Byla 2A-1598-781/2013
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jūratės Varanauskaitės, kolegijos teisėjų Nataljos Cikoto ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. G. ieškinį atsakovui A. D. dėl skolos priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovė T. G. (toliau - Ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. D. (toliau - Atsakovas) 130 000 Lt skolos, 11 284 Lt palūkanas už paskolą, 5 941, 67 Lt palūkanas už termino įvykdyti prievolę praleidimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2010 m. birželio 8 d. paskolino Atsakovui 130 000 Lt, kuriuos šis įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. birželio 8 d. 2010 m. birželio 8 d. paskolos sutartyje (toliau – Paskolos sutartis) nebuvo nustatytos palūkanos už naudojimąsi pinigais, tačiau Ieškovė tikėjosi tokį atlyginimą gauti, ir remdamasi CK 6.872 straipsnio 3 dalimi, prašė priteisti iš Atsakovo 8, 68 proc. dydžio palūkanas paskolos laikotarpiu, kurios Ieškovės apskaičiavimu sudaro 11 284 Lt. Be to, Ieškovė remdamasi CPK 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti iš Atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos 141 284 Lt sumos, nuo prievolės neįvykdymo dienos - 2011 m. birželio 8 d. - iki ieškinio pateikimo dienos 2012 m. balandžio 10 d., kurios Ieškovės paskaičiavimu sudaro 5 941, 67 Lt.

4Teismui pateiktame atsiliepime Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Pinigų pagal paskolos sutartį nėra gavęs, tokių įrodymų Ieškovė nepateikė, todėl Paskolos sutartis negali būti pripažinta sudaryta. Atsakovas teigė, kad iki ieškinio pareiškimo Ieškovė nereikalavo iš jo neva gautų pinigų, o inicijuotas teisminis procesas vertintinas kaip kerštas už neva jo inicijuotas gyvenamojo namo statybas šalia Ieškovės gyvenamosios vietos. Atsakovas tvirtina, kad neva paskolintos sumos Ieškovė apskritai neturėjo. Atsiliepime nurodoma, kad 2010 m. birželio 8 d. tarp Ieškovės ir Atsakovo buvo sudaryta žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartis (toliau – Pirkimo-pardavimo sutartis), pagal kurią Ieškovė pardavė Atsakovui 3360/5879 d. žemės sklypo, esančio ( - ). Tikroji kaina šalių buvo sulygta 150 000 Lt, Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina 10 000 Lt. Atsakovas iki Pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo jau buvo sumokėjęs Ieškovei 20 000 Lt, o likusią 130 000 Lt dalį sumokėjo vėliau dalimis. Notarė atsisakė tvirtinti žemės sklypo dalies Pirkimo – pardavimo sutartį esant 130 000 Lt nesumokėtos sandorio kainos likučiui. Notarės padėjėja pasiūlė sudaryti formalią paskolos sutartį, nurodant, kad Atsakovas yra gavęs iš Ieškovės 130 000 Lt, tačiau ši suma nebuvo perduota. Atsakovas pažymi, kad tarp jo, Ieškovės ir jos dukros buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, todėl išmokėdamas Ieškovei 130 000 Lt to jis neįformino raštu. Pareikšdama aiškiai nepagrįstą ieškinį, anot Atsakovo, Ieškovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, todėl prašė skirti jai maksimalią 20 000 Lt baudą.

5Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš Atsakovo Ieškovės naudai 130 000 Lt skolos, 5 467, 12 Lt palūkanų, ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010 m. kovo 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nustatė, kad Paskolos sutartimi Ieškovė paskolino Atsakovui 130 000 Lt (Sutarties 1 punktas), kuriuos šis įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. birželio 8 d. Atsakovas Sutarties 2 punktu patvirtino, kad pinigus gavo iki pasirašant sutartį. Pinigų gavimo faktas patvirtintas ir Atsakovui padarius prierašą prie parašo „pinigus gavau“, todėl teismas nustatė Atsakovui pareigą įrodyti, kad pinigai jam nebuvo perduoti. Nurodė, kad aplinkybę, jog pagal Paskolos sutartį pinigai nebuvo gauti, privalo įrodyti Atsakovas, todėl Atsakovo argumentai dėl Ieškovės 130 000 Lt pinigų sumos neturėjimo buvo įvertinti kaip teisiškai nereikšmingi. Be to, teismas pažymėjo, kad Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, liudijančius, kad pagal 2004 m. gruodžio 16 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį gavo 200 000 Lt. Taip pat, teismas kritiškai vertino ir Atsakovo argumentus, susijusius su telefoninių pokalbių išklotinėmis, nes pokalbiai inicijuoti Atsakovo, siekiant išgauti iš Ieškovės reikiamo turinio atsakymus. Įvertinęs įrodymų visetą, teismas pripažino, kad Atsakovas neįrodė pinigų negavimo fakto. Nurodė, kad nors Atsakovas ir teigė Ieškovei perdavęs 150 000 Lt dalimis, tačiau šios aplinkybės nepatvirtino jokie byloje esantys įrodymai. Atsakovas pats teismo posėdžio metu patvirtino, kad Ieškovei pinigų sumas mokėjo dalimis, tačiau neėmė paskolos raštelių, patvirtino, kad buvo paskolos sutarties sudarymo iniciatorius, kas liudija, jog būtent Paskolos sutartimi sulygtų materialiųjų teisinių padarinių šalys ir siekė. Todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad tarp šalių sudaryta Paskolos sutartis pripažintina niekine. Teismas, atsižvelgęs į Paskolos sutarties tekstą, į tai, kad tarp šalių buvo susiklostę ilgamečiai pasitikėjimo santykiai, padarė išvadą, jog Paskolos sutartis buvo neatlygintinė, todėl Ieškovės reikalavimas dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti iš Atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos, nuo prievolės pažeidimo iki ieškinio pareiškimo, tačiau šis reikalavimas teismo buvo patenkintas iš dalies atsižvelgiant į tai, kad ieškiniu palūkanos apskaičiuotos nuo paskolos sumos ir mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų bendros sumos, tuo tarpu, teismas šį reikalavimą pripažino nepagrįstu. Todėl palūkanos skaičiuotinos nuo prievolės pažeidimo dienos, t. y. 2011 m. birželio 9 d. iki ieškinio padavimo dienos 2012 m. balandžio 10 d. (307 dienos) nuo 130 000 Lt sumos, ir jos sudaro 5 467, 12 Lt, kurios priteistinos iš Atsakovo. Be to, iš Atsakovo Ieškovės naudai buvo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovo prašymą dėl baudos Ieškovei skyrimo teismas nėra tenkinęs, kadangi Ieškovės ieškinį iš dalies pripažino pagrįstu.

6Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. spalio 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai ginčo sprendime Paskolos sutartį pripažino sudaryta. Pažymėjo, kad jo pateikti įrodymai įrodė esminę reikšmę turinčias aplinkybes – kad Ieškovė Paskolos sutarties pagrindu Atsakovui jokių pinigų neperdavė. Pažymėjo, kad byloje nėra jokio mokėjimo dokumento, patvirtinančio 130 000 Lt paskolos suteikimą Atsakovui. Teigia, kad jo pateiktas pokalbio su Ieškove ir jos dukra įrašas patvirtina, jog Paskolos sutartis yra sudėtinė Pirkimo-pardavimo sutarties dalis, Atsakovas šiuo metu nėra skolingas Ieškovei, Ieškovė būtų pasirašiusi apie pinigų gavimą pakvitavimuose, jei to reikėtų Atsakovui, Ieškovė kerštauja Atsakovui dėl statomo gyvenamojo namo, ieškinys pareikštas be Ieškovės valios savivaliaujant jos advokatui, Ieškovė pažadėjo grąžinti Atsakovui pinigų sumas, kurios bus priteistos iš Atsakovo. Nurodo, kad Ieškovė Paskolos sutarties sudarymo metu neturėjo 130 000 Lt, todėl šios sumos negalėjo paskolinti Atsakovui. 2004 m. gruodžio 16 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina tik 50 000 Lt gavimą už žemės pardavimą, o apie likusių 150 000 Lt realų gavimą įrodymų byloje nėra. Ieškovės banko sąskaita buvo tuščia, t. y. ji jokių santaupų neturėjo. Be to nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas Paskolos sutarties niekine ir negaliojančia, pažeidė CK 1.78 straipsnio 4 dalį ir 1.87 straipsnio 1 dalį. Anot Atsakovo, Paskolos sutartis nebuvo savarankiškas sandoris, o kartu su Pirkimo-pardavimo sutartimi sudarė bendrą Ieškovės ir Atsakovo sutartinių santykių dėl žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo mechanizmą. Ieškovė su Atsakovu neturėjo ketinimų sukurti paskolos sutartinių santykių, o siekė sudaryti sandorį dėl 14 arų žemės perleidimo Atsakovo ir jo sutuoktinės nuosavybėn, Ieškovei už tai gaunant 150 000 Lt sumą. Teigia, kad teismas savo iniciatyva turėjo konstatuoti apsimestinio sandorio faktą. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas, nepagrįstai nevertino Ieškovės ir jo pokalbio įrašo.

7Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė pažymi, kad Atsakovas pats Paskolos sutartyje savo parašu patvirtino tiek sutarties tekstą, kuriame numatyta, kad dar iki Paskolos sutarties pasirašymo yra gavęs visą pinigų sumą, tiek dar kartą pasirašė, jog pinigus gavo. Pažymi, kad Atsakovas civilinėje byloje neneigia, jog Paskolos sutartį sudarė, bet teigia, kad pinigai jam nebuvo perduoti. Šioje civilinėje byloje nėra nei vieno įrodymo, pagrindžiančio Atsakovo teiginius, jog pinigai pagal Paskolos sutartį nebuvo perduoti. Be to, remiantis kasacinio teismo praktika Atsakovo pateiktas pokalbio garso įrašas negali būti laikomas leistinu įrodymu, nes jis padarytas slapta, atvykus į Ieškovės namus, prasidėjus analogiškai civilinei bylai ir iš naujo Ieškovei pareiškus ieškinį teismui. Atkreipia dėmesį, jog Atsakovas byloje nepasinaudojo savo teise pareikšti priešieškinį su reikalavimu pripažinti Paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu. Atsakovas, reikalaudamas sandorį pripažinti apsimestiniu, nenurodė, remiantis kokia konkrečiai teisės norma teismas įpareigojamas tai padaryti. Byloje nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl skolos priteisimo, todėl jis negali būti naikinamas ir toje apimtyje, kiek yra susijęs su priteistų palūkanų ginčijimu.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

10Atsakovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrįstas ir netenkintinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nėra išskirtinių aplinkybių, kurios negalėtų būti tinkamai išspręstos remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais. Šalių suformuluota pozicija yra aiški. Manytina, kad siekiant užtikrinti greitą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą, tikslinga bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Visi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, todėl vien minėtų argumentų išdėstymas žodžiu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nesudaro pagrindo tenkinti Atsakovo prašymo.

11Nagrinėjamoje byloje Ieškovė nurodo, kad tarp jos ir Atsakovo buvo sudaryta Paskolos sutartis, ir reikalauja grąžinti Atsakovui suteiktą paskolą. Atsakovo teigimu, Paskolos sutartis sudaryta nebuvo, ir pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo šį sandorį pripažinti apsimestiniu.

12Iš byloje esančios 2010 m. birželio 8 d. Paskolos sutarties matyti, jog Ieškovė su Atsakovu susitarė dėl 130 000 Lt paskolos suteikimo Atsakovui iki 2011 m. birželio 8 d. (b. l. 9). CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis priskiriama realinių sutarčių kategorijai, kadangi CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, tačiau kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012). Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pinigų neperdavimą nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti Atsakovas.

13Atsakovas byloje nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl paskolos sutartinių santykių tarp šalių egzistavimo. Anot jo, nėra įrodymų, patvirtinančių minėtos sumos jam perdavimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tam, jog būtų galima konstatuoti Paskolos sutarties sudarymą, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. jame turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas. Paskolos sutarties 2 punkte nurodyta, kad Atsakovas jam skolinamus 130 000 Lt gavo iš Ieškovės prieš pasirašant šią sutartį. Šią aplinkybę jis patvirtino padaręs įrašą Paskolos sutartyje ,,pinigus gavau” ir pasirašęs šalia šio įrašo (b. l. 9). Atsakovas neginčija savo parašo tikrumo. Teisėjų kolegijos manymu, šio įrašo ir parašo pakanka išvadai dėl Atsakovo pinigų gavimo, kadangi Atsakovas laisva valia ir nedviprasmiškai tai patvirtino. Atsakovo argumentas, jog byloje nėra nei vieno dokumento, patvirtinančio realų pinigų perdavimą, yra teisiškai nereikšmingas, jis nepaneigia jo paties padaryto įrašo Paskolos sutartyje. Teismas taip pat atmeta Atsakovo teiginį, jog Ieškovė paskolos sudarymo metu neturėjo 130 000 Lt sumos, todėl jos paskolinti Ieškovui negalėjo. Teismui pateikta 2004 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina Ieškovės ir jos sutuoktinio žemės sklypo už 200 000 Lt pardavimą (b. l. 50-57). Byloje nėra pagrindo abejoti Ieškovės disponavimu nurodyta suma. Ieškovės pateiktame sąskaitos išraše už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 16 d. užfiksuotas piniginių lėšų judėjimas, įrodantis Ieškovės galimybę suteikti paskolą (b. l. 72). Be to, Ieškovė galėjo turėti santaupų, nelaikomų kredito įstaigose. Todėl Atsakovas nepagrįstai remiasi šiais argumentais bandydamas nuginčyti susiklosčiusius paskolinius santykius.

14Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino Atsakovo pateiktą jo ir Ieškovės pokalbių išklotinę, nurodęs, jog pokalbis buvo inicijuotas Atsakovo siekiant išgauti iš Ieškovės reikiamo turinio atsakymus. CPK 177 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. P. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-136/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. G., J. P. v. A. M. M., bylos Nr. 3K-302/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje garso įrašas galėtų būti leistinu įrodymu, nes Atsakovas, nors ir be kitos šalies sutikimo, bandė įtikinti Ieškovę, kad jokių pinigų iš jos neskolino ir Ieškovės reikalaujama pinigų suma yra susijusi su Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu. Šiuo atveju garso įrašo darymas, kai pokalbyje dalyvauja abi ginčo šalys, teismų jurisprudencijoje nepripažįstamas neteisėtu įrodymų rinkimu, nes dviejų privačių asmenų civilinio ginčo aplinkybės nelaikytinos šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis. Tokiu atveju garso įrašas galėtų būti pripažintas leistina įrodinėjimo priemone, nes ji padaryta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principo. Susipažinusi su Atsakovo įrašytu pokalbiu, teisėjų kolegija prieina išvados, jog jis nebuvo konstruktyvus, buvo sunku suprasti, apie ką kalba pašnekovai, kas kam ir už ką yra skolingas, Ieškovė, atsakydama į Atsakovo užduodamus klausimus painiojosi, aiškiai neatsakinėjo, neužbaigdavo minties, nukrypdavo nuo jos. Šalių pokalbyje buvo kalbama apie žemės Pirkimo-pardavimo sutartį, esamą ginčą dėl statomo gyvenamojo namo, tačiau iš teismui pateikto garso įrašo turinio negalima vienareikšmiškai padaryti išvados, kad Atsakovas nėra skolingas Ieškovei, kad tarp jų nebuvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Tokiu būdu teisėjų kolegija pripažįsta, kad Atsakovo pateiktas įrodymas (garso įrašas) nepatvirtina Ieškovės reikalavimo nepagrįstumą Atsakovo atžvilgiu.

15Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje Atsakovas teigė esant pagrindui Paskolos sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu, ir pirmosios instancijos teismas tai turėjo padaryti savo iniciatyva. Paskolos sutarties pripažinimas niekine (negaliojančia) ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia, tuo tarpu nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Ta aplinkybė, kad Atsakovas savo poziciją gina dviem skirtingais būdais, t. y. tiek įrodinėdamas paskolinių santykių nebuvimą ir reikalaudamas sutarties pripažinimo niekine, leidžia manyti, kad Atsakovas pripažįsta Paskolos sutarties sudarymą.

16Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-317/2008). Tačiau tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003).

17CK 1.87 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Kita vertus, sandorio šalis, teigdama, kad sandoris yra ne toks, koks nurodytas sutartyje, privalo įrodyti savo argumentų pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju Atsakovas nepateikė jokių apsimestinį sandorį patvirtinančių įrodymų, t. y. kad Paskolos sutartimi siekta užtikrinti Pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymą. Tiek Paskolos sutartis, tiek Pirkimo-pardavimo sutartis buvo du savarankiški sandoriai. Aplinkybė, kad šie sandoriai sudaryti tą pačią dieną, nepatvirtina Paskolos sutarties apsimestinio pobūdžio. Be to, Atsakovas nebuvo pareiškęs net reikalavimo pripažinti Paskolos sutartį niekine, o rėmėsi teismo pareiga savo iniciatyva šį sandorį pripažinti niekiniu. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių akivaizdų sandorio negaliojimą, Atsakovas savo pozicijos niekaip nepagrindė ir neapgynė, pripažįstama nesant pagrindo taikyti CK 1.87 straipsnio nuostatas.

18Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-416/2007, ir kt.).

19Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad Atsakovas, pasirašydamas Paskolos sutartį ir savo ranka padarytu įrašu ,,pinigus gavau”, sudarė su Ieškove paskolos sutartį 130 000 Lt pinigų sumai (CK 6.870 straipsnio 2 dalis) ir įsipareigojo juos jai grąžinti. Byloje duomenų apie, anot Atsakovo, vykdomą atsiskaitymą dalimis, nėra, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė iš Atsakovo ieškovo naudai 130 000 Lt skolos.

20Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo tinkamai taikytos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančią medžiagą pagal CPK nustatytas įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismas, nagrinėdamas reikalavimo priteisti skolą pagrindu nurodytas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

21Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

22Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23Ieškovės prašymas priteisti teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkintinas, kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikti šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 98 straipsnis).

24Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi Atsakovui buvo atidėtas 3 209 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas į valstybės biudžetą iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka, ir atmetus Atsakovo apeliacinį skundą, ši suma yra priteistina iš Atsakovo valstybei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis).

25Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

26atsakovo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

27Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28Priteisti iš atsakovo A. D. 3 209 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. ieškovė T. G. (toliau - Ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti... 4. Teismui pateiktame atsiliepime Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad... 5. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį... 6. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. spalio 16 d. Vilniaus... 7. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Atsakovo apeliacinį... 8. Apeliacinis skundas atmestinas.... 9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų... 10. Atsakovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrįstas... 11. Nagrinėjamoje byloje Ieškovė nurodo, kad tarp jos ir Atsakovo buvo sudaryta... 12. Iš byloje esančios 2010 m. birželio 8 d. Paskolos sutarties matyti, jog... 13. Atsakovas byloje nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl... 14. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino Atsakovo pateiktą jo ir... 15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje... 16. Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje... 17. CK 1.87 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui... 18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK... 19. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos... 20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo tinkamai taikytos proceso... 21. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad įstatyminė teismo... 22. Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios... 23. Ieškovės prašymas priteisti teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės... 24. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi... 25. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1... 26. atsakovo A. D. apeliacinį skundą atmesti.... 27. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą palikti... 28. Priteisti iš atsakovo A. D. 3 209 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo...