Byla A-624-437-14
Dėl turtinės žalos atlyginimo ir metinių palūkanų priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. A. dėl turtinės žalos atlyginimo ir metinių palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 78–81), prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 5 271,93 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

5Pareiškėjas paaiškino, jog su M. A. (toliau – ir Draudėjas) sudarė Kasko draudimo sutartį (draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo apdraustas automobilis BMW 5, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) nuo įvairių rizikų, tame tarpe, eismo įvykių. 2012 m. kovo 21 d. Kauno mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu Draudėjas, vairuodamas automobilį tamsiu paros laiku, įvažiavo į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią, jokiais įspėjamaisiais ženklais nepaženklintą ir apsemtą vandeniu, duobę, dėl ko buvo apgadintas automobilis. Pareiškėjas įvykį pripažino draudžiamuoju ir paskaičiavo 5 271,93 Lt dydžio draudimo išmoką. Kadangi Draudėjas buvo skolingas pareiškėjui 1 187 Lt už nesumokėtas draudimo įmokas, todėl ši skola buvo įskaityta į mokėtiną draudimo išmoką ir Draudėjui buvo išmokėta 4 084,93 Lt suma. Išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 str. 4 d. 4 p., 6.1015 str.). Eismo įvykis įvyko dėl to, kad eismo saugumui grėsmę keliantis kelio dangos defektas nebuvo tinkamai pažymėtas, taip pat nebuvo imtasi priemonių jį laiku suremontuoti, todėl šį eismo įvykį bei dėl jo atsiradusią žalą sąlygojo neteisėtas atsakovo neveikimas (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., CK 6.266 str.). Konkrečiu atveju yra visos civilinės atsakomybės sąlygos turtinei žalai atlyginti.

6Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 64–73) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

7Atsakovo manymu, nėra visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai pareiškėjo nurodytoje vietoje pažymėjo duobę, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti reikalaujamą žalą. Priežastinio ryšio nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes, o tai konkrečiu atveju nebuvo atlikta. Nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog automobilis buvo sugadintas būtent įvykio metu, nėra duomenų, kad jis būtų suremontuotas. Pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui draudimo išmoką, todėl nepagrįstai siekia žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas 2000 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 101 patvirtinta tvarka (toliau – ir Tvarka) transporto priemonės vertinimas, kuris yra privalomas. Transporto priemonių draudimo liudijime (Nr. (duomenys neskelbtini)) yra nurodyta 500 Lt besąlyginė išskaita, tačiau pareiškėjas nenurodo, ar ji buvo išskaityta. Paskaičiuojant draudimo išmoką, nebuvo atsižvelgta į detalių nusidėvėjimą. Jokių dokumentų, kurie pagrįstų nepriekaištingą ginčo transporto priemonės keistų detalių būklę iki tariamo eismo įvykio byloje pateikta nėra. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Nors ir buvo paskaičiuota 5 271,93 Lt dydžio draudimo išmoka, tačiau kadangi draudėjas buvo skolingas pareiškėjui 1 187 Lt už nesumokėtas draudimo įmokas, ši skola buvo įskaityta į mokėtiną draudimo išmoką, o draudėjui buvo išmokėta 4 084,93 Lt suma, todėl reikalavimas priteisti paskaičiuotą, o ne išmokėtą draudimo išmoką yra nepagrįstas teisės aktais. Draudimo polisas (Nr. (duomenys neskelbtini)) numatė, kad apmokėjimą už draudimą sudaro dvi įmokos – pirmoji draudimo įmoka sumokama 2011 m. gruodžio 23 d., t. y. poliso sudarymo dieną, o antroji – 2012 m. birželio 23 d., tuo tarpu Sausumos kelių transporto priemonių draudimo taisyklių, patvirtintų COMPENSA TU S.A. Vienna Insurance Group Valdybos nutarimu Nr. 19/2011, 2011 m. kovo 17 d. (toliau – ir Taisyklės), 7.6, 7.9 ir 8.2 punktai vienareikšmiškai draudimo sutarties, o tuo pačiu ir draudimo apsaugos įsigaliojimą sieja su pirmosios draudimo įmokos sumokėjimu. Atsižvelgiant į tai, kad autoįvykis įvyko 2012 m. kovo 21 d. ir draudėja buvo skolinga draudimo kompanijai 1 187 Lt nesumokėtos pirmosios įmokos, laikytina, kad draudimo sutartis, o tuo pačiu – ir draudimo apsauga, nebuvo įsigaliojusi, todėl pareiškėjas neturi regreso teisės į savo paties rizika išmokėtą draudimo išmoką. Dėl eismo įvykio yra atsakinga pati vairuotoja, kuri neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo pakankamai atidi, važiavo nesaugiu greičiu.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo M. A. prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodė, jog važiuodama 2012 m. kovo 21 d., Kauno mieste, Panerių g. vakare įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą didelę duobę. Ji važiavo leistinu greičiu, įvykis įvyko todėl, kad buvo tamsu, sudėtingos važiavimo sąlygos, po liūties nesimatė duobės, kuri buvo pilna vandens, be to, ją apakino iš priekio atvažiavusios mašinos šviesos. Po įvykio automobilis buvo suremontuotas draudimo įmonės nurodytame servise, 2012 m. rugpjūčio mėnesį ji jį pardavė.

9II.

10Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 135–142) skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2 042,46 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2012 m. gruodžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 441,63 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

11Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl 2012 m. kovo 21 d. Kauno mieste, Panerių g. autoįvykio metu apgadinto automobilio. Teismas atsižvelgė į CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.251 straipsnio, 6.1015 straipsnio, 6.271 straipsnio nuostatas. Sistemiškai įvertinęs Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, CK 6.266 ir 6.270 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 2, 6, 12, 42 punktų nuostatas, pripažino, jog pareiškėjas pagrįstai civilinę atsakomybę konkrečiu atveju sieja su Kauno miesto savivaldybės neveikimu vykdant tinkamą kelių priežiūrą, todėl pareiškėjas įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens (CK 6.1015 str. 1 d.).

12Nustatė, kad M. A. 2012 m. kovo 21 d., Kauno mieste, Panerių g. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) apie 21 val., vairuodama automobilį BMW 5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje buvusią jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl to automobilis buvo apgadintas. Nors atsakovas neigia priežastinio ryšio buvimą, tačiau jis įrodytas byloje esamais duomenimis – 2012 m. kovo 21 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną (b. l. 38), eismo įvykio schema (b. l. 39), kuriuose užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje 0,5 m pločio, 1,2 m ilgio, 0,15 m gylio, 0,4 m duobė, toje pačioje gatvės pusėje – pareiškėjos vairuojamas automobilis, nurodyti dešinės pusės priekinio ir galinio rato sugadinimai. Šiuos duomenis patvirtina S. K. tarybinis pranešimas administracinio teisės pažeidimo byloje, policijos pareigūnų, apklaustų liudytojais S. K. ir A. R. parodymai. Taigi pagal byloje esamus duomenis spręstina, jog automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t. y. neužlygintos duobės važiuojamoje kelio dalyje, todėl atsakovo argumentai dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo byloje paneigti.

13Bylos duomenys patvirtino, jog konkrečiu atveju buvo paskaičiuota 5 271,93 Lt dydžio draudimo išmoka (b. l. 22), į šią sumą įtraukta ir draudėjo nesumokėta draudimo įmoka, kurią sudaro 1 187 Lt. SEB vietinio mokėjimo nurodymas (b. l. 31) patvirtina, jog draudimo įmonė pareiškėjos automobilio remontą atlikusiai įmonei Autofortas UAB pervedė 4 084 Lt (b. l. 31), likusią sumą 1 187 Lt už automobilio remontą sumokėjo ji pati (b. l.100). Taigi konkrečiu atveju nustatyta, jog pareiškėjai buvo išmokėta per jos automobilio remontą atlikusią įmonę ne 5 271,93 Lt, o 4 084 Lt, todėl teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog draudikas turi teisę reikalauti CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu ne priskaičiuotos, o išmokėtos draudimo išmokos dalies.

14Atsakovas taip pat ginčijo draudimo sutarties galiojimą, nurodydamas, jog draudimo apsauga nebuvo įsigaliojusi, nes draudėja pagal sutartį nebuvo sumokėjusi visos pirmosios draudimo įmokos. Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens. Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27). 2011 m. gruodžio 23 d. draudėjas su pareiškėju sudarė transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo poliso Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 9), pagal kurią draudėjas įsipareigojo sumokėti 3 946 Lt draudimo įmoką, dėl mokėjimų buvo susitarta, jog 2011 m. gruodžio 23 d. bus sumokėta 1 973 Lt, kita dalis 1 973 Lt bus sumokėta 2012 m. birželio 23 d. Konkrečiu atveju nustatyta, jog įvykio metu kitos dalies draudimo įmokos terminas dar nebuvo suėjęs, o pirmosios įmokos dalį draudėja sumokėjo praleidusi draudimo sutartyje nustatytą terminą. Taisyklių 7.9 punkte nurodyta, jog draudėjui nesumokėjus pirmosios įmokos, kurios sumokėjimas siejamas su Draudimo sutarties įsigaliojimu, Draudimo sutartis neįsigalioja. Jei tokiu atveju draudimo įmoka sumokama pavėluotai, Draudikas turi teisę per 15 nuspręsti ar draudimo sutartį pripažinti įsigaliojusia. Draudimo sutartyje ir Taisyklėse nėra reglamentuota situacija dėl draudimo sutarties teisinių pasekmių tuo atveju, kai draudėjas sumoka tik dalį draudimo įmokos. Konkrečiu atveju matyti, jog buvo nesumokėta tik dalis pirmosios įmokos, todėl nebuvo sąlygų draudimo sutarčiai neįsigalioti. Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog draudikas pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką įskaitė, šią teisę nustato ir CK 6.1004 straipsnio 3 dalis, todėl draudimo sutarties santykiai tęsėsi, taigi daryta išvada, jog sutartis buvo galiojanti, atsakovo argumentai dėl jos negaliojimo atmesti.

15Bylos duomenys patvirtino, kad automobilis buvo apdraustas rinkos verte, atstatančia draudimo suma, nuo visų rizikų (Draudimo polisas, b. l. 9). Teismas atsižvelgė į Taisyklių 5.8 ir 15.11 punktų nuostatas. Byloje nustatė, jog automobilis buvo suremontuotas UAB „Autofortas“ (b. l. 23, 25–27). Automobilio remontas kartu su detalėmis kainavo su PVM 5 271,93 Lt. Tai patvirtina PVM sąskaita–faktūra Nr. 012294 (b. l. 23), UAB „Autofortas“ sudaryta remonto sąmata (b. l. 27). Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas automobilio remontą atlikusiai įmonei Autofortas UAB pervedė 4 084 Lt (b. l. 31), likusią sumą 1 187 Lt už automobilio remontą sumokėjo ji pati (b. l. 100), todėl konkrečiu atveju pareiškėjas turi teisę reikalauti tik išmokėtos draudimo išmokos už automobilio remontą dalies.

16Nurodė, jog konkrečiu atveju policijos nutarime fiksuoti dešinės pusės priekinio ir galinio rato sugadinimai. 2012 m. kovo 22 d. Transporto priemonės techninės apžiūros protokolas (b. l. 20) patvirtina, jog apžiūrėjus automobilį buvo nustatytos keistinos detalės: priekinės pusės posparnis bei dvi dešinės pusės padangos (priekinė ir galinė), prie remontuojamų detalių priskirti dešinės pusės 2-jų ratlankių sugadinimai ir važiuoklės patikra (b. l. 20). Remonto sąmatos (b. l. 25–27) įrodė, jog šia apimtimi ir buvo atliekamas remontas. Žalos sureguliavimo, turto vertinimo paslaugas konkrečiu atveju atliko UAB „Finance Property“, minėta įmonė turi teisę verstis turto vertinimo veikla (b. l. 105), todėl teismui nekilo abejonių dėl turto vertinimo pagrįstumo. Kaip matyti, nustatant remonto darbų apimtį, buvo atsižvelgta į naujų detalių nusidėvėjimą (b. l. 34), konkrečiu atveju buvo pirktos ne originalios detalės, tai patvirtina jų kaina, liudytojo A. R. (UAB „Finance Property“) vadovo paaiškinimai, PVM sąskaita–faktūra, patvirtinanti jų įsigijimą (b. l. 24).

17Pagal Taisyklių XVI skyriaus 16.1 punktą draudikas turi teisę reikalauti frančizės apmokėjimo iš atsakingo už įvykį asmens. Konkrečiu atveju dėl įvykio atsakingas atsakovas, todėl pareiškėjas pagrįstai reikalauja žalos atlyginimo, įskaitant ir 500 Lt draudimo išskaitą. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Kadangi draudėja nėra PVM mokesčio mokėtoja, be to, bylos duomenimis nustatyta, jog automobilis suremontuotas, į remonto išlaidas įskaitytas PVM, todėl, teismo nuomone, konkrečiu atveju pareiškėjas pagrįstai minėtas išlaidas priskiria prie nuostolių, todėl nėra pagrindo šios sumos pareiškėjui nepriteisti, nes tai atitinka Taisyklių 15.14 punkto ir teismų praktikos suformuotas nuostatas.

18Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir byloje esamus įrodymus, darė išvadą, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Pažymėta, jog jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė, taip pat neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 str.). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 178 str.).

19Teismas atsižvelgė į CK 6.259 straipsnio, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 14 dalies nuostatas. Darė išvadą, jog svarbūs abiejų šalių veiksmai. Tai patvirtina ir Kelių eismo taisyklės (133 p. ir 134 p.). Išanalizavus bylos medžiagą, sprendė, jog eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, 21 val. vakaro. Automobilio vairuotoja teismo posėdžio metu patvirtino, jog įvykis įvyko ką tik pasibaigus didelei liūčiai, matomumas buvo labai prastas, duobė užsemta vandens. Esant šioms ypatingai sudėtingoms sąlygoms, teismo nuomone, vairuotoja privalėjo būti ypač rūpestinga ir apdairi. Policijos darbuotojai nurodė, jog nebuvo jokių duomenų, kad vairuota būtų važiavusi ne leistinu greičiu, tačiau, konkrečiu atveju vairuotoja privalėjo važiuoti saugiu greičiu, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, tačiau atsižvelgiant į automobilio sugadinimo pobūdį, įvertinant vairuotojos paaiškinimus, daryta išvada, jog saugaus greičio reikalavimai konkrečiu atveju nebuvo išlaikyti, todėl teismas sprendė, jog žala atsirado ir dėl automobilį vairavusios M. A. kaltės. Kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, todėl patirta žala turi būti dalinama perpus, t. y. po 50 procentų, automobilį vairavusiam asmeniui ir Kauno miesto savivaldybei. Buvo atsižvelgta ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą analogiško pobūdžio bylose (pvz., 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, skundas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjui priteistina 2 042,43 Lt žalos atlyginimo (4 084,93/2).

20Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

21Pareiškėjo atstovas pateikė prašymą priteisti 1 710 Lt teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 123). Prašymą teismas tenkintino iš dalies, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį, CPK 98 straipsnio 2 dalį ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, t. y. 38,74 proc., todėl pareiškėjo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas proporcingai patenkintų skundo reikalavimo daliai ir iš atsakovo priteista 441,63 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestas kaip nepagrįstas.

22III.

23Pareiškėjas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group apeliaciniu skundu (b. l. 147–150) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą ir jo patikslintą skundą tenkinti pilna apimtimi, taip pat priteisti 630 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teismo proceso metu.

24Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai iš prašytos priteisti 5 271,93 Lt sumos atėmė 1 187 Lt sumą, kurią pareiškėjas, kaip nesumokėtą draudimo įmokos dalį, įskaitė į mokėtiną draudimo išmoką. Šiuo aspektu teismas netinkamai taikė CK 6.1015 straipsnio 1 dalį bei visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų. Pareiškėjas teismui pateikė šiuos papildomus dokumentus: dokumentus, patvirtinančius draudėjos M. A. draudimo įmokų sumokėjimą, ir kasos pajamų orderį, kuris patvirtina, jog draudėja (tiksliau – jos sūnus) sumokėjo remonto darbus atlikusiai įmonei 1 187 Lt sumą. Iš šių dokumentų matyti, kad kasko draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo dieną draudėja M. A. sumokėjo pareiškėjui tik 797 Lt (visa mokėtina suma 2011 m. gruodžio 23 d. sudarė 1 973 Lt). Taigi, kai įvyko eismo įvykis ir draudikui kilo pareiga sumokėti draudimo išmoką draudėjai, draudikas visiškai pagrįstai įskaitė nesumokėtą sumą į draudimo išmoką. Teismas, netinkamai traktuodamas CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostatas, visiškai nepagrįstai įskaitytos į draudimo išmoką sumos (1 187 Lt) netraktavo kaip sumos, kurią pareiškėjas įgijo teisę reikalauti iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pareiškėjo įsitikinimu, nesumokėta draudimo įmoka (kurios terminas suėjęs), įskaityta į draudimo išmoką, yra tolygi išmokėtai draudimo išmokai, kadangi abiem atvejais tai yra draudiko pinigai, kuriais dengiamas žalos dydis. Šiuo atveju teismui atmetus reikalavimą 1 187 Lt sumoje, susiklostytų tokia situacija, kuomet atsakovas visiškai nepagrįstai išvengtų žalos atlyginimo dalies (1 187 Lt), nes šioje dalyje reikalavimo teisės į atsakovą draudėja M. A. neįgijo, nes jai šią sumą įskaitymo būdu atlygino pareiškėjas. Tai, jog M. A. sumokėjo remonto darbus atlikusiai bendrovei 1 187 Lt sumą, reiškia tik tiek, kad už remonto darbus su juos atlikusia įmone buvo pilnai atsiskaityta. Tačiau tai nereiškia, kad M. A. padengė dalį žalos. Savo ruožtu visą žalą padengė pareiškėjas, tik dalis šios žalos buvo išmokėta pavedimu M. A. (4 084,93 Lt), o dalis įskaityta (1 187 Lt).

25Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad žala atsirado ir dėl automobilį vairavusios M. A. kaltės. Teismo vadovavimasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012, nepagrįstas, kadangi ginčo bylos ir skundžiamame sprendime paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos ratio decidendi nesutampa. Ginčo byloje nustatyta, kad įvykis įvyko tamsiu paros metu, esant blogam matomumui; duobė, į kurią įvažiavo automobilis, buvo apsemta vandens. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje byloje eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu ir esant geroms oro sąlygoms.

26Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad M. A. važiavo neleistinu ar nesaugiu greičiu ir kad ji galėjo išvengti įvažiavimo į duobę. Teismo posėdžio metu apklausti policijos pareigūnai nurodė, kad esant tamsiam paros metui ir apsemtai vandeniu duobei M. A. neturėjo galimybės pastebėti duobės bei jos išvengti.

27Teismas skundžiamame sprendime pacitavo Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktus, tačiau taip ir nenurodė, kokie byloje esantys įrodymai patvirtina šių KET punktų pažeidimą. Teismas taip pat nenurodė, kodėl nesivadovauja policijos nutarimu, kuriame nustatyta, kad M. A. veiksmuose KET pažeidimų nenustatyta, bei teismo posėdžio metu apklaustų policijos pareigūnų parodymais. Pats įvažiavimo į duobę faktas taip pat negali būti įrodymu, kad M. A. nesilaikė saugaus važiavimo greičio.

28Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo (apelianto) prašoma priteisti 1 710 Lt suma už atstovavimą teismo posėdžiuose ir dokumentų surašymą yra pagrįsta ir neviršijanti Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Tokiu būdu, teismui tenkinus šį apeliacinį skundą, turėtų būti priteista visa 1 710 Lt suma. Tačiau, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuspręstų, kad šis apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir paliktų galioti ankstesnį teismo sprendimą (kuriuo tenkinta 38,74 proc. reikalavimų), tokiu atveju taip pat turėtų būti perskaičiuotos teismo priteistos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, kadangi teismas jas neteisingai paskaičiavo. Teismui tenkinus 38,74 proc. skundo reikalavimų, turėjo būti priteista 662,45 Lt (1 710 x 38,74), o ne 441,63 Lt.

29Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu iš dalies nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 166A–167) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30Atsakovo manymu, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 441,63 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priteisimo, iš tikrųjų turėtų būti pakeista padidinant priteistiną sumą iki 662,45 Lt (1 710 x 38,74 proc. = 662,45), kadangi iš skundžiamo sprendimo turinio yra akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas tiesiog padarė aritmetinę klaidą. Tačiau kitoje dalyje apeliacinis skundas nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, papildomai pažymi, kad vairuotojos kaltę patvirtina ir Kelių eismo taisyklių 19, 133, 134 punktai, kurie nustato vairuotojui tam tikrus reikalavimus. Vairuotojai turėjo būti žinoma, kad Kauno miesto gatvėse gali būti duobių. Apie tai vairuotojai yra informuojami per įvairias visuomenės informavimo priemones, prašoma jų būti atidesniais. Be to, tomis pačiomis Kauno miesto gatvėmis kasdien (2013 m. kovo 21 d. ne išimtis) pravažiuoja dideli automobilių srautai, tačiau ne visiems atsiranda tokio mąsto sugadinimai, o tai reiškia, kad ir vairuotojų veiksmai turi įtakos įvykių kilimui ir eigai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir ginčo transporto priemonės vairuotojos veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, yra teisėta ir pagrįsta.

31Be to, pasak atsakovo, CK 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. To paties straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Transporto priemonė – didesnio pavojaus šaltinis. Taigi, apeliacinis skundas visiškai nepagrįstas.

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33IV.

34Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą, teisę į kurią pareiškėjas įgijo subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.).

35Nustatyta, kad 2012 m. kovo 21 d., apie 21 val., Panerių g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, M. A. vairuojamas automobilis BMW 5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą, duobę, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2012 m. kovo 21 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (b. l. 38). Šiame nutarime ir byloje esančioje eismo įvykio schemoje (b. l. 39) užfiksuota važiuojamoje kelio, kurios plotis sudaro 7 metrus, dalyje 0,5 m pločio, 1,2 m ilgio, 0,15 m gylio, 0,4 m atstumu nuo dešiniojo kelkraščio esanti duobė, toje pačioje gatvės pusėje – M. A. vairuojamas automobilis, nurodyti šio automobilio sugadinimai – deformuoti dešinės pusės priekinis ir galinis ratai. Minėta transporto priemonė buvo apdrausta Compensa Vienna Insurance Group (Transporto priemonių draudimo liudijimas Nr. 9351831) (b. l. 9), todėl apie eismo įvykį 2012 m. kovo 22 d. buvo pranešta draudimo bendrovei (b. l. 19), surašytas transporto priemonės techninės apžiūros protokolas (b. l. 20), kuriame nurodyti transporto priemonės sugadinimai, reikalingos dalys ir darbai: remontuojamos dalys ir reikalingi darbai – dešinės pusės ratlankiai, važiuoklės patikra; keičiamos dalys – priekinis dešinės pusės posparnis; priekinė ir galinė dešinės pusės padangos. Išmokos aktas (b. l. 21) ir žalos skaičiavimo išvada (b. l. 22) patvirtino, jog konkrečiu atveju buvo paskaičiuota 5 271,93 Lt dydžio draudimo išmoka, į šią sumą įtraukta ir draudėjo nesumokėta draudimo įmoka, kurią sudaro 1 187 Lt. SEB vietinio mokėjimo nurodymas (b. l. 31) patvirtino, jog draudimo įmonė draudėjos automobilio remontą atlikusiai įmonei UAB Autofortas pervedė 4 084 Lt (b. l. 21), likusią sumą – 1 187 Lt – už automobilio remontą sumokėjo ji pati (b. l. 100). Kreipdamasis į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, pareiškėjas prašė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės apskaičiuotos draudimo išmokos dydžio, t. y. 5 271,93 Lt, turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

36Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad M. A., per jos automobilio remontą atlikusią įmonę, buvo išmokėta ne 5 271,93 Lt, o 4 084 Lt suma, todėl draudikas CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu turi teisę reikalauti ne priskaičiuotos, o tik išmokėtos draudimo išmokos dalies dydžio žalos atlyginimą. Taip pat padarė išvadą, jog žala atsirado ir dėl automobilio vairuotojos kaltės, todėl ji, vadovaujantis CK 6.259 straipsnio nuostatomis, turi būti mažinama 50 procentų. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Kauno miesto savivaldybės 2 042,46 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo, kaip nurodoma, bylos iškėlimo teisme (nuo 2012 m. gruodžio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 441,63 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

37Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

38Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

39Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami transporto priemonės BMW 5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimai atsirado jam įvažiavus į Panerių g. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno mieste važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais, taip pat atsakovui iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) CK 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią M. A. vairuojamam automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią ir ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas minėtas automobilis.

40Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

41Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nurodytos išlaidos M. A. automobilio remontui – 5 271,93 Lt – pagal automobilio sugadinimo pobūdį laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis, įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

42Tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą, neviršijantį pareiškėjo išmokėtos draudimo išmokos už automobilio remonto dydžio, kadangi likusią sumą (1 187 Lt) sumokėjo pati M. A., yra nepagrįsta: CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Nagrinėjamu atveju 1 187 Lt sumą, kurią reikalauti atlyginti, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal CK 6.1015 straipsnio nuostatas pareiškėjas neturi teisės, automobilio remontą atlikusiai įmonei UAB „Autofortas“ sumokėjo M. A., kuri tokio dydžio sumą draudimo išmokos išmokėjimo metu buvo skolinga pareiškėjui: M. A. nebuvo sumokėjusi dalies draudimo įmokos, numatytos 2011 m. gruodžio 23 d. datai pagal Transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9), t. y. iš 1 973 Lt sumos, ji buvo sumokėjusi 797 Lt (b. l. 96). Taip pat M. A. pareiškėjui buvo skolinga 11 Lt dydžio sutarties nutraukimo (b. l. 99) administravimo mokestį, kurio taikymo galimybė yra numatyta Taisyklių 23.1 punkte. Taigi, tuo metu, kai pareiškėjas apskaičiavo draudimo išmoką, M. A. draudimo įmonei turėjo sumokėti iš viso 1 187 Lt, todėl pareiškėjas šią nesumokėtą sumą įskaitė į draudimo išmoką, ką jis galėjo padaryti pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalies ir 6.1004 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kadangi M. A. pagal draudimo sutartį buvo atlyginta 5 271,93 Lt žala, pareiškėjo išmokėtomis sumomis CK 6.1015 straipsnio 1 dalies prasme laikytina ne tik tiesiogiai automobilio remontą atlikusiai įmonei UAB „Autofortas“ atliktas mokėjimas, bet ir įskaityta M. A. nesumokėta draudimo įmoka, t. y. viso 5 271,93 Lt suma.

43Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala atsirado ar padidėjo ir dėl automobilį vairavusios M. A. kaltės, dėl ko priteistinos turtinės žalos dydis buvo sumažintas penkiasdešimčia procentų. Pažymėtina, jog sprendžiant žalos atlyginimo klausimą tokio pobūdžio bylose, CK 6.259 straipsnio nuostatos netaikomos, nes ši norma reglamentuoja sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo klausimus. Tačiau būtinybė įvertinti nukentėjusio asmens kaltę dėl atsiradusios žalos įtvirtinta CK 6.282 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, kad kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų automobilį vairavusio asmens didelį neatsargumą žalos atsiradimo metu: Kelių eismo taisyklių 127 punktas numato, jog vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Iš eismo įvykio schemos (b. l. 39) matyti, kad ginčui aktualus kelio defektas (duobė) buvo 0,5 m pločio, 1,2 m ilgio, 0,15 m gylio, 0,4 m atstumu nuo dešinio gatvės, kurios plotis yra 7 m (vienos krypties eismo juostos – 3,5 m), važiuojamosios dalies krašto. Atsižvelgiant į tai, kad duobė, kuri nebuvo pažymėta jokiais ženklais, buvo apsemta vandens, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, darytina išvada, kad objektyviai esamomis sąlygomis duobės nebuvo galima pastebėti. Duomenų apie tai, kad M. A. vairuojamas automobilis būtų viršijęs leistiną greitį, nėra. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog automobilio vairuotoja nepasirinko saugaus greičio, nėra pagrįsta bylos duomenimis: tamsus paros metas, liekamieji reiškiniai po liūties ir pan. savaime nereiškia, kad transporto priemonių vairuotojai turi būti atsargesni, nei įprastai tokiomis sąlygomis būtina, tam, kad užtikrinti saugų eismą kelyje. Šiuo atveju nei byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, nei apklaustų liudytojų parodymai ir kiti įrodymai nepatvirtina, kad M. A. objektyviai galėjo ir turėjo pastebėti duobę važiuojamoje kelio dalyje bei išvengti šios kliūties. Be to, pažymėtina, kad ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. kovo 21 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodyta, kad vairuotojos M. A. veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimų nenustatyta, liudytojais byloje apklausti policijos pareigūnai, vykę į įvykio vietą, taip pat neteigė, kad M. A. galėjo pastebėti vandeniu apsemtą duobę (b. l. 132-134). Taigi, pagrindo manyti, kad transporto priemonės vairuotoja pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko žala atsirado ar padidėjo, nėra, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žalos atlyginimą sumažino 50 procentų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina suma yra visa pareiškėjo išmokėta draudimo išmoka, t. y. 5 271,93 Lt.

44Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad procesinės palūkanos yra skaičiuojamos ne nuo skundo pateikimo, o nuo bylos iškėlimo momento. Iš administracinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo iškelta 2012 m. gruodžio 13 d., o ne 2012 m. gruodžio 3 d. Atitinkamai, procesines palūkanas pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti būtent nuo įvardintos dienos ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas, nurodant, kad pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2012 m. gruodžio 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

45Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui priteisiant iš atsakovo 5 271,93 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 5 271,93 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. gruodžio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo skundas yra tenkinamas pilnai, atitinkamai keičiamas ir atlyginamų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, dydis, priteisiant visą prašomą 1 710 Lt sumą, kurios dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas.

46Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (630 Lt). Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 d.). Pareiškėjas, prašydamas priteisti 630 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pateikė šias išlaidas pagrindžiančios Sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 468 (b. l. 154) bei jos apmokėjimą pagrindžiančio mokėjimo nurodymo Nr. 10593 (b. l. 155) kopijas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios išlaidos yra pagrįstos ir neviršija Rekomendacijų 8 punkte nurodytų maksimalių dydžių, todėl gali būti priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

47Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

48pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group apeliacinį skundą patenkinti.

49Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą.

50Pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A.Vienna Insurance Group skundą tenkinti.

51Priteisti pareiškėjui COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A.Vienna Insurance Group iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 5 271,93 Lt (penkis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt vieną litą 93 cnt) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2012 m. gruodžio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 710 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus dešimt litų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmos instancijos teisme.

52Priteisti pareiškėjui COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 630 Lt (šešis šimtus trisdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

53Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group... 5. Pareiškėjas paaiškino, jog su M. A. (toliau – ir Draudėjas) sudarė Kasko... 6. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l.... 7. Atsakovo manymu, nėra visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. A. prašė pareiškėjo skundą tenkinti.... 9. II.... 10. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu (b.... 11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl 2012 m.... 12. Nustatė, kad M. A. 2012 m. kovo 21 d., Kauno mieste, Panerių g. ties namu Nr.... 13. Bylos duomenys patvirtino, jog konkrečiu atveju buvo paskaičiuota 5 271,93 Lt... 14. Atsakovas taip pat ginčijo draudimo sutarties galiojimą, nurodydamas, jog... 15. Bylos duomenys patvirtino, kad automobilis buvo apdraustas rinkos verte,... 16. Nurodė, jog konkrečiu atveju policijos nutarime fiksuoti dešinės pusės... 17. Pagal Taisyklių XVI skyriaus 16.1 punktą draudikas turi teisę reikalauti... 18. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir byloje esamus įrodymus, darė... 19. Teismas atsižvelgė į CK 6.259 straipsnio, Saugaus eismo automobilių keliais... 20. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 21. Pareiškėjo atstovas pateikė prašymą priteisti 1 710 Lt teismo išlaidų,... 22. III.... 23. Pareiškėjas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A. Vienna Insurance Group... 24. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai iš prašytos priteisti 5 271,93 Lt... 25. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad žala atsirado ir dėl... 26. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad M. A. važiavo neleistinu ar... 27. Teismas skundžiamame sprendime pacitavo Kelių eismo taisyklių 133 ir 134... 28. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo (apelianto) prašoma... 29. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu iš... 30. Atsakovo manymu, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl... 31. Be to, pasak atsakovo, CK 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrai... 32. Teisėjų kolegija... 33. IV.... 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos... 35. Nustatyta, kad 2012 m. kovo 21 d., apie 21 val., Panerių g., ties namu Nr.... 36. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad M. A., per jos automobilio remontą... 37. Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio... 38. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal... 39. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės... 40. Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto... 41. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nurodytos išlaidos M. A.... 42. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turi teisę į... 43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos... 44. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos... 45. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio... 46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi... 47. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 48. pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group... 49. Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d.... 50. Pareiškėjo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A.Vienna Insurance Group... 51. Priteisti pareiškėjui COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A.Vienna Insurance... 52. Priteisti pareiškėjui COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance... 53. Nutartis neskundžiama....