Byla 2S-835-881/2012
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuria pareiškėjų pareiškimas laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjams

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-6375-868/2011 pagal pareiškėjų T. Z., D. P. ir M. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuria pareiškėjų pareiškimas laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjams.

2Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėjai T. Z., D. P. ir M. P. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad prie statinių, esančių ( - ), esantis pareiškėjų naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise P. Š. valdytoje žemėje, ir jo dydis yra 3 493 kv. m., priteisti iš suinteresuotų asmenų pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi nustatė pareiškėjams terminą nutartyje nurodytiems pareiškimo trūkumams pašalinti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų prašymas yra neaiškus bei nekonkretus. Pareiškėjai nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. kad šis faktas turi įtakos pareiškėjų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesui, taip pat, kad nėra išlikusių dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti faktą, ir kad nėra galimybės šių dokumentų gauti kita tvarka. Pareiškėjai taip pat nenurodė, kokie juridinę reikšmę turintį faktą patvirtinantys dokumentai yra prarasti, bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nėra galimybės atkurti prarastų dokumentų.

62011 m. lapkričio 21 d. pareiškėjai pateikė patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi pareiškėjų T. Z., D. P. ir M. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutarė laikyti nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas konstatavo, kad 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje nurodyti trūkumai nėra ištaisyti. Anot teismo, pareiškėjų nurodytos aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog sprendimas dėl pareiškėjų motinos S. P. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo jau yra priimtas ir jis nebuvo apskųstas įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, jog prašomas nustatyti faktas turės pareiškėjų nurodomą juridinę reikšmę. Be to, teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-07-09 nutartyje, priimtoje a. b. Nr. A-442-831/2009, konstatavo, kad buvusio savininko F. Š. turėta žemė ( - ) kaime iki nacionalizacijos buvo naudojama rėžiais, todėl ginčo žemė, grąžinant ją natūra, negali būti kartografuojama, o turi būti grąžinama Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte nustatyta tvarka.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Pareiškėja T. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimti pareiškėjų T. Z., D. P. ir M. P. 2011 m. lapkričio 16 d. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir perduoti jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliantės teigimu, prašomas nustatyti faktas turi esminę juridinę reikšmę, sprendžiant pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, be to, yra vienintelis būdas apginti jų pažeistas teises. Nurodo, kad Vilniaus miesto valdyba 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr.1437V patvirtino pareiškėjų motinai S. P. neatlygintinai suteiktino, atkuriant nuosavybės teises į žemę, 2000 kv. m žemės sklypo ribas prie jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ( - ). Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 01-55 S. P. atkurta nuosavybės teisė į 1,2040 ha žemės, suteikiant jai neatlygintinai 0,2 ha žemės sklypą, esantį prie namų valdos ( - ), bei išperkant 1,0040 ha turėtos žemės plotą, suteikiant lygiavertį miško plotą. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 2.3-6857-01 buvo patikslintas Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. 01-55, nurodant, kad S. P. nuosavybės teisė atstatoma ne į 1,2040 ha žemės, buvusios ( - ), o į 1,4040 ha žemės. Be to, šiuo įsakymu pripažintas netekusiu galios 1996 m. spalio 22 d. sprendimo punktas, kuriuo buvo nuspręsta išpirkti 1,0040 ha turėtos žemės plotą, suteikiant lygiavertį miško plotą. Taigi Vilniaus apskrities viršininko administracija S. P. neatlygintinai nuosavybėn perdavė tik dalį žemės, kurią ji nuosavybės teise valdė ( - ), likusia apimtimi nuosavybės teisės nėra atkurtos iki šiol. Pasak apeliantės, aplinkybė, kad pareiškėjams sugrąžinta dalis S. P. nuosavybės teise valdytos žemės, perduodant neatlygintinai namų valdoje ( - ) esantį 0,2 ha žemės sklypą, negali būti kliūtis reikalauti, kad kita dalis žemės, esanti prie pareiškėjų statinių ir jų naudojama, būtų jiems sugrąžinta natūra kaip S. P. nuosavybės teise valdyta žemė. Tai, kad nuosavybės teisių S. P. atkūrimo metu galioję LR Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai neleido grąžinti didesnio nei 0,2 ha sklypo Vilniaus mieste, negali būti priežastis užkirsti kelią reikalauti viso namų valdoje esančio žemės sklypo ploto, nes dabar galiojantys teisės aktai tą leidžia. Sutinkamai su LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai turi teisę reikalauti, kad prie jų statinių esantis ir jų naudojamas žemės sklypas jiems būtų grąžintas natūra. Būtent šiam tikslui buvo teikiamas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Apeliantė teigia, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančios teisės normos nenumato, kokie dokumentai gali patvirtinti žemės naudojimo faktą, tuo tarpu iš pareiškėjų nurodytų aplinkybių yra akivaizdu, kad jie neturi galimybės gauti dokumentų, patvirtinančių atkurtinos žemės naudojimo fakto. Pareiškėjai taip pat negali savo pažeistų teisių apginti ne teismo tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartyje konstatavo, kad savo teises pareiškėjai turėtų ginti pasinaudodami ypatingąja teisena ir reikšdami reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

11Pareiškėjas M. P. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos T. Z. atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimti pareiškėjų T. Z., D. P. ir M. P. 2011 m. lapkričio 16 d. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir perduoti jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir apeliantė.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Atskirasis skundas atmetamas.

14Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

15Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms sąlygoms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).

16Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašė nustatyti faktą, kad prie statinių, esančių ( - ), esantis pareiškėjų naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise P. Š. valdytoje žemėje, ir jo dydis yra 3 493 kv. m. Apeliantė teigia, kad prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę pareiškėjų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesui, nes sutinkamai su LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai turi teisę reikalauti, kad prie jų statinių esantis ir jų naudojamas žemės sklypas jiems būtų grąžintas natūra.

17Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2009 m. liepos 9 d. išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-442-831/2009 pagal pareiškėjų T. Z., D. P. ir M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. Z., D. P. ir M. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, nurodė, kad žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip (Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarkos) 106 punktas). Teismas nustatė, kad buvusio savininko F. Š. turėta žemė ( - ) kaime iki nacionalizacijos buvo naudojama rėžiais, todėl ginčo žemė, grąžinant ją natūra, negali būti kartografuojama, o turi būti grąžinama minėtame Tvarkos 106 punkte nustatyta tvarka. Taigi teismas nusprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą suformuoti pareiškėjų naudojamą prie nuosavybės teise priklausančių statinių ( - ) žemės sklypą, reikalingą nuosavybės teisių atkūrimui. Kaip matyti iš apeliantės pateikto atskirojo skundo, pareiškėjai prašo nustatyti jų nurodytą faktą tam, kad prie jų statinių esantis ir jų naudojamas žemės sklypas jiems būtų grąžintas natūra, tačiau iš aukščiau nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikto išaiškinimo matyti, kad nuosavybės teisės pareiškėjams gali būti atkurtos tik Tvarkos 106 (dabar – 1061) punkte nustatyta tvarka, t. y. ne tuo būdu, kurio siekia pareiškėjai, prašydami nustatyti minėtą faktą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų pareiškime nėra nurodytos visos sąlygos, reikalingos juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, nes prašomas nustatyti faktas neturi pareiškėjų nurodytos juridinės reikšmės. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų minimoje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. nutartyje nėra konstatuota, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos juridinės reikšmės fakto nustatymo klausimui nagrinėti. Tai, ar konkretus pareiškimas, paduotas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka, nagrinėtinas teisme, sprendžia šio pareiškimo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas.

18Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, grąžindamas pareiškėjams jų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

19Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

20Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai