Byla 2-172/2013

Dėl bankrutavusios A. J. individualios įmonės 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nutarties, kuria panaikintas kreditorių susirinkimo nutarimas, civilinėje byloje Nr. 2-789-267/2012 pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovams A. J., bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei, trečiasis asmuo valstybinė įmonė Turto bankas dėl bankrutavusios A. J. individualios įmonės 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų teisėtumo.

5Pareiškėja R. L. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti bankrutavusios A. J. individualios įmonės 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimus Nr. 1.1, 1.2. ir 6.1. (t. 1, b.l. 1-6). Nurodė, kad skundžia kreditorių susirinkimo nutarimus: 1) aprobuoti pastato ( - ) nuomos sutarties sąlygas pagal pateiktą projektą (projektas pridedamas prie protokolo) (nutarimas Nr.1.1); 2) potencialiam nuomininkui įvykdžius sutartyje numatytas sąlygas, bei nutraukus patalpų nuomos sutartį su UAB „Dinalas“, įgalioti administratorių pasirašyti patalpų perdavimo aktą su potencialiu nuomininku (nutarimas Nr. 1.2); 3) išnuomoti visą pastatą ( - ) už 21 500 Lt kreditoriui A. J. su PVM, nutraukiant seną nuomos sutartį Nr. B17, įvykdžius 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimui 1 darbotvarkės klausimu pateiktą nuomos sutarties projektą (nutarimas Nr. 6.1.). Pareiškėjos teigimu, nutarimai priimti vieno kreditoriaus VĮ „Turto bankas“, bankroto procese turinčio balsų daugumą, sprendimu, pažeidžia kitų įmonės kreditorių ir bankrutavusios įmonės interesus, nes siekiama išnuomoti pastatą įmonės savininkui A. J. neįvertinus, kad 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi A. J. individualios įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Pareiškėjos teigimu, A. J. daro žalą pastatui, dėl jo neteisėtų veiksmų yra atliekami ikiteisminiai tyrimai. Įmonės savininko A. J. turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl jis negalės mokėti realios rinkos vertės neatitinkančios pastato nuomos kainos – 21 500 Lt. Be to, pastatas išnuomotas UAB „Dinalas“ ir bankrutavusi įmonė neturi teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti su šia įmone sudarytą patalpų nuomos sutartį.

6Teismo posėdyje R. L. skundą dėl 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 6.1 palaikė, o kitų reikalavimų atsisakė.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Šiaulių apygardos teismas 2012 m. liepos 5 d. nutartimi skundą tenkino iš dalies. Panaikino 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 6.1. Likusioje dalyje civilinę bylą nutraukė (t. 1, b.l. 150-152). Teismas nustatė, kad skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai priimti balsų dauguma, t.y. priimti balsuojant kreditoriams, kurių kreditoriniai reikalavimai – 854 150,63 Lt (86,22 procentai nuo visų kreditorinių reikalavimų sumos), už juos balsavo kreditoriai VĮ Turto bankas ir VSDFV Šilalės skyrius, kurių kreditorinių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro 54,43 procentus nuo visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. „Prieš“ balsavo kreditoriai R. L., UAB „Dinalas“ ir UAB „Tojaris“ (31,79 procentai nuo visų kreditorinių reikalavimų sumos). Teismas pareiškėjos R. L. atsisakymą nuo skundo reikalavimų dėl 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimų Nr. 1.1. ir 1.2, susijusių su pastato ( - ) nuomos sąlygų aprobavimu, priėmė ir civilinę bylą dėl šios reikalavimų dalies nutraukė (CPK 293 str. 4 p.).

9Teismas nurodė, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Šiaulių apygardos teismas 2009 m. liepos 15 d. nutartimi bankroto byloje Nr. B2-31-267/2012 A. J. individualios įmonės savininkų turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones, o 2010 m. spalio 19 d. nutartimi uždraudė A. J. naudotis, valdyti ir disponuoti pastatu su priklausiniais ( - ), taip pat uždraudė A. J. lankytis šiame pastate. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-468/2011 pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį, panaikindamas nutarties dalį, kuria buvo uždrausta A. J. lankytis ginčo pastate (su priklausiniais) ir nustatė draudimą A. J. atlikti veiksmus, kuriais būtų daroma arba dėl kurių galėtų būti padaryta žala pastatui, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas A. J. individualios įmonės bankroto byloje. Apeliacinės instancijos teismas nutarties dalį, susijusią su A. J. teise naudotis, valdyti ir disponuoti pastatu su priklausiniais paliko nepakeistą. Dėl šių nustatytų aplinkybių teismas sutiko su pareiškėjos R. L. skundo argumentais dėl 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 6.1. neteisėtumo ir pateiktą skundą šioje reikalavimo dalyje tenkino. Teismas panaikino skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą kaip pažeidžiantį įsiteisėjusius teismų sprendimus ir imperatyvias teisės normas, o tuo pačiu ir kreditorių interesus (CK 1.5 str., 1.78 str.,1.80 str., Įmonių bankroto įstatymo 18 str. 3 d., 21 str., CPK 145 str.).

10III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Atskiruoju skundu atsakovas A. J. (toliau – apeliantas) prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės (t. 2, b.l. 1-6). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo esmę sudaro veiksmai vykdomi neteisėtu apeliantui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto ( - ) neteisėtai užvaldyta panaudos tvarka, kuri neužtikrina visų bankrutavusios įmonės kreditorių interesų, pažeidžia teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 str., ĮBĮ 35 str.). Kreditoriai, spręsdami bankrutuojančios įmonės bendrasavininkų turto valdymo / naudojimo klausimus, privalo nustatyti tokią savininko nekilnojamojo turto nuomos / pardavimo kainą ir tvarką, kuri geriausiai atitiktų visų įmonės kreditorių interesus ir sudarytų galimybę maksimaliai patenkinti jų finansinius reikalavimus. Apelianto teigimu, vykdant A. J. individualios įmonės bankroto procesą, bankroto administratorius be teismo ir kreditorių pritarimo užgrobė savininkų asmeninį nekilnojamąjį turtą, iš jo neteisėtos nuomos gavo virš milijono litų pajamų, neatsiskaitė nei su vienu kreditoriumi. Apeliantas nurodo, kad dėl bankroto administratoriaus neekonomiško įmonės veiklos organizavimo vykdant ūkinę – komercinę veiklą, kiekvieną dieną didėja kreditorinis reikalavimas įmonei.
2. Sutarčių laisvės principas, kitos teisės normos, užtikrinančios savininko teisę laisvai disponuoti / naudotis nuosavybės teise priklausančiu pastatu ( - ) ar jo dalimi, suteikia savininkui galimybę pasirinkti už perleidžiamą turtą pageidaujamo gauti atlyginimo rūšį, t.y. sudaryti sąlygas gauti po 40 000 Lt kas mėnesį atsiskaitymui su kreditoriais. Apelianto teigimu, ginčijamas sandoris negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikintas nutraukiant neteisėtą nuomos sutartį Nr. B17 su UAB „Dinalas“ ir pastatas perduotinas kreditoriui A. J. (apeliantui), kuris visas gaunamas pajamas skirs kreditoriniams reikalavimams dengti.
3. Teismas padarė esminius CPK pažeidimus (absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas), kurie sutrikdė teisėjai objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina. Vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, apeliantas prašo klausimą išspręsti iš esmės – leidžiant apeliantui nuomoti asmeninį nekilnojamąjį turtą ir gaunamas lėšas skirti kreditoriniams reikalavimams dengti po 21 500 Lt kas mėnesį iki visiško atsiskaitymo bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuojant UAB „Dinalas“ gaunamas nuomos pajamas iš pastato ( - ) po 40 000 Lt kas mėnesį pervedant gaunamas pajamas į pasirinktos antstolės depozitinę sąskaitą iki teismo sprendimo išnagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme.

12Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja R. L. prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 10-13). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. liepos 10 d. nutartimi bankroto byloje Nr. B2-31-267/2012 A. J. individualios įmonės savininkų turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones, o 2010 m. spalio 19 d. nutartimi taikė papildomas laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė apeliantui naudotis, valdyti ir disponuoti pastatu su priklausiniais ( - ) bei uždraudė apeliantui lankytis šiame pastate. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi pastarąją nutartį pakeitė, nustatant draudimą apeliantui atlikti veiksmus, kuriais būtų daroma arba dėl kurių galėtų būti padaryta žala pastatui, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas A. J. individualios įmonės bankroto byloje.
2. Dėl apelianto neteisėtų veiksmų yra atliekami ikiteisminiai tyrimai, nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Apelianto atžvilgiu yra pritaikytas ne vienas jo turto areštas, kas lemia, kad apeliantas negalės vykdyti nuomos sutarties – mokėti nuomos mokesčio, nes jo visos gaunamos piniginės lėšos areštuotos. Pareiškėjos teigimu, apeliantas iš anksto ketina nevykdyti nuomos sutarties, kuri gali būti sudaryta su juo 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pagrindu. Be to, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi A. J. individualios įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, t.y. nulemtas savininko (apelianto) neteisėtų veiksmų. Pareiškėjos nuomone, pastato ( - ) perdavimas nuomos pagrindu apeliantui neatitiktų visų bankrutavusios įmonės kreditorių interesų ir būtų kliūtis maksimaliai patenkinti jų finansinius reikalavimus.
3. Atskirasis skundas yra grindžiamas tik prielaidomis, kurios nėra ir negali būti pagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais, o dauguma jame nurodomų aplinkybių nėra susijusių su skundžiama nutartimi bei jos neįrodytos. Apeliantas veikia išimtinai tik savo interesais bei sistemingais veiksmais ne tik privedė A. J. individualią įmonę prie bankroto, bet taip pat ir viso bankroto proceso metu daro žalą tiek įmonei, tiek jos valdomam turtui. Pareiškėjos teigimu, pastato nuoma apeliantui prieštarauja tiek bankrutavusios įmonės interesams, tiek kreditorių interesams, todėl 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimas 6.1 yra panaikintas teisėtai ir pagrįstai.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

14CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

15Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

16Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi panaikino bankrutuojančios A. J. individualios įmonės 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkime priimtą ginčytiną nutarimą Nr. 6.1, kuriuo nutarta išnuomoti visą pastatą ( - ) už 21 500 Lt kreditoriui A. J. su PVM, nutraukiant seną nuomos sutartį Nr. B17, įvykdžius 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimui 1 darbotvarkės klausimu pateiktą nuomos sutarties projektą. Taigi, apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikintas kreditorių susirinkimo nutarimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17Atskirasis skundas netenkintinas.

18Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises įgyvendina dalyvaudami kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtintus jų kreditorinius reikalavimus. Kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus: įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo, likvidavimo procedūros (ne)pradėjimo, įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumo ir pan. (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 str.). Spręsdamas šiuos klausimus, kreditorių susirinkimas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimų ribų ar priimti sprendimų, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius.

19Kreditorių susirinkimas, kurio paskirtis yra kreditorių interesų gynimas, priima nutarimus balsų dauguma, susirinkimo nariai, balsuodami jo kompetencijai pavestais klausimais, tokiu būdu išreiškia kreditorių valią. Nei administratorius, nei teismas negali paneigti šios valios, tačiau ši kreditorių susirinkimo teisė nėra absoliuti ir negali būti suprantama kaip teisė priimti balsų dauguma sprendimus prieštaraujančius teisės aktams, t. y. neteisėtus pagal savo esmę ar procedūrine prasme arba akivaizdžiai prieštaraujančius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Iš aukščiau minėto teisinio reglamentavimo matyti, jog su bankrutuojančia įmone susiję klausimai iš esmės yra kreditorių susirinkimo kompetencijoje. Teismas bendrąja prasme nėra įgaliotas spręsti už kreditorius klausimų, susijusių su įmonės ūkine komercine veikla, tačiau sprendžiant bet kokius klausimus inter alia priimant sprendimus dėl bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos, nutarimai turi būti priimamai teisės aktų nustatyta tvarka bei vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Vadovaujantis ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalimi, kreditorių susirinkimo nutarimų pagrįstumas ir teisėtumas gali būti tikrinami teismine tvarka. Atsižvelgiant į plačias kreditorių susirinkimo teises, kasacinis teismas yra konstatavęs, jog kreditorių susirinkimo nutarimus teismas panaikina „nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012). Pažymėtina, kad tikrinant kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų teisėtumą ir nustačius tam tikrus teisės aktų ar minėtų principų pažeidimus, nutarimai galėtų būti pripažinti neteisėtais ne dėl formalių mažareikšmių pažeidimų, o tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti tokio lygmens pažeidimus, kurie turi/gali turėti pakankamai reikšmingą įtaką bankroto procedūrų teisėtumui, skaidrumui, kreditorių interesams ir pan.

20Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2009 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-31-267/2012 A. J. individualios įmonės savininkų turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones, o 2010 m. spalio 19 d. nutartimi uždraudė A. J. (apeliantui) naudotis, valdyti ir disponuoti pastatu su priklausiniais ( - ), taip pat uždraudė A. J. lankytis šiame pastate (t. 1, b.l. 22-24). Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-468/2011 Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį pakeitė: panaikino nutarties dalį, kuria buvo uždrausta A. J. lankytis ginčo pastate (su priklausiniais) ir nustatė draudimą A. J. atlikti veiksmus, kuriais būtų daroma arba dėl kurių galėtų būti padaryta žala pastatui, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas A. J. individualios įmonės bankroto byloje (t. 1, b.l. 16-21). Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas nutarties dalį, susijusią su A. J. teise naudotis, valdyti ir disponuoti pastatu su priklausiniais ( - ) paliko nepakeistą.

21Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad kreditoriai, spręsdami bankrutuojančios įmonės bendrasavininkų turto valdymo/naudojimo klausimus, privalo nustatyti tokią savininko nekilnojamojo turto nuomos / pardavimo kainą ir tvarką, kuri geriausiai atitiktų visų įmonės kreditorių interesus ir sudarytų galimybę maksimaliai patenkinti jų finansinius reikalavimus. Taigi, kreditorių susirinkimas iš principo gali nuspręsti peržiūrėti ginčo patalpų nuomos sutartį su UAB „Dinalas“ bei ginčo patalpas išnuomoti naudingesnėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, kreditorių susirinkimo priimti nutarimai neturi prieštarauti imperatyviosioms ĮBĮ ir kitų įstatymų normoms bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

22Šiuo atveju A. J. individualios įmonės kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu nutarė išnuomoti visą pastatą ( - ) apeliantui jam įvykdžius kreditorių susirinkimui pirmu darbotvarkės klausimu pateiktą nuomos sutarties projektą. Iš šio sutarties projekto matyti, kad patalpų nuomininkui inter alia yra nustatyta pareiga sutarties pasirašymo dieną sumokėti nuomotojui šešių mėnesių nuomos mokesčio dydžio užstatą, kuris, nuomininkui netinkamai vykdant nuomos sutarties sąlygas, jam negrąžinamas (nuomos sutarties projekto 4.2 p., t. 1, b.l. 133-139). Taigi, iš esmės ginčijamu nutarimu kreditorių susirinkimas sudarė galimybę išnuomoti patalpas apeliantui, kartu nustatydamas tam tikrus saugiklius (užstatas), apsaugančius kreditorių interesus nuo nuomininko galimo netinkamo įsipareigojimų vykdymo. Tačiau, kaip minėta, apelianto atžvilgiu įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t.y. draudimas apeliantui naudotis, valdyti ir disponuoti nuomotinu pastatu su priklausiniais. Kreditorių susirinkimas, priimdamas skundžiamą nutarimą, niekaip neatsižvelgė į šią aplinkybę ir nesiejo galimybės išnuomoti patalpas apeliantui su laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu ar pakeitimu. Įstatymas imperatyviai nustato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims (CPK 18 str.). Esant tokioms aplinkybėms, t.y. nepakeitus ar nepanaikinus laikinųjų apsaugos priemonių apelianto atžvilgiu ir netgi nesusiejus jų pakeitimo/panaikinimo su nuomos sutarties pasirašymo galimybe konstatuotina, kad skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino šią 2012 m. balandžio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dalį, nes ji nesuderinama su įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais. Šiame kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, jei laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo/panaikinimo klausimas būtų sprendžiamas vėliau (po nuomos sutarties su apeliantu pasirašymu), neatmestina, jog galėtų susiklostyti prieštaringa situacija, kai nuomos sutartis būtų pasirašyta, o teismas dėl kokių nors priežasčių nuspręstų nekeisti/nenaikinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (pavyzdžiui, dėl to, kad įmonės bankrotas dėl jos savininko (apelianto) veiksmų pripažintas tyčiniu ir tai tam tikra prasme leistų abejoti dėl tikrųjų apelianto ketinimų rūpintis tinkamu kreditorių interesų patenkinimu po bankroto bylos iškėlimo, kai tuo tarpu veikiant įmonei buvo atliekami priešingi veiksmai, t.y. įmonės padėtis buvo bloginama – veikla perkeliama į naujai įsteigtą įmonę, įmonės turtas išparduodamas, iš įmonės buvo skolinamos lėšos asmeniniams tikslams ir pan., kas konstatuota Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartyje (t. 1, b.l. 82-84)).

23Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl bankroto administratoriaus, pareiškėjos R. L. ir kitų asmenų veiksmų bankroto procese, taip pat dėl nuomos sutarties su UAB „Dinalas“ pagrįstumo, kito įmonės turto realizavimo aplinkybių yra nesusiję su nagrinėjimu klausimu, t.y. su ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu. Be to, šie bei kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai ir nėra susieti su skundžiamos nutarties motyvų kritika, t.y. skundžiamos nutarties teisėtumu ir pagrįstumu. Tuo tarpu nurodyti absoliutūs skundžiamos nutarties negaliojimai pagrindai – esminiai CPK pažeidimai, yra deklaratyvūs, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti tokių pagrindų egzistavimą. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šių su nagrinėjamu klausimu nesusijusių atskirojo skundo apelianto argumentų.

24Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, visapusiškai įvertino bylos faktines aplinkybes, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį. Todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,

Nutarė

26Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.