Byla e2A-1872-259/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Mindaugo Šimonio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. Ž. ir S. M. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Consult LT-S“ ieškinį atsakovams D. Ž., S. M. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovė BUAB ,,Consult LT-S“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“, pareikštame ieškinyje prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. Ž. ir S. M. ieškovės naudai 9 527,65 Eur žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2015-12-07 d. nutartimi UAB ,,Consult LT-S“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2015-12-18 d. Minėta nutartimi buvo nustatytas 10 dienų terminas, per kurį įmonės valdymo organai privalėjo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą iki bankroto bylos iškėlimo bei visus dokumentus. Laikotarpiu nuo 2012-06-04 d. iki 2014-12-31 d. įmonės direktoriumi buvo atsakovas D. Ž., kuris perdavė dalį dokumentų, kitą dalį perdavė buvusi įmonės finansininkė. 2015 metų balansą atsiuntė D. Ž., kuriame buvo S. M. parašas. Mano, kad abu atsakovai yra atsakingi už visų įmonės dokumentų perdavimą administratoriui, kad šios pareigos iki galo neįvykdė. Prašė kritiškai vertinti 2015-07-31 d. akcininko S. M. sprendimą dėl transporto priemonių nurašymo. Taip pat nurodė, kad žalos dydis pagrįstas 2014 metų įmonės balansu ir duomenimis iš VĮ „Registrų centras“, o automobilių vertės paskaičiuotos pagal įsigijimo kainą. Lengvasis automobilis „Mercedes Benz 112 CDI“, valstyb. Nr. ( - ) įsigytas 2013-08-23 d. iš AB „Sapolita“, nebuvo įtrauktas į buhalterinę apskaitą, vadinasi nebuvo eksploatuojamas, todėl negalėjo būti nurašytas kaip techniškai netvarkingas ir nusidėvėjęs. Automobilių įsigijimo sutartis pasirašė S. M., kuris buvo AB „Sapolita“ vadovas. Nurodė, kad tarp perduotų buhalterinių dokumentų nebuvo dokumentų dėl minėto ilgalaikio turto nurašymo, tačiau 2015 metų įmonės balanse šio turto jau nebuvo. Mano, kad automobiliai gali būti nurašyti be pagrindo, nurašymo dokumentas bei 2015 metų įmonės balansas kelia abejonių. Taip pat ieškovė nurodė, kad tiek 2014 metų, tiek 2015 metų įmonės balansuose yra nurodytas trumpalaikis turtas, kurį sudaro 4 669,25 Eur išankstinis apmokėjimas Švedijoje įsteigtai įmonei AB ,,Sapolita“, kurios vadovu iki įmonės bankroto buvo S. M., bei 136,26 Eur įmonės AB „Markutsikten“ debitorinis įsiskolinimas. Mano, kad atsakovai nesiėmė jokių priemonių susigrąžinti avansinį mokėjimą, o šiuo metu AB ,,Sapolita’’ yra bankrutavusi ir išregistruota iš įmonių registro, todėl bankroto administratorius nebeturi galimybės reikalauti grąžinti avansinį mokėjimą, be to mano, kad esantys buhalteriniai dokumentai pilnai nepagrindžia avansinio mokėjimo, todėl balanse nurodyta išankstinio apmokėjimo suma ir debitorinis įsiskolinimas, jų nepagrindus ar nesugrąžinus, pripažintini žala įmonei. Pagrįsdama atsakovų solidarią atsakomybę, ieškovė nurodė, kad nuo 2013 metų nei atsakovas D. Ž., įmonės vadovu buvęs iki 2014-12-31 d., nei po to faktinis vadovas ir akcininkas S. M. nesiėmė jokių priemonių dėl skolų susigrąžinimo, kad jų veiksmai nesuderinami su juridinio asmens interesais, kad S. M., sustabdęs įmonės veiklą 2015-07-31 d., turėjo žinoti, kad įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Mano, kad jau tada atsakovai turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau iš perduotų buhalterinių duomenų nėra galimybės konkrečiai nuspręsti apie nemokumo būseną.
  2. Atsakovas S. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis faktiniu įmonės vadovu tapo tik nuo 2015-01-01 d., todėl negali atsakyti už ieškovės nurodytą žalą dėl išankstinio apmokėjimo AB ,,Sapolita“, kurį atliko įmonės vadovas D. Ž. galimai nemokiai įmonei AB ,,Sapolita“, Atsakovo nuomone, jokios žalos padaryta nebuvo, nes automobiliai tiek pagal pagaminimo metus, tiek pagal faktinius duomenis apie jų atgabenimą į Lietuvą, pridavimą į metalo į laužą, vertės neturėjo, tą patvirtina dokumentas iš bankroto bylos – D. Ž. 2015-01-05 d. raštas antstoliui, 2015-07-31 d. vienintelio akcininko sprendimas dėl automobilių nurašymo, 2015 metų balansas, transporto priemonių sunaikinimo pažymėjimai, vienkartinė pervežimo sutartis. Nurodė, kad automobiliai buvo krovininiai, naudojami darbe, jais vežami kroviniai, todėl natūralu, kad buvo nusidėvėję. Šiuo atveju nėra nustatyta civilinės atsakomybės visų sąlygų, t. y. atsakovas S. M. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tarp jo veiksmų ir galimos žalos nėra priežastinio ryšio. Nurodė, kad įmonė kurį laiką dirbo pelningai, sumokėjo daug mokesčių valstybei, elgėsi sąžiningai, tačiau abu atsakovai yra eiliniai statybininkai, todėl kai kurių veiksmų galėjo neatlikti ir dėl išsilavinimo stokos. Nurodė, kad faktiškai S. M. jokių įmonės dokumentų nepriėmė, rašytinių sutarčių ir nebuvo sudaryta, atsižvelgiant į verslo praktiką.
  3. Atsakovas D. Ž. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis neperdavė automobilių baigdamas vadovavimą, nes automobiliai buvo nusidėvėję, nebenaudojami, pasibaigusi techninė apžiūra, tačiau jų sunaikinimo procedūra užsitęsė. Apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo tik 2016 metų kovo mėn. gale, nes dirbo Švedijoje. Tai, kad automobiliai buvo nenaudojami patvirtina ir 2015 metų įmonės turto balansas. Nurodė, kad ieškovė netiksliai nurodė automobilių vertę: vieną - pagal balansinę vertę, o kitą –pagal įsigijimo kainą, nepaskaičiavo realios automobilių vertės, nors jie neturi jokios vertės, nes buvo neeksploatuojami ir nurašyti bei sunaikinti. Atsakovo nuomone, jis dėl automobilių neperdavimo bankroto administratoriui jokių neteisėtų veikslų neatliko. Ieškovė nepagrindė savo ieškinio, pati abejoja dokumentais, kuriais grindžia ieškinį, nesiėmė visų tik jai galimų priemonių gauti papildomus dokumentus iš valstybinių įstaigų, bankų.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas priteisė ieškovei BUAB ,,Consult LT-S“ solidariai iš atsakovų D. Ž. ir S. M. 9 527,65 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016-11-02 d., iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisė iš atsakovų po 107 Eur žyminio mokesčio ir 2,97 Eur pašto išlaidų iš kiekvieno valstybės naudai.
  2. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2015-12-07 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB ,,Consult LT-S“, UAB ,,Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ buvo paskirta bankroto administratoriumi. Minėta teismo nutartimi buvo nustatytas 10 dienų terminas per kurį įmonės valdymo organai privalėjo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Iš pareiškėjos BUAB ,,Consult LT-S“ atstovės, atsakovų atstovų paaiškinimų, rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad ne visi dokumentai yra perduoti bankroto administratoriui dėl to, kad jų iš viso nebuvo sudaryta (pagrindžiantys pirmines operacijas), verslo ryšiai tarp dviejų įmonių (UAB ,,Consult LT-S“ ir AB ,,Sapolita“, kurios vadovu buvo UAB ,,Consult LT-S“ vienintelis akcininkas S. M.) vyko žodinių susitarimų pagrindų. Kokie konkrečiai dokumentai buvo neperduoti bankroto administratoriui pareiškėjos atstovė negalėjo nurodyti, nes dalį įmonės dokumentų perdavė D. Ž., o kitą dalį - įmonei buhalterines paslaugas teikusi įmonė ,,Verslo balansas“. Iš ieškovės, atsakovų atstovų paaiškinimo teismas nustatė, kad iš dalies faktinis dokumentų, turto perdavimas neįvyko, kai įmonės vadovas D. Ž. 2014-12-31 d. nustojo eiti savo pareigas, išskyrus antspaudą.
  3. Teismas, analizuodamas, ar dalies dokumentų neperdavimas sąlygojo ieškovės nurodytos žalos atsiradimą, iš VĮ ,,Registrų centras“ duomenų nustatė, kad UAB ,,Consult LT-S“ vardu buvo įregistruoti du automobiliai: „Mercedes Benz 108 CDI“ 2000 metų gamybos ir „Mercedes Benz 112 CDI“ 2002 metų gamybos. Abu automobiliai 2013-08-23 d. įsigyti iš AB ,,Sapolita“, tačiau 2014 metų įmonės balanse nurodytas tik vienas automobilis – „Mercedes Benz 108 CDI“ 2000 metų gamybos. 2015 metų įmonės balanse šis automobilis jau nenurodytas. Byloje pateikti duomenys apie 2015-07-31 d. akcininko S. M. sprendimą dėl transporto priemonių nurašymo bei duomenys, kad automobiliai 2016-03-17 d., po bankroto bylos iškėlimo, buvo priduoti į metalo laužą kaip nusidėvėję ir netinkami eksploatavimui. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į atsakovo S. M. procesiniuose dokumentuose dėstomą poziciją, kad jis neturėjo pareigos perduoti įmonės dokumentų, sudarytų iki 2014-12-31 d., nes jie jam nebuvo perduoti, ir pripažįstant, kad jis 2015-07-31 d. sudarė automobilių nurašymo aktą, tačiau jo neperdavė bankroto administratoriui, liko neaiškios šio akto sudarymo ir byloje atsiradimo aplinkybės. Nurodė, kad jei ir būtų automobilių nurašymo faktas pagrįstas, tolesnė jų sunaikinimo procedūra neturėjo būti tęsiama be bankroto administratoriaus sutikimo, nes įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, be teismo leidimo draudžiama turtą parduoti, išnuomoti, įkeisti, juo laiduoti, garantuoti kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti (perduoti), juo labiau, kad iki tol bankroto administratorius nebuvo informuotas apie automobilių nurašymą. Iš 2015-12-14 d. vienkartinės pervežimo sutarties Nr. JB 150137.1 teismas nustatė, kad galimai 2015-12-15-18 d. D. Ž. iniciatyva automobiliai buvo pakrauti ir išvežti į Kretingą, 2016-03-17 d. buvo sunaikinti, o 2016-05-31 d. sunaikinimo pažymėjimų pagrindu išduoti kasos išlaidų orderiai S. M., kuriuose nurodyta, jog už vieną sunaikintą automobilį išmokėtas 1 euras. Teismas pažymėjo, kad apie įmonės bankroto bylos nagrinėjimą buvo paskelbta viešo paskelbimo būdu 2015-11-24 d., atsakovas D. Ž. 2016-03-20 d. sudarė atstovavimo sutartį dėl paskirtos baudos panaikinimo, 2016-03-22 d. atvyko pas bankroto administratorių ir perdavė dalį įmonės dokumentų, praėjus kelioms dienoms po automobilių sunaikinimo, t. y. atliko faktinio vadovo pareigas. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovai žinojo apie bankroto bylos iškėlimą ir reikalavimą perduoti turtą ir dokumentus, automobilius atiduodant sunaikinimui. Iš nustatytų faktinių aplinkybių, remdamasis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 6 dalies nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad abu atsakovai buvo atsakingi už savalaikį dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui.
  4. Pasisakydamas dėl žalos dydžio teismas nurodė, kad ieškovė grindžia dalį žalos dydžio remdamasi 2014 metų balanse ir automobilio įsigijimo dokumente nurodytomis vertėmis, dviejų automobilių vertę nurodė 4 722,14 Eur. Atsakovai pateikė eksploatuoti netinkamų transporto priemonių sunaikinimo pažymėjimus, teigdami, kad minėtas turtas yra bevertis. Esant abejonėms dėl automobilių tinkamumo eksploatacijai, jų vertės nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, atsakovai nepateikė papildomų įrodymų, todėl teismas, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, padarė išvadą, kad ieškovės pateikti įrodymai dėl automobilių vertės labiau atitinka realią automobilių vertę, atsižvelgiant ir į viešus rinkos duomenis. Pažymėjo, kad automobiliai perduoti išmontavimui ir sunaikinimui po bankroto bylos iškėlimo, todėl transporto priemonių sunaikinimo pažymėjimus vertino kritiškai ir jais nesirėmė (CPK 178 str.).
  5. Vertindamas įmonės finansinę būklę automobilių nurašymo metu, t. y. 2015-07-31 d., pagal 2014-2015 metų įmonės balansus, teismas nurodė, kad jau tada buvo akivaizdu, kad įmonė turi skolų, yra nemoki, todėl bet kokie veiksmai mažinantys turtą, galimai be pagrindo, vertinami kaip priešingi įmonės interesams. Todėl padarė išvadą, kad atsakovai vykdė galimai nepagrįstą turto nurašymą, įmonei esant galimai nemokiai, tuo mažindami įmonės turtą bei kreditorinių įsipareigojimų įvykdymą, likus pusei metų iki bankroto bylos iškėlimo.
  6. Dėl solidarios atsakovų atsakomybės teismas laikė svarbia tą aplinkybę, kad automobiliai buvo naudojami abiejų atsakovų Švedijoje, ir nėra duomenų, kad jie būtų perduoti akcininkui S. M., tačiau tai, teismo vertinimu, nepaneigia abiejų pareigos perduoti turtą bankroto administratoriui. Teismas nurodė, kad atsakovas D. Ž., būdamas įmonės vadovu, 2013-11-16 d. atliko išankstinį apmokėjimą Švedijoje įsteigtai įmonei AB ,,Sapolita” , kuri galimai tuo metu buvo nemoki, nes ši įmonė (šalys neginčija) nustojo veikti 2014-01-16 d. Pažymėjo, kad įmonės Švedijoje vadovu buvo UAB ,,Consult LT-S” vienintelis akcininkas S. M. Iš ieškovės atstovės paaiškinimo, pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad nėra pakankamai buhalterinių dokumentų, pagrindžiančių pastarosios finansinės operacijos teisėtumą, nėra pateikti pirminiai apskaitos dokumentai, nebuvo imtasi jokių priemonių skolai susigrąžinti, todėl padarė išvadą, kad avansinis mokėjimas sukėlė žalą įmonei, už kurią atsakingas buvęs įmonės vadovas tuo laikotarpiu D. Ž., taip pat atsakingas ir atsakovas S. M., kurio įmonė galimai gavo avansinį mokėjimą, ir kuris žinojo apie įmonės ,,Consult LT-S” finansinę padėtį, nes buvo jos vienintelis akcininkas, o nuo 2015-01-01 d. atsakingas už įmonės veiklą. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti kiekvieno atsakovo neteisėtų veiksmų įtakos dalies žalos atsiradime, tačiau esant abiejų atsakovų neteisėtiems veiksmams dėl žalos, susijusios su avansiniu mokėjimu, teismas sprendė, kad ieškovės prašomas žalos dydis priteistinas solidariai iš abiejų atsakovų.

7III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

8

  1. Apeliaciniame skunde atsakovas D. Ž. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad D. Ž. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, nepagrįstai sprendė dėl žalos kilimo fakto, jos dydžio, nepagrindė priežastinio ryšio tarp veiksmų ir galimos žalos, bei netinkamai taikė solidariąją atsakomybę, t. y. teismas nenustatė visų būtinų sąlygų civilinės atsakomybės buvusiam vadovui taikymui. Ieškovo atstovas žalą kildina iš dviejų aplinkybių: įmonė nurašė nusidėvėjusius automobilius; įmonė neatgavo avansinės įmokos iš bankrutavusio juridinio asmens. Pirma, automobiliai buvo beverčiai, ir jų nurašymas negalėjo sukelti žalos įmonei, antra, D. Ž. neatliko jokių neteisėtų veiksmų dėl įmonės turto nurašymo ir/ar sunaikinimo, trečia - nenustačius neteisėtų veiksmų neegzistuoja ir kitos būtinos sąlygos dėl atsakomybės vadovui taikymo - priežastinis ryšys ir kaltė, todėl buvusiam vadovui negali kilti atsakomybė dėl automobilių nurašymo. Įmonė 2013 metais įsigijo du automobilius - Mercedes Benz markės autobusiukus. Vienas iš jų įsigijimo metu buvo 13 metų senumo, kitas - 10 metų. Abu šie automobiliai buvo naudojami įmonės veikloje, t. y. nuolatos važinėjo iš Lietuvos į Švediją, kur įmonė vykdė statybos darbus įvairiuose objektuose. Tokiu būdu ir taip nenauji automobiliai nusidėvėjo, baigėsi technikinės apžiūros bilietai, draudimas. Šios aplinkybės buvo užfiksuotos ir VĮ "Regitra" pažymose, pateiktose ieškovės atstovo. Kaip minėjo ir įmonės buvęs vadovas, ir vienintelis akcininkas, automobilių taisyti ir tvarkyti tam, kad iš naujo būtų praeita technikinė apžiūra ir papildomai apdrausti automobilių įmonei finansiškai visiškai neapsimokėjo. Be to, 2014-ųjų pabaigoje įmonė veiklos faktiškai nebevykdė, todėl akcininkas 2015 m. liepos mėnesį priėmė sprendimą dėl automobilių nurašymo ir 2016-03-17 d. jie buvo priduoti į metalo laužą. Įmonės akcininkas turėjo teisę nurašyti nusidėvėjusius ir nebetinkamus naudoti automobilius ir jo veiksmuose, apelianto manymu, nebuvo jokių neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų. Dėl šios priežasties negalėjo atsirasti ir nurodoma žala įmonei.
    2. Teismas pripažino esant abejonių dėl automobilių vertės, tačiau šių abejonių nepašalino, o sprendė, kad ieškovės įrodymai dėl vertės atitinka realią automobilių vertę, atsižvelgiant į viešus rinkos duomenis. Su tokiomis teismo išvadomis apeliantas nesutinka, kadangi teismas nenurodė, kokiais viešais rinkos duomenimis vadovaujasi. Vieną automobilį vertina pagal balanse įrašytą vertę, o kitą automobilį - pagal įsigijimo vertę. Nors pastarasis, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu ir nebuvo įtrauktas į apskaitą, tačiau automobilis buvo registruotas įmonės vardu ir jie abu buvo naudojami veiklos vykdymui, abu buvo transportuoti atgal iš Švedijos, tą patvirtina ir byloje esantys dokumentai bei teismo metu nustatytos aplinkybės. Taigi, jog abu automobiliai buvo nusidėvėję, todėl teismas neteisingai įvertino vieną iš automobilių pagal įsigijimo vertę. Apelianto nuomone vien faktas, jog vienas iš automobilių nebuvo įtrauktas į įmonės apskaitą, nors ir pažeidžiantis buhalterinių įstatymų normas, savaime nereiškia, kad automobilis nebuvo naudojamas, nenusidėvėjo ar negalėjo tapti neeksploatuojamu. Teismas šį faktą įvertino formaliai, remdamasis vien tik ieškovo atstovės paaiškinimais, o ne įrodymų visuma. Nustatinėjant žalą, turėtų būti vadovaujamasis realia būkle, kuri buvo bevertė ir ieškovas nepateikė priešingų duomenų. Jau vien pažymėjimai apie pridavimą sunaikinti transporto priemones rodo, kad automobiliai buvo netinkami eksploatuoti.
    3. Automobiliai buvo nurašyti bendrovės akcininko S. M. 2015-07-31 d. sprendimu. Teismas šio dokumento nevertino, kadangi šis sprendimas nebuvo pateiktas bankroto administratoriui. Byloje net nebuvo ginčo, kad akcininkas iš tikrųjų nusprendė šiuos automobilius nurašyti ir priduoti į metalo laužo supirkimo įmonę. Tiek akcininkas S. M., tiek jo atstovas bylos metu nuosekliai teigė, kad automobiliai buvo seni, įmonėje nebenaudojami, kadangi įmonė veiklos faktiškai jau nebevykdė, finansiškai nebuvo naudinga automobilių remontuoti, buvo pasibaigęs technikinės apžiūros galiojimas, automobiliai buvo nedrausti ir šios aplinkybės buvo patvirtintos į bylą pateiktais dokumentais, todėl faktas, kad sprendimas nebuvo pateiktas administratoriui yra teisiškai nereikšmingas, kadangi akcininkas turėjo teisę nurašyti nusidėvėjusias transporto priemones.
    4. Automobilių sunaikinimo metu apeliantas nebebuvo įmonės direktorius, direktoriaus pareigas nustojo eiti 2014-12-31 d., o sprendimą dėl jų nurašymo priėmė akcininkas S. M. jau 2015-07-31 d., automobiliai pristatyti į metalo laužą superkančią įmonę 2016 m. kovo mėnesį. Todėl teismas neteisingai vertino įrodymus ir nustatė, kad už automobilių nurašymą yra atsakingas buvęs vadovas, kadangi šią aplinkybę paneigia byloje esantys dokumentai.
    5. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, jog buvęs vadovas D. Ž. atliko neteisėtus veiksmus vien dėl to, kad 2013 m. lapkričio mėnesį atliko avansinę įmoką galimai nemokiai AB „Sapolita“, nes nebuvo nustatyti jokie konkretūs buvusio vadovo pareigų pažeidimai ar akivaizdus protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimas ar suteiktų įgaliojimų viršijimas. Taip pat nebuvo konstatuota ir buvusio vadovo tyčia, siekiant pažeisti kreditorių interesus, todėl teismas, apręsdamas dėl civilinės ir dar solidariosios atsakomybės taikymo kartu su akcininku, priėmė neteisingą sprendimą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad avansinės įmokos išieškojimas yra negalimas. Bankroto administratorius nurodė, jog nesikreipė ir net neketino kreiptis į AB „Sapolita“ ar jos bankroto procedūrą vykdantį administratorių, neieškojo informacijos bankuose, reikalavimą grindė vien tik akcininko ir buvusio direktoriaus pareigos perduoti visus dokumentus bankroto administratoriui pažeidimu. Apelianto nuomone, avansinės įmokos faktas pats savaime nereiškia žalos kilimo fakto. Kaip atsakovai nurodė ir bylos nagrinėjimo metu, AB „Sapolita“ tarpininkavo įdarbinant UAB "Conusl LT-S" darbuotojus Švedijos statybos objektuose. Avansinės įmokos yra įprasta verslo praktika statybų paslaugų kokybės garantui. Vien faktas, kad avansinė įmoka buvo pervesta ir/ar liko negrąžinta UAB "Consult LT-S" dėl tarpininkaujančios įmonės bankroto negali būti pakankamas pagrindas buvusio vadovo civilinei atsakomybei konstatuoti. Ieškovas rėmėsi vien išrašu iš apskaitos dokumentų, tačiau apelianto nuomone, šis buhalterinis įrašas negali būti pakankamu įrodymu, lemiančiu vadovo atsakomybę. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad avansinė įmoka bendrovei nebuvo grąžinta būtent dėl neteisėtų buvusio vadovo veiksmų. Net jeigu UAB "Consult LT-S" įgijo reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, savaime nereiškia, jog faktas, kad vadovas šios teisės neįgyvendino, nulėmė kokį nors žalos atsiradimą įmonei.
    6. AB „Sapolita“ skolos susidarė 2013 metų gale, o 2014 metų pradžioje ji nustojo veikusi bei buvo išregistruota. Ieškovė nurodė, jog dėl to, kad D. Ž. nesikreipė dėl skolos išieškojimo, susidarė žala įmonei. Tačiau ir šiuo atveju turi būti nustatyti vadovo neteisėti veiksmai, jo kaltė, siekis ir tyčia ar akivaizdžiai didelis aplaidumas, neprotingai didelių nuostolių bendrovei atsiradimo rizikos prisiėmimas, bei priežastinis ryšys, kokie būtent konkretūs veiksmai nulėmė atitinkamo dydžio žalos atsiradimą. Apelianto nuomone, ieškovės atstovo teiginiai, kad nei D. Ž., nei S. M. dėl minėtos skolos išieškojimo nesikreipė į teismą, yra teisiškai nereikšmingi. Visų pirma, viena skola sudaro 4 669,25 Eur, o kita - 136,26 Eur. Dėl šių skolų priteisimo būtų reikėję kreiptis į teismą Švedijos Karalystėje, kurioje teisinės pagalbos įkainiai yra tikrai didesni negu Lietuvoje, o įmonei, turinčiai finansinių problemų, tokios išlaidos galėjo būti nepakeliama finansine našta. Be to, byloje nėra duomenų, ar pvz. nebuvo ginčo tarp šalių (UAB "Consult LT-S“ ir AB „Sapolita“ ar galutinio užsakovo) dėl statybos darbų (kokybės ir pan.). Šiuo atveju nebuvo nustatyta, jog pvz. vadovui ar akcininkui kreipusis į teismą dėl avansinės įmokos grąžinimo, avansinė įmoka neabejotinai būtų buvusi grąžinta bendrovei. Kaip tik priešingai - bylos aplinkybių visuma (AB „Sapolita“ bankrutavo, teismas būtų buvęs Švedijos Karalystėje) rodo, jog labiau tikėtina, jog šios avansinės įmokos priteisimas ar išieškojimas būtų nesėkmingas, kaip nurodė ir pats bankroto administratorius prašyme dėl supaprastinto bankroto procedūros taikymo.
    7. Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. Apelianto nuomone, šioje byloje, jeigu net teismas spręstų dėl žalos kilimo fakto buvimo, būtų galima aiškiai atskirti ir nustatyti žalos dalis ir priskirti jas konkretiems asmenims, todėl solidari atsakomybė šiuo atveju negalima. Automobiliai buvo nurašyti ir sunaikinti D. Ž. jau nesant bendrovės vadovu, todėl šioje dalyje neturėtų būti taikoma solidarioji atsakomybė. Avansinė įmoka, nors ir buvo bendrovei negrąžinta periodu, kai D. Ž. dar buvo įmonės vadovu, tačiau apeliantas iš esmės ginčija žalos kilimo faktą, laikosi pozicijos, jog nebuvo nustatyti jo neteisėti veiksmai ir neįrodytas priežastinis ryšys, todėl solidarioji atsakomybė šiuo atveju taip pat neturėtų būti taikoma. Be to, pagal deliktinės atsakomybės taikymo taisykles, priežastinį ryšį tarp neteisėtus veiksmus atlikusio asmens veiksmų ir žalos turi įrodyti ieškovas. Ši ieškovo pareiga kyla ir iš CPK 178 straipsnio normos. Apelianto nuomone, jis, kaip buvęs vadovas, iš viso neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir ieškovė neįrodė priešingai, todėl priežastinio ryšio prezumpcija šiuo atveju netaikytina, vadinasi, turi būti įrodinėjama, tačiau ieškovė jokių įrodymų nepateikė, todėl solidarioji atsakomybė neturėtų būti taikoma.
  2. Apeliaciniame skunde atsakovas S. M. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai ištyrė ir vertino byloje esančius duomenis, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas ir dėl šių pažeidimų buvo neteisingai išspręsta byla. Ieškovė nurodo du epizodus, dėl kurių jos manymu, buvo padaryta žala: automobilių nurašymas ir avansinės įmokos negrąžinimas bendrovei. Apelianto nuomone, teismas nenustatė kuriame iš epizodų: automobilių nurašyme ir avansinės įmokos sumokėjime kuris iš atsakovų galimai atliko neteisėtus veiksmus ir nenustatė kiekvieno iš atsakovų statuso - t. y. kuris konkrečiai atsakovas kokiu būdu veikė - kaip bendrovės vadovas ar kaip bendrovės akcininkas, ir nepagrįstai nustatė atsakomybę abiem atsakovams solidariai.
    2. Dėl bendrovės dokumentų perdavimo bankroto administratoriui. Kaip buvo išsiaiškinta bylos metu, S. M. buvęs bendrovės vadovas D. Ž. po to, kai nustojo eiti bendrovės vadovo pareigas, perdavė tik antspaudą. Kitų bendrovės dokumentų priėmimo - perdavimo aktas nebuvo sudarytas. Kaip bylos posėdžio metu nurodė atsakovo D. Ž. atstovė, jis visus dokumentus perdavė bendrovės apskaitą tvarkiusios įmonės UAB "Verslo balansas" buhalterei. Kokių būtent dokumentų buhalterė neperdavė, administratoriaus atstovė negalėjo nurodyti, šias aplinkybes užfiksavo ir teismas. Apeliantas S. M. nuosekliai teigė, jog išskyrus antspaudą, iš buvusio bendrovės vadovo jokių dokumentų negavo, todėl tiesiog fiziškai negalėjo perduoti dokumentų administratoriui. Kadangi bylos ginčas yra grindžiamas būtent žalos dėl neperduotų dokumentų atsiradimo faktu, teismas turėjo pašalinti įmanomas abejones dėl minimų dokumentų nepateikimo, tačiau šių abejonių nepašalino. Be to, nuo 2014-12-31 d. bendrovė veiklos nebevykdė, todėl jokių naujų ūkinių operacijų ar jas pagrindžiančių dokumentų bendrovėje negalėjo naujai atsirasti. Jeigu teismas sprendžia, jog apeliantas S. M. buvo įmonės vadovu de facto nuo 2015-01-01 d., jis, kaip vadovas, nevykdė veiklos ir jos nefiksavo jokiais dokumentais, išskyrus automobilių nurašymą, todėl bendrovėje naujų dokumentų faktiškai neatsirado, kuriuos S. M. būtų galėjęs perduoti administratoriui. Šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktų bedrovės 2014 ir 2015 metų balansų duomenys. Dėl šių priežasčių S. M. negalėtų būti laikomas atsakingu už dokumentų, kuriuos administratorius galimai galėjo gauti iš UAB „Verslo balansas", neperdavimą administratoriui.
    3. Dėl automobilių nurašymo. 2015-12-31 d. balansas, kurį pasirašė apeliantas S. M., patvirtina, kad automobiliai buvo nurašyti ir išregistruoti iš transporto priemonių registro gerokai anksčiau, negu bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Vadovaujantis LR ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktu, bendrovės vadovui kyla pareiga bankroto administratoriui perduoti tik tą turtą, kuris nurodytas balanse, sudarytame nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną. Kaip matyti iš byloje esančio balanso, turto, kurį administratorius reikalauja perduoti, 2015-12-22 d. bendrovė nebeturėjo. Vien tik tas faktas, jog automobiliai buvo priduoti į metalo laužą superkančią įmonę 2016-03-17 d., nepaneigia balanso duomenų, kurie liudija, jog automobiliai buvo nurašyti ir iš įmonės balanso išbraukti gerokai anksčiau, todėl apeliantui S. M. nekilo pareiga perduoti minimą turtą administratoriui, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti ir S. M. neteisėtų veiksmų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo D. Ž. atstovė taip pat teigė, jog automobiliai buvo netinkami naudoti, išregistruoti iš galinčių dalyvauti eisme automobilių apskaitos, bei priduoti į metalo laužą kaip netinkami eksploatuoti. Teismas nepagrįstai konstatavo S. M. neteisėtus veiksmus, kadangi apeliantas, kaip akcininkas ar vadovas de focto nepažeidė teisės aktuose nustatytų pareigų, jis turėjo teisę nurašyti atitinkamos būklės transporto priemones ir šiuo savo kompetencijos neviršijo. Nesant neteisėtiems veiksmams, nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinio ryšio. Apeliantas taip pat nesutinka dėl teismo nustatytos automobilių vertės. Mano, jog turėjo būti nustatyta reali transporto priemonių vertė. Tačiau apeliantas nuomone, automobiliai buvo beverčiai, todėl jų nurašymas, nors formaliai ir atliktas pažeidžiant nurašymo tvarką, negalėjo sukelti žalos įmonei. Antra, byloje esančių įrodymų visuma leidžia labiau tikėti, jog automobiliai buvo netinkami eksploatuoti, todėl vertės neturėjo.
    4. Dėl avansinės įmokos. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, jog dėl avansinės įmokos buvo padaryta žala įmonei, jog žala padaryta neteisėtais S. M. veiksmais, nenustatė nei S. M. konkrečių veiksmų, nei priežastinio ryšio ir S. M. kaltės. Be to, solidari atsakomybė taip pat negalima, kadangi šiame epizode galima aiškiai atskirti abiejų atsakovų veiksmus bei statusą ir tą padaryti įpareigoja laiko faktorius, pagal kurį aiškiai matyti, jog šiuo epizodu bendrovei atstovavo vadovas D. Ž., ir visi byloje esantys duomenys tai patvirtina, bei nuginčyti nebuvo. Teismas neteisingai vertino žalos atsiradimo faktą ir visiškai nesprendė dėl žalos pagal šį epizodą rūšies. Teismas, spręsdamas, jog avansinė įmoka yra žala, visiškai nenustatinėjo ir šios žalos formos, t. y. neįvertino, jog atitinkama įmoka galėtų būti vertinama tik kaip netiesioginiai nuostoliai, todėl netinkamai pritaikė ir tokio žalos nustatymui būtinus kriterijus. Bylos duomenys liudija, jog avansinė įmoka AB „Sapolita“ buvo pervesta buvusio vadovo D. Ž. vadovavimo bendrovei metu - t. y. 2013 m. lapkričio mėnesį. Akcininkas (apeliantas) neturėjo kompetencijos atlikti mokėjimo pavedimus ir/ar veikti įmonės vardu, todėl sprendžiant dėl avansinės įmokos epizodo, apeliantui neturėtų būti taikoma civilinė atsakomybė, nei solidariai su buvusiu vadovu, nei atskirai. Ieškovė žalos kilimo faktą įrodinėja tik duomenimis, įrašytais bendrovės balanse. Apelianto nuomone, atitinkamas įrašas negalėtų būti pakankamu įrodymu, kad avansinės įmokos sumokėjimas/jos neatgavimas iš viso galėtų būti vertinama kaip žala, kad S. M. galimai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir žalos, kad S. M. kaltas dėl minimos žalos įmonėje susidarymo. Nesant visus sąlygų, būtinų civilinės atsakomybės taikymui, teismas priėmė neteisingą sprendimą. Nesant nustatytiems neteisėtiems apelianto S. M. veiksmams, kaltė taipogi negali būti preziumuojama. Ieškovo atstovas teigia, kad atsakovų neteisėti veiksmai (galimas turto iššvaistymas)/neveikimas (įmonės dokumentų neperdavimas) tiesiogiai sąlygoja atsiradusią žalą - 9 527,65 Eur, tačiau konkrečiai nenurodė nei neteisėtų veiksmų, nei kokio konkrečiu priežastiniu ryšiu jie susiję su konkrečia, atitinkamo dydžio žala. Manytina, jog toks pagrindimas nėra pakankamas priežastinio ryšio įrodymui, kas sąlygoja, ieškinio reikalavimų neatitikimą visoms žalos taikymo sąlygoms.
    5. Dėl solidariosios atsakomybės. Teismas atsakovams taikė solidariąją civilinę atsakomybę, tačiau apelianto nuomone, teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.6 straipsnio 3 dalies, 6.279 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą (CK 6.279 straipsnio 1 dalis) taikoma tik nustačius, kad buvo bendri atsakovų veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2010; 2010 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju nebuvo bendrų veiksmų - vienas atsakovų buvo bendrovės vadovas periodu iki 2014-12-31 d., kitas atsakovas tuo periodu buvo bendrovės akcininkas, o nuo 2015-01-01 d. veikė kaip bendrovės vadovas de facto. Laiko atžvilgiu galima tinkamai atskirti kiekvieno iš atsakovų statusą skirtingais laikotarpiais, taigi, teoriškai galima tik dalinė kiekvieno jų atsakomybė.
  3. Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovė UAB „Consult LT-S“ prašo atsakovų apeliacinius skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui. Bankroto administratoriui iki šiol nėra perduoti visi BUAB „Consult LT-S“ dokumentai, tarp jų ir įmonės antspaudas. D. Ž. apeliaciniame skunde pripažįsta, kad kreipėsi į UAB „Consult LT-S” buhalterę ir pats pristatė iš jos gautus įmonės dokumentus bankroto administratoriui, todėl visiškai nelogiškas ir nepagrįstas yra D. Ž. teiginys, kad BUAB „Consult LT-S” dokumentai yra likę pas buhalterę. Bankroto administratorius susisiekė su UAB „Verslo balansas“ buhaltere V. Š., kuri el. paštu atsiuntė kelis visuotinio akcininkų susirinkimo protokolus, 2012 m. balansą, 2014 m. finansinės atskaitomybės aiškinamąjį raštą bei akcininko sprendimą sustabdyti įmonės veiklą, iš kurių nei vienas nebuvo pasirašytas. Minėtų dokumentų atspausdintus variantus perdavė bankroto administratoriui ir D. Ž., todėl vien ta aplinkybė, kad teismo posėdžio metu ieškovo atstovė tiksliai neišvardijo buhalterės persiųstų dokumentų, nėra pakankamas pagrindas teismo sprendimui panaikinti. Priešingai negu teigia atsakovai apeliaciniuose skunduose, teismas užfiksavo kokie BUAB „Consult LT-S“ dokumentai nebuvo perduoti bankroto administratoriui (2017-03-14 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 29 min. 51 sek. iki 31 min. 42 sek.). Tuo tarpu kokie dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui yra užfiksuota dokumentų perdavimo - priėmimo aktuose, pridėtuose prie ieškinio. Atsakovai iš esmės nei teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nei jų atstovai teismo posėdžio metu neneigė, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi BUAB „Consult LT-S“ dokumentai, tik ginčijo kiekvienam iš jų tenkančią pareigą tinkamai juos perduoti bankroto administratoriui. Paskutiniu UAB „Consult LT-S“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2012-06-04 d. iki 2014-12-31 d. buvo D. Ž.. Kadangi S. M., būdamas vieninteliu UAB „Consult LT-S“ akcininku, atleidęs įmonės vadovą iš pareigų ir turėdamas išimtinę įstatymo jam suteiktą teisę (LR Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalis) rinkti Įmonės vadovą, to nepadarė, t. y. naujo įmonės vadovo nepaskyrė (faktiškai pats vykdė vadovo pareigas) bei nepasirūpino tinkamu Įmonės dokumentų perėmimu iš atleisto vadovo bei jų perdavimu bankroto administratoriui, už įmonės dokumentu praradimą ir neperdavimą bankroto administratoriui, yra atsakingi abu atsakovai.
    2. Dėl civilinės atsakomybės taikymo. Atsakovams atsakomybė kyla dėl dviejų įstatyme nustatytų pareigų pažeidimo - įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalis 1 punktas) ir vadovo pareigos rūpintis įmonės finansine atskaitomybe pažeidimą, kurios turinys detalizuojamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punkte, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnyje. Neteisėti atsakovų veiksmai pasireiškė įmonės turto ir visų privalomų įmonės veiklos apskaitos dokumentų neišsaugojimu ir (ar) neperdavimu bankroto administratoriui, kas yra privaloma pagal IBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą ir nustatyta Kauno apygardos teismo 2015-12-07 d. nutartimi. Šie veiksmai sudaro imperatyvų, įtvirtintą ĮBĮ, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme, Buhalterinės apskaitos įstatyme pažeidimą. Atsakovai nepateikė pirminių finansinių dokumentų bankroto administratoriui, dokumentai galėjo būti neperduoti ir dėl to, kad buvo netinkamai tvarkomi ir dėl to prarasti, ir (ar) todėl, kad atsakovai nevykdė ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatytos pareigos perduoti bendrovės dokumentus bankroto administratoriui. Atsakovų neteisėti veiksmai tiesiogiai sąlygoja atsiradusią žalą - nėra bankrutuojančios įmonės turto už 9 527,65 Eur. Vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, atsakovų kaltė preziumuojama.
    3. Priešingai negu teigia D. Ž. apeliaciniame skunde, netinkamas (aplaidus) įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas, dokumentų neišsaugojimas ir/arba sunaikinimas negali būti laikomas paprastu neatsargumu, susijusiu su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika. Kaip buvo minėta anksčiau įmonės buhalterinė apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas, todėl įmonės valdymo organų pareigos tinkamai vesti turto apskaitą ir išsaugoti apskaitos dokumentus nevykdymas negali būti pateisintas neatsargumu ir/ar ūkinės komercinės veiklos rizika. Todėl priešingai, negu nurodo atsakovai, verslo sprendimų priėmimo taisyklė šiuo atveju netaikoma. Pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovų fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimo faktą, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį ryšį ir, kadangi atsakovai nepaneigė kaltės prezumpcijos, patenkino ieškovės ieškinį.
    4. Dėl transporto priemonių nurašymo. Ieškovas nesutinka su atsakovų teiginiais, kad teismas neteisingai nustatė, jog automobilių nurašymas sukėlė įmonei žalą bei neteisingai apskaičiavo žalos dydį. Iš byloje pateiktų dokumentų ir nustatytų aplinkybių matyti, kad BUAB „Consult LT-S” priklausančios transporto priemonės Mercedes Benz 112 CDI (2002 m. gamybos, v/n ( - ) ir Mercedes Benz 108 CDI (2000 m. gamybos, v/n ( - ) buvo priduotos sunaikinimui po teismo nutarties iškelti BUAB „Consult LT-S“ bankroto byla, t. y, pažeidžiant LR ĮBĮ imperatyvias nuostatas. Teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovo D. Ž. pateiktą 2015-07-31 d. Vienintelio akcininko sprendimą Nr. 007, kuris bankroto administratoriui perduotas nebuvo. Atsakovai teigia, kad 2013 m. įsigyti automobiliai visiškai nusidėvėjo, todėl buvo priduoti į metalo laužą. Patys atsakovai nurodė, kad įmonė jau 2014 m. gegužės mėn. buvo atleisti darbuotojai, o įmonė nuo 2014 m. pajamų negavo, t. y. veiklos nevykdė, todėl visiškas automobilių nusidėvėjimas per tokį trumpą laiko tarpą yra mažai tikėtinas ir atsakovų neįrodytas. Taigi teismas pagristai konstatavo, jog duomenų, pagrindžiančių automobilių nurašymo pagrįstumą, nėra, be to tariamas automobilių nurašymas atliktas įmonei jau esant nemokiai (2014 m. pabaigoje bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai kreditoriams viršijo daugiau kaip pusę jos turimo turto). Abu automobiliai įsigyti iš AB „Sapolita“ (kurios vadovu buvo atsakovas S. M.) 2013-08-23 d., tačiau 2014 metų įmonės balanse nurodytas tik vienas automobilis - „Mercedes Benz 108 CDI“. Ši aplinkybė papildomai patvirtina, jog kitas automobilis nebuvo naudojamas įmonės veikloje, todėl ir nusidėvėti negalėjo. Atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad automobiliai buvo visiškai nusidėvėję ir netinkami eksploatuoti, kad prašomos priteisti žalos dydis yra apskaičiuotas neteisingai, todėl teismas pagrįstai priteisė iš atsakovų: neperduoto automobilio Mercedes Benz 108 CDI vertę, nurodytą 2014-12-31 d. balanse – 1 077,10 Eur (3 719 Lt); neperduoto automobilio Mercedes Benz 112 CDI, kuris nebuvo įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą įsigijimo vertę – 3 645,04 Eur (12 585,60 Lt).
    5. Dėl avansinės įmokos. Ieškovė nesutinka su atsakovų nuomone, kad 4 669,25 Eur avansinės įmokos sumokėjimas nemokiai AB „Sapolita“ nesukėlė BUAB „Consult LT-S“ žalos ir šiuose veiksmuose nėra atsakovų kaltės. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei pateiktus paaiškinimus, priėmė pagrįstą išvadą, kad avansinis mokėjimas sukėlė žalą įmonei, už kurią atsakingas buvęs įmonės vadovas tuo laikotarpiu D. Ž., taip pat atsakingas ir atsakovas S. M., kurio įmonė galimai gavo avansinį mokėjimą, ir kuris žinojo apie UAB „Consult LT-S“ finansinę padėtį, nes buvo jos vienintelis akcininkas, o nuo 2015-01-01 d. atsakingas už įmonės veiklą. Atsakovų teiginiai, kad nei vienas iš jų nėra atsakingas už įmonei padarytą žalą, atlikus avansinį mokėjimą nemokiai įmonei, yra neargumentuoti ir neįrodyti. Iš byloje surinktų įrodymų, darytina pagrįsta išvada, kad S. M., būdamas vieninteliu BUAB “Consult LT-S” akcininku ir AB “Sapolita” vadovu, galėjo ir turėjo žinoti apie šių abiejų įmonių finansinę padėtį bei turėjo žinoti, kad avansinis mokėjimas nemokiai bendrovei neišvengiamai sukels žalą UAB “Consult LT-S”. D. Ž., būdamas UAB “Consult LT-S” vadovu ir aktyviai bendraudamas su S. M. (abu dirbo UAB “Consult LT-S”, D. Ž. yra S. M. sesers vyras) bei turėdamas pareigą veikti išimtinai įmonės interesais, privalėjo pasidomėti įmonės, kuriai atliko avansinį mokėjimą padėtimi ir negalėjo nežinoti, kad dėl tokių jo veiksmų atsiras žala jo vadovaujamai įmonei arba labai tikėtina, kad atsiras. Nei vienas iš atsakovų nesiėmė jokių veiksmų AB „Sapolita“ (4 669,25 Eur ) ir AB Markutsikten (136,26 Eur ) skoloms atgauti, dėl ko BUAB „Consult LT-S“ neteko 4 805,51 Eur. Tokie atsakovų veiksmai yra nesuderinami ir priešingi atstovaujamo juridinio asmens interesams, todėl privalo atlyginti BUAB “Consult LT-S” padarytą žalą.
    6. Dėl solidariosios atsakomybės. Teismas nustatė abiejų atsakovų neteisėtus veiksmus bei motyvuotai ir pagristai taikė solidariąją atsakomybę, todėl minėtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas konstatavo, kad išanalizavus byloje surinktus įrodymus, negalima nustatyti kiekvieno atsakovo neteisėtų veiksmų įtakos žalos atsiradime, todėl prašomos priteisti žalos dydis priteistinas solidariai. Ieškovo nuomone, atsakovų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atskyrimas vadovaujantis vien formaliu vadovavimo laikotarpiu, kaip siūlo atsakovai, būtų neteisingas ir nepagrįstas, kadangi D. Ž., nustojęs eiti vadovo pareigas, neperdavė įmonės dokumentų ir turto S. M., po bankroto bylos UAB „Consult LT-S“ iškėlimo pats pristatė dalį įmonės dokumentų bankroto administratoriui, abu atsakovai žinojo, kad avansinis mokėjimas atliekamas nemokiai AB „Sapolita“, nei vienas iš atsakovų nesiėmė jokių veiksmų debitoriniams įsiskolinimams išieškoti ir kt. LR CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta bendroji taisyklė solidariajai skolininkų pareigai preziumuoti - jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą reglamentuoja CK 6.279 straipsnio 1 dalyje. Atsakovų nesąžiningais ir neteisėtais veiksmai padarytos 9 527,65 Eur žalos ieškovei atveju, negalima atskirų jos (žalos) dalių priskiriant konkretiems asmenims, todėl atsakomybė laikytina solidaria.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateiktų apeliacinių skundų argumentus.
  2. Nagrinėjamoje byloje bankrutavusios įmonės kreditorių interesais įmonės bankroto administratorius kelia buvusių iki bankroto bylos iškėlimo įmonės akcininko ir vadovo civilinės teisinės atsakomybės klausimus ir įrodinėja atsakovų prievolę atlyginti bendrovei neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą.
  3. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog UAB ,,Consult LT-S“ įregistruota 2010-02-03 d., jos vieninteliu akcininku nuo įmonės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas S. M.. Nuo įmonės įkūrimo iki 2012-06-04 d. S. M. buvo paskirtas ir dirbo UAB ,,Consult LT-S“ direktoriumi. Bendrovės direktoriumi nuo 2012-06-06 d. iki 2014-12-31 d. dirbo atsakovas D. Ž. (popierinės b. 1 t. b. l. 9, 10). Kadangi bendrovės vienintelis akcininkas S. M. naujo bendrovės direktoriaus po 2014-12-31 d. nepaskyrė, jis faktiškai vadovavo bendrovei nuo 2014-12-31 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Kauno apygardos teismo 2015-12-07 d. nutartimi UAB ,,Consult LT-S“ buvo iškelta bankroto byla, UAB ,,Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ paskirta bendrovės bankroto administratoriumi.
  4. Bankroto administratorius kreipėsi su ieškiniu į teismą atsakovams (popierinės b. 1 t. b. l. 76-84), prašė solidariai priteisti iš jų bendrovei padarytą žalą, kuri susidarė dėl to, jog po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratoriui atsakovai neperdavė bendrovės turto - dviejų automobilių: „Mercedes Benz 108 CDI“ 2000 metų gamybos, kurio vertė bendrovės balanse buvo 1077,10 Eur ir „Mercedes Benz 112 CDI“ 2002 metų gamybos, kuris dėl bendrovės vadovo ir akcininko neteisėtų veiksmų nebuvo įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą, o jo įsigijimo vertė 3 645,04 Eur; automobiliai jau po bankroto bylos iškėlimo buvo priduoti į metalo supirktuvę ir 2016-03-17 d. sunaikinti; bendrovės balanse buvo apskaitytas trumpalaikis turtas, kurį sudarė 4 669,25 Eur išankstinis apmokėjimas Švedijoje įsteigtai įmonei AB ,,Sapolita“, bei 136,26 Eur įmonės AB „Markutsikten“ debitorinis įsiskolinimas. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovai nesiėmė jokių priemonių susigrąžinti avansinį mokėjimą, šiuo metu AB ,,Sapolita’’ yra bankrutavusi ir išregistruota iš įmonių registro, todėl bankroto administratorius nebeturi galimybės reikalauti grąžinti avansinį mokėjimą, teigia, kad esantys buhalteriniai dokumentai pilnai nepagrindžia avansinio mokėjimo, todėl balanse nurodyta išankstinio apmokėjimo suma ir minėtas debitorinis įsiskolinimas pripažintini padaryta žala įmonei. Ieškovas teigė, kad bendrovės akcininkas ir direktorius už padarytą žalą bendrovei atsako solidariai, nes nėra galimybės tiksliai nustatyti kiekvieno atsakovo neteisėtų veiksmų ir jų įtakos žalai kilti, todėl esant abiejų atsakovų neteisėtiems veiksmams, žala priteistina solidariai iš abiejų atsakovų.
  5. Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas priteisė ieškovei BUAB ,,Consult LT-S“ solidariai iš atsakovų D. Ž. ir S. M. 9 527,65 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016-11-02 d., iki teismo sprendimo įvykdymo. Apeliaciniais skundais pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia abu atsakovai, esminiai apeliacinių skundų argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog byloje ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, kaltės, tyčios ar didelio neatsargumo, bei priežastinio ryšio, tarp atsiradusios žalios ir neteisėtų atsakovų veiksmų, netinkamai taikė solidariąją atsakomybę atsakovų atžvilgiu, atsakovai prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti.
  6. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog taikant bankrutavusios įmonės buvusio vadovo (akcininko) civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Nustačius asmens neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bankrutavusios bendrovės vadovas (dalyvis) atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant pavestas pareigas.
  7. Sprendžiant dėl apeliacinių skundų argumentų, jog byloje nėra nustatytos visos atsakovų civilinės teisinės atsakomybės sąlygos, teisėjų kolegija pažymi, jog bankroto administratoriaus tikslas – apginti bankrutavusios bendrovės kreditorių interesus ir efektyviai vykdyti visas bankroto procedūras. Šiems tikslams įgyvendinti Įmonių bankroto įstatyme (toliau šioje nutartyje ir ĮBĮ), be kita ko, nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas); kad įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas), gauti iš nurodomų asmenų informaciją, kad buvo imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas).
  8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog aukščiau nurodomų imperatyvių įstatymo nuostatų atsakovai nevykdė. Šią išvadą pagrindžia tos nustatytos aplinkybės, jog po bankroto bylos iškėlimo teismo nustatytu terminu (bankroto byla iškelta 2015-12-07 d., nutartis įsiteisėjo 2015-12-18 d), bendrovės vienintelis akcininkas ir tuometinis faktinis jos vadovas S. M. neperdavė bankroto administratoriui bendrovės turto - dviejų automobilių: „Mercedes Benz 108 CDI“ ir „Mercedes Benz 112 CDI“. Iš byloje pateiktų Eksploatuoti netinkamos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimų (popierinės b. 1 t. b. l. 23, abi pusės) matyti, jog nurodomus automobilius S. M. 2016-03-17 d. atidavė UAB „Aufis“ išmontuoti ir sunaikinti. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu bendrovės akcininkas S. M. 2016-03-17 d. buvo netekęs įgaliojimų valdyti ir disponuoti bendrovės turtu, todėl perdavęs automobilius ardyti ir sunaikinti, veikė neteisėtai, taip pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatas. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas S. M. kilo prievolė atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą bendrovei žalą, kuri atitinka neperduotų automobilių vertę (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). S. M. byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos (CK 6.248 straipsnis).
  9. Teisėjų kolegija atmeta apelianto S. M. apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė automobilių „Mercedes Benz 108 CDI“ ir „Mercedes Benz 112 CDI“ vertę, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad bendrovei padaryta 4722,14 Eur žala. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog automobilis „Mercedes Benz 108 CDI“ (2000 m. gamybos, v/Nr/ ( - ) buvo įtrauktas į bendrovės balansą 1077,10 Eur verte. Kadangi „Mercedes Benz 112 CDI“ dėl atsakovų neteisėtų veiksmų nebuvo apskaitytas įmonės balanse, pirmosios instancijos teismas jo vertę pagrįstai nustatė pagal šio automobilio įsigijimo kainą - 3645,04 Eur. Atsakovas S. M. įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė ieškovo nurodomos neperduoto bendrovei turto vertės (CPK 178 straipsnis).
  10. Teisėjų kolegija nustatė, kad tuo metu, kai atsakovas S. M. 2016 metais perdavė bankrutuojančiai bendrovei priklausančius automobilius išmontuoti ir sunaikinti, atsakovas D. Ž. buvo atleistas iš bendrovės direktoriaus pareigų (popierinės b. 1 t. b. l. 9, 10, 47). Iš byloje esančio UAB Trazito paslaugų centro pervežimo sutarties matyti, kad 2015-12-15 d. buvo pakrauti ir iš Švedijos į Lietuvą pervežti du bendrovei priklausantys automobiliai „Mercedes Benz“ (popierinės b. 2 t. b. l. 11). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadas, kad tuo laikotarpiu, kai bendrovės direktoriumi dirbo atsakovas D. Ž. (iki 2014-12-31 d.), automobiliai buvo bendrovės žinioje. Ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad pagrįsti atsakovo D. Ž. kaltę neperduodant automobilių bankroto administratoriui, todėl pirmosios teismo sprendimas solidariai priteisti ieškovui 4722,14 Eur žalą iš atsakovo D. Ž. yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija šioje dalyje skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą pakeičia, ieškinį dėl 4 722,14 Eur žalos iš atsakovo D. Ž. priteisimo atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
  11. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų skundų argumentus, jog byloje nėra įrodyta jų solidarioji prievolė atlyginti bendrovei padarytą žalą dėl negrąžintos 4669,25 Eur avansinės įmokos nemokiai AB „Sapolita“ ir susidariusiai AB Markutsikten 136,26 Eur skolai išieškoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet ir tam tikru bendrumu, kai jis egzistuoja ir dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2008).
  12. Teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „Consult LT-S“ sumokant bendrovei AB „Sapolita“ 4 669,25 Eur avansinę įmoką, atsakovas S. M. buvo AB „Sapolita“ vadovas ir vienintelis UAB „Consult LT-S“ akcininkas, o atsakovas D. Ž. „Consult LT-S“ vadovas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad avansinis mokėjimas sukėlė žalą UAB ,,Consult LT-S“, už kurią atsakingas tuo laikotarpiu įmonės vadovu buvęs D. Ž., taip pat atsakingas ir atsakovas S. M., kurio vadovaujama įmonė „Sapolita“ gavo minėtą avansinį mokėjimą. Nagrinėjamoje byloje vertinant apeliantų veiksmus jų (ne)teisėtumo aspektu, aktualūs yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiami išaiškinimai, kad nuostolingo sandorio sudarymo atveju bendrovės vadovo (ar, atitinkamai, valdymo organo) veiksmų neteisėtumas gali būti siejamas su keliomis situacijomis: pirma, vadovas (dalyvis) iš anksto žino, kad dėl sudaromo sandorio atsiras bendrovei žalos, antra, sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimamas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, jog protingas ir apdairus bendrovės vadovas tokiomis pačiomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba, trečia, sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, bendrovės vadovas prisiima neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m.gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015).
  13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad avansinė įmoka AB „Sapolita“ įvykdyta 2013 m. lapkričio 16 d., kai AB „Sapolita“ nutraukė savo veiklą dėl nemokumo jau 2014 m. sausio 16 d. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju abu atsakovus siejo bendri neteisėti veiksmai, kurie sukėlė žalą bendrovei. Iš bylos duomenų matyti, jog nei vienas iš atsakovų nesiėmė jokių veiksmų UAB „Consult LT-S“ susidariusioms skoloms iš AB „Sapolita“ 4 669,25 Eur ir AB Markutsikten 136,26 Eur atgauti, dėl ko BUAB „Consult LT-S“ neteko 4 805,51 Eur sumos, kas pripažintina žala bendrovei (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas, CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog nebuvo efektyvių teisnių priemonių minėtai skolai Švedijoje atgauti. Nustatyta, kad abi bendrovės buvo registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl ginčai galėjo būti sprendžiami pagal nacionalinę teisę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal bendrąją taisyklę atsakovų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnis), tačiau atsakovai D. Ž. ir S. M. byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos (CPK 178 straipsnis). Esant šioms faktinėms aplinkybėms byloje ir nurodomų motyvų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovai privalo solidariai atlyginti BUAB “Consult LT-S” 4805,51 Eur padarytą žalą (CK 6.6 straipsnio 3 ir 4 dalys).
  14. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė turėjo 2,59 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos valstybei nepriteisiamos, nes nesudaro poįstatyminiais aktais nustatytos minimalios priteistinos 3 eurų sumos (LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2014 09 23 Įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).

11Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

12Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

13Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „priteisti ieškovei BUAB ,,Consult LT-S“, įmonės kodas 302477722, buveinės adresas ( - ), solidariai iš atsakovų D. Ž., asmens kodas ( - ) gyv. ( - ), ir S. M., asmens kodas ( - ) gyv. ( - ), 4 805,51 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus penkis eurus ir 51 ct) žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 4 805,51 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 2 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

14Priteisti ieškovei BUAB ,,Consult LT-S“, įmonės kodas 302477722, buveinės adresas ( - ) iš S. M., asmens kodas ( - ) gyv. ( - ), 4 722,14 Eur (keturis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt du eurus ir 14 ct) žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 4 722,14 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 2 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.

15Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kuria valstybei priteistos bylinėjimosi išlaidos, palikti nepakeistą.

16Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai