Byla 2A-75/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ir uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ (buvusiai akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“) dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

52009 m. gegužės 15 d. apie 23 val. nenustatyti tretieji asmenys bandė nesankcionuotai prisijungti prie atsakovo AB „ORLEN Lietuva“ magistralinio naftos produktų vamzdyno „Ilukstė –Ventspilis“ toje vietoje, kurioje vamzdynas po vandeniu kerta Apaščios upę (vamzdyno 262,199 km.). Ieškovo magistralinių vamzdynų stebėjimo ir valdymo sistema slėgio kritimą vamzdyno 234-272 km atkarpoje užfiksavo 2009 m. gegužės 15 d. 22.50 val. Vamzdyno pažeidimo vieta buvo lokalizuota ir teršalų patekimas į aplinką sustabdytas 2009 m. gegužės 16 d. 11.35 val. Apskaičiuota, kad per nurodytą laiką į Apaščios upę pateko 4,66 m3 (3,914 t) dyzelio. Atsakovo teigimu, jis surinko 3,25 t teršalų bei taikė aplinkos atkūrimo priemones, dėl ko patyrė 204 841,90 Lt išlaidų. Nebuvo surinkta 0,664 t teršalų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta „Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika“ (toliau – Metodika), žala aplinkai, apskaičiuota pagal nesurinktų teršalų kiekį, sudaro 129 085,25 Lt.

6Ieškovo Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir PRAAD) teigimu, aplinkai padarytą žalą privalo atlyginti atsakovas, nes jis nepakankamai vykdė magistralinio vamzdyno apsaugą, taip pat neoperatyviai lokalizavo incidento vietą. Ieškovas taip pat prašė priteisti 500 Lt išlaidoms, susijusioms su aplinkai padarytos žalos įvertinimu, atlyginti.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Panevėžio apygardos teismas 2010 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

9Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme (toliau – AAĮ) 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog gamtos išteklių naudotojai bei ūkio subjektai privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Pagal AAĮ 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Pastaroji norma, teismo nuomone, įtvirtina vadinamosios griežtosios atsakomybės principą, kai atsakomybė atsiranda nesant kaltės. AAĮ 322 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ūkio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų tik tuo atveju, jeigu žala aplinkai arba reali jos grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu ūkio subjektas įrodo, kad žala aplinkai ar reali jos grėsmė atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų, nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos.

10Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra ūkio subjektas, kurio vienas iš uždavinių yra užtikrinti produktyvų ir efektyvų naftos ir naftos produktų transportavimo vamzdynų funkcionavimą bei saugojimą. Teismo vertinimu, atsakovo magistraliniais vamzdynais vykdoma naftos produktų gabenimo veikla priskiriama prie vykdomų potencialiai pavojingais įrenginiais, turinčiais strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, todėl atsakovas yra absoliučiai atsakingas už tokių įrenginių fizinę būklę bei apsaugą ir privalo sudaryti tokias sąlygas, kad tretieji asmenys jokiais būdais negalėtų fiziškai pažeisti ar nesankcionuotai prisijungti prie produktotiekio. Nagrinėjamas nesankcionuotas prisijungimas patvirtina, kad atsakovas nepakankamai įvykdė savo pareigą užtikrinti tinkamą produktotiekio fizinę apsaugą. Teismo nuomone, išvadą, kad atsakovas nebuvo pritaikęs atitinkamų saugumo priemonių, patvirtina ir tai, kad po aptariamo įvykio atsakovas nutarė uždengti vandens telkinius kertantį vamzdyną gelžbetoninės apsaugos blokais. Esant tokioms aplinkybėms, taikyti AAĮ 322 straipsnio 2 dalyje numatyto atleidimo nuo atsakomybės pagrindo negalima, o atsakovas laikytinas atsakingu už aplinkai (vandeniui) padarytą žalą – atsakovo pareigos saugoti naftos produktų transportavimo vamzdynų nepakankamas vykdymas nulėmė tai, kad kiti fiziniai asmenys galėjo nesankcionuotai prisijungti prie produktotiekio, dėl ko į aplinką pateko ir pasiliko 0,664 t dyzelio.

11III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

12Apeliantas (trečiasis asmuo) UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

131. Teismo išvada, kad atsakovas, būdamas absoliučiai atsakingas už magistralinio naftos produktų vamzdyno apsaugą, netinkamai vykdė minėtą pareigą, todėl tretieji asmenys turėjo galimybę ir nesankcionuotai prisijungė prie vamzdyno, yra nepagrįsta. Pirma, teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas maksimaliai užtikrino vamzdyno apsaugą bei ėmėsi visų būtinų ir teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų siekdamas užtikrinti, kad žalos gamtinei aplinkai neatsirastų. Atsakovo taikytas produktotiekio fizinės saugos lygis buvo daugiau nei pakankamas ir ženkliai viršijo teisės aktų nustatytus minimalius tokios saugos reikalavimus. Be kitų įrodymų atsakovo veiklos įvykio metu atitikimą teisės aktų reikalavimams patvirtina Valstybinės energetikos inspekcijos 2009 m. gegužės 20 d. energetikos įrenginių sutrikimo tyrimo aktas, kuriuo inspekcija pripažino, kad atsakovas tinkamai vykdė magistralinio vamzdyno priežiūrą. Antra, teismas, spręsdamas, kad atsakovas turi absoliučią pareigą užtikrinti magistralinio vamzdyno apsaugą, netinkamai aiškino ir taikė AAĮ 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą atsakovo pareigą imtis visų būtinų priemonių žalos gamtinei aplinkai išvengti. Nors atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio ir nacionalinę reikšmę turinčio objekto valdytojas ir jam keliami itin aukšti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, aptariama atsakovo įstatyminė pareiga turėtų būti siejama su konkrečių norminių teisės aktų ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų keliamais reikalavimais ir jokių būdu neabsoliutinama. Nėra protinga ir pagrįsta reikalauti, kad atsakovas imtųsi absoliučiai visų tuo metu egzistuojančių ir techniškai įmanomų priemonių vamzdynų apsaugai užtikrinti, nors šios priemonės būtų neprivalomos ir neproporcingos. Reikalavimo uždengti vamzdyną gelžbetonine danga, kurios padengimu po įvykio rėmėsi teismas darydamas aptariamą išvadą, teisės aktai nenumatė ir nenumato.

142. Teismas netinkamai taikė AAĮ ir CK nuostatas, reglamentuojančias atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo atvejus. Atsakovas ėmėsi visų būtinų saugumo priemonių užtikrinti tinkamą magistralinio vamzdyno eksploatavimą ir priežiūrą, o žalą aplinkai sukėlė ne atsakovas, o būtent nenustatyti tretieji asmenys, neteisėtai bandę prisijungti prie vamzdyno, todėl teismas atsakovui privalėjo pritaikyti AAĮ 322 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą išimtį dėl atsakomybės netaikymo. Šiuo atveju teismas turėjo įvertinti, kad minėti tretieji asmenys elgėsi itin profesionaliai, o bandymas prisijungti savo pobūdžiu buvo unikalus. Civilinė atsakomybė atsakovui galėjo būti netaikoma ir CK 6.253 straipsnio 4 dalies pagrindu. Trečiojo asmens nuomone, jo argumentus dėl atsakovo atsakomybės negalimumo patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2009; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimas byloje Nr. C-1/03, 1999 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Nr. C-293/97).

153. Teismas, pripažindamas atsakovą visiškai atsakingu už aplinkai sukeltą žalą, nukrypo nuo Lietuvos teismų praktikos analogiškose bylose. Net jei atsakovas ir galėtų būti pripažintas atsakingu už aplinkai padarytą žalą, atsakovo atsakomybės dalis turėtų sudaryti ne daugiau kaip pusę visos padarytos žalos. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2002, kurios faktinės aplinkybės yra itin panašios į nagrinėjamos bylos. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad žala aplinkai buvo padaryta ne tik neteisėtais prie vamzdyno prisijungusio asmens veiksmais, bet ir vamzdyno savininko veiksmais, kurie pasireiškė netinkamu teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų dėl vamzdynų nuolatinės priežiūros vykdymu, pripažino, kad tiek neteisėtai prisijungęs asmuo, tiek vamzdynų savininkas kartu, lygiomis dalimis yra atsakingi už žalą, atsiradusią po naftos produktų išsiliejimo iš vamzdyno.

16Apeliantas (atsakovas) AB „ORLEN Lietuva“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

171. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nevykdė pareigos saugoti naftos produktų vamzdynus. Teismas visiškai nevertino, kad atsakovas iš karto po to, kai buvo užfiksuotas slėgio vamzdyne kritimas, ėmėsi visų prevencinių priemonių. Tokie atsakovo veiksmai atitinka AAĮ 321 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Nebuvo įvertinta ir didelė atsakovo pažanga diegiant vamzdynų apsaugą nuo išorės veiksnių.

182. Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad tarp jo veiksmų ir atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio.

193. Teismas nepagrįstai suabsoliutino griežtosios atsakomybės principą. Metodikos taikymas apskaičiuojant aplinkai padarytą žalą yra ekonomiškai nepagrįstas ir suponuoja baudinę civilinę atsakomybę. Atsakovas dėl didžiosios dalies teršalų surinkimo ir taikytų aplinkos atkūrimo priemonių patyrė 204 841,90 Lt išlaidų. Jei atsakovas būtų surinkęs visą teršalų kiekį, tai tikriausia būtų patyręs 246 692,67 Lt išlaidų, tuo tarpu pagal Metodiką nesurinktas teršalų kiekis sukelia 129 085,25 Lt žalą. Remiantis Metodika, visas į upę patekęs teršalų kiekis sukelia net 760 903 Lt dydžio žalą. Pažymi, kad Metodika kritikuojama ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisės kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-23/2005). Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (toliau – Direktyva dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą), kuri yra perkelta į nacionalinius teisės aktus, aplinkos būklės atkūrimo (ištaisymo) principas dominuoja prieš piniginio kompensavimo principą. Atsakovo nuomone, ieškovas savo iniciatyva nepasiūlė atsakovui taikyti papildomų aplinkos atkūrimo priemonių, vadinasi sutiko, kad aplinka atkurta iki reikiamo lygio, o likusi taršos dalis aplinkai nedaro žalos.

20Ieškovas PRAAD prašo apeliantų skundus atmesti. Atsiliepimai į apeliacinius skundus grindžiami tokiais esminiais argumentais:

211. Atsakovas netinkamai vykdė pareigą užtikrinti magistralinio naftos produktų vamzdyno apsaugą. Atsakovas privalo sudaryti tokias sąlygas, kad tretieji asmenys jokiais būdais negalėtų fiziškai pažeisti ar nesankcionuotai prisijungti prie produktotiekio arba šių veiksmų atlikimas būtų maksimaliai apsunkintas, tačiau tam priemonių ėmėsi tik po įvykio (vamzdyną, kertantį vandens telkinius, uždengė gelžbetoniniais blokais).

222. Atsakovas neveikė aktyviai šalinant atsiradusią žalą. Nustatyti tikslią prisijungimo vietą atsakovas sugebėjo tik po 11 val., o sustabdyti naftos produktų patekimą į aplinką – po 12 val. Ilgą laiką neradus vamzdyno pažeidimo vietos, fizinė paieška nebuvo sustiprinta. Be to, teršimą pastebėjo ne atsakovo darbuotojai, o visai pašalinis asmuo.

233. Atsakovui negali būti taikomos AAĮ 322 straipsnio 2 dalies ir CK 6.253 straipsnio 4 dalies nuostatos. AAĮ 32 straipsnio 2 dalis ir 34 straipsnio 2 dalis įtvirtina atsakomybę be kaltės už ūkine veikla gamtai padarytą žalą. Pagal AAĮ 34 straipsnio 3 dalį civilinė atsakomybė netaikoma tik asmenims, vykdantiems veiklą, kurios pagrindinė paskirtis – krašto apsauga arba tarptautinis saugumas bei kurios vienintelė paskirtis – apsauga nuo stichinių nelaimių.

244. Negalima sutikti, kad įvykį lėmė tai, kad nenustatyti tretieji asmens yra savo srities profesionalai, o bandymas prisijungti yra pirmasis tokio pobūdžio. Kiti neteisėti prisijungimai mažai kuo skiriasi nuo šio atvejo. Be to, pastebėti teršimą yra žymiau lengviau vandenyje nei žemėje.

255. Negalima remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2002, nes toje byloje, priešingai nei šiuo atveju, buvo nustatytas prie vamzdyno prisijungęs asmuo.

266. Į aplinką patekusių 0,664 t. naftos produktų, už kuriuos ir skaičiuojama žala, nebuvo galima surinkti, nes dėl 12 val. trukusio vandens teršimo dalis teršalų nuplaukė tolyn upe, dalis pateko į kitus vandens telkinius.

27Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

28Apeliantas (atsakovas) AB „ORLEN Lietuva“ taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Atsakovo nuomone, AAĮ 32 straipsnio 2 dalis, 32 straipsnio 4 dalis bei 322 straipsnio 2 dalies 1 punktas gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo ir nuosavybės neliečiamumo principams bei aplinkos apsaugos imperatyvui (23 str. 1 d., 54 str. 1 d.). Argumentus dėl normų nekonstitucingumo atsakovas grindžia suvokiamu nurodytų normų interpretavimu skundžiamame teismo sprendime.

29IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30Teisėjų kolegija apeliacinę bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinių skundų teisinių ir faktinių pagrindų (CPK 320 str.). Nors atsakovas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kolegija tokio būtinumo neįžvelgė (CPK 322 str.).

31Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų

32AAĮ 32 straipsnio 2 dalis nustato, kad gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste iš šios normos galima daryti išvadą, kad žalos aplinkai atsiradimas savaime nereiškia ūkio subjekto neteisėtų veiksmų – neteisėtumas konstatuojamas tik tuomet, kai nustatoma, kad ūkio subjektas nesiėmė visų būtinų priemonių žalai, susijusiai su jo ūkine veikla, išvengti. AAĮ 34 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus, kolegijos vertinimu, įtvirtina griežtosios civilinės atsakomybės (atsakomybės be kaltės) principą, tačiau nepaneigia ir negali paneigti, kad ūkio subjekto civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik žalą, bet ir šio subjekto neteisėtus veiksmus (neveikimą) bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakomybė, taikoma asmeniui nesant neteisėtų veiksmų, nėra civilinė atsakomybė (CK 6.246 str. 1, 3 d.).

33Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip padidinto pavojaus šaltinio (magistralinio naftos produktų vamzdyno) valdytojas, yra absoliučiai atsakingas už šio šaltinio fizinę būklę bei apsaugą ir privalo užtikrinti, kad tretieji asmenys jokiais būdais negalėtų fiziškai pažeisti ar nesankcionuotai prisijungti prie naftos produktų vamzdyno. Pats nesankcionuotas prisijungimas patvirtina, kad atsakovas šią pareigą vykdė nepakankamai. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad tik po aptariamo įvykio atsakovas nutarė uždengti vandens telkinius kertantį vamzdyną gelžbetoninės apsaugos blokais. Kolegija su tokia teismo pozicija nesutinka.

34Nagrinėjamu atveju galima teigti, kad atsakovas privalėjo užtikrinti naftos produktų vamzdyno apsaugą, tačiau vien tik nenustatytų trečiųjų asmenų neteisėtas bandymas prisijungti prie vamzdyno nereiškia, jog atsakovas savo pareigą vykdė netinkamai. Kolegijos įsitikinimu, nėra tokių saugumo priemonių, kurių nebūtų galima išvengti ar apeiti, ypač kuomet (tikėtina, ir šiuo atveju) veikiama nusikalstamai. Šiame kontekste pažymėtina, kad kova su nusikalstamumu, kaip socialiniu reiškiniu, visų pirma yra valstybės pareiga. Tai, kad vandens telkinius kertantys vamzdynai gelžbetoniniais blokais buvo uždengti tik po įvykio, taip pat neleidžia pripažinti, kad atsakovas netinkamai saugojo vamzdynus – ieškovas neįrodė, kad tokios apsaugos priemones numatė teisės aktai ar jų buvo galima pagrįstai ir protingai reikalauti iš atsakovo, nors pareiga įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) teko būtent ieškovui (CPK 178 str.). Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamas bandymas prisijungti prie vamzdyno savo atlikimo būdu buvo pirmasis šalyje, ir aptariami vėlesni atsakovo veiksmai laikytini pagrįstu bandymu išvengti panašių atvejų.

35Kolegijos vertinimu, byloje apskritai nebuvo įrodyta, kad atsakovo taikytos apsaugos priemonės neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo nepakankamos, neprotingos ar neproporcingos siekiamam tikslui. Priešingai, atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodomos priemonės, kurių buvo imtasi prieš įvykį ir įvyko metu, atitiko visus anksčiau nurodytus reikalavimus. Pažymėtina, kad atsakovo naudojama vamzdynų nuotekų sistema iš karto sureagavo į bandymą prisijungti prie vamzdyno ir per 25 min. po šio momento kelių šimtų metrų tikslumu buvo nustatyta vamzdyno pažeidimo vieta, uždaryta vamzdyno atkarpa ir informuoti netoli pažeidimo vietos buvę atsakovo darbuotojai (T. 1, b. l. 58-59; T. 2, b. l. 137). Taigi daryti išvados, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą užtikrinti naftos produktų vamzdyno apsaugą, negalima.

36Nepaisant išdėstyto, galima sutikti su ieškovu, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių operatyviai surasti vamzdyno pažeidimo vietą ir sustabdyti teršalų patekimą į vandenį. Minėta, atsakovo darbuotojai buvo netoli pažeidimo vietos, tačiau jos nepastebėjo. Net pripažįstant atsakovo argumentą, kad paiešką galėjo apsunkinti tamsus paros laikas ir prie upės tvyrantis rūkas, nėra aišku, kodėl atsakovas nesiėmė jokių veiksmų vos tik pradėjus švisti – 2011 m. gegužės 16 d. 5.13 val. (T. 2, b. l. 113). Šiuo atveju būtų buvę pagrįsta, kad paieškoms būtų mestos visos pajėgos, pakartotinai tikrinamos galimos vamzdyno pažeidimo vietos (sistema nurodė keturias galimas pažeidimo vietas 8 km atkarpoje), tačiau atsakovo operatyviniame žurnale iš esmės nuo 2009 m. gegužės 15 d. 23.15 val. iki 2009 m. gegužės 16 d. 8 val. nebuvo fiksuoti jokie atitinkami veiksmai (T. 1, b. l. 58-59). Pažymėtina, kad apie naftos produktų kvapą ir dėmes vandenyje ieškovą 2009 m. gegužės 16 d. 9.30 val. informavo pašalinis asmuo (T. 1, b. l. 26), o teršimo vietoje ieškovo darbuotojai atsidūrė greičiau nei atsakovo (T. 2, b. l. 134). Teršalus upėje atsakovas iš lėktuvo pastebėjo 2009 m. gegužės 16 d. 9.50 val., o pažeidimo vieta buvo tiksliai lokalizuota ir teršalų patekimas į upę sustabdytas 11.35 val. (T. 1, b. l. 151-154). Taigi nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių žalai aplinkai išvengti, ir šios įstatyminės pareigos pažeidimas laikytinas atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) (AAĮ 32 str. 2 d., CK 6.246 str. 1 d.).

37Dėl aplinkai padarytos žalos dydžio

38AAĮ 32 straipsnis, be kita ko, įtvirtina principą, kad aplinkai padaryta žala visų pirma turi būti atlyginama atkuriant aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusios iki žalos aplinkai atsiradimo (2 d.). Jei aplinkos būklė neatkuriama ar atkuriama nevisiškai, atlyginami nuostoliai, apskaičiuojami pagal patvirtintą Metodiką (4 d., Metodikos 20 p.). Šie aplinkai padarytos žalos atlyginimo principai iš esmės atitinka Direktyvą dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą. Pastebėtina, kad CK 6.281 straipsnio 1 dalis žalos atlyginimo būdais taip pat įvardija jos atlyginimą natūrą arba kompensavimą pinigais.

39Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas taikė aplinkos atkūrimo priemones ir surinko 3,25 t teršalų, dėl ko patyrė 204 841,90 Lt išlaidų. Tuo tarpu ieškovo prašyti atlyginti nuostoliai apskaičiuoti vadovaujantis Metodika už nesurinktų teršalų kiekį – 0,664 t (T. 1, b. l. 4-22). Nors atsakovas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas nesiėmė veiksmų dėl papildomų aplinkos būklės atkūrimo priemonių taikymo, neleido atsakovui imtis tam tikrų techninių priemonių (panaudoti dispergentus), todėl aplinkos būklė nebuvo atstatyta į pirminę, kolegija šių argumentų nevertina, nes jais nebuvo remtasi pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).

40Atsakovas ginčija remiantis Metodika apskaičiuotus nuostolius už aplinkai padaryta žalą teigdamas, kad Metodika neįvertina tikrojo neigiamo poveikio aplinkai ir leidžia taikyti baudinius nuostolius. Šį argumentą atsakovas grindžia tuo, kad Metodika remiasi tik nesurinkto naftos produkto kiekiu aplinkoje, o atsakovas, surinkęs visą teršalų kiekį, būtų sumokėjęs keletą kartų mažiau nei prašoma iš jo priteisti. Kolegija su šiais argumentais sutinka tik iš dalies.

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanul invest“ (bylos Nr. 3K-7-465/2008) yra konstatavusi, kad apskaičiuoti žalą aplinkai praktiškai yra sunku. Dėl šios priežasties žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios naudotinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas. Tai leidžia teismui tam tikrais atvejais nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu atsakovas patikimais įrodymais paneigia nurodytus dydžius. Kolegijos nuomone, įvertinus šiuos išaiškinimus, nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį žala aplinkai apskaičiuojama remiantis Metodika, gali prieštarauti Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo bei nuosavybės neliečiamumo principams.

42Atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė VšĮ „Aplinkos vadybos ir audito institutas“ išvadą dėl padarytos žalos (T. 2, b. l. 184-189). Šiame dokumente konstatuojama, kad teršalų mėginiai buvo paimti netinkamai, taikoma tyrimo metodika buvo su trūkumais, o Metodikoje nurodomi žalos atlyginimo tarifai nustatyti neatsižvelgiant į teršalų pavojingumo savybes. Daroma išvada, kad dėl įvykusio incidento žala aplinkai nebuvo padaryta. Kolegijos nuomone, pateiktas dokumentas nesudaro pagrindo mažinti vadovaujantis Metodika apskaičiuotos aplinkai padarytos žalos dydį ar pripažinti, kad žala apskritai nebuvo padaryta.

43Visų pirma būtina pažymėti, kad apie apskaičiuotos žalos dydį ir skaičiavimo metodą atsakovas žinojo dar 2010 m. vasario mėn. (T. 1, b. l. 23-24), tačiau nei tuo metu, nei ieškovui 2010 m. balandžio mėn. inicijavus civilinę bylą, nei ruošiantis bylos nagrinėjimui, nei iki bylos nagrinėjimo 2010 m. spalio 5 d. teismo posėdyje pradžios nebuvo pasirūpinęs ieškovo nurodomos žalos dydį galinčiais paneigti įrodymais. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino atsakovo prašymo atidėti teismo posėdį, kad būtų galimą pateikti atitinkamą įrodymą, nes konstatavo, jog toks įrodymas galėjo būti pateiktas anksčiau (T. 2, b. l. 140) (CPK 7, 12, 181 str.). Dėl šios priežasties nėra pagrindo minėtos išvados dėl padarytos žalos priimti ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.). Antra, net vertinant pateikiamą įrodymą, reikia pastebėti, kad nėra jokių duomenų, pagrindžiančių dokumentą parengusio asmens kvalifikaciją pateikti tokią išvadą. Tai ir paties dokumento turinys, kolegijos vertinimu, neleidžia laikyti šio įrodymo patikimu ir galinčiu paneigti Metodikos pagrindu apskaičiuotą žalą (CPK 185 str.).

44Minėta, kad žala apskaičiuota tik nuo nesurinkto ir upėje likusio teršalų kiekio, tai yra buvo įvertintos atsakovo taikytos aplinkos atkūrimo priemonės. Tokį principą aiškiai įtvirtina Metodikos 20 punktas. Pastebėtina, kad atsakovo argumentas, jog, surinkęs visus teršalus, jis būtų patyręs mažiau išlaidų nei prašoma priteisti, savo esme yra nelogiškas, nes patirtos išlaidos sutapatinamos su aplinkai padaryta žala. Kaip matyti iš incidento padarinių likvidavimo eigos (T. 1, b. l. 28, 59), atsakovas turėjo visas galimybes taikyti aplinkos atkūrimo priemones, tačiau, pagrįstai tikėtina, dėl objektyvių ieškovo nurodytų priežasčių (teršalų išplitimo) aplinkos būklė negalėjo būti atstatyta visiškai.

45Kolegija, apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo pagal Metodiką apskaičiuoto aplinkai padarytos žalos dydžio.

46Dėl priežastinio ryšio ir atsakovo atsakomybės

47Kolegijos vertinimu, pagrindinė priežastis lėmusi žalos aplinkai atsiradimą buvo nenustatytų trečiųjų asmenų neteisėtas bandymas prisijungti prie naftos produktų vamzdyno. Aptarti atsakovo veiksmai pavėluotai nustatant vamzdyno pažeidimo vietą ir sustabdant teršalų patekimą į upę nors ir nėra susiję su žalos sukėlimo faktu, tačiau prisidėjo prie žalos didėjimo. Tai reiškia, kad tarp šių atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir aplinkai padarytos žalos yra reikšmingas priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), leidžiantis taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.

48Žala aplinkai buvo padaryta tiek dėl nenustatytų trečiųjų asmenų, tiek dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Dėl šios priežasties, net pripažįstant, kad teoriškai CK 6.253 straipsnio 4 dalyje numatytas civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos atvejis gali būti taikomas ir žalos aplinkai padarymo atveju (AAĮ 34 str. 2, 3 d., CK 1.3 str. 2 d.), nagrinėjamoje byloje jis negali būti taikomas. Atitinkamai negali būti remiamasi ir AAĮ 322 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris, beje, skirtingai nei yra aktualu šiuo atveju, reglamentuoja atleidimą nuo prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų.

49Nepaisant išdėstyto, būtina pastebėti, kad abu žalos padarę asmenys nesusiję, jų veiksmai (neveikimas) nebuvo koordinuoti, žalos kilimo priežastis buvo neteisėti, tikėtina, nusikalstami, trečiųjų asmenų veiksmai, o atsakovas tik prisidėjo prie žalos didėjimo, tretieji asmens veikė tyčia, tuo tarpu atsakovo kaltė pasireiškė neatsargumu. Dėl šios priežasties, kolegijos nuomone, taikyti solidarią atsakomybę būtų neteisinga atsakovo atžvilgiu (CK 1.5 str. 4 d.), todėl spręstina dėl už žalą atsakingų asmenų dalinės atsakomybės. Kadangi, kaip teisingai pažymėjo trečiasis asmuo, kitaip padalinti asmenų kaltės laipsnį (veiksmų (neveikimo) reikšmingumą) dėl padarytos žalos dydžio neįmanoma, spręstina, kad atsakovas turėtų atlyginti pusę aplinkai padarytos žalos – 64 542,63 Lt.

50Minėta, atsakovas taikė aplinkos būklės atkūrimo priemones, tam patirdamas papildomų išlaidų. AAĮ 322 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ūkio subjekto išlaidas vykdant prevencines ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones šio straipsnio antroje dalyje numatytais atvejais (jeigu žala aplinkai arba reali jos grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, trečiojo asmens veiksmų, nors buvo taikytos visos atitinkamos saugumo priemonės, taip pat tiksliai vykdant įstatymo įgaliojos institucijos privalomą nurodymą) atlygina asmenys, padarę žalos aplinkai, o jeigu šių asmenų nustatyti neįmanoma, – valstybės ar savivaldybių institucijos. Kolegijos įsitikinimu, ši norma galėtų būti taikoma ir tuo atveju, kai ūkio subjektas atsakingas tik už dalį sukeltos žalos. Tai iš esmės atitinka kolegijos išvadą, kad pareiga kovoti su nusikalstamumu visų pirma tenka valstybei.

51Dėl kitų argumentų

52Atsakovas, prabėgus daugiau nei pusmečiui nuo apeliacinio skundo padavimo, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose, be kita ko, kolegijos nuomone, pateikiami papildomi argumentai, nenurodyti apeliaciniame skunde (T. 3, b. l. 2-33). Atsižvelgiant į tai, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimui terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 str.), nauji argumentai nevertinami.

53Šiuose rašytiniuose paaiškinimuose keliamas klausimas ir dėl AAĮ 32 straipsnio 2 ir 4 dalių bei 322 straipsnio 2 dalies konstitucingumo. Kolegija jau pasisakė dėl AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje numatytos Metodikos naudojimo apskaičiuojant aplinkai padarytą žalą, o dėl AAĮ 32 straipsnio 2 dalies ir 322 straipsnio 2 dalies tenka pastebėti, kad šių normų konstitucingumas kvestionuojamas nagrinėjant ne jų turinį, o tai, kaip, atsakovo nuomone, šias normas suprato, aiškino ir taikė pirmosios instancijos teismas. Akivaizdu, kad toks argumentavimo būdas nesuponuoja pagrindo svarstyti, ar nurodytos normos neprieštarauja Konstitucijai. Kita vertus, šioje nutartyje atskleista taikytų normų prasmė iš esmės atitinka siūlomą atsakovo interpretavimą, todėl tai taip pat nesudaro pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (CPK 3 str. 3 d.).

54Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškus reikalavimus, teisėmis byloje dalyvavęs atsakovo civilinės atsakomybės draudikas turėjo būti patrauktas bendraatsakoviu, o to nepadarius, galima pripažinti, kad buvo nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų – egzistuoja absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p. redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu). Kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad įtraukti draudiką į bylą trečiuoju asmeniu prašė būtent atsakovas, atsižvelgdamas į atitinkamą draudiko prašymą (T. 1, b. l. 59, 198). Antra, draudikas dalyvavo byloje, buvo išklausytas, todėl negalima pripažinti, kad sprendime pasisakyta dėl byloje neįtraukto asmens teisių.

55Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai sprendė dėl atsakovo atsakomybės apimties, todėl sprendimas keistinas, sumažinant iš atsakovo priteistiną žalą per pusę (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

56Dėl bylinėjimosi išlaidų

57Pakeitus sprendimą, konstatuotina, kad buvo patenkinta pusė ieškinio reikalavimų ir pusė apeliacinių skundų reikalavimų, todėl atitinkamomis proporcijomis perskirstomos pirmosios instancijos teisme turėtos ir paskirstomos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 96, 98 str.).

58Pirmosios instancijos teismas ieškovo patirtas išlaidas – 500 Lt – už teršalų kiekio, patekusio į vandenį, nustatymą (T. 1, b. l. 33-36) kvalifikavo bylinėjimosi išlaidomis. Minėta, apeliacinė byla nagrinėta neperžengiant skundų ribų. Trečiasis asmuo pirmosios instancijos teisme turėjo 8 613,67 Lt dydžio atstovavimo išlaidas (T. 2, b. l. 126-131). Atsižvelgiant į tai, kad nei teisiniu, nei faktiniu aspektu byla nebuvo itin sudėtinga, pasiruošimas bylos nagrinėjimui iš esmės vyko paruošiamųjų dokumentų būdu ir byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, šios išlaidos mažintinos iki protingo dydžio – 3 000 Lt (CPK 98 str. 2 d.). Įrodymų apie atsakovo pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas nėra.

59Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos paskirstytinos tokiu būdu: iš atsakovo ieškovui priteistina 250 Lt, o trečiajam asmeniui iš ieškovo – 1 500 Lt.

60Apeliacinės instancijos teisme atsakovas ir trečiasis asmuo sumokėjo po 3 582 Lt dydžio žyminį mokestį už apeliacinius skundus (T. 2, b. l. 163, 182). Atsakovas už jau aptartus rašytinius paaiškinimus nurodė sumokėjęs 21 946,03 Lt (T. 3, b. l. 46-18). Atsižvelgiant į tai, kad paaiškinimai negali būti laikomi apeliaciniu skundu, jie Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio prasme laikytini dokumentu, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, ir už jį gali būti priteista ne didesnė nei 400 Lt suma (8.15 p.). Įrodymų apie ieškovo patirtas išlaidas nėra.

61Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos tokia tvarka: atsakovui iš ieškovo priteistina 1 991 Lt, o trečiajam asmeniui iš ieškovo – 1 791 Lt.

62Įskaičius ieškovo ir atsakovo priešpriešinius reikalavimus, atsakovui iš ieškovo priteistina 1 741 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Trečiajam asmeniui iš ieškovo iš viso priteistina 3 291 Lt.

63Valstybė byloje patyrė 56 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (T. 1, b. l. 1a; T. 3, b. l. 41). Kadangi ieškovas yra atleistas nuo valstybės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pusė šių išlaidų – 28 Lt – lygiomis dalimis padalintina tarp atsakovo ir trečiojo asmens (CPK 96 str.). Ieškovas įstatymo pagrindu buvo atleistas nuo 3 582 Lt dydžio žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 10 p.). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo valstybei priteistina 1 791 Lt (CPK 96 str. 1 d.). Iš viso valstybei iš atsakovo priteistina 1 805 Lt.

64Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

65Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą pakeisti.

66Ieškinį tenkinti iš dalies.

67Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui (į. k. 190742529) iš atsakovo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ (į. k. 166451720) 64 542,63 Lt (šešiasdešimt keturis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt du litus ir 63 ct) žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą 64 542,63 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. balandžio 27 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

68Kitą ieškinio dalį atmesti.

69Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ iš ieškovo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 1 741 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

70Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (į. k. 110057869) iš ieškovo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 3 291 Lt (tris tūkstančius du šimtus devyniasdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

71Priteisti valstybei iš atsakovo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ 1 805 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkis litus), o iš trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ – 14 Lt (keturiolika litų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752), sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokas kodas 5660).