Byla e2A-692-467/2017
Dėl nepagrįsto turto (pinigų) gavimo, trečiasis asmuo - T. K

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Andrius Ignotas, Jūra Marija Strumskienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „Lekoma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Lekoma“ ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl nepagrįsto turto (pinigų) gavimo, trečiasis asmuo - T. K..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „Lekoma“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3 120,15 EUR, kuriuos pastarasis gavo nepagrįstai, 73,95 EUR palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi UAB „Lekoma“ buvo iškelta bankroto byla. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. ir nuo šios dienos ieškovo buvęs direktorius T. K. neteko savo įgaliojimų atstovauti ieškovui. 2015 m. rugpjūčio 26 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KIO 2015/20 trečiasis asmuo T. K. išėmė iš ieškovo kasos 3 120,15 EUR ir juos per tris kartus sumokėjo atsakovui, o būtent: 2015 m. rugpjūčio 26 d. – 2 500 EUR; 2015 m. rugpjūčio 28 d. – 83,80 EUR ir 536,35 EUR. Tačiau po bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo ieškovas negalėjo atsakovui mokėti jokių pinigų, t.y. negalėjo vykdyti finansinių prievolių, nes po bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo kreditoriniai reikalavimai dengiami Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovo finansiniai reikalavimai 3 120,15 EUR sumai buvo padengti, pažeidžiant nurodytas teisės normas. Ginčijamų pinigų gavimo negalima paaiškinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu, todėl atsakovas be jokio teisinio pagrindo įgijo ieškovui priklausančias pinigines lėšas. Kadangi atsakovas gera valia ieškovui be pagrindo gautų pinigų negrąžino, todėl 3 120,15 EUR priteistini.

5Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-08-11 nutartimi UAB „Lekoma“ buvo uždrausta parduoti, įkeisti ir kitokiais būdais perleisti jai priklausantį turtą. Ši nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo apskųsta, įsigaliojo nuo jos priėmimo momento, todėl UAB „Lekoma“ vadovas T. K. pažeidė 2015 m. rugpjūčio 11 d. teismo nutartį ir neteisėtai perleido 3 120,15 EUR įmonės lėšų kreditoriui (atsakovui), turėjusiam teisę į savo reikalavimų patenkinimą antrąja eile. Mokėjimai buvo atlikti UAB ,,Lekoma“ vardu bankroto bylos bendrovei iškėlimo stadijoje, galiojant nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą ir UAB ,,Panevėžio bankrotų administravimo biuras“ perėmus bendrovės administravimą. Tačiau įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui T. K. sumokėjo ne kaip UAB „Lekoma“ vadovas, o kaip trečiasis asmuo, CK 6.50 straipsnio pagrindu galintis įvykdyti prievolę už skolininką. Iš kokių lėšų buvo padengtas įsiskolinimas, atsakovui nebuvo žinoma. T. K. įsiskolinimą padengė kaip įmonės kreditorius, o ne kaip UAB „Lekoma“ direktorius, nes, pervesdamas pinigus bei pasirašydamas 2015-09-03 taikos sutartį, sudarytą tarp UAB „Lekoma“ ir atsakovo, jau neturėjo įgaliojimų atstovauti BUAB „Lekoma“, todėl ieškinys negali būti patenkintas, o iš buvusio UAB „Lekoma“ direktoriaus T. K. gali būti priteista bendrovei padaryta žala.

6Trečiasis asmuo T. K. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu visiškai sutinka, nes VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimu pinigus sumokėjo pagal taikos sutartį, kurios pagrindu buvo žadėta nutraukti bankroto bylą UAB „Lekoma“. Įmonės atsiskaitomosios sąskaitos buvo areštuotos, todėl sumokėjo grynais pinigais iš įmonės kasos per AB SEB banką.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas ieškinį reiškia ne dėl žalos atlyginimo, bet nuostolių, patirtų dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, priteisimo (ieškovo buvusio direktoriaus sumokėtos atsakovui sumos grąžinimo). Pažymėjo, kad šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Teismas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius buvo ir yra BUAB „Lekoma“ kreditorius. Todėl teismas padarė išvadą, kad buvo teisinis pagrindas atsakovui gauti iš ieškovo 3 120,15 EUR sumą, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas šiuo atveju negali būti taikomas. Teismas taip pat nurodė, kad nebuvo įrodyta viena iš nepagrįsto praturtėjimo prielaidų, t.y. atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, taip pat konstatavo, kad nėra nustatyta viena iš pagrindinių atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – kaltė. Prašomą priteisti sumą atsakovui sumokėjo UAB „Lekoma“ buvęs direktorius, kuris, pažeisdamas imperatyvias teisės normas - Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, neturėdamas teisės, paėmė iš UAB „Lekoma“ kasos 3 120,15 EUR sumą ir ją sumokėjo atsakovui. Iš to teismas padarė išvadą, kad būtent trečiojo asmens – buvusio UAB „Lekoma“ direktoriaus T. K. veiksmais ieškovui padaryta 3 120,15 EUR dydžio žala, kurią jis ir privalo atlyginti. Tačiau pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu ieškovas atsisakė, todėl ieškinį atmetė.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Lekoma“ prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą iš apelianto gauti ginčijamą sumą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. po to, kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą, negalėjo būti vykdomi jokie mokėjimai iš įmonės sąskaitos, tai yra įstatymo imperatyvi norma, kuri neginčijamai buvo pažeista. Imperatyvios teisės normos pažeidimas yra neteisėti veiksmai, o iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės. Paduodamas ieškinį ieškovas nurodė ieškinio teisinį pagrindą – CK 6.237 str., tačiau teismas pasisakė ir dėl kito galimo ieškinio pagrindo – nepagrįsto praturtėjimo, kuris negali būti taikomas ginčo atveju, kadangi nėra nustatytas atsakovo nesąžiningumas.

9Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra pagrindo.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Apeliacinis skundas atmestinas.

11Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo BUAB „Lekoma“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

12Nagrinėjamoje byloje ieškovas BUAB „Lekoma“ ieškinį reiškė ne dėl žalos atlyginimo, bet nuostolių, patirtų dėl atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus nepagrįsto praturtėjimo, priteisimo. Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovas tvirtina, kad 3 120,15 EUR dydžio sumą atsakovas gavo be jokio pagrindo, dėl to nepagrįstai praturtėjo. Pirmosios instancijos teismas apskųstajame sprendime konstatavo, kad buvo teisinis pagrindas atsakovui gauti iš ieškovo 3 120,15 EUR sumą, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas šiuo atveju negali būti taikomas. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka ir konstatuoja, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą gauti iš ieškovo nurodytą sumą, kadangi UAB „Lekoma“ buvo skolinga VSD Fondo biudžetui, ką patvirtina ir atsakovo 2015-10-06 raštas Nr. (8.2) 3-112047 dėl UAB „Lekoma“ kreditoriaus finansinio reikalavimo, pateiktas ieškovo bankroto administratoriui. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi BUAB „Lekoma“ bankroto byloje patvirtino šios bendrovės kreditorių reikalavimus, tarp kurių – ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus kreditorinio reikalavimo suma 1 801,90 EUR.

13Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Todėl esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016). Taigi, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas.

14Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi UAB „Lekoma“ iškėlė bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 24 d. Tačiau dar Vilniaus apygardos teismo 2015-08-11 nutartimi UAB „Lekoma“ buvo uždrausta parduoti, įkeisti ir kitokiais būdais perleisti jai priklausantį turtą. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo apskųsta, įsigaliojo nuo jos priėmimo momento, todėl UAB „Lekoma“ vadovas T. K. pažeidė 2015 m. rugpjūčio 11 d. teismo nutartį ir neteisėtai perleido 3 120,15 EUR įmonės lėšų kreditoriui, turėjusiam teisę į savo reikalavimų patenkinimą antrąja eile. Ginčijami mokėjimai (2015-08-26 sumokėta 2 500 EUR, 2015-08-28 – 83,80 EUR ir 536,35 EUR) buvo atlikti UAB ,,Lekoma“ vardu bankroto bylos bendrovei iškėlimo stadijoje, galiojant nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą ir bankroto administratoriui UAB ,,Panevėžio bankrotų administravimo biuras“ perėmus bendrovės administravimą. Pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai turi veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai ir įstatymas draudžia piktnaudžiauti teise (įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises arba įstatymų saugomus interesus, ar darytų žalą kitiems asmenims), todėl žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Pinigai, buvę įmonės kasoje, buvo bankrutuojančios įmonės turtas, todėl jam, be jokių išimčių, buvo taikomi areštuotam turtui nustatyti apribojimai. Areštuoto turto (pinigų) perdavimu vienam iš kreditorių buvo pažeistos imperatyviosioms įstatymo normos bei padaryta žala bendrovei. Įsiskolinimą atsakovui trečiasis asmuo T. K. sumokėjo ne kaip UAB „Lekoma“ vadovas, o kaip trečias asmuo, CK 6.50 straipsnio pagrindu galintis įvykdyti prievolę už skolininką. Iš kokių lėšų buvo padengtas įsiskolinimas, atsakovui nebuvo žinoma.

15Pagal CK 6.50 straipsnį trečiasis asmuo gali netrukdomas, be papildomo susitarimo su skolininku ir (ar) kreditoriumi sumokėti pastarajam skolą už skolininką. Trečiasis asmuo T. K. įsiskolinimą VSD Fondo biudžetui 2015-08-26 ir 2015-08-28 padengė kaip įmonės kreditorius, o ne kaip UAB „Lekoma“ direktorius, nes, pervesdamas pinigus bei pasirašydamas 2015-09-03 taikos sutartį, sudarytą tarp UAB „Lekoma“ ir atsakovo, jau neturėjo įgaliojimų atstovauti BUAB „Lekoma“. Apeliantas neginčija, kad trečiasis asmuo T. K. atliko neteisėtus veiksmus ir jais padarė apeliantui žalą, tačiau ieškinio dėl žalos atlyginimo buvusiam UAB „Lekoma“ vadovui T. K. nagrinėjamoje byloje nereiškė, pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu apeliantas (ieškovas) atsisakė. Taigi šiuo atveju imperatyvių teisės normų pažeidimas – pinigų išmokėjimo būdas, pažeidžiant ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p., 3 p. nuostatas, nepaneigia fakto, kad egzistavo teisinis pagrindas sumokėti skolą atsakovui, todėl CK 6.237–6.242 straipsnių nuostatos ginčo teisiniams santykiams negali būti taikomos.

16Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

17Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

18Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Nutarė

19Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai