Byla 2A-386-302/2014
Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties modifikavimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Henricho Jaglinskio ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų B. J. ir R. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. J. ir R. J. ieškinį atsakovui AB ,,DnB bankas“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties modifikavimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinę prašė pripažinti atsakovo AB DNB bankas įvykdytą vienašališką Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir modifikuoti Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4 punktą nurodant, kad galutinis kredito grąžinimo terminas anuiteto būdu yra 2007 m. gegužės 31 d., taip pat į Kreditavimo sutartį įtraukti papildomą sąlygą ir nustatyti, kad kredito grąžinimas atidedamas iki 2014 m. sausio 1 d. Iki 2014 m. sausio 1 d. kredito gavėjai moka kredito davėjui Kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio palūkanas. Po 2014 m. sausio 1 d. kredito gavėjų bankui mokėtinos įmokos peržiūrimos ir keičiamos jas padidinant grąžintino kredito sumomis, kurios apskaičiuojamos atsižvelgiant į įkeisto turto nuomos pajamas. Įmokos suma negali būti didesnė nei įkeisto turto mėnesinės nuomos pajamos.

4Nurodė, kad 2006 m. gegužės 18 d. ieškovai B. J. ir R. J. ir atsakovas AB DNB bankas (toliau - Bankas) sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 10325 (toliau -Kreditavimo sutartis), kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovams (ieškovų verslui) 15 000 000 Lt kreditą vartojimo reikmėms. Kreditas turėjo būti grąžinamas anuiteto būdu iki 2024 m. gegužės 31 d. Kredito gražinimas buvo užtikrintas įkeičiant ieškovams priklausantį komercinį nekilnojamąjį turtą - statomą komercinį administracinį pastatą (įkeičiant baigtumas buvo 14 proc.), unikalus Nr. ( - ) ir 0,1238 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), nekilnojamųjų daiktų adresas ( - ), taip pat įkeičiant ieškovams priklausantį komercinį nekilnojamąjį turtą - statomą komercinį administracinį pastatą (įkeičiant baigtumas buvo 14 proc.), unikalus Nr. ( - ) ir 0,1198 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), nekilnojamųjų daiktų adresas ( - ) (toliau įkeistas nekilnojamasis turtas - Įkeistas turtas). 2006 m. liepos 3 d. Susitarimu Nr. 1 dėl 2006 m. gegužės 18 d. Kreditavimo sutarties Nr. 10325 specialiosios dalies sąlygų pakeitimo (toliau - Susitarimas-1), ieškovai ir atsakovas, atsižvelgdami į Įkeisto turto vystymo (statybų) eigą, pakeitė Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 9 punkte nustatytą kredito paėmimo terminą iki 2007 m. kovo 31 d. 2006 m. lapkričio 29 d. ieškovai B. J., R. J. ir atsakovas AB DNB bankas sudarė kreditavimo sutartį Nr. 11287 (toliau - Kreditavimo sutartis-1), kurios pagrindu ieškovams B. J. ir R. J. buvo suteiktas papildomas 2 464 000 Lt dydžio tikslinį kreditą, kurio paskirtis buvo papildomo finansavimo statomam komerciniam administraciniam pastatui užtikrinti. 2009 m. sausio 30 d. Susitarimu Nr. 10325/1 dėl 2006 m. gegužės 18 d. Kreditavimo sutarties Nr-10325 specialiosios dalies sąlygų pakeitimo (toliau - Susitarimas-2), ieškovai ir atsakovas pakeitė Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 3 punktą, pakeičiant kredito sumą ir valiutą iš litų į eurus ir susitarė, dėl galutinės ieškovų skolos atsakovui dydžio – 4 100 835,89 EUR, taip pat šalys susitarė dėl negrąžintos paskolos dalies mokėjimo atidėjimo iki 2010 m. sausio 31d. 2010 m. sausio 11 d. ieškovai, atsižvelgdami į itin nepalankią situaciją nuomos rinkoje, kreipėsi į atsakovą, prašydami pakeisti Kreditavimo sutartį ir pratęsti negrąžintos paskolos dalies mokėjimo atidėjimo terminą iki 2012 m. sausio 31 d., taip pat sumažinti mėnesines palūkanas pagal Kreditavimo sutartį. Ieškovai atsakovui yra pateikę ir daugiau prašymų, kuriais prašė atsakovo atsižvelgti į Ieškovams iškilusias objektyvias kliūtis trukdančias vykdyti Kreditavimo sutartį ir prašydami pratęsti negrąžintos paskolos dalies mokėjimo atidėjimo terminą iki 2012 m. sausio 31 d., taip pat sumažinti mėnesines palūkanas pagal Kreditavimo sutartį. Atsakovas į ieškovų prašymus nereagavo, Kreditavimo sutarties sąlygas keisti atsisakė, su ieškovais nebendradarbiavo. Atsakovas 2011 m. sausio 12 d. iniciavo Kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo procedūrą ir Kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė, taip pat inicijavo priverstinį išieškojimą iš hipoteka Bankui Įkeisto turto. 2011 m. rugsėjo mėnesį atsakovas AB DNB bankas išdavė sutikimą APB „Euroteisės biuras“ nuomoti iš ieškovų dalį įkeisto turto patalpų, mokant 15 Lt/ kv. m. mėnesinį nuomos mokestį tiesiogiai atsakovui. 2013 m. birželio 14 d. ieškovai B. J. ir R. J. realizavo dalį valdyto turto - gyvenamąjį namą, esantį ( - ), - ir padengė dalį įsiskolinimo AB DNB bankui grąžindami 1 475 000 Lt skolos pagal Kreditavimo sutartį-1. Administracinis komercinis verslo centras, pastatytas gavus finansavimą pagal Kreditavimo sutartį ir Kreditavimo sutartį-1, dėl pasikeitusių rinkos sąlygų yra visiškai nelikvidus ir jo realizavimas ekonomiškai yra nuostolingas. Ieškovų nuomone, atsakovas AB DNB bankas, neatsižvelgdamas į ieškovų prašymus pratęsti kredito grąžinimo terminą ir sumažinti mokėtinas palūkanas, elgėsi nesąžiningai, neatsižvelgė į ieškovų pastangas vykdyti Kreditavimo sutartį, taip pat neatsižvelgė į nekilnojamojo turto nuomos rinkos situacijos pablogėjimą. Be to, nors ieškovų sudaryta Kreditavimo sutartis, taip pat ir Kreditavimo sutartis-1, neatsižvelgiant į tai, kad Kreditavimo sutartyje ir Kreditavimo sutartyje-1 kredito paskirtis nurodyta „vartojimo reikmėms“, kvalifikuotina kaip verslo sutartis, kurios pagrindinis tikslas, atsižvelgiant į Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 10 punktą, taip pat į 13 punktą, bei į vėlesnius Kreditavimo sutarties pakeitimus (Susitarimą-1, Susitarimą-2) yra finansuoti Įkeisto turto- dviejų komercinių pastatų su žemės sklypais komplekso interjero dizaino centro „ARTIS“ - statybas bei įrengimą. Ieškovai pažymėjo, jog Susitarimas-2 vertintinas kaip įrodymas, kad Kreditavimo sutarties vykdymas 2008 m. pabaigoje kredito gavėjams (ieškovams) tapo iš esmės sudėtingiau, negu kredito davėjui (atsakovui AB DNB bankui). Taigi dėl tebesitęsiančios sudėtingos ekonominės padėties nekilnojamojo turto nuomos rinkoje buvo būtina Kreditavimo sutartį modifikuoti tokiu būdu, kad Kreditavimo sutartis būtų faktiškai įvykdoma. Ieškovai aktyviai bendradarbiavo su atsakovu, teikė atsakovui visą informaciją apie Įkeisto turto duodamas pajamas ir prašė nesiimti neproporcingų ir itin neekonomiškų veiksmų bei vienašališkai nenutraukti Kreditavimo sutarties, bet ją modifikuoti tokiu būdu, kad Kreditavimo sutartis būtų objektyviai įvykdoma. Neatsižvelgiant į susidariusią situaciją, atsakovas AB DNB bankas Kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė 2011 m. sausio pabaigoje motyvuodamas ieškovų negalėjimu ją vykdyti. Sutartį atsakovas AB DNB bankas nutraukė neatsižvelgdamas į ieškovų prašymus modifikuoti Kreditavimo sutarties vykdymą atidedant kredito dalies grąžinimą papildomam terminui ir iki to laiko mokant tik palūkanas už naudojimąsi paskola, neatsižvelgdamas į ieškovų mokumą ir galimybes vykdyti Kreditavimo sutartį pakeistomis sąlygomis. Pripažinus atsakovo įvykdytą Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, Kreditavimo sutartis neišvengiamai turi būti modifikuota atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, pasikeitusias Kreditavimo sutarties vykdymo metu.

5Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į pradinį ieškinį prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, jog atsakovui jau tris kartus pakeitus Kreditavimo sutarties sąlygas, darytina išvada, jog Bankas su Ieškovais bendradarbiavo, Ieškovų prašymu keitė Kreditavimo sutarties sąlygas, netgi esant Ieškovų įsiskolinimui, Ieškovų mokėjimai Bankui jau buvo atidėti, todėl Ieškovų teiginiai, jog Bankas su Ieškovais nebendradarbiavo ir piktnaudžiavo savo, kaip stipresniosios sutarties šalies padėtimi yra visiškai nepagrįsti. Ieškovai pripažįsta pažeidę Kreditavimo sutartį, šią aplinkybę konstatavo ir kreditoriaus (Banko) pareiškimus išnagrinėję hipotekos teismai. Kredito įmokų, palūkanų Bankui nemokėjimas yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas, suteikiantis Bankui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, kas yra numatyta ir Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p., 46.1 p. Taigi, su Ieškovais sudaryta Kreditavimo sutartis ir buvo nutraukta dėl to, kad Ieškovai ilgą, laiką pažeidinėjo Kreditavimo sutartį - nustatytais terminais nemokėjo įmokų Bankui. Teisėtus lūkesčius vykdant Kreditavimo sutartį turi ne tik Ieškovai, bet ir Bankas. Keisti sutarties sąlygas ir/ar nesilaikyti sutarties sąlygų (kredito grąžinimo terminų), darant skolininkui išlygas ir atitinkamai paneigiant kreditoriaus interesus, yra Banko teisė, tačiau jokiu būdu ne pareiga. Tuo tarpu ieškiniu bandoma įrodyti, kad Bankas turi besąlyginę pareigą nekreipti dėmesio į sudarytus ir ilgą laiką vykdytus susitarimus ir reikalaujama priverstinai pakeisti sutartį tarp dviejų verslo subjektų, per Teismą priverstinai susieti Banką su Ieškovu pakeista Kreditavimo sutartimi. Atsakovas pažymėjo, jog Kreditavimo sutartimi Ieškovams buvo suteiktas privatus kreditas, kuris nebuvo siejamas su interjero dizaino centro „Artis“ duodamomis pajamomis iš patalpų nuomos. Kreditavimo sutartyje nėra susitarta dėl sąlygų, jog kredito įmokos skaičiuojamos ir grąžinamos iš „Artis“ patalpų nuomos gaunamų lėšų. Tad, atmestini kaip visiškai nepagrįsti Ieškovų argumentai, jog kredito įmokos turi būti grąžinamos atsižvelgiant į iš patalpų nuomos gaunamas lėšas. Be to, Ieškovų nurodoma sudėtinga ekonominė padėtis nekilnojamojo turto nuomos rinkoje įstatymų nustatyta tvarka nėra force majeure aplinkybė. Atsakovas nesutiko su Ieškovų reikalavimu įpareigoti Banką pakeisti sutartį, t.y. pratęsti kredito grąžinimo terminą. Kaip nurodoma ieškinyje, Ieškovai turi finansinių sunkumų, dėl kurių negali tinkamai ir laiku vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Todėl Bankas neturi jokio pagrindo atidėti kredito grąžinimo terminą iki 2014 m. sausio 1 d., t.y. iš esmės suteikti kreditą Ieškovams iki šio termino, atsiskaityti neišgalinčiam skolininkui, kadangi esant atsiskaitymų sutrikimams, didėja Banko rizika apskritai neatgauti suteikto didelės vertės kredito. Tuo atveju, jei Ieškovų įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį vykdymas būtų pratęstas ir pakeistas Ieškovų prašomomis sąlygomis, teismo sprendimas pratęsti įsipareigojimų vykdymo terminus iš esmės pažeistų sutarties laisvės principą bei kitos sutarties šalies (Banko) interesus ir apsunkintų paties Banko savo prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymą. Akivaizdu, kad vienos sutarties šalies (Ieškovų) teisės ir interesai negali būti ginami kitos sutarties šalies (Banko) sąskaita.

6Ieškovai B. J. ir R. J. dublike palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją ir prašė ieškinį patenkinti.

7Atsakovas AB DNB bankas pateikęs tripliką palaikė atsiliepime į ieškinį išsakytus argumentus ir prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu ieškovų ieškinys atmestas. Priimdamas sprendimą teismas konstatavo, jog atsakovas AB DNB bankas turėjo pagrindą remdamasis sutartimi pripažinti Kreditavimo sutarties pažeidimą esminiu ir nutraukti sutartį prieš terminą. Atkreipė dėmesį į tai, jog pasirašytos Kreditavimo sutarties nuostatos numato, bankui teisę vienašališkai nesikreipiant į teismą nutraukti sutartį apie tai raštu pranešus kredito gavėjui. Kreditorius (bankas) visiškai įvykdė prievoles ir suteikė ieškovams sutartyje nustatyto dydžio kreditą, tačiau ieškovai nevykdė įsipareigojimų grąžinti dalimis pasiskolintą sumą ir mokėti palūkanas. Įsipareigojimai nebuvo vykdomi ilgą laiką ir susidarė ženkli įsiskolinimo - pradelstų kredito mokėjimų, nesumokėtų palūkanų ir delspinigių suma. Sutartis buvo nutraukta kreditoriaus reikalavimu, remiantis kreditavimo sutarties sąlygomis. Tai yra šalių susitarimas, kuris privalomas šalims ir turi būti vykdomas. Kreditoriaus sprendimas nutraukti sutartį buvo priimtas, atsižvelgiant į netinkamą prievolių vykdymą ir iškilusią grėsmę, jog paskola gali būti negrąžinta. Banko (atsakovo) pranešimas nutraukti kreditavimo sutartį visiškai atitiko sutarties sąlygas, Civilinio kodekso 6.209, 6.217, 6.874 str. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Kreditavimo sutarties sąlygų modifikavimas ieškovų R. J. ir B. J. siūlomu būdu yra neproporcingas ir pažeidžia paskolos davėjo interesus. Kredito grąžinimas numatytas nuo 2014 m. sausio 1 d., o grąžintinos kredito dalies sumos paskaičiavimas siejamas su tuo, kokio dydžio pajamas gautų paskolos gavėjai iš nekilnojamojo turto nuomos. Be to, siekiama pratęsti kreditavimo sutarties galiojimą trims metams. Tačiau toks sutarties sąlygų pakeitimas pažeistų šalių pusiausvyrą, kreditoriaus interesus, o kredito gavėjai įgytų pranašesnę padėtį. Atidėjus kredito grąžinimą iki 2014 m. sausio 1 d. ir mokant tik palūkanas, o nuo 2014 m. sausio 1 d. grąžintinos paskolos dalį susiejus su paskolos gavėjo būsimomis pajamomis iš nekilnojamojo turto nuomos, kreditoriui būtų perkelta ieškovų verslo rizika.

10Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo patenkino atsakovo AB DNB banko pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir priteisė iš ieškovų atsakovo naudai 3 630 Lt advokato pagalbai apmokėti lygiomis dalimis, t.y. po 1 815 Lt iš kiekvieno ieškovo.

11III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

12Apeliantas R. J. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą - ieškovų ieškinį tenkinti. Nurodo, kad Kreditavimo sutarties 46.1. p. prieštarauja sąžiningumui ir teisėtų lūkesčių principui. Šioje sutartinėje nuostatoje įtvirtinta Banko teisė nutraukti Kreditavimo sutartį dėl vieno mokėjimo uždelsimo. Ši nuostata akivaizdžiai nesąžininga, nes iškreipia šalių lygybės ir pusiausvyros principą. Bankas dėl bent vienos dienos uždelsimo įgalinamas nutraukti aštuoniolikai metų sudarytą sutartį. Atitinkamai paneigiami ir ieškovų teisėti lūkesčiai, kadangi atimamas apibrėžtumas sutartiniuose santykiuose, kuomet itin ženklias investicijas gali prireikti grąžinti per 10 dienų dėl minimalaus, objektyviai pateisinamo uždelsimo, kurį gali nulemti pačios įvairiausios priežastys. Todėl, net hipotetiškai laikant, kad sutartis nutraukta šiuo sutartiniu pagrindu, tokia Kreditavimo sutarties nuostata pripažintina niekine ir negaliojančia ab initio. Pažymi, jog nors Kreditavimo sutartyje ir buvo numatyti prievolių vykdymo terminai, šie terminai buvo pratęsiami. Antai Susitarimu Nr. 2 kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2010-01-31, Susitarimu Nr. 3 kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminas pratęstas iki 2010-12-31. Tokiu būdu, realus Kreditavimo sutarties vykdymas buvo atidėtas metams. To pasėkoje, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad vienuolikos dienų termino praleidimas lėmė Banko interesą prievolėje praradimą. Atkreiptinas dėmesys, kad dar 2010-12-30 ieškovai kreipėsi į Banką su prašymu dėl prievolių pagal Kreditavimo sutartį vykdymo atidėjimo, tačiau Bankas užuot pateikęs savo poziciją šiuo klausimu, tik pranešė nutraukiąs Kreditavimo sutartį vienašališkai. Tačiau Bankas, būdamas investavimo srities profesionalu, neabejotinai turėjo suvokti, kad kreditas buvo teikiamas ilgalaikei investicijai į nekilnojamąjį turtą, t.y. patalpų kūrimui ir jų nuomai, kas reiškia, kad ieškovų pajamų gavimas priklausė nuo daugelio veiksnių. Dėl to, akivaizdu, kad Bankui neturėjo ir negalėjo turėti esminės reikšmės griežtas prievolių vykdymo terminų laikymasis, o vienuolikos dienų termino praleidimas jokiu būdu negali būti laikomas prievolės pažeidimu iš esmės. Maža to, tokiu sutarties nutraukimu ieškovams buvo padaryti neadekvatūs, proporcingumo ir protingumo kriterijų neatitinkantys nuostoliai. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju neegzistavo nė viena CK 6.217 str. 2 d. įtvirtinta sąlyga sutarties pageidimą kvalifikuojanti esminiu. Taigi šiuo atveju nebuvo esminio sutarties pažeidimo. Todėl, Kreditavimo sutartį pakeitus ieškovų prašomu būdu, būtų užtikrintas pacta sunt servanda principas, sutartis toliau veiktų ir galiotų bei ji būtų tinkamai įvykdyta. Rizikos dėl pasikeitusių aplinkybių perkėlimas išimtinai ieškovams prieštarauja formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ekonominė krizė nebuvo nuo ieškovų valios priklausanti aplinkybė, o tai buvo globalus ekonominis reiškinys, padaręs neigiamą įtaką kone visoms verslo sritims. Ieškovai neturėjo objektyvios galimybės šios aplinkybės numatyti - juk šio reiškinio nenumatė ir finansų bei ekonomikos rinkų profesionalas - Bankas.

13Apeliantė B. J. pateikusi apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai nevertino Kreditavimo sutarties pobūdžio ir tikslo. Ieškovų sudaryta Kreditavimo sutartis, taip pat ir Kreditavimo sutartis-1, neatsižvelgiant į tai, kad Kreditavimo sutartyje ir Kreditavimo sutartyje-1 kredito paskirtis nurodyta „vartojimo reikmėms“, kvalifikuotina kaip verslo sutartis, kurios pagrindinis tikslas, atsižvelgiant į Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 10 punktą, taip pat į 13 punktą, bei į vėlesnius Kreditavimo sutarties pakeitimus (Susitarimą-1, Susitarimą-2) yra finansuoti Įkeisto turto - dviejų komercinių pastatų su žemės sklypais komplekso interjero dizaino centro „ARTIS“ - statybas bei įrengimą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ieškovės B. J. pateiktų argumentų dėl Kreditavimo sutarties vykdymo aplinkybių pasikeitimo - ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, kad įrodytų aplinkybę, jog Kreditavimo sutarties vykdymas pasikeitus situacijai rinkoje tapo objektyviai neįmanomas. Apeliantės manymu, Kreditavimo sutarties vykdymo aplinkybės papildomai patvirtina ir įrodo, kad Kreditavimo sutartis, dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių (CK 6.204 str. I dalis) privalėjo būti modifikuota pratęsiant Susitarimo-2 galiojimo terminą, o ne pasinaudojus ieškovams nepalankia situacija vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį, tuo iš esmės pažeidžiant ieškovų teises ir teisėtus interesus, sudarant prielaidas neproporcingiems nuostoliams kilti. Apeliantė taip pat nurodo, jog AB DNB bankas pažeidė pagrindinius sutarčių vykdymo principus, įtvirtinus LR CK 6.200 str. Atsakovas, būdamas stipresnioji Kreditavimo sutarties šalis, pasinaudodamas savo vienašališka teise atsisakyti bet kokių derybų dėl Kreditavimo sutarties termino pratęsimo ar mokėjimų atidėjimo vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį. Atsakovas net nebandė susidariusios problemos spręsti derybų keliu, nors tai atsakovą tiesiogiai įpareigoja bendrieji sutarčių vykdymo principai. Toks atsakovo elgesys parodo akivaizdžią nepagarbą silpnesnei Kreditavimo sutarties šaliai ir pažeidžia LR CK 6.200 str. 2 dalyje įtvirtintus bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus. Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Kreditavimo sutarties nutraukimo pasekmių ir jų įtakos tolimesniems šalių teisiniams santykiams - akivaizdu, jog Kreditavimo sutarties nutraukimas nagrinėjamu atveju buvo nepateisinamas nei ekonomine, nei teisine logika, todėl negali būti pripažintas kaip teisėtas ir teisingas. Šioje byloje konstatuotina, kad pripažinus Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir atsižvelgiant į Kreditavimo sutarties vykdymo metu pasikeitusias objektyvias Kreditavimo sutarties vykdymo aplinkybes, yra visos sąlygos modifikuoti Kreditavimo sutartį, pakeičiant Kreditavimo sutarties vykdymo sąlygas ir nustatant tokį įmokų už Kreditavimo sutartį grafiką, kuris leistų ieškovams ekonomiškai, nedarant jokių nuostolių atsakovui ir nesukeliant atsakovui papildomos Kreditavimo sutarties vykdymo rizikos vykdyti Kreditavimo sutartį, mokant Kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio palūkanas ir dalinius pagrindinės paskolos sumos mokėjimus.

14Apeliantė B. J. taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. papildomo sprendimo ir prašo jį panaikinti, kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į ieškinį kartu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir kaip jas įrodantį dokumentą pateikė mokėjimo už teisines paslaugas dokumentą - mokėjimo pavedimą Nr. APM3005583. Mokėjimo pavedime skiltyje Prekių, atliktų darbų ir aptarnavimo pavadinimai nurodyta „atstovavimo išlaidos civ. b. pagal AB DNB banko ieškinį dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties modifikavimo (B. J., R. J.)“. Manytina, kad šis dokumentas nelaikytinas išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą įrodančiu dokumentu. Mokėjimo paskirtyje neteisingai nurodyta AB DNB banko procesinė padėtis, iš pavedimo negalima detalizuoti suteiktų paslaugų rūšies, jų apskaičiavimo būdo, kas panaikina kitos šalies galimybę ginčyti išlaidų apskaičiavimo pagrįstumą ir jų dydį. Neteisingai nurodžius Banko procesinę padėtį neatmetama galimybė, jog Bankas galėjo pateikti pavedimą iš kitos bylos, taip siekdamas prisiteisti visiškai nepagrįstas ir šioje byloje nepatirtas išlaidas. Pažymi, jog šioje byloje nedetalizuota nei už kokias paslaugas priskaičiuota 3 630 Lt atstovavimo išlaidų, nei kiek laiko tam buvo sugaišta. Priteisiant bylinėjimosi išlaidas pagal tokį niekuo nepagrįstą, nedetalizuotą ir neaiškų dokumentą Bankui suteikiama teisė piktnaudžiauti jam suteikiama teise ir prisiteisti per dideles bylinėjimosi išlaidas. Be to, apeliantės manymu, AB DNB bankas, turėdamas atskirą teisės skyrių privalėjo pats nagrinėti skundą ir neturėjo kreiptis papildomos mokamos teisinės pagalbos į Advokatų bendriją. Bankas turėjo naudotis pas juos dirbančiais profesionaliais teisininkais, kadangi byla nebuvo itin sudėtinga, ir kaip daugelį kitų ginčų ją galėjo nagrinėti (ir nagrinėjo) banko teisininkai. Tačiau, jei vis dėlto teismas nuspręstų, kad atsakovas pagrįstai kreipėsi papildomos teisinės pagalbos ir atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, teigtina, kad jos yra ženkliai per didelės. Priteisiant bylinėjimosi išlaidas, teismas turi atsižvelgti į advokato darbo ir laiko sąnaudas bei bylos sudėtingumą. Apeliantės nuomone, net detalizavus mokėjimo pavedime nurodytas išlaidas, 3 630 Lt suma yra nepagrįstai per didelė ir neadekvati suteiktai teisinei pagalbai.

15Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo, prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundus atmesti, kaip nepagrįstus. Nurodo, kad nepagrįsti apeliantų argumentai, kad Bankas neteisėtai nutraukė su jais sudarytą Kreditavimo sutartį, o jų pagal Kreditavimo sutartį numatytų įmokų Bankui nemokėjimas negali būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas CK 6.217 str. prasme. Byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Bankas ginčo Kreditavimo sutartį 2011-02-21 vienašališkai nutraukė dėl ieškovų kaltės, nes jie kaip kredito gavėjai (bendraskoliai) iš esmės pažeidė Kreditavimo sutartį - nustatytais terminais nemokėjo pagal sutartį numatytų kredito, palūkanų įmokų Bankui, o esant didėjančiam įsiskolinimui, per Banko raštu nustatytą papildomą terminą skolai padengti, prievolės neįvykdė (CK 6.217-6.218 str.). Apeliaciniuose skunduose taip pat visiškai nepagrįstai teigiama, kad uždelsimas mokėti įmokas Bankui pagal Kreditavimo sutartį nesudaro esminio sutarties pažeidimo. Pažymi, kad byloje yra nustatyta neginčijama faktinė aplinkybė, kad apeliantai Kreditavimo sutarties Bankui nevykdo nuo 2010-04-30 ir 2009-11-30, kuomet fiksuojama įsiskolinimo pradžia. Bankas sutartį vienašališkai nutraukė 2011-02-21, t.y. apeliantams metus laiko neatliekant jokių mokėjimų Bankui, visiškai sustabdžius prievolių pagal ginčo Kreditavimo sutartį Bankui vykdymą, nevykdant sutarties po įspėjamojo Banko 2011-01-12 rašto pateikimo, Bankui nebesitikint, kad įsipareigojimai bus vykdomi ateityje. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčo Kreditavimo sutartis yra nutraukta teisėtai CK 6.217- 6.218 str. pagrindu. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog kasacinis teismas patvirtinęs teismų formuojamą praktiką, kad įmokų pagal Kreditavimo sutartis kreditoriui nemokėjimas yra esminis, o ne formalus sutarties pažeidimas, įgalinantis kreditorių vienašališkai nutraukti sutartį ir kreiptis dėl skolos išieškojimo. Be to, atsakovas nesutinka su apeliantų argumentais, kad byloje yra tariamai nustatytas pagrindas modifikuoti ginčo Kreditavimo sutartį ir pažymi, jog ieškovai nėra pateikę į bylą jokių mokumo įrodymų ir byloje neįrodinėjo savo finansinių galimybių įvykdyti modifikuotą Kreditavimo sutartį, todėl nesant byloje įrodymų, kad apeliantai galėtų įvykdyti sutartį jų prašomomis pakeisti sąlygomis, svarstyti tokio reikalavimo apskritai nėra jokio pagrindo. Atkreipia dėmesį į tai, jog teismų formuojamoje praktikoje nepripažįstama, kad po banko kredito suteikimo kilusi ekonominė krizė yra pagrindas teismui LR CK 6.204 str. 2 d. nustatytais pagrindais keisti sudarytų kreditavimo sutarčių sąlygas. Taigi, apeliantams dar prieš pasirašant ginčo Kreditavimo sutartį buvo žinoma ir negalėjo būti nežinoma, kad jie gali nebeturėti pakankamai pinigų įmokoms Bankui dengti, kad gali sumažėti iš jų vykdomo nuomos verslo gaunamos pajamas. Apeliantai, paimdami iš Banko kreditą, tuo prisiėmė sau nepalankių aplinkybių atsiradimo riziką.

16Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. papildomo sprendimo, prašo skundžiamą papildomą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė bando paneigti atsakovo teisę turėti byloje advokatą ir teisę į patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą, tokiu būdu pažeisdama CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d. Priešingai negu teigiama skunde, jokios teisės normos nenumato, kad jei atsakovas yra kredito įstaiga, tai ji negali būti byloje atstovaujama advokato. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl išlaidų nepagrindinio ir dydžio. Atsakovas byloje, teismo įpareigojimu, teikė atsiliepimą j ieškinį, dalyvavo teismo posėdžiuose, todėl priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, 3 630 Lt išlaidos neviršija Teisingumo ministro rekomenduotinų dydžių ir atitinka faktiškai byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį ir profesionalią kokybę. Priešingai negu teigia apeliantė, jokios teisės normos neįpareigoja, pagrindžiant atstovavimo išlaidų dydį, nurodyti atstovo sugaišto laiko, įkainių ir pan. Todėl 3 630 Lt atsakovo patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą byloje yra pagrįstos. Atsakovas taip pat pažymi, jog nepagrįsti apeliantės argumentai dėl Banko atstovavimo išlaidų mažinimo tuo pagrindu, kad byloje Banko interesams teismo posėdyje atstovavo advokato padėjėja. Atkreipia dėmesį į tai, jog Banko atstovas byloje yra advokatų profesinė bendrija „Pivoras, Balevičienė, Aleksaitė ir partneriai“, kuriai Bankas apmokėjo už suteiktas teisines paslaugas nagrinėjamoje byloje, o pagal Banko ir advokatų profesinės bendrijos 2012-12-14 atstovavimo sutartį, atstovavimo sutartimi suteiktus įgalinimus galima perduoti kitiems advokatų profesinės bendrijos advokatams ir/ar advokatų padėjėjams. Tačiau, tai nekeičia fakto, kad atstovas byloje, gavęs apmokėjimą už teisines paslaugas, yra advokatų profesinė bendrija.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas atmestinas.

19Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

20Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra šalių sudarytos kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumas ir pagrįstumas bei kreditavimo sutarties modifikavimo galimybė.

21Byloje nustatyta, jog 2006 m. gegužės 18 d. ieškovai ir atsakovas pasirašė Kreditavimo sutartį Nr. 10325, kuria ieškovams buvo suteiktas 15 000 000 Lt kreditas, kredito gražinimo terminas 2024-05-31 (t 1, b.l. 129-133). 2006 m. liepos 3 d. Susitarimu Nr. 1 šalys pakeitė Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 9 punkte nustatytą kredito paėmimo terminą iki 2007 m. kovo 31 d. (t. 1, b.l. 134-136). 2006 m. lapkričio 29 d. ieškovai ir atsakovas sudarė dar vieną Kreditavimo sutartį Nr. 11287, kurios pagrindu ieškovams buvo suteiktas papildomas 2 464 000 Lt dydžio tikslinis kreditas. 2009 m. sausio 30 d. Susitarimu Nr. 10325/1 ieškovai ir atsakovas pakeitė 2006 m. gegužės 18 d. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 3 punktą, pakeičiant kredito sumą ir valiutą iš litų į eurus ir susitarė, dėl galutinės ieškovų skolos atsakovui dydžio – 4 100 835,89 EUR, taip pat šalys susitarė dėl negrąžintos paskolos dalies mokėjimo atidėjimo iki 2010 m. sausio 31 d. (t. 1, b.l. 29-31). 2010 m. balandžio 23 d. Susitarimu Nr. 10325/2 šalys pakeitė 2006-05-18 Kreditavimo sutartį, sumažindami palūkanų normą (sutarties 5 p.) (t. 1, b.l. 14-37-141). Ieškovai nesilaikė savo sutartinių įsipareigojimų ir nemokėjo kredito laikantis Sutartyje numatyto ir Susitarimais pakoreguoto grafiko (t. 1, 142-143). 2011 m. sausio 12 d. iniciavo Kreditavimo sutarčių vienašališko nutraukimo procedūrą ir Kreditavimo sutartis vienašališkai nutraukė (t. 1, b.l. 144).

22Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

23Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 str. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 str. ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą (CK 6.218 str.). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 str. 2 d. nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 6.217 str. 5 d. leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 str. 4 d. nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.

24Bylos medžiaga nustatyta, kad Kreditavimo sutarties Nr. 10325 su pakeitimais bendrosios dalies 43 p. numato, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 10 dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjai nevykdo įsipareigojimų. Apeliantai Kreditavimo sutarties Bankui nevykdė nuo 2010-04-30 ir 2009-11-30, kuomet fiksuojama įsiskolinimo pradžia. Bankas sutartį vienašališkai nutraukė 2011-02-21, t.y. apeliantams metus laiko neatliekant jokių mokėjimų Bankui, visiškai sustabdžius prievolių pagal ginčo Kreditavimo sutartį Bankui vykdymą, nevykdant sutarties po įspėjamojo Banko 2011-01-12 rašto pateikimo. Kreditavimo sutarties nutraukimo dienai ieškovai buvo skolingi atsakovui 76 645,25 EUR nesumokėtų įmokų, 130 407,43 EUR palūkanų ir 14 798,63 EUR delspinigių. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ieškovas padarė esminį sutarties pažeidimą, sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes toks įmokų nesumokėjimas ir prašymas restruktūrizuoti kreditą antrą kartą dėl finansinių sunkumų leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas tinkamai įvykdė Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p. - 2011 01 12 įspėjimu įspėjo ieškovus apie galimą kredito sutarties nutraukimą 10 dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos (t. 1, b. l. 144), tačiau ieškovai nepadengė pradelstų mokėjimų gera valia. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas laikėsi sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, toks vienašališkas atsakovo kredito sutarčių nutraukimas yra teisėtas, atitinkantis Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p. bei CK 6.874 str. 2 d. nuostatas, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, kad Kreditavimo sutarties nutraukimas atliktas neteisėtai.

25Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Bankų veikla, susijusi su kreditų teikimu ir išmokėtų sumų susigrąžinimu, yra viešosios teisės reguliavimo sritis, todėl tuo atveju, kai yra vertinamas kreditavimo sutarties pažeidimų faktas, visada turi būti taikomas LR Finansų įstaigų įstatymas. Specialiųjų įstatymų normų taikymo viršenybę CK atžvilgiu numato CK 1.1 str. 2 dalis. LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d. 4 punkte nurodyta, kad finansų įstaiga, sudarydama su klientu sandorį, turintį galimos rizikos požymių, turi reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodyta, be kita ko, finansų įstaigos teisė, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Finansų įstaigų įstatymo taikymo būtinybė yra pripažįstama ir teismų praktikoje.

26Šalių sudarytų Kreditavimo sutarčių 43 punktas suteikė bankui teisę vienašališkai nutraukti sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas tinkamai neįvykdo savo piniginės prievolės Bankui pagal sutartį – sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Sutartyje numatytų mokėjimų (sutarties 46.1 p.). Kadangi ieškovai ilgą laiką nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, bankas suteikęs papildomo laiko kreditoriui padengti savo įsipareigojimus, pasinaudojo kreditavimo sutartimi jam suteikta teise ir 2013-02-30 vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Pagrįstų objektyviais duomenimis įrodymų patvirtinančių, kad ieškovai ilgą laiką negebėdami vykdyti skolinį įsipareigojimą atsakovui, galės įvykdyti sutartinį įsipareigojimą atsakovo naudai byloje pateikta nebuvo. Aplinkybė kad bankas atsisakė keisti sutartį jam nepalankiomis sąlygomis negali reikšti atsakovo bendradarbiavimo pareigos pažeidimo.

27Dėl ieškovų argumento, kad esant esminiam Kreditavimo sutarties vykdymo aplinkybių pasikeitimui (ekonominei krizei) ir esant ieškovo prašymui pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, bankas neturėjo teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, pažymėtina, kad bankas kreditavimo sutarties pagrindu tapo ieškovų verslo finansuotoju. Bankas netapo investuotoju ar ieškovams lygiaverčiu projekto dalyviu ir neprisiėmė pareigos bet kokioje situacijoje sudaryti sąlygas, kad finansuojamas verslo projektas būtų tęsiamas, nepaisant to, kad ieškovams nepavyksta pasiekti numatytų rezultatų. Ne bankas, o ieškovai, būdami projekto įgyvendintojais, prisiėmė riziką dėl priimamų sprendimų ir jų įgyvendinimo operatyvumo, ekonomiškumo, kokybės, o bankas, būdamas finansuotojas, turi priimti sprendimus dėl kreditavimo sutartimi prisiimtos rizikos valdymo. Pagal kreditavimo sutartį banko interesas yra gauti jose numatytą atlyginimą –palūkanas, o ieškovų verslo pelningumas neturi įtakos banko atlyginimui už finansavimą. Dėl to interesų pusiausvyros neatitiktų aiškinimas, kad bankas privalo, keisdamas sutarties sąlygas, ieškovams suteikti visą jo prašomą anksčiau nenumatytą ir šalių nesutartą pagalbą projektui (pelningai patalpų nuomai) įgyvendinti, ieškovams nepateikiant jokio papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo. Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir L. D. v. AB„Citadele“ bankas, bylos Nr. 3K-3-189/2012). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečias šalių bendradarbiavimo aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas bendradarbiavimo pareigą vykdė tinkamai. Taigi, banko veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį byloje nustatytomis aplinkybėmis atitiko proporcingumo principą ir buvo teisėti.

28Vertinant kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, pažymėtina tai, jog byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas tinkamai ir ne kartą informavo ieškovus apie sutarties netinkamą vykdymą ir galimą nutraukimą. Ieškovai skolos nepadengė ir po sutarties nutraukimo, todėl negali būti suteiktas prioritetas sutartinių santykių išsaugojimui, nes ieškovų padaryti pažeidimai iš esmės pažeidė banko kaip sutarties šalies ir kredito įstaigos teises ir teisėtus lūkesčius.

29Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

30Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, dėl to, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė Kreditavimo sutartį su ieškovais, yra pagrįsta.

31Dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo

32Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sutarties sąlygų pakeitimas yra neįmanomas. Ieškovai argumentavo, kad jų prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jų didelio neatsargumo, o susidūrus su laikinais sunkumais ekonominės krizės sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ekonominė krizė, nėra CK 6.204 str. numatytas pagrindas šalių sudarytoms kredito sutartims pakeisti. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas pakankamai bendradarbiavo su ieškovais, argumentuotai atsakydavo į jų kreipimus, keisdavo sutarčių sąlygas jiems prašant, įspėdavo dėl galimų prievolių nevykdymo pasekmių. Pradinės kredito sutartys buvo tris kartus pakeistos, atidėtas kredito dalies mokėjimas 12 mėn., tačiau ieškovai įsipareigojimų nevykdė. Iš jų veiksmų (ilgalaikio įmokų nemokėjimo) netapo aišku, kad jie nesugebės vykdyti sutartimis prisiimtų prievolių. Apeliantai teigė, kad aktyviai siekė išsaugoti šalių santykius, norėjo bendradarbiauti ir atkurti savo mokumą, tačiau bylos medžiaga nesuteikia pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais, kadangi ieškovai ir po kredito termino gražinimo bei palūkanų normos sumažinimo nevykdė savo įsipareigojimų, tik prašė dar kartą atsidėti kredito grąžinimo terminą, o taip pat modifikuoti sutartį taip, kad mokėjimų pagal Kreditavo sutarties dydis priklausytų nuo ieškovų gaunamo pelno, nurodydami, kad turi finansinių sunkumų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tai, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, savaime nereiškia, kad pablogėjus ieškovų turtinei padėčiai ir esant rinkoje ekonominei krizei, atsakovas turėjo dar kartą pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, kad ta aplinkybė, jog atsakovas nuo 2009 m. lapkričio mėnesio reguliariai negaudamas įmokų vienašališkai kredito sutarties nenutraukė dar virš metų laiko, parodo, kad atsakovas siekė bendradarbiauti ir laukė kol ieškovai turės galimybes vykdyti sutartines prievoles tinkamai, nepažeidžiant atsakovo, kaip banko, teisėto intereso, nes ekonominės krizės aplinkybė ir kaip jos pasekmė atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos keisti kredito sutarties sąlygas savo pelno sąskaita, neužtikrinant šalių sutartinių prievolių pusiausvyros. Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi šalių bendradarbiavimo aplinkybes daro išvadą, jog atsakovas bendradarbiavimo pareigą vykdė tinkamai, kreditoriaus veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį byloje nustatytomis aplinkybėmis atitiko proporcingumo principą ir buvo teisėti. Be to Bankas, kaip kredito įstaiga, negali atsisakyti savo lūkesčių ir sudaryti kokias tai ypatingas (išskirtines) sąlygas ieškovams, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, pagaliau prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Bankas, kaip finansų įstaiga, turi rūpintis ne tik savo verslo rizika, bet ir stabdyti skolinių įsiskolinimų augimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

33Dėl bylinėjimosi išlaidų

34Apeliantė B. J. taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo priteisė atsakovo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nes atsakovui šios išlaidos buvo nebūtinos, kadangi jį galėjo atstovauti banke dirbantys teisininkai. Kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Ta aplinkybė, kad atsakovas yra kredito įstaiga, nereiškia, kad ji negali būti byloje atstovaujama, nes tokio draudimo įstatymas nenumato.

35Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl išlaidų nepagrindimo ir dydžio. Atsakovas byloje, teismo įpareigojimu, teikė atsiliepimą į ieškinį, dalyvavo teismo posėdžiuose, todėl 3 630 Lt išlaidos neviršija Teisingumo ministro rekomenduotinų dydžių ir atitinka faktiškai byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, CPK 98 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus kriterijus, kuriais teismas turi vadovautis nustatydamas tokių išlaidų dydį. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl Banko atstovavimo išlaidų mažinimo tuo pagrindu, kad byloje Banko interesams teismo posėdyje atstovavo advokato padėjėja, nes tokia išvada prieštarautų CPK 98 str. 1 ir 2 dalių nuostatai, kadangi tiek advokato, tiek advokato padėjėjo darbo apmokėjimui taikomi vienodi kriterijai.

36Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovų apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

37Atmetus apeliacinius skundus apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.

38Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija,

Nutarė

39Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinę prašė... 4. Nurodė, kad 2006 m. gegužės 18 d. ieškovai B. J. ir R. J. ir atsakovas AB... 5. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į pradinį ieškinį prašė ieškinį... 6. Ieškovai B. J. ir R. J. dublike palaikė savo procesiniuose dokumentuose... 7. Atsakovas AB DNB bankas pateikęs tripliką palaikė atsiliepime į ieškinį... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu ieškovų... 10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. priėmė... 11. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai... 12. Apeliantas R. J. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės... 13. Apeliantė B. J. pateikusi apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės... 14. Apeliantė B. J. taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto... 15. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinius skundus dėl Vilniaus... 16. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. Apeliacinis skundas atmestinas. ... 19. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 20. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra šalių sudarytos kreditavimo sutarties... 21. Byloje nustatyta, jog 2006 m. gegužės 18 d. ieškovai ir atsakovas pasirašė... 22. Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu... 23. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad sutarties laisvės principas... 24. Bylos medžiaga nustatyta, kad Kreditavimo sutarties Nr. 10325 su pakeitimais... 25. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Bankų veikla, susijusi su kreditų... 26. Šalių sudarytų Kreditavimo sutarčių 43 punktas suteikė bankui teisę... 27. Dėl ieškovų argumento, kad esant esminiam Kreditavimo sutarties vykdymo... 28. Vertinant kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, pažymėtina tai, jog... 29. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturintys... 30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios... 31. Dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo... 32. Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo,... 33. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 34. Apeliantė B. J. taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo priteisė atsakovo... 35. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl išlaidų nepagrindimo ir dydžio.... 36. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovų apeliacinių... 37. Atmetus apeliacinius skundus apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos... 38. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331... 39. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą bei Vilniaus...