Byla 2A-1014-553/2013
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir kitų reikalavimų

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,

3kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Liudos Uckienės,

4kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-23 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir kitų reikalavimų.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

6

  1. Ginčo esmė

7Ieškovė R. Š. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašydama: 1) pripažinti, kad buvo neteisėtai atleista iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“; 2) panaikinti 2011-06-16 įsakymą dėl atleidimo iš darbo; 3) negrąžinti į darbą, darbo sutartį nutraukiant teismo sprendimu nuo sprendimo įsigaliojimo dienos; 4) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo dienos (2011-06-16) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 5) laikantis galiojančios 2011-04-08 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kolektyvinės sutarties Nr.1 nuostatų, įpareigoti darbdavį SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pratęsti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminą 2 mėnesiams, t. y. nuo 2011-10-18 iki 2011-12-18 bei priteisti iš atsakovo ieškovės naudai už šį laikotarpį 2 mėnesių dydžio pareigybinį atlyginimą – 7 000 Lt; 6) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai kolektyvinės sutarties 2.21 p. numatytą, bet nesumokėtą 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos dalį – 13 846,66 Lt; 7) priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 8) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2011-06-16 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ direktoriaus įsakymu Nr.1.24-11DA/14 buvo atleista iš darbo būsto kontrolės skyriaus vedėjos pareigų pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnio 2 dalį (dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų), nukeliant atleidimo datą į 2011-10-18. Atleidimo dieną ieškovei buvo sumokėtas darbo užmokestis iki darbo sutarties nutraukimo datos – 2011-10-18, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Ieškovė nurodė, jog iš darbo įmonėje ji buvo atleista, nesilaikant DK 129 ir 135 straipsnių nuostatų. Atleisdamas ieškovę atsakovas nevertino jos kvalifikacijos ir nelygino jos su kitų tas pačias funkcijas vykdančių darbuotojų kvalifikacija. Ieškovė teigė, kad jo kvalifikacija yra aukštesnė nei kai kurių kitų darbuotojų, kurie liko dirbti pas atsakovą naujoje struktūroje. Ji gavo įspėjimą, kuriame nurodyta, kad bus atleista iš darbo praėjus 4 mėnesių įspėjimo laikotarpiui, išmokant 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, o tai prieštaravo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kolektyvinės sutarties Nr.1 nuostatoms. Pažymėjo, kad atsakovo 2011-04-08 pripažinimas kolektyvinės sutarties nuostatas negaliojančiomis yra niekinis. Atleidimas taip pat neteisėtas, nes kolektyvinės sutarties 2.20 p. numato, kad atleidžiant darbuotojus pagal DK 129 straipsnį, įspėjamasis laikotarpis ilginamas iki 4 mėn. visiems darbuotojams vietoje įstatymo numatytų 2 mėn. ir atitinkamai iki 6 mėn., turintiems įstatymų numatytą 4 mėn. įspėjamąjį laikotarpį. Kolektyvinės sutarties 2.21 p. šalys susitarė, kad nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui išeitinę išmoką, kurios dydis nustatomas, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą toje darbovietėje. Darbuotojams, išdirbusiems iki 24 mėn. išmokama ne mažesnė kaip 4 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o išdirbusiems daugiau kaip 24 mėn. – 6 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nesilakė minėtos kolektyvinės sutarties nuostatų, neprailgino įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino ieškovei bei išmokėjo mažesnes išmokas. Dar vienas neteisėto atleidimo pagrindas – DK 130¹ straipsnio 3 ir 4 dalies bei 47 straipsnio 3 ir 4 dalies pažeidimas, kadangi atsakovas prieš atleisdamas grupę darbuotojų (14 darbuotojų) pažeidė pareigą konsultuotis su darbuotojų atstovais, raštu nepranešė apie numatomą atleidimą teritorinei darbo biržai. Pasak ieškovės, pagal DK 135 straipsnį ji turėjo pirmumo teisę būti palikta darbe kaip darbuotoja, kuriai iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai (tolia teisė numatyta kolektyvinėje sutartyje), tokia teisė numatyta ir tiems, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis) (T. 1, b. l. 134-137).

8Atsakovas pateikė atsiliepimą, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2011 m. gegužės 2-10 dienomis buvo atliekamas įmonės vidaus auditas su tikslu įvertinti įmonės struktūrą. Atsakovo valdybai buvo rekomenduota, vadovaujantis audito ataskaitoje pateiktomis pastabomis, spręsti klausimą dėl įmonės struktūros ir etatų sąrašo patikslinimo. 2011-05-18 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdyba patvirtino naują įmonės struktūrą ir etatų sąrašą, pagal kuriuos įmonėje etatų sumažėjo nuo 41 iki 27, o iš 7 skyrių liko 3. 2011-06-13 ieškovei įteiktas įspėjimas dėl etato naikinimo įspėjant ieškovę, kad 2011-06-15 arba vėliau ji gali būti atleista iš savo pareigų. 2011-06-16 ieškovė pateikė atsakovui sutikimą būti atleista nuo 2011-06-16, nesulaukus 2011-06-13 įspėjime nurodyto termino. Ieškovei buvo pateiktas pasiūlymas dėl darbo vietos naujoje struktūroje (užimti Būsto administravimo skyriaus specialisto pareigas), su kuriuo ji nesutiko. Atsakovas pažymėjo, kad struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, neturėjus galimybės ieškovės perkelti į kitą darbo vietą, jos atleidimas iš darbo buvo teisėtas. Pažymėjo, kad ieškovė neturėjo aukštesnės kvalifikacijos nei kiti darbuotojai. Tai patvirtina ir 2010-11-19 įsakymas, pagal kurį ieškovei paskirta drausminė nuobauda – pastaba. Nurodė, kad kolektyvinė sutartis nuo jos pasirašymo momento pripažinta negaliojančia taikinimo komisijos posėdyje. Atleidžiant ieškovę iš darbo nebuvo pažeistos ir DK 130¹ straipsnio nuostatos, nes 2011-06-15 atleidžiant darbuotojus pagal nustatytą tvarką, dalis įmonės darbuotojų buvo atleista nukeliant atleidimo datą į 2011-08-16, o kita dalis – į 2011-10-16. Pažymėjo, kad ieškovė atleista iš darbo 2011-06-16, tačiau patikslintą ieškinį su reikalavimu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu teismui pateikė tik 2011-11-16 (T. 2, b. l. 16-19).

9Posėdžio metu ieškovė pažymėjo, kad drausminė nuobauda buvo panaikinta (T. 2, b. l. 58).

10Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovei 2010 m. buvo skirta drausminė nuobauda, kadangi ji netinkamai vykdė savo, kaip darbuotojos, pareigas, t. y. jai neparengus laiku atsakymo interesantui; ši drausminė nuobauda buvo panaikinta, kai direktoriaus pavaduotojas, kuriam taip pat paskirta drausminė nuobauda, laikinai ėjo direktoriaus pareigas ir priėmė įsakymą dėl nuobaudos panaikinimo (T. 2, b. l. 59).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-04-23 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad kolektyvinė sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento (tai nurodė Vilniaus apygardos teismas 2012-02-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-185-565/2012 ginče, kuriame darbuotojas ginčijo kaip ir ieškovė kolektyvinės sutarties netaikymą), todėl nėra pagrindo įpareigoti vykdyti neįvykdytas kolektyvinės sutarties Nr.1 2.20 ir 2.21 punktų nuostatas, o ieškovės reikalavimai (dėl 13846,66 Lt išeitinės išmokos, 7000 Lt neišmokėto darbo užmokesčio), kurie susiję su negaliojančios kolektyvinės sutarties nuostatomis ir jomis grindžiami, yra nepagrįsti ir negali būti tenkinami, todėl atmestini. Iš šalių nurodytų aplinkybių matyti, kad priešingai nei teigia ieškovė, realūs struktūriniai pertvarkymai įmonėje vyko atlikto audito pagrindu. Realiai sumažintas etatų skaičius, panaikintos pareigybės, dubliuojančios viena kitą ir pan. Dėl šios priežasties atsakovas pagrįstai iniciavo darbuotojų atleidimą iš darbo. Šiuo atveju darbuotojų turimas išsilavinimas tėra tik vienas iš kvalifikacijos įrodymų. Ieškovės pateikti įrodymai, kad ji rengė raštus tėra tik įrodymas, kad ji vykdė jai pavestas funkcijas. Kita vertus, teismas pažeistų teisingumo ir protingumo principus, jei neatsižvelgtų į atsakovo išdėstytas aplinkybes dėl drausminės nuobaudos paskyrimo ieškovei ir jos panaikinimo. Teismas taip pat nustatė, kad vadovas, įvertinęs ieškovės darbą turėjo teisę atsižvelgti į nustatytas aplinkybes ir mažiau pasitikėti ieškove nei kitais darbuotojais, kurie dirbdami darbe pasižymėjo tik geru darbų funkcijų vykdymu. Šiuo atveju atsakovas turi teisę, atsižvelgdamas į darbuotojo savybes ir atliekamas funkcijas bei darbo patirtį, atskirai vertinti visus darbuotojus ir siūlyti jiems užimti darbo vietas. Pažymėtina, kad atsakovas įrodė tiek realių įmonės struktūrinių pertvarkymų buvimą, tiek aplinkybes, kad ieškovės kvalifikacija nėra aukštesnė už paliktų darbuotojų; atsakovas laikėsi įstatyminės pareigos siūlydamas ieškovei eiti kitas (laisvas) pareigas. Ieškovė teismui nurodė, kad jai buvo pasiūlytas tik specialisto pareigybės pusei etato, o tai, jos nuomone, buvo tik formalumas. Be to, pažymėjo, kad jos kvalifikacija aukštesnė nei likusių darbuotojų, turinčių tik vidurinį išsilavinimą. Kita vertus, nustatyta, kad kitų laisvų etatų įmonėje nebuvo, o atsakovas nėra įpareigotinas siūlyti užimti ir nelaisvus etatus, todėl teismas sprendė, kad šią įstatyminę pareiga atsakovas įgyvendino tinkamai. Iš ieškovės nurodytų motyvų nenustatytas DK 135 straipsnio pažeidimas. Teismas nustatė, kad darbuotojų grupė nebuvo atleista iš darbo vienu metu, t. y. vieni darbuotojai darbo sutartį nutraukė nedelsiant, kitų atleidimo iš darbo data perkelta, todėl daryti išvadą, kad pažeista DK 130¹ straipsnio norma, nėra teisinio pagrindo. Kadangi atsakovas pateikė įrodymus, kad pagal įstatymą su darbuotoju atsiskaityta, todėl teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų neatsiskaitęs su atleidžiamu darbuotoju, todėl nėra pagrindo išeiti už ieškinio ribų ir spręsti klausimo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pagal DK 141 straipsnio 3 dalį. Teismas nesutiko su atsakovo terminų skaičiavimu, kadangi faktiškai ieškovė buvo atleista 2011-10-16, todėl jos teisių gynimo ribojimas naikinamuoju terminu nuo 2011-06-16 būtų nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nėra teisinį išsilavinimą turintis asmuo, todėl galėjo pagrįstai manyti, kad atleidimo perkėlimo data yra siejama su įstatyme nustatytais terminais. Dėl šių priežasčių laikytina, kad ieškovė nepraleido 1 mėn. termino kreiptis į teismą, prašant pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu (T. 2, b. l. 60-62).

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Apeliantė (ieškovė) R. Š. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 2) pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinant jos į darbą; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei papildomai 1 mėnesio išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punktą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 5)priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantė nurodė, kad:

  1. Teismas neišsamiai įvertino DK 135 straipsnyje nustatytas aplinkybes. Pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktą atsakovas negalėjo atleisti ieškovės, nes jai buvo likę mažiau kaip treji metai iki senatvės pensijos (senatvės pensija priklausys nuo 2013-05-24). Darbo sutartis galėjo būti nutraukta tik ypatingu atveju, jei ieškovės palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, tačiau atsakovas šios aplinkybės nepagrindė. Todėl ieškovė turėjo pirmenybės teisę būti palikta darbe.
  2. Pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktą, pirmenybės teisę būti paliktam darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius, turi asmenys, kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, o ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo išrinkta į Darbo tarybą.
  3. Teismas nevertino ieškovės pateiktų dokumentų, įrodančių jos aukštesnę kvalifikaciją. Atsakovas neįrodė, kad ieškovė buvo žemesnės kvalifikacijos vien dėl to, kad jai buvo paskirta drausminė nuobauda. Pats atsakovas patvirtino, kad drausminė nuobauda panaikinta kaip nepagrįsta, todėl teismas nuobaudos skyrimo negalėjo vertinti kaip lemiančio žemesnę ieškovės kvalifikaciją. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovas vertintų konkrečių darbuotojų gebėjimą atlikti darbo funkcijas pagal naujai įsteigtas pareigybes.
  4. Ieškovei buvo pasiūlytos žemesnės 0,5 etato pareigos, tačiau pirmenybės teisės likti dirbti neturintiems darbuotojams su žemesne kvalifikacija (vidurinis išsilavinimas) buvo pasiūlyta po pilną etatą pareigų, kurios būtų atitikusios ieškovės kvalifikaciją bei darbo patirtį. Pagal naują įmonės struktūrą 0,5 etato pareigos nenumatytos. Teismas nevertino ieškovės prašymo išreikalauti iš atsakovo darbuotojų sąrašą, nurodant jų kvalifikaciją ir darbo stažą įmonėje.
  5. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytas aplinkybes, kad atsakovas pažeidė DK 130¹ straipsnio 4 dalį, nes nesikonsultavo su darbuotojų atstovais bei nepranešė teritorinei darbo biržai apie grupės darbuotojų atleidimą iš darbo. Teismas šiuo atveju nepasinaudojo Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 1 dalies nuostatomis (T. 2, b. l. 63-65).

13Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad:

  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-06-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004 yra pažymėjęs, kad atvejis, kuomet darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos rezultatų, o atvirkščiai blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę pagal DK 129 straipsnio 2, 4 dalis atleisti darbuotoją laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos.
  2. Apeliantė 2011-06-13 buvo įspėta, kad 2011-06-15 yra panaikinama jos pareigybė. 2011-06-16 apeliantė sutiko būti atleista nesulaukus įspėjimo termino pabaigos. Apeliantei 2011-06-16 buvo pasiūlytos kitos pareigos, kurių ji atsisakė. Atsakovas įrodė, jog įmonės struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, atsakovas ieškojo galimybės ieškovę perkelti į kitą darbą, tačiau ji nesutiko, todėl apeliantės reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu laikytinas nepagrįstu.
  3. Apeliantė neturėjo aukštesnės kvalifikacijos nei kiti asmenys. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-12-29 nutarimą darbuotojo kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimo teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapati išsimokslinimui. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2010-11-19 direktoriaus įsakymas patvirtina tą faktą, kad apeliantė kvalifikacija yra žemesnė, nei kitų įmonės darbuotojų, nes šiuo įsakymu apeliantei paskirta drausminė nuobauda – pastaba už netinkamą tiesioginių pareigų atlikimą.
  4. Apeliantė argumentai dėl DK 130¹ straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad darbuotojų grupė nebuvo atleista vienu metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-04-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012 pažymėjo, kad bendriausia prasme konsultacijų su darbuotojais tvarkos pažeidimas (nesilaikymas) būtų pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, jeigu būtų nustatyta, jog konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengias ar surengimo tvaros pažeidimas galėjo turėti esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimo atveju (T. 2, 80-83).
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Konstatuotina, kad aplinkybės, ar išliko ieškovo iki struktūrinių pertvarkymų atliktos darbo funkcijos, o jeigu išliko – kokia apimtimi ir kas po darbovietės reorganizacijos jas vykdo, byloje neištirtos ir nenustatytos.

15Nagrinėjamos bylos atveju tarp šalių kilo ginčas dėl galimai neteisėto ieškovės (apeliantės) R. Š. atleidimo iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (atsakovas). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė buvo atleista pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Apeliantė teigia, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino pateiktus įrodymus ir DK 135 straipsnyje nustatytas aplinkybes, kadangi jai buvo likę mažiau kaip treji metai iki senatvės pensijos (senatvės pensija priklausys nuo 2013-05-24), be to, apeliantė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo išrinkta į Darbo tarybą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su minėtu apeliantės teiginiu dėl žemiau nurodytų argumentų.

16Pagal DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalis darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Pagal to paties straipsnio 4 dalį darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Kasacinis teismas išaiškino, kad darbdavys savo iniciatyva nesant darbuotojo kaltės teisėtai nutraukti neterminuotą darbo sutartį DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu su darbuotoju, patenkančiu į DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų ratą, turi galimybę tik esant svarbioms priežastims ir tik ypatingais atvejais, kuomet tokio darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Be to, pradedant darbuotojo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva pagal DK 129 straipsnio procedūras, turi būti įsitikinama, jog konkretaus numatyto atleisti darbuotojo atžvilgiu nėra taikytini DK 131 – 135 straipsnyje numatyti ribojimai atleisti tokį darbuotoją iš darbo, šie įstatymo numatyti apribojimai įtvirtina socialiai pažeidžiamų asmenų didesnes socialines garantijas, apsaugo nuo darbo netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-06-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įvyko struktūriniai pertvarkymai, sumažinant darbuotojų skaičių. Šie struktūriniai pertvarkymai pagrįsti audito išvada (T. 2, b. l. 23-36). Atsakovas 2011-06-16 įsakymu atleido ieškovę iš darbo dėl struktūrinių pertvarkymų nukeliant atleidimo iš darbo datą į 2011-10-18 (T. 1, b. l. 6). Ieškovės senatvės pensijos amžiaus sukakties diena 2013-05-24. Pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalį, kai dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai; tokiu atveju pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją. Tokiu būdu darytina išvada, kad apeliantė atleidimo iš darbo dieną (2011-06-16) atitiko DK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą sąlygą, tačiau iš bylos medžiagos nėra aišku, ar darbdavys (atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“), atleisdamas ieškovę, tinkamai įvertino, kad jos kvalifikacija yra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, kvalifikaciją. Kaip teigė pats atsakovas tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismui, ieškovės kvalifikacija buvo žemesnė nei kitų darbuotojų ir šią aplinkybę patvirtina 2010-11-19 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ direktoriaus įsakymas, kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda – pastaba už netinkamą tiesioginių pareigų atlikimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutina su minėta atsakovo pozicija ir pažymi, kad darbuotojo kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapati išsimokslinimui, kadangi išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. Pagal DK 135 straipsnio 2 dalį tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikacija paprastai turi būti lyginamuoju aspektu įvertinama viso darbdavio mastu, t. y. jeigu darbdavys yra įmonė, įstaiga, organizacija – tai įmonės, įstaigos, organizacijos mastu. Ginčą nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją (ieškovą) iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 straipsnio reikalavimai, turi nustatyti: a) ar darbuotojas (ieškovas) turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) DK 135 straipsnio 1 dalies punktą; b) ar kiti atitinkami darbuotojai, palikti dirbti, turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) DK 135 straipsnio 1 dalies punktą ar jos neturėjo; c) jeigu darbuotojui (ieškovui) pirmenybė taikoma kvalifikacijos kriterijaus pagrindu (DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 punktai ir 2 dalis), tai kokia buvo jo kvalifikacija, lyginant su paliktų dirbti tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikacija; d) ar darbuotojui (ieškovui) turėjo būti taikoma jo turima pirmenybė ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus. Teismas negali apsiriboti vien tik darbdavio atliktų ar neatliktų, atleidžiant darbuotoją iš darbo, veiksmų konstatavimu. Nustatęs, kad darbuotojas (ieškovas) iš darbo atleistas pažeidžiant DK 135 straipsnio reikalavimus, teismas turi atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-12-29 nutarimas Nr. 44). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodė, kad ieškovės pateikti įrodymai, kad ji rengė raštus tėra tik įrodymas, kad ji vykdė jai pavestas funkcijas; kita vertus, teismas pažeistų teisingumo ir protingumo principus, jei neatsižvelgtų į atsakovo išdėstytas aplinkybes dėl drausminės nuobaudos paskyrimo ieškovei ir jos panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas įrodė tiek realių įmonės struktūrinių pertvarkymų buvimą, tiek aplinkybes, kad ieškovės kvalifikacija nėra aukštesnė už paliktų darbuotojų. Iš 2012-02-14 teismo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl SĮ „Vilniaus miesto būstas“ darbuotojų etatų ir išsilavinimo sąrašų išreikalavimo iš atsakovo. Taip pat teismas nutarė atmesti ieškovės ir atsakovo atstovės prašymus kviesti liudytojus ir jų nekviest (T. 2, b. l. 42). Pažymėtina, kad įstatyme nustatyta teismo pareiga darbo bylose veikti aktyviai ir rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 414 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2012). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino: 1) ar po struktūrinių pertvarkymų įmonėje liko dirbti asmenys, kurie turėjo aukštesnę kvalifikaciją (vertinta reikalingą dirbti tam tikrą darbą išsilavinimą, teorines žinias, praktinius įgūdžius, patirtį), 2) ar įmonėje liko dirbti tiek tie darbuotojai, kurie dirbo iki struktūrinių pertvarkymų ir kurių etatai, pripažinti reikalingais ir būtinais tolimesniam sėkmingam įmonės veikimui užtikrinti, nebuvo panaikinti, 3) ar panaikinus ieškovės etatą, šiam etatui priskirtos vykdyti funkcijos buvo kažkam perkeltos, ar jos tiesiog buvo panaikintos. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės, ar išliko ieškovės iki struktūrinių pertvarkymų atliktos darbo funkcijos, o jeigu išliko – kokia apimtimi ir kas po darbovietės reorganizacijos jas vykdo, byloje neištirtos ir nenustatytos. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstytą teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai nustatė, jog atsakovas įrodė aplinkybę, kad ieškovės kvalifikacija nėra aukštesnė už paliktų darbuotojų. Todėl liko neišsiaiškinta aplinkybė, ar ieškovė galėjo būti perkelta į kitą darbą toje pačioje įmonėje. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog darbo sutartis, remiantis CPK 129 straipsniu, buvo nutraukta teisėtai, būtina nustatyti reikšmingų faktų visumą: 1) darbo sutartis nutraukta dėl svarbios priežasties; 2) darbdavys tinkamai įspėjo darbuotoją apie būsimą sutarties nutraukimą; 3) darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad išanalizavęs DK 135 straipsnio nuostatų taikymą nagrinėjamos bylos atveju, pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertini (tačiau to nepadarė), ar ieškovės, kuriai iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio SĮ „Vilniaus miesto būstas“ interesus, t. y. ar šis atvejis yra ypatingas, dėl kurio ieškovės atleidimą iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies prasme galima būtų pripažinti teisėtu. Tokiu būdu nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas įrodė ieškovės atleidimą iš darbo pagal LR DK 129 straipsnį pagrįstumą ir teisėtumą, todėl ieškovės ieškinys dėl pripažinimo atleidimą iš darbo neteisėtu, atmestinas.

17Dėl DK 130¹ straipsnio pažeidimo nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ši teisės norma nebuvo pažeista, nes darbuotojų grupė nebuvo atleista iš darbo vienu metu, t. y. vieni darbuotojai darbo sutartį nutraukė nedelsiant, kitų atleidimo iš darbo data perkelta, kadangi pats atsakovas nurodė, jog dėl įmonės struktūrinių pertvarkymų buvo priimtas sprendimas atleisti 13 įmonės darbuotojų (šiuo atveju negalima vadovautis aplinkybe, kad jie buvo atleisti ne vieną dieną, o per ilgesnį laikotarpį vykdomų struktūrinių pertvarkymų metu). Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bendriausia prasme konsultacijų su darbuotojais tvarkos pažeidimas (nesilaikymas) būtų pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, jeigu būtų nustatyta, jog konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008, 2012-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012). Taigi nagrinėjant minėtą klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti (gauti rašytiniai įrodymais pagrįstus atsakovo paaiškinimus), kada buvo priimtas sprendimas atleisti grupę asmenų ir kada ir dėl kokių priežasčių jie faktiškai buvo atleisti, be to, nustatyti, ar nagrinėjamos bylos atveju DK 130¹ straipsnio pažeidimas turėjo esminę įtaką ieškovės atleidimo iš darbo atveju.

18Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-20 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-121/2009; 2010-12-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010.).

19Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ginčo iš esmės, neįgyvendino teismo pareigos darbo bylose veikti aktyviai ir rinkti įrodymus savo iniciatyva, netinkamai vertino byloje nustatytus faktus, todėl esant tokioms aplinkybėms, ieškovės apeliacinis skundas tenkinas iš dalies, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-23 sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Priešingu atveju, būtų pažeista įstatyme įtvirtinta viena esminių asmens teisių, kad apeliacine tvarka būtų patikrintas priimto teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. pasinaudoti teise į apeliacinį procesą (teismų sprendimų kontrolės forma, o tuo pačiu ir instancine teismų sistema) (CPK 301 straipsnis).

20Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

21Apeliantės R. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

22Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-23 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,... 3. kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Liudos Uckienės,... 4. kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. Š.... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 6.
  1. Ginčo esmė
...
7. Ieškovė R. Š. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui SĮ... 8. Atsakovas pateikė atsiliepimą, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį... 9. Posėdžio metu ieškovė pažymėjo, kad drausminė nuobauda buvo panaikinta... 10. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovei 2010 m. buvo... 11. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-04-23 priėmė sprendimą ieškinį... 12. Apeliantė (ieškovė) R. Š. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti... 13. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo... 14. CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine... 15. Nagrinėjamos bylos atveju tarp šalių kilo ginčas dėl galimai neteisėto... 16. Pagal DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalis darbdavys gali nutraukti neterminuotą... 17. Dėl DK 130¹ straipsnio pažeidimo nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės... 18. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu dėl... 19. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija... 20. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,... 21. Apeliantės R. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 22. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-23 sprendimą panaikinti ir...