Byla 2A-868-115/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, kolegijos teisėjų Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, Tatjanos Žukauskienės,

2sekretoriaujant Laisvidai Versekienei, dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Domantui Skebui,

3viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB DK PZU Lietuva apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3216-734-2010 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui R. T. individualiai įmonei dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys M. D., R. M. firma „Laima ir Ko“.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

5ieškovas UAB DK PZU Lietuva ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. T. IĮ 78.442,56 Lt žalą regreso tvarka; 6 proc. procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-4).

6Nurodė, jog 2005-05-04 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta draudėjo civilinė atsakomybė valdant vilkiką „Iveko 440E42“, v/n ( - ) Draudimo sutartis patvirtinta polisu AYA Nr. 1742943. 2006-04-27 Prienų r., kelyje Kaunas – Marijampolė - Suvalkai, įvyko eismo įvykis, kurios metu atsakovo darbuotojo A. M. vairuojamas vilkikas „Iveco 440E42“, v/n ( - ) pažeidė KET 53,171p., dėl ko R. M. firmai „Laima ir Ko“ priklausantis vilkikas „MB 1424“, v/n ( - ) nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Alytaus m. raj. PK Eismo priežiūros tarnyba eismo įvykio kaltininku pripažino A. M.. Vadovaujantis dokumentais, patvirtinančiais sugadinimų laipsnį, UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ turto vertinimo ataskaita, ieškovas išmokėjo 42.418,10 Lt dydžio draudimo išmoką už eismo įvykio metu sugadintą vilkiką „MB 1424“, 7000 Lt už vilkiko gelbėjimo darbus. Vilkikas su priekaba vežė lengvuosius automobilius, kurie eismo įvykio metu taip pat nukentėjo, už žalą, padarytą šioms transporto priemonėms, ieškovas išmokėjo 16.690 Lt. Už žalą, padarytą priekabai „Kassbohrer ( - ) v/n AK306, išmokėjo 12.334,08 Lt dydžio draudimo išmoką, kurioje buvo išskaičiuota 248 Lt už transportavimą. Dėl A. M. kaltų, neteisėtų veiksmų, kurie yra priežastiniame ryšyje su žalos atsiradimu, ieškovas 2006-04-27 eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 78.442,56 Lt dydžio draudimo išmoką. Dėl eismo įvykio kaltas A. M., kuris dirbo pas atsakovą. Atsakovas naudojosi draudimine apsauga laikotarpiu nuo 2005-05-04 iki 2006-05-30, eismo įvykio metu nebuvo sumokėjęs 905 Lt dydžio draudimo įmokos, todėl ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą išmokėtos draudimo išmokos ribose.

7Atsakovas R. T. IĮ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko (b.l. 96-100). Nurodė, jog ieškovas, išduodamas atsakovui draudimo liudijimą, patvirtino, jog draudimo apsauga veikia. Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 str. 4 d., įprastinė draudimo sutartis sudaroma 12 mėnesių terminui. Draudikas išduoda draudėjui įprastinės draudimo sutarties sudarymą ir suteikiamą draudimo apsaugą patvirtinantį draudimo liudijimą. Jame nurodomas draudimo liudijimo galiojimo laikotarpis netrumpesnis kaip vienas mėnuo, už kurį sumokėta draudimo įmoka. Šiuo atveju ieškovas išdavė atsakovui liudijimą Nr. AYA 1742943, kuriuo patvirtino, kad draudimo įmoka yra sumokėta už laikotarpį nuo 2005-11-04 iki 2006-05-03. Eismo įvykis įvyko 2006-04-27, t.y. draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu. Ieškovas reikalaudamas regreso tvarka priteisti žalą, vadovaujasi to paties įstatymo 11 str. 7 d., nustatančia draudiko teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas tik tuo atveju, jei draudėjas nesumoka įmokos draudimo sutartyje nustatytu laiku. Šiuo atveju atsakovas buvo sumokėjęs įmoką, tai patvirtina ieškovo veiksmai- draudimo sutarties liudijimo išdavimas, nurodant draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį. Nesutiko, jog vairuotojas A. M. yra kaltas dėl eismo įvykio, o taip pat nesutiko su žalos dydžiu, kadangi atsakovo atstovai vertinant žalos dydį nedalyvavo.

8Tretysis asmuo R. M. firma „Laima ir Ko“ ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Dėl kilusio eismo įvykio kurio metu buvo 78.442,56 Lt žala padaryta trečiajam asmeniui, kaltas yra atsakovo vairuotojas, tai įrodyta administracine teisės pažeidimo byla (b.l.122-124).

9Tretysis asmuo M. D. (b.1.220 ) nurodė, jog atsakovo vairuotojas, važiuodamas į įkalnę, jį lenkė, užvažiavęs ant kalniuko, pamatė, kad sankryžoje stovi kelių policija, tada jis pradėjo grįžimo į pirmą eismo juostą manevrą, ir tokiu būdu „prispaudė“ M. D. vairuojamą automobilį prie kelkraščio, pastarasis turėjo trauktis į kelkraštį, nes priešingu atveju automobiliai būtų kontaktavę šonais ir eismo įvykio pasekmės būtų buvę skaudesnės.

10Tretysis asmuo A. M. mirė, jo teisių perėmėjų nėra (b.l. 194, 190,187, 193).

11Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovo R. T. firmos naudai 838,05 Lt bylinėjimosi išlaidas. Grąžino atsakovui R. T. firmai iš teismo depozito sąskaitos 661,95 Lt perteklinių išlaidų už ekspertizės atlikimą ir šias lėšas pervesti į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą. Priteisė iš ieškovo 1200 Lt atstovavimo išlaidų trečiojo asmens R. M. firmos „Laima ir Ko“ naudai (b.l.261-263).

12Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal ieškovo pažymą, atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos. Pažymoje dėl eismo įvykio administracinėje byloje Nr. 52-14-KP6-513 nurodyta, jog dėl eismo įvykio, įvykusio Prienų raj, savivaldybės teritorijoje kelyje Kaunas-Marijampolė-Suvalkai, vairuotojas A. M. pažeidė KET taisyklių 53p., l71p., t.y. lenkdamas kirto siaurą ištisinę kelio ženklinimo liniją neįsitikinęs, kad baigdamas lenkti jis galės saugiai grįžti į savo juostą nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei, taip pat nepaliko saugaus tarpo iš šono, kad atstumas tarp lenkiamo automobilio būtų saugus, dėl to automobilio vairuotojas, vengdamas susidūrimo nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Vairuotojas A. M. nubaustas 100 Lt administracine bauda. Lietuvos teismo ekspertizių centro atliktos ekspertizės išvadoje duota tikėtina išvada, jog A. M., nepalikdamas tarpo tarp šono, kad eismas būtų saugus, tokiu būdu sukėlė grėsmę eismo saugumui, todėl teismas darė išvadą, jog dėl A. M. nusižengimo KET taisyklėms, įvyko aukščiau minėtas eismo įvykis. Taip pat minėtos ekspertizės akte konstatuota, jog lengvieji automobiliai buvo apgadinti šio eismo įvykio metu, žalos dydis nustatytas UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro“ išvada. Teismas darė išvadą, jog vairuotojo A. M. kaltė dėl eismo įvykio bei padarytos žalos dydis yra įrodytas. Teismas iš draudimo liudijimo AYA 1742943 nustatė, jog atsakovas turėjo sumokėti 905 Lt draudimo įmoką, iš įrašo draudimo liudijime negalima daryti išvados, jog minėta draudimo įmoka nėra sumokėta, joje nenurodytas sumokėjimo termino atidėjimas ar išdėstymas dalimis. Iš rašytinių įrodymų – pažymos, pažymos-suderinimo akto su atsakovu, žalos sąmatos, skolų peržiūros teismas darė išvadą, jog ieškovą ir atsakovą siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, todėl sprendė, jog atsakovo nurodytos aplinkybės, kad tiek ieškovas tiek atsakovas įsipareigojimų įvykdymui darydavo abipusius užskaitymus, yra argumentuotos, todėl atsakovas galėjo tikėtis, jog draudimo įmoką pagal draudimo liudijimą AYA 1742943 buvo sumokėjęs užskaitymo būdu. Vadovaujantis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 str. 4 d., ieškovas, kaip atidus ir rūpestingas asmuo, draudimo liudijimą galėjo išduoti atsakovui tik tada, kai už jį buvo sumokėta draudimo įmoka. Pagal CK 6. 996 str. nuostatas, draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką, nesumokėjus-draudimo sutartis nutrūksta, jei sutartis nenustato ko kita. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog draudimo įmoka būtų buvus atidėta ar išdėstyta, draudimo laikotarpis draudimo liudijime AYA 1742943 nurodytas nuo 2005-11-04- iki 2006-05-03, ieškovas su atsakovu beveik metus laiko nenutraukė draudimo sutarties, kad draudimo įmoka nėra sumokėta pastebėjo tik tada, kai aiškinosi eismo įvykio, kuriame dalyvavo atsakovo vairuotojas, aplinkybes. Teismas nenustatė, jog atsakovas vengė sumokėti draudimo įmoką, priešingai, atsakovas, kaip verslininkas, kurio verslas susijęs su padidinta rizika, tikėjosi, jog draudimo apsauga pagal aukščiau išduotą draudimo liudijimą, yra veikianti.

13Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė apeliacinį skundą (b.l.272-275), kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Nurodo, jog 2004-10-21 tarp šalių buvo padarytas užskaitymas dėl 2004-05-30 eismo įvykio padarytos žalos. Užskaitymas buvo padarytas dėl kitos draudimo rūšies – savanoriškojo transporto priemonių (Kasko) draudžiamojo įvykio ir šis užskaitymas buvo vienintelis, daugiau jokių užskaitymų nei pažadų daryti užskaitymus ateityje, nebuvo. Apelianto nuomone, teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus dėl užskaitymo, kaip tarp šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką, nes 2004-10-21 užskaitymas buvo vienintelis ir daugiau tarp šalių nebuvo praktikuojamas. UAB „Tamulionio transportas“ 2006-05-10 mokėjimo pavedimu Nr. 184 sumokėjo 905 Lt dydžio draudimo įmoką pagal draudimo liudijimą AYA Nr. 1742943 už atsakovą. Tokiu būdu atsakovas pripažino, jog draudimo įmokos pagal draudimo liudijimą AYA Nr. 1742943 atsakovas 2006-04-27 eismo įvykio metu nebuvo sumokėjęs bei tai, kad nėra ir nebuvo jokių susitarimų dėl įmokos užskaitymo. Atsakovas neginčijo pareigos mokėti draudimo įmoką, draudimo įmoką sumokėjo po eismo įvykio, todėl apeliantas teigia, jog apelianto reikalavimas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką Įstatymo 11 str. 7 d. pagrindu yra teisėtas bei pagrįstas. Pažymi, jog Įstatymas suteikia draudikui teisę nutraukti sutartį, bet ne pareigą. Įstatymas nedraudžia draudikui išduoti draudimo liudijimą, jei pagal prieš tai buvusį draudimo liudijimą nėra sumokėta draudimo įmoka. Toks ribojimas yra nustatytas sprendžiant klausimą dėl draudimo sutarties pratęsimo (Įstatymo 9 str. 8 d. 1 p.), tačiau nagrinėjamuoju atveju draudimo sutartis pratęsiama nebuvo. Mano, jog teismo argumentas, kad atsakovas nevengė asumokėti draudimo įmoką, reikšmės ginčo sprendimui neturi, nes esminis elementas, Įstatymo 11 str. 7 d. taikymui, yra nesumokėta draudimo įmoka eismo įvykio metu. Atsakovas yra verslininkas, todėl jam turėjo būti žinomos Įstatyme numatytos savalaikio draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmės. Draudimo apsauga eismo įvykio metu buvo galiojanti, taigi apeliantas privalėjo išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui. Įstatymo 11 str. 6 d. nurodoma, kad draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos, jei įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas nesumokėjo draudimo įmokos. Draudimo apsauga pagal šią sutartį yra teikiama nepriklausomai nuo to, ar draudėjas tinkamai vykdo draudimo sutartimi nustatytas pareigas, tarp jų – ir pareigą laiku mokėti draudimo įmokas (Įstatymo 11-12 str.). Tačiau už draudimo sutartimi prisiimtų pareigų pažeidimą įstatymų leidėjas numatė draudėjams sankcijas, pasireiškiančias įpareigojimu grąžinti draudikui visą ar dalį draudiko išmokėtos draudimo išmokos (Įstatymo 22 str. 2 d.). Vienas iš tokių atvejų, įpareigojantis draudimo sutartį pažeidusį draudėją grąžinti draudikui 100 proc. pastarojo išmokėtos draudimo išmokos yra numatytas Įstatymo 11 str. 7 d. bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, 58 p. Mano, jog turi būti vadovaujamasi praktika analogiškose bylose, t.y. 2009-03-12 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civ. byloje Nr. 2A-234-464/2009, kuria analogiškas ieškovo reikalavimas buvo patenkintas.

14Apeliacinis skundas atmestinas.

15Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.).

16Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

17Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

18Kolegija išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas.

19Apeliantas (ieškovas) UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo atmestas jo reikalavimas atsakovui R. T. IĮ dėl 78 442,56 Lt žalos atlyginimo.

20Bylos medžiaga nustatyta, kad 2005 m. gegužės 4 d. tarp apelianto UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovo R. T. IĮ buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis dėl R. T. IĮ priklausančio vilkiko „Iveko 440E42“, valstybinis Nr. ( - ) 2006 m. balandžio 27 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo R. T. IĮ darbuotojas, vairuodamas vilkiką „Iveko 440E42“, valstybinis Nr. ( - ) sukėlė eismo įvykį (pažeidė KET 53 ir 171 p.), dėl ko buvo apgadintas R. M. firmai „Laima ir Ko“ priklausantis vilkikas „MB 1424”, valstybinis Nr. ( - ) Apeliantas UAB DK „PZU Lietuva“ 2006 m. balandžio 27 d. eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 78 442,56 Lt dydžio draudimo išmoką. Apeliantas kreipėsi prašydamas minėtą sumą, kurią išmokėjo trečiajam asmeniui R. M. firmai „Laima ir Ko“, priteisti iš atsakovo R. T. IĮ, kadangi eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs 905 Lt dydžio draudimo įmokos. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu apelianto reikalavimą atmetė, konstatavęs, jog draudimo sutartis eismo įvykio metu buvo galiojanti, todėl apeliantas turėjo pareigą išmokėti draudimo išmoką. Teismas taip pat pažymėjo, jog nenustatė, jog atsakovas būtų vengęs sumokėti draudimo įmoką, tačiau pagrįstai galėjo tikėtis, kad draudimo įmoka yra sumokėta užskaitos būdu.

21Apeliantas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, kadangi draudimo sutartį pažeidusį draudėją grąžinti draudikui 100 proc. pastarojo išmokėtos draudimo išmokos įpareigoja Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. ir LR Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmoks mokėjimo taisyklių 58 p. Taigi iš esmės apeliantas atsakovo atsakomybę grindžia aplinkybe, jog atsakovas draudžiamojo įvykio metu nebuvo sumokėjęs visos jam priklausančios draudimo išmokos. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. nustatyta, jog esant tokiai situacijai, kai draudėjas būna sutartyje nustatytu laiku nesumokėjęs draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, išmokėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tokiu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjęs nustatė regreso teisės perėjimo draudikui į draudėją momėntą, esant Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numatytoms sąlygoms ir aplinkybėms. Apeliantas teigia, jog minėtos įstatymo nuostatos taikymui svarbiausia aplinkybė yra draudimo įmokos nesumokėjimas eismo įvykio metu, kurio metu sukeltą žalą draudikas atlygina. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog civiliniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami ne tik įstatymuose įtvirtintų teisės normų, bet ir teisinių imperatyvų, įpareigojančių teisinių santykių subjektus veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo standartus. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. taikymas siejant vien tik su faktu, kad atsakovas draudiminio eismo įvykio metu nebuvo sumokėjęs visos priklausančios draudimo įmokos, būtų nepagrįstas minėtų teisės normų požiūriu.

22CK 6.996 str. 1 d. įtvirtinta, jog draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog draudimo sutarties įsigaliojimo momentas yra siejamas būtent su draudimo įmokos visišku arba daliniu sumokėjimu. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas iš įrašo draudimo liudijime negalima daryti besąlyginės išvados, jog draudimo liudijme numatyta draudimo įmoka draudiminio eismo įvykio metu nebuvo sumokėta, kadangi joje nenurodytas nei sumokėjimo termino atidėjimas, nei mokejimų išdėstymas dalimis. Bylos medžiaga nustatyta, jog apeliantą ir atsakovą siejo ilgamečiai santykiai, kadangi apeliantas ir atsakovas, dar iki sudarydami ginčo draudimo liudijimą, turėjo įvairių teisinių santykių (draudimo sutarčių sudarymas, skolų mokėjimas ir pan.). Pirmosios instancijos teismas remdamasis tuo konstatavo, jog atsakovo nurodytos aplinkybės, kad tiek ieškovas tiek atsakovas įsipareigojimų įvykdymui darydavo abipusius užskaitymus, yra argumentuotos, todėl atsakovas visiškai galėjo tikėtis, jog draudimo įmoką pagal draudimo liudijimą AYA 1742943 buvo sumokėjęs , ar sumokėjimas atliktas užskaitymo būdu.

23Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju atsakovo nesąžiningumą nesumokant draudimo įmokos privalo įrodyti būtent apeliantas. Apeliantas teigia, jog pirma, vienintelį kartą padaryta užskaita negali būti traktuojama kaip tarp šalių susiklosčiusi atsiskaitymo ir bendradarbiavimo sistema, antra, atsakovas draudimo įmoką sumokėjo iškart po eismo įvykio. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas apie tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą daro išvadą remdamasis tikėtinumo kriterijumi, t.y. kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

24Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad draudimo liudijimas AYA 1742943 atsakovui R. T. IĮ buvo išduotas nesumokėjus liudijime numatytos 905 Lt draudimo įmokos, o apeliantas ir atsakovas dar anksčiau turėjo teisinių draudimo santykių. Teisėjų kolegijos nuomone apelianto ir atsakovo tarpusavio santykiai leidžia teigti, jog atsakovas R. T. IĮ galėjo pagrįstai tikėtis, jog draudimo įmoka pagal draudimo liudijimą AYA 1742943 yra sumokėta, nes draudimo liudijimas AYA 1742943 buvo išduotas nesant jame numatytų jokių sąlygų apie draudimo įmokos sumokėjimo termino nukėlimą ar išdėstymą. Išdėstytos aplinkybės bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai suponuoja tai, jog šiuo atveju Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. taikymas būtų nepagrįstas, kadangi būtent paties apelianto veiksmai, t.y. draudimo liudijimo AYA 1742943 išdavimas nenustačius draudimo įmokos mokėjimo tvarkos (CK 6.996 str. 1 d.), aiškios valios dėl jos neišreiškimas atsakovui, sąlygojo aplinkybę, jog atsakovas R. T. IĮ apie nesumokėtą draudimo įmoką pagal draudimo liudijimą AYA 1742943 sužinojo tik po draudiminio eismo įvykio. Apelianto UAB DK „PZU Lietuva“ minima aplinkybė, jog bylos šalys užskaitymą iki draudimo liudijimo AYA 1742943 sudarymo buvo taikiusios tik vieną kartą, aukščiau išdėstytų faktų kontekste, nepatvirtina, jog dėl panašaus pobūdžio užskaitymo šalys nebuvo susitariusios ir prieš sudarymos draudimo liudijimą AYA 1742943. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje būtent pats apeliantas savo veiksmais sąlygojo, kad jam negali būti taikoma Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numatyta draudiko teisių apsauga.

25Taip pat atmestinas apelianto argumentas, jog sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą turi būti taikoma 2009 m. kovo 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-234-464/2009. Pažymėtina, jog teisminiai precedentai turi būti taikomi itin atsargiai ir tik tokiose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra identiškos arba iš esmės panašios. Šios bylos aplinkybės, nors ir ne iš esmės, tačiau skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimta apelianto minima teismo nutartis. Dėl to Vilniaus apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-234-464/2009, šioje byloje precedentinės galios neturi.

26Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

27Apeliacinis teismas turėjo 11,10 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, ši suma valstybei priteistina iš apelianto (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

29Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3216-734-2010 palikti nepakeistą.

30Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ 11,10 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Laisvidai Versekienei, dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui... 3. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 5. ieškovas UAB DK PZU Lietuva ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 6. Nurodė, jog 2005-05-04 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta transporto... 7. Atsakovas R. T. IĮ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu... 8. Tretysis asmuo R. M. firma „Laima ir Ko“ ieškinį... 9. Tretysis asmuo M. D. (b.1.220 ) nurodė, jog atsakovo... 10. Tretysis asmuo A. M. mirė, jo teisių perėmėjų nėra... 11. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu... 12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo... 13. Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė apeliacinį skundą (b.l.272-275),... 14. Apeliacinis skundas atmestinas.... 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 16. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame... 17. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.... 18. Kolegija išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo... 19. Apeliantas (ieškovas) UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu nesutinka su... 20. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2005 m. gegužės 4 d. tarp apelianto UAB DK... 21. Apeliantas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios... 22. CK 6.996 str. 1 d. įtvirtinta, jog draudimo sutartis įsigalioja nuo to... 23. Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo... 24. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad draudimo liudijimas AYA 1742943... 25. Taip pat atmestinas apelianto argumentas, jog sprendžiant tarp bylos šalių... 26. Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui... 27. Apeliacinis teismas turėjo 11,10 Lt pašto išlaidų, susijusių su... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 29. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą... 30. Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ 11,10 Lt pašto išlaidų,...