Byla A-2292-143/2015

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neturtinės žalos priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–18; II t., b. l. 1, 6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau 4 kv. m ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir kad gyvenamojoje patalpoje būtų ne mažiau kaip du žmonės; 2) įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti pareiškėjo marinimą badu ir skirti reikalingą visavertį maistą bei reikiamus jo kiekius; 3) priteisti iš atsakovo iš viso 1 992 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą: 939 000 Lt už blogas, žeminančias, kankinančias sąlygas, 250 000 Lt už trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų nesuteikimą, 767 500 Lt už marinimą badu, 36 000 Lt už konvojavimą žeminančiomis sąlygomis. Be to, pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.

5Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino, nurodydamas, kad negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, kadangi ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, be to, nuo pat pirmų dienų laisvės atėmimo vietoje pareigūnai jam grasino, kad tuo atveju, jei kreipsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam bus skiriamos nuobaudos. Nurodė, kad Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) pareigūnai sąmoningai paskirdavo jį kitą būrį, į kurį eiti jis negalėdavo, todėl pareiškėjas būdavo priverstas savo noru eiti į baudos izoliatorių. Pareiškėjo nuomone, taip su juo stengiamasi susidoroti, be to, net kelis kartus dėl atsisakymo eiti į kitą kamerą jis buvo sumuštas Vilniaus PN pareigūnų. Pažymėjo, kad prie Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prisideda ir tai, jog laisvės atėmimo vietų pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl asmenybės sutrikimų bei kitų psichologinių pakitimų. Pareiškėjo įsitikinimu, daugelis pareigūnų turi asmenybės sutrikimų bei polinkį į sadizmą, o Jungtinių Amerikos Valstijų jurisprudencijoje sadistinis asmenybės sutrikimas vertinamas ne kaip lengvinanti aplinkybė, nustatant asmeninę pareigūno atsakomybę, bet kaip sunkinanti aplinkybė, nustatant valstybės kaltę ir jos atlyginamos neturtinės žalos dydį. Be to, pareiškėjo teigimu, Lietuvos valstybė taip pat šiurkščiai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį, nes laisvės atėmimo vietos pareigūnai skaitė jo ir advokato laiškus.

6Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2005 m. liepos 1 d. iki šiol yra laikomas Vilniaus PN kamerose, kuriose neturėjo asmeninio 4 kv. m ploto. Pažymėjo, kad Lietuvos teismai vadovaujasi 3,6 kv. m ploto norma vienam asmeniui ir į šį plotą įskaičiuoja baldus, tualetą ir prausyklą, nors paminėti baldai nebepalieka minimalaus laisvo ploto ir varžo judėjimo laisvę. Taip pat nurodė, kad lango stiklo išmatavimai yra 110 cm x 92 cm, langas nėra plaunamas, iš išorinės lango pusės uždėtos grotos, todėl jo iš išorės išplauti neįmanoma. Dėl išorinių grotų akučių pločio ir neplauto lango langas praleidžia geriausiu atveju 20 liuksų natūralios dienos šviesos, kameroje veikia tik dvi 20 vatų lemputės. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra 362 kv. m ir vienu metu šiuo kiemeliu naudojasi 388 žmonės. Prausyklos išmatavimai yra 60 cm x 60 cm, joje įrengtos 3 prausimosi vietos, vienu metu ja gali naudotis 110 žmonių. Surūdijęs paviršius užima 85 proc. kriauklės, o karštas vanduo įjungiamas tik šeštadienį. Dušu taip pat galima naudotis vieną kartą per savaitę – šeštadienį – nuo 15 val. 30 min. iki 17 val. 30 min. Dušo kambaryje yra 5 purkštai, o vienu metu jais gali naudotis 110 žmonių, kitomis dienomis, grįžus iš sporto salės, nėra kur nusiprausti. Pataisos namų gyvenamosiose patalpose nėra sėdimų tualetų – tik skylė grindyse – ir visame tualete yra tik 5 kabinos, vienu metu šiuo tualetu naudojasi 110 žmonių. Pabrėžė, kad visi tualetai dažnai būna užimti, todėl reikia kentėti bei laukti, kol bus galima vienu iš jų pasinaudoti. Vanduo tualete paprastai nenusileidžia arba nusileidžia labai blogai. Pareiškėjo teigimu, 42 proc. sienų, 35 proc. lubų, 40 proc. grindų paviršiaus kameroje yra avarinės ir antisanitarinės būklės. Langas yra vienintelis ventiliacijos šaltinis, tačiau dėl grotų, esančių iš abiejų lango pusių, jo neįmanoma pakankamai atidaryti. Dėl laisvės atėmimo vietos išorinių sienų aukščio ir landšafto prie lango beveik nebūna vėjo, ir maksimaliai atvertas langas praleidžia 0,2 m3 oro per valandą, todėl gyvenamojoje patalpoje visada būna drėgna, trūksta šviežio oro. Kadangi vidutinis drėgnumas siekia 65 proc., iškabinus drabužius, jie nedžiūsta, pradeda pūti. Pabrėžė, kad džiovykla nėra įrengta. Vidutinė temperatūra rudenį buvo + 9–12 °C. Nurodė, kad niekada nebuvo naikinami tarakonai ir žiurkės. Be to, asmeniniu kompiuteriu galima naudotis tik iki 3 val. Nors kasdien sportuoja, giminės ir draugai neturi teisės perduoti iš laisvės maisto.

7Pareiškėjas taip pat nurodė, kad daug kartų jam buvo skiriamos nuobaudos, tokios kaip uždarymas į baudos izoliatorių, perkėlimas į drausmės grupę arba kamerų tipo patalpas, ir šių priemonių taikymo metu jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą lauke. Tokia praktika prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke, to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis. Be to, pasivaikščiojimų kiemelis buvo labai mažas, jame nėra nei suoliuko, nei kėdės, todėl pareiškėjas buvo priverstas stovėti arba sėdėti ant žemės. Dažnai į kiemelį jis buvo išvedamas kartu su dar

83–4 žmonėmis, o dažnai net iki 7 žmonių vienu metu.

9Pareiškėjas pažymėjo, jog nuobaudų skyrimo metu jam buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai, fizinis kontaktas su žmona. Dėl šios priežasties nutrūko socialiniai ryšiai (išsiskyrė su žmona), o socialinė reintegracija tapo daug sudėtingesnė, jis taip pat patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, lankėsi pas psichologus. Pabrėžė, jog jam nė karto nebuvo leista išvykti į namus.

10Pareiškėjas akcentavo, kad pataisos namuose nėra karšto vandens, jis įjungiamas tik vieną kartą per savaitę, todėl riebaluotus indus turi plauti šaltu vandeniu. Be to, nėra galimybės po sporto salės nusiprausti. Vienam mėnesiui gaudavo tik vieną tualetinio popieriaus ruloną, kurio ilgis 15,1 m, o kokybė labai prasta – popierius yra visiškai neabsorbus ir šiurkštus, jo užtenka tik 5 dienoms. Būdamas baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, negalėjo dalyvauti jokiuose užsiėmimuose: anglų kalbos pamokose, bažnyčioje vykstančiose religinėse apeigose, lankytis sporto salėje ar įgyti profesinį išsilavinimą. Pareiškėjo nuomone, taip bloginama jo integracija į laisvę.

11Pareiškėjas nurodė, kad reguliariai buvo konvojuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) ir iš jos automobiliu „Mercedes-Benz“. Vienu metu tame pačiame mašinos skyriuje buvo konvojuojama 8–12 žmonių, konvojavimo patalpos (skyriaus) plotas – 2,1 kv. m. Turėjo sėdėti kartu su kitais nuteistaisiais ant lentos, be to, tame pačiame skyriuje būdavo sudedami ir asmeniniai daiktai, todėl dažnai neužtekdavo vietos ir jis turėjo stovėti, o kai vairuotojas staigiai stabdydavo, daiktai virsdavo ant skyriuje esančių žmonių. Atkreipė dėmesį, jog automobilyje nėra šildymo sistemos, ventiliacijos, todėl oro temperatūra vasarą pakildavo iki +35 °C ar net +40 °C, o žiemą temperatūra siekdavo vos +2 °C. Pareiškėjo teigimu, vasarą etapavimo metu dėl deguonies trūkumo, didelio karščio, kuro kvapo, žmonių spūsties jam pasidarydavo negera, konvojavimo metu ne kartą vėmė ir po tokio etapo dar ilgai būdavo bloga. Pabrėžė, kad mašinos skyriuje nėra langų ir tokios konvojavimo sąlygos, jo nuomone, yra kankinančios ir žeminančios.

12Pareiškėjas teigė, kad, atėjus ekonominei krizei, nuo 2009 m. lapkričio 13 d. Vilniaus PN buvo pakeistas meniu ir nuo to laiko buvo marinamas badu, jam nuolat trūkdavo maisto, kentėdavo alkį. Jis yra 190 cm ūgio, sportuoja, todėl jam per dieną reikalinga 3200 kcal, daugiau baltymų, angliavandenių, mineralų bei vitaminų. Pagal fiziologinę normą, kiekis vienam asmeniui per parą turėtų sudaryti 2298 kcal, 72 g riebalų, 72 g baltymų ir 334 g angliavandenių. Pareiškėjo nuomone, pagal skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius vienam nedirbančiam vyrui, jis negauna viso paros normos kiekio, nes duonos vienai parai turi būti skiriama 374 g, o jis gauna tik 350 g, kiaušinių skiriama 10 g per dieną, o jis tinkamą kiekį gauna tik kas antrą mėnesį. Be to, kiekvieną parą jam priklauso 196 g pieno gaminių, tačiau daug dienų reikiamo kiekio negauna. Jis taip pat negauna reikiamo kiekio mėsos, o dienomis, kada turi būti duodamas mėsos guliašas, grynos mėsos ten yra tik pora gabaliukų, bulvėse su spirgučiais spirgučių beveik nėra. Pareiškėjo įsitikinimu, pagal mitybos normas jam neabejotinai trūksta kalorijų ir baltymų, vitaminų bei mineralų. Kadangi kasdien sportuoja, dėl tokios mitybos jam dažnai svaigsta galva, jaučia nuolatinį alkį.

13Pareiškėjo nuomone, dėl nurodytų aplinkybių sąlygos laisvės atėmimo vietose visą jo laisvės atėmimo laikotarpį buvo nežmoniškos ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Pažymėjo,

14kad ilgametė Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija nustato, jog minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam nuteistajam arba suimtajam turi būti ne mažesnis už 4 kv. m. Valstybė turi užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, ventiliaciją, šildymą, visavertį ir kaloringą maistą, gyvenimą be parazitų ir graužikų, žmonišką konvojavimą, taip pat kitas sąlygas. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, todėl pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnį jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Pabrėžė, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Pažymėjo, kad dažnai Lietuvos teismai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga, tačiau, pareiškėjo manymu, toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių mažas pajamas, bei asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą. Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad priešingai nei cituojamuose Europos Žmogaus Teisių Teismo precedentuose, kur suimtieji ir nuteistieji liko visiškai sveiki, pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala, todėl jo patirta žala yra daug didesnė.

15Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 70–75, 111–112) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

16Vilniaus pataisos namai nurodė, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuose kartu su pareiškėju, yra itin sudėtinga, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Pabrėžė, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją, o nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas, nurodytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), yra 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Atkreipė dėmesį, kad kamerų tipo patalpose nuteistieji nėra laikomi įstaigos administracijos valia. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atliko baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose, ir tai priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda, padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Pažymėjo, jog nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje, taigi pareiškėjo nurodytose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Nurodė, kad pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pažymėjo, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pareiškėjo nurodytose Vilniaus PN 7 ir 6 būrių gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitinka galiojančius įstatymų reikalavimus.

17Vilniaus pataisos namai teigė, jog pareiškėjas kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvo laikomas, nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Gyvenamojo ploto (visose kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuose), tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose atitinka Taisyklių nustatytą normatyvą, ir šiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpoje, privalo būti įskaičiuotas į bendrą kamerų tipo patalpos naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje kamerų tipo patalpoje esantys nuteistieji. Baudos izoliatoriaus (ar kamerų tipo) patalpų durys turi tik vieną išėjimą, t. y. išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių, todėl sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpoje, neturėtų būti teismo įvertintas kaip atskira patalpa. Atkreipė dėmesį, jog Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir pripažintas tinkamu naudoti, taigi Vilniaus PN buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 m., o juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.

18Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos, baudos izoliatoriai bei gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno bei atliko nuobaudas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kuriose nėra nustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje, tik pažymėta, kad visi baldai pritvirtinami prie grindų ar sienų. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Pabrėžė, kad teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus būtų privalu įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.

19Vilniaus pataisos namai teigė, kad visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas paminėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje. Be to, pareiškėjas nėra pateikęs nė vieno skundo, kad jam būtų grasinę įstaigoje dirbantys pareigūnai, kad prieš pareiškėją pareigūnai būtų panaudoję fizinį ar psichinį smurtą. Duomenų apie skunde nurodytas aplinkybes dėl pareigūnų naudojamos prievartos pareiškėjo atžvilgiu Vilniaus PN nėra gavę ir neturi. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su nurodyta 2013 m. rugpjūčio 23 d. data, yra išgalvotos, melagingos ir neatitinkančios tikrovės.

20Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad pareiškėjui atliekant bausmę gyvenamosiose patalpose Nr. 402, 403, 405, 407, 411, 412 jis galėjo visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o paminėtose gyvenamosiose patalpose privalėjo būti tik nakties metu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prausimasis organizuojamas, vadovaujantis Taisyklių 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pataisos namuose naudojamas šaltas vanduo.

21Vilniaus pataisos namai nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto, prausyklų ir tualetų įrengimo yra nepagrįstos. Vilniaus PN gyvenamosios patalpos ir pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti pagal Eksploatavimo taisykles, patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Pabrėžė, jog paminėtos taisyklės nurodo vieno sanitarinio ir higienos mazgo būtinumą būriui, nereglamentuodamos klozetų ar unitazų skaičiaus. Vienas klozetas ar unitazas skiriamas dvylikai žmonių, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pats skunde nurodė, jog tualetu naudojasi apie 110 žmonių, argumentai dėl nepakankamo skaičiaus unitazų būriui yra nepagrįsti. Prausyklų ir tualetų patalpos, gyvenamosios patalpos yra tinkamai įrengtos, laikantis teisės aktų keliamų reikalavimų, visų patalpų sanitarinė-higieninė būklė atitinka galiojančius teisės aktus. Vilniaus PN nuomone, teiginiai dėl drėgmės, šviežio oro, tarakonų, natūralios dienos šviesos yra vien tik deklaratyvaus pobūdžio, nes pats pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų skunde nurodytose gyvenamosiose patalpose nesikreipė nei į Vilniaus PN administraciją, nei į kompetentingas institucijas.

22Vilniaus pataisos namai nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamos kokybės maisto yra neteisingi ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, be to, ginčo laikotarpiu jis nesikreipė nurodytu klausimu į Vilniaus PN administraciją. Pareiškėjas Vilniaus PN nedirbo, todėl maitinimas jam buvo skirtas pagal fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose.

23Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Vilniaus PN pabrėžė, jog pareiškėjas nepagrindė, kokiais apskaičiavimais jam atsirado 1 992 500 Lt neturtinė žala, ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės paveikė jo psichinę sveikatą. Nei Vilniaus PN Psichologinė tarnyba, nei Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusios su skunde nurodytomis pretenzijomis susijusių psichologinių ar sveikatos pablogėjimų, taigi Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi nėra jokio pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

24Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba, VST), atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 16–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

25Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad konvojuojamųjų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus. VST duomenimis, pareiškėjas per paskutinius 3 metus buvo konvojuotas 14 kartų nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2013 m. spalio 10 d. maršrutais Vilniaus pataisos namai–Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir atgal. Šiais maršrutais pareiškėjas konvojuotas specialiaisiais automobiliais,

26ir, pagal konvojaus kelionės žiniaraščiuose nurodytus duomenis, nebuvo viršytas leidžiamas maksimalus konvojuojamųjų skaičius. Pabrėžė, jog VST naudojamas specialusis transportas yra pritaikytas kaliniams vežti ir yra naudojamas remiantis teisiniais dokumentais, o šio transporto eksploatacija grindžiama dokumentais. Nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro

272005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis. Pagal šių taisyklių 109 punktą, VST besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius apie tai padarant įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.

28Viešojo saugumo tarnyba pažymėjo, jog pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje, tačiau pateiktuose žiniaraščiuose nėra užfiksuota pareiškėjo skundų ar prašymų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Be to, dėl pareiškėjo reikalavimų dėl atsakovo veiksmų iki 2011 m. vasario 6 d., vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, VST prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

29Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 11–14) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

30Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, taigi iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, jog tardymo izoliatorių pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas šios tvarkos nesilaikė.

31Kalėjimų departamentas pabrėžė, kad pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai apskaičiuotas. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

32Kalėjimų departamentas pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Nurodė, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas paminėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, pareiškėjo teiginiai apie tariamai padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais.

33Kalėjimų departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių. Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas tik 2014 m. vasario mėn., t. y. praėjus aštuoneriems metams po to, kai pareiškėjas buvo pradėtas laikyti Vilniaus PN. Taigi pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl dalies neturtinės žalos atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą ir neprašė šio termino atnaujinti, todėl šiuo atveju senaties terminas turėtų būti taikomas.

34II.

35Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu

36(II t., b. l. 134–148) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 200 eurų neturtinės žalos atlyginimo, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

37Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario 14 d. buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose, todėl pareiškėjo reikalavimai įpareigoti atsakovą Vilniaus pataisos namus nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau 4 kv. m ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir kad gyvenamojoje patalpoje būtų ne mažiau kaip du žmonės, taip pat įpareigoti atsakovą Vilniaus pataisos namus nedelsiant nutraukti pareiškėjo marinimą badu ir skirti reikalingą visavertį maistą bei reikiamus jo kiekius nebėra aktualūs (nes pareiškėjas nuo 2014 m. vasario 14 d. yra išvykęs į Kybartų pataisos namus), dėl to negali būti tenkinami.

38Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės iš viso 1 992 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą: 939 000 Lt už blogas, žeminančias, kankinančias sąlygas, 250 000 Lt už trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų nesuteikimą, 767 500 Lt už marinimą badu, 36 000 Lt už konvojavimą žeminančiomis sąlygomis, vertintinas išanalizavus visus faktinius duomenis ir aplinkybes, dėl kurių, esą, pareiškėjas patyrė žalą. Teismas vadovavosi

39CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2011 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011.

40Teismas nurodė, kad vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašė neturtinės žalos atlyginimo, yra pareiškėjo laikymas Vilniaus PN patalpose, kuriose, pareiškėjo teigimu, ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario 14 d. gyveno 8 būrio 1 ir 3 sekcijose, 7 būrio 402, 403 ir 405 sekcijose, 6 būrio 407, 411 ir 412 sekcijose; taip pat baudos izoliatoriuje, kamerų tipo patalpose Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 8, 9, 11, 15, 16, 17, 18 ir 21, drausmės grupės kamerose Nr. 1 ir 7. Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė tikslių datų, kada, jo manymu, buvo pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, kokiomis datomis jis buvo tam tikrose kamerose. Teismas nurodė, kad,

41pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999) 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje turėjo tekti 5 kv. m kameros ploto, o kitur – 3 kv. m ploto. Pabrėžė, kad HN 76:1999 neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d., kai įsigaliojo HN 76:2010. Šioje higienos normoje minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, tačiau nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas, nurodytas Taisyklėse (2010 m. balandžio 26 d. redakcija), yra 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Taigi tiek 5 kv. m plotas, tiek 3 kv. m plotas, tiek 3,1 kv. m plotas, tiek 3,6 kv. m plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. Teismas iš karto atkreipė dėmesį, kad šioje administracinėje byloje laikotarpiu po 2010 m. balandžio 11 d., kuomet pareiškėjui buvo taikomi 3,6 kv. m ploto reikalavimai jam būnant kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuje bei 3,1 kv. m ploto reikalavimai jam būnant bendrabučių tipo patalpose, teisės aktai nebuvo pažeisti, nes kamerų plotai tuo metu atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus: tai matyti iš Vilniaus pataisos namų pateiktų duomenų apie kamerų ir patalpų, kuriose, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas, plotus ir miegamų vietų skaičių. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui būnant bendrabučių tipo patalpose visą laiką (t. y. nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario 14 d.) jis laisvai galėjo judėti ne tik savo kameroje, bet ir platesnėse erdvėse, t. y. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Kita vertus, teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, jog iki 2010 m. balandžio 11 d. jam būnant kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje buvo pažeidžiami HN 76:1999 6.15 punkto reikalavimai, pagal kuriuos vienam asmeniui turėjo tekti 5 kv. m ploto. Tai įrodo pareiškėjo prasižengimų sąrašas, kai jis buvo talpinamas į baudos izoliatorių ir kamerų tipo patalpas (2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 61, 62, 63, 65, 67 prasižengimai), t. y. iš viso 358 paras pareiškėjas buvo laikomas netinkamai (mėnuo skaičiuojamas kaip 30 parų). Kadangi Vilniaus pataisos namai neprašė taikyti senaties termino, todėl jis šioje byloje negali būti taikomas, nes materialųjį terminą gali prašyti taikyti tik ginčo šalis, t. y. atsakovas ar jo atstovas, o ne proceso šalis trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas (CK 1.126 str. 2 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 str.). Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad Vilniaus pataisos namai nevalingai talpino pareiškėją į baudos izoliatorių ir / ar kalėjimų tipo patalpas, nes tai neatitinka tikrovės: šiais klausimais buvo priimta daug Vilniaus pataisos namų administracijos nutarimų, kuriais pareiškėjas tikslingai buvo baudžiamas. Kartu teismas pažymėjo, jog, spręsdamas apie atlygintinos žalos dydį, vertins ir tai, kad pareiškėjas savo valia darė pažeidimus, nustatytus įvykdytuose ir nepripažintuose neteisėtais Vilniaus pataisos namų administracijos nutarimuose, todėl šiuo aspektu žalos dydis privalo būti mažinamas.

42Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, drausminių nuobaudų atlikimo metu dėl nepagrįstai nesuteiktų pasimatymų su sutuoktine iširo jo santuoka. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas susituokė ( - ) jau būdamas Vilniaus PN, taigi tiek jis, tiek jo sutuoktinė sudarydami santuoką turėjo žinoti apie ribotas galimybes pasimatyti. Pareiškėjo santuoka nutraukta ( - ), o į bylą yra pateiktas tik vienas jau po pareiškėjo santuokos nutraukimo priimtas 2013 m. gruodžio 9 d. Vilniaus PN sprendimas dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo pareiškėjui nesuteikimo. Atsižvelgęs į tai, kad tuo metu pareiškėjas buvo paskirtas į drausmės grupę, o Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje į drausmės grupę perkeltiems asmenims teisė į pasimatymus nenustatyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju nebuvo pažeistos. Buvusios sutuoktinės pareiškimą apie išsiskyrimo priežastis teismas įvertino kritiškai, nes pareiškėjas, jeigu ir negaudavo pasimatymų, tai tik dėl savo drausminių nuobaudų, kurios nustatytos įvykdytuose ir nepripažintuose neteisėtais Vilniaus pataisos namų administracijos nutarimuose. Jokių kitų duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų prašęs suteikti ilgalaikį ar trumpalaikį pasimatymą, o Vilniaus PN administracija tokio prašymo būtų nepatenkinusi, byloje nėra. Todėl šiuo aspektu teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, esą, jis patyrė žalą dėl nutrūkusių socialinių ryšių, nėra pagrįsti.

43Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, jo teisės buvo pažeistos, nes Vilniaus pataisos namuose duše tik vieną kartą per savaitę yra paleidžiamas šiltas vanduo. Dėl maudymosi po dušu sąlygų teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 258 punktą nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Tai, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, nustatyta ir HN 76:2010 68 punkte. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo pretenzijas teismas taip pat laikė nepagrįstomis.

44Teismas nurodė, kad, pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN yra per mažai klozetų, t. y. tualetu, kuriame yra 5 klozetai, naudojasi 110 žmonių, be to, paminėtas žmonių skaičius turi naudotis tik 3 prausyklomis. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, 12 žmonių tualete turi būti 1 klozetas, o 1 praustuvė skirta dešimčiai asmenų. Taigi, teismo vertinimu, šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti, nes atsakovas nepateikė duomenų, įrodančių priešingas aplinkybes. Pažymėjo, jog šiuo aspektu šį pažeidimą teismas įvertins vertindamas priteistinos žalos dydį.

45Teismas nurodė, jog pareiškėjas taip pat skundėsi, kad Vilniaus PN nėra naikinami tarakonai ir žiurkės. Pažymėjo, kad į bylą yra pateikta Vilniaus PN su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ (toliau – ir UAB „Dezinfa“) sudaryta sutartis dėl dezinfekcijos atlikimo. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai apie tarakonus bei žiurkes nėra pagrįsti jokiais įrodymais, o atsakovas įrodė, jog imasi priemonių palaikyti higienos sąlygas Vilniaus pataisos namuose.

46Teismas nurodė, kad pareiškėjas žalą kildino ir iš netinkamo maitinimo. Pažymėjo, jog asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, pagal kurią arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nedirbantis vyras (kokiu buvo pareiškėjas), laikomas laisvės atėmimo vietoje, per parą turi gauti 2298 kcal, 72 g riebalų, 72 g baltymų, iš kurių 31 g gyvūniniai, 334 g angliavandenių, iš kurių 88 g mono ir disacharidai, vitaminų: 0,2 mg A, 1,8 mg B1, 1,7 mg B2, 13,3 mg PP, 42,8 g C, 10 mg E ir 3 mg B12, mineralinių medžiagų: 1,5 g Na, 2,5 g K, 0,6 g Ca, 0,4 g Mg, 0,9 g P ir 10 mg Fe. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Vilniaus VMVT) 2014 m. sausio 3 d. bei 2013 m. gruodžio 16 d. raštai patvirtino, kad, Vilniaus VMVT atlikus Vilniaus PN valgykloje maisto tvarkymo patikrinimą, nustatyta, kad Vilniaus PN maitinimas vykdomas vadovaujantis paminėtomis fiziologinėmis mitybos normomis, taip pat Vilniaus PN laikosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintų Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės

472 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintų Valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti žalą dėl netinkamo maitinimo Vilniaus pataisos namuose teismas laikė nepagrįstu.

48Teismas įvertino ir pareiškėjo teiginius, kad, esą, jis 2013 m. rugpjūčio 23 d. buvo sumuštas Vilniaus PN pareigūnų. Teismas pabrėžė, kad šios aplinkybės buvo patikrintos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros, kuri 2013 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo, kad yra pagrįstai nutrauktas ikiteisminis tyrimas Vilniaus pataisos namų pareigūnų atžvilgiu.

49Teismas, apibendrindamas pareiškėjo teiginius dėl Vilniaus PN administracijos veiksmų, padarė išvadą, kad iš esmės pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos tik iki 2010 m. balandžio 11 d. jam būnant kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje dėl to, jog buvo pažeidžiami teisės aktų numatyti minimalūs kamerų plotai. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi. Pastebėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje

50byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Teismas atkreipė dėmesį, kad šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, jog neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, taip pat 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

51Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, todėl, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (358 paras pareiškėjas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje buvo laikomas netinkamai), į tai, kad pareiškėjui reali žala sveikatai nepadaryta, nes nėra nustatytas priežastinis ryšys dėl Vilniaus PN administracijos veiksmų ir pareiškėjo sveikatos sutrikimų, kad pažeidimai buvo padaryti iki 2010 m. balandžio 11 d., t. y. itin seniai, o pareiškėjas savo teises pradėjo ginti tik 2014 m. vasario 7 d., pateikdamas teismui skundą, todėl pareiškėjui neturtinė žala pinigais gali būti priteisiama tik dėl to, kad atsakovas Lietuvos valstybė ir jo atstovas Vilniaus PN neprašė taikyti ieškinio senaties termino, kad pareiškėjas dėl savo drausminių pažeidimų, t. y. dėl savo kaltės, buvo talpinamas į kamerų tipo patalpas ir baudos izoliatorių, kad pareiškėjui galbūt trūko praustuvių ir klozetų, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Vilniaus PN laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga 2005 m. liepos 1 d.–2007 m. sausio 1 d. buvo 550 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), 2007 m. sausio 1 d.–2007 m. liepos 1 d. buvo 600 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimą Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), 2007 m. liepos 1 d.–2008 m. sausio 1 d. buvo 700 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), 2008 m. sausio 1 d.–2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo 800 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“)) bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos

52dydį teismas įvertino 1 200 eurais, kurią priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų. Teismo vertinimu, didesnės negu 1 200 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

53Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos prašė ir dėl netinkamų etapavimo sąlygų. Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi. Nustatė, kad Viešojo saugumo tarnyba prašė taikyti ieškinio senaties terminą dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, o pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galbūt netinkamas etapavimo sąlygas. Pareiškėjo teiginius, jog kreiptis į teismą panaudodami smurtą trukdė Vilniaus PN pareigūnai, paneigė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimai, kuriais nuspręsta nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo skundą dėl Vilniaus PN pareigūnų veiksmų. Taigi, teismo vertinimu, senaties terminas šiuo atveju taikytinas ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. vasario 7 d., spręstinas klausimas tik dėl neturtinės žalos, kildinamos iš konvojavimo reikalavimų pažeidimo, atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 7 d.

54Teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklių 109, 142 punktais. Nustatė, kad paminėtu laikotarpiu (nuo 2011 m. vasario 7 d.) pareiškėjas buvo vežamas etapu 2011 m. kovo 25 d., 2011 m. balandžio 1 d., 2011 m. rugpjūčio 26 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2011 m. lapkričio 4 d., 2011 m. lapkričio 11 d., 2012 m. kovo 30 d., 2012 m. balandžio 6 d., 2012 m. rugsėjo 14 d., 2012 m. rugsėjo 21 d., 2013 m. liepos 26 d., 2013 m. rugpjūčio 2 d., 2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. spalio 4 d., 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. sausio 31 d. Pareiškėjas buvo etapuojamas automobiliais MAZ, kurių valst. Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ), „Mercedes Benz“, kurio valst. Nr. ( - ), bei „Iveco“, kurio valst. Nr. ( - ). Remdamasis šių automobilių registracijos liudijimų duomenimis bei VST kelionės žiniaraščiais bei konvojuojamųjų sąrašais, teismas nustatė, kad leistinas pervežamų tokiais automobiliais asmenų skaičius nebuvo viršytas. Iš paminėtų automobilių schemų teismas nustatė, jog konvojavimui skirtuose automobiliuose yra tiek šildymo sistema, tiek ir vėdinimo liukas. Be to, VST pateikti duomenys patvirtino, kad dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo reikalavimai nurodytuose specialiosios paskirties automobiliuose atitinka teisės aktų reikalavimus. Kadangi visos transporto priemonės registruotos teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka techninius reikalavimus, o saugos diržus numato gamintojas, konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, teismas negalėjo. Teismas vadovavosi Taisyklių 57 punktu. Pažymėjo, jog pareiškėjas įrodinėjo, kad jis negalėjo tinkamai vežtis daiktų, tačiau Konvojavimo taisyklėse nėra nustatyta, kiek asmuo su savimi gali vežtis daiktų, o Taisyklės nėra adresuojamos Viešojo saugumo tarnybai. Taigi ši tarnyba negalėjo pažeisti Taisyklių 57 punkto nuostatų. Teismas akcentavo, kad analogišką poziciją analogiškoje byloje išreiškė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2217/2013.

55Teismas ypač pabrėžė, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje, tačiau dokumentacijoje konvojuojamojo pareiškėjo nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas privalėjo reikšti pretenzijas, nes šiuo atveju jis nepateikė ne tik Viešojo saugumo tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų, bet ir žalos įrodymų.

56Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad Viešojo saugumo tarnyba neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl konvojavimo metu patirtų nepatogumų atsakovui, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, nervinę įtampą ir nepatogumus, nėra pakankami galbūt padarytai žalai įrodyti. Ypač pabrėžė, kad, pagal ,,Google“ maps visuotinai prieinamus duomenis, atstumas nuo Vilniaus PN

57iki Laisvės atėmimo vietų ligoninės tėra apie 4 km, todėl, teismas įvertinęs, viena vertus, kad pareiškėjas sportuoja, antra vertus, kad pareiškėjas negali išlaikyti 4 km kelionės, padarė

58išvadą, kad šie pareiškėjo argumentai neatitinka tikrovės. Taigi teismas pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atmetė kaip nepagrįstą.

59III.

60Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 161–163) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą ir visiškai patenkinti skundą.

61Pareiškėjas nurodo, kad teismas nuo 2010 m. balandžio 11 d. neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kai buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Teismas vietoje 4 kv. m, be baldų, taikė 3,6 kv. m, įskaičiuodamas ir baldus. Neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai. Pažymi, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 1 nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. vasario 14 d., t. y. 9 mėn., buvo laikomas pažeidžiant ploto reikalavimus, tačiau Vilniaus PN nepateikė teismui jokios medžiagos. Pastebi, kad Vilniaus PN pateikė teismui netikrą informaciją dėl 412 ir 403 sekcijų, sumažinant plane po vieną miegamąją vietą. Pareiškėjo teigimu, į baudos izoliatorių ir kamerų tipo patalpas patekdavo ne savo valia, kadangi galėjo būti baudžiamas švelnesnėmis nuobaudomis. Neturėjo reikiamo ploto ir būdamas gyvenamojoje sekcijoje. Pareiškėjas nurodo, kad pasportavus nebuvo galimybės nusiprausti po dušu, tai yra grubus pažeidimas, įvertintinas pinigais. Negalėjo matytis su žmona, dėl to iširo šeima. Buvo netinkamai maitinamas. Be to, prašo netaikyti senaties termino dėl konvojavimo, nes Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties terminų. Buvo etapuojamas netinkamomis sąlygomis, senomis mašinomis. Skųsdavosi žodžiu, nežinojo, kad galima rašyti skundus į žurnalą, nes jo nebuvo matęs.

62Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 151–154) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, ir jo skundą atmesti.

63Vilniaus pataisos namai nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista nuo 2005 m. iki 2010 m., kai byloje nėra nė vieno tai patvirtinančio įrodymo. Teigia, jog pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo dėl atsakovo veiksmų iki 2011 m. vasario 14 d. turėtų būti pritaikytas senaties terminas. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių.

64Jis neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Vilniaus pataisos namai pažymi, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Įrodymų, jog laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose itin neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatos būklę, jis nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgtis, sudarydamas netinkamas laikymo sąlygas drausmės grupės kamerose. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atliko baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose už pataisos įstaigos drausmės pažeidimus. Pastebi, kad dėl praustuvių ir klozetų trūkumo pataisos įstaigoje pareiškėjas nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, vien tik deklaratyvius, abstrakčius teiginius. Jis nesiskundė

65dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje viso bausmės atlikimo metu, t. y. nuo 2005 m. iki 2014 m. Pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Akcentuoja, kad teismas nepagrįstai ir netinkamai priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 200,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, neįvertinęs aplinkybės, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.

66Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 66–69) prašo nepatenkinti apeliacinio skundo, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

67Vilniaus pataisos namai nurodo, kad daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista nuo 2005 m. iki 2010 m., kai byloje nėra nė vieno tai patvirtinančio įrodymo, nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjas nesiskundė dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje viso bausmės atlikimo metu, t. y. nuo 2005 m. iki 2014 m. Jis didžiąją dalį bausmės atliko baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose už pataisos įstaigos drausmės pažeidimus. Teiginiai dėl per mažų maisto kiekių, neatitinkančių fiziologinių mitybos normų, yra niekuo nepagrįsti, paremti tik pareiškėjo subjektyvia nuomone. Vilniaus pataisos namai pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismas nepagrįstai ir netinkamai priteisė

68iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 200,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, neįvertinęs aplinkybės, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.

69Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 65) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo dalį dėl konvojavimo sąlygų palikti nepakeistą.

70Viešojo saugumo tarnyba nurodo, kad teismas nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų.

71Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 2–6) nesutinka su apeliaciniu skundu.

72Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas turi pateikti įrodymus, jog jo teisės į minimalų plotą nebuvo pažeistos. Jis buvo laikomas perpildytose kamerose, todėl patyrė žalą. Prašo remtis tik ta teisės baze, kuri neprieštarauja EŽTT sprendimams ir kitiems tarptautiniams įsipareigojimams. Atkreipia dėmesį, kad skunde nurodė motyvus, nors ne visus, kodėl negalėjo kreiptis į teismą. Siekdamas išvengti susidorojimo, tik paaiškėjus, kad bus pervežtas į kitus pataisos namus, ėmėsi ginti savo teises. Visa tai gali patvirtinti liudytojai. Prašymas dėl senaties taikymo atmestinas, neleidžiant atsakovui išvengti teisinės atsakomybės. Teigia, jog duomenys apie sveikatos būklę užfiksuoti medicininėje ligos istorijoje. Vilniaus PN žinojo jo ligos istoriją. Natūralu, kad būnant netinkamomis sąlygomis silpsta imunitetas ir atsiranda įvairūs susirgimai. Pažymi, kad jam buvo skiriamos per griežtos nuobaudos. Vilniaus PN nepateikė įrodymų, kiek yra klozetų ir kriauklių. Pastebi, jog EŽTT, valstybei neužtikrinus 4 kv. m ploto, laiko nepriimtinais ir nesuderinamais su pagarba žmogaus orumui ir jo teisėms veiksmais. Savo teisių pažeidimą grindžia ne Lietuvos teisine baze, o EŽTT suformuota praktika, kuri turi aukštesnę juridinę galią. Atsakovo atstovas turi elgtis taip, kaip numato įstatymai, kad nebūtų poreikio ginti galbūt pažeistas teises.

73Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 1) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo dalį dėl konvojavimo sąlygų palikti nepakeistą.

74Viešojo saugumo tarnyba nurodo, kad sutinka su atsakovo argumentais, jog pareiškėjas praleido senaties terminą, tačiau atkreipia dėmesį, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).

75Teisėjų kolegija

konstatuoja:

76IV.

77Apeliaciniai skundai atmestini.

78ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Vilniaus pataisos namų ir Viešojo saugumo tarnybos) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

79Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Vilniaus pataisos namų administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuorodomis į (jo neįvardytų) teisės aktų nustatytų higienos ir sanitarinių normų nesilaikymą kamerose ir kitose patalpose, kuriose jam teko gyventi ir būti, atliekant laisvės atėmimo bausmę pas atsakovą laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario 14 d. Savo teisių pažeidimą pareiškėjas taip pat sieja su higienos normų dušuose pažeidimu, netinkamu jo maitinimu, jo sumušimu 2013 m. rugpjūčio 23 d., teisės į pasimatymus su sutuoktine suvaržymu bei jo konvojavimo sąlygų netinkamumu.

80Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą ir jo konvojavimo sąlygas, jo maitinimo organizavimą ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir ar Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje (nekalbant apie pareiškėjo nurodytus su teise į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą bei naudojimąsi tualetu ir praustuve sietinus pažeidimus) pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

81Kalbant apie pareiškėjo skundo dalį, sietiną su jo asmeninės teisės turėti Konvencijos

823 straipsnio taikymo prasme tinkamas laikymo Vilniaus pataisos namuose sąlygas, kolegija pažymi, kad, spręsdamas šią ginčo dalį, be Konvencijos 3 straipsnyje nurodytų neleistino elgesio su žmogumi kriterijų (kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys) pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė nacionalinės teisės aktų specialiai nustatytus asmens laikymo laisvės atėmimo vietose (Vilniaus pataisos namų nuteistiesiems skirtose patalpose) tinkamumo kriterijus. Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (jų atskirų normų) tarpusavio sąsajos ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos

833 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju nuteistuoju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad tuo pačiu buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

84Pasisakydama dėl faktinės byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytu jo buvimo Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu (nuo 2005-07-01 iki 2014-02-14) teisinius santykius dėl minimalių ploto normų nustatymo nuteistiesiems reglamentavo du skirtingi teisės aktai: iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusi HN 76:1999 (pagal ją, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, turėjo tekti 5 kv. m kameros ploto, o kitur – 3 kv. m ploto), nuo 2010 m. balandžio 11 d. – Taisyklės (pagal jas, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose). Kalbant apie šias normas, pastebėtina, kad jose nėra jokių nuorodų apie jų koregavimą, atsižvelgiant į patalpose esančių baldų užimamą plotą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl būtinumo atsižvelgti į baldų užimamą plotą nacionalinės teisės taikymo požiūriu kolegijos nepripažintini pagrįstais ir, kolegijos manymu, savaime negali būti pripažinti reikšmingais, sprendžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatų laikymosi klausimą, nes tam tikras patalpos ploto (jos erdvės) sumažėjimas dėl minimalaus baldų kiekio negali nulemti Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme reikšmingo neigiamo poveikio nuteistajam padidėjimo. Taikydamas paminėtas Taisyklių nustatytas ploto normas situacijai, buvusiai pareiškėjo atveju po 2010 m. balandžio 11 d., pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, kurie (išskyrus aptartą baldų poveikį) pareiškėjo iš esmės nekvestionuojami, pagrįstai konstatavo, kad po šios datos kamerų plotai, kur buvo patalpintas pareiškėjas, atitiko Taisyklių nustatytus reikalavimus. Kalbant apie situaciją nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2010 m. balandžio 11 d., teismas pagrįstai konstatavo, kad, pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje, buvo pažeidžiami tuomet galiojusios paminėti (6.15 p. nustatyti) HN 76:1999 reikalavimai. Teismas, įvertindamas tokių pažeidimų trukmę (358 paros) bei, kolegijos manymu, pagrįstai pritaikęs CK 1.126 straipsnio

852 dalies nuostatą dėl ieškinio senaties netaikymo byloje nagrinėjamai situacijai, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad šių tęstinio pobūdžio pažeidimų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė pinigine išraiška atlygintiną neturtinę žalą. Nurodytos (teismo įvertintos) aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, kad taip pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Iš esmės dėl tų pačių argumentų kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimai dėl su per mažu prausyklų ir klozetų skaičiumi sietinos neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįsti.

86Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyti teisės akto (paminėtos HN 76:1999, o kartu ir Konvencijos 3 str.) pažeidimai leidžia taikyti ginčo santykiams CK nustatytą neturtinės žalos atlyginimo institutą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK

876.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

88Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į pirmiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateikta motyvacija bei padarytomis išvadomis. Atskirai pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pasirinkto pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio (1 200 Eur), kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kreipęsis į teismą tik 2014 m. vasario 7 d., tuo apsunkino ir iš dalies padarė neįmanomu teismui surinkti konkrečius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose netinkamumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme, nes, praėjus pakankamai dideliam laikui nuo aptariamo laikotarpio (nuo 2005-07-01 iki 2010-04-11) pasibaigimo, tokių įrodymų pateikimo teismui galimybės objektyviai buvo apsunkintos. Todėl, spręsdamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, teismas turėjo remtis ir tam tikromis prielaidomis (pastebėtina, traktuodamas jas pareiškėjo naudai). Šiame kontekste pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog paminėtu laikotarpiu (ir iki kreipimosi į teismą) pareiškėjas būtų reiškęs tam tikras pretenzijas ar skundus dėl konkrečių jo laikymo Vilniaus pataisos namuose sąlygų. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama) dėl aplinkybių, kurios, pagal teismą, turi įtakos pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymui. Pastebėtina, kad teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos žalos dydį, atsižvelgė į šių aplinkybių visumą, t. y. nesuteikė nei vienai iš šių aplinkybių ypatingos (išskirtinės) reikšmės.

89Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

90Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio

911 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

92Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

93Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b.... 5. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino, nurodydamas, kad negalėjo... 6. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2005 m. liepos 1 d. iki šiol yra laikomas... 7. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad daug kartų jam buvo skiriamos nuobaudos,... 8. 3–4 žmonėmis, o dažnai net iki 7 žmonių vienu metu.... 9. Pareiškėjas pažymėjo, jog nuobaudų skyrimo metu jam buvo draudžiami ne... 10. Pareiškėjas akcentavo, kad pataisos namuose nėra karšto vandens, jis... 11. Pareiškėjas nurodė, kad reguliariai buvo konvojuojamas į Laisvės atėmimo... 12. Pareiškėjas teigė, kad, atėjus ekonominei krizei, nuo 2009 m. lapkričio 13... 13. Pareiškėjo nuomone, dėl nurodytų aplinkybių sąlygos laisvės atėmimo... 14. kad ilgametė Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija nustato, jog... 15. Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus... 16. Vilniaus pataisos namai nurodė, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų... 17. Vilniaus pataisos namai teigė, jog pareiškėjas kamerų tipo ar baudos... 18. Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos, baudos... 19. Vilniaus pataisos namai teigė, kad visos pareiškėjo skundo aplinkybės... 20. Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad pareiškėjui atliekant bausmę... 21. Vilniaus pataisos namai nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės... 22. Vilniaus pataisos namai nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl... 23. Vilniaus pataisos namai pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala... 24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie... 25. Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad konvojuojamųjų apskaitos dokumentai... 26. ir, pagal konvojaus kelionės žiniaraščiuose nurodytus duomenis, nebuvo... 27. 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo... 28. Viešojo saugumo tarnyba pažymėjo, jog pareiškėjas, manydamas, kad jo... 29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos... 30. Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė... 31. Kalėjimų departamentas pabrėžė, kad pareiškėjas jokių įrodymų,... 32. Kalėjimų departamentas pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra... 33. Kalėjimų departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas... 34. II.... 35. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu... 36. (II t., b. l. 134–148) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas... 37. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario... 38. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo... 39. CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, Viešojo... 40. Teismas nurodė, kad vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašė... 41. pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d.... 42. Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, drausminių nuobaudų atlikimo metu... 43. Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, jo teisės buvo pažeistos, nes... 44. Teismas nurodė, kad, pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN yra per mažai... 45. Teismas nurodė, jog pareiškėjas taip pat skundėsi, kad Vilniaus PN nėra... 46. Teismas nurodė, kad pareiškėjas žalą kildino ir iš netinkamo maitinimo.... 47. 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir... 48. Teismas įvertino ir pareiškėjo teiginius, kad, esą, jis 2013 m. rugpjūčio... 49. Teismas, apibendrindamas pareiškėjo teiginius dėl Vilniaus PN... 50. byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos... 51. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje... 52. dydį teismas įvertino 1 200 eurais, kurią priteisė iš Lietuvos valstybės,... 53. Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos prašė ir dėl... 54. Teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklių 109, 142 punktais. Nustatė, kad... 55. Teismas ypač pabrėžė, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti... 56. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad Viešojo... 57. iki Laisvės atėmimo vietų ligoninės tėra apie 4 km, todėl, teismas... 58. išvadą, kad šie pareiškėjo argumentai neatitinka tikrovės. Taigi teismas... 59. III.... 60. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 161–163) prašo panaikinti... 61. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nuo 2010 m. balandžio 11 d. neteisingai... 62. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniu... 63. Vilniaus pataisos namai nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog... 64. Jis neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nepateikė įrodymų dėl... 65. dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje viso bausmės atlikimo... 66. Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus... 67. Vilniaus pataisos namai nurodo, kad daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė į... 68. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 200,00 Eur... 69. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos,... 70. Viešojo saugumo tarnyba nurodo, kad teismas nepažeidė materialinių ir... 71. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (III t., b. l. 2–6)... 72. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas turi pateikti įrodymus, jog jo... 73. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos,... 74. Viešojo saugumo tarnyba nurodo, kad sutinka su atsakovo argumentais, jog... 75. Teisėjų kolegija... 76. IV.... 77. Apeliaciniai skundai atmestini.... 78. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai... 79. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad... 80. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių... 81. Kalbant apie pareiškėjo skundo dalį, sietiną su jo asmeninės teisės... 82. 3 straipsnio taikymo prasme tinkamas laikymo Vilniaus pataisos namuose... 83. 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus,... 84. Pasisakydama dėl faktinės byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi,... 85. 2 dalies nuostatą dėl ieškinio senaties netaikymo byloje nagrinėjamai... 86. Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje,... 87. 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo... 88. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į... 89. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas... 90. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140... 91. 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija... 92. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti... 93. Nutartis neskundžiama....