Byla 2A-552-798/2017
Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo byloje – N. N

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovei A. J. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo byloje – N. N.,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė prašė pripažinti, kad gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, 1/11 dalis inžinerinių tinklų - mažo slėgio dujotiekio tinklų, 0,2000 ha miško ūkio žemės sklypas, transporto priemonės priekaba, registruoti A. J. vardu, asmeninės nuosavybės teise priklauso A. J., mirusiam ( - ).
  2. Nurodė, jog ieškovė yra mirusiojo A. J. dukra. Po tėvo mirties liko turtas, todėl dėl palikimo priėmimo ji kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą. Dėl palikimo į notaro biurą kreipėsi ir atsakovė A. J., A. J. sutuoktinė. Ieškovės tėvo ir atsakovės santuoka buvo registruota ( - ). A. J. 2014 m. gegužės 6 d. pateikė atsakovei ieškinį dėl santuokos nutraukimo, tačiau po jo mirties Panevėžio apygardos teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą.
  3. A. J. vardu registruotas gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais buvo įgytas iki santuokos su atsakove sudarymo iš jo asmeninių lėšų ir jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. 1986 m. sausio 31 d. turto pasidalinimo tarp sutuoktinių A. J. ir T. J. sutartis patvirtina, kad A. J. atiteko transporto priemonės, namų apyvokos apstatymo daiktai, statybinės medžiagos ir 12 970 rublių. Kauno rajono darbo raudonosios vėliavos ordino Salomėjos Nėries kolūkio 1986 m. balandžio 23 d. susirinkime buvo nutarta A. J. prie perkamo gyvenamojo namo skirti 0,15 ha žemės. Pagal 1986 m. gegužės 6 d. sutartį Nr. 22 A. E. perdavė A. J. gyvenamąjį namą.
  4. Kauno rajono Karmėlavos apylinkės liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 24 A. J. buvo leista perstatyti naujai gyvenamąjį namą. A. J. nuo 1986 metų gegužės mėn. pradėjo vykdyti jam priklausančio gyvenamojo namo perstatymo-statybos darbus, šiam tikslui panaudodamas savo asmenines lėšas bei statybines medžiagas, įgytas pagal 1986 m. sausio 31 d. turto pasidalinimo tarp sutuoktinių sutartį. Visus statybos darbus A. J. atliko savarankiškai, namo su ūkiniais pastatais statyba buvo baigta 1988 m. Todėl A. J. įregistravus santuoką su atsakove tik ( - ), jie realiai negalėjo įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar ūkio būdu sukurti aukščiau nurodyto turto. Visus veiksmus, susijusius su turto registracija, įteisinimu atliko A. J., tokiu būdu jis aiškiai išreiškė savo valią įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise.
  5. A. J. su atsakove kartu negyveno nuo pat jų santuokos sudarymo pradžios, nevedė bendro ūkio, gyvenamasis namas nebuvo naudojamas bendriems šeimos poreikiams tenkinti, juo nebuvo disponuojama bendru sutuoktinių sutikimu, kadangi jų faktiniai šeimyniniai santykiai nutrūko vos tik įregistravus santuoką. Be minėto nekilnojamojo turto A. J. vardu registruotas ir kitas nekilnojamasis turtas – 1/11 dalis inžinerinių tinklų, 0,2000 ha miško ūkio žemės sklypas, transporto priemonės priekaba. Nors pastarasis turtas A. J. buvo įgytas po santuokos su atsakove įregistravimo, tačiau iš jo asmeninių lėšų. A. J. su atsakove nuo jų santuokos įregistravimo gyvenant skyrium, jokių bendrų lėšų jie neturėjo, todėl šio turto įgijimui buvo panaudotos išimtinai tik A. J. asmeninės lėšos.
  6. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį palikti nenagrinėtą arba atmesti. Nurodė, jog šiuo metu nėra pagrindo spręsti, kad yra kilęs ginčas dėl turto priklausymo mirusiajam A. J. asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakove. Tik notarui išdavus paveldėjimo turto liudijimą, atsakovė ketina apsispręsti, ar ginčys turto, įregistruoto A. J. vardu, nuosavybės formą. Taigi ieškovės ieškinys negina jokių jos teisių, nes šiuo metu niekas jos teisių dar nėra pažeidęs.
  7. Ieškinyje nurodytas turtas palikėjo mirties momentu sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškinyje nėra nurodytas asmeninių lėšų šaltinis, iš kurių buvo įsigytas turtas, taip pat nenurodyta, kuo pasireiškė aiškiai išreikšta mirusiojo valia įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Šį turtą pripažinti asmenine mirusiojo nuosavybe galima tik įrodžius asmeninių lėšų šiam turtui panaudojimą ir aiškų valios išreiškimą įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, tačiau tokių įrodymų su ieškiniu nėra pateikta.
  8. Aplinkybė, kad A. J. ir A. J. bendro ūkio nevedė nuo pat santuokos sudarymo momento, neatitinka tikrovės. Nuo 1978 m. iki 1998 m. A. J. niekur nedirbo, išskyrus atsitiktinius uždarbius statybose, o sutuoktiniai gyveno iš atsakovės santaupų, darbo užmokesčio ir pajamų iš jos ūkio. Iki pat 2003 metų sutuoktiniai gyveno santuokoje ir vedė bendrą ūkį. Gyvenamasis namas su ūkio pastatais buvo pastatytas ne 1988 m., nes tuo metu buvo tik pradėti sklypo paruošimo darbai, o buvo statomas santuokos metu. Minėtas turtas buvo statomas kaip šeimos turtas, kuriame sutuoktiniai planavo kartu gyventi. Prie statybų dirbo sesers vyras ir jų sūnus, ji su dukromis ir jų vyrais taip pat atvykdavo kas savaitę padėti. Gimus ieškovei, santykiai su A. J. pablogėjo ir nuo 1996 m. šeimyninių ryšių nebebuvo.
  9. Trečiasis asmuo sutiko su ieškiniu, prašė jį tenkinti. Nurodė, jog yra ieškovės motina, daugiau nei 20 metų gyveno kartu su ieškovės tėvu A. J., vedė bendrą ūkį, prisidėjo prie bendro ūkio kūrimo tiek savo darbu, tiek ir savo asmeninėmis lėšomis. Gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais A. J. buvo įgytas iki santuokos su atsakove sudarymo iš jo asmeninių lėšų ir jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. Kitas turtas, nors ir yra įgytas po santuokos su atsakove sudarymo, tačiau jis buvo įgytas išimtinai iš A. J. asmeninių lėšų, kadangi A. J. su atsakove gyvenant skyrium, jokių bendrų lėšų jie neturėjo.

3II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino, kad gyvenamasis namas su ūkio pastatais, 1/11 dalis inžinerinių tinklų - mažo slėgio dujotiekio tinklų, 0,2000 ha miško ūkio žemės sklypas, registruoti A. J. vardu, asmeninės nuosavybės teise priklauso A. J., mirusiam ( - ). Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės A. J. valstybei 504,86 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas, 2 115,44 Eur žyminį mokestį ir 6,69 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę.
  2. Teismas pažymėjo, jog atsakovės elgesys nagrinėjant tarp sutuoktinių kilusį ginčą Rokiškio rajono apylinkės teisme, kai ji buvo pareiškusi priešieškinį dėl ginčo pastatų nurodytu adresu pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir prašė padalinti santuokos metu įgytą kitą turtą, rodo, kad tarp šalių yra ginčas dėl palikimu tapusio A. J. įgyto turto nuosavybės formos ir turto teisinio režimo. Nors atsakovė nagrinėjamoje byloje priešieškinio dėl ginčo turto priklausymo sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe nereiškė, o atsiliepime nurodė, kad dėl to ketina apsispręsti, bet neapsisprendė, tai rodo, kad tarp šalių vis tiek tebėra ginčas dėl paveldėto turto teisinio režimo.
  3. Atsakovės atstovė pareiškė, kad nekyla ginčo dėl nurodytų statinių priklausymo A. J. asmeninės nuosavybės teise, tačiau atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, siekiant išsiaiškinti atsakovės poziciją šiuo klausimu, paaiškėjo, kad atsakovė ieškinio šioje dalyje vis tik nepripažįsta , o tai patvirtina, kad yra ginčas dėl A. J. vardu registruoto turto pripažinimo jo asmenine nuosavybe (pastatų dalyje – dėl atsakovės prieštaravimo, o likusio turto – inžinerinių tinklų, žemės sklypo ir automobilio priekabos dalyje – pagal ieškovės pareikštą reikalavimą).
  4. Teismas nustatė, jog ginčo pastatų – gyvenamojo namo ir 3 ūkio pastatų, nuosavybės teisė A. J. vardu įregistruota 1986 m. gegužės 6 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 22 pagrindu. Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatyto teisinio režimo, nors ginčo pastatai A. J. buvo įgyti iki 2000 m. redakcijos Civilinio Kodekso įsigaliojimo, taikytinos būtent šio Kodekso normos.
  5. Kadangi A. J. nuosavybės teisė į nurodytus pastatus atsirado iki santuokos su atsakove įregistravimo, todėl teismas sprendė, kad tai yra A. J. asmeninė nuosavybė. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nors nereiškė reikalavimo pripažinti šį turtą sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau tai įrodinėjo atsikirtimų forma, tvirtindama, kad A. J. buvo įsigijęs tik 56 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, kuris šiuo metu yra 407,69 kv. m ploto, ir teigia, kad tai buvo padaryta santuokos metu iš bendrų lėšų ir bendru darbu.
  6. Teismas pripažino, jog atsakovė, tvirtindama, kad nugriovus įgytą statinį, naujų pastatų statybos vyko santuokos metu, nepateikė pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų šį teiginį. Atsakovė tai grindžia byloje dėl santuokos nutraukimo 2015 m. kovo 10 d. atliktos ekspertizės išvada, jog įvertinus gyvenamojo namo ir jo atskirų konstrukcijų būklę, gyvenamojo namo ir ūkio pastatų faktinis statybos pabaigos laikas galimai yra iki 1990 metų. Tačiau tose pačiose ekspertizės išvadose nurodyta, kad negalima paneigti, jog tų pačių statinių faktinė statybos pabaigos data yra 1988 m., kas beje nurodyta registruojant statinius ir kadastro duomenyse. Kad nurodyti statybos pabaigos metai – 1988 m. yra teisingi, patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai. Nurodytų įrodymų visuma leidžia spręsti, kad statybos darbai buvo atlikti iki santuokos.
  7. Teismas padarė išvadą, jog atsakovė neįrodė aplinkybės, kad pastatai buvo pastatyti ar iš esmės pagerinti jų santuokos su A. J. metu, be to, neįrodyta, kokia apimtimi šis turtas santuokos metu buvo pagerintas ir kad tai buvo esminis pagerinimas, neįrodyta ir kad atsakovė panaudojo asmenines lėšas ar bendras santuokinių lėšas šio turto pagerinimui. Vien tas faktas, jog statybų metu sutuoktiniai gyveno atskirai, leidžia spręsti, kad faktinis sutuoktinių gyvenimas buvo atskiras ir todėl, nesant kitokių įrodymų, kad sutuoktinių pajamos ir lėšos buvo tvarkomos bendrai, nėra pagrindo spręsti, jog buvo sukurta bendroji jungtinė nuosavybė.
  8. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad perstatant pastatus atsakovas neturėjo lėšų, o faktiškai buvo jos išlaikomas, nes A. J. 1986 m. sausio 31 d. turto pasidalijimo sutartimi įgijo tam tikrą turtą – baldus automobilį, motociklą, statybinių medžiagų ir 12 970 rub. Nors pateiktame šios turto pasidalijimo sutarties nuoraše nėra T. J. parašo, tačiau iš atliktų notarinių veiksmų registro matyti, kad T. J. yra pasirašiusi dėl nurodytos sutarties patvirtinimo. Todėl šis įrodymas laikytinas tinkamu ir patvirtinančiu nurodytas aplinkybes. Be to, ieškovės liudytojai A. D., B. D. R. K., P. J. patvirtino, kad atsakovas buvo geras statybininkas, užsiiminėjo paminklų gamyba, todėl turėjo pakankamai lėšų, o brolis net buvo paskolinęs jam pinigų. Vien gyvenimo ir darbo skirtinguose Lietuvos rajonuose) faktas, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad lėšos buvo tvarkomos atskirai, juolab, kad ir pati atsakovė pripažino, kad ryšiai nutrūko nuo 1996 m. Todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimą pripažinti šiuos pastatus A. J. asmenine nuosavybe.
  9. Nuosavybės teisė A. J. į kitą turtą – 1/11 inžinerinių tinklų – mažo slėgio dujotiekio tinklų yra įregistruota nuo 2007 m. spalio 30 d., o nuosavybės teisė į 0,2000 ha žemės sklypą A. J. buvo įgyta pirkimo-pardavimo sutartimi 1998 m. gruodžio 23 d., t. y. A. J. ir atsakovei esant santuokoje. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Inžinerinių tinklų – mažo slėgio dujotiekio tinklų nuosavybę A. J. įgijo būtent dėl pasistatytų statinių, t. y. jiems aptarnauti, todėl šių tinklų dalis pripažintina A. J. asmeninės nuosavybės į šiuos pastatus priklausiniu (CK 4.13 straipsnis), o antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, todėl jis turi būti paliekamas A. J. nuosavybėje, o atsakovė galėtų pretenduoti tik į lėšų kompensaciją.
  10. Atsakovė A. J. pripažino, kad ji nuo 1996 m. jokių šeiminių santykių su A. J. nebeturėjo, kadangi sužinojo apie jo faktinę šeimą, ir nuo to momento jie tvarkėsi kiekvienas atskirai, t. y. atsakovė pripažino faktą, kad nuo šio momento (1996 m.) nebebuvo lėšų bendrumo ir bendro ūkio vedimo. Ji taip pat pripažino, kad nepretenduoja į A. J. įgytus inžinerinius tinklus ir jo įgytą žemės sklypą. Toks atsakovės faktų pripažinimas (CPK 187 straipsnis) laikytinas tinkamu įrodymu, kadangi tai iš esmės neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir tą atsakovė nurodė gera valia. Kadangi šie nuosavybės teisės objektai A. J. nuosavybės teise buvo įgyti po 1996 m., todėl atsakovei pripažįstant faktą, kad tuo metu lėšos nebuvo tvarkomos sutuoktinių bendrai, ir jai nepateikus įrodymų, kad buvo panaudotos jos asmeninės lėšos nurodytų objektų įsigijimui, Teismas pripažino, kad šis turtas A. J. buvo įsigytas iš jo asmeninių lėšų, ir tenkino ieškovės reikalavimą jį pripažinti asmenine A. J. nuosavybe.
  11. Žemės sklypo įsigijimo metu (1998 m.) galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau SŠK) nenumatė nurodytos sutuoktinių gyvenimo skyrium fakto nustatymo tvarkos, todėl tai neturėtų užkirsti kelio įrodinėti, kad sutuoktiniai nuo tam tikro momento negyveno kartu. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo reikalaujama turto perleidimo sandoryje nurodyti, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn. A. J. įgyjant žemės sklypą, kuris buvo pirktas sutuoktiniams faktiškai nutraukus santykius, jo valia įsigyti šį turtą negali būti aiškinama kitaip, kaip jo valia šį turtą įgyti neabejotinai asmeninės nuosavybės teise, šis turtas ir įregistruotas A. J. vardu.
  12. Nors ieškovė reiškė reikalavimą pripažinti, kad ir transporto priemonės priekaba asmeninės nuosavybės teise priklausė A. J., tačiau ji pati pripažino, kad šio turto nebėra, kadangi priekaba buvo perduota metalo laužui. Byloje nėra jokių duomenų apie šios priekabos priklausymą palikėjui, atvirkščiai, byloje pateikta VĮ „Regitra“ pažyma, kad A. J. vardu registruotų transporto priemonių nėra. Todėl teismas netenkino reikalavimo pripažinti transporto priemonės priekabą asmenine A. J. nuosavybe.

5III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6

  1. Atsakovė A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą pripažinti gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais asmenine A. J. nuosavybe. Šis ieškinio reikalavimas turėjo būti atmestas, o byla šioje dalyje nutraukta. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. Pastatai pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis įgyti A. J. vardu dar iki santuokos sudarymo. Todėl atsakovė turėtų reikšti ieškinį teisme, ginčydama minėtų statinių priklausomybę A. J. asmeninės nuosavybės teise. Kadangi VĮ Registrų centro duomenys patvirtina minėtų statinių priklausymą mirusiajam A. J. asmeninės nuosavybės teise, teismas turėjo šioje dalyje bylą nutraukti.
    2. Ieškiniu buvo keliami reikalavimai dėl teisių pripažinimo, preziumuojant, kad kils ginčas, dėl turto priklausymo mirusiajam asmenine ar jungtine nuosavybe, t.y. dėl paveldimo turto masės ir apimties. Teismas nurodė, kad Rokiškio rajono apylinkės teisme ieškovė buvo pareiškusi priešieškinį dėl minėto turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, o nagrinėjant bylą Kauno apygardos teisme ieškinio šioje dalyje nepripažino, todėl sprendė, kad tarp šalių yra ginčas dėl šio turto priklausomybės. Tačiau teismas turi ginti tik tas asmenų teises, kurios yra pažeistos. Nėra jokio juridinio fakto, pagrindžiančio, kad minėtų statinių priklausomybė A. J. asmeninės nuosavybės teise yra ginčijama. Atsakovė nepareiškė teismui ieškinio dėl minėto turto pripažinimo priklausius jai ir mirusiajam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl šį reikalavimą teismas turėjo palikti nenagrinėtu ir bylą šioje dalyje nutraukti.
    3. Atsakovė nors ir laiko, kad minėtą turtą įgijo bendrai su mirusiu sutuoktiniu santuokos metu, bet dėl to, kad tokio ginčo reikalavimas sąlygotų didelio žyminio mokesčio mokėjimą valstybei ir kitas bylinėjimosi išlaidas, apsisprendė, tokio ieškinio nereikšti. Teismas tenkindamas minėtą reikalavimą ir pripažindamas faktą, kuris pagal įstatymą ir taip yra preziumuojamas, faktiškai nepagrįstai permetė visą bylinėjimosi naštą atsakovei. Tai yra, atsakovė yra priversta sumokėti už fakto, su kuriuo nesutinka, tačiau jo teisiškai neginčija, patvirtinimą teisme.
    4. Teismas nepagrįstai nustatė, kad gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais priklausė mirusiajam A. J. asmeninės nuosavybės teise. Teismas šią išvadą padarė pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, tai yra nevertino visų įrodymų tarpusavio ryšio aspektu, taip pat nepagrįstai neįvertino dalies faktinių duomenų, pateiktų šiuose įrodymuose, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
    5. Teismas visiškai nepasisakė ir nevertino Rokiškio rajono apylinkės teisme civilinėje byloje apklaustų liudytojų E. S., A. S., V. V. parodymų, todėl išvados, kad atsakovė neįrodė, kad minėti statiniai buvo iš esmės sukurti santuokos metu, yra padarytos pažeidžiant CPK 185 straipsnio nuostatas. Minėta byla buvo prijungta prie šios bylos ir teismas turėjo vadovautis ir joje surinktais įrodymais, nes šalys to prašė.
    6. Šių liudytojų parodymai prieštarauja teisme apklaustų ieškovės kviestų liudytojų parodymams, tačiau patvirtina Kauno apygardos teisme apklaustų liudytojų R. V. ir J. J. parodymus apie tai, kad esminiai statybos darbai prasidėjo 1988 m., o baigėsi 1991 m., tačiau ir toliau kiekvienais metais buvo vykdomi ir kiti namo įrengimo darbai. Teismas išvadą, kad atsakovė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pastatai pripažintini bendrąja jungtine nuosavybe, padarė neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų, neįvertinęs jų prieštaravimų, tarpusavio ryšio.
    7. Ieškovės kviestų liudytojų parodymams, kad minėti statiniai buvo pastatyti dar 1987-1988 m., prieštarauja ir rašytinė bylos medžiaga. Atliekant ekspertizę, ekspertė išsireikalavo visą minėtos statybos medžiagą. Iš A. J. skirto 0.12 ha ploto žemės sklypo raudonųjų linijų plano matyti, kad 1987 m. liepos 17 d. minėtame sklype vis dar stovėjo senas namas, o ūkinis ir gyvenamasis namas dar tik buvo planuojami statyti. Pati N. N. teigė, kad 1996 m. namas buvo netinkuotas, be durų, tik rūsys įrengtas. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad vidinės apdailos darbai reikalauja daug didesnių išlaidų, nei namo karkaso pastatymas. Todėl teismo išvada, kad statiniai pastatyti dar iki A. J. ir atsakovės santuokos sudarymo, yra nepagrįsta.
    8. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 1/11 dalis inžinerinių tinklų ir 0.200 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypas pripažintini asmenine A. J. nuosavybe. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais priklausė A. J. asmeninės nuosavybės teise, todėl ir išvada, kad inžineriniai tinklai priklausė jam asmeninės nuosavybės teise yra nepagrįsta.
    9. Teismas pripažino žemės sklypą asmenine A. J. nuosavybe, konstatavęs, kad sutuoktiniai jo įgijimo metu gyveno skyrium. Teismo išvada, kad faktinis sutuoktinių gyvenimas kartu nutrūko 1996 m. neatitinka tikrovės. Atsakovė 2016 m. rugsėjo 9 d. posėdyje tik patvirtino, kad 1996 m. išsikraustė iš bendros gyvenamosios vietos, tačiau to dar nelaikė faktiniu gyvenimu skyriumi, nes su A. J. dar bendravo ir palaikė ryšius iki 1998 metų, o galutiniai keliai išsiskyrė tik 2003 m., todėl ir faktinio gyvenimo skyrium pradžia yra ne 1996 m., o 2003 m.
    10. Santuokos nutraukimo byloje sutuoktinis gali teikti teismui reikalavimą, taikyti sutuoktinių turtinėms teisėms gyvenimo skyrium teisines pasekmes nuo faktinio gyvenimo skyrium pradžios. Tokio reikalavimo A. J. nebuvo pareiškęs. Todėl faktinis sutuoktinių gyvenimas skyrium, kaip nenustatytas teismo, negali turėti juridinių pasekmių, sprendžiant turto teisinio statuso klausimą. Šį turtą pripažinti asmenine mirusiojo nuosavybe, galima tik įrodžius asmeninių lėšų šiam turtui panaudojimą ir aiškų valios išreiškimą įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn. Tai, jog sutuoktiniai tuo metu gyveno skyrium neįrodo, kad ir turtiniams santykiams buvo sutuoktinių valia taikyti gyvenimo skyrium pasekmes.
    11. Teismas neteisingai paskirstė byloje bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 85 straipsnį bylose dėl daiktinių teisių ieškinio suma nustatoma pagal turto rinkos vertę. Teismas žyminį mokestį skaičiavo nuo visos turto, į kurį ieškovė pareiškė reikalavimus, vertės. Pagal įstatymą pergyvenusiam sutuoktiniui priklauso tik ½ dalis bendro santuokoje įgyto turto. Tai reiškia, kad jei ir yra ginčas dėl turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise, tai jis yra tik dėl ½ ginčo turto vertės. Teismas nepagrįstai visas bylinėjimosi išlaidas valstybei priteisė iš atsakovės.
  2. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė V. J. nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas objektyviai ir visapusiškai įvertinęs visus civilinėje byloje esančius įrodymus priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovės elgesys, nagrinėjant tarp sutuoktinių kilusį ginčą Rokiškio rajono apylinkės teisme, kai ji buvo pareiškusi priešieškinį dėl ginčo pastatų pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir prašė padalinti po santuokos įgytą kitą turtą rodo, kad tarp šalių yra ginčas dėl turto nuosavybės formos ir teisinio režimo. Teismas visiškai pagrįstai sprendime pažymėjo, kad nors atsakovė nagrinėjamoje byloje priešieškinio dėl ginčo turto priklausymo sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe nepareiškė, o atsiliepime nurodė, kad dėl to ketina apsispręsti, bet neapsisprendė, tai rodo, kad tarp šalių vis tik tebėra ginčas dėl paveldėto turto teisinio režimo.
    2. Atsakovė apeliaciniame skunde dėl visiškai nesuprantamų priežasčių melagingai nurodo, kad nėra tarp jos ir ieškovės ginčo dėl A. J. vardu registruoto turto pripažinimo jo asmenine nuosavybe, nors byloje esantys rašytiniai įrodymai ir pačios atsakovės pozicija bylos nagrinėjimo metu patvirtina ką kita. Taigi teismas, priimdamas ieškovės ieškinį ir tenkindamas jame keliamus reikalavimus, nepažeidė CK 1.138 straipsnio nuostatų.
    3. Teismas buvo objektyvus, tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą šioje byloje. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad ji savo asmeninėmis lėšomis ar bendromis sutuoktinių lėšomis ir bendru darbu prisidėjo prie esminio A. J. iki santuokos įgytos nuosavybės pagerinimo, kadangi įrodymų visuma leidžia daryti kur kas labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo statiniai buvo iš esmės pastatyti iki atsakovės ir A. J. santuokos sudarymo. Teismas visiškai pagrįstai atmetė atsakovės liudytojų R. V. ir J. J. parodymus, nes šie parodymai prieštaravo rašytiniams įrodymams, o jų nurodytų aplinkybių nepatvirtino jokie kiti įrodymai.
    4. Atsakovė visiškai nepagrįstai nurodo, kad tai, kad sutuoktiniai tuo metu gyveno skyrium neįrodo, kad ir turtiniams santykiams buvo sutuoktinių valia taikyti gyvenimo skyrium pasekmes. Teismas labai aiškiai nurodo, kad iš tikrųjų CK yra reglamentuota sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymo sąlygos ir tvarka ir, kai teismas priima sprendimą dėl gyvenimo skyrium, baigiasi sutuoktinių bendras gyvenimas. Tačiau teismai, taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad žemės sklypo įsigijimo metu galiojęs SŠK nenumatė nurodytos sutuoktinių gyvenimo skyrium fakto nustatymo tvarkos, todėl tai neturėtų užkirsti kelio įrodinėti, kad sutuoktiniai nuo tam tikro momento negyveno kartu. Šiuo atveju A. J. įgyjant žemės sklypą, kuris buvo pirktas sutuoktiniams faktiškai nutraukus santykius, jo valia įsigyti šį turtą negali būti aiškinama kitaip, kaip jo valia šį turtą įgyti neabejotinai asmeninės nuosavybės teise, taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šis turtas ir įregistruotas A. J. vardu.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažinta, kad atsakovės mirusio sutuoktinio vardu registruotas nekilnojamasis turtas yra jo asmeninė nuosavybė, taip pat iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl bylos nutraukimo pagrindų
  1. Pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu ji nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka. CPK 5 straipsnio 1 dalis garantuoja teisę įstatymų nustatyta tvarka kiekvienam suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal CK 1.138 straipsnio 1 punktą teismas civilines teises gali apginti pripažindamas tas teises.
  2. Iki ieškinio nagrinėjamoje byloje priėmimo teisme tarp atsakovės ir jos sutuoktinio buvo kilęs ginčas dėl tam tikros turto dalies priklausymo šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovė santuokos nutraukimo byloje atsiliepimu į A. J. ieškinį ginčijo gyvenamojo namo statybos baigimo metus, nurodė, jog prisidėjo finansiškai (civilinė byla Nr. 2-14-126/2015, t. I, b.l. 44), taip pat ir byloje pareikštu priešieškiniu atsakovė pretendavo į dalį ginčo turto (civilinė byla Nr. 2-14-126/2015, t. II, b.l. 1-8). Kadangi Rokiškio rajono apylinkės teisme nagrinėjamos bylos metu atsakovės sutuoktinis A. J. mirė, byla buvo nutraukta ir ginčas tarp sutuoktinių dėl turto priklausomybės liko neišspręstas.
  3. Pažymėtina, kad ir nagrinėjamoje byloje dėl teisių pripažinimo atsakovė atsiliepimu taip pat teigė, jog ginčo turtas sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (t. I, b.l. 83-88). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pirmos instancijos teismas tiek nagrinėdamas bylą, tiek ginčijamame sprendime dėstydamas motyvus, aptarė ir analizavo atsakovės poziciją dėl galimai neegzistuojančio ginčo tarp šalių. Teismo posėdžio, vykusio 2016 m. spalio 20 d., metu teismas po šalių baigiamųjų kalbų net buvo atnaujinęs bylos nagrinėjimą, siekdamas išsiaiškinti tikrąją atsakovės poziciją dėl pareikšto ieškinio.
  4. Byloje ir minėto teismo posėdžio metu atsakovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, todėl jai turėjo būti tinkamai išaiškintos, kokios yra tam tikro procesinio elgesio pasekmės. Teismas taip pat išaiškino atsakovei apie CPK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinio pripažinimo įforminimą. Tačiau atsakovė atsisakė pasirašyti standartinę ieškinio dalies pripažinimo formą. Po bylos nagrinėjimo atnaujinimo, baigiamųjų kalbų metu atsakovės atstovė patvirtino, jog ginčo turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl pirmos instancijos padarė pagrįstą išvadą, jog byloje yra ginčas dėl A. J. vardu registruoto turto pripažinimo jo asmenine nuosavybe, todėl nėra pagrindo šioje dalyje nutraukti bylos.
  5. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai patvirtina, kad ji ginčija teismo sprendimo dalį dėl gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais pripažinimo A. J. asmenine nuosavybe. Be to, 1/11 dalis inžinerinių tinklų registruota A. J. nuosavybės teise, jau sudarius santuoką su atsakove, VĮ „Registrų centras“ nėra įrašo, jog šis turtas mirusiajam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė ginčija teismo nustatytą aplinkybę, jog ši inžinerinių tinklų dalis yra asmeninė mirusiojo nuosavybė, kaip gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų priklausinys, kadangi įrodinėja, jog namas su ūkiniais pastatais yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Todėl ir atsakovės pozicija dėl 1/11 dalies inžinerinių tinklų priklausomybės patvirtina, jog byloje yra ginčas ir dėl gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais nuosavybės teisės. Taigi nėra pagrindų šioje dalyje nutraukti bylos.
Dėl tinkamo įrodymų vertinimo
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką; kt.).
  2. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas detaliai analizavo visus byloje esančius įrodymus ir pažymėjo, jog pirmenybę teikė rašytiniams įrodymams. Pažymėtina, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas, po atsakovės apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų E. S., A. S. ir V. V. parodymų, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi skyrė teismo statybos techninę ekspertizę. Minėtos 2015 m. kovo 10 d. ekspertizės akto Nr. 15/03-02 išvadose nurodyta, jog pagal gyvenamojo namo ir jo atskirų konstrukcijų būklę, gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų faktinis statybos pabaigos laikas galimai yra iki 1990 m.; negalima paneigti, kad šių statinių faktinė statybos pabaigos data yra 1988 m.; negalima patvirtinti, kad iki 1988 m. atliekant gyvenamojo namo statybą buvo visiškai panaikinti 1986 m. gegužės 6 d. pirkto gyvenamojo namo pamatai (civilinė byla Nr. 2-14-126/2015, t. II, b.l. 86-275).
  3. Taigi teismo ekspertizė kategoriškos išvados dėl tikslios pastatų statybos pabaigos datos nepateikė. Tačiau visų kitų byloje esančių dokumentų, aptartų ir įvertintų pirmos instancijos teismo sprendime visuma, leidžia teigti, jog gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai buvo baigti statyti iki atsakovės ir A. J. santuokos ( - ) sudarymo. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas vertino ir nagrinėjamoje byloje apklaustų liudytojų parodymus ir tinkamai motyvavo, kodėl nesivadovavo atsakovės liudytojų parodymais. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, leidžiančių nustatyti, kokiomis lėšomis ar darbu ji prisidėjo prie minėto turto vidinės apdailos ar kito esminio pagerinimo. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindų pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.
Dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium aplinkybės vertinimo
  1. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas kitą ginčo turtą – 0,2000 ha žemės sklypą – pripažino A. J. asmenine nuosavybe ne pagal CK 3.100 straipsnio 5 punktą, o atsižvelgdamas į SŠK teisinį reguliavimą bei dabar galiojančio CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytus pagrindus turtą pripažinti asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe. Aplinkybė, jog nuo 1996 m. sutuoktiniai kartu nebegyveno, šioje byloje pagrįstai buvo vertinama, kaip patvirtinanti sutuoktinio valią turtą įsigyti savo asmeninėn nuosavybėn, taip pat leidžianti preziumuoti, jog šį turtą jis įsigyja už savo asmenines lėšas.
  2. Nors atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, jog 1996 m. ji tik išsikraustė iš bendros gyvenamosios vietos, bet dar bendravo su A. J. ir palaikė ryšius, o galutinai santuokinis gyvenimas nutrūko tik 2003 m., tačiau atsakovė nepateikė jokių duomenų, kaip tokiu atveju iki 2003 m. pasireiškė sutuoktinių bendro ūkio tvarkymas, kokias bendras turtines teises ar prievoles jie toliau kartu įgyvendino ir vykdė. Atsakovė nepaaiškino, kokiam tikslui kaip bendras sutuoktinių turtas galėjo būti įsigytas ginčo žemės sklypas, nepateikė duomenų, jog būtų dalį savo lėšų teikusi mirusiam sutuoktiniui šio sklypo įsigijimui. Todėl konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai šį turtą pripažino asmenine A. J. nuosavybe.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktą ieškinio suma bylose dėl daiktinių teisių į turtą nustatoma pagal turto rinkos vertę. Pagal formuojamą teismų praktiką turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo padariniai, kurie sukuria kokių nors apskaičiuojamų turtinių praradimų. Nagrinėjamoje byloje atsakovės sutuoktinis yra miręs, todėl pagal CK 3.100 straipsnio 1 dalį bendroji sutuoktinių nuosavybė yra pasibaigus. Todėl byloje šalims yra taikoma CK 3.117 straipsnio prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.
  2. Nagrinėjamoje byloje, ieškovei prašant pripažinti nekilnojamąjį turtą mirusio A. J. asmenine nuosavybe, ginčas faktiškai yra kilęs dėl ½ šio turto dalies, nes pripažinus, jog ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, atsakovei atitektų tik ½ šio turto dalis, o į mirusiojo paveldimą turto masę patektų kita ½ šio turto dalis.
  3. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 0.2000 ha žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 567 Eur, 1/11 dalis inžinerinių tinklų – 1 018,18 Eur, gyvenamojo namo – 90 700,00 Eur, ūkio pastatų – 1 490,00 Eur, 1 390 Eur ir 565 Eur (t. I, b.l. 31-34). Taigi bendra viso turto vertė yra 95 730,18 Eur. Teismas iš atsakovės priteistiną žyminį mokestį apskaičiavo nuo visos šio turto sumos. Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl ½ šio turto dalies, todėl ir žyminis mokestis turi būti skaičiuojamas nuo pusės šios turto vertės, tai yra 47 865,09 Eur, ir turėtų būti lygus 1 246,06 Eur. Todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmos instancijos teismas priteisė iš atsakovės per didelį žyminį mokestį.
  4. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, tačiau netinkamai apskaičiavo žyminį mokestį. Todėl pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, patikslinant, jog iš atsakovės valstybei priteisiamas 1 246,06 Eur žyminis mokestis. Iš atsakovės taip pat priteistinos valstybei turėtos atstovavimo išlaidos, kurios pagal pateiktus duomenis yra 504,86 Eur bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidos 6,69 Eur.
  5. Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas turėtų pagal CPK 96 straipsnio 5 punktą nukrypti nuo CPK nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrindų mažinti iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidas nėra. Kaip jau buvo minėta aukščiau, atsakovė nepripažino dalies ieškinio reikalavimų.
  6. Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi atidėjo atsakovei 1 387,00 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, atsakovė sumokėjo 200,00 Eur. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytą skaičiavimą, likusi mokėtina žyminio mokesčio dalis turėtų būti 734,55 Eur ((1 246,06 x 75 % -200,00 Eur).

9Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

Nutarė

10Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11Patikslinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir išdėstyti ją taip:

12Priteisti iš atsakovės A. J. (a.k. ( - ) valstybei 504,86 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB Swedbank, įmokos kodas 5630, 1 246,06 Eur žyminį mokestį ir 6,69 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas į tą pačią sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.

13Priteisti iš atsakovės A. J. (a.k. ( - ) valstybei 734,55 Eur atidėtą žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą.

Ryšiai