Byla 2-492/2008
Dėl bankroto

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria atmestas bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro administratoriaus prašymas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

4Bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro administratorius 2008 m. balandžio 25 d. kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti minėtą įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. Nurodė, kad nėra jokių kliūčių patenkinti minėtą jo prašymą. Tai, kad iki šiol vienokiu ar kitokiu pagrindu yra ginčijami patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, arba tikslinami jau patvirtinti reikalavimai, nekliudo patenkinti prašymą, pripažinti įmonę bankrutavusia ir priimti nutartį likviduoti dėl bankroto. Sutinkamai su Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 26 straipsniu, kreditoriniai reikalavimai tikslinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Pastarasis sprendimas priimamas atlikus įstatymo nustatytas įmonės likvidavimo procedūras. Tokiu būdu, administratoriaus nuomone, sprendimas likviduoti įmonę neužkirs kelio įmonės kreditoriams tikslinti savo kreditorinius reikalavimus įmonės likvidavimo eigoje.

5Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi minėtą administratoriaus prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad ĮBĮ 30 straipsnio antroji dalis nustato, jog teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį likviduoti įmonę, jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jeigu teismas šio termino nepratęsė. Šioje įmonėje vyksta ginčas dėl kreditorių finansinių reikalavimų. Pats administratorius yra pateikęs atskirąjį skundą dėl kreditorius MAXIMA LT, UAB finansinio reikalavimo. Be to, yra pateikti atskirieji skundai dėl kreditorių J. V. bei AB Turto banko kreditorinių reikalavimų. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog nėra išspręstas ginčas dėl dalies kreditorių finansinių reikalavimų, negalima priimti prašomo procesinio sprendimo, nes teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priimdamas nutartį įmonę likviduoti dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą (ĮBĮ 30 str. 3 d.).

6Teismas taip pat nurodė, kad teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartimi analogiškas prašymas jau buvo atmestas. Tačiau, nors nėra pašalinta nė viena iš minėtoje nutartyje nurodytų kliūčių, administratorius teikia tokį patį prašymą. Be to, pats administratorius nurodo, kad sutinkamai su ĮBĮ 30 straipsniu, kreditoriai gali sudaryti taikos sutartį. Neišsprendus klausimo dėl kreditorinių reikalavimų dydžio, neaišku, kiek balsų kreditorių susirinkime įgis kreditoriai, kurių reikalavimai yra tikslinami, ir ar, jeigu pasikeis kreditorių balsų skaičius, nebus priimtas sprendimas dėl taikos sutarties sudarymo. Teismas pažymėjo, jog ĮBĮ 26 straipsnio antroji dalis nustato, kad yra tvirtinami tie kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, kurie susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, darbo užmokestis darbuotojams), tuo tarpu ginčas vyksta dėl kreditorių kreditorinių reikalavimų, kurie susidarė iki bankroto bylos iškėlimo.

7Atskiruoju skundu bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro administratorius prašo minėtą teismo nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą ir jo prašymą patenkinti. Nurodo, kad teismo nutartis prieštarauja materialinės teisės normom ir pažeidžia kreditorių interesus. Šiuos teiginius administratorius grindžia nurodydamas, jog vykstantys ginčai yra susiję su jau patvirtintų kreditorinių reikalavimų peržiūrėjimu, vienas ginčas vyksta dėl kreditorinio reikalavimo, atsiradusio bankroto procese iš ūkinės veiklos, todėl įstatymo nustatytų kliūčių priimti sprendimą įmonę likviduoti nėra. Tokia pozicija, administratoriaus nuomone, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bankroto bylose (civilinė byla Nr. 3K-3-653/2005). Kreditorių reikalavimai gali būti tvirtinami iki įmonės pabaigos, o jų tikslinimas (ar dėl to vykstantys teismo procesai) nėra įstatyminė kliūtis priimti sprendimą likviduoti bendrovę. Administratoriaus nuomone, teismo pozicija dėl įmonės likvidavimo negalimumo vykstant teisme ginčams dėl kreditorinių reikalavimų, sudaro galimybes suinteresuotoms šalims piktnaudžiauti teisėmis. Teismui ištisai gali būti teikiami prašymai dėl kreditorinių reikalavimų tikslinimo ir tokių prašymų nepriimti teismas gali neturėti pagrindo. Tuo tarpu įmonės kreditoriai praranda galimybę kuo trumpiausiais įstatymo nustatytais terminais užbaigti bankroto procedūras ir atgauti skolas. Nedelsti laike verčia ir šiandieninė ekonominė padėtis, nes įmonei reikia realizuoti nekilnojamąjį turtą, kurio kainos rinkoje šiai dienai turi tendenciją mažėti. Administratoriaus teigimu, teismo pozicija dėl galimybės sudaryti taikos sutartį po to, kai bus galutinai patvirtinti visi kreditoriniai reikalavimai, taip pat nepagrįsta, nes sutinkamai su ĮBĮ 28 straipsnio antrąja dalimi, taikos sutartį pasirašo visi kreditoriai, todėl padidėjęs ar sumažėjęs vieno ar kelių kreditorių reikalavimas negali nulemti taikos sutarties pasirašymo, nes tai nesprendžiama kreditorių balsų dauguma.

8Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai V. M. ir S. M. prašo skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad dar tebevykstant ginčams dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, teismas neturi galimybės įgyvendinti ĮBĮ 30 straipsnio trečiojoje dalyje numatytos pareigos ne tik pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, tačiau ir patvirtinti kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą. Teisinė kvalifikacija dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo dar nėra baigta, dėl jų vyksta tiek teisminiai, tiek neteisminiai ginčai. Šiuo metu net keturių kreditorių finansiniai reikalavimai nėra aiškūs, o tikslintinų kreditorinių reikalavimų suma yra itin ženkli ir sudaro didžiąją dalį, tai yra apie 80,84 procentų, visų kreditorinių reikalavimų. Nutarties likviduoti įmonę priėmimas ir atitinkamai naujos bankroto proceso stadijos (likvidavimo) pradėjimas galutinai ir neginčijamai nepatvirtinus kreditorinių reikalavimų ir tinkamai neužbaigus bankroto bylos nagrinėjimo stadijos yra negalimas ir neatitinka nei galiojančių teisės aktų, nei bankroto teisės doktrinos. Be to, nuo vykstančių ginčų rezultatų gali priklausyti galimybė atsiskaityti su kreditoriais ir patenkinti jų reikalavimus ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka. Taip pat nuo to gali priklausyti kreditorių balsų skaičius ir atitinkamai galimybė sudaryti taikos sutartį ĮBĮ 28 straipsnio nustatyta tvarka. Nors taikos sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai, tačiau pasikeitus jų turimų balsų balansui, atskirų kreditorių nuomonė dėl galimybės sudaryti taikos sutartį gali pasikeisti. Baigusis teisiniams ginčams dėl kreditorinių reikalavimų gali paaiškėti, kad bankroto byla buvo iškelta neteisėtai, pažeidžiant ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą ir pradelstiems įmonės įsipareigojimams neviršijant pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, dėl proceso atnaujinimo bankroto bylos iškėlimo stadijoje taip pat vyksta teisminiai ginčai.

9Atskirasis skundas atmestinas.

10Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir, atsisakydamas patenkinti bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro administratoriaus 2008 m. balandžio 25 d. prašymą pripažinti minėtą įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d., 338 str.).

11Kaip žinoma, pagal ĮBĮ 30 straipsnio antrąją dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį likviduoti įmonę, jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jeigu teismas šio termino nepratęsė. Šia įstatymo nuostata atsakovo bankroto administratorius grindžia minimą atskirąjį skundą, nurodydamas, kad tokia teismo nutartis užkerta kelią trumpiausiais įstatymo nustatytais terminais užbaigti bankroto procedūras ir kreditoriams atgauti skolas ar bankroto bylą baigti taikos sutartimi.

12Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra nebaigti nagrinėti ginčai dėl kreditorių bankrutuojančiai įmonei pareikštų finansinių reikalavimų, yra pagrįsta bylos medžiaga, o įrodymų, kurie paneigtų šias aplinkybes ar patvirtintų, kad jos yra pasikeitusios, apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta (CPK 178 str.). Todėl teismas teisingai sprendė, kad atsižvelgiant į kreditorinių reikalavimų, dėl kurių dar yra ginčijamasi, dydį, nėra pagrindo spręsti, kad yra visos sąlygos, leidžiančios taikyti ĮBĮ 30 straipsnio antrosios dalies nuostatas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ĮBĮ septinto skirsnio normomis, reglamentuojančiomis bankrutavusios įmonės likvidavimo procesą, ne vieno klausimo sprendimas, taip pat ir nagrinėjant klausimą dėl turto pardavimo, yra perduotas kreditorių dispozicijon, todėl administratoriaus atskirajame skunde išdėstyti motyvai, kad skundžiama nutartimi yra užkertamas kelias sparčiau parduoti turtą ir atsiskaityti su kreditoriais, leidžia spręsti, kad tokiu būdu gali būti pažeisti atskirų kreditorių interesai. Be to, pagal ĮBĮ šeštojo skirsnio, reglamentuojančio taikos sutarties sudarymą bankroto procese, nuostatas, sprendžiant šį klausimą taip pat turi būti aiškus kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, tuo tarpu aplinkybė, kad dėl atskirų kreditorinių reikalavimų dydžio iki šiol yra ginčijamasi, leidžia spręsti, kad taikaus susitarimo tarp kreditorių nėra, priešingu atveju, pasiekus abipusių (skolininko bei kreditorių) susitarimų dėl nuolaidų, yra neužkirstas kelias atsisakyti reikalavimų ar taikiai baigti procesus ginčuose dėl kreditorių reikalavimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad administratoriaus prašymui pripažinti minėtą įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto būtų neužkirstas kelias tuo atveju, jeigu klausimas kiltų dėl nebaigtų nagrinėti bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius dėl turto išreikalavimo, lėšų priteisimo, nes įmonės likvidavimo procese turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl skolininko reikalavimo teisių perleidimo (CPK 185 str., ĮBĮ 31, 33 str.).

13Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro administratorius atskirajame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl šis skundas netenkinamas, o teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu,

Nutarė

15Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai