Byla e3K-3-29-248/2016
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palūkanų kvalifikavimą, jų dydį, kildinamą iš vartojimo teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 219,86 Eur (759,12 Lt) paskolos, 20,56 Eur (71 Lt) bendros vartojimo kredito kainos, 1,85 Eur (6,39 Lt) delspinigių, 171,36 Eur (591,67 Lt) palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. 2012 m. spalio 22 d. ieškovė ir atsakovas sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 289,62 Eur (1000 Lt) kreditą, o atsakovas įsipareigojo 2012 m. gruodžio 21 d. jį grąžinti ir sumokėti 57,06 Eur (197 Lt) kredito mokestį. Atsakovas pratęsė kredito mokėjimą šešis kartus, nustatydamas galutinį kredito grąžinimo terminą 2013 m. gruodžio 26 d., tačiau ir suėjus šiam terminui skolos negrąžino. Vartojimo kredito sutartimi šalys buvo susitarusios dėl 113,79 proc. metinių palūkanų normos, todėl už uždelstą atsiskaityti laikotarpį ieškovė atsakovui apskaičiavo 171,36 Eur (591,67 Lt) palūkanų.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 219,86 Eur (759,12 Lt) negrąžinto kredito, 20,56 Eur (71 Lt) bendro vartojimo kredito kainos, 28,91 Eur (99,82 Lt) palūkanų, 5 proc. procesinių palūkanų bei 10,18 Eur (35,16 Lt) bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad atsakovas, nevykdydamas prisiimtų prievolių, pažeidė sutartinius įsipareigojimus, todėl turi grąžinti ieškovei 219,86 Eur (759,12 Lt) negrąžinto kredito ir 20,56 Eur (71 Lt) bendrą vartojimo kredito kainą. Atsižvelgus į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis yra tipinė kredito davėjo vienašališkai nevienkartiniam naudojimui parengta vartojimo sutartis, byloje nepateikta įrodymų dėl ieškovės patirtų nuostolių dydžio, taip pat į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatą, spręsta, jog prašomos priteisti sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl yra mažintinos iki 0,05 proc., t. y. iki 28,91 Eur (99,82 Lt). Ieškovės prašytus delspinigius, atliekančius tą pačią kaip ir palūkanos kompensuojamąją funkciją, teismas įskaičiavo į priteistą palūkanų dydį ir jų papildomai nepriteisė.
  3. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą už akių paliko nepakeistą.
  1. Teismas nurodė, kad šalys buvo susitarusios dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į palūkanų dydį, bylos duomenis, pagrįstai pasinaudojo savo teise pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį mažinti palūkanas ir įvertinęs, kad prašoma priteisti palūkanų suma (171,36 Eur (591,67 Lt) yra aiškiai per didelė, ją sumažino iki 28,91 Eur (99,82 Lt). Vertindama delspinigių priteisimo galimybę, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad tiek palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, sprendė, jog atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją, t. y. šiuo atveju palūkanos.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „LSV Intergroup“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutarties dalį dėl palūkanų priteisimo panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinio reikalavimą dėl palūkanų patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, nes vertindamas vartojimo kredito sutarties sąlygas neatsižvelgė į tai, kad kreditorė, išduodama vartojimo kreditą atsakovui, įvertino atsakovo mokumo galimybes. Kredito gavėjas laisva valia sudarė vartojimo kredito sutartį, užtikrino, kad pagal turimas finansines galimybes galės įvykdyti prievolę, susitarimo sąlygų neginčijo. Ta aplinkybė, kad viena sutarties šalis yra vartotojas, nesiderėjęs dėl susitarimo sąlygų, nesudaro pagrindo pripažinti kasatorės veiksmų neatitinkančiais sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, pažeidžiančiais šalių interesų pusiausvyrą. Sutarties nuostatos dėl palūkanų dydžio ir mokėjimo termino buvo informatyvios, aiškios, lengvai suprantamos vartotojui, net ir neturinčiam patirties šioje srityje. Vartojimo kredito sutartyje 113,79 proc. metinė palūkanų norma neviršija įstatyme nustatytos 200 proc. maksimalios ribos, todėl bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis).

      10

    2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai reikalavimą priteisti palūkanas traktavo kaip reikalavimą atlyginti nuostolius ar priteisti netesybas ir todėl nepagrįstai jas sumažino. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimąsi sutartyje nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos yra pelno palūkanos ir jų negalima tapatinti su kompensuojamosiomis palūkanomis, kurias galima mažinti remiantis CK 6.37 straipsnio 3 dalimi. Teismas, ex officio mažindamas sutartines pelno palūkanas, pažeidė sutarties laisvės principą. Pelno palūkanos gali būti mažinamos vadovaujantis ne teisingumo, sąžiningumo principais, bet CK 6.223, 6.228 straipsnių nuostatomis, tačiau tam reikalingas kitos šalies išreikštas reikalavimas. Atsakovas nereiškė priešieškinio dėl Vartojimo kredito sutarties sąlygų pakeitimo ar pripažinimo negaliojančiomis, todėl teismui nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius keičiant susitarimą.
    3. Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį, todėl ginčo atveju ieškovė pagrįstai prašė mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais ir delspinigių už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
  2. CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka atsiliepimas į kasacinį skundą nepateiktas.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl pelno ir kompensuojamųjų palūkanų atskirties ir galimybės šias palūkanas mažinti

  1. Palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
  2. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. ir kt. v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).
  3. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.
  4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2012 m. spalio 22 d. sudarė vartojimo kredito sutartį. Pagal šios sutarties 6.1 punktą šalys susitarė dėl palūkanų už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais (atlyginimas už pinigų skolinimą); Specialiosiose šios sutarties sąlygose šalys nurodė, kad metinė palūkanų norma yra 113,79 proc. Vartojimo kredito sutarties 6.2 punktu šalys sutarė, kad tokios palūkanos bus mokamos nuo kredito išmokėjimo dienos iki sutarties įvykdymo, t. y. realaus kredito grąžinimo kredito davėjai. Sutarties 9.1 punktu šalys, aptardamos atvejus, kada kreditas ar jo dalis negrąžinami arba sutartis nutraukiama, iš esmės pakartojo pirmiau aptartą nuostatą, kad iki visiško kredito grąžinimo kredito gavėjas įsipareigoja mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas, nustatytas sutarties 6 skyriuje ir specialiosiose sąlygose. Tuo pačiu punktu šalys nustatė, kad tai atvejais, kai kredito gavėjas laiku nesumoka mokėtinų palūkanų, kitų kreditą sudarančių sumų, tai jis privalo kredito davėjai sumokėti 0,05 proc. palūkanų (netesybų) už kiekvieną pradelstą dieną (minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą).
  5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų, todėl pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį šalių aptartas mokėjimo palūkanas (113,79 proc.) sumažino iki kompensuojamųjų palūkanų dydžio. Tačiau Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata taikoma tik netesyboms, t. y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams, atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Pelno palūkanos nepatenka į šios normos taikymo sritį, nes jos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos 113,79 proc. palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjos suteiktus naudotis pinigus.
  6. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir kvalifikavo šalių aptartas palūkanas kaip pelno, tačiau konstatuodamas, kad tokios palūkanos yra aiškiai per didelės ir pažeidžia minimalų vartotojo teisių apsaugos standartą, iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui šias palūkanas sumažinti iki netesyboms nustatyto dydžio, t. y. pelno palūkanoms mažinti taikė kompensuojamosioms palūkanoms mažinti taikytinus kriterijus.
  7. Kadangi vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt v. Danske bank A/S, bylos Nr. 3K-3-482/2012; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB ,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; kt.). Tokios nuostatos laikomasi ir vertinant vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl palūkanų dydžio.
  8. Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi statymo redakcija) 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 proc., pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga), gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 proc.), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina.
  9. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „LSV Intergroup“ v. R. Ž., bylos Nr. 3K-3-485-916/2015).
  10. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir kvalifikavo šalių vartojimo kredito sutartyje nustatytas palūkanas kaip pelno, tačiau joms mažinti taikė kompensuojamųjų palūkanų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nesvarstė dėl mokėjimo palūkanų, kaip sudėtinės bendros kredito kainos dalies, mažinimo pirmiau nurodytais kriterijais, nenustatė šiam vertinimui atlikti reikšmingų aplinkybių. Dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimo yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsino 1 dalies 5 punktas).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

15Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

16Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai