Byla 2A-182/2011

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Konstantino Gurino, sekretoriaujant Ilonai Kovger, dalyvaujant ieškovo atstovui A. M., teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies civilinėje byloje Nr. 2-851-265/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kerta“ ieškinį atsakovui V. D. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ginčas kilo dėl bankrutuojančios bendrovės vadovo padarytos žalos atlyginimo.

6Ieškovas BUAB „Kerta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui buvusiam įmonės vadovui V. D. ir prašė priteisti 132 732,54 Lt žalos atlyginimą. Nurodė, kad pagal VSDFV Plungės skyriaus ieškinį UAB „Kerta“ Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, o iki 2009-06-09 įmonės vadovas V. D. bankroto administratoriui privalėjo perduoti visą įmonės turtą bei įmonės dokumentaciją. Atsakovas dalį įmonės turto perdavė tik 2009-06-10, o dokumentus – tik 2009-06-23. Atsakovas UAB „Kerta“ direktoriumi buvo paskirtas pagal 2008-04-04 bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą ir juo dirbo nuo 2008-04-15 iki 2009-06-12, kai iš darbo jį atleido bankroto administratorius. Viena iš įmonės akcininkių, balsavusių už atsakovo paskyrimą, yra atsakovo sutuoktinė G. D., turinti 60 procentų, tai yra 798 vnt. paprastųjų vardinių akcijų. Atsakovas nereagavo į įmonės kreditoriaus VSDFV Plungės skyriaus raginimus sumokėti skolą, kuri 2008-12-08 tesudarė 2 581,61 Lt, nors bendrovės kasoje tam pinigų pakako. Tuo tarpu 2008 m. gruodžio mėnesį visą įmonės turtą (prekes ir kt.), buvusį Plungės mieste, atsakovas parsivežė į savo namus Judrėnų k., Telšių r.

7Be to, administratorius įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu nustatė prekių trūkumą: 2008 m. lapkričio mėn. už 47 944,19 Lt, gruodžio mėn. už 83 945,01 Lt. Atsakovas nepateikė paaiškinimų dėl prekių, skirtų perparduoti, trūkumo. Be to, administratoriui nebuvo perduotas pagal įmonės ilgalaikio turto nusidėvėjimo žiniaraščio 2009-05-26 duomenis įmonėje buvęs 843,34 Lt likutinės vertės ilgalaikis turtas: 57,60 Lt vertės perforatorius, 137,20 Lt bei 357,42 Lt vertės betono maišyklės, 291,12 Lt vertės kompiuteris. Bylos dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjamo metu, atsakovas savo gyvenamosios vietos adresu įkūrė naują UAB „Skardona“, kurios veikla ta pati kaip ir UAB „Kerta“ – metalo gaminių lankstymas, stogų dengimas, statybinių medžiagų mažmeninė prekyba. Prašymą dėl šios įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre atsakovas pateikė 2008-10-24, kai UAB „Kerta“ dar vykdė savo veiklą, tačiau turėjo skolų kreditoriams. Ieškovas 2010-03-09 teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimą sumažino iki 132 383,82 Lt, teigdamas, kad atsakovas grąžino 57,60 Lt vertės perforatorių ir 291,12 Lt vertės kompiuterį.

8Atsakovas atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nuo 2005 m. dirbo UAB „Kerta“ darbininku. Jo žmona G. D. 2008-03-04 nusipirko įmonės akcijų. Tačiau paaiškėjus, kad įmonės finansinė padėtis yra prasta, buvo investuoti šeimos pinigai, ir direktoriumi 2008-04-15 buvo paskirtas atsakovas. Perimant vadovavimą įmonei nebuvo atliktas patikrinimas, suderinti likučiai. Skola VSDFV Plungės skyriui nebuvo padengta, nes pinigai buvo panaudoti darbuotojų darbo užmokesčiui. Atsakovo vadovavimo laikotarpiu įmonė beveik visiškai įvykdė įsipareigojimus kreditoriams, t. y. apie 50 000 Lt. UAB „Kerta“ patalpos buvo nuomojamos, todėl nutraukus nuomos sutartį ir neturint pinigų kitų patalpų nuomai, visas įmonės turtas buvo pervežtas į atsakovo namus. Kadangi pagal bendrovės buhalterinius duomenis labai daug medžiagų (skardų) buvo sunaudota nesant tą pateisinančių dokumentų, PVM sąskaitų faktūrų, atsakovas buhalterei pavedė sutvarkyti likučius taip, kad jie atspindėtų tikrovę. Dėl atlikto nurašymo susidarė lėšų trūkumas. Buvęs įmonės direktorius M. P. darė užrašus sąsiuvinyje apie užsakymus, gaminių matmenis, fiksavo gaminių pagaminimą, išvežimą parduoti. Sąsiuvinio duometys su buvusio direktoriaus parašais patvirtina, kad lankstiniai iš skardos buvo pagaminti ir parduoti, bet pati skarda nenurašyta. UAB „RUUKI Lietuva“ patvirtino, kad pinigus jie sumokėdavo grynaisiais, negaudami jokio mokėjimo faktą patvirtinančio dokumento. Vadinasi, šie pinigai į įmonės kasą nepateko, o skardos negalėjo būti nurašomos.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, bylos dalį dėl 348,72 Lt žalos atlyginimo nutraukė, o ieškovui iš atsakovo priteisė 132 383,82 Lt žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

11Remdamasis ieškovo pateiktais įrodymais, tai yra buhalteriniais dokumentais: balanso sąskaitų apyvartos pažymomis, pardavimo PVM sąskaitų faktūrų žiniaraščiais, grąžinimo pažyma, ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo žiniaraščiu, kasos aparato pardavimų suvestinėmis, suteiktų paslaugų pažymomis, balansais, teismas sprendė, kad ieškininiai reikalavimai yra pagrįsti. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, jog dėl įmonės trūkumų kaltas buvęs direktorius M. P. nurodęs, kad pateiktame sąsiuvinyje nubraižytos gaminių schemos ir parašai nepatvirtina nei medžiagų panaudojimo, nei gaminių realizavimo, nei laikotarpio, kuriuo tai galėjo būti padaryta. Pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodęs, kad jo atsikirtimus gali patvirtinti liudytojai, tačiau jų nekvietė, jokių kitų įrodymų nepateikė, teismo 2010-03-09 pasiūlymu pasirūpinti kvalifikuotu atstovavimu nepasinaudojo. Tuo tarpu ieškovo iniciatyva kviesta liudytoja buvusi UAB „Kerta“ buhalterė L. R. atsakovo atsikirtimų nepatvirtino.

12Teismas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad bendrovės vadovo pareigų nevykdymas, padaręs žalos, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę, o pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė. Teismas konstatavo, kad atsakovo neteisėta veika pasireiškė netinkamu įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu, atsakovas savo atsikirtimų ir jo atsakomybę šalinančių aplinkybių neįrodė, todėl privalo atlyginti žalą.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14Atsakovas V. D. apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Skunde pateikiami tokie argumentai:

151. Teismo sprendimas naikintinas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo – teismas nebuvo aktyvus, neatsižvelgė į tai, kad yra duomenų apie galimai kito asmens kaltus veiksmus ir į bylos nagrinėjimą neįtraukė M. P., kuris ieškovo direktoriumi buvo iki paskiriant į šias pareigas apeliantą.

162. Teismas neteisingai taikė materialinės ir proceso teisės normas, neteisingai įvertino byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.

173. Teismas neteisingai paskirstė šalių bylinėjimosi pareigą, nes darbo bylose įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui, o ne atsakovui. Tuo tarpu ieškovas nepateikė įrodymų apie trūkumų įvykdymo laikotarpį, o tik konstatavo esamų trūkumų kiekį. Atsakovas neturėjo galimybės pasinaudoti teisininko pagalba, todėl negalėjo tinkamai atstovauti savo interesų , reikšti prašymų dėl šalių įtraukimo, dokumentų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo.

184. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Plungės rajono Policijos komisariate yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamų M. P. veiksmų, ieškovo privedimo prie bankroto, turto pasisavinimo.

19Ieškovas BUAB „Kerta“ atsiliepime prašo šį skundą atmesti. Teigia, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Priešingai nei teigia apeliantas, iki jam pradedant eiti įmonės direktoriaus pareigas, įmonės direktoriumi buvo ne Marius (atleistas 2008-01-14), o Ž. P. (nuo 2008-01-14 iki 2008-04-15). Todėl apeliantas neapgrįstai nurodo, kad žalą įmonei padarė M. P.. Kaip matyti iš buhalterinių dokumentų, apeliantas dirbinai padidino paslaugų tiekimo įkainius, nors paslaugos nebuvo teikiamos. Teismas pagrįstai apelianto pateikto sąsiuvinio nelaikė tinkamu įrodymu, nes tai nėra įmonės buhalterinės apskaitos dokumentas. Teismas apeliantui buvo sudaręs visas galimybes pasinaudoti teisininko pagalba, bet šis tuo nepasinaudojo, jokių prašymų neteikė. Ieškovas neturi duomenų apie pradėtą ikiteisminį tyrimą M. P. atžvilgiu, visi dokumentai yra bankroto administratoriaus žinioje, todėl apeliantas tik siekia vilkinti bylos nagrinėjimą.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus ir bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje viena iš ginčo šalių – ieškovas BUAB „Kerta“, yra bankrutuojanti bendrovė, todėl pagal susiklosčiusią teismų praktiką būtina atsižvelgti į tokios įmonės kreditorių interesus ir laikoma, jog tokioje byloje ginamas taip pat ir viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006 ir kt.). Be to, atsakovui V. D. pareikštas ieškininis reikalavimas yra grindžiamas darbiniais teisiniais santykiais. Taigi teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo būti aktyvus. Tačiau remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose ir iš dalies patenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 2 d.).

22Teisėjų kolegija laiko, kad analizuojant apeliacinio skundo, atsiliepimo į šį skundą argumentus bei tikrinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą yra svarbu pabrėžti tai, kad šioje byloje kalba eina apie juridinio asmens valdymo organo – administracijos vadovo materialinę atsakomybę ir yra tikrinamas bendrovės ūkinės veiklos atskirų finansinių operacijų teisėtumas, todėl yra aktualios CPK 177 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios įrodinėjimo priemonių leistinumą. Tokią nuostatą ne kartą yra išdėstęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-827/2000; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-544/2003 ir kt.). Civilinio proceso normos, reglamentuojančios įrodymų, susijusių su juridinių asmenų atliekamų ūkinių finansinių operacijų įrodinėjimu, leistinumo klausimai yra aiškinami taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 14 bei 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 nuostatose. Kaip žinia, teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, kuriose suformuluotas teisės aiškinimo bei taikymo taisyklės tampa privalomomis teismams, nagrinėjantiems analogiškas bylas, tačiau teisėjų kolegija laiko, jog ir minėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimai bei juose pateikiami teisės normų aiškinimai gali būti naudojami kaip pagalbinė rekomendacinio pobūdžio medžiaga, kurioje pateikiama autoritetinga nuomonė tam tikrais teisės aiškinimo bei taikymo klausimais.

23Minėtas įrodinėjimo priemonių leistinumo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kad įstatymų leidėjas, remdamasis CK 2. 4 straipsnio 3 dalies, 2.74 straipsnio 3 dalies, Buhalterinės apskaitos įstatymo, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Įmonių finansinės atskaitomybės, o taip pat kitų įstatymų normomis, preciziškai bei imperatyvai reglamentuodamas įmonėje atliekamų finansinių operacijų įforminimo bei jų apskaitymo tvarką, siekė, kad jų apskaita būtų tvarkoma tokiu būdu, jog iškilus ginčams tarp ūkine komercine veikla besiverčiančių asmenų ar šių asmenų bei valstybės (pavyzdžiui, mokesčių administratoriaus ir kt.), įmonės darbuotojų, ar, kaip yra nagrinėjamu atveju, administracijos vadovo, būtų galima tiksliai nustatyti bei patikrinti minėtų operacijų apimtis, atlikimo laiką bei pagrindą, kontroliuoti ar teisingai atsiskaitoma su valstybės bei savivaldybių biudžetais ir kt. Taigi griežtas minėtų įstatymų reikalavimų laikymasis yra reikšmingas ir viešajam interesui, nes tokiu būdu užtikrinamas veiklos skaidrumas, užkertamas kelias tarpusavio atsiskaitymams neteisėtai išvengiant privalomų mokėjimų (atsiskaitymas už darbą ,,vokeliais“, pajamų slėpimas ir kt.), bendrovės turto pasisavinimui, iššvaistymui. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektų apskaitą privaloma tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku bei išsami, naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 12 straipsnio pirmojoje dalyje imperatyviai nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti pirminės apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o pagal 9 straipsnio 2 dalį būtent ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, veiklos pobūdį ir vadovaudamasis arba verslo apskaitos standartais, arba tarptautiniais apskaitos standartais, arba viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartais, arba kitais teisės aktais. Minimo įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, jog už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus, o taip pat už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas, kuris, kaip žinoma, yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, atliekantis visas jo funkcijas ir vykdantis jo uždavinius. Pagal ABĮ 37 straipsnio 9 dalies 1 punktą šis asmuo atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, o pagal nurodytos dalies 9 punktą – už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą.

24Taigi atsakovas, imdamasis vadovauti bendrovei, žinojo arba turėjo žinoti anksčiau paminėtus imperatyvius įstatymų reikalavimus ir privalėjo juos vykdyti: žinojo ar turėjo žinoti, kad perimdamas bendrovę iš buvusio vadovo - Ž. P., privalėjo imtis veiksmų, jog nustatyta tvarka būtų užfiksuota bendrovės ūkinė finansinė būklė (vykdomos sutartys, turimos medžiagos, įrengimai, pinigai, kitas turtas, jo būklė, buhalterinės apskaitos bei kiti bendrovės dokumentai ir t. t.), o nustačius, jog faktinė padėtis neatitinka jam perduotų apskaitos dokumentų, tai užfiksuoti ir koreguoti šiuos duomenis įstatymuose nustatyta tvarka. Beje, apeliantas neneigia fakto, kad bendrovę iš ankstesnio vadovo jis priėmė be patikrinimo, be faktinio prekių bei dokumentų perėmimo. Šią aplinkybę jis patvirtina ir apeliaciniame skunde. Iš paminėto seka išvada, jog atsakovas, nesilaikydamas minėtų imperatyvių reikalavimų, pats prisiėmė riziką dėl galimų nuostolių tuo atveju, jei, kilus ginčui dėl tam tikrų operacijų realumo, apimties bei teisėtumo bus negalima leistinų įrodymų pagrindu nustatyti reikšmingų faktų.

25Apeliantas teigia, jog teismas be pagrindo nevertino į bylą pateiktame sąsiuvinyje esančių duomenų, apelianto teigimu, užfiksuotų pirmesnio įmonės vadovo, kurie patvirtina faktinį medžiagų sunaudojimą, darbų atlikimą ir kt., kurių pagrindu jis, pradėjęs eiti direktoriaus pareigas, pavedė atlikti prekių nurašymą (b. l. 84). Nurodo, kad teismas be pagrindo laikė teisingais ieškovo argumentus, jog prekių nurašymas atliktas be pagrindo, pripažino esant materialinių vertybių trūkumą ir tenkino ieškinį. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apelianto teiginius, pažymi, kad, visų pirma, byloje nėra duomenų, jog nurodyta žala įmonei padaryta kitų asmenų neteisėtais veiksmais. Apeliantas, teigdamas, kad dėl pirmesnio įmonės vadovo neteisėtų veiksmų yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui tokių įrodymų nepateikė ir neprašė, kad jie būtų išreikalauti, nors šiam teismui, kaip žinia, gali būti teikiami nauji įrodymai (CPK 199, 314 str.). Antra, apeliantas, teisėjų kolegijai pateikdamas prašymą atidėti apeliacinį bylos nagrinėjimą dėl sveikatos pablogėjimo, taip pat nenurodė, kokius jo turimus įrodymus, susijusius su nagrinėjamu ginču, jis papildomai pateiktų teismui asmeniškai atvykęs į teismo posėdį (b. l. 132). Tuo tarpu pagal CPK 246 straipsnio 1 dalį šalies ar jo atstovo liga paprastai nelaikoma svarbia neatvykimo į teismą priežastimi. Trečia, atsakovo civilinės atsakomybės klausimas kildinamas iš jo, kaip bendrovės vadovo veiklos, tai yra asmens, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, kurį su įmone sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, kuris įmonei privalo būti lojalus, veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir ex officio išimtinai įmonės interesais, užtikrinti, kad vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009, 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-880/2002). Taigi atsakovas yra asmuo, kuris privalėjo užtikrinti įstatymo reikalavimų laikymąsi įmonės veikloje, o nagrinėjamu atveju -įforminant buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl, priešingai nei teigiama skunde, nėra pagrindo jį laikyti silpnesniąja šalimi. Todėl darytina išvada, kad atsakovo, pažeidusio imperatyvias įstatymo nuostatas, teisių gynimas, leidžiant pagrįsti finansinių operacijų buvimą ar nebuvimą kitais įrodymais – sąsiuvinyje užfiksuotais duomenimis, nei turi būti pagrindžiama, būtų pažeisti taip pat ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai (CPK 3 str., 177 str. 4 d.).

26Teismas konstatavo, jog pirmiau paminėtų pareigų nevykdymas, dėl kurio bendrovė patyrė žalą, sukelia atsakovui, kaip įmonės vadovui ir darbuotojui, materialinę atsakomybę. Kaip žinoma, materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2003 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. L. L., A. K., bylos Nr. 3K-3-280/2003; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004 kt.).

27Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos medžiaga bei pirmiau šioje nutartyje išdėstyti argumentai patvirtina teismo išvadą, jog byloje nustatytos visos sąlygos atsakovo visiškai materialinei atsakomybei atsirasti (DK 246, 255 str.). Teismas nurodė, jog visiška atsakomybė už įmonei padarytą žalą atsakovui - įmonės vadovui, kuris yra vienasmenis valdymo organas, taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nustatantį juridinio asmens organo nario atsakomybę, bei pagal DK 255 straipsnio 5 punktą, nustatantį, jog visiška materialinė atsakomybė taikoma darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovui tokia materialinė atsakomybė taikytina taip pat pagal DK 255 straipsnio 1 punktą, tai yra už žalą, padarytą tyčia, nes tokią išvadą patvirtina byloje nustatytos žalos atsiradimo faktinės aplinkybės: atsakovas žinojo arba turėjo žinoti pirmiau nurodytus imperatyvaus pobūdžio įstatymų reikalavimus, tačiau jų nevykdė (CPK 185 str.).

28Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovo V. D. apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 302 str., 263 str. 1 d., 329, 330 str.).

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

30Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ginčas kilo dėl bankrutuojančios bendrovės vadovo padarytos žalos... 6. Ieškovas BUAB „Kerta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui buvusiam... 7. Be to, administratorius įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu... 8. Atsakovas atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nuo 2005 m. dirbo UAB... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį... 11. Remdamasis ieškovo pateiktais įrodymais, tai yra buhalteriniais dokumentais:... 12. Teismas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad bendrovės vadovo... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 14. Atsakovas V. D. apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir... 15. 1. Teismo sprendimas naikintinas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo... 16. 2. Teismas neteisingai taikė materialinės ir proceso teisės normas,... 17. 3. Teismas neteisingai paskirstė šalių bylinėjimosi pareigą, nes darbo... 18. 4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Plungės rajono Policijos komisariate yra... 19. Ieškovas BUAB „Kerta“ atsiliepime prašo šį skundą atmesti. Teigia, jog... 20. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas... 22. Teisėjų kolegija laiko, kad analizuojant apeliacinio skundo, atsiliepimo į... 23. Minėtas įrodinėjimo priemonių leistinumo reikalavimas yra tiesiogiai... 24. Taigi atsakovas, imdamasis vadovauti bendrovei, žinojo arba turėjo žinoti... 25. Apeliantas teigia, jog teismas be pagrindo nevertino į bylą pateiktame... 26. Teismas konstatavo, jog pirmiau paminėtų pareigų nevykdymas, dėl kurio... 27. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos medžiaga bei pirmiau šioje nutartyje... 28. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovo V. D. apeliacinį... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 30. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti...