Byla 1A-263-150/2015
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Violetos Ražinskaitės ir Lino Žukausko, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Martynai Paušaitei, dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei, išteisintajam D. R., gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui, nukentėjusiajam K. D., nukentėjusiojo K. D. atstovui advokatui Daliui Poviliui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo K. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

3D. R. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu, panaudodamas grasinimus, verbavo žmogų siekdamas, kad nukentėjusysis būtų išnaudojamas nusikalstamai veikai daryti, o būtent:

4D. R. 2013 m. birželio 19 d., apie 21.30 val., namo, esančio ( - ), Tauragėje, kieme, pasinaudodamas nukentėjusiojo K. D. pažeidžiamumu dėl to, kad pastarasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo bei pragyvenimo šaltinio, tokiu būdu siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią, įkalbinėdamas verbavo nukentėjusįjį vykti į užsienio valstybę vogti iš parduotuvių prekes, kurias D. R. pažadėjo parduoti ir dalį už jas gautų pinigų atiduoti nukentėjusiajam. Be to, D. R. pažadėjo nukentėjusįjį nuvežti į užsienio valstybę, ten apgyvendinti ir maitinti. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, D. R. 2013 m. birželio 24 d., apie 23 val., namo, esančio ( - ), Tauragėje, kieme, reikalavo iš nukentėjusiojo K. D. vykti į užsienio valstybę vogti iš parduotuvių prekes, o nukentėjusiajam atsisakius tai daryti, grasino fiziškai susidoroti ir prievarta išvežti į užsienį. 2013 m. birželio 26 d. nukentėjusysis K. D., stengdamasis išvengti, kad jis būtų prievarta išvežtas į užsienį daryti nusikalstamas veikas, užsirakino ( - ) namo kambaryje Nr. ( - ), Tauragėje, ir slėpėsi ten nuo D. R. apytiksliai nuo 14.30 val. iki 16.10 val., kol atvyko policijos pareigūnai. Tokiu būdu D. R., pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu, panaudodamas grasinimus ir taip siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią bei atimti galimybę priešintis, verbavo K. D. vykti į užsienį, kad jis būtų išnaudojamas nusikalstamai veikai daryti, taip vykdė prekybą žmonėmis.

5Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu išteisino D. R. iš kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: D. R. pripažinti kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

7Prokuroras, apeliaciniame skunde pacitavęs baudžiamajame įstatyme numatytą prekybos žmonėmis, kaip veikos, aprašymą, nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pateiktas supaprastintas tokios veikos interpretavimas sutrukdė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą. Nepritaria teismui, kad kaltinamajame akte nukentėjusysis K. D. nepagrįstai įvardintas kaip pažeidžiamas. Nagrinėjamų įvykių metu K. D. buvo jauno amžiaus – 18 metų. Iš K. D. parodymų matyti, kad jo augimo sąlygos buvo sunkios, t. y. motina nesirūpino nukentėjusiuoju, o tėvas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, todėl nukentėjusysis tam tikrą laiką augo vaikų namuose. Vėliau tėvas pasiėmė jį auginti, tačiau abu blogai sutarė, o būdamas 14 metų, nukentėjusysis buvo išvytas iš namų. K. D. sunkiai sekėsi mokytis, suprastėjo lankomumas mokykloje, kol jis iš viso nebelankė mokyklos. Neturėdamas išsilavinimo ir profesijos, K. D. dirbo atsitiktinius darbus, jis gyveno tose vietose, kur dirbo. Prokuroro teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis bylai reikšmingu laiku buvo pažeidžiamas. Apeliaciniame skunde iš dalies sutinkama su teismo išvada, kad kai kurių, ypač kaimo vietovėje gyvenančių, asmenų socialinė padėtis yra sunki, tačiau tuo jie ir yra pažeidžiami bei juos siekiama išnaudoti. Byloje nebuvo akcentuojama, kad nukentėjusiojo atvejis yra išskirtinis, todėl skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad K. D. nėra vienintelis pažeidžiamas asmuo, negali būti pakankamas pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį. Baudžiamajame procese apklausto D. R. pasakyti teiginiai dėl K. D. asmenybės, kad šis yra vargšas, neturi gyvenamosios vietos ir darbo, yra žinomas policijai, įrodo priežastis, dėl kurių nukentėjusysis buvo pasirinktas, nes išteisintasis suprato, jog asmenų, turinčių šeimas ir darbus, nebus galima išnaudoti darant nusikalstamas veikas. Prokuroras pažymi, kad įstatymų leidėjas BK 147 straipsnio 1 dalies prasme nesieja asmens pažeidžiamumo kartu su jo priklausomumu, nes šie nusikaltimo sudėties požymiai numatyti kaip alternatyvūs. Todėl įrodinėjant asmens pažeidžiamumą, nėra būtina įrodyti jo priklausomumą nuo kaltininko.

8Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nustatyta, jog D. R. kelis kartus buvo susitikęs su nukentėjusiuoju. Išteisintasis pirmą kartą pasiūlė K. D. vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas, per antrą susitikimą nukentėjusysis atsisakė D. R. siūlymo, o trečio susitikimo metu K. D. pasislėpė nuo išteisintojo, užsirakindamas bendrabučio kambaryje. Prokuroro tvirtinimu, esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad D. R. verbavo nukentėjusįjį vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas. Dėl šios priežasties jie susitiko pirmą kartą, o išteisintasis paaiškino nukentėjusiajam, kur reikės vykti ir ką reikės daryti, t. y. kad vienas K. D. vogs parduotuvėse, o išteisintasis realizuos pavogtas prekes ir tarpusavyje pasidalins pinigus, tačiau nebuvo aptarta, kokią pinigų dalį nukentėjusysis gaus. D. R. taip pat domėjosi, ar K. D. turi pasą. Vėlesnio susitikimo metu buvo aptartos vykimo į užsienį detalės, o D. R. net pasakė, kad gali išvežti nukentėjusįjį ir be paso. Nukentėjusiojo atsisakymas vykti į užsienį išteisintajam buvo nesvarbi aplinkybė, nes pastarasis nurodė, kad vis tiek atvažiuos pasiimti K. D.. Prokuroras nurodo, kad pirmo susitikimo metu K. D. sutiko su D. R. pasiūlymu dėl savo pažeidžiamumo, tačiau toks sutikimas neturi reikšmės veiką pripažįstant prekyba žmonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2010). Pats K. D., duodamas parodymus, nurodė, kad jis sutiko su išteisintojo pasiūlymu dėl tuo metu buvusios savo padėties. Teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai akcentuojami nukentėjusiojo persigalvojimo motyvai, nes jie neturi reikšmės veiką kvalifikuojant pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, tuo labiau kad net ir žinodamas K. D. atsisakymą vykti į užsienio valstybę daryti nusikalstamas veikas, išteisintasis neatsisakė savo nusikalstamų ketinimų ir grasino susidoroti su nukentėjusiuoju. Vėliau D. R. atvažiavo išsivežti K. D., liepė kitiems asmenims parodyti, kur pasislėpė nukentėjusysis, kuris išsigandęs iškvietė policijos pareigūnus. Nukentėjusiojo baimę tapti prekybos žmonėmis auka įrodo policijos registruojamų įvykių registro išrašas, iš kurio matyti, kad 2013 m. birželio 26 d., 16.10 val., jis pranešė, kad už durų stovi keturi vaikinai ir grasina, kad nori jį išvežti į užsienį. K. D. išgąstį patvirtino į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas D. A.. Įrodinėjimo prasme byloje yra svarbūs telefoniniai pokalbiai tarp D. R. ir liudytojos J. L., kurių metu išteisintasis teiravosi apie ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal nukentėjusiojo pareiškimą. J. L. pranešus, kad K. D. ikiteisminiame tyrime papasakojo visas nagrinėjamų įvykių aplinkybes, išteisintasis išsakė grasinamojo pobūdžio žodžius dėl nukentėjusiojo „bet tai tą asilą <...> į dvišimtę bačką <...> aš jį <...>“. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad K. D., atsisakiusiam vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas, buvo grasinama, o nukentėjusiojo baimė dėl savo saugumo buvo reali.

9Prokuroras pažymi, kad BK 147 straipsnio 1 dalis nereikalauja nukentėjusįjį būtinai išgabenti į užsienio valstybę. Todėl net jei D. R. nenorėtų padaryti tokio veiksmo, tačiau byloje nustatytu būdu, t. y. pasinaudojant asmens pažeidžiamumu ir vėliau pasitelkiant psichologinį smurtą, verbuotų asmenį daryti nusikalstamas veikas, tokia veika būtų kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis. Tokiu būdu teismas klaidingai aiškino baudžiamąjį įstatymą teigdamas, kad asmuo tampa prekybos žmonėmis auka tik fizine prievarta jį gabenant į užsienį išnaudoti.

10Apibendrindamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, prokuroras daro išvadą, kad teismas vertino byloje surinktus įrodymus atsietai vienas nuo kito, nepakankamai atsižvelgė į jų tarpusavio santykį bei visumą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

11Nukentėjusysis K. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

12Nukentėjusysis, apeliaciniame skunde aptaręs BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymius, verbavimo, pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu ir grasinimo sąvokų turinį, visų pirma teigia, kad jo, D. R. ir liudytojų parodymai, taip pat kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad išteisintasis siūlė ir įtikinėjo nukentėjusįjį kartu vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas. K. D. verbavimo faktas įrodo, kad tokia iniciatyva kilo būtent iš D. R. pusės, šiam pažadėjus nukentėjusiajam parūpinti gyvenamąją vietą, nemokamą maistą, taip pat tarpusavyje pasidalinti nusikalstamu būdu gautas pajamas. Pats išteisintasis pripažino, kad jis žinojo apie K. D. socialinę ir turtinę padėtį. Tai leidžia daryti išvadą, kad būtent šios aplinkybės lėmė, jog nukentėjusysis buvo pasirinktas kaip tinkamas asmuo vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas, nes išteisintasis suvokė, kad K. D. sutiks su jo pasiūlymu. Teismo teiginys, kad D. R. nėra pripažinęs, jog jis pasirinko nukentėjusįjį dėl šio sunkios materialinės padėties ar socialinio pažeidžiamumo, nėra pakankamas pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį. Be to, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai tarpusavyje vertinami du nusikaltimo padarymo būdai – pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu ir jo priklausomumu. Pasak K. D., byloje surinktais įrodymais nedviprasmiškai nustatyta, kad D. R. grasino jam. Net nukentėjusiajam aiškiai atsisakius vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas, išteisintasis nepakeitė savo nusikalstamų ketinimų, o D. R. išsakyti grasinimai K. D. buvo skirti siekiant įbauginti nukentėjusįjį ir palenkti jo valią. Išteisintasis nurodė, kad nukentėjusiajam už savo žodžius teks atsakyti. Toks grasinimo tekstas įrodo, kad, D. R. manymu, nukentėjusysis buvo atsakingas už sutikimą ir vėlesnį atsisakymą vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas. BK 147 straipsnio 1 dalyje nereikalaujama, kad nukentėjusysis būtinai išsigąstų nusikalstamą veiką darančio asmens grasinimų ar paklustų jo valiai. Kadangi aptariama nusikaltimo sudėtis yra formali, veiką kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis užtenka nustatyti patį grasinimo panaudojimo faktą, siekiant nukentėjusįjį priversti paklusti. Atsižvelgiant į tai, teismo teiginys, kad K. D. galėjo išsigąsti ne dėl D. R. grasinimo, o dėl iš liudytojos J. L. gautos informacijos, neturi reikšmės išteisintojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad grasinimo atveju būtina nustatyti, jog nukentėjusysis neturi jokio kito realaus ir jam priimtino elgesio varianto tik kaip paklusti grasintojo valiai, nėra prekybos žmonėmis panaudojant grasinimo būdą požymis. K. D. apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį į D. R. ir liudytojos J. L. 2013 m. liepos 6 d. pokalbio turinį, kuris patvirtina, kad išteisintasis pripažino, jog nukentėjusiojo pareiškime išdėstytos aplinkybės atitinka tikrovę, o D. R. iškilo poreikis įkalbinėti liudytojus duoti jam palankius parodymus.

13Įvertinus visas aplinkybes, K. D. manymu, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad D. R. veiksmai atitinka BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymius, todėl skundžiamas išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

14Išteisintasis D. R. atsikirtimuose į Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo K. D. apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

15Išteisintasis nurodo, kad apeliacinių skundų motyvai dėl jo kaltės padarius BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra paremti prielaidomis ir spėjimais, o ne pagrįstais ir neginčijamai jo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Prokuroras ir nukentėjusysis neobjektyviai interpretuoja D. R. padarytus veiksmus ir nesiremia faktinėmis bylos aplinkybėmis. Pasak D. R., K. D. nebuvo priklausomas nuo išteisintojo, nukentėjusiojo veiksmai nebuvo apriboti, pastarasis galėjo pats pasirinkti, ar važiuoti kartu su D. R. į užsienį daryti nusikalstamas veikas, ar ne. D. R. neturėjo tikslo išnaudoti nukentėjusįjį, o išteisintasis tik ieškojo asmens, kad būtų lengviau įvykdyti vagystes iš parduotuvių, be to, K. D. jau buvo žinomas teisėsaugos institucijoms, nes šis anksčiau darė nusikalstamas veikas. Apeliacinių skundų teiginiai, kad D. R. pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu dėl jo blogos materialinės padėties, vertintini kaip prielaidos. Išteisintasis neatliko jokių veiksmų, siekdamas palenkti K. D. valią bei perimti jį savo ar kito asmens kontrolei, nenaudojo fizinio ar psichinio smurto prieš nukentėjusįjį. D. R. manymu, dėl minėtų priežasčių Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. išteisinamasis nuosprendis turi būti paliktas nepakeistu.

16Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė, nukentėjusysis K. D. ir jo atstovas advokatas prašė prokuroro ir nukentėjusiojo K. D. apeliacinius skundus patenkinti.

17Išteisintasis D. R. ir jo gynėjas prašė prokuroro ir nukentėjusiojo K. D. apeliacinius skundus atmesti.

18Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiojo K. D. apeliaciniai skundai tenkinami ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. išteisinamasis nuosprendis naikinamas, nes apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas).

19D. R. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, kad jis, pasinaudodamas nukentėjusiojo K. D. pažeidžiamumu, panaudodamas grasinimus, verbavo jį vykti į užsienį, kad nukentėjusysis būtų išnaudojamas nusikalstamai veikai daryti.

20Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu D. R. išteisino iš kaltinimo pagal BK 147 straipsnį 1 dalį nurodydamas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje teismas nurodė, kad nenustatyta, jog K. D. būtų patekęs į kaltinamojo kontrolę ir kad kaltinamasis būtų apribojęs nukentėjusiojo veiksmų laisvę. Taip pat teismas nesutiko su pareikštu kaltinimu, jog D. R. pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu. Teismo nuomone, nebuvo įrodyta, kad kaltinamasis, panaudodamas grasinimus, verbavo K. D. siekdamas jį išnaudoti daryti nusikalstamas veikas, vogti iš parduotuvių užsienyje. Teisėjų kolegija su D. R. išteisinimo motyvais nesutinka, nes padarytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

21Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir atlikusi įrodymų tyrimą,

22n u s t a t ė:

23D. R. 2013 m. birželio 19 d. apie 21.30 val., namo, esančio ( - ), Tauragėje, kieme, pasinaudodamas nukentėjusiojo K. D. pažeidžiamumu dėl to, kad pastarasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo bei pragyvenimo šaltinio, tokiu būdu siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią, įkalbinėdamas verbavo nukentėjusįjį vykti į užsienio valstybę vogti iš parduotuvių prekes, kurias D. R. pažadėjo parduoti ir dalį už jas gautų pinigų atiduoti nukentėjusiajam. Be to, D. R. pažadėjo nukentėjusįjį nuvežti į užsienio valstybę, ten apgyvendinti ir maitinti. Tęsdamas nusikalstamą veiką, D. R. 2013 m. birželio 24 d., apie 23 val., namo, esančio ( - ), Tauragėje, kieme, reikalavo nukentėjusiojo K. D. vykti į užsienio valstybę vogti iš parduotuvių prekes, o nukentėjusiajam atsisakius tai daryti, grasino fiziškai susidoroti ir prievarta išvežti į užsienį: 2013 m. birželio 26 d. nukentėjusysis K. D., stengdamasis išvengti, kad jis būtų prievarta išvežtas į užsienį daryti nusikalstamas veikas, užsirakino ( - ) namo kambaryje Nr. ( - ), Tauragėje ir slėpėsi ten nuo D.R. apytiksliai nuo 14.30 val. iki 16.10 val., kol atvyko policijos pareigūnai. Tokiu būdu D. R., pasinaudodamas nukentėjusiojo K. D. pažeidžiamumu, panaudodamas grasinimus ir taip siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią bei atimti galimybę priešintis, verbavo K. D. vykti į užsienį, kad jis būtų išnaudojamas nusikalstamai veikai daryti, taip vykdė prekybą žmonėmis.

24Teisėjų kolegija, tenkindama prokuroro ir nukentėjusiojo K. D. apeliacinius skundus sutinka su skundų argumentais, kuriais yra iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas bei faktinių bylos aplinkybių nustatymo teisingumas, todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis pripažįstant D. R. kaltu padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje.

25Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus teisėms ir laisvėms. Veika gali būti kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje numatytas nusikaltimas tik nustačius, kad buvo pažeistos žmogaus teisės ar laisvės. Šioje byloje kvalifikuojant D.R. nusikalstamą veiką pagal BK 147 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad nukentėjusiojo K. D. veiksmų laisvė buvo suvaržyta palenkiant jo valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad D. R. nusikaltimą padarė vienu iš alternatyvių veiksmų – verbavimu bei dviem alternatyviais nukentėjusiojo K. D. valią palenkiančiais būdais – pasinaudodamas jo pažeidžiamumu: t. y. kad jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo bei pragyvenimo šaltinio ir grasindamas fiziškai susidoroti bei prievarta išvežti į užsienį. D. R., atlikdamas šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus objektyviuosius veiksmus, turėjo nusikalstamą tikslą – siekį, kad nukentėjusysis, nuvežtas į užsienio valstybę, vogtų iš parduotuvių prekes, kurias D. R., parvežęs į Lietuvą, pažadėjo parduoti ir dalį už jas gautų pinigų atiduoti nukentėjusiajam.

26Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus, sutinka su prokuroro padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, kai kuriuos duomenis nepakankamai įvertino, nesusiejo jų į vieną logišką seką, neatsižvelgė į jų visumą, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai išteisino D. R..

27Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, jame nurodys šiame teisme nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurių pagrindu D. R. pripažintinas kaltu ir nuteistinas, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip nei žemesnysis teismas įvertins byloje surinktus įrodymus (BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje nurodytų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų, kurie turi atitikti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus, visetu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

28Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1-5 dalys). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, sprendimų argumentavimu ir prieštaravimų pašalinimu.

29Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atsakyti į prokuroro ir nukentėjusiojo K. D. apeliacinio skundo argumentus dėl D. R. nepagrįsto išteisinimo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis 2015 m. vasario 4 d. nutartimi nutarė atlikti įrodymų tyrimą, skelbti pertrauką ir kitame teismo posėdyje apklausti nukentėjusįjį bei išteisintąjį. 2015 m. balandžio 8 d. teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nukentėjusįjį K. D., išteisintąjį D. R. bei ištyrė ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje jų duotus parodymus perskaitant protokolus tikslu pašalinti visas abejones ir prieštaravimus, kad būtų visapusiškai ir objektyviai ištirtos visos bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas papildomai apklausęs nukentėjusįjį K. D., išteisintąjį D. R. bei įvertinęs kitus byloje surinktus duomenis priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kas ir lėmė netinkamo įstatymo pritaikymą.

30Kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, išteisindamas D.R. iš kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, neteisingai nuosprendyje išaiškino prekybos žmonėmis sąvoką, ją supaprastino ir susiaurino. Toks šio įstatymo sąvokos supaprastintas ir neteisingas interpretavimas ir lėmė nepagrįstą D. R. išteisinimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas nesutiko su kaltinime pateiktu nukentėjusiojo K. D. įvardinimu kaip pažeidžiamas asmuo. Teisėjų kolegija, apklaususi nukentėjusįjį bei išteisintąjį, ištyrusi jų parodymus viso proceso metu sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą nurodęs, jog K. D. negalima prilyginti pažeidžiamam asmeniui. Daroma kategoriška išvada, jog D. R. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio dispozicijoje, padarė vienu iš išdėstytų alternatyvių veiksmų, t. y. verbavimu ir dviem alternatyviais nukentėjusiojo valią palenkiančiais būdais, t. y. pasinaudodamas jo pažeidžiamumu, grasindamas fiziškai susidoroti ir prievarta išvežti į užsienį daryti nusikalstamas veikas – vogti iš parduotuvių.

31Nukentėjusysis K. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino aplinkybes, kaip jis buvo verbuojamas vykti į užsienį vogti prekes iš parduotuvių: pirmo susitikimo metu D.R. pasiūlė vykti į užsienį vogti ir jis sutiko, tačiau kai išteisintasis jį susirado antrąkart, atsisakė vykti. Tuomet D. R. pagrasino panaudosiąs smurtą ir galiausiai atvyko jį išsivežti, bet nukentėjusysis nuo jo pabėgo ir užsidarė draugo bute, o vėliau iškvietė policijos darbuotojus. Asmens verbavimas pasireiškia aktyviais kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti jo valią naudojant apgaulę, fizinį smurtą, pasinaudojus asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, jog D. R. atlikti objektyvieji veiksmai nelaikytini nukentėjusiojo įkalbinėjimu vykti į užsienį daryti nusikaltimus (įkalbinėjimas nėra laikomas prekyba žmonėmis), o jis aktyviais nusikalstamais veiksmais – verbuodamas siekė palenkti K. D. valią pasinaudodamas jo pažeidžiamumu ir grasindamas su juo fiziškai susidoroti. Vadovaujantis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą) ir bent vieną nukentėjusiojo asmens valios palenkimo būdą. Nesant vieno ar kito požymio, nėra prekybos žmonėmis pagal BK 147 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2006).

32Nukentėjusiojo K. D. apeliacinio skundo argumentas, jog išteisintasis siūlė ir įtikinėjo nukentėjusįjį kartu vykti į užsienį daryti nusikaltimus, pasitvirtino. Pats D. R. apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad jis pats draugui patarus susirado K. D. ir pasiūlė važiuoti į užsienį vogti prekes iš parduotuvių. D. R. pažadėjo jį nuvežti savo automobiliu, apgyvendinti viešbutyje, sumokėti už jį ir pasirūpinti maistu. Iš D. R. duotų paaiškinimų matyti, kad K. D. sunki socialinė bei turtinė padėtis ir nulėmė jo pasirinkimą: t. y. išteisintasis pripažino, jog jis pasirinko nukentėjusįjį todėl, kad šis buvo vargšas.

33Kaip jau buvo nurodyta ir aptarta anksčiau, kaltinimas dėl D. R. nusikalstamų veiksmų – K. D. verbavimo ir jo valios palenkimo būdų – pasinaudojimo jo pažeidžiamumu ir panaudojant grasinimus pasitvirtino. Žemesnysis teismas neteisingai įvertino išteisintojo atliktus objektyviuosius veiksmus, nepagrįstai nepripažino, jog nukentėjusysis buvo socialiai pažeidžiamas, be to padarė neteisingą išvadą teigdamas, kad nenustatyta, jog nukentėjusysis buvo patekęs į kaltinamojo kontrolę, kad jis būtų apribojęs K. D. veiksmų laisvę ir kad buvo nuo jo priklausomas.

34Nukentėjusiojo K. D. parodymais viso proceso metu nustatyta, kad jis išties buvo socialiai pažeidžiamas, nes augo vaikų namuose, vėliau – pas tėvą, kuris grįžęs iš kalėjimo girtavo, sūnų mušė, o kai šis sulaukė 18 metų, išvarė iš namų. K. D. pripažino, jog neturėjo nei darbo, nei pragyvenimo šaltinio, nei kur gyventi. Jis laikinai gyveno bendrabučio tipo kambaryje Tauragėje pas pažįstamą, kuris taip pat neturėjo darbo, o abu pragyveno tik iš to, ką uždirbdavo iš atsitiktinių darbų pas ūkininkus. Visi šie požymiai rodo, kad nukentėjusysis pripažintinas socialiai pažeidžiamu. Kolegijos nuomone teismas neteisingai nuosprendyje apibūdino vieną iš nukentėjusiojo valios palenkimo būdą – jo pažeidžiamumą ir nepagrįstai nepripažino K. D., jog jis buvo pažeidžiamas. Nuosprendyje teigiama, kad K. D. nenustatyta fizinė ar psichinė negalia, jis neturi didelių turtinių įsipareigojimų, o jo socialinė padėtis, išsilavinimas ir kitos aplinkybės niekuo neišskiria jo iš didelės dalies jo bendraamžių, ypač gyvenančių kaimo vietovėje. Teismas, nurodydamas tokius motyvus neteisingai interpretavo pažeidžiamumo sąvoką, visiškai neįvertino konkrečias, individualias savybes, lėmusias nukentėjusiojo pažeidžiamumą. Nuosprendžio teiginys, jog K. D. nėra vienintelis pažeidžiamas asmuo, nes tokių asmenų kaimo vietovėje yra daug, yra klaidingas ir tai nebuvo pagrindas suabejoti nukentėjusiojo pažeidžiamumu ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kolegija sprendžia, kad K. D. dėl savo socialinės padėties išties buvo pažeidžiamas ir D.R. tai suvokė, žinojo, jog nukentėjusysis yra socialiai neapsaugotas, pažeidžiamos būklės ir tuo pasinaudojo verbuodamas K. D. vykti į užsienį daryti vagystes. D.R. turėjo tikslą išnaudoti K. D. – pasipelnyti iš jo daromų vagysčių iš parduotuvių. D. R. apklaustas apeliacinės instancijos teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kaip jis susiradęs K. D., pasiūlė jam vykti į Prancūziją vogti prekes iš parduotuvių. D. R. patvirtino, kad K. D. pasiūlė draugas, kuris pasakė, jog K. D. - ,,neramios dūšios“, visur kiša rankas, vagia, yra teistas, neturi nei darbo, nei kur gyventi. Toks asmuo D. R. tiko, nes kiti jo draugai, pažįstami turi šeimas, dirba ir su juo atsisakė važiuoti. D. R. pripažino, kad būtent tos aplinkybės, jog K. D. neturėjo darbo, pragyvenimo šaltinio, kur gyventi ir nulėmė jo pasirinkimą. Vadinasi, D. R. suvokė K. D. pažeidžiamumą ir jo tyčia buvo nukreipta į siekį išnaudoti nukentėjusįjį darant užsienyje nusikalstamas veikas bei iš to pasipelnyti.

35Kolegija sutinka su prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentais, kad teismas supainiojo ir nepagrįstai vertino du nusikaltimo padarymo būdus – pasinaudojimą asmens pažeidžiamumu ir jo priklausomumu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įstatymo leidėjas asmens priklausomumo nesieja su jo pažeidžiamumu. Asmens priklausomumas yra vienas iš alternatyvių nukentėjusiojo valios palenkimo būdų, nurodytų BK 147 straipsnio dispozicijoje. D. R. nebuvo kaltinamas, jog pasinaudojo nukentėjusiojo K. D. priklausomumu, todėl nuosprendyje nebuvo pagrindo aptarti šį valios palenkimo būdą.

36Taip pat kolegija sprendžia, kad teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo parodymus apie jo sutikimą su D. R. pasiūlymu vykti į užsienį tikslu vogti ir po to sekusį K. D. apsigalvojimą ir atsisakymą. Iš K. D. parodymų matyti, kad jis po pokalbio su išteisintojo buvusia drauge J. L., kuri pasakė, jog D. R. išnaudos jį, lieps vogti, tačiau pardavęs vogtas prekes pinigų neduos ir dar sumuš, persigalvojo ir nutarė atsisakyti vykti su D. R. į užsienį. Teismas nurodytas aplinkybes įvertino visai kitaip ir nuosprendyje nepagrįstai teigia, kad kitų asmenų suteikta informacija paskatino nukentėjusįjį bijoti D. R.. Nukentėjusiojo persigalvojimo motyvai jokios reikšmės D. R. veikos kvalifikavimui neturi.

37Sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiojo sutikimo vykti su D. R. į užsienį daryti nusikaltimus pripažįstama, kad K. D. taip pasielgė dėl savo pažeidžiamumo, t. y. kaip būdą ištrūkti iš skurdo, tačiau nukentėjusiojo asmens sutikimas neturi jokios reikšmės veiką kvalifikuojant kaip prekybą žmonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2010).

38Kolegija, apklaususi išteisintąjį, nukentėjusįjį bei ištyrusi byloje kitus duomenis konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad D. R. verbavo K. D. panaudodamas grasinimus. Negalima sutikti su teismo išvada, jog nebuvo nustatytos aplinkybės, kad verbuojant K. D. buvo panaudotas grasinimas. Ta aplinkybė, kad D. R., verbuodamas K. D. vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas, panaudojo grasinimus, įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime (t. 1 b. l. 1, 6-7, 8-9), teisiamajame posėdyje (t. 2 b. l. 32-34) bei apeliacinės instancijos teisme. K. D. parodymai viso proceso metu nekito, esminėse detalėse sutapo, o šios instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino, jog jis ikiteisminio tyrimo metu paaiškindamas, kad buvo verbuojamas vykti į Olandiją daryti nusikaltimus, suklydo nurodydamas šalį, nes tiksliai neatsiminė, į kokią valstybę D. R. ketino jį išvežti. Nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad jis su D. R. išvis buvo susitikęs tris kartus. Pirmo susitikimo metu 2013 m. birželio 19 d. vakare išteisintasis jį surado prie bendrabučio ir pasiūlė vykti į užsienį vogti prekes iš parduotuvių. D. R. pasakė, jog nuveš jį į užsienį, apgyvendins, maitins ir parodys, kokias prekes iš kokių parduotuvių vogti. Pavogtas prekes turės atiduoti D. R., o kai jas parduos, atsilygins pinigais. K. D. sutiko su pasiūlymu, nes neturėjo pinigų pragyvenimui. Apie šį pokalbį K. D. papasakojo J. L., buvusiai D. R. draugei, kuri atkalbėjo jį vykti į užsienį: sakė, jog išteisintasis jį apgaus, pinigų už pagrobtas prekes nemokės ir bus sumuštas, jei nevogs. 2013 m. birželio 24 d. vakarą D.R. vėl susirado jį ir kalbėjo apie išvažiavimą į užsienį, tačiau K. D. atsisakė, pareiškė, jog nevažiuos. D. R. atsisakymas nepatiko, todėl pagrasino, jog vis tiek jį susiras ir išsiveš, o už ,,bazarą reikės atsakyti“ – t. y. bus sumuštas. Grasinimas buvo realus, nes D.R. buvo agresyvus, sakė, jog atvažiuos jį pasiimti. 2013 m. birželio 26 d. apie 14.30 val. K. D. pamatė, kaip į kiemą atvažiavo D. R. baltos spalvos automobiliu ,,VW Passat“ ir ranka parodė jam prieiti prie automobilio. Nukentėjusysis išsigando ir paprašęs M. K. kambario raktą, nubėgo į bendrabutį ir užsirakino kambaryje. Paskui prasidėjo beldimas į duris, tačiau K. D. durų neatidarė, o tada, kai pro langą pamatė, jog D. R. automobilio kieme nėra, į kambarį įsileido S. J. ir jo telefonu iškvietė policijos pareigūnus.

39D. R. kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą yra grindžiama ne tik anksčiau aptartais nukentėjusiojo K. D., bet ir paties išteisintojo parodymais. Neaišku, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas nepatikėjo nukentėjusiojo parodymais, kurie pripažįstami patikimais, o taip pat neteisingai įvertino D. R. parodymus, nes jis pripažino beveik visas esmines (išskyrus psichologinio smurto naudojimą) nusikalstamos veikos aplinkybes. D. R. apklaustas ikiteisminiame tyrime (t. 1 b. l. 137-138, 145) ir teisiamajame posėdyje (t. 2 b. l. 50-51) savo kaltę pripažino iš dalies ir paaiškino nusikaltimo padarymo aplinkybes. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog kaltinamasis D. R. kaltu neprisipažino, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 2 b. l. 31-34) matyti, kad į teisėjos klausimą, ar jis supranta pareikštą kaltinimą, ar prisipažįsta kaltu, D. R. atsakė: ,,Suprantu, kuo esu kaltinamas, kaltu prisipažįstu iš dalies“ (t. 2, b. l. 32). Išteisintasis ikiteisminiame tyrime paaiškino visas šio nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau neigė, jog nukentėjusiajam grasino (t. 1, b. l. 137-138). D. R. apklaustas teisme pripažino esminius BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, išskyrus grasinimą pavartoti smurtą. Negalima kitaip vertinti jo pozicijos ir davus teisme parodymus, nors apklausiamas iš pradžių pareiškė: ,,Kaltės nepripažįstu“ (t. 2 b. l. 50-51), tačiau iš protokolo turinio matyti, jog nukentėjusįjį D. R. susirado pats ir jau pirmo susitikimo metu pasiūlė važiuoti į užsienį vogti. Pažadėjo jį nuvežti į Prancūziją, apgyvendinti, išlaikyti, paaiškino kaip, kokias prekes reikės vogti iš parduotuvių. Antro susitikimo metu K. D. atsisakė vykti, tačiau išteisintasis pasakė, jog vis tiek atvažiuos nurodytą dieną jį paimti, kas ir buvo padaryta. Pripažįsta, jog K. D. atsisakius vykti, jis pareiškė, kad ,,už bazarą reikės atsakyti“.

40Kolegija sutinka su apeliacinių skundų motyvais, kad tokio turinio grasinimai K. D. buvo skirti siekiant įbauginti ir palenkti nukentėjusiojo valią. Nors D. R. nepripažįsta grasinęs K.D., bet pasakyti žodžiai reiškia, jog nukentėjusiajam teks atsakyti už sutikimą, o po to už jo atsisakymą vykti į užsienį vogti prekes iš parduotuvių. Pasak K. D., toks posakis nusikalstamo pasaulio asmenų tarpe reiškia grasinimą sumušti, nubausti už žodžio nesilaikymą. Kadangi D. R. yra teistas ir linkęs nusikalsti, todėl pasakydamas tokius žodžius nukentėjusiajam puikiai suprato jų reikšmę.

41D. R. inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formali, todėl veiką kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis užtenka nustatyti patį grasinimo panaudojimo faktą siekiant nukentėjusįjį priversti paklusti. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje klaidingai aiškino baudžiamąjį įstatymą, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje: teismo nuomone asmuo tampa prekybos žmonėmis auka tik fizine prievarta jį gabenant į užsienį išnaudoti. Toks nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis nėra nurodytas BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Šiuo konkrečiu atveju užtenka panaudoti prieš nukentėjusįjį psichologinį smurtą. D. R. pateikė motyvus, kodėl pasirinko būtent K. D.: žinojo, ,,<...> kad jis yra vargšas, neturi gyvenamosios vietos, neturi pragyvenimo šaltinio“ (t. 2, b. l. 50-51). Be to, D. R. pripažino, jog anksčiau vogė iš parduotuvių Prancūzijoje, vėliau-Vokietijoje, tačiau vienam vogti buvo sunku, reikėjo pagalbininko, nes tada vienas vogtų, o kitas pridengtų. Kai D. R. atvažiavo išsivežti K. D., šis pabėgo į bendrabučio kambarį ir užsirakino. Išteisintasis, pasikvietęs M. K., nuėjo prie jo kambario ir beldėsi į duris, tačiau K. D. neįsileido. Akivaizdu, kad D. R. atlikti aktyvūs veiksmai rodo, jog jis verbavo K. D. vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas: susitikimų metu paaiškino K. D., į kokią šalį vyks, kokias prekes ir kokiu būdu vogs iš parduotuvių, kad vogs vieną-dvi savaites, vogs K. D., o D. R. parvežęs prekes į Lietuvą parduos ir padalins pinigus. D. R. neatsisakė savo ketinimo išvežti nukentėjusįjį į užsienį net tada, kai šis pasakė, jog neturi asmens dokumento, į tai išteisintasis atsakė, jog išveš ir be asmens dokumentų. K. D. persigalvojimas ir atsisakymas vykti kartu nebuvo D. R. reikšmingi, nes jis vis vien atvyko ir dėjo visas pastangas išsivežti K. D. (pats nuėjo į bendrabutį, liepė M. K. parodyti kambarį, kuriame pasislėpė nukentėjusysis, beldė į duris ir M. K. pareiškė, jog anksčiau ar vėliau vis tiek pasigaus K. D.). Vadinasi, verbavimas vyko susitikimų su K. D. metu, kada D. R. pasiūlė ir prikalbino vykti nukentėjusįjį į užsienį vogti, pažadėjo pasirūpinti jo apgyvendinimu ir išlaikymu. Bylos duomenimis yra pagrįsti D. R. nusikalstami veiksmai siekiant išnaudoti K. D. daryti nusikalstamas veikas. Remiantis nukentėjusiojo K. D., išteisintojo, liudytojų S. J., M. K., J. L. parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis veikos padarymo metu buvo itin sunkioje materialinėje padėtyje, nes neturėjo pastovios gyvenamosios vietos, darbo, pragyvenimo šaltinio ir kaip nurodė išteisintasis – buvo tikras vargšas. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad ne tik nukentėjusysis buvo pažeidžiamas dėl savo socialinės padėties, bet ir D. R. suvokė bei žinojo, jog K. D. yra pažeidžiamos būklės ir tuo pasinaudojo tikslu jį išnaudoti daryti nusikaltimus. Būtent tokios socialinės padėties žmogaus D. R. ir ieškojo, nes pats pripažino, jog jo draugai, pažįstami nebūtų sutikę važiuoti, nes turėjo būstą, darbą ir lėšas pragyvenimui.

42D. R. kaltė verbavus ir grasinus prievarta išvežti K. D. į užsienį vogti iš parduotuvių yra grindžiama taip pat liudytojų J. L. (t. 1 b. l. 15-16, t. 2 b. l. 12-14), S.J. (t. 1 b. l. 17-18, t. 2 b. l. 12-14), M. K. (t. 1 b. l. 20, t. 2 b. l. 12-14), D.A. (t. 1 b. l. 26, t. 2 b. l. 49-51) parodymais. Liudytojų S. J. ir M. K. parodymais nustatyta, kad D. R. ketino išvežti K. D. į užsienį, grasino, todėl nukentėjusysis jo bijojo. 2013 m. birželio 26 d. K. D. pasislėpė bendrabučio kambaryje, todėl D. R. beldė į duris reikalaudamas atidaryti. Liudytoja J. L. patvirtino, jog K. D. jai pasakė, kad D. R. gali jį gaudyti, nes ketina išvežti į užsienį.

43Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė prieštaringas išvadas: iš pradžių patikėjo nukentėjusiuoju, kuris kreipėsi į policiją dėl to, jog D. R. jam grasino ir ketino prievarta išvežti į užsienį, o vėliau nurodė, kad nebuvo nustatyti nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, t. y. jog nukentėjusysis buvo verbuojamas panaudojant grasinimus. Be to išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad ,,be nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymų byloje nėra surinkta jokių duomenų apie tai, kad savo nusikalstamus ketinimus D. R. siekė realizuoti piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu“. Anksčiau išanalizuoti liudytojų J. L., S. J., M. K. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime ir teisme (kai kurias aplinkybes teisme šie liudytojai paneigė, tačiau tikima jų parodymais ikiteisminiame tyrime, nes jų parodymai patvirtinti kitais bylos duomenimis) – patvirtina D. R. atliktus nusikalstamus veiksmus. Policijos registruojamų įvykių registro išraše nurodyta, kad 2013 m. birželio 26 d. 16 val. 10 min. telefonu Nr. ( - ) K. D. pranešė Tauragės policijai, kad už durų stovi 4 nepažįstami asmenys ir jam grasina, bijo išeiti, nes jį nori išvežti į užsienį (t. 1, b. l. 22-25). Tą aplinkybę, kad D. R. 2013 m. birželio 26 d. apie 14 val. 30 min. atvykęs paimti K. D. buvo išties susiruošęs vykti į užsienį, patvirtina kratos metu pas D.R. paimtuose 2 mobiliojo ryšio telefonuose ir tarnybiniame pranešime dėl telefoninių išklotinių analizės užfiksuoti mobiliojo ryšio telefono duomenys: D. R. prieš atvykdamas iš savo telefono Nr. ( - ) du kartus skambino liudytojui S. J. (nukentėjusysis telefono neturėjo, todėl D. R. pasiėmė nukentėjusiojo pažįstamo telefono numerį), o D.R. telefone liudytojo S. J. telefono Nr. ( - ) yra įvardintas ,,S (duomenys pakeisti)“, t. y. ,,Š (duomenys pakeisti)“, taip vadinamas bendrabutis, kuriame gyveno nukentėjusysis, S. J. ir M.K.. 2013 m. birželio 26 d. 17:35:41 val. D. R. savo telefone gavo SMS žinutę iš telekomunikacinių tinklų bendrovės ,,Bitė“ operatoriaus: ,,TELEDEMA“ ,,sveikina Jus atvykus į Lenkiją“, o 2013 m. birželio 28 d. 11:54:44 val. iš to paties operatoriaus gauta SMS žinutė: ,,TELEDEMA“ sveikina Jus atvykus į Vokietiją“. D. R. pripažino, jog nepavykus K. D. išsivežti, jis vis tiek iškart išvyko į užsienį, o pakeliui į Prancūziją buvo gautos minėto turinio SMS žinutės.

44Iš byloje esančio elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo bei telefoninių pokalbių turinio metyti, kad D. R. slapstydamasis užsienyje 2013 m. liepos 6 d. skambino savo buvusiai draugei J.L. ir teiravosi, kokius parodymus policijai davė ji, S. J. ir K. D.. J. L. pasakė, jog policijai nieko nepasakojo, liepė S. J. ištrinti jo telefono numerį ir SMS žinutes, o K. D. pranešė policijai viską taip, kaip buvo iš tikrųjų. D. R. tai išgirdęs, pasakė grasinančius žodžius K. D. adresu: ,,Bet tai tą asilą, <...> į dvišimtę bačką <...>, ar jį...“ (t. 1, b. l. 123-126). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme D. R. pareiškė, jog šie žodžiai nebuvo skirti K.D., tačiau tuo pačiu negalėjo nurodyti asmens, apie kurį buvo kalbama. Iš minėto pokalbio turinio daroma kategoriška išvada, kad ir po įvykdytos nusikalstamos veikos prieš K. D., D. R. nesiliovė jam grasinęs, o nurodytas išsireiškimas buvo skirtas nukentėjusiajam, apie kurį kalbėjo su J. L..

45Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus daro išvadą, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei šiame nuosprendyje išanalizuoti, aptarti ir įvertinti įrodymai leidžia teigti, kad D. R. nusikalstama veika teisingai kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnio 1 dalis).

46D. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų.

47Kolegija, skirdama D. R. bausmę už BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą ir įvykdytą nusikaltimą, vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs kaltinamojo atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. D. R. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). D. R. nusikalto tiesiogine tyčia ir turėdamas savanaudiškų paskatų. BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta griežta baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimo bausmė nuo dviejų iki dešimties metų. Kolegija, parinkdama D. R. bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat atsižvelgiama į itin neigiamą D. R. asmenybę: nors duomenų apie jo teistumą Lietuvos Respublikoje nėra (t. 1 b. l. 163), tačiau iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pranešimo matyti, kad jis 2013 m. rugsėjo 12 d. (jau po šio nusikaltimo padarymo) buvo sulaikytas Vokietijos Federacijos Respublikoje už turto grobimą ir patalpintas į kalėjimą, iš kurio paleistas 2013 m. gruodžio 17 d. (t. 1, b. l. 159). D. R. apklausiamas pripažino, kad vogė iš parduotuvių prekes ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, kur buvo nuteistas 1 metų ir 3 mėn. laisvės atėmimo bausme, bet realiai kalėjime praleido tik 3 mėn., o po to paleistas lygtinai. Be to jis buvo nubaustas Norvegijoje (t. 1 b. l. 164-165). D. R. net 12 kartų buvo taikytos nuobaudos už įvairius administracinės teisės pažeidimus (t. 1, b. l. 167-170), o nusikaltimo padarymo metu turėjo penkias galiojančias nuobaudas už policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, nedidelį chuliganizmą ir įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Šie duomenys patvirtina, kad D. R. iki nusikaltimo padarymo nesilaikė visuomenėje nustatytos tvarkos ir įstatymų reikalavimų. D. R. niekada niekur nėra dirbęs, nedirbo ir nesimokė ir nusikaltimo padarymo metu. D. R. nusikalstamų veikų darymą užsienyje, t. y. užsiėmimą vagystėmis iš parduotuvių pripažino ,,darbu“ ir tokiam ,,darbui‘ ketino prievarta išvežti K. D.. Kadangi D. R. niekur nedirbo ir neturėjo legalaus darbo, todėl jo pragyvenimo šaltinis buvo gautos pajamos Lietuvoje pardavus iš užsienio parvežtas pavogtas prekes. Iš byloje esančios pažymos matyti, kad D. R. šiuo metu mokosi Tauragės suaugusiųjų mokymo centro 12 klasėje (t. 2, b. l. 47). Kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skiria D. R. realią laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą šios bausmės rūšies vidurkį, kurį sudaro šešeri metai, nepažeisdama BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje išdėstytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Tokio dydžio bausmė yra teisinga ir ne per griežta, atitinka teisingai bausmei įstatymo keliamus reikalavimus.

48Nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojus naujai BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijai (keista 2015 m. kovo 196 d. įstatymu Nr. XII-1554), svarstytinas klausimas dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo D. R.. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus visą bylos medžiagą, susijusią ir su padaryta nusikalstama veika, ir su kaltininko asmenybę charakterizuojančiais duomenimis.

49Kolegija, atsižvelgusi į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei pobūdį, motyvus, itin neigiamą D. R. atsakomybės charakteristiką – ne kartą teistas užsienyje, padaręs šį nusikaltimą jis vėl išvyko į užsienį vykdyti vagystes iš parduotuvių, buvo sulaikytas ir nuteistas už turto grobimą Vokietijos Federacijos Respublikoje, kas įrodo, jog jis nepasitaisė, daro išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. D. R. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

50D. R. psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytas (t. 1, b. l. 171). Nukentėjusysis K. D. civilinio ieškinio nepareiškė.

51Mobiliojo ryšio telefonus: NOKIA X200 su SIM kortele ir LGOptimus L3 su SIM kortele, paimtus 2013 m. liepos 8 d. kratos metu, palikti D. R..

52Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

53Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendį, kuriuo D. R. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

54D. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę atliekant ją pataisos namuose.

55Bausmės pradžią nustatyti nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

56Į bausmės atlikimą įskaityti D. R. sulaikymą nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2013 m. liepos 9 d., t. y. 1 (vieną) dieną.

57Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įskaitoje panaikinti.

58Mobiliojo ryšio telefonus: NOKIA X200 su SIM kortele ir LGOptimus L3 su SIM kortele, paimtus 2013 m. liepos 8 d. kratos metu, palikti D. R..

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 3. D. R. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis,... 4. D. R. 2013 m. birželio 19 d., apie 21.30 val., namo, esančio ( - ),... 5. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu išteisino D.... 6. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo... 7. Prokuroras, apeliaciniame skunde pacitavęs baudžiamajame įstatyme numatytą... 8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nustatyta, jog D. R. kelis kartus... 9. Prokuroras pažymi, kad BK 147 straipsnio 1 dalis nereikalauja nukentėjusįjį... 10. Apibendrindamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, prokuroras daro... 11. Nukentėjusysis K. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos... 12. Nukentėjusysis, apeliaciniame skunde aptaręs BK 147 straipsnio 1 dalyje... 13. Įvertinus visas aplinkybes, K. D. manymu, byloje yra surinkta pakankamai... 14. Išteisintasis D. R. atsikirtimuose į Klaipėdos apygardos prokuratūros... 15. Išteisintasis nurodo, kad apeliacinių skundų motyvai dėl jo kaltės... 16. Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė,... 17. Išteisintasis D. R. ir jo gynėjas prašė prokuroro ir nukentėjusiojo K. D.... 18. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiojo K. D.... 19. D. R. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, kad jis, pasinaudodamas... 20. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu D. R.... 21. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir atlikusi įrodymų... 22. n u s t a t ė:... 23. D. R. 2013 m. birželio 19 d. apie 21.30 val., namo, esančio ( - ),... 24. Teisėjų kolegija, tenkindama prokuroro ir nukentėjusiojo K. D. apeliacinius... 25. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prekyba žmonėmis yra vienas iš... 26. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus, sutinka su... 27. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo... 28. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar... 29. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai... 30. Kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad teismas,... 31. Nukentėjusysis K. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino... 32. Nukentėjusiojo K. D. apeliacinio skundo argumentas, jog išteisintasis siūlė... 33. Kaip jau buvo nurodyta ir aptarta anksčiau, kaltinimas dėl D. R.... 34. Nukentėjusiojo K. D. parodymais viso proceso metu nustatyta, kad jis išties... 35. Kolegija sutinka su prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų... 36. Taip pat kolegija sprendžia, kad teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo... 37. Sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiojo sutikimo vykti su D. R. į... 38. Kolegija, apklaususi išteisintąjį, nukentėjusįjį bei ištyrusi byloje... 39. D. R. kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą yra grindžiama ne tik... 40. Kolegija sutinka su apeliacinių skundų motyvais, kad tokio turinio grasinimai... 41. D. R. inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, sudėtis... 42. D. R. kaltė verbavus ir grasinus prievarta išvežti K. D. į užsienį vogti... 43. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė prieštaringas išvadas: iš... 44. Iš byloje esančio elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos... 45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus daro išvadą, kad... 46. D. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę... 47. Kolegija, skirdama D. R. bausmę už BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą ir... 48. Nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojus naujai BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijai... 49. Kolegija, atsižvelgusi į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo... 50. D. R. psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytas (t. 1, b. l. 171).... 51. Mobiliojo ryšio telefonus: NOKIA X200 su SIM kortele ir LGOptimus L3 su SIM... 52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4... 53. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendį, kuriuo D. R.... 54. D. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos... 55. Bausmės pradžią nustatyti nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.... 56. Į bausmės atlikimą įskaityti D. R. sulaikymą nuo 2013 m. liepos 8 d. iki... 57. Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir... 58. Mobiliojo ryšio telefonus: NOKIA X200 su SIM kortele ir LGOptimus L3 su SIM...