Byla P-261-65-12
Dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir žalos priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63 – 3535/2011 pagal pareiškėjo O. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir žalos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas O. Š. skundu (I tomas, b. l. 1 – 19) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 1TE-58 „Dėl tarnybinės nuobaudos O. Š. paskyrimo ir atleidimo iš pareigų“; grąžinti jį į jo buvusias pareigas; priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) negautą vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 10 d. iki teismo sprendimo įgyvendinimo dienos; priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

6Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu (II tomas, b. l. 41 – 52) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsniu, 44 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, Departamento nuostatų, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2002 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 548 11.1, 11.2, 11.10 ir 11.11 punktais, Vidaus reikalų ministro 2002 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 547 patvirtinto Departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 6.1, 6.2, 6.3 punktais. Pasisakydamas dėl 2010 m. vasario 22 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. 1VL-292 nustatytų pažeidimų, teismas ištyrė pareiškėjo 2010 m. sausio 8 d. paaiškinime Nr. 27L-8 dėl galimo tarnybinio nusižengimo nurodytus argumentus, byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad Departamentas 2008 metais savo iniciatyva atliko 3 valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės patikrinimus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose: 1) pagal Departamento direktoriaus 2008 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 27V-69 „Dėl pavedimo atlikti valstybės tarnautojų mokymo kokybės patikrinimą valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose“, 2008 m. kovo 6 d. Lietuvos „Žinijos“ draugijoje; 2) pagal Departamento direktoriaus 2008 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. 27V-94 „Dėl pavedimo atlikti valstybės tarnautojų mokymo kokybės patikrinimą valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose“, 2008 m. gegužės 12 d. UAB „NRD“; 3) pagal Departamento direktoriaus 2008 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 27V-123 „Dėl pavedimo atlikti valstybės tarnautojų mokymo kokybės patikrinimą valstybės tarnautoju kvalifikacijos tobulinimo įstaigose“, 2008 m. birželio 12 d. UAB „Mokesčių srautas“, o nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Departamentas, savo iniciatyva neatliko patikrinimų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose vykdant valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūrą. Teismas taip pat nustatė, jog Departamento 2009 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. 27D - 2452 yra nurodyta, kad Departamentas 2008 m. IV ketvirtyje parengė Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo taisyklių pakeitimo projektą, kuriame buvo numatyti šio teisės akto pakeitimai, kurie leistų pagerinti mokymo programų įgyvendinimo kokybę bei sugriežtintų jų įgyvendinimo kontrolę; Departamento Žmogiškųjų išteklių vystymo skyriaus 2009 m. gegužės mėn. parengtoje ataskaitoje apie valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimą 2008 m. analizuojami duomenys apie valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų veiklos ataskaitų teikimą ir veiklos vykdymą bei padarytos atitinkamos išvados. Įvertinęs šią informaciją, teismas laikė, kad valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų veiklos ataskaitų vertinimas negali būti laikomas efektyvia mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros priemone, kai net 35 proc. valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų nepateikė veiklos ataskaitų. Teismas taip pat įvertino Departamento 2010 m. vasario 1 d. raštą Nr. 27D-267, iš kurio matyti, kad 2008 – 2009 m. buvo atlikti 3 tyrimai dėl valstybės tarnautojų mokymo: 1) UAB „RAIT“ Departamento užsakymu 2009 m. atlikto valstybės tarnautojų mokymo poreikių tyrimo ataskaitoje nurodytas vienas iš tyrimo tikslų buvo „Ištirti 18-20 kategorijų valstybės tarnautojų ir žemesnės nei 18 kategorijos įstaigų vadovų mokymo poreikius. Išsiaiškinti Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslininkų, dirbančių viešojo administravimo srityje nuomonę dėl 18-20 kategorijų valstybės tarnautojų bei žemesnės nei 18 kategorijos įstaigų vadovų privalomų išklausyti mokymo programų turinio reikalavimų tobulinimo“. Šioje ataskaitoje pateikiami valstybės tarnautojų mokymo programų vertinimai ir rekomendacijos (išvados priedas Nr. 33); 2) Kauno technologijos universiteto Socialinių tyrimų laboratorijos Departamento užsakymu 2008 m. atlikto Valstybės tarnautojų mokymo poreikių tyrimo ataskaitos 114-116 puslapiuose pateikiamos išvados, vertinimai ir rekomendacijos dėl valstybės tarnautojų mokymo kokybės (išvados priedas Nr. 35); 3) Finansų ministerijos mokymo centro Departamento užsakymu 2008 m. atlikto valstybės tarnautojų įvadinio mokymo poreikio, apimties, kokybės ir efektyvumo tyrimo ataskaitoje išdėstyti valstybės tarnautojų įvadinio mokymo situacijos analizė, šio mokymo poreikio, kokybės ir veiksmingumo tyrimo rezultatai, įvadinio mokymo sistemos Lietuvos valstybės tarnyboje privalumai ir trūkumai bei siūlymai dėl įvadinio mokymo valstybės tarnyboje tobulinimo (išvados priedas Nr. 34). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas įvertinęs nurodytuose tyrimuose pateiktą informaciją, jog minėtame Finansų ministerijos mokymo centro Valstybės tarnautojų įvadinio mokymo poreikio, apimties, kokybės ir efektyvumo tyrime vykdyta tik apklausa, ir nurodyta, kad 62 proc. įvadinio mokymo dalyvių įvadinio mokymo kokybė tenkina tik iš dalies, 9 proc. mokymo dalyvių įvadinio mokymo kokybė netenkina, ir tik 29 proc. respondentų atsakė, kad įvadinis mokymas yra visiškai kokybiškas, padarė išvadą, kad tokia informacija laikytina realiu pagrindu Departamentui savo iniciatyva atlikti patikrinimus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, tačiau pareiškėjas atitinkamų patikrinimų neorganizavo ir kitų priemonių siekiant pagerinti įvadinio mokymo kokybę neįgyvendino. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju vien teisės aktų projektų rengimas, be kitų priemonių įgyvendinimo, negali užtikrinti ir neužtikrino tinkamos mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros. Pabrėžė, jog Departamentas, vykdydamas valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūrą, 2008 metais visus tris patikrinimus valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose atliko per pirmąjį pusmetį. Nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d., t. y. daugiau kaip metus, Departamentas, vadovaujamas pareiškėjo, savo iniciatyva vykdant valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūrą, valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose neatliko nei vieno patikrinimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Departamento direktorius, būdamas atsakingas už Valstybės tarnybos įstatymu valstybės tarnybos tvarkymo įstaigai priskirtų funkcijų vykdymą, Departamento nuostatuose nustatytų uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų vykdymą (Departamento direktoriaus pareigybės aprašymas, patvirtintas LR vidaus reikalų ministro 2002 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 547, 6.1 p.), laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. neinicijavo patikrinimų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose pagal Mokymo organizavimo taisyklių 17 punktą, o kitos valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros priemonės, t. y. valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų veiklos ataskaitų duomenų vertinimas bei valstybės tarnautojų mokymo kokybės tyrimų užsakymas, neužtikrino tinkamo valstybės tarnautojų mokymo programų įgyvendinimo kokybės priežiūros funkcijos vykdymo. Todėl laikė, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog šiais veiksmais (neveikimu) pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 4 punktą, Departamento nuostatų 11.1, 11.2, 11.10 ir 11.11 punktus, Departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 6.1, 6.2, 6.3 punktus. Pasisakydamas dėl 2010 m. vasario 22 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje Nr. 1VL-293 nustatytų pažeidimų, teismas vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2007 m. lapkričio 8 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d.) 119 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, Departamento supaprastintų viešųjų pirkimų, atliekamų taikant įprastą komercinę praktiką, taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 27V-29 (2007 m. balandžio 16 d. įsakymo redakcija Nr. 27V-55) (toliau – ir Taisyklės) 55 punktu, 57 punktu. Pastebėjo, jog Ministerijos Vidaus audito skyriaus 2009 m. rugpjūčio 14 d. ataskaitos Nr. 23Al-15 ir Viešųjų pirkimų tarnybos prie Vyriausybės 2009 m. spalio 27 d. rašto Nr.4S-3683 „Dėl viešųjų pirkimų dokumentų ir procedūrų įvertinimo“ duomenys patvirtina, kad Departamentas, vykdydamas pirkimą informacijos viešinimui žiniasklaidos priemonėse (toliau – ir Pirkimas Nr. 1): straipsnio apie Departamento įgyvendinamo projekto „Valstybės tarnautojų gebėjimų stiprinimas personalo valdymo srityje“ pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento 2.2 priemonę „Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“ ir užsakomojo informacinio straipsnio „Lietuvos žinios“ išspausdinimo paslauga, pažeidė: Taisyklių 10 punktą, nes pirkimą atliko pirkimo organizatorius, o ne viešojo pirkimo komisija, nors pirkimo-pardavimo sutarties vertė viršijo 10 000 Lt; Taisyklių 27 punktą, nes vykdant minėtą pirkimą 3 dienraščių („Lietuvos žinios“, „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“) apklausa atlikta žodžiu, o ne raštu; Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 4 dalį ir Taisyklių 55 punktą, nes vykdant minėtą pirkimą, sutartis buvo sudaryta žodžiu, o ne raštu, nors pirkimo vertė buvo didesnė kaip 10 000 Lt. Taip pat, vykdydamas periodinio leidinio „Valstybės tarnybos aktualijos“ rengimo ir publikavimo paslaugos pirkimą (toliau – ir Pirkimas Nr. 2), Departamentas pažeidė Taisyklių 57 punktą, nes sudarydamas sutartį Departamentas pakeitė perkamo objekto sąlygas. Vykdydamas minėtus pirkimus ir nesivadovaudamas Taisyklių reikalavimais, Departamentas pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 1 dalį, nustatančią, jog perkančioji organizacija supaprastintus viešuosius pirkimus, taikant įprastą komercinę praktiką, vykdo pagal savo pasitvirtintas taisykles. Teismas akcentavo, jog Departamento nuostatuose ir Departamento direktoriaus pareigybės aprašyme įtvirtinta pareiga Departamento direktoriui užtikrinti, jog Departamente būtų laikomasi teisės aktų, tarp jų ir vidaus reikalų ministro įsakymų reikalavimų, vykdant viešuosius pirkimus. Pastebėjo, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas žinojo apie minėtus Taisyklių 10, 27 ir 55 punktų ir Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 4 dalies pažeidimus, vykdant Pirkimą Nr. 1, duomenų, jog jis ėmėsi priemonių minėtiems pažeidimams pašalinti, nenustatyta. Taip pat, vykdant Pirkimą Nr. 2, pareiškėjas tvirtino 2008 m. vasario 29 d. pirkimo užduotį Nr. 27F14-19 („leisti pirkti periodinio leidinio „Valstybes tarnybos aktualijos“ renginio ir publikavimo paslaugą“), kuri atitiko pareiškėjo 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 27V-29 patvirtinto Departamento 2008 m. viešųjų pirkimų, finansuojamų ir biudžeto ir kitų lėšų, plano 1 punkte numatytą pirkimą, o taip pat 2008 m. kovo 7 d. pasirašė su pirkimo laimėtoju UAB „Praction“ „Leidinio „Valstybės tarnybos aktualijos“ leidybos ir platinimo sutartį“ Nr. F11-10, kurią sudarant padarytas Taisyklių 57 punkto pažeidimas, t. y. buvo pakeistos kvietime nustatytos pirkimo sąlygos, nors tai daryti draudžiama. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir į byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog žinodamas apie minėtus pažeidimus ir nesiimdamas jokių priemonių jiems pašalinti, pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas, t. y. netinkamai kontroliavo darbuotojų, vykdžiusių Pirkimą Nr. 1 veiksmus ir neužtikrino tinkamo Taisyklių laikymosi Departamente. Teismo nuomone, pasirašydamas kvietime nustatytų pirkimo sąlygų neatitinkančią sutartį, pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas bei neužtikrino tinkamo Taisyklių reikalavimų taikymo, šiais veiksmais pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Departamento nuostatų 11.2 punktą ir pareigybės aprašymo 6.2 punkto reikalavimus, o 2008 m. kovo 7 d. pasirašydamas leidinio „Valstybės tarnybos aktualijos“ leidybos ir platinimo sutartį su UAB „Praction“ Nr. F11-10, joje esant pakeistoms kvietime nustatytoms perkamo objekto sąlygoms (sutarties 1.1 p.), pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 1 dalį, Taisyklių 57 punktą ir Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pažymėjo, jog tarnybinio patikrinimo išvadose konstatuoti pareiškėjo padaryti pažeidimai įrodyti patikrinimo metu surinktais įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę. Laikė, jog yra nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad tarnybinė nuobauda dėl viešųjų paslaugų pirkimo negalėjo būti paskirta, suėjus senaties terminui. Pažymėjo, jog išvadoje Nr. 1VL-293 nustatyti pažeidimai padaryti 2008 metų sausio-gegužės mėn., konstatuoti Ministerijos Vidaus audito skyriaus 2009 m. rugpjūčio 14 d. ataskaitoje Nr. 23A1-15, o pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, jei tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, <...>, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Pažymėjo, jog nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad priimant skundžiamą įsakymą dėl jo atleidimo iš pareigų, nepagrįstai buvo taikomas subendrinimo institutas, nes Valstybės tarnybos įstatymas nenustato tokios sankcijos skyrimo tvarkos. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju vidaus reikalų ministras, gavęs 2 tarnybinio patikrinimo išvadas su siūlymais skirti tarnybinę nuobaudą, vadovaudamasis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, 11.1 punktu, turi paskirti tarnybines nuobaudas pagal gautas motyvuotas išvadas, o taip pat galutinai parinkti ir paskirti tarnybinę nuobaudą, atitinkančią Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytus nuobaudos skyrimo kriterijus. Atkreipė dėmesį, jog tokią nuobaudos skyrimo tvarką patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-164/2009). Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjui 2009 m. spalio 2 d. paskirta nuobauda griežtas papeikimas panaikinta teismo tvarka, iš esmės nepaneigia šioje byloje skundžiamu įsakymu paskirtos nuobaudos pagrįstumo, nes pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Pažymėjo, jog tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – pareiškėjui paskirta ir tuo pačiu, šioje byloje skundžiamu 2010 m. kovo 9 d. įsakymu – už 2010 m. vasario 22 d. išvadoje Nr. 1VL-292 nustatytą pažeidimą. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas turėjo pagrindą taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį ir už 2010 m. vasario 22 d. išvadoje Nr. 1VL-293 nustatytus pažeidimus skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, ir vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 18 punktu, pareiškėją atleisti iš Departamento direktoriaus pareigų. Pabrėžė, jog valstybės tarnautojui, ypač įstaigos vadovui, keliami kur kas didesni reikalavimai, nei darbuotojui, kuris nevykdo jokių viešojo administravimo funkcijų. Todėl, atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes, tarnybinių nusižengimų tyrimo 2010 m. vasario 22 d. išvadose Nr. 1VL-292 ir 1VL-293 nurodytus pažeidimus, pareiškėjui anksčiau paskirtas nuobaudas ir jo tarnybinės veiklos vertinimą, teismas konstatavo, kad skundžiamu įsakymu pareiškėjui pagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Teismas atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, taip pat padarė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas atliktas ir įsakymas priimtas laikantis tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo reikalavimų ir nustatytos tvarkos ir terminų, patikrinimą atliko ir nuobaudą paskyrė tam įgalioti pareigūnai, remdamiesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriuos patvirtina įrodymai surinkti tarnybinio patikrinimo metu. Atsakovas atlikdamas tarnybinį patikrinimą ir skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą tarnybinių patikrinimų atlikimo ir nuobaudų skyrimo procedūrų nepažeidė. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Civilinio kodekso 6.250 straipsniu. Pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymas nenumato teisės į neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjo reikalaujamu atveju. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

8Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 57 – 62) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

9II.

10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pareiškėjo O. Š. apeliacinį skundą patenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 1TE-58, grąžino O. Š. į jo buvusias pareigas, priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos negautą vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

11Priteisė iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

12Pareiškėjo O. Š. skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės atmetė kaip nepagrįstą.

13Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1TE-58 O. Š. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, 3 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 11.1 punktu bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1V-685 ir ministro 2009 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-706 sudarytų komisijų galimam tarnybiniam nusižengimui tirti 2010 m. vasario 22 d. išvadose Nr. 1VL-292 ir 1VL-293 nurodytus pažeidimus, kurie padaryti nesant svarbių priežasčių (tokiais veiksmais neužtikrinta tinkama Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veikla, diskredituota pati valstybės tarnyba), realią padarytų tarnybinių nusižengimų sutaptį, taip pat į teisingumo ir protingumo kriterijus bei į tai, kad Vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 (2009 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1TE-262 redakcija) paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, Vidaus reikalų ministras už pažeidimus, nurodytus tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr.1VL-292 skyrė – griežtą papeikimą, o už tarnybinio patikrinimo išvadoje 1VL-293 nustatytus pažeidimus – atleidimą iš pareigų. Minėto įsakymo 2.3 punktu už šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punktuose nurodytus tarnybinius nusižengimus paskirta subendrinta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

14Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1TE-253 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda griežtas papeikimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimu pakeista, paskiriant tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas galioti.

15Remdamasis valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi, teismas padarė išvadą, kad panaikinus tarnybinę nuobaudą Vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu paskirtą griežtą papeikimą – išnyko sąlyga, leidžianti taikyti nuobaudą – atleidimą iš tarnybos už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Apie tai, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatas ir vertintinas šiurkščiu nusižengimu, nei ginčijamame įsakyme, nei tarnybinio patikrinimo išvadose duomenų nėra.

16Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, reglamentuojantys tarnybinių nuobaudų skyrimą, nenumato ir nėra teisinio reguliavimo, kaip turėtų būti skiriamos nuobaudos, nustačius pažeidimų daugėtą. Teisės teorijoje teisės pažeidimų sutaptis traktuojama kaip teisės pažeidimų daugėto forma, kada vienas asmuo padaro du ar daugiau pažeidimų ir už juos asmuo nebuvo patrauktas atsakomybėn. Sutapties atveju kiekvienas iš pažeidimų yra savarankiškas pažeidimas už kurio padarymą formaliai gali būti skiriama tarnybinė nuobauda. Tačiau toks teorinis pažeidimų daugėto suvokimas teisės taikymo atveju turi būti aiškinamas įvertinus teisinio reguliavimo tikslą bei bendruosius drausminės atsakomybės principus, tai yra atsakomybės teisėtumo, pagrįstumo, neišvengiamumo, tikslingumo, veiksmingumo principą. Drausminėje atsakomybėje nėra kvalifikuojančio požymio nusižengimo pakartotinumo, nėra nuobaudų subendrinimo instituto. Todėl pažeidimų daugėtas nesant šių institutų ir siekiant įgyvendinti atsakomybės principus turi būti vertinamas vadovaujantis teisės normomis, kurios nustato tarnybinio nusižengimo tyrimą bei nuobaudos skyrimo tvarką.

17Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.

18Teisėjų kolegija konstatavo, kad Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostata, jog skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgiama į nusižengimo „aplinkybes ir padarinius“ apima pažeidimų daugėtą bei jais sukeltų padarinių vertinimą. Kitaip aiškinant teisinį reguliavimą, skiriant tarnybines nuobaudas atskirai už kiekvieną iš nusižengimų, paaiškėjusių vienu metu, nebūtų galimybės pilna apimti įvertinti visų nusižengimo aplinkybių ir padarinių, individualizuoti nuobaudos, suderinti teisės pažeidėjui taikomos poveikio priemonės griežtumo ir teisinės atsakomybės tikslų.

19Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi nustatytos nuobaudos pagal jų griežtumo hierarchiją. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas;4) atleidimas iš pareigų.

20Teismas padarė išvadą, kad vienu metu paaiškėjus, kad buvo padaryta daugėtas nusižengimų ir esant šių nusižengimų realiai sutapčiai turi būti parinkta ir skiriama viena tarnybinė nuobauda, atitinkanti Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus bei 29 straipsnio 3 dalimi nustatytą griežtumo hierarchiją. Pareiškėjui Vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 įsakymu Nr. 1TE-58 paskirta viena tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Panaikinus anksčiau paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, išnyko sąlyga, leidžianti taikyti nuobaudą – atleidimą iš tarnybos už kitą tarnybinį nusižengimą jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

21Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Darbo kodekso 250 straipsnyje tokia galimybė numatyta. Teismas nurodė, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, tokios žalos atlyginimui taikomi kiti darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestas nepagrįstai. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų priimant sprendimą atleisti jį iš tarnybos. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra nustatytas. Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į apelianto nurodytas aplinkybes, į tai, kad priverstinė pravaikšta tęsėsi ilgiau nei metus, pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų prarado galimybę tęsti darbą valstybės tarnyboje, tačiau atsižvelgia į tai, kad grąžinimas į tarnybą taip pat yra satisfakcija iš dalies atlyginanti neturtinę žalą. Įvertinęs bylos įrodymus teismas priteisė 1000 litų dydžio neturtinę žalą.

22Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statutą reglamentuojantys teisės aktai; ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Todėl teismas konstatavo, kad neturtinė žala priteisiama iš Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, o pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės – atmetamas.

23III.

24Vidaus reikalų ministerija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktai.

25Prašyme nurodė, kad teismas panaikino tik ginčijamą vidaus reikalų ministro įsakymą, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta subendrinta nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir nepakeitė jos į kitą (švelnesnę) tarnybinę nuobaudą. Tokiu būdu pareiškėjas išvengė tarnybinės atsakomybės visiškai, t. y. net ir pagrįstos tarnybinės nuobaudos. Toks sprendimas prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsniui ir 29 straipsnio 1 daliai.

26Pirmos instancijos teismas iš pareiškėjo paaiškinimo nustatė, kad pareiškėjas priverstinės pravaikštos metu dirba Lietuvos pieno ūkio asociacijos administracijos direktoriumi. Už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas vidutinis darbo užmokestis yra kompensacinio pobūdžio. Atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką – tai suma, kurią pareiškėjas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Todėl pareiškėjo teisė pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalį gauti kompensaciją už priverstinę pravaikštą apima tik darbo užmokesčių Valstybės tarnybos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos ir kitoje darbovietėje skirtumą.

27Teismo sprendimas, ta apimtimi, kad teismas nepakeitė tarnybinės nuobaudos kita, prieštarauja administracinių teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr. A756-2051/2011, Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimo VI skyriaus 1.2.2 punkto Teismų praktika nuobaudos už padarytą tarnybinį nusižengimą parinkimo srityje 1.2.2.1, 1.2.2.3 papunkčiai („Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, 2007 m.).

28Teismo sprendimas ta apimtimi, kad priteistas visas darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką jos metu kitą darbą dirbusiam pareiškėjui, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A-438-281-07, paskelbtai „Administracinė jurisprudencija Nr. 13“.

29Teismo sprendimas ta apimtimi, kad teismas priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nemažino ar visai nepriteisė dėl to, kad buvo paties pareiškėjo kaltė, t. y. netaikė CK 6.282 straipsnio 1 dalies, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčiai civilinėje byloje dėl žalos, padarytos neteisėtu atleidimu iš darbo, atlyginimo Nr. 3K-3-416/2009, kurioje pabrėžta, kad nustatyti neturtinės žalos atlyginimo dydį, t. y. parinkti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu jau suformuotą teismų praktiką, yra teismo funkcija.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV.

32Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.

33Taigi ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

34Taigi pareiškėjas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkto pagrindu.

35Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

36Vidaus reikalų ministerijos vertinimu, teismo sprendimas prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsniui, numatančiam, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami drausminėn atsakomybėn, ir 29 straipsnio 1 daliai, numatančiai, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos.

37Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės. Teismas tikrina, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Kaip jau minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė argumentų, kaip konkrečiai buvo pažeistos Valstybės įstatymo 28 straipsnio ir 29 straipsnio 1 dalies normos.

38Tačiau atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai administracinėje byloje Nr. A756-2051/2011, kadangi nagrinėjamu atveju teismas, panaikinęs pareiškėjui paskirtą griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atkleidimą iš pareigų, nepakeitė jos švelnesne tarnybine nuobauda, nors padarytų tarnybinių pažeidimų faktas ir konstatuotas.

39Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

40Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

41Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytoje administracinių teismų praktikoje pateiktą aiškinimą, sutinka su atsakovo prašyme pateiktu argumentu, jog, nagrinėjant administracinę bylą Nr. A63-3535/2011, galimai buvo nukrypta nuo atsakovo nurodytos administracinio teismo praktikos.

42Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (byla Nr. P525-84/2012, Nr. P261-40/2008). Sprendžiant, ar yra pagrindas atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi būti įvertinta ne tik tai, ar teisės normos nurodytoje ir nagrinėtoje bylose buvo taikomos vienodai, bet ir tai, ar pateiktas teisės normos taikymas ir aiškinimas gali būti vertinamas kaip skirtingas būtent atsižvelgiant į konkrečių bylų faktines aplinkybes, jose kilusių ginčų pobūdį. Todėl tuo atveju, jeigu, esant iš esmės vienodoms faktinėms aplinkybėms, nėra užtikrinamas vienodas teisės normos taikymas ir aiškinimas, atsiranda pagrindas atnaujinti bylą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Priešingas aiškinimas nebūtų suderinamas ne tik su proceso atnaujinimo administracinėje byloje instituto tikslais, bet ir prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, teisinės valstybės principui.

43Nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs, jog panaikinus pareiškėjui anksčiau paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, padarė išvadą, kad išnyko sąlyga, leidžianti taikyti nuobaudą – atleidimą iš tarnybos už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda griežtas papeikimas. Teismas, panaikinęs pareiškėjui paskirtą griežčiausią nuobaudą, nesprendė klausimo dėl griežčiausios tarnybinės nuobaudos pakeitimo švelnesne. Kai tuo tarpu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją, 2011 m. rugsėjo 11 d. nutartyje (adm. byla Nr. A756-2051/2011), nurodė, kad teismas pats neskiria tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams, o tik patikrina jų paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, bei gali pakeisti paskirtą tarnybinę nuobaudą švelnesne. Minėtoje byloje teismas, panaikinęs pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, pakeitė ją švelnesne tarnybine nuobauda. O nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas, teismas tokios galimybės nevertino, todėl Vidaus reikalų ministerijos prašymas šioje dalyje tenkintinas, procesas administracinėje byloje atnaujintinas, o byla perduotina nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

44Atsakovas taip pat prašo atnaujinti procesą, teigdamas, kad teismas, priteisdamas pareiškėjui visą darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, jos metu kitą darbą dirbusiam pareiškėjui, netinkamai aiškino Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-281-07, paskelbtai „Administracinė jurisprudencija Nr. 13, suformuotai praktikai.

45Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje Nr. A-438-281-07 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, jog būtina vertinti aplinkybę, kad pareiškėjas po atleidimo iš tarnybos yra pradėjęs dirbti kitą darbą, todėl turėjo būti vertinama ar jis gavo pajamų iš šios veiklos. Teisėjų kolegija nuomone, teismas minėtoje nutartyje nesuformulavo konkrečios teisės aiškinimo taisyklės, kuri įpareigotų teismus priteisiant darbo užmokestį už pravaikštos laiką, jį mažinti atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo kitų pajamų, tačiau tokia aplinkybė turi būti vertinama. Nagrinėjamoje byloje nebuvo atsižvelgta, kad po atleidimo pareiškėjas dirbo ir gavo pajamų iš kitos veiklos, nors formuojant administracinių teismų praktiką dėl Darbo kodekso 297 straipsnio taikymo ginčams, kylantiems valstybės tarnyboje, tokios aplinkybės vertinimas yra reikšmingas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad tai yra pagrindas atnaujinti procesą ir užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

46Atsakovas nurodo, kad teismas nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos, suformuotos byloje Nr. 3K-3-416/2009, kurioje pabrėžta, kad nustatyti neturtinės žalos atlyginimo dydį, t. y. parinkti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu jau suformuotą teismų praktiką, yra teismo funkcija. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teismo prašė priteisti jam 50 000 Lt neturtinės žalos. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, priteisė pareiškėjui 1000 Lt neturtinės žalos. Teisėjų kolegijos vertinumu, nėra pagrindo teigti, kad šioje dalyje teismas nukrypo nuo teismų praktikos bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo.

47Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

48atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą patenkinti.

49Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011, bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

50Nutartis neskundžiama. Tesiėjai Stasys Gagys Romanas Klišauskas Veslava Ruskan

51

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas O. Š. skundu (I tomas, b. l. 1 – 19) kreipėsi į Vilniaus... 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu (II... 7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 29... 8. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 57 – 62) prašė Vilniaus... 9. II.... 10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi... 11. Priteisė iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1000 litų... 12. Pareiškėjo O. Š. skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš... 13. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m.... 14. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr.... 15. Remdamasis valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalimi, teismas... 16. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, reglamentuojantys tarnybinių nuobaudų... 17. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad tarnybinė... 18. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostata,... 19. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi nustatytos nuobaudos pagal... 20. Teismas padarė išvadą, kad vienu metu paaiškėjus, kad buvo padaryta... 21. Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės... 22. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų... 23. III.... 24. Vidaus reikalų ministerija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui... 25. Prašyme nurodė, kad teismas panaikino tik ginčijamą vidaus reikalų... 26. Pirmos instancijos teismas iš pareiškėjo paaiškinimo nustatė, kad... 27. Teismo sprendimas, ta apimtimi, kad teismas nepakeitė tarnybinės nuobaudos... 28. Teismo sprendimas ta apimtimi, kad priteistas visas darbo užmokestis už visą... 29. Teismo sprendimas ta apimtimi, kad teismas priteisiamo vidutinio darbo... 30. Teisėjų kolegija... 31. IV.... 32. Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo... 33. Taigi ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos... 34. Taigi pareiškėjas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10... 35. Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas gali būti... 36. Vidaus reikalų ministerijos vertinimu, teismo sprendimas prieštarauja... 37. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo... 38. Tačiau atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos... 39. Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas... 40. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi... 41. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytoje administracinių teismų praktikoje... 42. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra... 43. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs, jog panaikinus pareiškėjui anksčiau... 44. Atsakovas taip pat prašo atnaujinti procesą, teigdamas, kad teismas,... 45. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje Nr. A-438-281-07... 46. Atsakovas nurodo, kad teismas nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo... 47. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies... 48. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą... 49. Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-3535/2011, bylą perduoti... 50. Nutartis neskundžiama. Tesiėjai Stasys Gagys Romanas Klišauskas Veslava... 51. ...