprantama kaip nedelstinas vaiko grąžinimas į jo kilmės šalį. Dėl to Hagos konvencijos 13 straipsnyje nustatyta išimtis turi būti aiškinama itin griežtai ir siaurai, priešingu atveju ši išimtis prieštarautų bendram Hagos konvencijos tikslui sulaikyti tėvus nuo neteisėto vaiko išvežimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nustatyti galimi vaiko grąžinimo į kilmės šalį sunkumai yra laikini ir pašalinami bei negali būti laikomi vaiko interesų pažeidimu ar žala vaikui. Pareiškėjas generalinis prokuroras kasaciniame skunde pateikia tik savo Hagos konvencijos normų interpretaciją, tačiau neakcentuoja konvencijos normų nuostatų taikymo aiškios klaidos.

362. Nesuprantama, kodėl generalinio prokuroro pateiktas skundas grindžiamas skunde nurodytomis Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtomis bylomis (Sylvester v. Austria; Iosub Caras v. Romania, Maire v. Portugal), kuriose konstatuota, kad šalys, atsisakiusios ar nepateisinamai delsusios grąžinti neteisėtai išvežtą vaiką, pripažintos pažeidusiomis savo įsipareigojimus pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Nurodytos ir nagrinėjama bylos iš esmės skiriasi.

373. Aplinkybės, kurios galbūt egzistavo ir gali būti nustatytos ateityje negali būti bylos nagrinėjimo dalyku sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Taigi argumentai dėl Tarnybos pateiktų išvadų neobjektyvumo, netinkamo funkcijų vykdymo atmestini kaip nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku.

38Teisėjų kolegija

konstatuoja:

39IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

40Proceso atnaujinimas dėl užbaigtose civilinėse bylose priimtų įsiteisėjusių teismų sprendimų yra išimtinė civilinio proceso stadija, dėl to galiojančio Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnyje įtvirtinti išimtiniai atvejai, kuriuos įrodžius yra galimas proceso atnaujinimas užbaigtoje byloje ir, atnaujinus procesą, įsiteisėjusių teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad faktas, jog įstatymų leidėjas CPK 366 straipsnyje nustatė išsamų proceso atnaujinimo pagrindų sąrašą, leidžia teigti, kad šį institutą įstatymų leidėjas vertina kaip ekstraordinarų būdą peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Dėl to procesą galima atnaujinti tik nustačius bent vieną iš CPK 366 straipsnyje numatytų pagrindų. Pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas vertintinas bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar nurodytos aplinkybės leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumu ir pagrįstumu. Be to, šis institutas privalo būti naudojamas atsižvelgiant ir į kitus proceso teisės principus: ekonomiškumą, koncentruotumą, protingumą ir pan. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-188/2005, 2006 m. gegužės 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-356/2006, 2008 m. sausio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-57/2008).

42Byloje pareiškėjai pateikė prašymus dėl proceso atnaujinimo remdamiesi CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, t. y. kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, ir dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos. Teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra pripažįstama, kad pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas dėl bylos baigties.

43Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis.

44Pareiškėjų prašymai atnaujinti procesą paduoti dėl užbaigtoje byloje priimtos įsiteisėjusios Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutarties, kuria pareiškėja I. R. įpareigota grąžinti vaiką į jo kilmės valstybę.

45Vaiko neteisėto išvežimo į kitą valstybę atvejus reglamentuojanti 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) priimta, siekiant apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar laikymas ir nustatyti vaiko grąžinimo į kilmės valstybę tvarką (Preambulė). Vienintelis teisinis pagrindas, kai teismas neprivalo vaiko grąžinti į jo kilmės valstybę, yra išdėstytas 13 straipsnyje. Pareiškėjai prašymuose nurodė, kad egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios Hagos konvencijos 13 straipsnio b) punkte nurodyto pagrindo buvimą, t. y. jog yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį.

46Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminės reikšmės bylos baigčiai, t. y. joje priimtos įsiteisėjusios teismo nutarties, įpareigojančios grąžinti vaiką į jo kilmės valstybę, teisėtumui ir pagrįstumui, turi tik tos pareiškėjų prašymuose išdėstytos aplinkybės, kurios siejamos su Hagos konvencijos 13 straipsnio b) punkte nurodyto pagrindo buvimu. Visos kitos prašymuose dėstomos aplinkybės nedaro įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui ir joje priimtos įsiteisėjusios teismo nutarties dėl vaiko grąžinimo teisėtumui. Pareiškėjų prašymuose ir jų kasaciniuose skunduose Hagos konvencijos 13 straipsnio b) punkte nurodytas pagrindas siejamas su tuo, kad grąžinus vaiką į jo kilmės valstybę vaikas pateks į nepažįstamą kalbinę aplinką, tai sutrikdys vaiko vystymąsi, mąstymą, atmintį, dėmesį, suvokimą ir pan., taip pat jog, grąžinus vaiką, pablogės pareiškėjos I. R. nepilnamečio sūnaus iš ankstesnės santuokos sveikatos būklė.

47Teisėjų kolegija nurodo, kad Hagos konvencijos 13 straipsnio b) punkte nurodyta ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pvz. karo padėties). Tačiau jokių kraštutinių aplinkybių, patvirtinančių būsimą žalos vaiko interesams atsiradimo tikimybę, vaiką grąžinus į jo kilmės valstybę, pareiškėjų prašymuose atnaujinti procesą byloje dėl vaiko grąžinimo nenurodyta ir nepridėta įrodymų, iš kurių bylą nagrinėję teismai būtų galėję spręsti apie tokių aplinkybių buvimą.

48Pateikti prašymai atnaujinti procesą byloje yra nepagrįsti, nes juose nurodomos aplinkybės nėra tapačios Hagos konvencijos 13 straipsnio b) punkte numatytiems atvejams.

49Dėl pareiškėjos I. R. argumento, kad grąžinus vaiką į jo kilmės valstybę jis pateks į nepažįstamą kalbinę aplinką, teisėjų kolegija nurodo, kad šis argumentas nepagrindžia Hagos konvencijos 13 straipsnio b) punkto prasme didelės rizikos, kad vaikui bus padaryta fizinė ar psichinė žala. Vaiko patekimas į kitos kalbos aplinką jam sukels bendravimo ir buvimo toje aplinkoje problemų, tačiau mažo vaiko amžiaus nulemto jo greito vystymosi dėka šios problemos yra laikinos ir natūraliai įveikiamos. Kai vaikas yra mažametis, o jo biologiniai tėvai su skirtingomis gimtosiomis kalbomis yra skirtingose valstybėse, vaiko bendravimas su abiem tėvais neišvengiamai lems vaiko mokymąsi dviejų kalbų. Vaiko tėvų teisių ir pareigų turėtojo teisė bendrauti su vaiku yra prigimtinė ir šios teisės įgyvendinimas, jeigu dėl to vaikas išmoks dar vieną kalbą, negali daryti nei žalos vaiko vystymuisi, nei sutrukdys pareiškėjai I. R. nustatyta tvarka bendrauti su vaiku. Priešingai, vaiko mokymasis daugiau nei vienos kalbos leis jam geriau suvokti ir pažinti gyvenamąją aplinką, suteiks vaiko bendravimui su kitais žmonėmis privalumų. Pagal savo amžių vaikas yra imlus mokymuisi, dėl to daugiau nei vienos kalbos mokymasis yra vaiko bendrojo lavinimo (vystymosi) dalis ir yra reikalinga, nes padės atsiskleisti jo intelektiniams gebėjimams. Dėl to tokia prašyme atnaujinti procesą byloje nurodyta aplinkybė dėl nepažįstamos vaikui kalbinės aplinkos jo kilmės valstybėje nepatenka į Hagos konvencijos 13 straipsnio b) punkto reguliavimo apimtį.

50Įvertindama pareiškėjos I. R. kasacinio skundo argumentą, kad, grąžinus vaiką, pablogės pareiškėjos nepilnamečio sūnaus iš ankstesnės santuokos sveikatos būklė, teisėjų kolegija nurodo, kad šis argumentas nesusijęs su žalos atsiradimo grėsme vaikui, kurį reikia grąžinti į jo kilmės valstybę. Dėl to šis argumentas negali būti laikomas patvirtinančiu proceso atnaujinimo pagrindą, nes nedaro įtakos įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria nutarta vaiką grąžinti į jo kilmės valstybę, teisėtumui. Be to, ši aplinkybė negali būti laikoma naujai paaiškėjusia, nes ji egzistavo, t. y. pareiškėjos sūnus sirgo dar iki įsiteisėjusios teismo nutarties grąžinti vaiką priėmimo ir ši aplinkybė teismui buvo žinoma. Susiklosčius padėčiai, kad pareiškėjos sūnus iš ankstesnės santuokos turės gyventi atskirai nuo dukters, kuri grąžintina į savo kilmės valstybę, tai negali būti laikoma esminiu grąžinamo vaiko interesų pažeidimu ar grėsme šio vaiko fizinei ar psichinei sveikatai. Išimtis neišskirti vaikų, esančių broliais ir seserimis, taikoma juos įvaikinant (CK 3.209 straipsnio 6 dalis).

51Dar viena kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą ir jos kasaciniame skunde nurodyta tai, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorei buvo skirta tarnybinė nuobauda. Šios faktinės aplinkybės kasacinis teismas nevertina, nes ji neturi reikšmės bylos nagrinėjimui ir nedaro įtakos įsiteisėjusios teismo nutarties dėl vaiko grąžinimo teisėtumui.

52Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais kasacinių skundų argumentus, nes jie neatitinka proceso atnaujinimo pagrindo, nustatyto CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

53Teisiškai nepagrįsti ir pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymo argumentai dėl teisės taikymo klaidos kaip proceso atnaujinimo pagrindo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodoma, kad įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartyje netinkamai taikytas Hagos konvencijos 13 straipsnio b) punktas ir Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, tačiau šis teiginys yra abstraktus ir neįrodytas. Priešingai, remiantis surinktais bylos įrodymais patvirtintos teismo išvados dėl vaiko grąžinimo į jo kilmės valstybę, taip pat patikrintos aplinkybės dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio b) punkto ir Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies taikymo. Pagal šias teisės normas teismui palikta spręsti, ar iš tikrųjų konkrečioje byloje egzistuoja nurodytose teisės normose įvardyti atvejai. Tokią diskrecijos teisę įgyvendina teismas ir to negalima traktuoti kaip akivaizdžios teisės taikymo klaidos. Įvertinę įrodymus teismai priimtoje nutartyje dėl vaiko grąžinimo, taip pat nutartyse atsisakyti atnaujinti procesą užbaigtoje byloje nenustatė tokių išimtinių atvejų, dėl kurių neprivaloma vaiko grąžinti, ir tai paneigia aiškios teisės normos taikymo klaidos teiginį.

54Aiški teisės taikymo klaida pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą gali būti imperatyvios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Jeigu kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas.

55Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik nustačius, kad padaryta teisės normos taikymo klaida yra ne tik akivaizdi, bet ir esminė, daranti sprendimą (nutartį) neteisėtą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad kilmės šalyje imtasi priemonių užtikrinti vaiko interesų apsaugą jo kilmės šalyje. Ši aplinkybė pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas) 11 straipsnio 4 dalį apskritai eliminuoja Hagos konvencijos 13 straipsnyje nustatytos išimties taikymą, nes paneigia Hagos konvencijos 13 straipsnyje nurodytus atvejus. Kasatorius, teigdamas apie aiškią teisės normos taikymo klaidą ir būtinybę taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnį, neatsižvelgė į šią esminę Reglamento nuostatą.

56Kolegija, spręsdama šią bylą, remiasi ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimu (2008 m. liepos 11 d. Sprendimas R. byloje C-195/08 PPU), turinčiu prejudicinę galią nacionaliniam teismui (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Teismas sprendime nurodė, kad esant vaiko kilmės valstybės teismo priimtam sprendimui dėl vaiko grąžinimo ir šio sprendimo pagrindu išduotam Reglamento IV priedo formą atitinkančiam pažymėjimui, vykdymo valstybės teismas privalo tik paskelbti kilmės valstybės teismo sprendimą, dėl kurio išduotas pažymėjimas, vykdytinu ir patenkinti prašymą nedelsiant grąžinti vaiką. Pagal šį Teismo išaiškinimą kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad vykdymo valstybėje teisminė procedūra dėl vaiko grąžinimo baigiasi kilmės valstybės teismo sprendimo, dėl kurio priimtas pažymėjimas, paskelbimu vykdytinu. Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos peržiūrėti vaiko kilmės valstybės teismo sprendimo, pagal kurį išduotas pažymėjimas. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas taip pat išaiškino Reglamento nuostatas, kad po to, kai kilmės valstybės teismas priėmė sprendimą dėl vaiko grąžinimo ir pagal Reglamento 42 straipsnį išdavė pažymėjimą, jo galiai ir vykdytinumui nebeturi reikšmės vaiko neteisėto buvimo vietos valstybės teismų priimami sprendimai dėl vaiko negrąžinimo ar grąžinimo. Tai užkerta kelią proceso atnaujinimui ar jo tolimesniam vyksmui.

57Kolegija atsižvelgia į nurodytus Reglamento išaiškinimus, iš esmės reiškiančius tai, kad nacionaliniuose teismuose vykstančios teisminės procedūros ir jų metu priimami procesiniai sprendimai dėl vaiko grąžinimo negali įveikti anksčiau priimto Reglamento nustatyta tvarka vaiko kilmės valstybės teismo sprendimo, įpareigojančio grąžinti vaiką, ir šio sprendimo pagrindu išduoto pažymėjimo teisinės galios.

58Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjų prašymai dėl proceso atnaujinimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartimis atmesti pagrįstai, šios nutartys yra teisėtos.

59Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

60Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

61Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.