Byla A-662-1575-13
Dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija)

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. U. (M. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas M. U. (M. U.) kreipėsi į teismą, prašydamas:

51) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (15/5-12) 4U-183 „Dėl draudimo ( - ) piliečiui M. U. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas);

62) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7Paaiškino, kad M. U. yra visuomeninio judėjimo „Astravo atominė elektrinė – tai nusikaltimas“ koordinatorius. Šis judėjimas vienija narius, viešai reiškiančius kritiką dėl atominių elektrinių statymo planų Lietuvoje, Baltarusijoje ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje. Kaip šio judėjimo koordinatorius pareiškėjas buvo pakviestas dalyvauti konferencijoje „Lietuva-Baltarusija: atominės energijos kaimynystė“, organizuojamoje Lietuvos Respublikos Seime. Ketindamas dalyvauti konferencijoje pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 26 d. vyko į Lietuvą, tačiau kirsdamas sieną Lavoriškių perėjimo punkte į Lietuvos Respublikos teritoriją nebuvo įleistas, pateikus pareiškėjui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 143-135 „Atsisakyti leisti atvykti kertant sieną“. Neįleidimo į Lietuvos Respubliką priežastimi nurodyta, jog Departamentas Sprendime nurodė, kad sprendimo priėmimo metu jam nebuvo žinoma pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje.

8Pareiškėjo teigimu, valstybės institucijų nepakankamo informacijos turėjimo ar priemonių gyvenamai vietai nustatyti nesiėmimo faktas, siekiant informuoti apie priimtus asmens teises varžančius sprendimus, negali būti naudojamas pateisinant pareiškėjo neinformavimą apie priimtu sprendimu sukeltas neigiamas pasekmes. Pareiškėjo, kaip ( - ) piliečio, gyvenamoji vieta yra deklaruota ( - ), o ne Lietuvos Respublikoje, todėl Sprendime nurodytas argumentas, jog VRIS naršyklėje nebuvo duomenų apie jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, vertintinas kaip rodantis formalų Departamento požiūrį į pareigą realiai informuoti asmenį apie jo teises varžančio sprendimo priėmimą. Be to, pareiškėjas turi galiojančią metams laiko išduotą Šengeno vizą, kurią išduodant, savaime suprantama, pateikiami duomenys apie gyvenamąją vietą.

9Sprendimas pareiškėjui nebuvo pateiktas net ir tuomet, kai jo pagrindu buvo priimti kiti pareiškėjo teises suvaržę sprendimai – VSAT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 143-135, surašytas naudojant standartinį Šengeno sienų kodekso V priedo B dalies blanką, kuriame neįleidimo priežastis nurodoma pažymint vieną iš standartizuotų neįleidimo sąlygų, todėl iš šio sprendimo turinio pareiškėjas sužinojo tik tiek, jog jis yra įtrauktas į sąrašą. Tokiu būdu, neįleidus pareiškėjo į Lietuvos Respublikos teritoriją dalyvauti iš anksto suplanuotame renginyje, pareiškėjui buvo sukelti ne tik nepatogumai, susiję su finansinių ir laiko išteklių praradimu, tačiau pareiškėjas patyrė ir didelį dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus ir pažeminimą, buvo ir iki šiol yra viešai sumenkinta pareiškėjo reputacija, pareiškėjas toliau priverstas patirti teisinio neapibrėžtumo jausmą, patirti didelius dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas negalėjo realizuoti galiojančios Šengeno vizos suteikiamų teisių, kai laisvas asmenų, net ne ES narių, tačiau turinčių tam teisę, judėjimas yra garantuojamas ir saugomas ES teisės aktais.

10Nors šiuo metu Sprendimas yra gautas, jam iki šiol nežinomos šio sprendimo priėmimą lėmusios konkrečios priežastys ir motyvai, kas iš esmės užkerta kelią pasinaudoti veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis kreipiantis į valstybės institucijas. Pareiškėjui buvo atsisakyta pateikti konkrečią informaciją, kurios pagrindu buvo priimtas Sprendimas, remiantis tuo, jog duomenys yra įslaptinti. Kita vertus, Sprendime nepateikta jokių motyvų, pagal kuriuos pareiškėjas galėtų bent preliminariai nuspėti ir vertinti, kokie jo veiksmai ar neveikimas galėjo sąlygoti jo teisių suvaržymą. Sprendime formaliai nurodomos teisės normos, kuriomis buvo remtasi priimant Sprendimą, tačiau jokių argumentų, sudarančių galimybę bent kiek individualizuoti Sprendimą konkretaus asmens atžvilgiu, jame nėra. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys Nr. A-1037/2010, A-700/2008, A75-422/2009).

11Pareiškėjui nepranešus apie Sprendimo priėmimą ir vėliau gautame Sprendime nesant nurodytų jo priėmimo motyvų ir priežasčių, buvo iš esmės pažeista pareiškėjo teisė žinoti apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą ir tuo pačiu pasinaudoti teise į gynybą, ginčijant tiek Sprendimą, tiek VSAT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 143-135. Todėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 136 straipsnyje numatyta apskundimo teisė nurodytų faktinių aplinkybių kontekste tapo ne reali, o deklaratyvi, o Sprendimas – pažeidžiančiu vieną esminių žmogaus teisių – teisę į gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1745-10, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2004, Nr. 2K-332/2006, Nr. 2A-P-2/2009).

12Pareiškėjo manymu, draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką lėmė jo visuomeninė veikla, pasireiškianti atominių elektrinių statymo kritika. Atominės elektrinės statybos ( - ) planai atitinka ( - ) prezidento A. L. ir jo šalininkų politiką. Todėl ( - ) už šią visuomeninę veiklą pareiškėjas yra persekiojamas kaip keliantis grėsmę A. L. antidemokratiniam rėžimui. Visuomeniniais pagrindais reiškiamos kritikos prilyginimas veiklai, keliančiai grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, yra nesuderinamas su teisinės demokratinės valstybės principais. Nustačius, jog pareiškėjo neįleidimo į Lietuvos Respubliką priežastimi yra ( - ) pareiškėjo vykdoma visuomeninė veikla prieš atominių elektrinių statybas arba nustačius, kad konkrečių motyvų, pagrindžiančių neįleidimo priežastis nebuvo, tektų pripažinti, kad Lietuvos Respublika tokiais veiksmais išreiškė palaikymą antidemokratiniam A. L. rėžimui, kuris smerkiamas tarptautiniu mastu.

13Uždraudimas pareiškėjui patekti į Lietuvos Respubliką ir joje laisvai bei nevaržomai išreikšti savo nuomonę prieš Ignalinos (Visagino) atominės elektrinės statybą, vertintinas kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 10 straipsnio pažeidimas. Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nuomonės reiškimo laisvė yra laikoma vienu iš demokratinės visuomenės vystymosi veiksnių. Valstybė EŽTK dalyvė turi teisę apriboti šią laisvę, tačiau gali tai daryti tik laikydamasi 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Jei valstybė, apribodama nuomonės reiškimo laisvę, nesilaiko minėtų sąlygų ir reikalavimų, tokie valstybės veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip EŽTK pažeidimas.

14Pareiškėjo teigimu, jo visuomeninė veikla nėra susijusi su pažeidimų kurstymu. Priešingai, ji yra susijusi su valstybės institucijų veiksmų ir priimamų sprendimų kritika, galimai atliekamų pažeidimų paviešinimu. Pareiškėjo reiškiama kritika atominių elektrinių statymo klausimais taip pat nepriskirtina šokiruojančių, erzinančių ar trukdančių visuomenę nuomonių kategorijai, nors net ir tokios nuomonės reiškimo ribojimas pagal EŽTT praktiką turėtų būti itin proporcingas. Todėl pareiškėjo saviraiškos teisės suvaržymas nagrinėjamu atveju pripažintinas neproporcingu, nebūtinu demokratinėje visuomenėje ir akivaizdžiai pažeidžiančiu EŽTK 10 straipsnį. Be to, draudimo termino nustatymas iki 2012 m. gruodžio 25 d. pripažintinas neatitinkančiu proporcingumo principo. Referendumas, kuriame visuomenė išreiškė savo požiūrį į atominės elektrinės statymo klausimą, įvyko 2012 m. spalio 14 d., todėl, darant prielaidą, jog pareiškėjas savo viešai reiškiama kritika būtų galėjęs paveikti visuomenės nuomonę, tokio poveikio galimybė dėl akivaizdžių faktinių aplinkybių išnyko po 2012 m. spalio 14 d. įvykusio referendumo.

15Atsakovas Departamentas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, atsiliepimu į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

16Paaiškino, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respublikos nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 9 punktu, Departamentas 2012 m. rugsėjo 5 d. gavo pagrįstą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. rugsėjo 5 d. konfidencialų teikimą Nr. 52-677KF, o 2012 m. rugsėjo 25 d. – 2012 m. rugsėjo 25 d. riboto naudojimo raštą Nr. 52-730RN, kuriuo buvo papildytas minėtas konfidencialus raštas. Departamentas, remdamasis minėtais dokumentais, Įstatymo 133 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 11(1), 11(3) ir 12 punktais, 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (15/5-12)4U-183 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2012 m. gruodžio 25 d.

17Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

18Ministerijos teigimu, nepaisant to, kad paties pareiškėjo teigimu, Sprendimą lėmusių įslaptintų Ministerijos raštų Nr. 52-677KF ir Nr. 52-730RN turinys pareiškėjui yra nežinomas, jis skunde leidžiasi į spėjimais, prielaidomis, teoriškai galimais variantais grindžiamą galimų Ministerijos motyvų paiešką ir būtent šiomis faktinėmis aplinkybėmis nepatvirtintomis prielaidomis, kurios esą įrodo Sprendimo prieštaravimą EŽTK ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) nuostatoms, motyvuoja savo skundą. Sprendimas iš esmės atitinka visus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, įskaitant ir būtinumo nurodyti Sprendimo motyvus elementą, kadangi Sprendime nurodoma, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2012 m. gruodžio 25 dienos, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 11(1), l1(3) ir 12 punktais, Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 3K-6, (toliau – ir Departamento nuostatai) 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 ir 12 punktais, atsižvelgiant į Ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 52-677KF ir 2012 m. rugsėjo 25 d. raštą Nr. 52-730RN. Kita vertus, Sprendime nėra nurodyta jo apskundimo tvarka. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011), teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti individualaus administracinio akto turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, atsižvelgiant ir į individualaus administracinio akto adresato žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti, o dažnai – ir yra surašomas ne vienas viešojo administravimo dokumentas (tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, išvada ar kt.). Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, administracinių sprendimų, veikimo ar neveikimo, tiesiogiai darančių įtaką asmenų teisėms ar saugomiems interesams, teisėtumo.

19Ministerijos teigimu, tiek Sprendimo, tiek raštų Nr. 52-677KF ir Nr. 52-730RN esminiu motyvu vien tik remiantis byloje esančia medžiaga neabejotinai pripažintinas viešasis interesas – poreikis užkardyti galimas grėsmes valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155, (toliau – ir Ministerijos nuostatai) 6.1.4, 6.8 punktais, valstybės saugumo užtikrinimas yra viena Ministerijos funkcijų, o ekonominis saugumas pagal nuostatų 5.1 punktą yra vienas Ministerijos veiklos tikslų. Įgyvendindama savo tikslus ir veikdama pagal suteiktus įgaliojimus, Ministerija yra kompetentinga ir teikti pasiūlymus dėl asmenų įtraukimo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Įgyvendindama šią teisės aktais jai suteiktą administracinę diskreciją, Ministerija į Sąrašą pasiūlė įtraukti ir pareiškėją.

20Ministerijos manymu, ne tik Ministerijos pasiūlymas, išreikštas raštuose Nr. 52-677KF ir Nr. 52-730HN, bet ir skundžiamas Sprendimas turėtų būti pripažįstami tik tarpiniais veiksmais viešojo administravimo procedūroje, nes galutinis sprendimas, tiesiogiai lėmęs pareiškėjo teises ir teisėtus interesus – VSAT 2012 m. rugsėjo 26 d. atsisakymas leisti atvykti kertant sieną Nr. 142-244, kuriame tinkamai (pagal VAĮ 8 straipsnio reikalavimus) nurodomi ir sprendimo motyvai, ir sprendimo apskundimo tvarka. Sąrašo duomenys, vadovaujantis Taisyklėmis, yra įslaptinti. Jokie galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato nei konsultavimosi su asmenimis svarstant jų įtraukimo į Sąrašą klausimą, nei pranešimo apie įtraukimą į Sąrašą būtinybės, o kiekvieno asmens informavimas apie siūlymą įtraukti jį į Sąrašą ar apie įtraukimą į jį pažeistų tiek Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių įslaptintos informacijos apsaugą, reikalavimus, tiek galimybę efektyviai užtikrinti viešojo intereso apsaugą.

21II.

22Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (15/5-12) 4U-183 „Dėl draudimo ( - ) piliečiui M. U. atvykti į Lietuvos Respubliką“ bei priteisė M. U. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

23Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Įstatymo 133 straipsnio 3-5 dalis bei Taisyklių 2, 4-6, 11(1), 11(3), 12 punktus. Taip pat minėta, jog Departamentui siūlymą pareiškėją įtraukti į Sąrašą pateikė Ministerija (Ministerijos Nuostatų 6.1.4, 6.8 p.). Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 872 „Dėl veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti branduolinę ir radiacinę saugą ir aplinkosaugos aspektus regione, koordinavimo“ Užsienio reikalų ministerijai yra pavesta koordinuoti Lietuvos Respublikos institucijų, atsakingų už branduolinę ir radiacinę saugą ir aplinkosaugos aspektus, veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos kaimynystėje planuojamų statyti atominių elektrinių saugos užtikrinimu. Teisėjų kolegija sprendė, jog Ministerijos kompetencijai iš esmės neprieštarauja pateikimas Departamentui pasiūlymų dėl asmenų įtraukimo į Sąrašą, tačiau teismas gali ir turi tikrinti tokio siūlymo teisėtumą, pagrįstumą bei tikslingumą ir, atitinkamai, atsakovo sprendimo, kuriuo asmuo įtrauktas į Sąrašą, teisėtumą, pagrįstumą bei tikslingumą, nes Ministerijos siūlymas, išdėstytas jos 2012 m. rugsėjo 5 d. rašte Nr. 52-677KF bei 2012 m. rugsėjo 25 d. rašte Nr. 52-730RN, su kuriais teismas susipažino slaptame pasitarimų kambaryje, yra vienintelis skundžiamo sprendimo priėmimo faktinis pagrindas.

24Minėta, jog asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, taip pat minėta, jog pareiškėjo deklaruojamas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo dalyvauti konferencijoje „Lietuva–Baltarusija: atominės energijos kaimynystė“, organizuojamoje Lietuvos Respublikos Seime. Nors pareiškėjas į bylą tokių įrodymų nėra pateikęs, nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija šios aplinkybės neginčijo. Nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė teismui įrodymų, kad pareiškėjas, ( - ) pilietis M. U., vykdamas į Lietuvos Respubliką, turėjo kokių nors kitokių (nei dalyvauti minėtoje konferencijoje) tikslų inter alia kėslų, jog jis ketina kokiu nors būdu kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Tokių duomenų nėra ir minėtuose konfidencialiuose dokumentuose. Pareiškėjo dalyvavimą konferencijoje branduolinės energetikos klausimais ir net neigiamos nuomonės apie atominių elektrinių statybą pareiškimą negalima laikyti grėsme valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjas ir iki skundžiamo sprendimo priėmimo turėjo ir po to (t. y. šiuo metu) turi galiojančią Šengeno vizą, be kliūčių buvo įleistas į Lietuvos Respubliką, dalyvavo teismo posėdyje, todėl nėra aišku, kaip tas pats asmuo tris mėnesius galėjo grėsti Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

25Teismas nurodė Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnį ir nustatė, kad nei pareiškėjas, nei jo atstovas teismui leidimų dirbti ar susipažinti su informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ bei „Konfidencialiai“, nepateikė, todėl teismas neturėjo teisės leisti su Ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 52-677KF bei 2012 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 52-730RN susipažinti pareiškėjui ar jo atstovui (advokatui). Ministerija teismo 2012 m. spalio 24 d. prašymo teisės aktų nustatyta tvarka išslaptinti Ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 52-677KF bei 2012 m. rugsėjo 25 d. raštą Nr. 52-730RN netenkino (b. l. 22, 28-31). Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą, kuriame pripažinta, jog ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (Žin., 2000, Nr. 85-2566) ir Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas išdėstė minėto nutarimo nuostatas.

26Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje, be minėtų Ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 52-677KF bei 2012 m. rugsėjo 25 d. rašto Nr. 52-730RN, nėra kitų, kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, įrodymų ir kurie pateisintų pareiškėjo įtraukimo į Sąrašą priežastis, todėl teismas jais (t. y. Ministerijos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 52-677KF bei 2012 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 52-730RN) negali grįsti teismo sprendimo. Padaryta išvada, jog skundžiamas aktas naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip prieštaraujantis Įstatymo 133 straipsnio 3 daliai, nes nėra įrodyta, jog užsienietis (M. U.) gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

27Į bylą buvo pateiktas 2012 m. spalio 22 d. įmokos mokėjimo kvitas, kuris patvirtino, jog buvo sumokėtas 100 Lt dydžio žyminis mokestis ir kuris priteistas pareiškėjui (ABTĮ 44, 45 str.).

28III.

29Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 69-75) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

30Apeliaciniame skunde teigia, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė teismui įrodymų dėl pareiškėjo M. U. grėsmės Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Nurodo, jog Departamentas savo 2012 m. rugsėjo 25 sprendime Nr. (15/5-12)4U-183 rėmėsi Įstatymo 133 straipsnio 3 dalimi darydamas išvadą, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Ministerijos manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siaurai aiškino valstybės saugumo ir viešosios tvarkos sampratą. Teismas savo sprendime nepateikė valstybės saugumo ir viešosios tvarkos sampratos, kuria vadovavosi spręsdamas klausimą dėl asmens galimo grėsmės sukėlimo valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Nors teismas savo sprendime nurodė, kad jis gali ir turi tikrinti Ministerijos pateikto siūlymo dėl pareiškėjo įtraukimo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, teisėtumą, pagrįstumą ir tikslingumą, tačiau neaišku, kokiais kriterijais teismas vadovavosi vertindamas byloje pateiktą konfidencialią informaciją ir spręsdamas klausimą dėl pateiktų duomenų pakankamumo bei Departamento sprendimo pagrįstumo.

31Ministerija nurodo Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo I skyrių, kuriame įtvirtintas nacionalinio saugumo politikos tikslas, ir II skirsnį, kuris nustato, kad vienas iš nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektų yra valstybė, Įstatymo 133 straipsnio 4 ir 5 dalis ir teigia, jog Migracijos departamento teisės realizavimas nagrinėjamu atveju priimti sprendimą dėl atitinkamo užsieniečio įtraukimo į minėtą sąrašą – tai valstybei pavestų funkcijų įgyvendinimas siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą. Nurodo Ministerijos nuostatų 6.1.4, 6.8 punktus, Taisyklių 9.6 punktą, Konstitucijos 94 straipsnio 1 dalį, 91 straipsnį ir teigia, jog Ministerijai realizuota teisė teikti Departamentui informaciją sprendimui dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką priimti, taip pat vykdyti valstybei pavestą nacionalinio saugumo užtikrinimo funkciją.

32Teisės doktrinoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos turinys yra plati sąvoka, todėl nėra galimybės išskirti bendro termino, kuris visapusiškai apibrėžtų, kas yra viešoji tvarka. Išdėsto argumentus dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės rimties, viešosios tvarkos apsaugos ir pažymi, jog pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, viešosios tvarkos bei asmens saugumo valstybėje užtikrinimas yra įvardijamas, kaip vienas iš didžiausių prioritetų užtikrinant šalies nacionalinį saugumą. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje kalbama apie galimą grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai. Šios teisės normos reguliavimas nukreiptas į grėsmes, kurios ne tik yra dabar, tačiau gali atsirasti ateityje. Nagrinėjant klausimą dėl atitinkamo asmens keliamos grėsmės teisės normos saugomiems interesams – valstybės saugumui ir viešajai tvarkai – artimiausioje ateityje galimo sukėlimo (nagrinėjamu atveju – laikotarpiu, kai pareiškėjas bus Lietuvos Respublikoje) reiktų vertinti grėsmę, kaip tikimybę dėl galimų neigiamų ryškių pokyčių (pasekmių) atsiradimo. Taip pat priimant sprendimą dėl draudimo atitinkamam asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, reiktų taikyti proporcingumo principą, t. y. įvertinti asmens realią ar potencialią grėsmę, keliamą valstybės nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai ir imtis adekvačių priemonių, siekiant išvengti tikėtinų ar realių neigiamų padarinių. Pagal Ministerijos nuostatų 6.1.4, 6.8 punktus, Taisyklių 9.6 punktą, Užsienio reikalų ministerija pagal kompetenciją tvarko reikalus, susijusius su valstybės užsienio ir saugumo (ekonominio saugumo) politikos įgyvendinimu, teikia duomenis, juos pagrindžiančius dokumentus, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančius dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas dėl grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

33Ekonominio saugumo suvokimas, kokios grėsmės ir kokios individų grupės nagrinėjamos kaip valstybės ekonominio saugumo aspektai, priklauso nuo įvairių faktorių ir turėtų būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Išdėsto argumentus dėl mokslinėje literatūroje pateikiamų individų ekonominio saugumo pozicijų. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėjas yra pripažinęs, kad yra visuomeninio judėjimo „Astravo atominė elektrinė – tai nusikaltimas“ koordinatorius. Deklaruojamas šio visuomeninio judėjimo tikslas – kritikuoti atominių elektrinių statybą, viešai pasisakant prieš energetinę politiką, taip pat organizuojant įvairias akcijas. Sprendžiant klausimą dėl Departamento priimto sprendimo pagrįstumo, būtina atsižvelgti ne tik į konkretų asmens elgesį, bet ir organizacijų, judėjimų ar kitų valstybinių ar nevalstybinių darinių, kuriuose dalyvauja pareiškėjas, veiklą, jos finansavimo šaltinius, kitas aplinkybes, įvertinus šiuos veiksnius, būtina atsižvelgti ir į Lietuvoje asmens atvykimo metu vykstančius ar artimiausiu metu planuojamus vykti procesus ar politinius įvykius, taip pat įvertinti politinių sprendimų priėmimo konteksto svarbą. Taigi tik įvertinus visumą minėtų veiksnių, galima daryti pagrįstą išvadą dėl atitinkamo asmens galimos grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimų pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

34Nurodo Taisyklių 10 punktą ir pažymi, kad Departamentui poįstatyminiu teisės aktu yra suteikta teisė paprašyti duomenis pateikusių institucijų (šiuo atveju – Ministerijos) pateikti papildomos informacijos arba patikslinti jau pateiktus duomenis, jei Migracijos departamentui pateikta informacija nesudaro pagrindo priimti pagrįsto sprendimo dėl užsieniečio įtraukimo į Sąrašą. Nagrinėjamu atveju Departamentas, gavęs Ministerijos pateiktus dokumentus, pakartotinai nesikreipė nei dėl jau pateiktų duomenų patikslinimo, nei prašė papildomų dokumentų. Tai reiškia, kad iš Departamento turimos informacijos buvo galima daryti pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, todėl Departamentas, veikdamas pagal teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus ir išsamiai įvertinęs jam pateiktus duomenis, priėmė pagrįstą sprendimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2012 m. gruodžio 25 d., įtraukiant jį į minėtą užsieniečių registrą. Atsakovas, remdamasis turimais duomenimis, įvertino visų šiame apeliaciniame skunde minėtų veiksnių visumą ir priėmė pagrįstą sprendimą. Priimant šį Sprendimą vadovautasi proporcingumo principu, t. y. įvertinant pareiškėjo keliamą realią ar potencialią grėsmę Lietuvos Respublikos saugomiems interesams santykiu su neigiamų pasekmių atsiradimo tikimybe ir grėsme, įvertinus minėtas aplinkybes, buvo priimtas ne griežčiausias sprendimas atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 3 dalį, tačiau proporcingas kylančiai grėsmei ir apsiribota konkrečiu laikotarpiu.

35Ministerijos teigimu, teismas nepagrįstai nepripažino byloje pateiktos konfidencialios informacijos įrodymais. Nurodo ABTĮ 57 straipsnio 3 dalį, išdėsto Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutarimo nuostatas. Nagrinėjamu atveju, esant situacijai, kai vienintelės faktinės aplinkybės, kurių pagrindu galima spręsti dėl galimos pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir saugumui, sudaro valstybės paslaptį, teismas turėjo svarstyti dėl minėtų duomenų pripažinimo įrodymais byloje, įvertindamas konkrečias šios bylos aplinkybes. Teismas sprendime nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje, be minėtų Ministerijos 2012m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 52-677KF bei 2012 m. rugsėjo 25 d. rašto Nr. 52-730RN, nėra kitų, kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, įrodymų ir kurie pateisintų pareiškėjo įtraukimo į sąrašą priežastis, todėl teismas jais negali grįsti teismo sprendimo. Taigi, kaip matyti iš priimto sprendimo turinio, teismas formaliai vadovavosi ABTĮ 57 straipsnio 3 dalimi ir, neįsigilinęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nepagrįstai nesivadovavo duomenimis, pateiktais minėtuose Ministerijos dokumentuose, kaip bylos įrodymais. Sprendimo dėl draudimo atitinkamiems asmenims atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo procesas – vientisa teisės aktų reglamentuota procedūra. Vertinant Departamento Sprendimo pagrįstumą, reikia atsižvelgti į tai, kad duomenys, kurie pateikiami minėtam sprendimui priimti, yra itin jautri informacija. Todėl jų įvertinimas dažnai gali būti subjektyvus, sąlygotas kiekvienoje konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių. Toks vertinimas yra sąlygotas valstybės pareigos užkirsti kelią tiek grėsmių kilimui, tiek pašalinti jau esamas grėsmes, o taip pat ir apsaugoti valstybės nacionalinį saugumą ir viešąją tvarką nuo potencialių galimybių tokioms grėsmėms atsirasti. Tokiu būdu stengiamasi eliminuoti bet kokią pagrįstą riziką, kuri gali lemti nacionalinio saugumo pažeidimą.

36Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80-82) prašo trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

37Atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog Departamentas, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą ir priimdamas sprendimą, turėjo atsižvelgti į visas faktines bylos aplinkybes ir įvertinti Ministerijos pateiktus duomenis. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nei Departamentas, nei Ministerija nepateikė teismui įrodymų dėl pareiškėjo grėsmės Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o byloje pateiktos konfidencialios informacijos nepagrįstai nepripažino įrodymais.

38Pareiškėjas M. U. (M. U.) atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87-89) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

39Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto, jog priešingai nei nurodo Ministerija apeliaciniame skunde, teismas neprivalo sprendime pateikinėti valstybės saugumo ir viešosios tvarkos sampratos. Teismas yra teisingumą vykdanti institucija, kuri privalo taikyti įstatymus. Teismas skundžiamu sprendimu įvertino faktines bylos aplinkybes taikant Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir padarė pagrįstas išvadas, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas turėjo kokių nors tikslų, kurie keltų grėsmę Lietuvos saugumui ir viešajai tvarkai. Atmestini argumentai, jog neaišku, kokiais kriterijais teismas vadovavosi vertindamas byloje pateiktą konfidencialią informaciją ir spręsdamas klausimą dėl pateiktų duomenų pakankamumo. Teismas, kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, vadovavosi Įstatymu ir kitais jį lydinčiais teisės aktais, įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir nenustatė, jog skundžiamas Departamento sprendimas būtų buvęs pagrįstas, t. y. nenustatė, jog pareiškėjas M. U. būtų kėlęs grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

40Pagrindą apeliacinio skundo atmetimui sudaro tai, jog Ministerija apeliacinį skundą grindžia teiginiais, jog nevalstybinių organizacijų naudojamomis ekonominio pobūdžio priemonėmis, nukreiptomis prieš vienos ar kitos valstybės ekonomiką ar atskiras įmones, ypač dažnai siekiant ekologinio saugumo tikslų, tokiu būdu darant netiesioginę įtaką asmens atvykimo metu vykstantiems ar artimiausiu metu planuojamiems vykti procesams ar politiniams įvykiams. Pareiškėjas niekados neneigė, jog jis yra visuomeninio judėjimo, nukreipto prieš atominių elektrinių statybas Baltarusijoje, Kaliningrado srityje ir Lietuvoje, aktyvistas. Tačiau ši pareiškėjo veikla yra saviraiškos laisvės ir nuomonių pliuralizmo išraiška, jokiu būdu nepažeidžianti įstatymų, reiškiama demokratinei visuomenei priimtinais būdais ir tvarka. Savaime suprantama, jog tokios veiklos tikslas yra skatinti visuomenę domėtis konkrečiu atominės statybos klausimu ir susiformuoti savo nuomonę, galimai ir nepalankią valdančiajai politinei daugumai ar net didžiajai daliai visuomenės. Tačiau nuomonės reiškimo laisvė yra laikoma vienu iš esminių ir fundamentalių demokratinės visuomenės vystymosi veiksnių, ką ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs EŽTT.

41Nagrinėjamoje byloje Ministerija atsisakė išslaptinti duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, atitinkamai pastarieji pagrįstai teismo nebuvo pripažinti įrodymais. Teismas net įvertinęs ir įslaptintoje informacijoje esančius duomenis, nerado pagrindo pareiškėjo skundžiamą Departamento sprendimą pripažinti pagrįstu.

42Teisėjų kolegija

konstatuoja:

43IV.

44Apeliacinis skundas atmestinas.

45Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (15/5-12) 4U-183, kuriuo uždrausta ( - ) piliečiui M. U. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2012 m. gruodžio 25 d. ir į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą įrašyti jo duomenis, teisėtumo ir pagrįstumo.

46Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir ginčijamą atsakovo sprendimą panaikino. Konstatavo, kad nėra įrodyta, jog užsienietis (t. y. M. U.) gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai.

47Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal to paties įstatymo 4 dalį, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o pagal 5 dalį – sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymą, tvarkymą ir duomenų iš šio sąrašo teikimo centrinei Šengeno informacinei sistemai tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės.

48Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Nors toks draudimas nėra absoliutus ta prasme, jog teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai. Tačiau, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

49Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, turėjo ne tik nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjui buvo uždrausta iki sprendime nurodytos datos atvykti į Lietuvos Respubliką, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta, bet ir spręsti, ar tokia informacija gali būti pripažinta (pakankamu) įrodymu administracinėje byloje bei ją įvertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija susipažino su trečiojo suinteresuoto asmens pateikta slapta medžiaga bei ją vertino.

50Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, bei nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (Europos žmogaus teisių teismo sprendimai – 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy ( Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai). 2008 m. gruodžio 16 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi „įslaptinta“ išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą.

51Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą EŽTT praktiką, sprendžia, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė, kad Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą jurisprudenciją, laikosi nuostatos, kad nagrinėjamoje byloje individo privatūs interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.

52Iš nustatytų nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas tik slaptos (konfidencialios ir riboto naudojimo) medžiagos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis nepripažino įrodymais, kadangi jie būtų vienintelis pagrindas priimant sprendimą dėl ginčijamo atsakovo akto pagrįstumo. Kadangi atsakovas jokios kitos neįslaptintos, susijusios su nagrinėjama byla, informacijos nepateikė, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir nuspręsta į Užsieničių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti jo duomenis (pilietybė, vardas, pavardė, lytis, gimimo data, gimimo vieta, dokumento serija ir numeris, dokumento išdavimo data, dokumento galiojimo laikas) neteisėtai ir nepagrįstai. Tokia išvada negalima remiantis vien tik atsakovo turima slapta medžiaga kaip vieninteliu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje, be minėtų Ministerijos 2012-09-05 rašto Nr. 52-677KF bei 2012-09-25 rašto Nr. 52-730RN, nėra kitų, kurie nėra valstybės paslaptį sudarantį (ar kita įslaptinta) informacija, įrodymų ir kurie pateisintų pareiškėjo įtraukimo į sąrašą priežastis, todėl teismas jais (Ministerijos 2012-09-05 raštu Nr. 52-677KF bei 2012-09-25 raštu Nr. 52-730RN) negali grįsti teismo sprendimo.

53Pareiškėjas pažymi, kad jis, kaip visuomeninio judėjimo „Astravo atominė elektrinė – tai nusikaltimas“ koordinatorius, oficialiai buvo pakviestas dalyvauti konferencijoje „Lietuva–Baltarusija: atominės energijos kaimynystė“. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinio skundo motyvai, kad deklaruojamas šio visuomeninio judėjimo tikslas – kritikuoti atominių elektrinių statybą, viešai pasisakant prieš energetinę politiką, taip pat organizuojant įvairias akcijas, nelaikytinas pakankamu grėsmės įrodymu nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia trečiojo suinteresuoto asmens dėmesį į tai, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 3 straipsnio 2 dalis). Nei atsakovas, nei tretysis suinteresuotas asmuo visiškai nepagrindė, kodėl ir kaip M. U. dalyvavimas konferencijoje kels grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Tokių duomenų nėra ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktoje įslaptintoje (konfidencialioje ir riboto naudojimo) medžiagoje.

54Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad grėsmes gali atsirasti ne tik dabar, bet ir ateityje. Pažymėtina, jog šiuo atveju nagrinėjamas konkretus ginčas, be to, tretysis suinteresuotas asmuo vėl aiškiai neįvardija, kokio pobūdžio tai grėsmės.

55Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes byloje pateiktų įrodymų kontekste, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus argumentus ir jų pagrindu padarytas išvadas, taikytinas teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisės normas (materialines ir procesines) taikė ir įrodymus byloje vertino iš esmės tinkamai, teismo išvados, yra pagrįstos, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra jokio pagrindo.

56Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

57Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

58Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas M. U. (M. U.) kreipėsi... 5. 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų... 6. 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.... 7. Paaiškino, kad M. U. yra visuomeninio judėjimo... 8. Pareiškėjo teigimu, valstybės institucijų nepakankamo informacijos... 9. Sprendimas pareiškėjui nebuvo pateiktas net ir tuomet, kai jo pagrindu buvo... 10. Nors šiuo metu Sprendimas yra gautas, jam iki šiol nežinomos šio sprendimo... 11. Pareiškėjui nepranešus apie Sprendimo priėmimą ir vėliau gautame... 12. Pareiškėjo manymu, draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką lėmė jo... 13. Uždraudimas pareiškėjui patekti į Lietuvos Respubliką ir joje laisvai bei... 14. Pareiškėjo teigimu, jo visuomeninė veikla nėra susijusi su pažeidimų... 15. Atsakovas Departamentas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, atsiliepimu į... 16. Paaiškino, kad, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 3, 4 ir 5 dalimis,... 17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų... 18. Ministerijos teigimu, nepaisant to, kad paties pareiškėjo teigimu, Sprendimą... 19. Ministerijos teigimu, tiek Sprendimo, tiek raštų Nr. 52-677KF ir Nr. 52-730RN... 20. Ministerijos manymu, ne tik Ministerijos pasiūlymas, išreikštas raštuose... 21. II.... 22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu... 23. Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir... 24. Minėta, jog asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis... 25. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių... 26. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje, be minėtų... 27. Į bylą buvo pateiktas 2012 m. spalio 22 d. įmokos mokėjimo kvitas, kuris... 28. III.... 29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų... 30. Apeliaciniame skunde teigia, jog teismas padarė... 31. Ministerija nurodo Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų... 32. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos turinys yra plati... 33. Ekonominio saugumo suvokimas, kokios grėsmės ir kokios individų grupės... 34. Nurodo Taisyklių 10 punktą ir pažymi, kad Departamentui poįstatyminiu... 35. Ministerijos teigimu, teismas nepagrįstai nepripažino byloje pateiktos... 36. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų... 37. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog Departamentas, priėmė... 38. Pareiškėjas M. U. (M. U.)... 39. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto, jog priešingai nei nurodo... 40. Pagrindą apeliacinio skundo atmetimui sudaro tai, jog Ministerija apeliacinį... 41. Nagrinėjamoje byloje Ministerija atsisakė išslaptinti duomenis, sudarančius... 42. Teisėjų kolegija... 43. IV.... 44. Apeliacinis skundas atmestinas.... 45. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos... 46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir ginčijamą... 47. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“... 48. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, jog... 49. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies... 50. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos žmogaus... 51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą EŽTT praktiką, sprendžia, kad... 52. Iš nustatytų nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių teisėjų kolegija... 53. Pareiškėjas pažymi, kad jis, kaip visuomeninio judėjimo „Astravo atominė... 54. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija apeliaciniame skunde... 55. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, įvertinusi pirmosios instancijos teismo... 56. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 57. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą... 58. Nutartis neskundžiama....