Byla 2A-517-943/2017
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir M. J

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių I. K. ir E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-626-661/2016 pagal minėtų ieškovių ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir M. J..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5

  1. Ieškovės kreipėsi į teismą prašydamos pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis, pripažinti ieškovių sumokėtas sumas už obligacijų pasirašymo sutartis po 3 185,82 Eur (11 000 Lt) ieškovių lėšomis jų asmeninėse sąskaitose BAB banke SNORAS, pripažinti kiekvienos ieškovės teisę į 3 185,82 Eur (11 000 Lt) indėlių draudimo išmoką bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovės nurodė, jog jų senelė M. J., veikdama pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1147-08/2002 kaip jų globėja ir turto administratorė, gavo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. leidimą civilinėje byloje Nr. S2-4230-739/2008, parduoti globotinėms priklausančias paprastąsias vardines akcijas ir tarpininkaujant AB Swedbank finansų makleriams pirkti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius Lietuvos Respublikos euroobligacijas, sandoriams skiriant po 150 000 Lt kiekvienos globotinės lėšų. M. J. 2011 m. kovo mėnesį, atsakovės darbuotojų įkalbėta, ieškovių vardu nupirko banko Snoras fiksuotų palūkanų obligacijas Nr. 1, LT0000410326 ir Nr. 2, LT0000410342. Tarp atsakovės ir ieškovių bei jas atstovaujančios M. J. 2011 m. kovo 10 d. buvo sudarytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys Nr. P9922414 ir Nr. P9922416, mokėjimo sąskaitos sutartys Nr. BS110310P9940009784 ir Nr. BS110310P9940009787, o 2011 m. kovo 10 d. ir 2011 m. balandžio 7 d. obligacijų pasirašymo sutartys Nr. F020110407P990004 ir Nr. F020110407P990006, bei Nr. F020110407P990003 ir Nr. F020110407P990007.
  3. Ieškovių įsitikinimu, banko darbuotojas, parduodamas obligacijas, privalėjo neprofesionaliam klientui akcentuoti investicinio produkto esmę ir riziką bei kitas sąlygas. Juo labiau, kad jų senelė buvo senyvo amžiaus ir tik 8 klasių išsilavinimo. Jeigu AB bankas SNORAS finansinio sandorio metu būtų atskleidęs visą teisingą informaciją, M. J. nebūtų rizikavusi ieškovių pajamomis ir sudariusi obligacijų pasirašymo sutartis. Banko darbuotojai veikė nesąžiningai, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, suklaidino dėl esminių sandorio aplinkybių, neatskleidė apie draudimo sistemą ar jos nebuvimą, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos finansų priemonių rinkos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies bei 22 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir nesuteikė visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jų globėja būtų galėjusi suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką.
  4. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, teismo prašė jį atmesti. Atsakovės teigimu, M. J. siekė investuoti lėšas į finansines priemones (obligacijas), tikėdamasi gauti didelę piniginę grąžą, ir suprato, jog sudaro būtent finansinių priemonių įsigijimo sutartį, o ne terminuotojo indėlio sutartį, todėl privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Atsakovė pateikė ieškovių globėjai kaip neprofesionaliai investuotojai investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, o pastaroji raštu patvirtino, kad informaciją gavo. Visa informacija sandorių pasirašymo ir galiojimo metu buvo prieinama ir atsakovės interneto tinklalapyje. Byloje neįrodyti nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.90 straipsnyje, nei 1.91 straipsnyje reglamentuoti pagrindai pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais.
  5. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas. Atsakovė yra jai perduotų pinigų savininkė, o ne saugotoja, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Sudarydamos sutartis ieškovės nebuvo suklaidintos, kadangi ginčo sutartyse nebuvo nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos. Be to, kad banko obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, yra expressis verbis (liet. tiesiogiai) įtvirtinta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – ir IĮIDĮ). Ieškovių globėja turėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas ieškovės gaus dėl padidintos rizikos. Ieškovės ir jų globėja sutartyse patvirtino, jog sutinka su sutarčių sąlygomis.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, atmetė ieškovių reikalavimą dėl draudimo išmokų priteisimo, kadangi byloje neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas.
  3. Teismas vertino, jog pagrindinis ieškovių siekis, sudarant ginčo sutartis, buvo maksimalios finansinės naudos gavimas, o ne obligacijų draustumo aspektas. Ieškovių senelė raštu patvirtino, jog buvo supažindintina su sutarties sąlygomis, todėl buvo tinkamai informuota ne tik apie obligacijų, kaip finansinių priemonių esmę, bet ir egzistuojančią riziką, kad atsakovė neišpirks obligacijų dėl nemokumo (bankroto), taip pat, jog banko obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. M. J. nesikonsultavo su specialistais, nebuvo bent minimaliai atsargi, atidi ir rūpestinga, ginčo sutartį sudarė vien tik siekdama kuo didesnės finansinės naudos, todėl teismas nenustatė pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu.
  4. Teismas sprendė, kad M. J. nebuvo suklaidinta dėl ginčo sandorių esmės, todėl atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu. Ieškovės neįrodė, kad atsakovė tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą M. J. apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudimo apsauga (CPK 178 straipsnis). Teismo įsitikinimu, argumentai, jog sudarytos sutarties ir jos priedų nuostatos buvo neaiškios, o banko darbuotojai esą sąmoningai galėjo nutylėti arba suklaidinti dėl ginčo objekto nedraudžiamumo fakto, nepagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, patys savaime nesudaro pagrindo ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovės apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus, nesiėmė veiksmų bei priemonių, kad šalys būtų sutaikytos ir neskatino, kad teisinė taika tarp ginčo šalių būtų kuo greičiau atkurta.
    2. Teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir formaliai, neįsigilino į bylos esmę – netinkamai nurodė M. J. procesinę padėtį ir ginčo sutarčių sąlygas.
    3. Ieškovės ir M. J. ginčijo faktą, jog buvo supažindintos su visomis ginčo sutarčių sąlygomis, o atsakovė to neįrodė. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, M. J. prieš sudarydama sutartis, domėjosi jų sąlygomis, tačiau jai nekilo abejonių dėl obligacijų draudžiamumo. Atsakovė buvo aiškiai nurodžiusi, jog obligacijos – draudžiamos.
    4. Ginčo sutarčių sudarymą lėmė M. J. suklydimas ir aktyvūs bei apgaulingi atsakovės veiksmai, nes M. J., atsižvelgus į jos amžių, išsilavinimą ir profesinę veiklą, veikė apdairiai ir atsargiai, veikdama kaip ieškovių globėja ir turto administratorė kreipėsi į atsakovę prašydama saugiai investuoti ieškovių lėšas, tačiau atsakovės netinkamai suteikta informacija nulėmė jos klaidingą pasirinkimą dėl sandorio rūšies.
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliaciniame skunde akcentuojami sprendimo turinio neesminiai trūkumai negali būti pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą.
    2. Kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu ginčo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Apeliantės neįrodė, nei kad atsakovė suklaidino jas ar trečiąjį asmenį, nei kad nuslėpė svarbias aplinkybes ginčo sutarčiai sudaryti.
    3. Nei ginčo sutartyse, nei jokiame kitame banko dokumente nėra nurodyta, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Blanketinės sąlygos naudojimas sutartyse yra logiškas ir pagrįstas bei negali būti vertinamas kaip klaidinamas vien dėl to, jog konkrečiu atveju ieškovės neturi teisės gauti draudimo išmoką.
    4. Bet kuris vidutiniškai apdairus ir protingas asmuo negali nesuvokti, jog finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas ženkliai mažiau finansiškai naudingo banko produkto rizikos laipsniui, nes prisiimama rizika visada koreliuoja su uždarbio potencialu.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo ieškovių apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė supažindino ieškoves, jų atstovę su finansinių priemonių įsigijimo rizika. Be to, ieškovės turėjo galimybę su sutarčių sąlygomis susipažinti internete. Susipažinusios su sutarčių sąlygomis ieškovės turėjo galimybę sutartis nutraukti iki buvo paskelbtas atsakovės veiklos apribojimas, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.
    2. Obligacijų sutartyse nėra nurodyta, jog obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Jeigu ieškovės, jų atstovė netinkamai suvokė sutarčių sąlygas, galėjo susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į teisininkus dėl konsultacijos.
    3. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu obligacijų mokamos palūkanos buvo žymiai didesnės už terminuotųjų indėlių palūkanų normą, todėl ginčo sutartimis buvo siekiama gauti didesnę finansinę naudą. Esminė ginčo sutarčių sudarymo sąlyga – už obligacijas mokamos palūkanos, o ne jų draudžiamumo aspektas.
    4. Apeliančių argumentai, jog teismo sprendimas yra be motyvų, nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su teismo sprendimo ydingumu, netinkamai nurodant M. J. procesinę padėtį ar ginčo sutarčių punktus, vertintini kaip techninės klaidos.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl draudimo apsaugos ginčo obligacijoms (ne)taikymo
  1. Nagrinėjamoje byloje vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovės teismo prašė priteisti indėlio draudimo išmokas, todėl šios bylos kontekste svarbu pažymėti, jog aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertinusi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, nes jos neatitinka indėlio apibrėžties. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau vertinamu atveju (bankrutavus vertybinių popierių emitentui) nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas (tam, kad būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos: asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema; turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Dėl šios priežasties, vadovaujantis kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir CK 1.91 straipsnių pagrindais
  1. Apeliaciniame skunde ieškovės iš esmės nurodo, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, M. J. skaitė sutarčių tekstus ir jai nekilo jokių abejonių, kad obligacijos yra draustos. Kitaip tariant, M. J. buvo atsakovės suklaidinta dėl obligacijų draudžiamumo aspekto – atsakovė tinkamai neatskleidė visos neprofesionaliai investuotojai reikalingos informacijos. Apeliančių įsitikinimu, ginčo sutarčių sudarymą lėmė jų senelės M. J. suklydimas ir aktyvūs bei apgaulingi banko veiksmai, todėl apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, apibrėžiančias esminio suklydimo ir apgaulės dėl sudaromo sandorio esmės kvalifikavimo požymius, sudarant finansinių priemonių įgijimo sandorius.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Be to, paminėtoje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvusios, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių, veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).
  3. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (ar) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kuria remdamiesi jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
  4. Byloje esantys duomenys vienareikšmiškai įrodo, jog tiek apeliantės, tiek jų globėja M. J., pasirašydamos obligacijų pasirašymo sutartis, šių sutarčių 1.22 punkte patvirtino, kad yra susipažinusios su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jos buvo supažindintos su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius, o sutarties sąlygos atitinka jų valią (t. 1., b. l. 25-28). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ apeliantės ir jų globėja, be kita ko, pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (t. 1, b. l. 15, 19).
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje reikšmingi kasacinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti išaiškinimai, kad BAB bankas SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Nors kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligacijas atskleidimu neprofesionaliam investuotojui, o aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“. Vis dėl to tokie banko neteisėti veiksmai nepakankami konstatuoti, kad tiek ieškovės, tiek jų globėja buvo suklaidintos ir/ar apgautos dėl sudaryto sandorio esmės.
  6. Ieškovės pripažįsta, kad jų globėja su atsakove siekė sudaryti būtent obligacijų įsigijimo sutartis, tačiau tikina, kad jei sandorių sudarymo metu būtų žinojusi tikrąją su obligacijomis susijusią riziką, nebūtų sudariusi ginčijamų sandorių. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog pagal kasacinio teismo praktiką, asmens amžius, aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Todėl net ir ieškovių akcentuojama aplinkybė, jog jų senelė sutarčių sudarymo metu buvo garbaus amžiaus ir aštuonių klasių išsilavinimo, nepaneigia fakto, jog ji privalo prisiimti teises ir pareigas, kylančias iš sudarytų sutarčių. Nagrinėjamu atveju, apeliantės iš esmės nekvestionuoja, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas. Apeliančių įsitikinimu, M. J. gilinosi į ginčo sutarčių tekstus, juos keletą kartų perskaitė, konsultavosi su banko darbuotojais, tačiau jai nekilo abejonių dėl obligacijų draudžiamumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovių globėjai ir nebuvo atskleistas pakankamai aiškiai, tačiau negalima ignoruoti šioje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, jog šis aspektas nebuvo esminis, lemiantis apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis ar jų nesudaryti.
  7. Teismų praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl vidutiniam vartotojui priskirtinam asmeniui turi būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Atitinkamai didesnė finansinė grąža visuomet lemia didesnį finansinio produkto rizikingumą. Vien aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandoris sudaromas pirmą kartą, neatleidžia sandorio sudarančios asmens nuo bendrųjų pareigų elgtis rūpestingai ir protingai, t. y. neeliminuoja vidutinio vartotojo standarto taikymo. Tokia išvada atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, faktas, kad apeliančių globėja pirmą kartą sudarė obligacijų pasirašymo sutartis ar aplinkybė, jog jai pačiai nekilo abejonių dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, nes sutartyje buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, nepaneigia fakto, jog M. J. nesikonsultavo su teisininkais dėl įsigyjamo finansinio produkto rizikingumo, o esminė aplinkybė, lėmusi sprendimą sudaryti ginčo sandorius buvo finansinė grąža. Tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Tokią teismo poziciją sustiprina ir aplinkybė, jog dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis į teismą buvo kreiptasi tik nustačius atsakovės mokumo problemas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog nei apeliantėms, nei jų globėjai obligacijų draudiminė apsauga nebuvo esminė ginčo sandorių sudarymo aplinkybė, todėl nėra pagrindo teigti, kad, jos detaliai neaptarus, apeliantės ir/ar jų globėja buvo suklaidintos dėl esminių sutarties sąlygų, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, jos nebūtų sudariusios analogiškų sutarčių. Nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 ir/ar 1.91 straipsniuose reglamentuotais sandorių negaliojimo pagrindais.

12 Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad ginčo šalys būtų sutaikytos, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai – netinkamai nurodė ginčo sutarčių sąlygų punktus, netinkamai nurodė M. J. procesinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo teisinį ginčą bei jo faktines aplinkybes, reikšmingas ginčo sutarčių sąlygas, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, bei nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodyti apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl plačiau nepasisakydama nurodytais apeliaciniame skunde keliamais klausimais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 140 straipsnio 3 dalį, bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Tokia sutartimi realizuojamas dispozityvumo principas, teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas posėdžio metu šalims nepasiūlė ginčą baigti taikiai, jokiais aspektais nereiškia, jog buvo apribotos šalių teisės tartis ginčą užbaigti taikos sutartimi tarpusavio derybų bei nuolaidų būdu. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš teismo sprendimo turinio akivaizdu, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vertino M. J. veiksmus ir asmenines savybes sudarant ginčo sandorius, todėl netinkamas jos procesinės padėties įvardijamas, nepaneigia teismo nustatytų ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų vertinimo bendrame įrodymų kontekste. Sutiktina su trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pozicija, jog apeliančių nurodyti argumentai, susiję su teismo sprendimo ydingumu, vertintini kaip techninės klaidos, teisėjų kolegijos nuomone, nesudarančios pagrindo vien formaliais pagrindais naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
  1. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, jų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyti obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagrindai, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijai atmetus ieškovių apeliacinį skundą, atitinkamai atmetamas ir jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai