Byla 2A-77-115/2013
Dėl draudimo sutarties netinkamo vykdymo ir draudimo išmokos bei palūkanų priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Orlen Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo sutarties netinkamo vykdymo ir draudimo išmokos bei palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilęs ginčas yra susijęs su sutarties sąlygų, nustatančių draudimo apimtį, aiškinimu.

5Ieškovas ir atsakovas 2009 m. vasario 18 d. sudarė Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį Nr. BCA 103676/1, pagal kurią buvo apdrausta ir ieškovo civilinė atsakomybė už gamtai padarytą žalą. Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, t.y. 2009 m. lapkričio 24 d., magistralinio naftos produktų vamzdyno „Ilukstė-Ventspilis“, priklausančio ieškovui, 267,873 kilometre, Biržų raj., Pačeriaukštės sen., buvo aptiktas nesankcionuotas prisijungimas prie magistralinio produtotiekio. Dėl šio pažeidimo į rapsų lauką pateko naftos produktai (dyzelinas), dėl ko buvo padaryta žala gamtai. Likviduodamas gamtai padarytą žalą ieškovas patyrė 170 585,15 Lt nuostolį. Atsakovas ieškovui iš viso išmokėjo 68 234,06 Lt draudimo išmoką, remdamasis tuo, kad ieškovas yra iš dalies kaltas dėl žalos atsiradimo, nes draudžiamojo įvykio kilimą sąlygojo dvi savarankiškos priežastys: neteisėtas prisijungimas prie naftotiekio ir galimas nepakankamas ieškovo apdairumas ir rūpestingumas vykdant naftotiekio eksploatacinę bei saugumo priežiūrą.

6Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 85 292,58 Lt draudimo išmokos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad d. Ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad visos išlaidos, patirtos taikant aplinkos atkūrimo priemones, patenka į draudimo apsaugą bei bus atsakovo atlygintos, išmokant draudimo išmoką. Atsakovas privalo padengti visas ieškovo patirtas išlaidas (atsižvelgiant į frančizę), egzistuojant tikimybei, kad ieškovas bus pripažintas atsakingu už žalą aplinkai, kadangi tokios atsakomybės tikimybės rizika, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės draudimo esmę, tenka būtent draudikui. Atsisakydamas mokėti draudimo išmokos dalį, atsakovas pažeidžia tiek įstatymuose nustatytus reikalavimus, tiek Draudimo sutarties sąlygas, piktnaudžiauja savo teise, todėl likusi nesumokėta draudimo išmokos dalis – 85 292,58 Lt iš atsakovo turi būti priteista.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo ieškovui 85 292,58 Lt draudimo išmokos, procesines palūkanas, 2 559 Lt žyminio mokesčio ir 8 067,12 Lt advokato pagalbos išlaidų.

9Teismas nurodė, kad X dalies I išlygos 2 punkto lingvistinė formuluotė leidžia teigti, kad atsakovo pareiga mokėti draudimo išmoką ieškovui patyrus nuostolių dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo, atsiranda nepriklausomai nuo to, ar ieškovas bus vėliau pripažintas nekaltu dėl žalos gamtai atsiradimo pagal Aplinkos apsaugos įstatymo (toliau ir AAĮ) 322 str. 2 d. Kadangi aplinkos atkūrimo priemonės pagal AAĮ turi būti taikomos nedelsiant, o kaltųjų asmenų nustatymas ir atitinkamų sumų išsiieškojimas iš jų gali užtrukti, suprantama, jog asmuo, kurio vykdoma veikla yra susijusi su galima žala aplinkai, gali siekti apdrausti savo turtinių praradimų riziką ne tik tais atvejais, kai jis bus pripažintas kaltu dėl žalos aplinkai atsiradimo, bet ir tais atvejais, kai bus nustatyta, kad šis asmuo dėl aplinkai padarytos žalos nėra kaltas, tokiu būdu užtikrindamas, kad jo patirti turtiniai praradimai draudiko bus kompensuoti nedelsiant juos patyrus, o draudikas įgis teisę reikalauti atitinkamų sumų išmokėjimo iš kaltųjų asmenų arba valstybės institucijų, jei šie asmenys nebus nustatyti.

10Drausdamas savo civilinę atsakomybę ir Draudimo sutartyje atskirai aptardamas atsakomybės už žalą aplinkai draudimo sąlygas, ieškovas siekė apdrausti savo civilinę atsakomybę, atsižvelgiant į atsakomybės už žalą aplinkai reguliavimo ypatumus taip, kad ji apimtų teisę į draudimo išmoką ieškovui patyrus turtinių praradimų taikant aplinkos atkūrimo priemones nepriklausomai nuo to, ar vėliau atsiras ieškovo teisė reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo iš kaltųjų asmenų, ir galėjo pagrįstai tikėtis būtent tokios draudiminės apsaugos. Atsakovas nepateikė iš esmės jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad jo ketinimai, sudarant Draudimo sutartį, buvo visiškai kitokie. Be to, teismas atsižvelgė į tai, jog Draudimo sutarties X dalies I išlygos 2 punkto formuluotė buvo pasiūlyta paties atsakovo ir ginčo dėl to tarp šalių nėra, todėl bet kokie su šios sutarties nuostatos aiškinimu susiję neaiškumai, vertintini ieškovo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Išanalizavęs anglišką Draudimo sutarties X dalies I išlygos 2 punkto tekstą, teismas darė išvadą, kad atsakovas įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką ir tuo atveju, jei ieškovas nebus nustatytas atsakingu už veiksmus (įvykius), kurių pasekmė yra žalos gamtai atsiradimas ir kurią ieškovas, vadovaudamasis imperatyviomis AAĮ nuostatomis, privalės pašalinti atkurdamas gamtinę pusiausvyrą. Teismas laikė, kad atsakovo atstovo teiginys, jog žodį „atsakomybė“ (angl. liability) reikia pakeisti žodžiu „kaltė“ yra visiškai nepagrįstas, kadangi nepateikti jokie įrodymai, jog šalys turėjo tokį ketinimą žodžiui „atsakomybė“ suteikti specialią prasmę Sutarties X išlygos 2 punkto vieno žodžio „atsakomybė“ atžvilgiu. Be to, žodžio „atsakomybė“ pakeitimas į žodį „kaltė“ būtų nelogiškas ir Sutarties sąlyga būtų nesuprantama. Kadangi šalys Sutartyje yra aiškiai atskyrusios sąvokas „atsakomybė“ ir „kaltė“, vienos su kita nepainioja, tai, anot teismo, akivaizdu, jog Sutarties X dalies I išlygos 2 punkte vartojamas terminas „atsakomybė“ neturi jokios kitos reikšmės kaip tik „atsakomybė“. Todėl teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos už aplinkos atkūrimo išlaidas, negali būti vertinama ieškovo atsakomybė už šias išlaidas, o atsakovo atsisakymas padengti visas atkūrimo išlaidas yra būtent paremtas ieškovo atsakomybės vertinimu.

11Teismas laikė, jog šalių tikroji valia ir ketinimai ir buvo apdrausti ieškovo galimas išlaidas, patirtas dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo ir perkelti Draudikui teisę reikalauti iš atsakingo asmens šių išlaidų atlyginimo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2002 netaikytina, nes kasacinio teismo nagrinėtos bylos ir šios bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Apeliaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus mieto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

14Skundą grindžia tokiais argumentais:

151. Dėl netinkamai nustatytų tikrųjų Draudimo sutarties šalių ketinimų. Draudimo sutartyje AAĮ 31 – 33 str. taikymą šalys aptarė siekdamos, jog sutarties nuostatos būti aiškinamos sutinkamai su AAĮ ir aktualios Lietuvos teismų praktikos nuostatomis. Taigi teismas be pagrindo konstatavo, kad tikrieji Draudimo sutarties šalių ketinimai buvo apdrausti ir tuos ieškovo turtinius interesus, kurie susiję su išlaidomis už aplinkos atkūrimo priemonių taikymą net ir tuo atveju, kai už žalą atsakingi yra tretieji asmenys. Nagrinėjamoje situacijoje turėjo būti vadovaujamasi ir CK 6.253 str. 4 d.

162. Dėl lingvistinės Draudimo sutarties analizės. Draudimo sutarties X išlygos 2 punktas buvo paraidžiui perkeltas iš tuo metu galiojusios AAĮ redakcijos 34 str., todėl tikrasis abiejų sutarties šalių ketinimas buvo suteikti draudimo apsaugą ieškovo turtiniams interesams dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo nepriklausomai nuo ieškovo kaltės, o ne atsakomybės, dėl žalos atsiradimo. Draudimo sutarties X išlygos 2 punkto neatitikimą tikrajai sutarties šalių valiai lėmė tai, kad sutarties tekstas pirmiausiai buvo sudarytas anglų kalba, o tik vėliau išverstas į lietuvių kalbą.

173. Dėl Draudimo sutarties aiškinimo prieštaravimo Draudimo sutarties tikslui bei civilinės atsakomybės draudimo esmei. Remiantis CK 6.270 str., AAĮ 322 str. 2 d. bei 34 str. akivaizdu, jog ieškovui pateikus įrodymus dėl to, kad žalą sukėlė tretieji asmenys, o jis taikė visas būtinas naftotiekio saugumo priemones, ieškovo atžvilgiu civilinė atsakomybė nebegali būti taikoma visa apimtimi ir iš jo nebegali būti reikalaujama atlyginti visą aplinkai padarytą žalą, įskaitant ir išlaidas, susijusias su aplinkos atkūrimo priemonių taikymu. Draudimo sutartimi buvo apdrausta išimtinai ieškovo civilinė atsakomybė – sutartyje nėra jokių nuostatų, kurios leistų daryti prielaidas apie turto draudimo teisinių santykių egzistavimą. Atsakovas apskritai galėjo nekompensuoti ieškovo patirtų aplinkos atkūrimo priemonių taikymo išlaidų, bet atsižvelgęs į teismų praktiką, sumokėjo ieškovui 50 proc. reikalaujamos sumos, kadangi už likusią išlaidų dalį pagal teismų praktiką dalinės prievolės sąlygomis neabejotinai yra atsakingi tretieji asmenys.

184. Dėl be pagrindo taikytos contra proferentem taisyklės ir Draudimo sutarties aiškinimo išimtinai ieškovo naudai. Šalys Draudimo sutartį sudarė ne prisijungimo, o derybų būdu, kadangi ieškovas iš anksto visiems draudikams nurodė sąlygas, kurios turi būti išpildytos draudimo sutartyje, o atsakovas būtent pagal ieškovo nurodytas sąlygas rengė ir kartu su ieškovu derino Draudimo sutarties projektą. CK 6.193 str. 4 d. įtvirtinta contra proferentem taisykle nagrinėjamu atveju negalima remtis ir todėl, kad šalių ginčas iš esmės yra kilęs ne dėl draudimo teisinių santykių, bet labiau dėl atsakomybės už žalos padarymą gamtinei aplinkai reglamentuojančių normų ir jų tarpusavio taikymo praktikos Lietuvos Respublikos teismuose.

195. Dėl dalinės ieškovo atsakomybės už žalą aplinkai. Ginčo įvykio priežastimi buvo neteisėti trečiųjų asmenų veiksmai, dėl kurių kilo ir žala. Taigi pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2002) už įvykio metu padarytą žalą ieškovui gali taikoma dalinė, t.y. 50 proc. atsakomybė. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas naujausioje savo praktikoje iš esmės analogiškose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-75/2012).

206. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2002 reikšmės. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog šioje byloje negalima vadovautis šia kasacinio teismo nutartimi. Kasacinio teismo nutarties aplinkybės vertintinos kaip itin panašios su įvykio, dėl kurio metu padarytos žalos ginčas yra kilęs šioje byloje. Tai, kad minėtoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje nebuvo keliami civilinės atsakomybės draudimo teisės klausimai, neužkerta kelio vadovautis teismo išaiškinimais šioje byloje, kadangi šioje byloje, be kita ko, taip pat yra keliami ir ieškovo civilinės atsakomybės už gamtai padarytą žalą klausimai.

21Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

22Atsiliepime pateikia tokius atsikirtimus:

231. Pagal AAĮ nuostatas nepriklausomai nuo to, ar ūkio subjektas yra atsakingas už žalą aplinkai, ar ne, jis privalo taikyti aplinkos atkūrimo priemones, kai incidentas ir jo pasėkoje atsiradusi žala yra susijusi su jo vykdoma ūkine veikla, ir tik vėliau, šiam asmeniui įrodžius, egzistuojant bent vieną iš AAĮ 322 str. 2 d. nurodytų sąlygų, minėtas asmuo įgyja teisę reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo iš kaltųjų asmenų arba valstybės ar savivaldybės institucijų. Dėl to ieškovas su atsakovu susitarė, kad atsakovas ieškovui atlygins visas ieškovo išlaidas, patirtas dėl aplinkos atkūrimo priemonių. Su tokiu aiškinimu sutinka ir atsakovas, kadangi sumokėjo 50 proc. išlaidų atlyginimo – vadinasi taikė ieškovo atsakomybės prezumpciją.

242. Išsireiškimas „atsakomybė, neatsižvelgiant į atsakomybę“, įvertinant specifinį AAĮ reglamentavimą, yra visiškai logiškas ir pagrįstas. Sutarties X dalies I išlygos 2 punktas reguliuoja ne visų nuostolių atlyginimo dėl žalos padarytos aplinkai atlyginimo klausimą, bet tik išlaidų, susijusių su aplinkos atkūrimo priemonių taikymu klausimą. Šalys Draudimo sutartimi susitarė visas ieškovo išlaidas, patirtas dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo, laikyti ieškovo tais ieškovo nuostoliais, kuriuos jis turi atlyginti už žalą padarytą aplinkai, ir atitinkamai atsakovas išmokės draudimo išmoką nepriklausomai nuo to, kad vėliau ieškovas nebus pripažintas atsakingu už įvykusį įvykį. Išmokėdamas dalį draudimo išmokos atsakovas pripažino, kad tarp šalių buvo sudaryta būtent civilinės atsakomybės sutartis.

253. Contra proferentem taisyklė taikytina ne tik sutartims, kurios sudarytos prisijungimo būdu. Esminė aplinkybė šiuo atveju yra tai, kad Draudimo sutartį ir konkrečiai – nuostatas dėl atsakomybės už žalą aplinkai draudimo, rengė atsakovas, ir dėl šios aplinkybės jokių abejonių nėra. Konkrečios sutarties sąlygos buvo parengtos ir pasiūlytos būtent atsakovo, o ne ieškovo. Pagal Draudimo įstatymą būtent draudikas yra tas asmuo, kuris yra profesionalus draudimo veiklos vykdytojas, būtent draudikas turi patirtį, susijusią su draudimo sutarčių sudarymu, jų formulavimu, patirtį, susijusią su ginčų, kylančių iš draudimo teisinių santykių, sprendimu.

264. Pagal CK 6.270 str. 3 d., kai žala yra padaryta didesnio pavojaus šaltinio, jo valdytojas arba neatsako už tokią žalą apskritai, arba atsako solidariai su trečiuoju asmeniu. Taigi dalinė atsakomybė šiuo atveju nekyla. Minėta suponuoja, kad šalių tikroji valia buvo apdrausti visas su aplinkos atkūrimo priemonių taikymu susijusias ir ieškovo patirtas išlaidas, neatsižvelgiant į ieškovo atsakomybę.

275. Atsakovo minimuose teismų sprendimuose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų. Minėtose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovo atsakomybės už žalą aplinkai, kai atkūrimo priemonės jau buvo pritaikytos. Taigi nė viename iš teismo sprendimų nebuvo sprendžiama dėl ieškovo pareigos taikyti aplinkos atkūrimo priemones apimties, juolab dėl tarp šalių sudarytos sutarties nuostatų. Be to, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 6 d. nutarties turinio aiškiai matyti, kad joje buvo taikomos dvi normos – tuo metu galioję AAĮ 32 str. bei CK 483 str.. Nė viena iš šių normų šiuo metu nebegalioja ir nėra taikytinos šioje byloje. Šia kasacinio teismo nutartimi nesirėmė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-75/2012, kuria netiesiogiai pripažinta, kad AAĮ būtent ir yra įtvirtintas toks žalos atlyginimo natūra modelis, kurį neigia atsakovas, o atsakovo dalinė atsakomybė buvo pritaikyta kaip išimtis, taikytina tik tai konkrečiai bylai.

28IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

29Apeliacinis skundas atmestinas.

30Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 str. bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies nauda. Visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

31Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl šalių 2009 m. vasario 18 d. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutarties Nr. BCA 103676/1 X dalies 1 išlygos 2 punkto aiškinimo ir taikymo.

32Draudimo sutarties X dalyje sutarties šalys susitarė išplėsti pagrindinę draudimo apimtį ieškovo civiline atsakomybe, kylančia iš CK ir AAĮ, už turtinę (įskaitant aplinkos sudedamąsias dalis) arba žalą asmeniui ir antrinę, atsiradusią turtinės arba žalos asmeniui atžvilgiu (įskaitant negautą pelną ir patirtas išlaidas dėl žalos padarymo). Šios išlygos 2 punkte nustatyta, kad Draudimas taip pat apima Draudėjo (atsakovo) atsakomybę dėl aplinkos gamtinės pusiausvyros atkūrimo, kaip traktuojama AAĮ VII str. 32 d., neatsižvelgiant į Apdraustojo (ieškovo) atsakomybę už jų atsiradimą dėl medžiagų, užteršusių dirvą, žemę, antžeminius arba požeminius vandenis, pašalinimo, neutralizavimo arba utilizavimo (rekultivavimo) išlaidų, patirtas trečiųjų asmenų Apdraustojo (ieškovo) atžvilgiu (įskaitant jo kontrahentus); Draudimo apsauga apribojama būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis.

33Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 str.). Civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas civilinės atsakomybės sutartį, siekia užtikrinti savo turtinius interesus, susijusius su apdrausta civiline atsakomybe, kylančia iš veiklos ar veiksmų, kurių vykdymas yra apdraustas. Tokiu atveju nuostolių atsiradimo ir atlyginimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikiantis draudimo apsaugą – įsipareigodamas atsakyti už draudėją santykyje, kylančiame iš apdraustos draudėjo civilinės atsakomybės (Draudimo įstatymo 2 str. 11 d.). Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką; suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje.

34Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Draudimo sutarties X dalies 1 išlygos 2 punkto nuostatas, tokiu būdu nepagrįstai išplėtė draudimo apsaugos ribas ir nesant pagrindo pripažino, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovo patirtas išlaidas likviduojant ne dėl ieškovo kaltės gamtai padarytą žalą.

35Pagal AAĮ 34 str. 2 d. ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus AAĮ numatytus atvejus. AAĮ 321 str. 1 d. esant realiai grėsmei, kad gali atsirasti žala aplinkai, ūkio subjektas privalo nedelsdamas imtis visų būtinų prevencinių priemonių, ūkio subjekto patirtos išlaidos vykdant prevencines ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones atlygina tretieji asmenys, padarę žalos aplinkai, jeigu ūkio subjektas buvo ėmęsis visų būtinų saugumo priemonių, o jeigu šių asmenų negalima nustatyti – valstybės ar savivaldybės institucijos (AAĮ 322 str. 1-3 d.). Toks žalos aplinkai atkūrimo teisinis reglamentavimas reiškia, kad įvykis, kurio metu yra padaroma žala aplinkai, yra tiesiogiai susijęs su ūkio subjekto vykdoma ūkine veikla, pastarasis, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, visais atvejais privalo taikyti aplinkos atkūrimo priemones, ir tik po to, jeigu įrodo, kad žala gamtai atsirado ne dėl jo kaltės, ūkio subjektas įgyja teisę reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo iš kaltų trečiųjų asmenų, o jei šių negalima nustatyti, iš valstybės arba savivaldybės institucijų. Draudimo sutarties X dalies I išlygos 2 punkto formuluotė bei paminėtas teisinis reglamentavimas suponuoja, jog ieškovo civilinė atsakomybė draudžiama visoje apimtyje dėl patirtų išlaidų taikant aplinkos atkūrimo priemones pašalinant bet kokią žalą aplinkai, atsiradusią dėl ieškovo vykdomos ūkinės veiklos, nepriklausomai, kas ją sukėlė – ar pats ieškovas, ar tretieji asmenys, t.y. Draudimo sutartimi ieškovas yra apsaugomas nuo išlaidų taikant aplinkos atkūrimo priemones sukeliamų neigiamų turtinių padarinių, šią naštą perkeliant atsakovui.

36Tokį draudimo apimties aiškinimą lemia ne tik nustatytas teisinis reglamentas ir Draudimo sutarties tekstas, bet ir pati sutarties paskirtis, bylos šalių ketinimai bei sutarties sudarymo aplinkybės. Draudimo sutartimi ieškovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, siekė, kad būtų apsaugotas nuo nuostolių, atsirandančių dėl aplinkos apsaugos priemonių taikymo, ir nors Draudimo sutartis buvo pasirašyta surengus konkursą, tačiau neginčytina, kad atsakovas, profesionalus draudikas – taigi de facto lygiavertė sutarties šalis, turėjo visas galimybes daryti įtaką Draudimo sutarties turiniui bei draudimo apimčiai, tačiau laisva valia prisiėmė tokius įsipareigojimus. Be to, Draudimo sutarties X dalies I išlygos 2 punkto formuluotė buvo pasiūlyta paties atsakovo. Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo Draudimo sutarties sąlygų neaiškumus aiškinti atsakovo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Priešingai, atsakovas – profesionalus draudikas, formuluodamas Draudimo sutarties sąlygas, privalėjo tiksliai suformuluoti Draudimo sutarties sąlygų, ribojančių draudimo apimtį, turinį, kad dėl to nekiltų jokių ginčų, atsižvelgiant į tai bei į tai, kad Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, visi rizikos veiksniai, kylantys iš sutarties sąlygų neaiškumų, perkeliami atsakovui. Pastebėtina, kad tarp šalių nėra ginčo, jog rengiant Draudimo sutarties tekstą atsakovui buvo suteikta visa informacija apie ieškovo vykdomos ūkinės veiklos specifiką bei galiojantį teisinį aplinkos apsaugos reglamentavimą.

37Nepagrįsti atsakovo argumentai esą verčiant Draudimo sutarties tekstą iš anglų į lietuvių kalbą Draudimo sutarties X dalies I išlygos 2 punktas buvo netiksliai išverstas, todėl lietuviškas sutarties tekstas neatitinka sutarties šalių valios. Dėl to, koks buvo tikrasis šalių siekis išplečiant ieškovo civilinės atsakomybės draudimą dėl žalos gamtai, jau yra pasisakyta. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl klaidingo Draudimo sutarties teksto vertimo, pastebėtina, kad negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis atlikus lietuvišką ir anglišką sutarties teksto analizę, jog Draudimo sutarties X dalies I išlygos 2 punkte vartojamas terminas „atsakomybė“ neturi jokios kitos reikšmės kaip tik „atsakomybė“. Taigi ir ieškovo civilinės atsakomybės draudimas aptariamo ginčo aplinkybių kontekste galioja nepriklausomai nuo to, ar ieškovas buvo priverstas taikyti aplinkos atkūrimo priemones dėl jo kaltės gamtai padarytos žalos. Negalima sutikti su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad priešingas atsakovo Draudimo sutarties X dalies I išlygos 2 punkto aiškinimas lemia, kad yra draudžiama ieškovo turtinė atsakomybė. Šalių sudarytos Draudimo sutarties esmė yra ta, kad atsakovui sutarties pagrindu yra perkeliama pareiga, įvykus draudžiamajam įvykiui, padengti aplinkos atkūrimo priemonių atlikimo išlaidas nepriklausomai, kas yra kaltas dėl žalos gamtai sukėlimo kaip tai apibrėžta AAĮ. Taigi de facto yra draudžiamas ne ieškovo turtinis interesas, bet ieškovas yra apsaugomas nuo jam taikomos civilinės atsakomybės neigiamų pasekmių.

38Savo kaip draudiko atsakomybę pagal Draudimo sutartį už ieškovo patirtą žalą likviduojant gamtai padarytą žalą išsiliejus naftos produktams 2009 m. lapkričio 24 d. iš magistralinio naftos produktų vamzdyno „Ilukstė-Ventspilis“, priklausančio ieškovui, 267,873 kilometre, Biržų raj., Pačeriaukštės sen., atsakovas pripažino išmokėdamas ieškovui 68 234,06 Lt dydžio draudimo išmoką. Atsakovo argumentai, jog dalį draudimo išmokos jis išmokėjo atsižvelgdamas į tai, kad pagal teismų formuojamą praktiką ieškovas yra dalinai atsakingas už gamtai padarytą žalą (ignoruojant šalių sutartinių santykių turinį), vertintini kaip nesusiję su nagrinėjamo ginčo dalyku. Atsakovo minimos kasacinio ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2002; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-75/2012) ir jose pateikti išaiškinimai aptariamu atveju yra neaktualūs. Lietuvos apeliacinis teismas atsakovo minimoje byloje apskritai nesprendė jokių klausimų, susijusių su draudimo išmokos pagal Draudimo sutartį mokėjimu ir draudimo apimties ribomis ir teismo nustatyta ieškovo šioje byloje dalinė atsakomybė buvo susijusi išimtinai su tos bylos faktiniu pagrindu. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, ir buvo sprendžiami klausimai, susiję su civilinės atsakomybės už gamtai padarytą žalą taikymu, tačiau nagrinėjamu atveju aktualios AAĮ nuostatos (321 str., 34 str.) įsigaliojo tik nuo 2005 m. balandžio 25 d. (Žin., 2005, Nr. 47-1558), be to, kasacinis teismas minimoje nutartyje sprendė, ar kasatorius apskritai yra atsakingas už kilusią žalą, o ne vertinamas kasatoriaus teisinės atsakomybės pobūdis (solidari ar dalinė).

39Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės skundžiamo sprendimo teisiniam bei faktiniam pagrįstumui neturi, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

40Išdėstyta patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai atskleidė Draudimo sutarties esmę ir jos sąlygų turinį, išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas yra atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius likviduojant gamtai padarytą žalą (CPK 178, 185 str.). Keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

42Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilęs ginčas yra susijęs su sutarties sąlygų, nustatančių... 5. Ieškovas ir atsakovas 2009 m. vasario 18 d. sudarė Bendrosios civilinės... 6. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 85 292,58 Lt draudimo išmokos, 6... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį... 9. Teismas nurodė, kad X dalies I išlygos 2 punkto lingvistinė formuluotė... 10. Drausdamas savo civilinę atsakomybę ir Draudimo sutartyje atskirai aptardamas... 11. Teismas laikė, jog šalių tikroji valia ir ketinimai ir buvo apdrausti... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Apeliaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti... 14. Skundą grindžia tokiais argumentais:... 15. 1. Dėl netinkamai nustatytų tikrųjų Draudimo sutarties šalių ketinimų.... 16. 2. Dėl lingvistinės Draudimo sutarties analizės. Draudimo sutarties X... 17. 3. Dėl Draudimo sutarties aiškinimo prieštaravimo Draudimo sutarties tikslui... 18. 4. Dėl be pagrindo taikytos contra proferentem taisyklės ir Draudimo... 19. 5. Dėl dalinės ieškovo atsakomybės už žalą aplinkai. Ginčo įvykio... 20. 6. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr.... 21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ prašo... 22. Atsiliepime pateikia tokius atsikirtimus:... 23. 1. Pagal AAĮ nuostatas nepriklausomai nuo to, ar ūkio subjektas yra... 24. 2. Išsireiškimas „atsakomybė, neatsižvelgiant į atsakomybę“,... 25. 3. Contra proferentem taisyklė taikytina ne tik sutartims, kurios sudarytos... 26. 4. Pagal CK 6.270 str. 3 d., kai žala yra padaryta didesnio pavojaus... 27. 5. Atsakovo minimuose teismų sprendimuose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl... 28. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir... 29. Apeliacinis skundas atmestinas.... 30. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 str. bei... 31. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl šalių 2009 m. vasario 18 d. Bendrosios... 32. Draudimo sutarties X dalyje sutarties šalys susitarė išplėsti pagrindinę... 33. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje... 34. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino... 35. Pagal AAĮ 34 str. 2 d. ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė,... 36. Tokį draudimo apimties aiškinimą lemia ne tik nustatytas teisinis... 37. Nepagrįsti atsakovo argumentai esą verčiant Draudimo sutarties tekstą iš... 38. Savo kaip draudiko atsakomybę pagal Draudimo sutartį už ieškovo patirtą... 39. Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės skundžiamo sprendimo teisiniam... 40. Išdėstyta patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 42. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą palikti...