Byla 2A-718-330/2017
Dėl Lietuvos Respublikos ūkinio teismo teisėjų neteisėtais veiksmais padarytos žalos ir nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1177-467/2017 pagal ieškovo A. P. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos ūkinio teismo teisėjų neteisėtais veiksmais padarytos žalos ir nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas A. P. teismui pateiktame ieškinyje prašė: pripažinti ieškovo teises į pareikštą ieškinį Lietuvos Respublikai; atkuriant iki teisės pažeidimų buvusią padėtį, panaikinti Lietuvos Respublikos ūkinio teismo (toliau – Ūkinis teismas) 1996-1997 m. priimtus sprendimus civilinėse bylose Nr. 7/588-1996, Nr. 3/1291-1996, bei panaikinti Ūkinio teismo civilinėse bylose Nr. 7/588-1996, Nr. 3/1291-1996 išduotus 1996-1997 m. vykdomuosius raštus; pagal nuomos sutartį Nr. 667 ieškovo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti 13 093,23 Eur turtinę žalą; pagal nuomos sutartį Nr. 805 ieškovo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti 13 680,30 Eur turtinę žalą; ieškovo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti 161 086,65 Eur tiesioginius nuostolius; ieškovo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti 24,82 mln. Eur negautų pajamų; ieškovo naudai iš Lietuvos valstybės priteisti 720 000 Eur neturtinę žalą.
  2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto tarybos atstovas J. S. 1995 metais pareiškė ieškinį dėl UAB „Dieona“ 56 574,51 Lt (16 385,11 Eur) įsiskolinimo pagal 1991 m. lapkričio 26 d. patalpų nuomos sutartį Nr. 667. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad šis reikalavimas pažeidžia 1992 m. lapkričio 26 d. nuomos sutarties 1, 3, 6 punktų imperatyvias nuostatas, o sutartis, patvirtinta Vilniaus miesto mero 1991 m. liepos 11 d. potvarkiu, baigė galioti 1992 m. liepos 1 d. Tačiau Ūkinio teismo teisėja P. S. civilinėje byloje Nr. 7/588-1996, nagrinėdama ginčą už akių, tiesiogiai netyrė byloje esančių įrodymų, dėl ko ieškinį tenkino nepagrįstai. Teisėja neatsižvelgė į minėtą nuomos sutartį, Vilniaus miesto VK 1988 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 92 ir LR Vyriausybės 1991 m. gegužės 10 d. nutarimą Nr. 183, kurie ir sudarė nuomos sutarties pagrindą. Teismas neteisingai vertino sutarties nuostatas, todėl nepagrįstai priteisė 43 103,16 Lt (12 483,54 Eur) iš UAB „Dieona“. Ieškovas nurodė, kad dėl šių neteisėtų teisėjos veiksmų ieškovas patyrė 45 208,31 Lt (13 093,23 Eur) turtinę žalą, o atsakovei kilo civilinė atsakomybė.
  3. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos atstovė E. S. 1995 metais pareiškė ieškinį dėl UAB „Dieona“ 44 598,37 Lt (12 916,58 Eur) įsiskolinimo pagal 1991 m. lapkričio 26 d. patalpų nuomos sutartį. Ūkinio teismo teisėja O. G., nagrinėdama civilinę bylą Nr. 3/1291-1996, sprendimu už akių neištyrė visos medžiagos, neteisingai vertino įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą. Teismas neteisingai vertino sutarties nuostatas, todėl nepagrįstai priteisė 44 598,37 Lt (12 916,58 Eur) iš UAB „Dieona“. Ieškovo nuomone, dėl šių neteisėtų teisėjos veiksmų jis patyrė žalą, o atsakovei kilo civilinė atsakomybė.
  4. Ieškovas paaiškino, kad nurodytų Ūkinio teismo sprendimų pagrindu buvo pradėtas vykdymo procesas, kurio metu buvo areštuotos visos UAB „Dieona“ sąskaitos. Dėl priimtų sprendimų ir vykdomo išieškojimo UAB „Dieona“ patyrė 85,7 mln. Lt (24,82 mln. Eur) nuostolių (negautų pajamų pavidalu), buvo sužlugdytas pelningas verslas, o ieškovas, kaip vienintelis UAB „Dieona“ akcininkas, neteko nuolatinių pajamų, įmonė buvo likviduota. Ieškovas nurodė, kad dėl neteisėtų valstybės veiksmų ieškovas patyrė stiprius išgyvenimus, depresiją, nepriteklių, pablogėjo jo reputacija. Ieškovas patirtą neturinę žalą įvertino 720 000 Eur suma.
  5. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR teisingumo ministerijos, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą bei yra iš esmės nepagrįstas. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas remiasi savo subjektyvia nuomone ir iš esmės nori revizuoti įsiteisėjusius teismo sprendimus, priimtus kitose civilinėse bylose. Atsakovės nuomone, ieškovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Akcentavo, kad įstatymas nenumato galimybės panaikinti įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus kitose bylose kitaip nei tik instancine tvarka.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad ieškovas ieškinį pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildina iš, jo vertinimu, neteisėtų Ūkinio teismo teisėjų veiksmų, kurie buvo atlikti 1996-1997 metais bei Vilniaus miesto apylinkės teismo veiksmų, kurie atlikti 2009 metais. Teismas nepagrįsta pripažino ieškovo poziciją ieškinio senaties termino eigos klausimu, esą valstybės prievolės įvykdymo terminas nebuvo nustatytas, be to, valstybės neteisėti veiksmai turi tęstinį pobūdį, kadangi teisminiai ginčai kitoje civilinėje byloje vyksta iki šiol. Ieškinio senaties taikymą teismas pripažino savarankišku pagrindu ieškovo ieškinį atmesti.
  3. Nepaisant to, kad ieškinys negali būti patenkintas dėl senaties, teismas pasisakė ir dėl šalių ginčo esmės. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų: neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio ir žalos fakto bei dydžio. Teismas konstatavo, kad ieškovo ieškinys nepagrįstas, todėl jį atmetė.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniu skundu ieškovas A. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, pripažinus ieškovo teisę į ieškinį, atkūrus iki teisės pažeidimų buvusią padėtį bei panaikinus Ūkinio teismo priimtus sprendimus, bylą dėl 27 727 860 Eur žalos ir nuostolių atlyginimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia valstybės civilinės atsakomybės sąlygų viseto egzistavimą. Valstybei kilo pareiga atlyginti ieškovui padarytą žalą ir patirtus nuostolius.
    2. Teismas neatsižvelgė į byloje esančius oficialius rašytinius įrodymus, kurie pagrindžia ieškovo išdėstytas aplinkybes dėl atsakovei kilusios turtinės prievolės ir pareigos atlyginti žalą. Teismas nepagrįstai suvaržė ieškovo reikalavimo teisę. Teismas neišnagrinėjo visų aplinkybių.
    3. Teismo išvada, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, nepagrįsta. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovės prievolės įvykdymo terminas nebuvo nustatytas, todėl ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento, t. y. nuo ieškinio pateikimo dienos. Ieškovas turėjo teisę bet kada pareikalauti valstybės vykdyti prievolę. Todėl ieškinys šiuo pagrindu atmestas nepagrįstai.
    4. Teismas neteisingai konstatavo ieškinio nepagrįstumą. Ieškinio reikalavimai grindžiami oficialiais rašytiniais įrodymais. Teismas turėjo konstatuoti valstybės pareigą ginti ieškovą nuo teisėjų neteisėtų veiksmų ir grąžinti ieškovą į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, neatskleidė bylos esmės, neišnagrinėjo visų reikalavimų.
  2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo A. P. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį ir konstatavo ieškinio nepagrįstumą. Atsakovės nuomone, ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti tie patys argumentai, dėl kurių pasisakyta apskųstame teismo sprendime.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).

6Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

  1. Ieškovas A. P. (apeliantas) byloje pareiškė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas ieškinio reikalavimus kildina iš teisėjų, jo nuomone, neteisėtų veiksmų. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Ūkinis teismas pagal Vilniaus miesto tarybos ir valdybos 1996 metais pareikštus ieškinius civilinėse bylose Nr. 7/588-1996 ir Nr. 3/1291-1996 už akių priimtais sprendimais pažeidė 1991 m. lapkričio 26 d. nuomos sutartis, netinkamai aiškino ir taikė įstatymus bei kitus teisės aktus. Dėl tokių valstybės institucijos veiksmų ieškovas tvirtino patyręs turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinio, kuris bylos nagrinėjimo eigoje buvo tikslinamas, pagrindą sudaro neteisėti, pasak ieškovo, Ūkinio teismo teisėjų veiksmai, atlikti 1996-1997 metų laikotarpiu civilinėse bylose Nr. 7/588-1996 ir Nr. 3/1291-1996, priimant neteisingus bei žalą ieškovui sukėlusius teismo sprendimus.
  2. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas ieškinį pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino praleidimą teismas pripažino savarankišku pagrindu ieškiniui atmesti. Nepaisant to, kad ieškinys negali būti patenkintas dėl senaties taikymo, teismas pasisakė ir dėl ginčo esmės. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad ieškinys iš esmės nepagrįstas.

7Dėl ieškinio senaties

  1. Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis bei procesiniu sprendimu taikyti ieškinio senatį, apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuostata, jog ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, esanti nepagrįsta. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovės Lietuvos Respublikos prievolės įvykdymo terminas nebuvo nustatytas, todėl ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento, t. y. nuo ieškinio pateikimo dienos. Grįsdamas šią poziciją apeliantas nurodė turėjęs teisę bet kada pareikalauti valstybės įvykdyti prievolę. Akcentavo aplinkybę, jog ieškinyje neteisėtais įvardijami valstybės veiksmai turi tęstinį pobūdį – apeliantas iki šiol dalyvauja kituose teisminiuose procesuose, dėl ko žala didėja. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
  2. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Atskirų rūšių reikalavimams CK bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 1, 2 dalys).
  3. Ieškovo ieškinio reikalavimai kildinami iš 1996-1997 metais priimtų Ūkinio teismo sprendimų, kuriuos ieškovas prašo pripažinti neteisėtais ir panaikinti, taip pat atlyginti žalą, kurią sukėlė jo nurodyti Ūkinio teismo sprendimai. Atsižvelgiant į Ūkinio teismo sprendimų priėmimo laiką, teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovo reikalavimams taikytinos 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau 1964 metų CK) nuostatos (žr. 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnį).
  4. 1964 metų CK 83 straipsnyje nurodyta, kad pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (ieškininė senatis). 1964 metų CK 84 straipsnyje įtvirtintas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Toks teisinis reguliavimas lemia, kad ieškovo reikalavimams taikytinas 1964 metų CK įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Bylos duomenys patvirtina, kad Ūkinio teismo sprendimai, kuriuos apeliantas nurodo kaip ieškinio pagrindą (kurių neteisėtumą jis įrodinėja), buvo priimti 1996 m. gegužės 21 d. ir 1997 m. sausio 21 d. Vadinasi, ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas pagal 1964 metų CK nuostatas, pasibaigė atitinkamai 1999 m. gegužės 21 d. ir 2000 m. sausio 21 d. Ieškovas 2016 m. rugpjūčio 8 d. ieškinį teismui pateikė akivaizdžiai praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsakovė byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti (1964 metų CK 85 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties termino praleidimas, atsakovės prašymu taikant ieškinio senatį, sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti.
  5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto pozicijai ieškinio senaties termino eigos klausimu. Kaip minėta, apelianto pozicija grindžiama teiginiu, jog valstybės prievolei įvykdyti nebuvo nustatytas terminas, todėl ieškinio senaties eiga šiuo atveju esą prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę, kas atitinka ieškinio pareiškimo momentą. Taip pat ieškovas remiasi argumentu, jog valstybės neteisėti veiksmai (pažeidžiantys ieškovo teises) turi tęstinį pobūdį, kadangi neteisėti veiksmai ieškovo atžvilgiu atliekami ir šiuo metu vykstančiuose teisminiuose procesuose.
  6. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 1964 metų CK 86 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti galimybę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).
  7. Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu; konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu, ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir kad jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).
  8. Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.).
  9. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas tiek pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, vykusiame žodinio proceso tvarka, tiek apeliaciniame skunde aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė žalą patyręs dėl Ūkinio teismo teisėjų veiksmų priimant, jo nuomone, neteisėtus sprendimus dėl įsiskolinimų išieškojimo iš apelianto vadovauto juridinio asmens UAB „Dieona“. Tokie teisėjų veiksmai, apelianto teigimu, lėmė verslo žlugimą, o tai savo ruožtu sukėlė apeliantui žalą prarasto turto, negautų pajamų, nuostolių ir dvasinių išgyvenimų pavidalu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog apeliantas, net ir esant pareikštam atsakovės prašymui ieškovo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, iš esmės neįrodinėjo aplinkybių, reikšmingų nustatant teisės pažeidimo subjektyvųjį (suvokimo) momentą. Nėra duomenų, jog apeliantui Ūkinio teismo sprendimų, kuriuos laiko neteisėtais, priėmimo faktas netapo žinomas šių sprendimų priėmimo metu arba nedelsiant po jų priėmimo. Byloje nėra pagrindo ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo tikslu teisės pažeidimo subjektyvųjį kriterijų atskirti nuo objektyvaus, t. y. asmens teisių pažeidimo suvokimo momentą atskirti nuo neteisėtais laikomų Ūkinio teismo sprendimų priėmimo momento. Juolab kad tokių aplinkybių apeliantas neįrodinėja, o priešingai, – remiasi kita pozicija, pagal kurią, vienu atveju ieškinio senaties eiga prasidėjo tik šioje byloje pareiškus ieškinį, kitu atveju – kad ieškinio senaties termino eiga dėl apelianto teisių pažeidimo esanti tęstinio pobūdžio (dėl vis dar atliekamų neteisėtų veiksmų), todėl ieškinio senaties termino eiga net neprasidėjo.
  10. Apeliantas argumentą, esą ieškinio senaties termino eiga prasidėjo tik šioje byloje pareiškus ieškinį, grindžia CK 1.127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog tuo atveju, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši įstatymo nuostata taikytina prievoliniams teisiniams santykiams, kai šiuo atveju apeliantas ieškiniu reikalauja deliktinės atsakomybės taikymo. Pagal apelianto nurodytas aplinkybes (pvz., kad Ūkinio teismo sprendimai priimti tiesiogiai neištyrus įrodymų, teismo sprendimai pažeidė nuomos sutarties sąlygas, pagal tokius sprendimus buvo pradėtas įsiskolinimų išieškojimas, dėl vykdymo procese taikyto lėšų arešto žlugo pelningas verslas) ir byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, akivaizdu, jog apeliantas apie teisėjų veiksmus, kuriuos jis laiko neteisėtais, turėjo sužinoti ir jų neteisėtumą suvokti (kaip šį veiksmų neteisėtumą jis argumentuoja ieškinyje) tuoj po Ūkinio teismo sprendimų priėmimo, kas šiuo atveju ir laikytina ieškinio senaties termino eigos pradžia. Pažymėtina ir tai, jog apeliantas aiškiai įvardija žalą jo atžvilgiu sukėlusius veiksmus (teismų neteisėtų sprendimų priėmimą). Todėl tiek iš byloje nustatytų aplinkybių, tiek iš paties apelianto paaiškinimų akivaizdu, jog neteisėtų sprendimų priėmimas yra apelianto reikalaujamos žalos atsiradimo priežastis, o po šių sprendimų priėmimo atsiradę turtiniai ir neturtiniai praradimai laikytini neteisėtais įvardijamų veiksmų pasekmė. Pastaroji aplinkybė nėra reikšminga ieškinio senaties pradžiai nustatyti ir nepatvirtina apelianto pozicijos, remiamos CK 1.127 straipsnio 3 dalyje įvirtintu pagrindu.
  11. Teismų praktikoje laikomasi bendros taisyklės, jog tikslaus žalos dydžio, atsakovo gyvenamosios vietos / buveinės nežinojimas ar kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant ieškinio senaties eigos pradžios nustatymo klausimą. Taigi nežinojimas atsakingo asmens, tikslaus žalos dydžio, kuris, apelianto teigimu, nuolat didėja, neturi įtakos ieškinio senaties eigai. Kolegijos vertinimu, pritarimas apelianto pozicijai reikštų, kad šiam reikalavimui ieškinio senaties termino eiga neprasidėjo iki šiol (kadangi tebesitęsia teisminiai procesai kitose bylose). Tokia aplinkybė lemtų teisiškai ydingą išvadą, kad aptariamu atveju asmuo savo pažeistas gina anksčiau nei jos buvo pažeistos.
  12. Kolegijos įsitikinimu, analizuojamu atveju apelianto argumentai dėl kitų teisminių ir teisinių procesų, kurie, prasidėję po Ūkinio teismo sprendimų priėmimo, tęsiasi iki šiol, neturi reikšmės ieškinio senaties termino eigos nustatymui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, jog apeliantas šioje byloje neteisėtais įvardijamus Ūkinio teismo sprendimus ginčijo valstybės civilinės atsakomybės aspektu. Taigi ieškinys dėl civilinės atsakomybės taikymo valstybei dėl neteisėtų Ūkinio teismo sprendimų pareikštas tik šioje byloje ir praėjus dvidešimčiai metų po šių sprendimų priėmimo. Kita vertus, pažymėtina, kad apeliantas pats pasirinko jam priimtinus teisių gynimo būdus, todėl ta aplinkybė, jog jie nedavė laukto teisinio rezultato, nesuponuoja išvados, kad ieškinio senaties terminas dėl šioje byloje pareikštų reikalavimų neprasidėjo arba prasidėjo tik šioje byloje pareiškus ieškinį ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų tiek dėl ieškinio senaties termino eigos, tiek dėl ieškinio pareiškimo pasibaigus ieškinio senaties terminui.
  13. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškinys šioje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas 2016 m. rugpjūčio 8 d., kai ieškinio senaties terminas baigėsi atitinkamai 1999 ir 2000 metais, neleidžia tokio termino praleidimo pripažinti nežymiu ar nereikšmingu.

8Dėl pagrindo senaties termino atnaujinimui nustatymo

  1. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Iš esmės tapati nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 metų CK 90 straipsnyje. CK ir kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius jau būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti; tokių aplinkybių nustatymas bei įvertinimas priskirtas teismų diskrecijai, atsižvelgiant ir į teismų praktikoje suformuotus jų nustatymo kriterijus. Pripažįstama, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).
  2. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-449/2009). Analizuojamu atveju nenustatyta objektyvių aplinkybių, pateisinančių akivaizdžiai nesavalaikį ieškinio pareiškimą. Apeliantas neprašo praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti, priešingai, – laikosi nuoseklios pozicijos, kuria grindžiama jo subjektyvi nuomonė dėl ieškinio senaties termino eigos.
  3. Pažymėtina, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis paprastai nelaikytinas neteisėtas (netinkamas) savo teisės įgyvendinimas, asmens kreipimasis ne į teismą arba kitas kompetentingas spręsti ginčą institucijas, o į kitas institucijas, neturinčias jurisdikcinių įgalinimų, netinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas, fizinio asmens liga, neužkirtusi galimybės laiku tiesiogiai arba per atstovą kreiptis į teismą, aplaidumas ir pan. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad apeliantas pagal jo paties nurodomas aplinkybes dėl jo atžvilgiu atliktų neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų galėjo sužinoti netrukus po šių veiksmų atlikimo. Todėl, net ir neturėdamas konkrečių duomenų, o tik įtarimus dėl daromų pažeidimų, jis turėjo nedelsiant imtis priemonių reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir priimti sprendimą dėl savo teisių gynimo. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad svarbių aplinkybių praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui byloje nėra.

9Dėl ieškinio senaties, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti

  1. Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, 1964 metų CK 90 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
  2. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį, tai ieškinio reikalavimai iš esmės nagrinėjami (tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas) tuomet, kai teismas nustato, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas arba buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).
  3. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas taikant ieškinio senatį, todėl reikalavimo dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.271 straipsnis) nagrinėjimas, esant savarankiškam ieškinio atmetimo pagrindui – pasibaigus ieškinio senaties terminui, yra savitikslis ir perteklinis. Nagrinėjamu atveju toks civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas neaktualus, nes, net ir nustačius teisės pažeidimą, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl ieškinio senaties taikymo, neturėjo pareigos analizuoti bei pasisakyti dėl ieškovo reikalavimo esmės.
  4. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pagrindą taikyti ieškinio senatį, visgi pasisakė ir dėl ieškinio reikalavimų esmės, neturi įtakos šios bylos procesinei baigčiai, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai