Byla e2A-460-372/2018
Dėl skolos priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1968-1022/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui K. D. dėl skolos priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo K. D. priteisti: 1) 144,81 Eur negrąžinto kredito; 2) 12,80 Eur bendros vartojimo kredito kainos; 3) 144,80 Eur mokėjimo palūkanų už naudojimosi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos; 4) 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 5) 15 Eur žyminį mokestį; 6) 48,40 Eur patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą bei kitas bylinėjimosi išlaidas.
  1. Ieškovė nurodė, kad vartojimo kredito davėja UAB „Finansų administravimas“ ir atsakovas 2014 m. liepos 31 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. ( - ). Atsakovui nusprendus pasiskolinti papildomai, buvo sudaryti 2017 m. liepos 31 d. ir 2014 m. rugpjūčio 3 d. vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) priedai, kurie papildė 2014 m. liepos 31 d. vartojimo kredito sutartį. Sutartimi atsakovui buvo suteiktas 86,89 Eur vartojimo kreditas 30 dienų terminui. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 12,80 Eur bendrą vartojimo kredito kainą (palūkanas) sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.
  1. 2017 m. birželio 29 d. tarp UAB „Finansų administravimas“ ir ieškovės buvo sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartis, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į pradinei kreditorei skolingus asmenis. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. liepos 3 d. atsakovui elektroniniu paštu siuntė pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, kartu su reikalavimo perleidimo sutarties kopija. Atsakovas vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų neįvykdė, todėl ieškovė kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir prašo teismo priteisti iš atsakovo susidariusią skolą, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  1. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovas, remiantis sutarties 2.6. punkte numatyta sutarties sudarymo tvarka, atliko sutarties ir sistemos naudojimosi taisyklių nurodytus veiksmus, kuriais patvirtino, jog jis susipažino ir sutinka su sutarties bendrosiomis bei specialiosiomis sąlygomis. Sutarties 3.1. punktu šalys susitarė, kad atsakovas privalo grąžinti vartojimo kredito sumą bei sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą, griežtai laikydamasis sutarties specialiosiose sąlygose nustatyto grafiko. Sutarties 4.1. punktu šalys susitarė, kad už naudojimąsi vartojimo kredito suma atsakovas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra vartojimo kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška sudaro 199,90 proc. Ieškovės reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditorės pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma.
  1. Ieškovė nurodė, kad sutarties 4.4. ir 6.5. punktais šalys susitarė, jog mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra sugrąžinamas. Ieškovė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties nutraukimo skaičiuoja taikydama ne sutartyje įtvirtintą 199,90 proc. bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, bet 114,41 Eur proc. metinę palūkanų normą. Ieškovė šias palūkanas geranoriškai paskaičiavo tik už 319 dienų, nors atsakovas pagal sutartį vėluoja atsiskaityti jau beveik 3 metus. Palūkanos buvo apskaičiuotos taikant formulę: 144,81 Eur negrąžintas vartojimo kreditas x 114,41 proc. sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta metinė palūkanų norma / 365 dienų per metus x 319 dienų po sutarties nutraukimo skaičius. Atsižvelgiant į nurodytus skaičiavimus, atsakovas turi pareigą mokėti ieškovei 144,80 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už naudojimąsi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo K. D. 144,81 Eur negrąžintą kreditą, 12,80 Eur bendrą vartojimo kredito kainą, 14,19 Eur mokėjimo palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 171,80 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 56,92 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
  1. Teismas nurodė, jog kadangi atsakovas neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi nustatytais terminais, neįvykdė savo prievolės ir reikalavimą pareiškusiam naujajam kreditoriui, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, ieškovės pateiktas atsakovo įsiskolinimas pagal sutartį yra pagrįstas šalių pasirašytos sutarties sąlygomis, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 144,81 Eur negrąžinto kredito ir 12,80 Eur nesumokėtą bendrą vartojimo kredito kainą yra pagrįstas ir tenkintinas.
  1. Teismas pažymėjo, kad ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 144,80 Eur mokėjimo palūkanas, t. y. nuostolius. Teismas nurodė, kad nors šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, įstatymas suteikia teismui teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Teismas akcentavo, jog neturi leisti vienai sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų. Tai ypač svarbu, kai ginčas yra kilęs iš vartojimo sutarties.
  1. Teismas nurodė, kad nustatydamas, ar pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti bei spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros.
  1. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis taipogi negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Teismas pažymėjo, jog norėdama, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, ieškovė privalėjo juos įrodyti. Ieškovė tokių įrodymų nepateikė, todėl jai priteistini 14,19 Eur dydžio nuostoliai (157,61 Eur x 0,05 proc. x 180 d.), o likusioje dalyje ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
  1. Teismas nurodė, kad ieškovei iš atsakovo, proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

8III. Apeliacinio skundo esmė

9

  1. Skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių, ieškovė (apeliantė) UAB „Legal Balance“ prašo: 1) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos ir priteisti ieškovei (apeliantei) 144,80 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos; 2) pakeisti teismo sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei (apeliantei) iš atsakovo 63,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; 3) kitą Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; 4) priteisti iš atsakovo 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
  1. Ieškovė (apeliantė) nurodė, kad teismo neprašė priteisti nei netesybų, nei kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Ieškovė (apeliantė) ieškinyje aiškiai nurodė, kad prašo priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos sumą, tačiau teismas, neatsižvelgęs į egzistuojančią Lietuvos Respublikos teismų praktiką dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo tvarkos, savo iniciatyva ieškovės (apeliantės) prašytas priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties termino pasibaigimo dienos kvalifikavo kaip netesybas, jas sumažino bei dalį priteisė.
  1. Teismas netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl prašomų sumų priteisimo. Teismas preziumavo faktą, kad visais atvejais palūkanos, kurios skaičiuojamos po kredito grąžinimo termino pabaigos, yra netesybos. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas sutartimi įsipareigojo ne tik grąžinti suteiktą 144,81 Eur vartojimo kreditą, sumokėti 12,80 Eur bendros vartojimo kredito kainos, kurios metinė norma – 199,90 proc., per 30 kalendorinių dienų laikotarpį, bet ir sutarties bendrųjų sąlygų 4.1., 4.4., 6.5. bei 7.1. punktais sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainą, kuri, kaip minėta, sudaro 114,41 proc. Ieškovė (apeliantė) geranoriškai mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties nutraukimo dienos paskaičiavo, taikydama ne sutartyje įtvirtintą 199,90 proc. bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, bet 114,41 proc. metinę palūkanų normą. Po sutarties termino pasibaigimo dienos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos buvo skaičiuojamos toliau. Įstatymai nenumato mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo pabaigos momento, kadangi pagal bendrąją taisyklę laikoma, kad tol, kol atsakovas negrąžina paskolintos vartojimo kredito sumos, jis ja naudojasi ir už šį naudojimąsi kreditoriui privalo mokėti sutartas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
  1. Ieškovė (apeliantė) nurodė, kad teismas neskiria mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, kurios Lietuvos teismų jurisprudencijoje traktuojamos kaip atlygis už naudojimąsi pinigais, paskirties ir netesybų, kurios yra skirtos kompensuoti minimaliems kreditoriaus patirtiems nuostoliams negautų pajamų pavidalu. Teismas prašomas priteisti palūkanas kvalifikuoja kaip netesybas, taip paneigdamas ieškovės (apeliantės) ieškinyje išdėstytus argumentus, sutarties sąlygas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos, jų funkcijų bei netesybų ir palūkanų santykio.
  1. Teismas, spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų ir jų dydžio; smulkus vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės.
  1. Teismas, mažindamas nurodytų mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydį, nepagrįstai rėmėsi VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi ir ieškovės (apeliantės) prašomas priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties nutraukimo prilygino netesyboms. Pažymėjo, kad sutartyje įtvirtinta 199,90 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 114,41 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, teismo negalėjo būti mažinama.
  1. Teismui, kitaip nei kompensuojamųjų palūkanų ar netesybų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, nevykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir, modifikuojant sutartį, mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vertinti kaip sutartines netesybas ir jas mažinti.
  1. Ieškovė (apeliantė) nurodė, kad nustačius, jog jos reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo procesinio sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista nurodant, jog ieškovei (apeliantei) priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuriuo buvo priteistos mokėjimo palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
  1. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės – UAB „Finansų administravimas“ ir atsakovo K. D. 2014 m. liepos 31 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. ( - ), 2014 m. liepos 31 d. ir 2014 m. rugpjūčio 3 d. buvo sudaryti vartojimo kredito sutarties priedai, papildantys 2014 m. liepos 31 d. vartojimo kredito sutartį. Sutartimi atsakovui buvo suteiktas 86,89 Eur vartojimo kreditas 30 dienų terminui. 2017 m. birželio 29 d. tarp pradinės kreditorės ir ieškovės (apeliantės) buvo sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartis, kuria ieškovei (apeliantei) buvo perleistos reikalavimo teisės į UAB „Finansų administravimas“ skolingus asmenis. Atsakovas vartojimo kredito sutarties sąlygų nesilaikė ir suteikto vartojimo kredito bei bendros vartojimo kredito kainos iki sutartyje nustatyto termino negrąžino. Ieškovės (apeliantės) vertinimu, iš atsakovo priteistina ne tik 144,81 Eur negrąžinto vartojimo kredito bei 12,80 Eur bendros vartojimo kredito kainos (pagal sutarties grafiką iki sutarties termino pasibaigimo) suma, bet ir sutarties 4.1. punkte nurodytos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos už naudojimąsi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos (iš viso 144,80 Eur).
  1. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pvz., CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (pvz., CK 6.261 straipsnis) (toliau – kompensuojamosios palūkanos).
  1. Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).
  1. Kreditorius, siekiantis gauti pelną už pinigų perleidimą naudoti skolininkui, turėtų sutartyje nustatyti skolininko pareigą mokėti pelno (mokėjimo) palūkanas; sutarties, kurioje nėra sutarta dėl pelno (mokėjimo) palūkanų ir šių palūkanų mokėjimas nenustatytas įstatymo, pažeidimo atveju kreditorius galėtų reikalauti tik netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų, kurios, atsižvelgiant į kompensuojamąją abiejų institutų paskirtį, būtų įskaitytos viena į kitą, priklausomai nuo to, kuri suma didesnė. Remiantis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4. punkte buvo aptarta palūkanų normos apskaičiavimo bei taikymo sąlygos ir tvarka. 4.1. punktas numatė, jog už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma, ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose (112,30 proc.). 4.4. punkte buvo numatyta, jog palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu nustatytos mokėjimo (pelno) palūkanos, jų skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo (žr. 2012 m. spalio 25 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).
  1. Ieškovė (apeliantė), reikšdama ieškinį, be kitų reikalavimų prašė priteisti 144,81 Eur negrąžinto kredito bei 12,80 Eur bendros vartojimo kredito kainos pagal sutarties grafiką iki sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės (apeliantės) prašymą tenkino ir sprendimu už akių iš atsakovo priteisė 144,81 Eur negrąžinto kredito, taip pat ir vartojimo kredito sutartyje numatytas pelno palūkanas (mokestį už pinigų skolinimą) – 12,80 Eur bendrą vartojimo kredito kainą (pagal sutarties grafiką iki sutarties nutraukimo). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis taip pat gali būti mažinamas, tik vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, o taikant sutarčių teisės normas (pvz. CK 6.223 straipsnis, 6.228 straipsnis).
  1. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, šalių prievoliniai santykiai nepasibaigia, o įgyja naują kokybę: kreditoriui atsiranda teisė reikalauti grąžinti skolą, o skolininkui – pareiga ją grąžinti. Negrąžinus skolos iki nustatyto termino, šalia paskolos teisinių santykių tarp sutarties šalių atsiranda nauji teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės santykiai. Skolininkui neįvykdžius prievolės kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o skolininkas naują pareigą – pareigą atlyginti kreditoriui nuostolius, padarytus prievolės neįvykdymu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/1999). Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2006).
  1. Esant sutarties pažeidimui, pelno palūkanų mokėjimui taikomos specialios CK 6.874 straipsnio nuostatos, o ne CK 6.872 straipsnio nuostatos, kurios reglamentuoja paskolos sutarties vykdymą iki jos pažeidimo ir netaikomos nuo tada, kai pradedamas taikyti specialusis reglamentavimas pagal CK 6.874 straipsnį. Pelno palūkanos iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino mokamos taikant CK 6.872 straipsnį, o praleidus terminą, t. y. paskolos gavėjui pažeidus sutartį, paskolos davėjo pelno praradimas kompensuojamas pagal CK 6.874 straipsnį, kaip specialiąją normą. Praleidus terminą paskolai grąžinti vietoj pelno palūkanų, nustatytų sutartyje ar įstatyme, mokamos kompensuojamosios palūkanos pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį ir vadinamosios procesinės palūkanos, kurias nustato CK 6.37 straipsnio 2 dalis.
  1. Kompensuojamosios palūkanos yra skirtos tik minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti, tačiau kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais; be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę į jų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, norėdama, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, ieškovė (apeliantė) privalėjo juos įrodyti, ieškovė (apeliantė) į bylą tokių įrodymų nepateikė.
  1. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovui neįvykdžius prievolės, ieškovė (apeliantė) įgijo naują teisę – teisę reikalauti atlyginti nuostolius, įgijo teisę į kompensacines palūkanas, kurias ieškovė (apeliantė) paskaičiavo taikydama 114,41 proc. metinę palūkanų normą už 319 dienas.
  1. Kompensuojamųjų palūkanų dydžiai yra nustatyti CK 6.210 straipsnyje. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš jau minėtų CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes nei įstatymines palūkanas; sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002).
  1. Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pabrėžiama, kad, siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sąlygas. Dėl šių priežasčių vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva, nes šios kategorijos bylose teismas yra aktyvus atsižvelgiant į tai, kad vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).
  1. VKĮ 11 straipsnio 2 dalies 11 punkte nustatyta, jog vartojimo kredito sutartyje nurodoma pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos ar palūkanos ir jų apskaičiavimo tvarka. Pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, vadovavosi VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi, kurioje nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojo situacijoje pagrįstai taikė VKĮ nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė (apeliantė) šiuo atveju už tolesnį naudojimąsi pinigais (po vartojimo kredito sutarties nutraukimo) turi teisę reikalauti iš atsakovo palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, o ne mokėjimo (pelno) funkciją.
  1. Nagrinėjamu atveju, skaičiuojant ieškovės (apeliantės) patirtus nuostolius, turi būti vadovaujamasi VKĮ nustatytu tarifu. Kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Kadangi vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama VKĮ nustatytu dydžiu (0,05 proc.), į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas bei kasacinio teismo praktiką, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju kompensuojamosios palūkanos buvo sumažintos pagrįstai – pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškovės (apeliantės) prašomą priteisti sumą (144,80 Eur) laikė kompensacinėmis palūkanomis, pagrįstai vadovavosi VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi ir, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, sumažino ieškovės (apeliantės) reikalaujamus nuostolius iki 14,19 Eur. Teismas mažino susitarimu nustatytas didesnes nei įstatymines palūkanas; sutartinės palūkanos buvo sumažintos, kadangi susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštaravo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.
  1. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniame skunde taip pat prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta – jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šių išlaidų perskaičiuoti.

13Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Nutarė

14Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai