Byla 1A-316-175/2018

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Genovaitei Ročienei, nuteistajam L. S., jo gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsniu prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2016 m. birželio 2 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės (1 (vieni) metai 9 (devyni) mėnesiai 12 (dvylika) dienų) dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 3 (treji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, nukentėjusiojo E. G. (E. G.) naudai iš nuteistojo L. S. priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

    1. L. S. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ( - ), 2017 m. birželio 2 d., apie 20.30 val., ( - ) būrio tyrimo metu tiksliai nenustatytame ( - ) kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą E. G. atžvilgiu, smaugdamas jam kaklą savo dešine ranka, tenkino lytinę aistrą prieš jo valią, uždėjęs savo kairę ranką ant E. G. kairės rankos plaštakos ir būdamas su apatinėmis kelnaitėmis trynė savo lytinį organą, kurio apnuoginęs nebuvo. Taip pat 2017 m. birželio 11 d., apie 21.30 val., ( - ) būrio tyrimo metu tiksliai nenustatytame miegamajame kambaryje, grasindamas panaudoti ir panaudodamas fizinį smurtą E. G. atžvilgiu – smaugdamas jam kaklą susuktais marškinėliais, tenkino lytinę aistrą prieš jo valią, kai jo paliepimu E. G. masturbavo rankomis jo apnuogintą lytinį organą.
    2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad L. S. kaltė įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma ir abejonių nekelia, faktinės nusikaltimo aplinkybės nustatytos teisingai.
    3. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. S. prašo: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 16 d. nuosprendį; įvertinti faktą, kad šioje byloje nėra nei vieno tiesioginio liudytojo ar biologinių pėdsakų, galinčių realiai patvirtinti nusikalstamos veikos faktą; bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka; priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; priteisti iš E. G. 10 000 Eur neturtinei žalai, padarytai melagingais kaltinimais, atlyginti; užtikrinti dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
      1. Skunde nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, buvo nekonkretus, netikslus, spėliojantis ir akivaizdžiai melavo. Nuosprendyje nustatyta, kad nusikalstama veika įvykdyta tyrimo metu tiksliai nenustatytame ( - ) kambaryje. Nuteistajam neaišku, kaip jis gali būti apkaltintas ir nuteistas už išprievartavimą, jeigu tyrimo metu nebuvo nustatyta patalpa, kurioje tai įvyko. Tai akivaizdus įrodymas, kad nuteistasis nekaltas. Iš nukentėjusiojo parodymų taip pat neaišku, kada įvyko nusikalstami veiksmai: 20.30 val. ar 21.30 val. Tai akivaizdus įrodymas, kad nukentėjusysis meluoja. Nukentėjusysis nebuvo nuoseklus ir duodamas paaiškinimus apie tai, ar nuteistasis buvo apnuoginęs lytinį organą, ar smaugė abiem rankomis, ar viena ranka, kur nuėjo iš karto po nusikalstamos veikos padarymo. Toks parodymų nenuoseklumas patvirtina, kad nukentėjusysis meluoja. Abejotini ir nukentėjusiojo parodymai apie bendravimo su nuteistuoju aplinkybes iki tariamo nusikaltimo. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis negali tiksliai atsiminti datos ir laiko, kada įvyko tariamas išprievartavimas, skirtingai nurodė savo buvimo vietą 2017 m. birželio 11 d., įrodo, kad jis meluoja.
      2. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad psichologė A. K. paaiškino, kad nukentėjusysis visada buvo problemiškas, linkęs į konfliktus. Kaip galimai patyręs seksualinę prievartą jis elgėsi neįprastai ramiai ir labiausiai akcentavo ne patį nusikaltimą, o nenorą grįžti į būrį. Nukentėjusysis ne kartą savo parodymuose pabrėžė tai, kad turi skolų, už kurias neva turi atidirbti nuteistiesiems. Liudytoja S. Š. nurodė niekada nepamaniusi, kad nuteistasis gali seksualiai priekabiauti prie nukentėjusiojo. Nuteistojo elgesys buvo toks pats, kaip ir kitų nuteistųjų. Nukentėjusysis sakė, kad prie jo niekas nesikabinėja. Liudytojas D. B. nurodė, kad nukentėjusysis E. G. primelavo. Liudytojas A. Ž. teigė, kad nukentėjusysis gana nuosekliai viską pasakojo, tačiau iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jie nėra nuoseklūs. Kiti liudytojai O. K., R. Š., L. M., A. G., K. V. patvirtino girdėję, kaip nukentėjusysis kalbėjo apie norą išeiti iš būrio ir planą melagingai apkaltinti nuteistąjį.
      3. Skunde nuteistasis nurodo nesutinkantis su teismo išvada, kad jis nukentėjusiajam rašė grasinantį raštelį. Iš to raštelio turinio matyti, kad jokių grasinimų jame nėra. L. S. tvirtina tik norėjęs išsiaiškinti, kodėl nukentėjusysis jį melagingai apkaltino, tačiau jokios agresijos prieš nukentėjusįjį tame raštelyje nėra. Neteisingai teismas vertino ir specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatytos dvi kraujosruvos kaklo priekyje, jos galėjo būti padarytos rankomis ir marškinėliais. L. S. pažymi, kad jei būtų smaugęs rankomis, ant kaklo būtų likusios ne dvi, o daugiau kraujosruvų. O jei būtų smaugęs su susuktais marškinėliais, būtų viena horizontali smaugimo žymė. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad nukentėjusysis meluoja.
    4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
    5. Nuteistojo L. S. apeliacinis skundas atmetamas.
    1. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. S. ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 150 straipsnio 3 dalį teigdamas, kad jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų nėra, o jo kaltė grindžiama tik nenuosekliais ir melagingais nukentėjusiojo parodymais. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir juos dar kartą įvertinusi, sprendžia, kad nuteistojo skundo argumentai dėl neteisingo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti.
    2. Bendrosios duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
    3. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjant L. S. bylą pirmosios instancijos teisme aukščiau paminėtų reikalavimų buvo laikomasi. Skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai aprašė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, pateikė jų teisinį vertinimą. Nuosprendyje nurodyta, kuriuos įrodymus teismas laiko L. S. kaltę įrodančiais, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus ir spręsdamas dėl nuteistojo kaltės nesivadovauja, pateikė tokio vertinimo motyvus. Spręsdamas dėl L. S. kaltės padarius BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiojo E. G., bet ir liudytojų parodymais, rašytiniais bylos duomenimis. Iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu.
    4. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo L. S. teiginiais, kad nukentėjusysis E. G. viso proceso metu nebuvo nuoseklus, parodymus keitė, negalėjo atsiminti reikšmingų aplinkybių, o tai įrodo, kad jis melavo siekdamas nepagrįstai apkaltinti L. S.. Iš skirtingu proceso metu duotų E. G. parodymų matyti, kad dėl esminių su jo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika susijusių aplinkybių jis buvo nuoseklus, t. y. viso proceso metu kategoriškai tvirtino, kad L. S. lytinę aistrą prieš jo valią tenkino du kartus, skirtingomis dienomis, skirtinguose kambariuose, abu kartus jis buvo priverstas ranka masturbuoti L. S. lytinį organą, antruoju atveju L. S. naudojo fizinį smurtą – smaugė rankomis ir susuktais marškinėliais. Nuoseklus nukentėjusysis buvo ir pasakodamas apie L. S. elgesį, bendravimą iki nusikalstamų veikų padarymo (glostė galvą, lietė užpakalį, liepdavo daryti masažą, siūlė santykiauti oraliniu arba analiniu būdu). Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad nukentėjusiojo tariamą parodymų nenuoseklumą nuteistasis grindžia atskiromis frazėmis, sakiniais, žodžiais, nukentėjusiojo pasakytais skirtingu proceso metu, tačiau nukentėjusiojo parodymus vertinant jų visumos aspektu jokių pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo nekyla. Nuteistojo skunde išskirti nukentėjusiojo E. G. parodymų fragmentai nepaneigia nuosprendyje pateikto nukentėjusiojo parodymų, kaip nuoseklių ir patikimų, vertinimo, kadangi nukentėjusiojo parodymai, kaip ir kiti byloje surinkti įrodymai, buvo įvertinti laikantis BPK reikalavimų – tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma.
    5. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis negalėjo tiksliai nurodyti tikslaus L. S. įvykdyto nusikaltimo laiko – 20.30 val. ar 21.30 val., taip pat tikslios vietos – ( - ) kambaryje Nr. ( - ), ar ( - ) kambaryje Nr. ( - ), pati savaime nereiškia, kad nukentėjusiojo parodymai apie jo atžvilgiu įvykdytą nusikaltimą yra melagingi, o nuteistasis nusikalstamos veikos, dėl kuris jis pripažintas katu ir nuteistas, nepadarė.
    6. Remiantis teismų praktika nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, veikos aprašyme nurodomi tokiu tikslumu, kiek juos įmanoma nustatyti byloje surinktais duomenimis ir kiek yra būtina sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl jam inkriminuotų nusikaltimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-222/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-139/2016). Nagrinėjamu atveju nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų padarymo laikas, vieta bei jų padarymo aplinkybės nustatyti ir kaltinamajame akte bei skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti pakankamai tiksliai, tiek kiek tai buvo įmanoma nustatyti remiantis byloje surinkta medžiaga ir kiek tai buvo būtina sprendžiant V. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal jam pareikštą kaltinimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir prokurorui pagarsinus kaltinamąjį aktą nuteistasis neteigė, kad kaltinimas jam nesuprantamas, kaltinimo esmė neaiški. Vien tai, kad nebuvo nustatytas labai tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas (apie 20.30 val. ir apie 21.30 val.) ir vieta (( - ) būrio tyrimo metu tiksliai nenustatytame ( - ) kambaryje) savaime nesudaro pagrindo teigti, kad taip buvo pažeistos BPK 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos ir tai sutrukdė teismui teisingai išnagrinėti baudžiamąją bylą. Byloje nustatyta, kad nusikalstama veika prieš E. G. buvo įvykdyta ( - ) esančiuose ( - ) kambariuose apie 20.30–21.30 val., šią veiką įvykdė L. S. ir šios aplinkybės nustatytos ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytais ir įvertintais įrodymais.
    7. Apie jo atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką nukentėjusysis papasakojo kambaryje kartu gyvenusiam D. B., kuris iš E. G. sužinotas aplinkybes, taip pat aplinkybes, susijusias su L. S. elgesiu iki nusikalstamos veikos padarymo, nurodė ( - ) jį apklaususiam A. Ž.. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. B. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paneigė, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl tiki D. B. ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotais liudytojo parodymais (3 t., b. l. 149, 150). Tai, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo D. B. parodymai yra teisingi netiesiogiai patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, kuris nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo peržiūrėtas, specialisto išvada, kurioje konstatuoti nukentėjusiajam padaryto sužalojimai, jų padarymo mechanizmas, galimas padarymo laikas, liudytojų A. Ž., A. K., S. Š. teisme duoti parodymai. Nors šiuose įrodymų šaltiniuose tiesiogiai nėra užfiksuotos nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, šie įrodymai patvirtina nukentėjusiojo E. G. parodymus, kuriuose, kaip minėta, esminių prieštaravimų nenustatyta.
    8. Kolegija, vertindama nuteistojo L. S. parodymų patikimumą, jo iškeltą versiją, pažymi, kad nors nuteistasis viso proceso metu kategoriškai neigė seksualiai prievartavęs nukentėjusįjį E. G., tvirtino, kad nukentėjusysis jį melagingai apkaltino, objektyvių įrodymų, kurie tokią versiją patvirtintų, byloje nėra. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti liudytojai L. S., R. Š., O. K., A. G., kurie teigė girdėję nukentėjusįjį kalbant apie planus melagingai apkaltinti L. S., tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių asmenų parodymus kitų įrodymų kontekste, pagrįstai jų nelaikė L. S. versiją patvirtinančiais, nurodė aiškius motyvus, kodėl jų paaiškinimais netiki (3 t. b. l. 148,149). Kolegija, išanalizavusi minėtų liudytojų parodymus, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pateiktu šių asmenų parodymų vertinimu. Liudytojai L. S., R. Š., O. K., A. G. patvirtindami, kad nukentėjusysis L. S. melagingai apkaltino norėdamas jam pakenkti, tuo pačiu nurodė ir tai, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo santykiai buvo geri, nukentėjusiojo niekas neskriaudė, nesutarimų tarp L. S. ir E. G. nebuvo. Toks liudytojų parodymų prieštaringumas, negalėjimas nurodyti logiškai paaiškinamo apkalbėjimo motyvo, neleidžia jų parodymų laikyti patikimu įrodymu, patvirtinančiu nuteistojo iškeltą versiją.
    9. Iš skundo turinio galima spręsti, kad savo nekaltumo įrodymu nuteistasis laiko psichologės A. K. ir auklėtojos S. Š. parodymus, kurie, pasak nuteistojo, patvirtina, kad nukentėjusysis, apkaltindamas jį nusikaltimo padarymu, melavo. Tačiau toks nuteistojo vertinimas, kaip ir kritikuojant nukentėjusiojo parodymų patikimumą, iš esmės yra grindžiamas tik iš minėtų liudytojų parodymų išskirtais atskirais momentais nevertinant jų visumos aspektu. Liudytojos A. K. paaiškinimai apie tai, kad jai yra tekę bendrauti su nukentėjusiuoju dėl pykčio, streso valdymo, kad E. G. pasakė nenorintis grįžti į būrį, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad nukentėjusysis melavo. A. K. savo parodymuose patvirtino ir tai, kad pasakius nukentėjusiajam, jog tai yra rimtas kaltinimas ir paklausus, ar šis neperdeda, nukentėjusysis E. G. atsakė, kad ne. Šios aplinkybės savo skunde nuteistasis nemini. Taip pat nuteistasis L. S. skunde neužsimena ir apie liudytojos S. Š. nurodytas aplinkybes, kad jai jau kurį laiką buvo kilęs įtarimas, jog nukentėjusysis gali būti skriaudžiamas, kad jai krito į akis L. S. elgesys su nukentėjusiuoju (3 t., b. l. 30, 31). Iš paminėtų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis savo skundą grindžia ta liudytojais apklaustų asmenų parodymų dalimi, kuri jam yra palanki, ignoruodamas tą parodymų dalį, kuri patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Tačiau toks vertinimas, kaip minėta, neatitinka iš BPK 20 straipsnio išplaukiančio reikalavimo visus byloje surinktus įrodymus vertinti ne atsietai, o visumoje, kaip tai padaryta skundžiamame nuosprendyje.
    10. Atsakant į nuteistojo skundo argumentus dėl specialisto išvados Nr. ( - ), kaip paneigiančios nukentėjusiojo versiją dėl smaugimo rankomis ir marškinėliais, pažymima, kad šią išvadą, priešingai, negu teigia nuteistasis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė vienu iš įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių teisingumą. Aptariamos išvados tiriamojoje dalyje aiškiai užfiksuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai (kraujosruvos kaklo srityje) ir padaryta išvada, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, t. y. nuo 2017 m. gegužės 30 d. iki 2017 m. birželio 11 d., smaugiant rankomis ir marškinėliais (1 t., b. l. 16). Nuteistojo subjektyvus suvokimas apie tai, kokie sužalojimai galėjo atsirasti, jei jis būtų smaugęs rankomis ir susuktais marškinėliais, nesudaro pagrindo abejoti tyrimą atlikusio specialisto kompetencija ir jo pateiktų išvadų teisingumu.
    11. Nuteistasis L. S. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo E. G. rašytą raštelį laikė grasinimu nukentėjusiajam, tačiau iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas nenustatė, jog L. S. po nusikalstamos veikos padarymo būtų grasinęs nukentėjusiajam. Iš nuosprendžio matyti, kad nuteistojo L. S. parašytas raštelis, iš kurio turinio galima spręsti, kad nuteistasis ragina nukentėjusįjį paneigti savo parodymus, grįžti į „zoną“, buvo įvertintas kartu su kitais L. S. kaltę įrodančiais įrodymais nesuteikiant jam jokios išskirtinės reikšmės.
    12. Kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir L. S. kaltės, t. y. dėl to, kad L. S., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, 2016 m. birželio 2 d., apie 20.30 val., ir 2017 m. birželio 11 d. apie 21.30 val., ( - ) būrio tyrimo metu tiksliai nenustatytame kambaryje seksualiai prievartavo nukentėjusįjį E. G.. Nors nuteistasis savo kaltės nepripažino, byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama išvadoms dėl jo kaltės padarius BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė L. S. iškeltą versiją ir byloje surinktus įrodymus vertino nepalankiai nuteistajam, nereiškia, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis paminėtus reikalavimus atitinka.
    13. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl L. S. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Bausmės rūšies ir dydžio parinkimą argumentavo, bausmę individualizavo tinkamai. Skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms tenkinti nuteistojo skundą ir nuosprendį naikinti nėra pagrindo. Dėl paminėtų aplinkybių taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo skunde reiškiamą prašymą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš nukentėjusiojo E. G.. Nuteistojo L. S. procesinė padėtis išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nepasikeitė, o pagal BPK įtvirtintą reglamentavimą tik dėl nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę gauti žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimą.

4Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

5nuteistojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai