Byla e2-1167-407/2017
Dėl BUAB „Neilas“ bankroto pripažinto tyčiniu suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui, V. K. P., Z. R., A. R

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Z. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-359-259/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neilas“ administratorės J. D. pareiškimą dėl BUAB „Neilas“ bankroto pripažinto tyčiniu suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui, V. K. P., Z. R., A. R.,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja BUAB „Neilas“ administratorė J. D. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti BUAB „Neilas“ bankrotą tyčiniu.
  2. Pareiškėja nurodė, kad įmonė juridinių asmenų registre įregistruota 2006 m. birželio 5 d. Pagrindinė įmonės veikla – buitinės ir kompiuterinės technikos prekyba, negyvenamųjų patalpų nuoma. Įmonė ūkinę komercinę veiklą vykdė iki 2013 m. spalio mėnesio. Laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. įmonės direktoriaus pareigas ėjo V. K. P., o nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo – A. R.. 2013 metais įmonės akcininkais buvo Z. R. (valdė 90 proc. įmonės akcijų) ir V. K. P. (valdė 10 proc. įmonės akcijų).
  3. Iškėlus bankroto bylą, įmonės akcininkais buvo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje registruota uždaroji akcinė bendrovė „Aigilida“ (90 proc. akcijų) ir A. R. (10 proc. akcijų). Vadovaujantis Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis, akcijų perleidimo sandoriai buvo sudaryti iki 2013 m. gegužės 22 d. (registruotas juridinis faktas apie akcininkų pasikeitimą). UAB „Aigilida“ bankroto byla iškelta 2015 m. balandžio 15 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, 2015 m. spalio 22 d. sprendimu UAB „Aigilida“ pripažinta pasibaigusia ir yra išregistruota iš juridinių asmenų registro, iki bankroto ši įmonė prekiavo žvejybos reikmenimis ir nevykdė tokios veiklos, kurią vykdė UAB „Neilas“, t. y. neužsiėmė buitinės ir kompiuterinės technikos prekyba, negyvenamųjų patalpų nuoma. Sandorių sudarymo metu įmonė jau faktiškai nevykdė savo tiesioginės veiklos (prekyba buitine technika). Paskutinis įmonės direktorius A. R. nėra pateikęs Juridinių asmenų registrui įmonės 2013 ir 2014 metinių finansinių atskaitomybių dokumentų, nedalyvavo procese dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nepateikė bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjančiam teismui įmonės finansinių duomenų ir informacijos. Iš to galima spręsti, kad tikrasis atsakovų V. K. P. ir Z. R. motyvas buvo ne perleisti veikiančios įmonės nuosavybę, valdymą ir kontrolę, verslą plėtoti pasirengusiems asmenims, o sukurti sąlygas išvengti atsakomybės už nesąžiningais sprendimais įmonei ir jos kreditoriams daromą žalą bei išvengti įmonės turto ir dokumentų perdavimo įmonės bankroto administratoriui iškėlus bankroto bylą.
  4. UAB „Neilas“ 2013 m. rugsėjo 30 d. finansinės atskaitomybės duomenimis, įmonės turtas sudarė 2 872 995 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2 867 396 Lt. T. y. įmonės įsipareigojimai faktiškai buvo lygūs Įmonės turtui. 2013 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenimis, 2012 (praėjusių finansinių metų) įmonės turtą sudarė 3 059 054 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 886 552 Lt. Taigi, per 2013 metų 9 mėnesius įmonės balanse apskaitomo turto balansinė vertė sumažėjo 191 658 Lt, o trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo net 980 844 Lt. 2013 m. rugsėjo 30 d. pelno - nuostolio ataskaitos duomenimis, įmonė per 2013 metų 9 mėnesius patyrė 425 761 Lt grynojo nuostolio. 2012 finansinių metų grynasis nuostolis sudarė 328 306 Lt. Vadinasi, įmonė per 2013 metų 9 mėnesius dirbo nuostolingai, o įmonės veiklos nuostolingumas tik didėjo – per 2013 metų 9 mėnesius patirtas didesnis nuostolis nei per visus 2012 finansinius metus. Įmonės pastoviai kaupiamas nepaskirstytas nuostolis akivaizdžiai matomas Įmonės 2013 m. rugsėjo 30 d. balanse, iš pateiktų nepaskirstytojo nuostolio duomenų akivaizdžiai darytina išvada apie 2013 metais drastiškai išaugusį veiklos nuostolingumą.
  5. Įmonės negebėjimą vykdyti finansinių įsipareigojimų 2013 metais įrodo įmonės turto areštai. 2013 m. balandžio 22 d. turto areštu buvo apribota įmonės turto (prekių pagal sąrašą) disponavimo teisė. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) išduotas vykdomasis dokumentas įrodo, kad jau 2013 metų pradžioje įmonė nevykdė prievolių mokesčių administratoriui ir prievolės buvo pradelstos. Vadovaujantis VMI 2015 m. spalio 13 d. raštu Nr. (20.21-06)-RMA-15368, įmonės pradelsti įsipareigojimai, neįvykdyti iki bankroto bylos iškėlimo, kaupėsi nuo 2011 metų pabaigos, 2012 ir 2013 metais įmonė nevykdė savo pridėtinė vertės mokesčio mokėjimo prievolės.
  6. UAB „Neilas“ jau nuo 2009 metų kaupė pradelstus įsipareigojimus mokesčių administratoriui. VMI mokesčių mokėtojo prievolių balanso duomenimis, UAB „Neilas“ jau 2009 m. birželio 1 d. turėjo 57 386,69 Lt pradelstų mokestinių prievolių ir pradelstas mokestines prievoles pastoviai kaupė bei didino iki pat veiklos nutraukimo. 2013 m. birželio 1 d. duomenimis, pradelstos mokestinės prievolės jau sudarė 882 321,43 Lt, 2015 m. sausio 1 d. duomenimis, įmonės pradelstos mokestinės prievolės sudarė 211 334,87 Eur.
  7. VĮ Turto banko (perėmė VMI reikalavimo teisę) finansinis reikalavimas įmonei sudaro 211 450,78 Eur. Kaip matyti iš VMI pateikto 2015 m. spalio 13 d. rašto Nr. (20.21-06)- RMA-15368, įmonė pradelstus įsipareigojimus mokesčių administratoriui pradėjo kaupti nuo 2011 m. lapkričio 28 d. (mokestinis laikotarpis nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d.). 2012 ir 2013 finansiniais metais įmonė deklaruodavo, tačiau visiškai nemokėdavo pridėtinės vertės mokesčio.
  8. Kauno apskrities VMI 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. (04.7.2)- K3-221 patvirtino 2011 m. rugsėjo 15 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-17, kuriuo papildomai priskaičiuota įmonei sumokėti PVM 266 313,00 Lt, patvirtinta 55 227,00 LT PVM delspinigių, skirta Įmonei 26 631,0 Lt PVM bauda ir šios sumos nurodytos įmonei sumokėti į mokesčių administratoriaus surenkamąją sąskaitą. Šiuo sprendimu konstatuotos faktinės aplinkybės, kurios vertintinos įmonės tyčinio bankroto požymių kontekste.
  9. Įmonė, UAB „Optatum“ ir UAB „Soneda“ buvo per valdymo organų narius ir akcininkus susijusios įmonės. V. K. P., ėjęs įmonės direktoriaus pareigas, buvo UAB „Optatum“ direktorės (kuri yra taip pat dirbusi ir UAB „Neilas“) ir vienos iš akcininkių tėvas, V. K. P. anūkas E. A. buvo UAB „Soneda“ direktorius, darbuotojai įvairiais laikotarpiais dirbo UAB „Neilas“ bei UAB „Soneda“ ir UAB „Optatum“, įmonės veikė tuo pačiu adresu, tarpusavio atsiskaitymus dažnai vykdydavo užskaitomis, įmonių buhalterinę apskaitą skirtingais laikotarpiais tvarkė L. B., kuri buvo UAB „Optatum“ pagrindinė akcininke ir svainystės ryšiais susijusi su suinteresuotu asmeniu Z. R., vykdė analogišką veiką (buitinių prietaisų prekyba), turėjo tuos pačius tiekėjus ir pirkėjus. Minėtu sprendimu konstatuotas UAB „Neilas“ direktoriaus V. K. P. nesąžiningumas, kadangi jis žinojo arba privalėjo žinoti, kad susijusi įmonė UAB „Optatum“ nesumokės apskaičiuoto ir deklaruoto PVM į biudžetą, o siekdamas sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM, elgėsi nesąžiningai.
  10. Šias faktines aplinkybes įsiteisėjusia nutartimi konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėjęs jog UAB „Neilas“ žinojo (turėjo žinoti) tai, jog jo kontrahentas UAB „Optatum“ į biudžetą nesumokės PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM. Tokią išvadą pagrindžia mokesčių administratoriaus UAB „Neilas“ mokestinio patikrinimo metu nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybių visetas apie tai, jog pareiškėjas ir UAB „Optatum“ buvo susiję asmenys, jog jie vykdė tą pačią veiklą, jog dalis UAB „Optatum“ darbuotojų perėjo dirbti į UAB „Neilas“, jog abiems įmonėms prekes teikė tos pačios ES valstybių narių įmonės, jog abi įmonės atsiskaitymus vykdydavo ir tarpusavio užskaitomis ir kt. Be to, pablogėjus UAB „Optatum“ finansinei būklei, susiję asmenys įsteigė UAB „Soneda“, kad pastaroji galėtų prekiauti pareiškėjo prekėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-371-13). Šioje byloje taip pat buvo konstatuotas UAB „Neilas“ nesąžiningumas pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, kad prekių „siuntinėjimas“ tarp susijusių asmenų nagrinėjamos bylos kontekste suponuoja pareiškėjo nesąžiningumą.
  11. VMI 2013 m. liepos 19 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. 21.70-32-2402828 konstatuota, kad pagal 2013 m. birželio 7 d. duomenis UAB „Neilas“ jau faktiškai nevykdė veiklos (nebuvo atsakingų darbuotojų, nerasta turto ir organizacinių priemonių veiklai vykdyti). Pažymoje konstatuota faktinė aplinkybė, kad įmonė nemažina įsiskolinimo biudžetui, vykdo atsiskaitymus grynaisiais pinigais (per laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 7 d. iš įmonės kasos grynaisiais pinigais išduota 895 598,99 Lt). Nevykdydama prievolių mokesčių administratoriui, įmonė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. grąžino fiziniams asmenims - bendrovės darbuotojams 333 405.0 Lt paskolų. Be to, UAB „Neilas“ netinkamai vykdė grynųjų pinigų apskaitą, netinkamai įformino kasos išlaidų orderius. Nustatyta, kad Z. R., nebūdamas įmonės darbuotoju, vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais už paslaugas. Taip pat nustatyta, kad įmonė vykdė atsiskaitymus ryšio tiekėjams, pirko statybines medžiagas.
  12. Pareiškėjos vertinimu, prieš tai nurodytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad įmonės vadovas ir akcininkas V. K. P. bei akcininkas Z. R. sąmoningai blogai valdė įmonę, nesąžiningais būdais siekė išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, tyčia vengė PVM ir kitų mokesčių mokėjimo, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai.
  13. Suinteresuoti asmenys Z. R. ir V. K. P. 2013 m. gegužės 22 d. jau turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Įmonei iškėlimo, užuot fiktyviai pardavę akcijas. Z. R. ir V. K. P. taip pat žinojo įsiteisėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi konstatuotas pasekmes - prievolę mokėti mokesčius bei tai, kad įmonė šių prievolių vykdyti negalės. Fiktyviu akcijų pardavimu veiklos nevykdysiantiems asmenims suinteresuoti asmenys akivaizdžiai siekė išvengti atsakomybės už įmonės privedimą prie bankroto tyčia.
  14. UAB „Neilas“ ir UAB „Jungtinis dujų centras“ 2013 m. liepos 10 d. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį. Šia sutartimi įmonė įsipareigojo už 1 700.000 Lt plius PVM (iš viso 2 057,00 Lt arba 595 748 Eur) parduoti tris nekilnojamojo turto vienetus:

    43 235,42 kv. m. parduotuvę, unikalus Nr. 1997-3018-2016, pažymėta plane lE2b; 717,39 kv. m. sandėlį, unikalus Nr. 1997- 3018-2020, pažymėtas plane 2Flb; kiemo statinius, unikalus Nr. 1997-3018-2031. Sutartimi pažymėta, kad turto savininkas yra UAB „Swedbank lizingas“, o UAB „Neilas“ turtą valdo lizingo sutarčių pagrindu. Įmonė ir UAB „Jungtinis dujų centras“ 2013 m. spalio 1 d. sudarė notarinę pirkimo - pardavimo sutartį. Šia sutartimi UAB „Neilas“ pardavė nuosavybės teise valdomą turtą už 2 057 000 Lt. Sutartimi nustatytas įmonės gautinų lėšų už turto pardavimą paskirstymas. UAB „Neilas“ vardu sutartį pasirašęs A. R. nurodė, kad iki sutarties pasirašymo yra gavęs 947 167,22 Lt. Suma atitinka UAB „Swedbank lizingas“ mokėtinos sumos (prievolės likučio) sumą, šiomis lėšomis iki sutarties pasirašymo buvo padengtas UAB „Neilas“ įsiskolinimo lizingo davėjui likutis. Pirkėjas UAB „Jungtinis dujų centras“ 250 000 Lt įsipareigojo sumokėti AB „Citadele“ bankui įsipareigojimų pagal UAB „Neilas“ ir AB „Citadelė“ banko kredito sutartį. 859 832,78 Lt likutis pervestas į įmonės banko sąskaitą.

  15. UAB „Neilas“ 2013 m. spalio 9 d. pervedė įmonei UAB „Soneda“ 464 177,39 Lt. Pavedame nurodoma, kad apmokama pagal sąskaitą faktūrą SON Nr. 50939. Ši sąskaita faktūra nėra perduota administratorei, taip pat nežinoma, kokias prievoles šiuo mokėjimu atliko UAB „Neilas“. Įmonė ir UAB „Soneda“ yra susijusios įmonės. Tokiu būdu Įmonė įvykdė įsipareigojimą pasirinktam kreditoriui (su suinteresuotais asmenimis Z. R. ir V. K. P. susijusiai įmonei). VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „Soneda“ nėra pateikusi viešajam registrui 2015 metų finansinės atskaitomybės, pagal www.rekvizitai.lt duomenis UAB „Soneda nuo 2015 m. birželio 2 d. neturi darbuotojų, t.y. nevykdo jokios veiklos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-6200-331/2015 atmetė UAB „Soneda“ skundą atsakovei VMI ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities VMI dėl sprendimų panaikinamo. Byla spręsta dėl to paties dalyko ir pagrindo - dėl PVM atskaitos teisėtumo prekiaujant buitiniais prietaisais tarp susijusių asmenų (UAB „Neilas“ ir UAB „Soneda“). Teismas konstatavo, kad UAB „Soneda“, vykdydama sandorius su bendrove UAB „Neilas“, naudojo tą pačią schemą, kaip ir UAB „Optatum“ su UAB „Neilas“, t, y. žinodama, jog pardavimo PVM pagal UAB „Neilas“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras nebus sumokėtas į biudžetą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1-6200-331/2015).
  16. UAB „Neilas“ 2013 m. spalio 9 d. pervedė įmonei UAB „BEMS LT“ 209 970,92 Lt. Banko pavedame nurodoma, kad sumokėta skola, nenurodyta sąskaita faktūra, pagal kurią buvo apmokėta. Tą pačią dieną įmonė ir UAB „BEMS LT“ sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, kuria UAB „BEMS LT“, kaip pardavėjas, įsipareigojo pateikti įvairios buitinės technikos (tikslus sąrašas pateikiamas sąskaitoje faktūroje ir priėmimo-perdavimo akte), o UAB „Neilas“, kaip pirkėjas, įsipareigojo prekes priimti ir jas apmokėti. UAB „Neilas“ banko pavedame nenurodė, kokia sąskaita faktūra yra apmokama, jokia prekių įsigijimą patvirtinanti sąskaita faktūra ar priėmimo - perdavimo aktas įmonei nebuvo perduotas. Įmonės buhalterinėje apskaitoje nenustatytas įsigytų prekių pajamavimas. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis dėl prekių tiekimo sudaryta ir pavedimas už jas atliktas tą pačią dieną nurodant, kad apmokama skola, bei į tai, kad įvykusio ūkinio įvykio administratorė negali patvirtinti jos dispozicijoje esančiais dokumentais, manytina, kad jokių prekių įmonė negavo, o sandoris yra apsimestinis, siekiant nuslėpti nuo kreditorių įmonės turtą. VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „BEMS LT“ nėra pateikusi 2015 metų finansinės atskaitomybės, pagal www.rekvizitai.lt duomenis nuo 2016 m. gruodžio 30 d. UAB „BEMS LT“ neturi darbuotojų, t. y. nevykdo veiklos.
  17. 2013 m. spalio 9 d. buvo išmokėtos UAB „Neilas“ lėšos E. P. (16 725,55 Lt), V. K. P. (11 228,60 Lt), Z. R. (4 017,27 Lt), nors šie asmenys jau nebuvo UAB „Neilas“ darbuotojai. Aukščiau nurodyti lėšų už parduotą įmonės turtą paskirstymo epizodai akivaizdžiai suponuoja išvadą, kad įsipareigojimų mokesčių mokėtojui turėjusi įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimą tenkino – pripažino BUAB „Neilas“ bankrotą tyčiniu, įpareigojo pareiškėją patikrinti bendrovės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.
  2. Teismas nustatė, kad UAB „Neilas“ jau 2012 metais buvo nemoki, iš esmės nevykdė Juridinių asmenų registre įregistruotos veiklos jau nuo 2013 metų, tai yra konstatuota Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta bankroto byla. Teismas nurodomoje nutartyje yra pažymėjęs, jog 2012 metais bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę turimo turto. Be to, iš prie pareiškimo pripažinti BUAB „Neilas“ bankrotą tyčiniu pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pagal 2013 m. rugsėjo 30 d. bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, įmonės turtas sudarė 2 872 995 Lt sumą, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 2 867 396 Lt. sumą, t. y. įmonės įsipareigojimai faktiškai buvo lygūs įmonės turtui. 2013 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenimis, 2012 (praėjusių finansinių metų) įmonės turtas sudarė 3 059 054 Lt sumą, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 886 552 Lt sumą. Taigi, vien per 2013 metų 9 mėnesius įmonės balanse apskaitomo turto balansinė vertė sumažėjo 191 658 Lt, o trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo net 980 844 Lt suma. 2013 m. rugsėjo 30 d. pelno - nuostolio ataskaitos duomenimis, įmonė per 2013 metų 9 mėnesius patyrė 425 761 Lt grynojo nuostolio. 2012 finansinių metų grynasis nuostolis sudarė 328 306 Lt. Įmonė per 2013 metų 9 mėnesius dirbo nuostolingai, o įmonės veiklos nuostolingumas tik didėjo - per 2013 metų 9 mėnesius patirtas didesnis nuostolis, nei per visus 2012 finansinius metus. Įmonės pastoviai kaupiamas nepaskirstytas nuostolis akivaizdžiai matomas įmonės 2013 m. rugsėjo 30 d. balanse, iš pateiktų nepaskirstytojo nuostolio duomenų darytina išvada apie 2013 metais gerokai išaugusį veiklos nuostolingumą (nepaskirstytasis nuostolis padidėjo nuo 81 586 Lt 2012 m. gruodžio 31 d. duomenimis iki 507 347 Lt 2013 m. rugsėjo 30 d. duomenimis).
  3. Teismas sprendė, kad įmonės negebėjimą vykdyti finansinių įsipareigojimų 2013 metais įrodo įmonės turto areštai. 2013 m. balandžio 22 d. turto areštu Nr. 2013022674, VMI sprendimo, vykdomojo dokumento Nr. (23.17-08)-320-6671 pagrindu buvo apribota įmonės turto (prekių pagal sąrašą) disponavimo teisė. VMI išduotas vykdomasis dokumentas įrodo, kad jau 2013 metų pradžioje įmonė nevykdė prievolių mokesčių administratoriui ir prievolės buvo pradelstos. Vadovaujantis VMI 2015 m. spalio 31 d. raštu Nr. (20.21-06)-RMA-15368, įmonės pradelsti įsipareigojimai, neįvykdyti iki bankroto bylos iškėlimo, kaupėsi nuo 2011 metų pabaigos, 2012 ir 2013 metais įmonė nevykdė savo pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo prievolės.
  4. Teismas konstatavo, kad bendrovei 2012-2013 metais esant nemokiai, įmonės akcininkas ir direktoriaus pareigas ėjęs V. K. P., nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės direktoriaus pareigas ėjęs A. R., taip pat 2013 metais įmonės akcininku buvęs Z. R. (valdė 90 proc. įmonės akcijų) nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, įtvirtintos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, teismas BUAB „Neilas“ bankrotą pripažintino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodomais pagrindais.
  5. Taip pat teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad nemokios UAB „Neilas“ valdymo organai ir bendrovės dalyviai pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, minėti asmenys bendrovės ūkinę veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą galimybės buvo apribotos, nes išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Todėl teismas konstatavo esant ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 4 punkto pagrindams pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Suinteresuotas asmuo Z. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos prašymą BUAB „Neilas“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, jas vertino pažeisdamas Lietuvos teismų formuojamas įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Taip pat teismas visiškai nevertino teisinių argumentų, kad atsižvelgiant į ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje nurodytas tyčinio bankroto pasekmes dėl bankroto kaltam asmeniui, teismas turėjo pareigą vertinti kiekvieno suinteresuoto asmens kaltę dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia.
    2. Teismas nepagrįstai įvertino, kad įmonė 2012 – 2013 metais buvo nemoki ir jos valdymo organams bei dalyviams kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių CK nustatyta tvarka įrodinėti nereikia. Tokiu būdu aplinkybę, kad įmonė 2012 – 2013 metais buvo nemoki, pareigą įrodyti turėjo pareiškėja, teikusi pareiškimą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. CPK 185 straipsnyje nustatyta teismo pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris privalo būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
    3. Įmonės nemokumo būsenai konstatuoti privaloma įrodyti abi sąlygas: įmonė nevykdo savo įsipareigojimų (prievolių) ir įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę įmonės turto balansinės vertės. Tiek pareiškėja savo pareiškime pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu įrodinėjo, tiek teismas vertino tik pirmąjį įmonės nemokumo būsenos požymį - įmonė nevykdė įsipareigojimų mokesčių administratoriui.
    4. Vertinant įmonės vadovo ir akcininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei atsiradimo momentą, teismas privalėjo nemokumo būsenos atsiradimą įvertinti konkrečiai datai. Tokią išvadą suponuoja Lietuvos teismų formuojama praktika, kad nesavalaikio bankroto atveju įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos dydis yra laikomas padidėję įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai bankrutuojančiai įmonei nuo momento, kai įmonės valdymo organams ir savininkams atsirado pareiga inicijuoti įmonės bankroto procesą ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėja privalėjo pateikti konkrečiai datai konkrečius pradelstus įsipareigojimus (buhalterinės apskaitos duomenimis), juos vertinti įmonės apskaitomo turto balansinės vertės konkrečiai datai atžvilgiu. Be to, vertinant konkretaus asmens pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą, būtina įvertinti tiek to asmens įmonėje atliekas funkcijas, pareigas bei teisinį statusą, tiek aplinkybes, kuriomis tas asmuo sužinojo, ar privalėjo sužinoti įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, momentą. Teismas lakoniškai ir nepagrįstai konstatavo, kad suinteresuotas asmuo, valdęs 90 proc. įmonės akcijų, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė, nenurodydamas jokių aplinkybių ir vertinimų, kuriuo momentu ir kaip ši pareiga atsirado, kaip objektyviai suinteresuotas asmuo žinojo ar privalėjo žinoti įmonės finansinės būklės duomenis, kokios buvo objektyvios aplinkybės, kodėl suinteresuotas asmuo šios pareigos neįvykdė.
    5. Teismas apsiribojo tik konstatavimu, kad įmonė 2012 – 2013 metais nevykdė prievolių mokesčių administratoriui (tik VMI), ir visiškai nevertino kitų aplinkybių, ar įmonė vykdė įsipareigojimus kitiems asmenims, tame tarpe ir kitiems mokesčių administratoriams, pvz. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Jeigu juridinis asmuo vykdo bent dalį prievolių, jis negali būti vertinamas kaip nevykdantis įsipareigojimų ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies teisės normos prasme. Ši aplinkybė itin svarbi vertinant įmonės tyčinio bankroto požymius, nurodytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte dėl įstatyminės pareigos, nurodytos ĮBĮ 8 straipsnio 1 punkte nevykdymo pasekmių. Teismas kaip tik ir konstatavo, kad įmonė 2013 metais vykdė dalinius atsiskaitymus savo kreditoriams, o pareiškėja savo pareiškime neteigė, kad įmonė nevykdė įsipareigojimų kreditoriams 2012 – 2013 metais, ji rėmėsi aplinkybe, kad įmonė turėjo neįvykdytų įsipareigojimų VMI bei nurodė, kad jie buvo ginčytini. Teismas akivaizdžiai nepagrįstai įvertino, kad įmonės sukaupti įsipareigojimai VMI reiškia įmonės įsipareigojimų nevykdymą ir įmonės nemokumo būseną, kuriai atsiradus, atsakingiems asmenims kyla pareiga inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimo procesą, o to nepadarius, atsiranda pasekmės, nurodytos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
    6. Pareiškėja pateikė Kauno apskrities VMI 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. (04.7.2)- K3-221, kuriuo patvirtintas 2011 m. rugsėjo 15 d. patikrinimo aktas Nr. AU16-17, kuriame papildomai priskaičiuota 266 313,00 Lt PVM bei 55 227,00 Lt delspinigių ir paskirta bauda. Šias sumas mokesčių administratorius įtraukė į savo apskaitą ir jos yra parodytos įmonės mokestinių prievolių balanse 2012 m. sausio 1 dienai, neatsižvelgiant į tai, kad šio balanso sudarymo metu įmonė atitinkama tvarka Kaimo apskrities VMI 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą apskundė. Taigi, pareiškėja įmonės neįvykdytų prievolių mokesčių administratoriui augimą iš esmės argumentavo mokesčių administratoriaus apskaitoje parodytais ginčytinais duomenimis. Šiais duomenimis pareiškėja argumentavo suinteresuoto asmens sąmoningai blogą įmonės valdymą (neatsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo, būdamas įmonės akcininku, neturėjo įmonės valdymo organų nariui priskirtinų įgaliojimų valdyti Įmonę) bei siekį nesąžiningai išvengti prievolės kreditoriams vykdymo.
    7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo įmonės skundą dėl Kauno apskrities VMI 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo ir 2013 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-371-13 sprendimą paliko nepakeistu. Šio sprendimo pagrindu įmonė iš karto pripažino prievolę mokėti PVM, apskaitė mokestinę prievolę ir parodė ją savo balanse – dėl šių priežasčių 2013 metais ir išaugo įmonės įsipareigojimai. Todėl teismas turėjo pareigą atsižvelgti į aplinkybę, kad įmonei pareiga mokėti PVM atsirado nuo momento, kai įsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo ši pareiga buvo pripažinta vykdytina, t. y. nuo 2013 m. kovo 19 d. Kitoks vertinimas kvestionuotų asmens teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Teismas, vertindamas įmonės nemokumo būsenos atsiradimą kažkuriuo momentu 2012 metais, iš esmės rėmėsi teisinio ginčo rezultatais, kurie paaiškėjo 2013 m. kovo 19 dieną, o toks vertinimas yra ir nelogiškas, ir nepagrįstas.
    8. Taip pat teismas visiškai nevertino byloje pateikto 2013 m. rugsėjo 30 dienos įmonės balanso, kurio duomenimis įmonės turtas buvo pakankamas atsiskaityti su kreditoriais, įmonė nuosavybės teise valdė ilgalaikį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė kur kas viršijo jos įsipareigojimus mokesčių administratoriams. T. y. tuo momentu, kai suinteresuotas asmuo buvo įmonės akcininku, įmonės disponuojamas turtas ir turtinės teisės buvo visiškai pakankamos vykdyti Įmonės įsipareigojimus, o šie nebuvo įvykdyti dėl ne nuo suinteresuoto asmens priklausančių aplinkybių.
    9. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas apskritai gali būti taikomas tik įmonės valdymo organų (jų narių), atžvilgiu, kadangi tai tiesiogiai nurodoma šios teisės normos dispozicijoje. Teismas vertino, kad įmonės dalyviai ir jos vadovai pažeidė įstatymo nustatytą pareigą privalomai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tai yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Sistemiškai vertinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 8 straipsnio 1 dalies teisės normas, akivaizdu, kad nors pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tam tikrais atvejais gali būti taikytina įmonės akcininko atžvilgiu, tačiau šios pareigos neįvykdymas negali būti vertinamas kaip akcininko nevykdymas ar netinkamas įstatymuose, steigimo dokumentuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, kadangi akcininkas nėra įmonės valdymo organas, o ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžta teisės norma tyčinio bankroto požymį sieja būtent su valdymo organo funkcijos pažeidimu (netinkamu vykdymu).
    10. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir vertino faktines aplinkybes, kad įmonė 2013 m. spalio 1 d. sutartimi perleido savo nuosavybėje turėtą turą - parduotuvės patalpas, sandėlį ir tvorą bei 2013 m. spalio 9 dienos pavedimais dalį gautos pinigų sumos pervedė įmonėms UAB „Soneda“, UAB „BEMS LT“ bei fiziniams asmenims ir tokiu būdu sandoris vertintinas kaip apsimestinis, siekiant nuslėpti nuo kreditorių įmonės turtą, be to buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas pagal CK 6.9301 straipsnio reglamentavimą. Teismas nurodė, kad minėti asmenys bendrovės ūkinę veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos, nes išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriams, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė neturės pakankamai turto.
    11. Tokiu būdu teismas pažeidė pareigą tiksliai įvardinti tuos „minėtus“ asmenis, dėl kurių veiksmų buvo apribotos kreditorių galimybės tenkinti savo reikalavimus iš įmonės turto ir gali susidaryti įspūdis, kad „minėti“ asmenys yra visi pareiškėjos pareiškime suinteresuotais asmenimis nurodyti asmenys. Suinteresuotas asmuo įmonės akcininku nebuvo nuo 2013 m. rugpjūčio 29 dienos. 2013 m. spalio 1 d. sandorio sudarymo metu įmonės akcininkais buvo UAB „Aigilida“ ir A. R., pastarasis ėjo įmonės vadovo pareigas. CK 6.9301 straipsnis įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 dienos, turto perleidimo sandoris sudarytas metu, kai suinteresuotas asmuo jau nebuvo įmonės akcininku. Todėl teismo nutartimi tyčinio bankroto požymiai, nurodyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose, nustatyti ne vertinant suinteresuoto asmens sąmoningą veikimą siekiant tyčinio bankroto.
  2. Pareiškėja BUAB „Neilas“ administratorė J. D. prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas tinkamai sprendė, kad įmonė nevykdė savo finansinių įsipareigojimų ir juos pastoviai didino, todėl buvo nemoki 2012 – 2013 metais. Visiškai pagrįsta yra teismo išvada, kad 2012 – 2013 metais suinteresuotam asmeniui (įmonės akcininkas, valdęs 90 proc. įmonės akcijų) bei V. K. P. buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Įmonei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), o šios pareigos neįvykdžius, šių asmenų neveikimas vertintinas kaip tyčinio bankroto požymis, nurodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
    2. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, kad įmonė 2013 m. spalio 9 d. pavedimais pervedė lėšas įmonėms UAB „Soneda" ir UAB „BEMS LT" bei fiziniams asmenims, kai tuo metu jau nevykdė jokios veiklos, netenkino aukštesnės eilės kreditorių finansinių reikalavimų, sprendė, kad tokia įmonės vadovo ir dalyvių veikla prieštarauja imperatyviam CK 6.9301 straipsnio reguliavimui ir atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose nurodytus tyčinio bankroto požymius.
    3. Ši teismo išvada yra pagrįsta, kadangi po minėtų sandorių sudarymo įmonė nevykdė visiškai jokios ūkinės komercinės veiklos, o išmokėtų piniginių lėšų būtų visiškai pakakę atsiskaityti su aukštesnės eilės kreditoriais (mokesčių administratoriais) bei kreditoriais, kuriems pradelstos prievolės atsirado anksčiau. Atsižvelgiant į tai, kad šiais sandoriais kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą ir gauti savo reikalavimų patenkinimą iš esmės buvo panaikintos, tokia atsakingų asmenų veikla pagrįstai įvertinta kaip tyčinis bankrotas pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto teisės normą.
    4. Vadovaujantis Lietuvos teismų praktika, pakanka įrodyti vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių tam, kad įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu.
  3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Suinteresuotas asmuo Z. R. siekia išvengti teisinės atsakomybės už įmonei nesąžiningais ir neteisėtais veiksmais padarytą žalą – nuo 2013 metų UAB „Neilas“ esant nemokiai, kartu su V. K. P. (šis asmuo taip pat užėmė įmonės vadovo pareigas), būdami įmonės bendrasavininkiais, ne tik, kad neinicijavo savalaikio bankroto bylos iškėlimo, tačiau per susijusias įmonės UAB „Soneda“ ir UAB „BEMS LT“ pasisavino, išvaistė ir/ar pasirinktinai atsiskaityti su vėlesnės eilės kreditoriais panaudojo 195 246,85 Eur (674 148,31 Lt) vertės įmonės turtą.
    2. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punkto bei 81 straipsnio 1 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Imperatyvus, įpareigojantis reguliavimo metodas užtikrina bendrųjų visuomenės, valstybės interesų prioritetą mokestiniuose santykiuose, todėl ir atsiranda konstitucinė pareiga mokėti mokesčius valstybei. Remiantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
    3. VĮ Turto bankui perduota 211 450,78 Eur mokestinė nepriemoka BUAB „Neilas“ bankroto byloje pradėjo formuotis (pradelsti įsipareigojimai mokesčių administratoriui pradėjo kauptis dar 2011 metais, o kaip minėta, 2013 metais įmonė turėjo 204 506,41 Eur (706 119,73 Lt) piniginių lėšų, kurias panaudojo nepagrįstai ir neteisėtai išmokėti UAB „Soneda“, UAB BEMS LT“, E. P., V. K. P. ir Z. R. (pastarieji trys fiziniai asmenys jau nedirbo įmonėje), todėl suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo atsiskaityti su valstybės biudžetu.
    4. Tiek Z. R., tiek V. K. P. privalėjo veikti be išimties bendrovės interesais, daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir bendrovei nebūtų padaryta žalos, tačiau vietoje imperatyvaus įstatymo reikalavimo pirmumo tvarka atsiskaityti su valstybės biudžetu, atsakovai galimai per trečiuosius asmenis pasisavino įmonės lėšas.
  4. Suinteresuotas asmuo V. K. P. palaiko atskirąjį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašo jį tenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Skola biudžetui galutinai paaiškėjo tik 2013 m. kovo 19 d., įsiteisėjus teismo sprendimui, t.y. tuo laikotarpiu, kai suinteresuotas asmuo V. K. P. sirgo. Be to, tos pačios prievolės užtikrinimui, 2013 m. vasario 5 d. VMI turto arešto aktu Nr.2013022674 buvo areštuotas įmonės turtas 338 386,95 Lt. Kodėl Ši prievolė nebuvo išieškota, V. K. P. dėl savo ligos informacijos neturi.
    2. Iki 2012 m. pabaigos netgi balansine verte UAB „Neilas“ turto visiškai pakako atsiskaityti su kreditoriais. Vien nekilnojamojo turto rinkos kaina (pagal atliktą vertinimą) buvo apie 4 mln. Lt ir jokio pagrindo kelti įmonei bankroto bylą nebuvo.
    3. Tai, kad UAB „Neilas“ tapo nemoki yra faktas, kurį patvirtina bankroto bylos iškėlimas (nutartis įsiteisėjo 2015 m. balandžio 24 d.). Tačiau bankroto byla buvo iškelta praėjus beveik dvejiems metams po to, kai suinteresuotas asmuo V. K. P. faktiškai nustojo eiti direktoriaus pareigas. Taigi skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ne objektyviais duomenimis, o tik bankroto administratoriaus įgalioto asmens nurodytais argumentais. Po suinteresuoto asmens V. K. P. atleidimo iš darbo buvo sudaryti sandoriai, išparduotas įmonės turtas. Sprendžiant šį ginčą pirmiausia turėtų būti objektyviai nustatyta, kada UAB „Neilas“ tapo nemokia ir antra kokios buvo nemokumo atsiradimo priežastys, ar už realią kainą buvo parduotas įmonės turtas, kodėl ir dėl kieno nebuvo atsiskaityta su kreditoriais.
    4. Tokių objektyvių duomenų nėra, tačiau teismo nutartis, kuri yra privalomai vykdytina, suformuoja neigiamą ir viešai skelbiamą nuomonę apie suinteresuotą asmenį, galimai turinčią įtakos ikiteisminio tyrimo pareigūnus pradėti ne objektyvų tyrimą, o tyrimą nukreiptą konkrečiai prieš suinteresuotą asmenį V. K. P.. Šia prasme suinteresuoto asmens Z. R. atskirasis skundas yra visiškai pagrįstas, o skundžiama nutartis turėtų buti panaikinta ir klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Priešingu atveju bus pažeista teisė į nepriklausomą teismą ir objektyvų bei nešališką bylos išnagrinėjimą.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

5Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka apimties

  1. Civiliniai įstatymai gina pažeistas asmenų civilines teises. Apeliantas savo teisių pažeidimą kildina iš skundžiamos nutarties dalies, kuria jo, kaip UAB „Neilas“ buvusio akcininko, veiksmai pripažinti lėmusiais tyčinį įmonės bankrotą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat į tai, jog UAB „Neilas“ bankroto bylos iškėlimo 2015 m. balandžio 24 d. metu apeliantas jau nebuvo įmonės akcininku, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik skundžiamos nutarties dalį, kiek tai susiję su apelianto, kaip įmonės akcininko, veiksmais.

6Dėl ginčo esmės

  1. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Kasacinis teismas, iki 2013 m. spalio 1 d. galiojant ĮBĮ 20 straipsnio redakcijai formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004).
  2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiama nutartimi pripažino BUAB „Neilas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas), buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas), įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (4 punktas).
  3. Atskirajame skunde iš esmės teigiama, kad: 1) teismas nevertino atskirai kiekvieno suinteresuoto asmens kaltės dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia; 2) teismas nepagrįstai įvertino, kad įmonė 2012 – 2013 metais buvo nemoki ir jos valdymo organams bei dalyviams kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo; 3) tyčinio bankroto požymiai, nurodyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose, nustatyti neatsižvelgiant į tai, jog teismo nurodyti įmonės sandoriai buvo sudaryti apeliantui jau nebūnant įmonės akcininku.
  4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013) tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog UAB „Neilas“ jau 2012 metais buvo nemoki, tai yra konstatuota Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta bankroto byla. Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad apeliantas bendrovės akcininku buvo tik 2013 metais. Teismas taip pat konstatavo apelianto veiksmuose esant tyčinio bankroto požymių, nurodytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose. Bet UAB „Neilas“ 2013 m. spalio 9 d. sandoriai, kuriais teismas rėmėsi spręsdamas dėl šių tyčinio bankroto požymių, buvo sudaryti jau apeliantui nebūnant įmonės akcininku (pirmosios instancijos teismas nurodo, jog apeliantas įmonės akcijas pardavė 2013 m. gegužės 22 d. Tuo tarpu apeliantas teigia įmonės akcininku nebebuvęs nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties dalimi tiek, kiek tai susiję su apelianto Z. R. veiksmais, neatskleidė visų svarbių bylos detalių, todėl šioje dalyje teismo nutartis yra naikintina ir klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tam, kad būtų pašalintos nurodytos abejonės.
  6. Pirmosios intancijos teismas, nagrinėdamas klausimą šioje dalyje iš naujo, turėtų nustatyti kada apeliantas tapo bendrovės akcininku ir kada nustojo juo būti. Teismas taip pat turi nustatyti kokius apeliantas atliko ar neatliko veiksmus sudarančius pagrindą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.

7Lietuvos apeliacinio teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

8Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties dalį tiek, kiek tai susiję su Z. R. veiksmais, panaikinti ir perduoti klausimą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai