Byla A-1699-822/2015
Dėl nutarimo dalies panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Gretai Maselskienei,

3dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ atstovams A. L., advokatams I. N., M. I., I. S.,

4atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms L. S., G. J.,

5viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Okseta“, uždarajai akcinei bendrovei „Luktarna“, uždarajai akcinei bendrovei „Bendita“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

6Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

81. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lukoil Baltija“ (toliau – ir UAB „Lukoil Baltija“, pareiškėjas, apeliantas) padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti 2013 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 2S‑4 „Dėl UAB „Lukoil Baltija“ ir UAB „Luktarna“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) dalį, kurioje Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) Nutarė 1) pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. įgijęs uždarosios akcinės bendrovės „Okseta“ (toliau – ir UAB „Okseta“) nuosavybės teise priklausančių degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, ir Veiverių g. 117, Kaune, kontrolę apie tai nepranešė Konkurencijos tarybai ir negavo jos leidimo vykdyti koncentraciją (Nutarimo rezoliucinės dalies 1.1 punktas); įgijusi UAB „Okseta“ nuosavybės teise priklausančios degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, kontrolę apie tai nepranešė Konkurencijos tarybai ir negavo jos leidimo vykdyti koncentraciją (Nutarimo rezoliucinės dalies 1.2 punktas); 2) skirti pareiškėjui už nutarimo rezoliucinės dalies 1.1 punkte nurodytą pažeidimą 983 500 Lt baudą (Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktas); už nutarimo rezoliucinės dalies 1.2 punkte nurodytą pažeidimą – 194 100 Lt baudą (Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktas); 3) įpareigoti pareiškėją per vieną mėnesį nuo nutarimo paskelbimo nutraukti nutarimo rezoliucinės dalies 1.1 ir 1.2 punktuose nurodytus pažeidimus (Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktas); 4) įpareigoti pareiškėją per 5 dienas nuo nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 ir 2.2 punktuose numatytų baudų sumokėjimo ir rezoliucinės dalies 3 punkte nustatytų įpareigojimų įvykdymo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Nutarimo rezoliucinės dalies 6 punktas). Nutarime Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „Lukoil Baltija“, pagal 2004 m. sausio 1 d. jungtinės veiklos sutarties Nr. 04-00/5 (toliau – ir Jungtinės veiklos sutartis) priedo Nr. 3 pakeitimus įgijusi UAB „Okseta“ nuosavybės teise priklausančių degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, Veiverių g. 117, Kaune, ir Nemuno g. 139, Klaipėdoje, kontrolę, ir apie tai nepranešusi Konkurencijos tarybai bei negavusi jos leidimo vykdyti koncentraciją, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

92. Pareiškėjas nurodė, kad degalinės negali būti laikomos savarankiškais ūkinės veiklos vienetais; paaiškino, kad perėmė UAB „Okseta“ degalines kaip pavienį turtą, o ne kaip turtinius kompleksus, t. y. be personalo, sutarčių, integruotų verslo procesų, prekės ženklo, programinės įrangos, išorinių mokėjimo terminalų, licencijų, dėl to pats savaime toks turtas nebuvo savarankiškas ūkinės veiklos vienetas. Atitinkamai, tokio turto kontrolės įgijimas negali būti kvalifikuojamas kaip koncentracija. Vertindamas degalinių bendrąsias pajamas atsakovas nepagrįstai skaičiavo iki degalinių įnešimo į jungtinę veiklą jose ūkinę veiklą vykdžiusių ūkio subjektų metines pajamas, nors pareiškėjui buvo perduotas tik pavienis turtas be jame vykdyto verslo. Pareiškėjas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4, 8, 9 ir 10 dalimis, Konkurencijos tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 45 patvirtinta Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarka (toliau – Koncentracijų nagrinėjimo tvarka), Tarybos reglamentu (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (toliau – ES susijungimų reglamentas), Europos Sąjungos teismų ir Europos Komisijos išaiškinimais, Komisijos suvestiniu pranešimu dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (toliau – Komisijos pranešimas). Konkurencijos taryba Nutarime UAB „Okseta“ degalinių įnešimą į jungtinę veiklą kvalifikavo kaip koncentraciją, atitinkančią Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 2 punktą, t. y. koncentracija, kai ūkio subjektas įgyja kito ūkio subjekto kontrolę įsigydamas to ūkio subjekto turto dalį. Tačiau, pareiškėjo teigimu, ne bet kokios turto dalies kontrolės įgijimas pagal Konkurencijos įstatymą ir ES susijungimų reglamentą yra laikomas koncentracija. Pareiškėjas rėmėsi Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 6.1.1, 7 ir 8 punktais, Komisijos pranešimo 24 punktu ir paaiškino, kad rinkoje dalyvaujantis verslas gali būti tik toks, kuriam galima aiškiai priskirti rinkos apyvartą. Įgyjamo turto gebėjimas būti savarankišku ūkio subjektu (ekonominiu vienetu) yra vienas svarbiausių požymių, leidžiančių kvalifikuoti turto naudojimo teisės perdavimą, kaip sukuriantį prielaidas įgyti kito ūkio subjekto (ar jo savarankiško verslo) kontrolę. Pagrindinis kriterijus, lemiantis tai, kad atitinkamas subjektas (vienetas) savarankiškai vykdo ūkinę veiklą, yra jo finansiniai resursai, personalo ištekliai, materialus ir nematerialus turtas. Būtent todėl koncentracija negali būti laikoma vien tik pavienio turto, tokio, kaip, pavyzdžiui, nekilnojamųjų daiktų, įrenginių perleidimas be personalo, įvairių intelektinės nuosavybės teisių ir pan., nes toks turtas paprastai nelaikytinas ūkio subjekto savarankiška dalimi. Komercinis nekilnojamasis turtas gali veiksmingai funkcionuoti kaip savarankiškas ekonominis vienetas tik siauroje – nekilnojamojo turto nuomos, valdymo ar prekybos – rinkoje, tačiau pats savaime paprastai negali lemti savarankiškos ekonominės veiklos kitose rinkose, nes tam reikia papildomų išteklių, kurių apimtis ir turinys gali būti skirtingi atsižvelgiant į atitinkamos rinkos ypatumus. Atsižvelgiant į tai, turto sandoriai gali tenkinti koncentracijos požymius tik tada, kai turtas perduodamas ne pavienis, o kartu su patalpose vykdyta veikla susijusiu turtu, darbuotojais, sutartimis ir pan., nes tik tokio komplekso kontrolės įgijimas gali nulemti ilgalaikius pokyčius rinkos struktūroje. Atsakovo atlikto tyrimo metu nustatytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjas perėmė UAB „Okseta“ priklausančias degalines kaip pavienį turtą, o ne kaip turtinius kompleksus, kadangi pats pareiškėjas faktiškai priėmė ir įdarbino personalą, nustatė darbo režimą, savarankiškai organizavo ir apmokėjo naftos produktų (benzino, dyzelino) tiekimą į eksploatuojamas degalines, vienašališkai priiminėjo sprendimus dėl parduodamų prekių ir paslaugų kainų bei nuolaidų, naudojo savo prekės ženklą, programinę įrangą, išorinius mokėjimo terminalus, pats gavo licencijas mažmeninei prekybai naftos produktais degalinėse. Tai, ar infrastruktūra yra lemiamas elementas, ar ne, yra vertinamasis požymis. Tuo tarpu Nutarime, pareiškėjo nuomone, nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad infrastruktūra iš tikrųjų yra lemiamas elementas mažmeninės prekybos degalais veikloje. Verslo požiūriu taip pat labai svarbios yra sutartys su tiekėjais, kad būtų galima gauti degalus kainomis, leidžiančiomis konkuruoti rinkoje; aptarnavimo tinklas (prekės ženklas), kad būtų galima pritraukti klientus; personalas, kuris geba dirbti, yra patyręs; sutartys su klientais, kurie naudoja tam tikras lojalumo (nuolaidų) korteles, kadangi tam tikrą dalį visų degalinės generuojamų pajamų sudaro pajamos iš taip vadinamų „kortelinių“ klientų, t. y. klientų, kurie turi Lukoil mokėjimo arba nuolaidų korteles. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Nutarimas prieštarauja pačios Konkurencijos tarybos praktikai. Konkurencijos taryba 2013 m. kovo 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti pateiktą pranešimą apie koncentraciją, nustačiusi, kad ketinamas įgyvendinti komercinės paskirties patalpų nuomos sandoris nėra laikytinas koncentracija. Prieštaringa Konkurencijos tarybos praktika vertinant komercinės paskirties nekilnojamojo turto sandorius koncentracijų kontrolės sistemoje akivaizdžiai yra nesuderinama su konkurencijos teisės sistemai keliamais nuspėjamumo, teisinio tikrumo ir aiškumo standartais.

103. Degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, įnešimas į jungtinę veiklą nesukėlė ilgalaikių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių. Nutarime nurodomos aplinkybės nėra išsamios, kadangi degalinę, esančią Nemuno g. 139, Klaipėdoje, pareiškėjas eksploatuoja dar nuo 2004 m. Nuo 2004 m. iki 2005 m. gegužės degalinę valdė ir naudojo pareiškėjo dukterinė įmonė UAB „Lukoil Baltija“ Servisas, vėliau, nuo 2005 m. gegužės iki 2007 m., – pats pareiškėjas. Degalinės savininkas UAB „Kimula“ 2007 m. nusprendė pats išbandyti mažmeninės prekybos naftos produktais veiklą šioje degalinėje, todėl jungtinės veiklos sutartis buvo nutraukta. Tačiau jau labai greitai, nepraėjus nei dvejiems metams, UAB „Kimula“ tokio sumanymo atsisakė ir 2009 m. gegužės 8 d. pardavė degalinę įmonei UAB „Okseta“, o ši netrukus ją perdavė pareiškėjui pagal Jungtinės veiklos sutartį. Todėl 2009 m. įmonei UAB „Okseta“ įnešus degalinę į jungtinę veiklą, pareiškėjas ne įgijo, bet veikiau tik susigrąžino degalinės naudojimo teisę, kurią jis turėjo dar nuo 2004 m. Dėl šios priežasties pareiškėjo valdymas turi būti vertinamas jo visumoje, t. y. kaip apimantis laikotarpį nuo 2004 m., o tokio valdymo išskaidymas į du atskirus laikotarpius būtų dirbtinis bei neatspindintis tikrovės. Taigi pareiškėjas tiesiogiai ar per susijusius asmenis degalinę, esančią Nemuno g. 139, Klaipėdoje, eksploatuoja jau daugiau nei šešerius metus, kai tuo tarpu UAB „Kimula“ valdymas netruko nei dvejų metų. Atitinkamai, ne 2009 m. veiksmai, kai degalinė buvo įnešta į jungtinę veiklą jau antrąjį kartą, bet 2004 m. veiksmai, kai degalinė įnešta pirmąjį kartą, sukėlė ilgalaikius pokyčius kontrolėje ir rinkos struktūroje. Todėl 2009 m. veiksmai nėra koncentracija, kuri patenka į koncentracijų kontrolės nuostatų reguliavimo apimtį. Paskutiniais prieš degalinės perdavimą pareiškėjui ūkiniais metais, t. y. 2003 m., šios degalinės bendrosios pajamos neviršijo Konkurencijos įstatyme nustatytų pajamų ribų, todėl apie šios degalinės perėmimą nereikėjo pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti jos leidimo.

114. Pareiškėjas pažymėjo, kad degalinės, esančios Pramonės pr. 44, Kaune, ir degalinės, esančios Veiverių g. 117, Kaune, pajamos nepagrįstai skaičiuotos kartu. Pareiškėjas nurodė Konkurencijos tarybos nustatytas abiejų degalinių bendrąsias pajamas paskutiniais metais prieš degalinės įnešimą į jungtinę veiklą ir pažymėjo, kad net ir sutapatinant ankstesnių degalinių naudotojų pajamas su pačių degalinių pajamomis (nors pareiškėjas su tuo kategoriškai nesutinka), nei vienos iš minėtų degalinių bendrosios pajamos paskutiniais prieš degalinių įnešimą į jungtinę veiklą metais neviršijo Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos penkių milijonų litų ribos. Atitinkamai, iš pareiškėjo negalėjo būti reikalaujama apie šių degalinių perėmimą naudoti pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti jos leidimą, kadangi nebuvo tenkinama antroji iš dviejų tokią pareigą lemiančių kumuliatyvių sąlygų. Pareiškėjas rėmėsi Komisijos pranešimo 38 punktu, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu Cementbouw byloje, ES susijungimų reglamento preambulės 20 punktu. Pareiškėjas nurodė, jog Bendrojo Teismo Cementbouw sprendime nurodytas reikalavimas, kad sandoriai turi būti tarpusavyje susiję, atitinka ES susijungimų reglamento preambulės 20 punkte pateiktą paaiškinimą dėl sandorių sąlyginumo vienas kito atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju UAB „Okseta“ degalinės, esančios Pramonės pr. 44, Kaune, ir degalinės, esančios Veiverių g. 117, Kaune, perdavimas pareiškėjui eksploatuoti nebuvo vienijančio pobūdžio, kadangi vienos degalinės perdavimas nebuvo susijęs su kitos degalinės perdavimu tokiu būdu, kad UAB „Okseta“ neperdavus kurios nors vienos iš šių degalinių, negalėtų būti buvusi perduota kita. Toks nurodytų sandorių sąlyginumas vienas kito atžvilgiu nebuvo numatytas nei Jungtinės veiklos sutartyje, nei jos 2005 m. balandžio 12 d. priede Nr. 3, įtvirtinančiame į jungtinę veiklą įneštų UAB „Okseta“ degalinių sąrašą, nei 2007 m. lapkričio 1 d. sudarytame priedo Nr. 3 pakeitime dėl šių konkrečių degalinių įnešimo į jungtinę veiklą. Atskirų UAB „Okseta“ degalinių perdavimą pareiškėjui naudoti atsakovas vertino kaip vieną koncentraciją dėl šių priežasčių: abiejų degalinių įsigijimas buvo įvykdytas vienu metu; tuo pačiu sutarties priedu; sandorių šalys buvo tos pačios; abiejų degalinių kontrolę įgijo pareiškėjas; sandoriu buvo siekiama vieno ekonominio tikslo – išplėsti pareiškėjo degalinių tinklą ir efektyviai naudoti UAB „Okseta“ nuosavybės teise priklausantį turtą. Pareiškėjo įsitikinimu, šios atsakovo nutarime nurodomos aplinkybės visiškai nepaaiškina aptariamų sandorių vienijančio pobūdžio. Tokiu būdu iš Nutarimo lieka neaišku, kodėl atsakovas laiko, kad aptariamos dvi degalinės negalėjo būti įneštos į jungtinę veiklą atskirai. Pareiškėjas nurodė, kad šie du sandoriai buvo visiškai savarankiški, rėmėsi Jungtinės veiklos sutarties 4.6 punktu. Jungtinės veiklos sutartis numatė UAB „Okseta“ galimybę ateityje įnešti į jungtinę veiklą ir kitas degalines, o toks galimas papildomų degalinių įnešimas į jungtinę veiklą ateityje nebuvo kliūtis pareiškėjui perimti (duomenys neskelbtini) UAB „Okseta“ priklausančių degalinių jau nuo 2004 m. Ilgametė šalių bendradarbiavimo praktika rodo, kad 2004–2009 m. laikotarpiu papildomos UAB „Okseta“ degalinės įneštos į jungtinę veiklą ne vieną kartą. Vienijančio pobūdžio sandoriai rinkos struktūros pokyčius nulemia abu kartu. Tačiau aptariamų degalinių perdavimas abiejų kartu nebuvo būtinas rinkos struktūros pokyčiams nulemti. Rinkos struktūros pokyčius galėjo sukelti ir sukėlė kiekvienos iš šių degalinių perdavimas atskirai vien jau dėl to, kad minėtos degalinės yra skirtingose geografinėse rinkose. Šios degalinės yra skirtingose Kauno miesto pusėse. Akivaizdu, kad dideliuose miestuose, kaip nagrinėjamu atveju Kaune, kur degalinių pasiūla yra didžiulė, ir vartotojas turi platų pasirinkimą, jis nevažiuos piltis degalų iš vieno miesto galo į kitą. Todėl tarpusavio pakeičiamumo tarp šių dviejų degalinių nėra. Tai, kad mažmeninės prekybos degalais geografinė rinka yra siauresnė negu viso miesto teritorija ir yra apibrėžiama maždaug 4–5 km spinduliu aplink degalinę, patvirtina ir su skundu pateikiami degalų pirkimo konkursų dokumentai, kuriuose reikalaujama, kad degalų užpylimas būtų vykdomas degalinėse, esančiose ne didesniu kaip 4 ar 5 km atstumu nuo konkurso sąlygose nurodytos vietos. Be to, iš Kauno miesto degalinių schemos matyti, kad 800 m spinduliu nuo degalinės, esančios Veiverių g. 117, Kaune, yra dar dvi konkuruojančios degalinės, o 200 m spinduliu nuo degalinės, esančios Pramonės pr. 44, Kaune, yra dar trys konkuruojančios degalinės. Visos šios aplinkybės rodo, kad nurodytos dvi degalinės yra skirtingose geografinėse rinkose. Kadangi nurodytos degalinės yra skirtingose geografinėse rinkose, tai ir pokyčius atitinkamų rinkų struktūroje sukėlė kiekvienos iš šių degalinių perdavimas atskirai. Tai dar kartą patvirtina, kad aptariami sandoriai nėra vienijančio pobūdžio. Todėl Konkurencijos taryba nepagrįstai pripažino dviejų atskirų UAB „Okseta“ degalinių įnešimą į jungtinę veiklą viena koncentracija ir nepagrįstai vertino šių degalinių bendrąsias pajamas kartu.

125. Apskaičiuodama degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, pajamas Konkurencijos taryba ėmė buvusio degalinės savininko UAB „Kimula“ 2008 m. pajamas iš degalų apyvartos. Palyginus šias pajamas su degalinės 2004–2007 m. ir 2009–2012 m. apyvartomis, kai degalinę eksploatavo pareiškėjas, matyti, kad 2008 m. UAB „Kimula“ pasiekta apyvarta ženkliai viršija įprastines šios degalinės pajamas kitais laikotarpiais. Degalinę eksploatuojant pareiškėjui, net pačiais pelningiausiais metais pajamos iš degalinėje vykdytos ūkinės veiklos nesiekė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, perimdamas eksploatuoti degalinę, esančią Nemuno g. 139, Klaipėdoje, krovininių automobilių plovyklos eksploatacijos neperėmė. Tuo pačiu pareiškėjas neperėmė ir stambiųjų verslo klientų, pritrauktų dėl išskirtinio UAB „Kimula“ taikyto verslo modelio. Todėl net ir priskiriant degalinei apyvartą, kuri buvo pasiekta ankstesnio degalinės operatoriaus UAB „Kimula“, kaip kad tą daro Konkurencijos taryba, minėtai degalinei turėtų būti priskiriama tik tokia suma, kokia būtų buvusi sugeneruota degalinę eksploatuojant be krovininių automobilių plovyklos. Tuo tarpu tokios pajamų sumos Konkurencijos taryba nesiaiškino ir neskaičiavo. Todėl atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad šios degalinės bendrosios pajamos paskutiniais prieš degalinės įnešimą į jungtinę veiklą metais viršijo Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytą penkių milijonų litų ribą. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba, skirdama 1 177 600 Lt baudą pareiškėjui, buvo neobjektyvi ir šališka, kadangi nukrypo nuo savo praktikos ir tokiu būdu pažeidė ūkio subjektų lygybės principą, taip pat pažeidė proporcingumo principą. Pareiškėjas nurodė Konkurencijos tarybos 2010 m. liepos 15 d. nutarimą City Service byloje, 2008 m. spalio 16 d. nutarimą Maxima byloje, 2012 m. kovo 29 d. nutarimą Corporation of European Pharmaceutical Distributors byloje. Rėmėsi Europos Komisijos Samsung/AST, A.P.Møller bei Electrabel bylomis. Pareiškėjas nurodė, kad nuoširdžiai manė, jog, kadangi teisė naudoti UAB „Okseta“ priklausančias degalines įgyta be jokių kitų papildomų teisių, todėl leidimas koncentracijai nėra reikalingas.

136. Pareiškėjas teigė, kad neturėjo jokio aiškaus ketinimo ar tikslo pažeisti konkurenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl tai turėtų būti laikoma svarbia atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju įtariamas pažeidimas, jeigu vis dėlto būtų nustatytas (nors pareiškėjas su tuo kategoriškai nesutinka), neturėtų būti laikomas pavojingu (sunkiu), kadangi nesukėlė nepataisomos ar ilgalaikės žalos konkurencijai. Europos Komisija savo praktikoje yra išaiškinusi, kad pažeidimas negali būti laikomas sunkiu, jei be leidimo įvykdyta koncentracija nesukelia ilgalaikės žalos konkurencijai. Be to, tokiu atveju turi būti įvertinta, ar neteisėti koncentracijos įgyvendinimo veiksmai buvo atlikti tyčia, siekiant išvengti Europos Komisijos kontrolės, ar dėl neapdairumo. Vertinama, ar ūkio subjekto neapdairumas (nerūpestingumas) buvo nulemtas klaidos ar abejingumo. Taip pat svarbu nustatyti, ar galima pagrįstai tikėtis, kad ūkio subjektas gerai išmano teisinį reguliavimą įmonių susijungimo kontrolės srityje ir turi pakankamus teisinius išteklius apsvarstyti pareigos pranešti apie koncentraciją įvykdymo reikalingumą. Be to, būtina nustatyti, ar kontrolės įsigijimas buvo iš anksto numatytas, t. y. ar ūkio subjektas suprato, kad įgyja išimtinę kontrolę į kitą ūkio subjektą, bei tai, ar įvertino galimybę kreiptis dėl konsultacijos su institucija dėl kontrolės įgijimo, kaip kad yra įprastai reikalaujama. Europos Komisija Electrabel byloje yra išaiškinusi, kad žalos konkurencijai buvimas iš tikrųjų darytų pažeidimą sunkesnį, jokios tokios žalos nebuvimas yra svarbus faktorius, į kurį turėtų būti atsižvelgiama, nustatant baudos dydį. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nors nagrinėjamu atveju dėl tariamos koncentracijos konkurencija nebuvo ribojama ar kitaip jai nebuvo daroma žala, į šią aplinkybę Nutarime nėra atsižvelgta. Konkurencijos tarybos išvada dėl tariamo pažeidimo pavojingumo nepagrįsta ir todėl, kad ji padaryta remiantis neteisingu geografinės rinkos apibrėžimu. Pagal Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 (toliau – Baudų dydžio nustatymo aprašas) 10 punktą, pažeidimo pavojingumas įvertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į pažeidimo geografinį plotą. Nutarime Konkurencijos taryba nurodo, kad „Šiuo atveju su UAB „Lukoil Baltija“ padarytais pažeidimais susijusia geografine rinka tikslinga laikyti Kauno ir Klaipėdos miestų teritorijas <...>“. Tačiau, kaip jau paaiškinta skunde, mažmeninės prekybos degalais geografinė rinka yra siauresnė negu viso miesto teritorija ir yra apibrėžiama maždaug 4–5 km spinduliu aplink konkrečią degalinę. Ankstesnėse Maxima ir City Service bylose Konkurencijos taryba aiškiai konstatavo, kad „koncentracijos kontrolei skirtų teisės normų pažeidimai pagal savo pobūdį vertintini kaip lengvi.“ Sprendimas Maxima byloje buvo paskelbtas 2008 m. spalio 16 d., o sprendimas City Service byloje buvo paskelbtas 2010 m. liepos 15 dieną. Atitinkamos Konkurencijos įstatymo nuostatos nuo tų sprendimų paskelbimo nepasikeitė. Vis dėlto Nutarime Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad šiuo atveju tariamas pažeidimas yra laikomas pavojingu. Konkurencijos taryba remiasi Bendrojo Teismo sprendimu Electrabel byloje, kuriuo jis patvirtino atitinkamą Europos Komisijos sprendimą. Tačiau Europos Komisijos sprendimas buvo priimtas dar 2009 m. birželio 10 d. ir priimant sprendimą dėl koncentracijos kontrolei skirtų teisės normų pažeidimų lengvo pobūdžio City Service byloje jis Konkurencijos tarybai buvo gerai žinomas, o Europos Komisijos nuomonė Electrabel byloje nebuvo kliūtis pripažįstant, kad koncentracijų kontrolei skirtų teisės normų pažeidimai pagal savo pobūdį vertintini kaip lengvi. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba Nutarime nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti baudos dydį dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Mano, kad tokia aplinkybe buvo geranoriškas bendradarbiavimas su Konkurencijos taryba. Savo praktikoje Europos Komisija visada vertina tai, ar ūkio subjektas bendradarbiavo su Europos Komisija tyrimo metu, t. y. nedelsiant reagavo į institucijos prašymus savanoriškai suteikti informaciją bei atsakė į visus Europos Komisijai kilusius klausimus. Pareiškėjas stengėsi atsakyti į Konkurencijos tarybos raštus maksimaliai operatyviai, kiek greitai tai praktiškai buvo įmanoma. Todėl Konkurencijos taryba turėjo į tai atsižvelgti ir sumažinti baudą. Pareiškėjo nuomone, atsakomybę lengvinančia aplinkybe taip pat turėtų būti laikoma tai, kad nėra susiformavusios aiškios Konkurencijos tarybos praktikos, susijusios su komercinės paskirties nekilnojamojo turto nuomos (naudojimo) sandorių vertinimu pagal koncentracijų kontrolės teisės normas. Europos Komisijos praktikoje iš esmės nėra atvejų, kai vien pati nekilnojamojo turto nuoma (naudojimo teisė) be papildomų teisių įgijimo būtų kvalifikuojama kaip koncentracija. Todėl Konkurencijos taryba turėjo į tai atsižvelgti ir sumažinti baudą. Europos Komisija kaip lengvinančią aplinkybę yra taikiusi praktikos nebuvimą. Konkurencijos taryba Nutarime taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Konkurencijos taryba padidino pareiškėjui apskaičiuotą bazinį baudos dydį 20 proc. dėl atgrasymo pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 14 punktą, kuris nustato, kad siekiant užtikrinti baudų atgrasomąjį poveikį, baudos bazinis dydis didinamas, kai ūkio subjekto pajamos iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimo sudaro daugiau kaip 95 proc. bendrųjų ūkio subjekto pajamų. Baudų dydžio nustatymo aprašo nuostatos didžiąja dalimi yra perkeltos iš Europos Komisijos „Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių“ (toliau – „Komisijos baudų gairės“), todėl aiškinant Baudų dydžio nustatymo aprašo nuostatas turi būti atsižvelgiama į Komisijos baudų gaires. Pagal Komisijos baudų gairių 30 punktą Komisija turi teisę, bet neprivalo didinti baudos dydžio dėl atgrasymo. Analogiškai ir Konkurencijos taryba neprivalo didinti baudos dydžio visais atvejais, kai ūkio subjekto pajamos iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimo sudaro daugiau kaip 95 proc. jo bendrųjų pajamų. Konkurencijos tarybos paskirtų baudų dėl jų dydžio poveikis yra pakankamai atgrasomas. Kita vertus, atgrasymas šiuo atveju apskritai nėra aktualus, kadangi pareiškėjas neturėjo jokio ketinimo ar tikslo pažeisti konkurenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl Konkurencijos taryba neturėjo taikyti sankcijų, kurios yra numatytos už Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies pažeidimus. Nusprendusi jas taikyti, Konkurencijos taryba turėjo skirti švelnias sankcijas.

147. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pagal Konkurencijos įstatymą vienas iš būdų, kai koncentracija gali būti įgyvendinama, yra tada, kai ūkio subjektas įgyja kito ūkio subjekto kontrolę įgydamas to ūkio subjekto turto dalį. Remiantis Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 6.1.1, 7, 8 ir 20 punktais, turto kontrolės įgijimas laikomas koncentracija tada, jei šis turtas ar jo dalis gali būti laikomas savarankiškos ūkinės veiklos vienetu. Pagal Komisijos pranešimo 24 punktą turto kontrolės įgijimas gali būti koncentracija tik tuomet, jei šis turtas ar jo dalis yra rinkoje dalyvaujantis verslas, kuriam galima aiškiai priskirti rinkos apyvartą. Pagal Komisijos pranešimo 24 ir 26 punktus, vertinant, ar tokio ar panašaus pobūdžio sandoriai, kai perduodama tam tikro turto (materialaus ar nematerialaus) kontrolė kitam ūkio subjektui, laikytina koncentracija konkurencijos teisės prasme, svarbu tai, ar toks turtas sudaro verslą su rinkos apyvarta, kuris gali dalyvauti rinkoje. Todėl priklausomai nuo to, kokio pobūdžio verslo dalį sudaro perduodamas turtas, priklauso ir tai, ar atitinkamo turto perdavimas laikytinas koncentracija ar ne. Pagal Komisijos pranešime nurodytus pavyzdžius, koncentracija laikytini tokie atvejai, kai perduodamas turtas sudaro esmines verslo (ūkinės veiklos) sudedamąsias dalis, kurios leistų turtą perimančiam ūkio subjektui pakankamai greitai patekti, pradėti dalyvauti atitinkamoje rinkoje. Jei perduodamas turtas (kaip Nutarime nagrinėtu atveju – degalinės) sudaro esminį atitinkamo verslo (ūkinės veiklos) sudėtinį elementą, tokio turto perdavimas laikytinas pakankamu, kad būtų pripažinta, jog jo perdavimas yra koncentracija konkurencijos teisės prasme. Todėl turto kontrolės įgijimas laikytinas koncentracija Konkurencijos įstatymo prasme, kai perduodama ne bet kokia turto dalis, o tokia, kuri leidžia ūkio subjektui per pakankamai neilgą laikotarpį pradėti dalyvauti rinkoje, t. y. sudaro pagrindinį savarankiškos ūkinės veiklos vieneto elementą priklausomai nuo rinkos specifikos, nors kitos sudėtinės verslo dalys (pavyzdžiui, licencijos, darbuotojai ir prekės ženklas), kurios nėra esminės, nebuvo perduotos. Kadangi Nutarime buvo padaryta išvada, kad perduotos degalinės buvo esminis ir pakankamas atitinkamos ūkinės veiklos (mažmeninės prekybos degalais) sudėtinis elementas, kuris pripažintinas savarankišku ūkinės veiklos vienetu, buvo pripažinta, kad jų perdavimas buvo koncentracija Konkurencijos įstatymo prasme. Toks vertinimas buvo atliekamas vertinant perduodamo turto savybes ir ūkinės veiklos vykdymo sąlygas. Buvo vertinama, ar pagal Jungtinės veiklos sutartį UAB „Lukoil Baltija“ įgijus teisę eksploatuoti UAB „Okseta“ nuosavybės teise priklausančią turto dalį, kuri laikytina savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, buvo įgyvendinta koncentracija. Siekiant nustatyti, ar degalinė laikytina savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, buvo vertinamos Jungtinės veiklos sutarties nuostatos ir kitų reikšmingų aplinkybių visuma. Visų pirma, pagal Jungtinės veiklos sutartį degalinė reiškia „nekilnojamojo ir kilnojamojo turto kompleksą, kuris yra skirtas verstis mažmenine prekyba naftos produktais ir kitomis prekėmis“, o degalinių tinklas reiškia UAB „Okseta“ „nuosavybės teise ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomas degalines, atitinkančias prekybai naftos produktais keliamiems aplinkosaugos ir kitiems reikalavimams“. Pareiškėjui perduotas buvo ne bet koks kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, o turto kompleksai – pastatytos degalinės, kurios atitinka visus teisės aktų reikalavimus, kad būtų galima verstis mažmenine prekyba. Atsižvelgiant į Jungtinės veiklos sutartyje ir Degalinių eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose energetikos ministro 2009 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-37 (toliau – Degalinių eksploatavimo taisyklės), įtvirtintas sąvokas, degalinė yra specifinės paskirties bei sudėtingos infrastruktūros turtinis kompleksas, kurį sudaro ne tik degalinės pastatas, bet ir degalinės teritorija, antžeminės ir požeminės talpyklos, rezervuarai, degalų kolonėlės, kiti degalinės skystojo kuro įrenginiai. Mažmeninė prekyba naftos produktais Lietuvos Respublikoje yra licencijuojama. Kiekvienai degalinei privaloma gauti atskirą licenciją. Pagal Leidimų verstis prekybos naftos produktais veikla išdavimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2012 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1-19 (toliau – Leidimų išdavimo taisyklės) 21.3.2 punktą, asmenys, siekiantys gauti licenciją vykdyti mažmeninę prekybą degalais, nuosavybės teise privalo turėti ar sutarčių pagrindu naudoti skystojo kuro degalinę. Toks pat reikalavimas buvo numatytas ir degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, Veiverių g. 117, Kaune ir Nemuno g. 139, Klaipėdoje, įnešimo į jungtinę veiklą metu galiojusiame teisės akte. Teisės aktai kiekvienai degalinei skirtingai nuo paprastų komercinės paskirties patalpų nustato papildomus specifinius reikalavimus, pavyzdžiui, inžinerinius, techninius, sanitarinius, teritorijų planavimo bei aplinkosaugos. Savivaldybės, vadovaudamosi atitinkamais teisės aktais, priima sprendimus dėl degalinių išdėstymo, tvirtindamos specialųjį planą. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinto Kauno miesto degalinių išdėstymo specialiojo plano matyti, kad savivaldybė nustato maksimalų degalinių skaičių, taip pat nustato teritorijas, kuriose galima ir kuriose draudžiama statyti degalines. Todėl tam, kad degalinei būtų suteikiama licencija vykdyti mažmeninę prekybą degalais, ji turi būti pastatyta taip, jog atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat gali būti pastatyta tik tam tikrose leistinose vietose. Be to, atsižvelgiant į nustatytus specifinius reikalavimus degalinės infrastruktūrai, nėra pagrindo teigti, kad perdavus eksploatuoti degalinės patalpas būtų užsiimama kita ūkine veikla nei mažmenine prekyba degalais. Todėl, priešingai nei nurodo pareiškėjas, atsižvelgiant į veiklos pobūdį ir jos specifiką, lyginant su kitomis mažmeninės prekybos rūšimis, degalinė, kaip nekilnojamojo ir kilnojamojo turto kompleksas, yra lemiamas ir svarbiausias mažmeninės prekybos degalais vykdymo rinkoje elementas, be kurio ūkio subjektas apskritai negalėtų gauti licencijos bei vykdyti atitinkamos ūkinės veiklos. Kiti reikalavimai degalinės veiklai vykdyti yra palyginti neesminiai ir įgyvendinami neskiriant didesnių finansinių bei laiko sąnaudų, todėl pačių degalinių perdavimas pareiškėjui sudarė sąlygas greitai pradėti vykdyti ūkinę veiklą perduotose degalinėse. Darbuotojų perdavimas kitam ūkio subjektui kartu su degaline negali būti laikomas būtinu reikalavimu siekiant įvertinti, ar valdyti perduodama degalinė laikytina savarankišku ūkinės veiklos vienetu, nes degalinė yra laikytina pagrindine turto dalimi (esminiu ūkinės veiklos sudėtiniu elementu), kurią perdavus valdyti pareiškėjui, pareiškėjas galėjo per trumpą laiką pradėti vykdyti mažmeninę prekybą degalais. Be to, vadovaujantis Degalinių eksploatavimo taisyklėmis, eksploatuoti degalinę gali ne jaunesni kaip 18 metų kvalifikuoti darbuotojai. Kvalifikuotas darbuotojas – tai asmuo, atestuotas teisės aktų nustatyta tvarka ir įgijęs reikiamų žinių ir įgūdžių darbui su eksploatuojamais įrenginiais. Naftos produktų degalinės operatoriaus kvalifikacija gali būti įgyjama vidutiniškai per 2,5 savaitės. Minimalus išsilavinimas – pagrindinis išsilavinimas. Prieš leidžiant naujiems darbuotojams savarankiškai dirbti, jiems skiriama ne mažiau kaip 10 darbo dienų (pamainų) stažuotė, prižiūrint kvalifikuotam degalinės darbuotojui. Taigi ūkio subjektas, įgijęs degalinę be darbuotojų, pakankamai greitai gali priimti kvalifikuotus darbuotojus ir pradėti veiklą. Net ir tuo atveju, jei darbuotojas neturėtų kvalifikacijos, ūkio subjektas gali pakankamai greitai ir be didelių investicijų apmokyti ir įdarbinti naujus darbuotojus bei pradėti vykdyti mažmeninę prekybą degalais. Remiantis Leidimų išdavimo taisyklėmis, licencijos verstis mažmenine prekyba degalais kartu su degaline nėra perduodamos, todėl kiekvienas naujas degalinės valdytojas, siekdamas ją eksploatuoti, nepriklausomai nuo to, ar perimti darbuotojai, privalo pats gauti minėtą licenciją. Be to, pareiškėjas gavo licenciją per trumpą laiką ir nereikėjo didelių finansinių sąnaudų jai gauti. Pareiškėjas verčiasi mažmenine prekyba degalais, todėl bendrovė, perėmusi UAB „Okseta“ priklausančių degalinių eksploatavimą, jas integravo į savo degalinių tinklą ir pritaikė veikti pagal UAB „Lukoil Baltija“ verslo modelį. Degalinės nuo priėmimo–perdavimo aktų pasirašymo datos veiklą pradėjo su Lukoil prekės ženklu ir Lukoil pavadinimu, vėliau jose buvo įdiegti Lukoil išoriniai mokėjimo terminalai, degalinių valdymo, apskaitos sistema ir kiti Lukoil verslo komponentai. Todėl pareiškėjas, net neperėmęs minėtų verslo komponentų iš ankstesnių degalinių valdytojų, galėjo greitai, turėdamas degalines, kaip kilnojamojo ir nekilnojamojo turto kompleksą, pritaikyti jas pagal savo verslo modelį ir pradėti veiklą perimtose degalinėse. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nebuvo perduotas prekės ženklas, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad degalinė, kaip sudedamoji ūkinės veiklos dalis, nėra pagrindinis elementas, nes degalinė, atitinkanti visus teisės aktų reikalavimus, yra toks mažmeninės prekybos degalais elementas, be kurio apskritai ūkio subjektas negalėtų gauti licencijos ir pradėti vykdyti ūkinę veiklą. Kiekvienai degalinei jos valdytojas gali aiškiai priskirti tam tikrą apyvartą rinkoje, be kita ko, atskirai vedama kiekvienos degalinės apskaita, todėl pagrįsta yra Nutarimo išvada, jog pagal Jungtinės veiklos sutartį perduotos pareiškėjui valdyti degalinės sudarė tokią ūkio subjekto turto dalį, kuri laikytina savarankiškos ūkinės veiklos vienetu. Aplinkybę, jog degalinės gali būti laikomos savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, patvirtina ir tai, kad pats pareiškėjas yra pranešęs Konkurencijos tarybai apie ketinamą vykdyti koncentraciją išsinuomojant 9 AB „Lietuvos kuras“ degalines ir gavęs leidimą vykdyti šią koncentraciją 2001 m. rugpjūčio 23 d.

158. Atsakovas paaiškino dėl Nutarimo prieštaravimo pačios Konkurencijos tarybos praktikai. Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos taryba 2013 m. kovo 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti pateiktą pranešimą apie koncentraciją, nustačiusi, kad ketinamas įgyvendinti komercinės paskirties patalpų nuomos sandoris nėra laikytinas koncentracija. Tai, ar ūkio subjekto veiksmai laikytini koncentracija Konkurencijos įstatymo prasme, yra vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į faktines ir kitas svarbias aplinkybes priklausomai nuo rinkos specifikos. Aplinkybė, kad vienu atveju Konkurencijos taryba nustatė, kad sudarius konkrečią nuomos sutartį nebus įgyjama kito ūkio subjekto ar jo dalies kontrolė, nesudaro pagrindo teigti, kad visos nuomos ar panašaus turinio sutartys nėra laikomos koncentracija. Be to, siekiant nustatyti, ar turto kontrolės įgijimas yra laikytinas koncentracija, vertinama, ar įgyjama turto dalis laikoma pagrindine ir pakankama sudėtine verslo dalimi, kuri leidžia per trumpą laikotarpį turto įgijėjui pradėti vykdyti veiklą. Kita vertus, apie 2013 m. kovo 1 d. priimtą sprendimą Konkurencijos taryba paskelbė savo tinklalapyje. Konkurencijos taryba 2013 m. kovo 6 d. pranešime spaudai atkreipė dėmesį, kad „koncentracija, be kita ko, gali būti įvykdyta ir tokiu būdu, kai viena įmonė įgyja teisę naudoti visą ar dalį kitos įmonės turto, pavyzdžiui, sudarydama nuomos sandorį dėl turto, kuris gali būti laikomas savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, ir taip įgydama kontrolę tokiam turtui. Vis dėlto kiekvienu atveju turi būti vertinama individualiai, ar teisę naudoti turtą suteikiančio sandorio pagrindu buvo įgyta galimybė daryti lemiamą įtaką kito ūkio subjekto veiklai“. Tai tik patvirtina, kad Konkurencijos taryba visada laikėsi tos pačios pozicijos, kad tai, ar turto perdavimo (pvz., nuoma) sandoriai yra koncentracija, priklauso nuo kiekvieno konkretaus atvejo. Laikotarpiu iki pareiškėjo teisės įgijimo valdyti degalines, esančias Pramonės pr. 44, Kaune, Veiverių g. 117, Kaune ir Nemuno g. 139, Klaipėdoje, ir pareiškėjas, ir kiti ūkio subjektai teikė pranešimus apie koncentraciją išsinuomojant ir kitais būdais įgyjant degalines, o tai taip pat parodo, kad Konkurencijos tarybos praktika nėra prieštaringa, bei tai, kad ir pareiškėjui Nutarime nagrinėtų koncentracijų įgyvendinimo metu turėjo būti žinoma, kad degalinių valdymo pasikeitimas gali būti laikomas koncentracija, kurios negalima įgyvendinti negavus Konkurencijos tarybos leidimo. Skiriasi Konkurencijos tarybos 2013 m. kovo 1 d. sprendime nagrinėtos ir šioje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju buvo perduota valdyti degalinė, o 2013 m. kovo 1 d. sprendimo atveju – komercinės paskirties patalpos ir kiemo aikštelė. Degalinė yra specifinės paskirties infrastruktūra, skirta vykdyti mažmeninę prekybą degalais, tai Nutarime nagrinėtu atveju lėmė degalinių pripažinimą savarankiškos ūkinės veiklos vienetais, tuo tarpu komercinės paskirties patalpos gali būti naudojamos įvairiai ūkinei veiklai. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad Konkurencijos tarybos praktika yra prieštaringa.

169. Paaiškino dėl ilgalaikių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių, įgijus teisę valdyti degalinę, esančią Nemuno g. 139, Klaipėdoje. Pagal 2009 m. gegužės 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį, degalinę iš UAB „Kimula“ įsigijo UAB „Okseta“, kuri šią degalinę 2009 m. birželio 19 d. įnešė į jungtinę veiklą su UAB „Lukoil Baltija“ ir perdavė degalinę valdyti UAB „Lukoil Baltija“. Nagrinėjamu atveju buvo vertinamas degalinės kontroliuojančių asmenų pokytis 2009 m. ir atsižvelgiant į tai, jog prieš įnešant degalinę į jungtinę veiklą 2009 m. birželio 19 d., degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, kontrolę turėjo kiti ūkio subjektai, o nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo kontrolę įgijo UAB „Lukoil Baltija“, pasikeitė degalinę kontroliuojantys asmenys ir buvo įgyvendinta koncentracija. Aplinkybė, kad iki 2007 m. degalinę eksploatavo UAB „Lukoil Baltija“, neįrodo, jog nepasikeitė degalinę kontroliuojantys asmenys ir nebuvo įgyvendinta koncentracija 2009 m. dėl toliau nurodytų priežasčių. Remiantis Komisijos pranešimo 28 punktu, koncentracija apibrėžiama kaip apimanti sandorius, po kurių įvyksta ilgalaikių koncentracijoje dalyvaujančių įmonių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių. Koncentracija nelaikomi atvejai, kai kontrolė pakinta laikinai. Todėl aplinkybė, jog net 2 metus pareiškėjas neeksploatavo degalinės, rodo, kad laikotarpis, kai ne pareiškėjas eksploatavo degalinę, negali būti laikomas laikinu, trumpalaikiu, todėl 2009 m. degalinės kontroliuojančių asmenų pasikeitimas yra laikytinas koncentracija, nes nėra pagrindo teigti, kad laikotarpiu iki 2009 m. kontrolę turėjo pareiškėjas. 2007 m. UAB „Kimula“ nutraukė su UAB „Lukoil Baltija“ sudarytą jungtinės veiklos sutartį, kurią nutraukiant galimybė grąžinti degalinę UAB „Lukoil Baltija“ nebuvo numatyta, t. y. nebuvo numatyta, kad degalinę UAB „Kimula“ perima iš UAB „Lukoil Baltija“ eksploatuoti tik laikinai. Ši aplinkybė parodo, kad UAB „Kimula“ galėjo eksploatuoti degalinę ilgiau ir nebūtinai parduoti po 2 metų, be to, galėjo ir neparduoti degalinės UAB „Okseta“ arba net ir pardavus UAB „Okseta“, pastaroji galėjo ir neįnešti degalinės į jungtinę veiklą su UAB „Lukoil Baltija“. Aplinkybė, kad 2007–2009 m. degalinę valdė UAB „Kimula“, o atitinkamai iki 2007 m. ir nuo 2009 m. – UAB „Lukoil Baltija“, nesudaro pagrindo teigti, jog nebuvo įgyvendinta koncentracija 2009 m.

1710. Dėl degalinių pajamų skaičiavimo paaiškino, kad remiantis Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 6.1.1 punktu, tais atvejais, kai suteikiama teisė naudoti turto dalį, kuri gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kuriai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais yra laikomi įsigyjantis ūkio subjektas ir įsigyjamo ūkio subjekto dalis. Todėl nagrinėjamu atveju koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais laikomi yra pareiškėjas ir degalinės (kaip turto dalis), o remiantis Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 20 punktu, tais atvejais, kai įsigyjantis ūkio subjektas įsigyja kito ūkio subjekto (įmonės) dalį arba ūkio subjekto turto dalį arba gauna teisę ilgą laiką naudoti kito ūkio subjekto turto dalį, kurios gali būti laikomos savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kurioms aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, tai skaičiuojamos įsigyjamo ūkio subjekto daliai tenkančios bendrosios pajamos. Nagrinėjamu atveju yra vertinamas kontroliuojančių asmenų pokytis turto dalių, t. y. degalinių, atžvilgiu. Atliekant tyrimą nustatyta, kad Kaune esančias degalines iki perdavimo pareiškėjui eksploatavo UAB „Global Petroleum“, o degalinę, esančią Klaipėdoje, – UAB „Kimula“. Aplinkybė, kad pareiškėjas degalinių kontrolę įgijo ne tiesiogiai iš UAB „Global Petroleum“ ir UAB „Kimula“, o iš UAB „Okseta“, neturi lemiamos reikšmės nustatant bendrąsias pajamas koncentracijų kontrolės tikslais, kadangi nagrinėjamu atveju vertintinos pajamos, gautos iš degalinių, kaip savarankiškos verslo dalies, veiklos ir nesiejamos su ūkio subjektu, kuris tokias pajamas gavo. Be to, nors pareiškėjas teisę eksploatuoti degalines pagal jungtinę veiklą įgijo iš UAB „Okseta“, tačiau praktiškai degalinių kontrolę perėmė iš UAB „Global Petroleum“ ir UAB „Kimula“, kadangi pastarosios eksploatavo atitinkamai degalines, esančias Pramonės pr. 44, Kaune, Veiverių g. 117, Kaune, Nemuno g. 139, Klaipėdoje, iki jų įnešimo į jungtinę veiklą. Nors pajamas generavo ne pati UAB „Okseta“, o kiti ūkio subjektai, tačiau tai nekeičia Konkurencijos tarybos išvados, kad degalinės pajamas generavo ir šios pajamos gali būti aiškiai priskirtos konkrečioms degalinėms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad nagrinėjamu atveju degalinė laikytina savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, vertintinos pajamos, gautos vykdant mažmeninę prekybą degalinėse, tuo tarpu pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju degalinių pajamos turėjo būti skaičiuojamos kitaip nei skaičiavo Konkurencijos taryba.

1811. Dėl degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, ir Veiverių g. 117, Kaune, bendrųjų pajamų atsakovas paaiškino, kad remiantis Komisijos pranešimo 38 punktu, nesvarbu, ar kontrolė buvo įsigyta sudarant vieną ar kelis teisinius sandorius, jei jo rezultatas yra viena koncentracija. Du ar daugiau sandorių sudaro vieną koncentraciją, jei jie yra vienijančio pobūdžio. Todėl reikėtų nustatyti, ar dėl jų vienai arba kelioms įmonėms tiesiogiai ar netiesiogiai perduodama ekonominė kitos ar kitų įmonių kontrolė. Vertinant reikia nustatyti ekonomines sąlygas ir pagal jas – šalių siekiamus ekonominius tikslus. Pagal šio pranešimo 39–41 punktus, tais atvejais, kai sudaromi keli sandoriai, viena koncentracija laikytini sandoriai, glaudžiai susiję dėl sąlygų. Sandoriai, susiję dėl šalių siekiamų ekonominių tikslų taip pat turėtų būti nagrinėjami vienos procedūros metu. Remiantis Komisijos pranešimo 38 ir 41 punktais, keli sandoriai gali būti nagrinėjami kaip viena koncentracija tik jei kontrolę galiausiai įsigyja ta pati įmonė. Nagrinėjamu atveju buvo sudarytas vienas sandoris (Jungtinės veiklos sutarties 2007 m. lapkričio 1 d. papildomas susitarimas), kuriame jau buvo numatytos konkrečios datos, nuo kada UAB „Okseta“ įneša į jungtinę veiklą degalines ir perduoda eksploatuoti UAB „Lukoil Baltija“, be kita ko, degalinių priėmimo–perdavimo aktai buvo pasirašyti būtent tomis dienomis, kurios buvo numatytos Jungtinės veiklos sutarties 2007 m. lapkričio 1 d. papildomame susitarime. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo vertinti, ar keli sandoriai yra vienijančio pobūdžio, nes šiuo atveju net nebuvo kelių sandorių. Tačiau net ir vertinant, ar sandoriai yra vienijančio pobūdžio, atsižvelgiant į Komisijos pranešimą, degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, ir Veiverių g. 117, Kaune, kontrolės įgijimas vis tiek laikytinas viena koncentracija, nes bet kuriuo atveju turi tą patį ekonominį tikslą ir tą patį kontrolę įgijusį ūkio subjektą. Nutarimo 5.2 dalyje nustatyta, kad degalinių tinklas laikytinas vienu verslu, sudarytu iš tam tikro skaičiaus degalinių, ir dalies degalinių įgijimas yra laikytinas to verslo dalies įgijimu. Degalinė, kaip degalinių tinklo turto dalis, yra laikytina savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, be kita ko, vertinamas kontroliuojančių asmenų pasikeitimas būtent turto dalies atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju 2007 m. lapkričio 1 d. susitarimu dėl Jungtinės veiklos sutarties priedo Nr. 3 pakeitimo UAB „Okseta“ ir pareiškėjas susitarė dėl dviejų degalinių įnešimo į jungtinę veiklą. Degalinė, esanti Pramonės pr. 44, Kaune, į jungtinę veiklą buvo įnešta 2008 m. sausio 7 d., o degalinė, esanti Veiverių g. 117, Kaune, – nuo 2008 m. sausio 14 d. Šias dvi degalines UAB „Okseta“ 2007 m. spalio 19 d. (t. y. beveik prieš pat minėto susitarimo su UAB „Lukoil Baltija“ sudarymą) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įsigijo iš UAB „Global Petroleum“. Šiuo atveju įgyta verslo dalis yra sudaryta iš 2 savarankiškų ūkinės veiklos vienetų (degalinių). Šio turto dalies, sudarytos iš 2 degalinių, įsigijimas buvo įvykdytas vienu metu, pagal tą patį sutarties priedą, sandorių šalys taip pat buvo tos pačios, abi degalines iki įnešimo į jungtinę veiklą eksploatavo UAB „Global Petroleum“, tuo tarpu šių degalinių kontrolę įgijo tas pats ūkio subjektas UAB „Lukoil Baltija“. Taip pat tokiu sandoriu buvo siekiama vieno ekonominio tikslo (kurį be kita ko patvirtina ir tai, kad buvo sudarytas tik vienas sandoris dėl abiejų degalinių) – šiomis degalinėmis išplėsti UAB „Lukoil Baltija“ degalinių tinklą ir efektyviai naudoti UAB „Okseta“ nuosavybės teise priklausantį turtą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad tokio pobūdžio vienu sandoriu perimta dviejų degalinių kontrolė turėtų būti vertinama kaip dvi atskiros koncentracijos. Atitinkamai, net ir vertinant šių degalinių įsigijimo ekonominius tikslus, kaip tai atliekama kelių sandorių vertinimo kaip vienos koncentracijos atveju (nors, kaip minėta šio vertinimo atlikti apskritai nėra pagrindo, nes abiejų degalinių kontrolė buvo įgyta vienu (o ne keliais) sandoriu), nėra pagrindo teigti, kad šie tikslai būtų skirtingi, ypač atsižvelgus į tai, kad bet kuriuo atveju abi degalines iš esmės tuo pačiu metu perėmė ta pati įmonė – UAB „Lukoil Baltija“. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad nagrinėjama situacija dėl Kaune esančių degalinių kontrolės perėmimo turėtų būti vertinama kaip dvi atskiros koncentracijos, yra nepagrįsti. Siekiant nustatyti, ar kontrolės įgijimas yra laikytinas viena koncentracija, lemiamos reikšmės neturi tai, kad degalinės yra skirtingose teritorijose ir galimai skirtingose atitinkamose geografinėse rinkose, kadangi įsigyjami ūkio subjektai (šiuo atveju – degalinės, sudarančios savarankiškus ūkinės veiklos vienetus) nebūtinai turi būti susiję su ta pačia geografine teritorija.

1912. Dėl degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, bendrųjų pajamų atsakovas paaiškino, kad Konkurencijos įstatymas numato, jog apie ketinamą įgyvendinti koncentraciją reikia pranešti Konkurencijos tarybai, jei dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos praėjusiais ūkiniais metais buvo faktiškai didesnės nei penki milijonai litų. Be to, vadovaujantis Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 20 punktu, tais atvejais, kai įgyjama kito ūkio subjekto turto dalies kontrolė, skaičiuojamos įsigyjamo ūkio subjekto daliai tenkančios pajamos, nepriklausomai nuo to, už kokias konkrečias prekes ar paslaugas jos buvo gautos. Teisės aktai nenumato pareigos diferencijuoti pajamas ar kaip nors kitaip skaičiuoti įsigyjamo turto dalies bendrąsias pajamas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad šios degalinės pajamos vien iš mažmeninės prekybos degalinėje (neįskaitant pajamų iš krovininių automobilių plovyklos bei kitų produktų pardavimo pajamų) buvo didesnės nei penki milijonai litų, Nutarime bet kuriuo atveju padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas turėjo pranešti Konkurencijos tarybai apie teisės valdyti degalinę, esančią Nemuno g. 139, Klaipėdoje, įgijimą.

2013. Atsakovas nurodė, kad bauda už konkurencijos taisyklių pažeidimą skiriama atsižvelgiant į bylos konkrečias aplinkybes, todėl negali būti vienoda visais atvejais ir skirdama baudas Konkurencijos taryba nesivadovauja ankstesne praktika kaip teisiniu pagrindu. Pareiškėjas nurodė, kad neturėjo jokio aiškaus ketinimo ar tikslo pažeisti konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų, todėl tai turėtų būti laikoma svarbia atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė negali būti laikoma atsakomybę lengvinančia, kadangi nagrinėjamu atveju pažeidimu laikytinas koncentracijos įgyvendinimas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, nepriklausomai nuo subjektyvių ūkio subjekto siekių. Be to, pareiškėjo nurodyta aplinkybė pagal Konkurencijos įstatymą nėra laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Konkurencijos įstatyme numatyta maksimali bauda už koncentracijos įgyvendinimą nepranešus Konkurencijos tarybai ir negavus leidimo yra tokio pat dydžio kaip ir už Konkurencijos įstatymo 5 ir 7 straipsnių pažeidimus, kurie laikytini pavojingiausiais pažeidimais konkurencijai. Be to, tai, jog koncentracijos įgyvendinimas nepranešus Konkurencijos tarybai ir negavus jos leidimo gali būti laikytinas pavojingu pažeidimu, patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-634/2013. Dėl pareiškėjo argumentų, kad geografinė rinka yra siauresnė nei viso miesto teritorija, todėl paskirtų baudų dydžiai už pavojingumą nėra pagrįsti, paaiškino, kad pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 10 punktą, pažeidimo pavojingumas įvertinamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba, skirdama pareiškėjui baudas, nustatė baudos dydį už pažeidimo pavojingumą – 1 proc. nuo pareiškėjo pardavimo pajamų, gautų 2011 m. eksploatuojant degalines, esančias Pramonės pr. 44, Kaune, ir Veiverių g. 117, Kaune, bei 1 proc. nuo pareiškėjo pardavimo pajamų, gautų 2011 m. eksploatuojant degalinę, esančią Nemuno g. 139, Klaipėdoje, įvertinus pažeidimo pobūdį, taip pat atsižvelgus į tai, jog pažeidimo geografinis plotas yra ne nacionalinė teritorija, o lokalinės teritorijos. Pareiškėjo padaryti koncentracijų kontrolės taisyklių pažeidimai ir koncentracijų Jungtinės veiklos sutartimi įgijus degalinių kontrolę įgyvendinimas nepranešus apie tai Konkurencijos tarybai bei negavus jos leidimo pagal savo pobūdį yra pavojingi Konkurencijos įstatymo pažeidimai, nes buvo pažeistas pagrindinis ex ante koncentracijų kontrolės mechanizmas, kurio privalomumas nepriklauso nuo to, kokio dydžio yra atitinkama koncentracijos rinka ir kokias pasekmes jai gali sukelti koncentracija. Todėl Konkurencijos taryba pagrįstai nustatė pareiškėjui skirtų baudų dydžius už pavojingumą. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Europos Komisija skirdama baudą vertina aplinkybes, susijusias su nerūpestingumu ir neapdairumu, paaiškino, kad Konkurencijos taryba baudą nustato vadovaudamasi Konkurencijos įstatymu ir Baudų dydžio nustatymo aprašu, kuriuose neįtvirtintos tokios aplinkybės. Pareiškėjas privalėjo pateikti Konkurencijos tarybai informaciją, tokios pareigos atlikimas nėra laikytinas geranorišku bendradarbiavimu su Konkurencijos taryba, be kita ko, atsakomybe lengvinančia aplinkybe (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822- 2818/2012, 2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1702/2010, 2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-709/2007). Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba, skirdama baudą, turėjo atsižvelgti į tai, jog nėra suformuotos Konkurencijos tarybos praktikos, susijusios su komercinės paskirties nekilnojamojo turto nuomos sandorių vertinimu pagal koncentracijų kontrolės teisės normas. Pareiškėjo atstovas Konkurencijos tarybos 2013 m. kovo 28 d. posėdyje vertindamas Konkurencijos tarybos argumentą, kad pareiškėjas yra pateikęs pranešimą apie koncentraciją išsinuomojant degalines, nurodė, jog pateikė pranešimą dėl to, kad tokia buvo praktika, įsigyjant turtą ar nuomos sutarties, ar jungtinės veiklos sutarties pagrindu (kai yra kitos būtinos sąlygos). Atsižvelgiant į tai, jog ir pareiškėjas, ir kiti ūkio subjektai teikė pranešimus apie koncentraciją išsinuomojant degalines iki pareiškėjui įgijus degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, Veiverių g. 117, Kaune ir Nemuno g. 139, Klaipėdoje, kontrolę, bei įvertinus tai, kad posėdyje buvo nurodyta, kad jungtinės veiklos sutartis savo turiniu iš esmės yra nuomos sutartis, nėra pagrindo teigti, kad nebuvo praktikos, susijusios su komercinės paskirties nekilnojamojo turto nuomos sandorių vertinimu pagal koncentracijų kontrolės teisės normas, be kita ko, laikyti tai lengvinančia aplinkybe. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Konkurencijos taryba galėjo netaikyti atgrasymo ir nedidinti baudos dydžio, atsižvelgiant į tai, kad paskirta bauda yra daug didesnė palyginus su ankstesnėmis baudomis už panašaus pobūdžio pažeidimus. Konkurencijos taryba skaičiuodama skirtiną baudą vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Baudų nustatymo tvarkos aprašo 14 punktas nesuteikia Konkurencijos tarybai diskrecijos sprendžiant, ar ūkio subjektams skirtina bauda didinama tuo atveju, kai su pažeidimu tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių prekių pardavimų pajamos sudaro mažiau kaip 5 proc. bendrųjų pajamų. Tai aiškintina tuo, kad pajamų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su pažeidimu, vertės dalis bendrosiose ūkio subjekto pajamose yra objektyvi aplinkybė – arba su pažeidimu susijusios pajamos sudaro daugiau kaip 5 proc. bendrųjų pajamų, arba nesudaro. Tokios aplinkybės egzistavimas nepriklauso nuo Konkurencijos tarybos vertinimo. Remdamasi tokia Baudų nustatymo tvarkos aprašo nuostata ir nustačiusi, kad pareiškėjo pajamos iš veiklos, susijusios su pažeidimu, buvo mažiau nei 5 proc., Konkurencijos taryba skirtinų baudų bazinį dydį proporcingai padidino. Konkurencijos taryba rėmėsi objektyviomis aplinkybėmis, susijusiomis su pajamomis, ir galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl nėra pagrindo teigti, kad galėjo netaikyti atgrasymo ir nedidinti baudos 20 proc. Tad atsakovas vadovaudamasis teisės aktais tinkamai nustatė bazinį baudos dydį, įvertinęs pažeidimų pobūdį ir geografinį plotą, be kita ko, pagrįstai padidino baudą siekiant atgrasymo, o taip pat tinkamai įvertino, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

21II.

2214. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendime pareiškėjo skundą atmetė. Teismo nuomone, pagal sutartį pareiškėjui suteiktos teisės, sutarties tikslai, kurie detaliai analizuojami Nutarime, patvirtina, kad pareiškėjas įgijo degalinių kontrolę, o pagal sutartį nustatytas pelno paskirstymas, be kitų toliau analizuojamų aplinkybių, teismo nuomone, taip pat patvirtina, kad esminę šio verslo dalį sudaro degalinė kaip verslas. Pasisakydamas dėl Nutarime esančio sprendimo, kad UAB „Okseta“ į jungtinę veiklą įneštos degalinės yra savarankiški ūkinės veiklos vienetai, teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai apie tai, kad įgijus teisę eksploatuoti degalines joks verslas nebuvo perimtas (perimtas tik nekilnojamas ir kilnojamas turtas be darbuotojų, be sutarčių, veikla vykdyta naudojant pareiškėjo prekės ženklą ir kt.), yra nepagrįsti. Degalinės iki perėmimo buvo naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį, jos turėjo aiškiai apibrėžiamą rinkos apyvartą, pareiškėjui jas perėmus, jos vėl beveik iš karto buvo naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį, o tas faktas, kad pareiškėjui perėmus degalines pasikeitė apyvarta, neturi reikšmės, nes iki perėmimo degalinėms buvo galima aiškiai priskirti apyvartos dalį. Nutarime atsižvelgta į pagrindinę pareiškėjo vykdomą ūkinę veiklą, reiškia, atsižvelgta, kad perimtos degalinės pateks į pareiškėjo verslo kompleksą. Pareiškėjo argumentai nepaneigia Konkurencijos tarybos išvados, kad degalinės pačios savaime jau yra esminiai verslo elementai, nes be visus reikalavimus atitinkančios degalinės ir visų joje turinčių būti ir turinčių atitinkamai funkcionuoti įrengimų jokia mažmeninė prekyba naftos ir kitais produktais nebūtų įmanoma. Ir pareiškėjo, ir UAB „Okseta“ tikslas buvo organizuoti efektyvią ir pelningą mažmeninę prekybą naftos produktais, toks tikslas nurodytas Jungtinės veiklos sutartyje. Iš pareiškėjo pateikiamų argumentų negalima daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju kontroliuojamas ūkio subjektas negalėjo veikti savarankiškai. Kaip nurodyta Nutarime, tam, kad degalinės pradėtų veikti visiškai savarankiškai, pareiškėjui reikėjo įdėti labai nedaug pastangų: gauti licencijas (o jas gauti reikėtų bet kuriuo atveju pasikeitus degalinę kontroliuojančiam asmeniui), parinkti ir apmokyti personalą, kas pareiškėjui, turinčiam didelę patirtį mažmeninės prekybos naftos produktais srityje, iš viso neturėjo sudaryti kokių nors sunkumų, ir į tai įdėti palyginus nedidelius finansinius išteklius. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad savarankiškai degalinių veiklai pradėti būtų sutrukdęs naftos produktų tiekimas, t. y. sutarčių su tiekėjais papildymas ar naujų sutarčių sudarymas, savo prekės ženklo naudojimas, klientų pritraukimas. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai ir dėl to, kad pareiškėjas degalines perėmė kaip pavienį turtą, todėl jos negali būti laikomos savarankišku verslu. Jungtinės veiklos sutartyje kalbama apie degalinių tinklą, pareiškėjas pagal šią sutartį įgijo kontrolę ne tik 3 degalinių, dėl kurių priimtas skundžiamas nutarimas, bet perėmė ir kitų UAB „Okseta“ degalinių eksploatavimą, ir visas šias degalines pareiškėjas apjungė į savo degalinių tinklą, jos visos veikia pagal UAB „Lukoil Baltija“ verslo modelį. Šis faktas taip pat patvirtina, kad nagrinėjamu atveju degalinės galėjo pradėti savarankišką ūkinę veiklą ir ją realiai pradėjo beveik iš karto po jų perdavimo pareiškėjui. Tai nepavyktų, jeigu pareiškėjas perimtų kitokį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, neatitinkantį degalinėms keliamų reikalavimų, nepaisant pareiškėjo turimų ar perimtų darbuotojų, prekės ženklo, sutarčių su tiekėjais, turimo verslo modelio. Todėl pareiškėjo skunde nurodomi faktai dėl to, kokį indėlį pareiškėjas įdėjo į tų degalinių veiklą (personalo parengimas, darbo režimo nustatymas, naftos produktų tiekimo organizavimas ir kt.), nepaneigia išvados, kad savarankišką ūkinę veiklą degalinėse pradėti galima buvo tik įgijus kontrolę tokio verslo komplekso kaip degalinė. Nepriimtini pareiškėjo argumentai, kad degalinės buvo įneštos į jungtinę veiklą be licencijų (t. y. šiuo metu būtina gauti leidimą). Įnešant ginčo degalines į jungtinę veiklą galiojo Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 patvirtinta Licencijavimo tvarka, pagal kurią kiekvienai degalinei atskirai buvo būtina gauti licenciją, suteikiančią teisę verstis mažmenine prekyba naftos produktais, nors ūkio subjektas ir turi licenciją verstis mažmenine prekyba degalais. Bendro pobūdžio licenciją pareiškėjas turėjo, todėl, esant sąlygai, kad perimama degalinė atitiko visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus, gauti licenciją būtent tai konkrečiai degalinei buvo nesudėtinga, tą patvirtina ir nustatytos faktinės aplinkybės. Pareiškėjo argumentas, kad UAB „Okseta“ (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas jos verslo neperėmė, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, nes savarankišku verslu Konkurencijos taryba laikė ne UAB „Okseta“ vykdomą ūkinę veiklą, o degalinėse vykdomą ūkinę veiklą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas degalinių pajamas generuoja iš taip vadinamų „kortelinių“ klientų, ir tai paneigia išvadą, jog infrastruktūra yra lemiamas elementas. Taip pat, kad naudojant prekės ženklą apyvarta išaugo 20 procentų. Pažymėjo, kad be tokio turto komplekso kaip degalinė pareiškėjo nurodyti verslo elementai iš viso jokios reikšmės apyvartai neturėtų. Teismas vertino, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai teikia palyginimą su paprasto nekilnojamojo turto objekto perėmimu. Pažymėjo, kad sprendžiant konkurencijos teisėje dėl koncentracijos, reikia atsižvelgti ir į teisinį reguliavimą (bet kokį), ir į sandorius ir kt. ir visa tai įvertinti kompleksiškai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, jog degalinių negalima buvo priskirti savarankiškai ūkinei veiklai, atmesti kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl Nutarimo prieštaravimo Konkurencijos tarybos praktikai nėra teisiškai reikšmingi, nes Konkurencijos tarybai privaloma laikytis tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos ir paskelbtos to teismo biuletenyje praktikos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo nurodomi Konkurencijos taryboje nagrinėti atvejai neturėjo suklaidinti pareiškėjo dėl sprendimo nesikreipti į Konkurencijos tarybą dėl leidimo koncentracijai gavimo priimti, nes jie pagal pareiškėjo nurodomas aplinkybes yra visiškai skirtingi.

2315. Dėl degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, įnešimo į jungtinę veiklą, teismas pažymėjo, kad pagal atsakovo ištirtas faktines aplinkybes, Jungtinės veiklos sutarties nuostatas, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad kontrolė pakito laikinai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kontrolę nurodytai degalinei įgijo nuo 2009 metų ir Jungtinės veiklos sutartyje, pagal kurią ši kontrolė įgyta, nėra pasakyta, kad ji įgyjama kažkokiam konkrečiam terminui, apibrėžiamam konkrečia data ar įvykiu. Taip pat ir anksčiau, kai UAB „Kimula“ eksploatavo šią degalinę, nebuvo jokių susitarimų, kad tai vyks tik laikinai. Bet kuriuo atveju, pagal Jungtinės veiklos sutartį, nuo 2009 m. pareiškėjui perduota nurodyta degalinė neterminuotai, pareiškėjas ją eksploatuoja jau daug metų (priimant nutarimą – 4 metus), todėl sandoris, vertinant, ar jis sukelia ilgalaikius pokyčius rinkoje, vertintinas į ateitį, o ne retrospektyviai. Pareiškėjui turėjo būti aišku, kad perimant 2009 m. šią degalinę gali įvykti ilgalaikių koncentracijoje dalyvaujančių įmonių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių, nes degalinės perdavimo naudotis terminas nebuvo apibrėžtas.

2416. Teismas pažymėjo, kad Nutarime yra konstatuota, jog savarankišku ūkinės veiklos vienetu nagrinėjamu atveju yra degalinė, taigi koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme buvo UAB „Lukoil Baltija“ ir konkrečios degalinės, esančios Pramonės pr. 44, Kaune, Veiverių g. 117, Kaune, ir Nemuno g. 139, Klaipėdoje (Nutarimo 164 pastraipa). Todėl Nutarime pagrįstai vertintos pajamos, kurios buvo gautos šioms degalinėms vykdant tą pačią ūkinę veiklą paskutiniais ūkiniais metais prieš koncentraciją. Pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju reikėtų skaičiuoti degalinių nuomos pajamas ar panašias pajamas, yra nepagrįsti, nes ne tokiai veiklai vykdyti pareiškėjas įgijo kontrolę. Teismas padarė išvadą, kad kitokiu būdu apskaičiuoti degalinėse vykdytos veiklos generuojamų bendrųjų pajamų nagrinėjamu atveju nebūtų galimybės. Šiuo atveju nėra esminis klausimas, kad vienas ūkio subjektas, eksploatuojantis tą pačią degalinę, gauna didesnes, kitas mažesnes pajamas.

2517. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, Veiverių g. 117, Kaune, pajamos nepagrįstai skaičiuotos kartu. Teismas pažymėjo, kad degalinių kontrolę pareiškėjas perėmė pagal vieną Jungtinės veiklos sutarties (priedas Nr. 3 yra sutarties dalimi) punktą, tačiau pagal šią sutartį visų perimtų degalinių atsakovas nepriskyrė koncentracijai. Konkurencijos taryba šių dviejų degalinių perėmimą laikė viena koncentracija, nes ši turto dalis įgyta vienu metu, pagal tą patį sutarties priedo punktą, sandoriu buvo siekiama vieno tikslo – išplėsti pareiškėjo degalinių tinklą, pareiškėjas pagal Jungtinės veiklos sutartį įsipareigojo efektyviai naudoti UAB „Okseta“ priklausančias degalines (Jungtinės veiklos sutarties 4.5 dalis). Pareiškėjo argumentas, kad to tikslo siekiama ne vien perėmus dvi Kauno degalines, bet apskritai visų degalinių perėmimu, nagrinėjamu atveju nieko nekeičia, nes atsakovas vertino sandorį dėl šių dviejų degalinių perėmimo ir šį sandorį pagrįstai įvertino kaip vieną koncentraciją, nes jos perimtos pagal vieną papildomą susitarimą papildant sutartį. Kadangi šių dviejų degalinių kontrolė įgyta pagal vieną sandorį, sudarytą tarp tų pačių šalių, nėra pagrindo vertinti pareiškėjo argumentų dėl sandorių vienijančio pobūdžio, ar vienas sandoris galėtų būti įgyvendintas be kito ar kt. Vertinant pareiškėjo argumentus neturi reikšmės ir tai, kad Konkurencijos taryba, tirdama Konkurencijos įstatymo pažeidimą – nepranešimą apie koncentraciją, leidimo negavimą, nenustatinėjo, kokioje rinkoje veikė dvi Kauno degalinės. Rinka būtų nustatinėjama tik svarstant galimybę išduoti leidimą koncentracijai. Dėl to ši aplinkybė bei kitos nurodytos aplinkybės nepaneigia Konkurencijos tarybos išvados, jog dviejų Kauno degalinių kontrolės įgijimas pripažintas viena koncentracija.

2618. Pareiškėjas nesutiko su degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, bendrųjų pajamų skaičiavimu todėl, kad buvęs degalinės savininkas UAB „Kimula“ pajamas viršijančias 5 mln. litų gavo, pareiškėjo manymu, vien dėl to, kad klientams siūlė papildomą paslaugą – sunkiasvorio transporto priemonių plovimą. Pareiškėjui perėmus šios degalinės eksploatavimą net pačiais pelningiausiais metais nebuvo gauta tiek pajamų. Atsakovas paaiškino, kad apskaičiuojant šios degalinės pajamas, plovyklos pajamos nebuvo skaičiuojamos. Pareiškėjas, perėmęs šios degalinės kontrolę, įdiegė joje savo verslo modelį ir, kaip matyti iš skundo argumentų (skundo 3.1.1.3 punktas), pajamos taip pat viršijo 5 mln. Lt per metus (2011, 2012 metais). Todėl teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad UAB „Kimula“ gautos pajamos turėjo būti skaičiuojamos įvertinus jų teiktas papildomas paslaugas. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl šioje byloje nagrinėjamo pažeidimo, rinkos apibrėžimas nėra aktualus, nes pranešti apie koncentraciją būtina esant Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje esančioms sąlygoms bei įvertinant koncentracijos apibrėžimą kontrolės įgijimo atveju, kur rinkos sąvoka tiesiogiai netaikoma, taip pat jis neturi reikšmės vertinant, ar perimamo turto dalis yra savarankiškas ūkinės veiklos subjektas.

2719. Teismas padarė išvadą, kad piniginės baudos pareiškėjui skirtos pagrįstai, jų dydis nustatytas laikantis teisės aktų reikalavimų. Nutarime baudos dydis buvo nustatytas bazinį dydį apskaičiuojant remiantis su pažeidimais susijusiomis pajamomis, t. y. UAB „Lukoil Baltija“ pardavimo pajamomis, gautomis iš mažmeninės prekybos degalais trijose degalinėse, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę. Nutarime detaliai analizuojamas bazinio baudos dydžio nustatymas. Lyginti pareiškėjo nurodomus kitus atvejus su nagrinėjamu atveju nėra galimybės, nes šioje byloje nebuvo nagrinėjamos ir negalėjo būti nagrinėjamos faktinės pareiškėjo nurodomų bylų aplinkybės, o Europos Sąjungos teisė šiuo atveju netaikoma, ji naudojama tik aiškinant Konkurencijos įstatymo nuostatas. Baudos skirtos už nepranešimą apie koncentraciją, todėl skiriant baudas geografinė rinka nėra svarbi. Tačiau pažeidimas pagal savo pobūdį pagrįstai pripažintas pavojingu, nes Konkurencijos taryba, kuriai įstatymas pavedė vykdyti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrėti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo (Konkurencijos įstatymo 17 straipsnis), neturėjo galimybės patikrinti, ar vykdant tokią koncentraciją nebus ribojama konkurencija. Nutarime, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, baudos dydis nustatytas 1 procentas nuo pardavimų, gautų eksploatuojant degalines 2011 metais Kaune ir Klaipėdoje. Taigi atsižvelgiant į įstatyme numatytą galimybę už tokio pobūdžio pažeidimą skirti iki 10 procentų dydžio nuo bendrųjų metinių pajamų baudą, nėra pagrindo išvadai, kad nustatytas baudos bazinis dydis yra per didelis ir neatitinka padaryto pažeidimo pavojingumo. Pažeidimų trukmė nustatyta atitinkamai 5,5 ir 4 metai. Dėl to bazinis baudos dydis dauginamas iš trukmės. Remiantis Baudų dydžio nustatymo aprašo 14 punktu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pajamos iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimo sudaro daugiau kaip 95 procentus bendrųjų pajamų, nutarta bazinį baudos dydį padidinti 20 procentų. Šis reikalavimas nustatytas siekiant užtikrinti baudų atgrasomąjį poveikį. Nėra pagrindo išvadai, kad 20 procentų didinimas nustatytas pažeidžiant teisingumo, objektyvumo ir proporcingumo principus. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad Konkurencijos taryba Nutarime nepagrįstai konstatavo, kad nėra pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kadangi pareiškėjas viso tyrimo metu neigė pažeidimo padarymą, teismas sprendė, kad Konkurencijos taryba pagrįstai padarė išvadą, kad tyrimo metu pareiškėjas nepadėjo kontroliuojančiai institucijai Konkurencijos įstatyme numatyta prasme. Padarytų pažeidimų sudėtis yra formalioji – pažeistas įstatyme nustatytas reikalavimas pranešti apie vykdomą koncentraciją ir gauti leidimą. Todėl tokio pobūdžio pažeidimui įvertinti nėra būtinybės nustatyti pažeidėjo kaltės formą, taip pat nėra reikalaujama nustatyti, ar pažeidimu padaryta žala. Pareiškėjas turėjo galimybę įvertinti perimamo kontroliuoti turto, kaip verslo, vertę, taip pat ir kitas aplinkybes, kurių reikalauja Konkurencijos įstatymas, kuriame apibūdinta, kas laikytina koncentracija, įgyjant kontrolę, kadangi įstatyme jau yra pasakyta, jog ir turto dalies įgijimas gali būti vertinamas kaip kontrolės įgijimas bei kt. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, kad Konkurencijos taryba, nustatydama piniginės baudos dydį, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, taip pat nepažeidė nešališkumo, objektyvumo ir proporcingumo principų.

28III.

2920. Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodo, kad Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino UAB „Okseta“ į jungtinę veiklą įneštas degalines savarankiškais ūkinės veiklos vienetais, todėl padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjui perdavus eksploatuoti šias degalines buvo įgyvendintos koncentracijos. Pareiškėjas perėmė eksploatuoti UAB „Okseta“ valdytas degalines kaip pavienį turtą, o ne kaip turtinius kompleksus. Atitinkamai, tokio turto kontrolės įgijimas negali būti kvalifikuojamas kaip koncentracija. Todėl pareiškėjas neturėjo pareigos pranešti Konkurencijos tarybai apie UAB „Okseta“ valdytų degalinių eksploatavimo įgijimą bei gauti Konkurencijos tarybos leidimą. Pareiškėjas taip pat teigia, kad vertindamas degalinių bendrąsias pajamas, atsakovas nepagrįstai skaičiavo iki degalinių įnešimo į jungtinę veiklą jose ūkinę veiklą vykdžiusių ūkio subjektų metines pajamas, nors pareiškėjui buvo perduotas tik pavienis turtas be jame vykdyto verslo. Jei turtas perduodamas naudoti tik kaip nekilnojamojo turto objektas be jokio kito apyvartą jame generuojančio turto, nekilnojamojo turto objekte tiesiogiai generuojama apyvarta negali būti tapatinama su tokiam turtui tenkančia apyvarta, nes pajamas uždirbo visas nedalus ūkio subjekto turtinis kompleksas. Pareiškėjas pažymi, kad degalinės, esančios Pramonės pr. 44, Kaune, ir degalinės, esančios Veiverių g. 117, Kaune, įnešimą į jungtinę veiklą Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė viena koncentracija, dėl ko nepagrįstai šių dviejų degalinių bendrosios pajamos skaičiuotos kartu. Minėtų degalinių perdavimas pareiškėjui buvo du savarankiški sandoriai, kurie galėjo būti įgyvendinti atskirai vienas nuo kito. Dar daugiau, Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atitinkamos (geografinės) rinkos – kiekvienos iš šių degalinių kontrolę pareiškėjas įgijo iš esmės atskiroje geografinėje rinkoje. Tai reiškia, kad kiekvienos degalinės įgijimą eksploatuoti reikia vertinti kaip 2 skirtingus sandorius. Todėl nėra pagrindo šių degalinių pajamas skaičiuoti kartu. Atitinkamai, kiekvienos degalinės atžvilgiu reikia vertinti atskirai ir tai, ar buvo viršytos bendrųjų pajamų ribos, kuomet reikia pranešti apie koncentraciją ir gauti leidimą. Aptariamų 2 sandorių atveju nebuvo viršyta įsigyjamo turto bendrųjų pajamų riba (5 mln. Lt), todėl pareiškėjas neturėjo pareigos pranešti Konkurencijos tarybai apie neva įvykdytas koncentracijas ir gauti jos leidimą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Konkurencijos taryba Nutarime neteisingai ir nepagrįstai taikė finansinio pobūdžio sankciją (baudą) pareiškėjui. Be to, apskaičiuodama ir skirdama pareiškėjui 1 177 600 litų baudą Konkurencijos taryba pažeidė proporcingumo bei objektyvumo, ūkio subjektų lygybės ir diskriminacijos draudimo principus, taip pat nukrypo nuo Europos Sąjungos institucijų praktikos, neįvertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaikė Konkurencijos tarybos nutarime nurodytus teiginius dėl baudos skyrimo ir jos dydžio nustatymo.

3021. Atsakovas Konkurencijos taryba su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės remiasi argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad aplinkybė, jog kitu atveju degalinė buvo parduodama kartu su darbuotojais, taip pat nesudaro pagrindo daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju UAB „Lukoil Baltija“ perduota turto dalis nelaikytina savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, kadangi, kaip matyti iš Jungtinės veiklos sutarties nuostatų bei tyrimo metu nustatytų aplinkybių, degalinė kaip specifinės paskirties turto kompleksas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, yra pakankama turto dalis, kurios kontrolę įgijus, galima per neilgą laiką pradėti vykdyti, ūkinę veiklą. Be to, įvertinus Nutarimo (89)-(90) pastraipose nurodytus aplinkosaugos, inžinerinius ir kitus reikalavimus degalinėms, nėra pagrindo teigti, kad degalinė gali būti pastatyta bet kurioje geografinėje vietoje, kurioje norėtų pradėti vykdyti mažmeninę prekybą degalais tam tikras ūkio subjektas. Taigi ūkio subjektas, turėdamas stiprų prekės ženklą, darbuotojus ir tiekimo sutartis, bet neturėdamas teisės eksploatuoti degalinės konkrečioje vietoje, apskritai negalėtų vykdyti mažmeninės prekybos degalais toje konkrečioje geografinėje vietoje. Dėl ekonomikos specialistų atliktos analizės papildomai pažymi, kad tyrimą atlikę ekonominį išsilavinimą turintys specialistai negali būti vertinami kaip nešališki, o jų atliktos analizės išvados neturėtų turėti didesnės įrodomosios vertės nei kiti UAB „Lukoil Baltija“ pateikti įrodymai, nes tai yra tik UAB „Lukoil Baltija“ interesus atitinkanti subjektyvi nuomonė. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atlikdama tyrimą Konkurencijos taryba geografinės rinkos neapibrėžė. Nagrinėjamu atveju buvo vertinama, ar UAB „Lukoil Baltija“ įgijusi teisę eksploatuoti degalines Jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgyvendino koncentraciją Konkurencijos įstatymo prasme, apie kurią turėjo būti pranešta Konkurencijos tarybai iki jos įgyvendinimo, ir nėra svarbus degalinių pakeičiamumas ir jų geografinė rinka, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši analizės dalis apskritai nėra aktuali nagrinėjamoje byloje. Dėl degalinių, esančių Kaune, pajamų skaičiavimo kartu, atsakovas pažymi, kad Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 6 punkto nuostatų turinys ir paskirtis yra visai kita nei Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų. Pastarosiose yra įtvirtinti kriterijai, apsprendžiantys kada koncentracija yra praneština Konkurencijos tarybai, t. y. į kokias pajamas turi būti atsižvelgta. Tuo tarpu Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 6 punktu remiamasi siekiant nustatyti, kurie subjektai yra laikomi koncentracijoje dalyvaujančiais asmenimis ir į kurių pajamas turi būti atsižvelgta, nustatant ar yra tenkinami Konkurencijos įstatyme įtvirtinti pajamų kriterijai. Be kita ko, šiame punkte įtvirtinta „apyvarta atitinkamoje rinkoje“ yra siejama su turto pripažinimo savarankiškos ūkinės veikos vienetu kriterijumi, t. y. tai, kad turtui gali būti aiškiai priskirta tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje yra požymis, kad toks turtas ar turto dalis gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu. Atsakovas taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra aktualus degalinių pakeičiamumas, kadangi nagrinėjami UAB „Lukoil Baltija“ veiksmai, kuriais buvo įgyvendinta koncentracija, nepateikus Konkurencijos tarybai pranešimo ir negavus leidimo. Degalinių pakeičiamumas analizuojamas ir geografinė rinka apibrėžiama nagrinėjant pranešimą apie koncentraciją, siekiant nustatyti, ar nebus sukurta, ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Dėl pareiškėjo argumentų dėl to, kad bauda pažeidė proporcingumo ir objektyvumo principus, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad nustatyta bendra taisyklė, kad bauda negali viršyti 10 proc. bendrųjų pajamų ir tai yra vienodai visoms įmonėms taikoma riba, priklausanti nuo konkrečios įmonės dydžio, turinti užkirsti kelią pernelyg didelėms ir neproporcingoms baudoms. Be kita ko, atsižvelgimas į atitinkamos įmonės dydį ir bendrus išteklius, siekiant užtikrinti pakankamai atgrasančią baudą, grindžiamas noru padaryti poveikį minėtai įmonei, nes sankcija neturi būti pernelyg menka, atsižvelgiant, be kita ko, į šios įmonės finansinę galią. Atsakydamas į UAB „Lukoil Baltija“ argumentą dėl piniginės baudos neskyrimo, atsakovas pažymi, jog konkurencijos teisėje piniginė sankcija neskiriama už padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą tik išimtiniais atvejais.

31IV.

3222. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti preliminarų sprendimą. Pareiškėjas mano, jog teisingam ir tinkamam šios administracinės bylos išnagrinėjimui yra būtinas nagrinėjamai bylai aktualių Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimas. Kreipiantis dėl preliminaraus sprendimo pateikimo pareiškėjas prašo kompetentingai Europos Sąjungos institucijai inter alia užduoti šiuos klausimus: 1) ar, Europos Sąjungos valstybei narei deklaruojant, kad jos įstatymais bus siekiama konkurencijos teisinius santykius reglamentuojančios nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės suderinimo, yra privaloma tos valstybės narės institucijoms ir teismams taikant nacionalinę konkurencijos teisę remtis Europos Sąjungos teisės normomis ir Europos Sąjungos institucijų pateiktais šių teisės normų išaiškinimais? 2) kada, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis, t. y. remiantis 2004 m. sausio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 1 dalies b) punktu bei 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pavienį ūkio subjekto turtą galima laikyti rinkoje dalyvaujančiu verslu (savarankišku ekonominiu vienetu)? 3) ar, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis, t. y. remiantis 2004 m. sausio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 1 dalies b) punktu bei 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, degalinę, tik kaip nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, be prekės ženklo, pavadinimo, darbuotojų, tiekėjų, programinės įrangos, išorinių mokėjimo terminalų, licencijos, galima laikyti rinkoje dalyvaujančiu verslu (savarankišku ekonominiu vienetu)? 4) kokioms sąlygoms esant, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis, t. y. remiantis 2004 m. sausio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, galima teigti, jog trumpam laikotarpiui praradus degalinės kontrolę, nebuvo ilgalaikių struktūrinių pokyčių rinkoje? 5) ar, sprendžiant dėl ilgalaikių struktūrinių pokyčių rinkoje, taikant Europos Sąjungos teisės nuostatas, t. y. taikant 2004 m. sausio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 1 dalį, turi būti vertinamos tik sutarčių nuostatos (de jure), ar ir sistemiškai įvertinamas tarp ūkio subjektų faktiškai susiklosčiusių santykių pobūdis ir turinys (de facto)? 6) ar, atsižvelgiant į procedūrinį ir formalų koncentracijų kontrolės teisės normų pažeidimo pobūdį (ypač įvertinant tai, kad vėliau konkurencijos priežiūros institucija išdavė leidimą įgyvendinti koncentraciją), šis pažeidimas gali būti laikomas pavojingu?

33V.

3423. 2015 m. gegužės 25 d. apeliantas pateikė prašymą išreikalauti iš Konkurencijos tarybos jos turimus visus dokumentus ir duomenis apie ginčo degalinių pajamas atitinkamai 2007 m. ir 2008 m. Pareiškėjas nurodė, kad degalinių veiklos bendrosios pajamos apskaičiuotinos į jas neįtraukiant pridėtinės vertės mokesčio ir akcizo mokesčio, o turimi duomenys leidžia spręsti, kad Konkurencijos taryba degalinių bendrąsias pajamas apskaičiavo klaidingai. Pažymėjo, kad teismo bylos medžiagoje nėra tikslių duomenų apie tai, kaip Konkurencijos taryba skaičiavo degalinių veiklos bendrąsias pajamas; Konkurencijos taryba nei pranešime apie minėto tyrimo baigimą, nei skundžiamame Nutarime neatskleidžia, kokiu būdu apskaičiuoja pareiškėjo eksploatuoti įgytų UAB „Okseta“ degalinių bendrąsias pajamas (tiek pranešime apie tyrimo baigimą, tiek Nutarime nurodoma, jog atitinkama informacija yra „komercinė paslaptis“). Šiuo požiūriu jokių aktualių duomenų ir dokumentų nagrinėjamos teismo administracinės bylos medžiagoje taip pat nėra. Dėl šios priežasties, siekiant išsiaiškinti, ar Konkurencijos taryba tyrimo dėl UAB „Okseta“ degalinių eksploatavimo įgijimo metu tinkamai ir teisėtai apskaičiavo šių degalinių bendrąsias pajamas (t. y. į šias pajamas įtraukė ar neįtraukė akcizo ir pridėtinės vertės mokesčių), yra būtina iš Konkurencijos tarybos išreikalauti visus Konkurencijos tarybos turimus dokumentus ir duomenis apie aptariamų degalinių bendrąsias pajamas paskutiniais metais prieš šių degalinių įnešimą į jungtinę veiklą.

3524. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 27 d. vykusio žodinio posėdžio metu įpareigojo Konkurencijos tarybą pateikti papildomą informaciją apie naftos produktų akcizo mokestį, skaičiuojant degalinių bendrąsias pajamas iki 2015 m. liepos 1 d., o pareiškėją, gavus duomenis, pateikti paaiškinimus dėl jų iki 2015 m. liepos 13 d.

3625. Konkurencijos taryba 2015 m. liepos 1 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir dokumentus. Juose pažymi, jog Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2015 m. birželio 15 d. rašte nurodė, kad jos 2015 m. kovo 10 d. rašte Konkurencijos tarybai pateiktoje informacijoje apie degalinių bendrąsias pajamas be pridėtinės vertės mokesčio yra įtrauktas akcizų mokestis, o iki degalinių perdavimo UAB „Lukoil Baltija“ šias degalines eksploatavę ūkio subjektai akcizų mokesčio deklaracijų atitinkamu laikotarpiu neteikė. Konkurencijos taryba teigia, kad tai nesudaro teisinio pagrindo iš nurodytų degalinių bendrųjų pajamų išskaičiuoti atitinkamą akcizų mokesčiui tenkantį dydį. Nurodo, kad ūkio subjekto, kuris nors ir parduoda akcizais apmokestintas prekes, tačiau pats nemoka akcizų į valstybės biudžetą, bendrosios pajamos, skaičiuojamos koncentracijų priežiūros tikslais, neturėtų būti mažinamos akcizų dydžiu, kadangi jis gautas pajamas už parduotas prekes gali naudoti savo nuožiūra. Remiasi Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9, 10 ir 12 straipsniais ir nurodo, kad akcizų mokėjimas yra neatsiejamas nuo akcizų deklaracijų teikimo, o UAB „Global Petroleum“ ir UAB „Kimula“ 2007 m. ir 2008 m. akcizų deklaracijų neteikė, t. y. šios bendrovės neturėjo prievolės mokėti akcizus į valstybės biudžetą. Valstybinė mokesčių inspekcija 2015 m. birželio 23 d. rašte paaiškino, kad mažmenine prekyba naftos produktais užsiimantys ūkio subjektai įsigyja ir prekiauja naftos produktais, už kuriuos akcizai Lietuvoje jau yra sumokėti, nebent prekiautų apskritai akcizais neapmokestinamais dyzeliniais degalais (gazoliais). Konkurencijos tarybos teigimu, koncentracijų priežiūros tikslais nustatant ūkio subjektų bendrąsias pajamas degalinių bendrosios pajamos be pridėtinės vertės mokesčio neturėtų būti mažinamos iš jų išskaičiuojant dar ir naftos produktų akcizo mokesčio dalį.

3726. Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ pateikė papildomus paaiškinimus dėl Konkurencijos tarybos pateiktų duomenų. Pareiškėjas remiasi ES Susijungimų reglamento 5 straipsnio 1 dalimi, Komisijos pranešimo 165, 166 punktais, ir nurodo, kad akcizas, kaip ir pridėtinės vertės mokestis, yra netiesioginis mokestis, tiesiogiai susijęs su apyvarta, ir jo, kaip ir pridėtinės vertės mokesčio, negalima įtraukti į bendrąsias pajamas visiems tiekimo grandinėje dalyvaujantiems ūkio subjektams. Teigia, kad, remiantis ES teise ir ESTT praktika, akcizas laikytinas vartojimo mokesčiu, kurį moka galutinis vartotojas, nors prievolė surinkti ir už vartotoją sumokėti akcizą numatyta subjektams, kurie išleidžia akcizinę prekę į apyvartą. Remiasi Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimu, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad akcizo mokestį moka tik atitinkamos prekės vartotojas, t. y. galutinis mokėtojas yra pirkėjas. Taip pat nurodo, kad tuo metu, kai pareiškėjas įgijo teisę eksploatuoti ginčo degalines, degalinių operatoriai turėjo prievolę deklaruoti vartotojams parduodamų degalų apyvartą, nors faktinė akcizo sumokėjimo prievolė buvo priskirta kitiems asmenims. Teigia, kad akcizo dydį nustato valstybė, ūkio subjektai neturi jokių galimybių reguliuoti akcizų įplaukų dydžio, dažnumo. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 patvirtinto 10-ojo verslo apskaitos standarto „Pajamos“ 5 punkte nurodoma, jog „pajamomis laikomas tik įmonės ekonominės naudos padidėjimas. Pajamomis nepripažįstamos trečiųjų asmenų vardu surinktos sumos, taip pat pridėtinės vertės mokestis, kadangi tai nėra įmonės gaunama ekonominė nauda ir šios sumos nedidina nuosavo kapitalo. Remiasi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos paaiškinimu, kad parduodant prekes iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio, akcizų suma neturėtų būti įskaitoma į pajamas (sąnaudas), nes laikytina trečiųjų asmenų vardu surinktomis (sumokėtomis) sumomis. Remiantis pareiškėjo atliktais skaičiavimais, degalinės, esančios adresu Nemuno g. 139, Klaipėda, bendrosios pajamos, į jas neįskaitant pridėtines vertės mokesčio ir akcizo mokesčio, 2008 m. sudarė (duomenys neskelbtini) sumą, o degalinių, esančių Pramonės pr. 44 ir Veiverių g. 117, Kaune, bendrosios pajamos, į šias pajamas neįskaitant pridėtines vertės mokesčio ir akcizo mokesčio, 2007 m. sudarė (duomenys neskelbtini) sumą, tad nesiekė Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrųjų pajamų ribos. Pareiškėjas taip pat teigia, kad neaiškumai, atsižvelgiant į principo in dubio pro reo reikalavimus, nagrinėjamoje administracinėje byloje privalo būti aiškinami ūkio subjekto (t. y. pareiškėjo) naudai.

38VI.

3927. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir įpareigojo atsakovą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą iki 2015 m. spalio 5 d. pateikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui savo skaičiavimus dėl ginčo degalinių bendrųjų pajamų dydžio, į šias pajamas neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio ir akcizo, taip pat pasiūlė pareiškėjui UAB „Lukoil Baltija“ iki 2015 m. spalio 5 d. pateikti papildomus paaiškinimus dėl ginčo degalinių bendrųjų pajamų dydžio, į šias pajamas neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio ir akcizo.

4028. Atsakovas Konkurencijos taryba 2015 m. spalio 5 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad klaidingą pareiškėjo poziciją dėl akcizo mokesčių neįtraukimo į bendrąsias pajamas lemia kelios esminės klaidos. Pirma, UAB „Lukoil Baltija“ akcizinėmis prekėmis prekiaujantiems ūkio subjektams, nemokantiems akcizo mokesčio, nepagrįstai bando pritaikyti akcizines prekes gaminantiems arba importuojantiems ūkio subjektams taikomus teisės aktus ir standartus. Antra, vadovaujantis UAB „Lukoil Baltija“ pozicija, iš esmės reikštų, jog bet kokios sąnaudos, kurios apskaičiuojant bendrovės veiklos rezultatą (pelną arba nuostolį) yra atimamos iš pajamų, turi būti pašalintos iš bendrovės bendrųjų pajamų. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės akcizas yra apskaičiuojamas, surenkamas ir sumokamas akcizinių prekių gamintojų ar importuotojų, nepriklausomai nuo toliau tiekimo grandinėje įvykusių ar neįvykusių pardavimų. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju degalines eksploatavę ūkio subjektai akcizo deklaracijų neteikė bei mokesčio į valstybės biudžetą nemokėjo, todėl objektyviai nėra galimybės nustatyti tikslaus skaičiaus, kuris turėtų būti atimamas iš degalinių bendrųjų pajamų be pridėtinės vertės mokesčio. Atsakovas taip pat pateikė apytiksles degalinių bendrąsias pajamas, neįtraukiant pridėtinės vertės mokesčio ir akcizo (Pramonės pr. 44, Kaune, esančios degalinės – (duomenys neskelbtini), Veiverių g. 117, Kaune, esančios degalinės – (duomenys neskelbtini), Nemuno g. 139, Klaipėdoje, esančios degalinės – (duomenys neskelbtini)).

4129. Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ 2015 m. spalio 5 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atlikdamas aukščiau nurodytus skaičiavimus į jungtinę veiklą įneštų degalinių bendrąsias pajamas apskaičiavo imdamas degalinių apyvartas iš mažmeninės prekybos degalais veiklos ir į bendrąsias pajamas neįtraukdamas tos apyvartos dalies, kurią generavo kitų prekių (maisto, alkoholio, tabako gaminių ir kt.) pardavimas degalinėse. Pasak pareiškėjo, kitų prekių pardavimo degalinėse pajamos nagrinėjamu atveju neturėtų būti įtraukiamos skaičiuojant degalinių bendrąsias pajamas Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. prasme, kadangi: (i)

42Konkurencijos taryba nagrinėjamoje byloje pareiškėją kaltina degalinių, kurios vykdė mažmeninę prekybą degalais, kontrolės įgijimu tariamai pažeidžiant Konkurencijos įstatyme numatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjui Konkurencijos taryba nėra pareiškusi jokių kaltinimų dėl degalinėse įrengtų kitų prekių parduotuvių kontrolės įgijimo; (ii) Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime, spręsdama dėl pareiškėjo tariamai padaryto pažeidimo, vertino degalinių, tik kaip mažmenine prekyba degalais, o ne ir prekyba kitomis prekėmis, užsiimančių ūkio subjektų, kontrolės įgijimą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad net jeigu būtų galima manyti, kad pareiškėjo eksploatuoti įgytų degalinių apyvarta turi būti apskaičiuojama į apyvartą įtraukiant ne tik pajamas, gautas iš mažmeninės prekybos degalais veiklos, tačiau ir pajamas, gautas iš prekybos kitomis prekėmis veiklos (su kuo pareiškėjas kategoriškai nesutinka), atkreiptinas dėmesys, jog: (i) visos kitos prekės taip pat apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu; bei (ii) itin reikšmingą pastarųjų pajamų iš prekybos kitomis prekėmis dalį sudaro akcizais apmokestinamos prekės (alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai). Tai reiškia, jog net ir į degalinių bendrąsias pajamas įtraukiant pajamas, gautas iš prekybos kitomis prekėmis, apskaičiuojant degalinių bendrąsias pajamas Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti išskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis ir akcizų mokesčiai, kuriais šios prekės apmokestinamos. Pareiškėjas pateikė skaičiavimus, kad degalinės, esančios adresu Nemuno g. 139, Klaipėda, bendrosios pajamos (į jas įtraukiant tiek pajamas iš prekybos mažmenine prekyba degalais, tiek pajamas iš kitų prekių pardavimo) 2008 metais, į šias pajamas neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio ir akcizo mokesčių, turėtų sudaryti (duomenys neskelbtini) sumą, o degalinių, esančių adresais Pramonės pr. 44, Kaunas ir Veiverių g. 117, Kaunas, bendrosios pajamos (į jas įtraukiant tiek pajamas iš prekybos mažmenine prekyba degalais, tiek pajamas iš kitų prekių pardavimo) 2007 metais, į šias pajamas neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio ir akcizo mokesčių, skaičiuojant šių degalinių pajamas kartu (su kuo pareiškėjas kategoriškai nesutinka dėl 2014 m. birželio 17 d. apeliaciniame skunde atskirai nurodytų priežasčių) turėtų sudaryti (duomenys neskelbtini) sumą.

43Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

44VII.

4530. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2013 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 2S‑4 „Dėl UAB „Lukoil Baltija“ ir UAB „Luktarna“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ dalies, kurioje Konkurencijos taryba Nutarė 1) pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus, t. y. įgijęs UAB „Okseta“ nuosavybės teise priklausančių degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, ir Veiverių g. 117, Kaune, kontrolę apie tai nepranešė Konkurencijos tarybai ir negavo jos leidimo vykdyti koncentraciją (Nutarimo rezoliucinės dalies 1.1 punktas); įgijusi UAB „Okseta“ nuosavybės teise priklausančios degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, kontrolę apie tai nepranešė Konkurencijos tarybai ir negavo jos leidimo vykdyti koncentraciją (Nutarimo rezoliucinės dalies 1.2 punktas); 2) skirti pareiškėjui už nutarimo rezoliucinės dalies 1.1 punkte nurodytą pažeidimą 983 500 Lt baudą (Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktas); už nutarimo rezoliucinės dalies 1.2 punkte nurodytą pažeidimą – 194 100 Lt baudą (Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktas); 3) įpareigoti pareiškėją per 5 dienas nuo nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 ir 2.2 punktuose numatytų baudų sumokėjimo ir rezoliucinės dalies 3 punkte nustatytų įpareigojimų įvykdymo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Nutarimo rezoliucinės dalies 6 punktas).

4631. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp UAB „Lukoil Baltija“ Servisas ir UAB „Okseta“ 2004 m. sausio 1 d. buvo sudaryta Jungtinės veiklos sutartis (Tarybos byla, V t., b. l. 9–14), kurios pagrindu UAB „Lukoil Baltija“ (perėmusi UAB „Lukoil Baltija“ Servisas teises ir pareigas (Tarybos byla, V t., b. l. 17) įgijo degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, ir Veiverių g. 117, Kaune, (pagal 2007 m. lapkričio 1 d. susitarimą (Tarybos byla, V t. b. l. 30) bei degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje (pagal 2009 m. birželio 19 d. susitarimą (Tarybos byla, V t., b. l. 33), kontrolę. Pareiškėjas byloje neteigia, kad apie šių degalinių kontrolės pasikeitimą buvo pranešęs Konkurencijos tarybai. Ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjui buvo kilusi pareiga pranešti Konkurencijos tarybai apie degalinių kontrolės įsigijimą kaip apie numatomą įgyvendinti koncentraciją Konkurencijos įstatymo prasme, taip pat dėl pareiškėjui už tai skirtų sankcijų. Taigi šalys nesutaria dėl faktinių aplinkybių teisinio vertinimo.

4732. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Konkurencijos įstatymas, Koncentracijų nagrinėjimo tvarka. Be to, atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai įtvirtintą tikslą siekti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, aiškinant ir taikant nacionalinės konkurencijos teisės nuostatas koncentracijų kontrolės srityje, svarbios ir Europos Sąjungos teisės nuostatos, reglamentuojančios itin panašius teisinius santykius bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Komisijos priimti sprendimai koncentracijų kontrolės bylose. Koncentracijų kontrolę Europos Sąjungos lygmeniu reglamentuoja, be kita ko, ES susijungimų reglamentas bei Komisijos suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės.

4833. Konkurencijos įstatymo (2012 m. gegužės 1 d. įstatymo Nr. 42-2041 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penkiasdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. Remiantis to paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pranešimas apie koncentraciją turi būti pateiktas Konkurencijos tarybai iki koncentracijos įgyvendinimo. Už koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalis).

4934. Remiantis nurodytomis įstatymo normomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriamos šios atsakomybės už koncentracijos įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo sąlygos (2012 m. kovo 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012):

501) konkrečiais ūkio subjekto (ūkio subjektų) veiksmais įgyvendinta koncentracija;

512) koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais viršija Konkurencijos įstatyme nustatytas ribas;

523) pranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai nebuvo pateiktas iki koncentracijos įgyvendinimo.

5335. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad jis neįgyvendino koncentracijos, kaip ji yra suprantama pagal Konkurencijos įstatymą, be to, teigia, kad perimtų ginčo degalinių bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais neviršijo Konkurencijos įstatyme numatytų dydžių.

5436. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos taryba, esant ginčui dėl pažeidimo egzistavimo konkurencijos teisės srityje, privalo įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti įrodymus, kurie teisės požiūriu pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1516/2012, pagal analogiją žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C?185/95 P, Rink. p. I?8417, 58 punktą ir 2004 m. sausio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo BAI ir Komisija prieš Bayer, C?2/01 P ir C?3/01 P, Rink. p. I?23, 62 punktą; 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Microsoft prieš Komisiją, T?201/04, Rink. p. II?3601, 688 punktą). Tam ji turi pateikti pakankamai tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (pagal analogiją žr. 1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 20 punktą; 1993 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ahlström Osakeytiö ir kt. prieš Komisiją, C?89/85, C?104/85, C?114/85, C?116/85, C?117/85 ir C?125/85–C?129/85, Rink. p. I?1307, 127 punktą ir 1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Riviera Auto Service ir kt. prieš Komisiją, T?185/96, T?189/96 ir T?190/96, Rink. p. II?93, 47 punktą).

55VIII.

56Dėl degalinių kaip savarankiškų ūkinės veiklos vienetų

5737. Apeliantas nagrinėjamoje byloje teigia, kad perėmė UAB „Okseta“ degalines kaip pavienį turtą, o ne kaip turtinius kompleksus, ir tokio turto kontrolės įgijimas negali būti kvalifikuojamas kaip koncentracija.

5838. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad koncentracija – tai: 1) susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą; 2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą (išskyrus atvejus, kai toks naujas ūkio subjektas neatlieka autonomiško ūkio subjekto funkcijų) arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu. Remiantis Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 6.1.1, 7, 8, 20 punktais, turto ar jo dalies kontrolės įgijimas yra laikomas koncentracija tuomet, kai šis turtas ar jo dalis yra savarankiškas ūkinės veiklos vienetas, kuriam aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje. ES susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 dalyje nustatyta, kad kontrolės objektas gali būti viena ar daugiau įmonių – juridinių asmenų, arba jų dalys, tokių subjektų turtas arba tik tokių subjektų turto dalis. Turto kontrolės įsigijimas gali būti koncentracija tik tuomet, jei šis turtas yra visa įmonė arba jos dalis, t. y. rinkoje dalyvaujantis verslas, kuriam galima aiškiai priskirti rinkos apyvartą (Komisijos pranešimo 24 punktas).

5939. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar konkretus turtas gali būti laikomas savarankišku ūkinės veiklos vienetu, yra svarbu atsižvelgti į faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, t. y. į konkretaus turto ir ūkinės veiklos savybes, teisinį reglamentavimą, konkrečios rinkos ypatumus. Kaip minėta, turto kontrolės įsigijimas gali būti koncentracija tik tuomet, jei šis turtas yra visa įmonė arba jos dalis, t. y. rinkoje dalyvaujantis verslas, kuriam galima aiškiai priskirti rinkos apyvartą (Komisijos pranešimo 24 punktas). Be to, papildomai pažymėtina, kad tarp perduodamo turto turi būti bent jau tokios esminės verslo sudedamosios dalys, kurios leistų įsigyjančiam subjektui pradėti dalyvauti rinkoje iš karto arba greitai po turto perdavimo (Komisijos pranešimo 26 punktas). Tad nagrinėjamu atveju yra svarbu įvertinti, ar perduotas degalines galima laikyti įmonės dalimi, t. y. rinkoje dalyvaujančiu verslu, kuriam galima aiškiai priskirti rinkos apyvartą, taip pat ar perduotas degalines galima laikyti tokiomis esminėmis verslo sudedamosiomis dalimis, kurios leistų įsigyjančiam subjektui (pareiškėjui) pradėti dalyvauti rinkoje iš karto arba greitai po turto perdavimo.

6040. Tarp šalių sudarytoje Jungtinės veiklos sutartyje, pagal kurios priedus buvo perimta degalinių kontrolė, degalinė apibūdinta kaip „nekilnojamojo ir kilnojamojo turto kompleksas, kuris yra skirtas verstis mažmenine prekyba naftos produktais ir kitomis prekėmis“. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pagal degalinės, esančios Veiverių g. 117, Kaune, priėmimo – perdavimo akto priedą Nr. 1 (Tarybos byla, X tomas, b. l. 58) be nekilnojamojo turto buvo perduota (duomenys neskelbtini). Pagal degalinės, esančios Pramonės pr. 44, Kaune, priėmimo–perdavimo aktą (Tarybos byla, X tomas, b. l. 68) be nekilnojamojo turto buvo perduota (duomenys neskelbtini). Pagal degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, priėmimo – perdavimo aktą (Tarybos byla, X tomas, b. l. 65) buvo perduotas ne tik nekilnojamasis turtas, bet ir (duomenys neskelbtini). Kaip perduodamas nekilnojamasis turtas priėmimo – perdavimo akte įvardinta: (duomenys neskelbtini). Tad iš byloje esančių duomenų matyti, kad į perduoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto komplektus įėjo ne tik nekilnojamasis turtas ir esminis prekybai naudojamas degalinėse esantis kilnojamasis turtas, bet ir licencijos, kompiuterinės sistemos, darbuotojų kompiuteriai. Degalinių priėmimo – perdavimo aktų turinys rodo, kad (priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas) kaip degalinės buvo perduoti turto kompleksai, o ne pavienis turtas. Taigi šioje byloje sprendžiama, ar kiekvienas konkretus turto kompleksas, kurio kontrolė buvo perduota pareiškėjui, gali būti laikomas rinkoje dalyvaujančiu verslu, kuriam galima aiškiai priskirti rinkos apyvartą.

6141. Kaip minėta, sprendžiant, ar tam tikras turtas gali būti laikomas savarankišku ūkinės veiklos vienetu, yra svarbu įvertinti aplinkybių visumą, inter alia ir tai, kokio turto, būtino verslui, kontrolė buvo įgyta bei kokia yra šio turto ekonominė reikšmė siekiant dalyvauti konkrečioje rinkoje. Nagrinėjama ūkinė veikla – mažmeninė prekyba degalais – vyksta specifinės infrastruktūros statinių ir įrenginių kompleksuose – degalinėse, dėl kurių išdėstymo sprendžiama savivaldybėms tvirtinant specialiuosius planus. Pareiškėjas kaip degalines įgijo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, t. y. statinių ir įrenginių kompleksų, taip pat ir tam tikro nematerialaus turto kontrolę. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kiekviena pareiškėjo įgyta degalinė, apibūdinta minėtuose priėmimo – perdavimo aktuose, yra esminis ir specifinis turtas, būtinas siekiant dalyvauti prekybos degalais rinkoje. Būtent šio turto komplekso (degalinės) kontrolės įgijimas leidžia labai greitai po degalinės kontrolės perėmimo pradėti dalyvauti prekybos degalais rinkoje.

6242. Pareiškėjas nurodo kelis elementus (personalą, sutartis su tiekėjais, prekės ženklą, programinę įrangą, išorinius mokėjimo terminalus, licenciją verstis mažmenine prekyba degalais), kurių neįgijo kartu su degalinėmis, dėl to, pasak pareiškėjo, įgytas turtas negali būti laikomas savarankišku ūkinės veiklos vienetu. Šie pareiškėjo nurodyti prekybos degalais verslo elementai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra nors ir reikalingi, tačiau nagrinėjamoje situacijoje buvo įgyjami lengvai, greitai ir be didesnių finansinių investicijų, todėl negali būti vertinami kaip esminiai prekybos degalais elementai, kurių nebuvimas taip sumenkintų perduotų degalinių ekonominę reikšmę, kad dėl to perduotos degalinės prarastų savo kaip esminio ir specifinio, savarankiško turto, leidžiančio dalyvauti prekybos degalais rinkoje, pobūdį. Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba degalais pažymėtina, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nurodė, jog, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ 14 ir 26 punktais, kiekvienas naujas degalinės valdytojas, siekdamas ją eksploatuoti privalo pats gauti minėtą licenciją. Taigi šiuo atveju pareiškėjas ir negalėjo kartu su degaline teisėtai įgyti iš degalinių kontrolę perdavusio subjekto licencijos verstis mažmenine prekyba degalais, todėl šis pareiškėjo argumentas yra atmetamas kaip nepagrįstas. Dėl programinės įrangos, atkreiptinas dėmesys į tai, kad su degalinėmis Kaune buvo perimtos ir kelios licencijos naudotis įvairiomis programomis. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija nemano, kad programinė įranga yra toks svarbus elementas, kurio nebuvimas galėtų paneigti perimtų degalinių – nekilnojamojo ir kilnojamojo turto kompleksų – savarankišką ekonominę reikšmę mažmeninės prekybos degalais rinkoje, kadangi ji gali būti įgyjama greitai ir be didelių investicijų.

6343. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog kartu su degalinėmis nebuvo perduotos sutartys su tiekėjais, nagrinėjamu atveju taip pat negali paneigti perduotų turto kompleksų ekonominės reikšmės, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prieš šių degalinių perėmimą veikė mažmeninės prekybos degalais rinkoje, ir įgydamas naujų degalinių kontrolę iš esmės išplėtė savo valdomų degalinių tinklą, todėl pareiškėjas galėjo lengvai sudaryti sutartis su tiekėjais dėl konkrečių papildomų degalinių, kurių kontrolę įgijo.

6444. Pareiškėjas taip pat teigia, kad degalinė gali funkcionuoti tik turėdama aukštos kvalifikacijos naftos produktų tiekimo, logistikos, degalinių eksploatacijos, darbų saugos, marketingo, valdymo ir kitus kvalifikuotus specialistus, o pareiškėjo prekės ženklas kainuoja (duomenys neskelbtini) per metus. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog dėl trijų ginčo degalinių perėmimo jam teko samdyti nurodytus aukštos kvalifikacijos specialistus, ar kad būtent dėl šių degalinių perėmimo teko investuoti itin reikšmingas sumas į prekės ženklą, be kurio pareiškėjas nebūtų galėjęs valdyti perimtų ginčo degalinių, todėl šiuos UAB „Lukoil Baltija“ argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

6545. Pareiškėjas teigia, kad perėmus degalinę, didžioji dalis buvusio degalinės operatoriaus pajamų naujam naudotojui nepereina, kadangi klientai, kurie naudojasi nuolaidų kortelėmis, ir toliau lieka ankstesnio degalinės operatoriaus tinklo klientais. Šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi tai, kad klientai atsiskaito naudodamiesi nuolaidų kortelėmis, neleidžia daryti išvados, jog jie naudojasi tik vieno prekės ženklo degalinėmis – vienas asmuo gali turėti daugelį įvairių nuolaidų kortelių, o prekybininkai degalais gali naudoti įvairias strategijas (akcijas, nuolaidas, reklamą ir t.t.), siekdami pritraukti kuo daugiau klientų.

6646. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad perimtų degalinių generuojamos pajamos prieš ir po jų kontrolės perėmimo esmingai skyrėsi, kas rodo, kad prekybai degalais yra labai svarbus prekės ženklas ir taikomas verslo modelis. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, žymus pajamų degalinėse pokytis buvo tik vienoje iš perimtų degalinių (Klaipėdoje), kita vertus, sutiktina, jog taikomas verslo modelis ar naudojamas prekės ženklas gali turėti įtakos konkrečios degalinės pajamų dydžiui. Tačiau šie verslo elementai, kaip minėta, neturi tokios ekonominės reikšmės, kad paneigtų degalinės kaip esminio ir specifinio turto, kuris yra prekybos degalais pagrindas, savarankišką ekonominę reikšmę. Degalinė, net ir neturinti žinomo prekės ženklo, gali lengvai generuoti pajamas, pritraukdama klientus kitais būdais (pvz., žemesne kaina, klientams patogia vieta). Verslo modelis taip pat gali lemti didesnes ar mažesnes degalinės pajamas, tačiau tai nėra būtinas perimti elementas, be kurio nebūtų galima tęsti prekybos degalais degalinėje, kurios kontrolė perimta, kadangi įgijęs kontrolę subjektas gali įgytoje degalinėje greitai įgyvendinti savo verslo modelį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad koncentracijų kontrolė yra vykdoma ex ante, t. y. dar prieš koncentracijos įgyvendinimą, todėl vertinant, ar konkretus turtas yra savarankiškas ūkinės veiklos vienetas, atsižvelgtina į aplinkybes, egzistavusias tuo metu, kai Konkurencijos tarybai turėjo būti pateiktas pranešimas apie numatomą koncentracijos įgyvendinimą.

6747. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia ir argumentus, susijusius su visapusiškai funkcionuojančio ir bendrai kontroliuojamo ūkio subjekto (angl. full-function joint venture) instituto reglamentavimu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tai yra atskira koncentracijos forma, kuriai taikomi kriterijai negali būti tapatinami su turto perėmimui kaip koncentracijai taikomais kriterijais, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nesusijusius su ginčo dalyku.

6848. Apeliantas nurodo, kad rinkoje degalinės yra parduodamos kaip verslas arba kaip turtas (be prekių ženklo, darbuotojų, sutarčių su tiekėjais ar klientais), ir į tai būtina atsižvelgti nagrinėjamoje byloje. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, galimi skirtingi degalinių perleidimo modeliai nepaneigia, kad konkretus turtinis kompleksas – degalinė – gali būti laikomas rinkoje dalyvaujančiu verslu koncentracijų kontrolės (konkurencijos teisės) prasme. Nagrinėjamu atveju yra svarbu atsižvelgti į konkretaus perleisto turto (ginčo degalinių) ekonominę reikšmę siekiant dalyvauti prekybos degalais rinkoje, inter alia ir į tai, ar įgytos degalinės leidžia iš karto ar greitai pradėti dalyvauti prekybos degalais rinkoje. Tiek Konkurencijos taryba Nutarime, tiek pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai, išsamiai ir tiksliai išanalizavo degalinių savybes, teisinį reglamentavimą, svarbą prekybos degalais rinkoje, ir pagrįstai konstatavo, kad perduotos degalinės yra savarankiški ūkinės veiklos vienetai. Taip pat pagrįstai padaryta išvada, kad kiekvienai degalinei galima aiškiai priskirti rinkos apyvartą. Būtent degalinių ekonominis savarankiškumas leidžia kiekvienai degalinei aiškiai priskirti konkrečią apyvartą. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, tai, kad reikalavimas vykdyti atskirą kiekvienoje degalinėje apskaitą yra nustatytas kitais nei konkurencijos teisės tikslais, neleidžia daryti išvados, kad konkurencijos teisės tikslais neleidžiama atsižvelgti į šios apskaitos duomenis. Kaip minėta, vertinant degalinių ekonominį savarankiškumą, atsižvelgtina į visas susijusias aplinkybes, teisinį reglamentavimą, rinkos ypatumus.

6949. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nagrinėjamu klausimu skiriasi Konkurencijos tarybos praktika. Pareiškėjas nurodo Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriuose komercinės paskirties patalpų nuomos sutartys nebuvo laikytos koncentracijomis, o Nutarime priėjus priešingą išvadą dėl degalinių kontrolės perleidimo, pasak pareiškėjo, buvo pažeista jo teisė į tinkamą procesą. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar konkretų turtą galima laikyti savarankišku ūkinės veiklos subjektu, svarbu įvertinti visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, perimamo turto ir rinkos (rinkų), kurioje jis dalyvauja ar gali dalyvauti, pobūdį, teisinį reglamentavimą. Komercinės paskirties patalpos ir degalinės (specifinės paskirties pastatų ir įrenginių kompleksai) esmingai skiriasi savo paskirtimi ir pobūdžiu, todėl Konkurencijos tarybai nusprendus, kad konkrečių komercinės paskirties patalpų nuoma nebuvo koncentracija, pareiškėjas neturėjo manyti, kad dėl to ir degalinių kontrolės perleidimas negali būti koncentracija. Svarbu ir tai, kad, kaip nurodė pareiškėjo atstovas 2013 m. kovo 28 d. posėdžio Konkurencijos taryboje metu, UAB „Lukoil Baltija“ yra teikęs pranešimus dėl koncentracijos išsinuomojant degalines, „nes tokia buvo praktika, įgyjant turtą ar nuomos sutarties, ar jungtinės veiklos sutarties pagrindu ūkio subjektai, jei būdavo viršijamos įstatyme nustatytos ribos, pateikdavo pranešimus“ (Tarybos byla, XVI t., b. l. 6 –7). Tad pareiškėjas turėjo žinoti, kad degalinių kontrolės įgijimas gali būti laikomas koncentracija, apie kurią privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti jos leidimą. Taigi šis pareiškėjo argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

7050. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybių visumą, inter alia ir tai kokio turto, būtino verslui, kontrolė buvo įgyta bei kokia yra šio turto ekonominė reikšmė siekiant dalyvauti mažmeninės prekybos degalais rinkoje, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas kaip degalines įgijo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, t. y. statinių ir įrenginių kompleksų, taip pat ir tam tikro nematerialaus turto kontrolę, ir tai, kad kiekviena pareiškėjo įgyta degalinė, apibūdinta minėtuose priėmimo – perdavimo aktuose, yra esminis ir specifinis turtas, būtinas siekiant dalyvauti prekybos degalais rinkoje, konstatuoja, kad Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog degalinės yra esminės ir savarankiškos prekybos degalais verslo sudedamosios dalys, t. y. savarankiški ūkinės veiklos vienetai.

71IX.

72Dėl ilgalaikių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių įsigijus degalinę Klaipėdoje

7351. Pareiškėjas teigia, kad degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, įnešimas į jungtinę veiklą nesukėlė ilgalaikių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių, kadangi šią degalinę pareiškėjas eksploatuoja dar nuo 2004 m. Apeliantas paaiškina, kad nuo 2004 m. iki 2005 m. gegužės degalinę valdė ir naudojo pareiškėjo dukterinė įmonė UAB „Lukoil Baltija“ Servisas, vėliau, nuo 2005 m. gegužės iki 2007 m., – pats pareiškėjas. Degalinės savininkas UAB „Kimula“ 2007 m. nusprendė pats išbandyti mažmeninės prekybos naftos produktais veiklą šioje degalinėje, todėl jungtinės veiklos sutartis buvo nutraukta. Tačiau UAB „Kimula“ 2009 m. gegužės 8 d. pardavė degalinę UAB „Okseta“, o ši netrukus ją perdavė pareiškėjui pagal Jungtinės veiklos sutartį. Pareiškėjas nurodo, kad 2009 m. įmonei UAB „Okseta“ įnešus degalinę į jungtinę veiklą, pareiškėjas ne įgijo, bet tik susigrąžino degalinės naudojimo teisę, kurią jis turėjo dar nuo 2004 m. Pareiškėjas teigia, kad, atitinkamai, ne 2009 m. veiksmai, kai degalinė buvo įnešta į jungtinę veiklą jau antrąjį kartą, bet 2004 m. veiksmai, kai degalinė įnešta pirmąjį kartą, sukėlė ilgalaikius pokyčius kontrolėje ir rinkos struktūroje; paskutiniais prieš degalinės perdavimą pareiškėjui ūkiniais metais, t. y. 2003 m., šios degalinės bendrosios pajamos neviršijo Konkurencijos įstatyme nustatytų pajamų ribų, todėl apie šios degalinės perėmimą nereikėjo pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti jos leidimo. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamos de facto aplinkybės leidžia teigti, kad degalinę kurį laiką eksploatavus UAB „Kimula“ ir 2009 m. jos eksploatavimo teisę susigrąžinus pareiškėjui, jos kontrolė nepasikeitė, o trumpesnis nei 2 metų laikotarpis, kurį degalinę valdė UAB „Kimula“, yra akivaizdžiai per trumpas, kad būtų galėjęs sukelti ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius.

7452. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ES Susijungimų reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog „racionalu apibrėžti koncentracijos sąvoką taip, kad ji apimtų operacijas, dėl kurių atitinkamų įmonių kontrolėje, taip pat ir rinkos struktūroje atsirastų ilgalaikių pokyčių“, to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „laikoma, jog koncentracija vykdoma, kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių“. Komisijos pranešimo 28 punkte pažymėta, kad „Susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 dalyje koncentracija apibrėžiama kaip apimanti tik sandorius, po kurių įvyksta ilgalaikių koncentracijoje dalyvaujančių įmonių kontrolės ir, kaip papildomai numatyta 20 konstatuojamoje dalyje, rinkos struktūros pokyčių. Todėl Susijungimų reglamente nenumatyti sandoriai, dėl kurių kontrolė pakinta tik laikinai.“ Atsižvelgdama į išdėstytas nuostatas išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant, ar konkretus sandoris sukėlė ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius, vertintinos būtent šio sandorio sukeltos pasekmės.

7553. Degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, valdymo pasikeitimus rodo byloje esantys duomenys – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 9 d. Konkurencijos tarybai pateikta informacija dėl ūkio subjektų, kuriems 2001–2012 m. buvo išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba nefasuotais naftos produktais degalinėje, buvusioje Nemuno g. 139, Klaipėdoje (Tarybos byla, XI tomas, b. l. 49). Iš šių duomenų matyti, kad 2001 m. – 2004 m. licenciją verstis mažmenine prekyba nefasuotais naftos produktais šioje degalinėje turėjo UAB „Kimula“, 2004 m. – 2005 m. šią licenciją turėjo UAB „Lukoil Baltija“ Servisas, 2005 m. – 2007 m. licenciją turėjo UAB „Lukoil Baltija“, 2007 m. – 2009 m. licencija vėl buvo išduota UAB „Kimula“, nuo 2009 m. licenciją vėl turėjo UAB „Lukoil Baltija“ (duomenų pateikimo metu licencija galiojanti). Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime (158 p.) nurodė, kad UAB „Okseta“ degalinę, esančią Nemuno g. 139, Klaipėdoje, 2009 m. gegužės 8 d. nuosavybės teise įsigijo iš UAB „Kimula“, ir 2009 m. birželio 19 d. UAB „Okseta“ įnešė šią degalinę į jungtinę veiklą pagal Jungtinės veiklos sutartį su UAB „Lukoil Baltija“. Būtent pastarasis sandoris yra vertinamas nagrinėjamoje byloje.

7654. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, jog, nutraukus jungtinės veiklos sutartį tarp UAB „Kimula“ ir pareiškėjo 2007 m., buvo susitarta, kad UAB „Kimula“ degalinę valdys tik laikinai, ar kad ateityje degalinės valdymas vėl bus perduotas pareiškėjui. Tik UAB „Kimula“ pardavus degalinę UAB „Okseta“ 2009 m., pastaroji tais pačiais metais pagal susitarimą dėl 2004 m. sausio 1 d. jungtinės veiklos sutarties Nr. 04-00/5 priedo Nr. 3 pakeitimo (Tarybos byla, V tomas, b. l. 33) perdavė degalinės kontrolę pareiškėjui. Tad šie du susitarimai, sudaryti tarp pareiškėjo ir dviejų skirtingų bendrovių (2007 m. susitarimas dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo tarp UAB „Kimula“ ir pareiškėjo bei 2009 m. susitarimas dėl degalinės įnešimo į jungtinę veiklą tarp UAB „Okseta“ ir pareiškėjo), išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, buvo sudaryti nepriklausomai vienas nuo kito, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad antrojo susitarimo sudarymas buvo numatytas pirmajame susitarime (be to, jie sudaryti tarp pareiškėjo ir dviejų skirtingų ūkio subjektų), todėl ir degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, kontrolės perėmimas 2009 m. pagal jungtinės veiklos sutartį tarp UAB „Okseta“ ir pareiškėjo vertintinas kaip sukėlęs savarankiškus kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius nepriklausomai nuo to, kad 2004 – 2007 m. tą pačią degalinę kitų sutarčių su kita bendrove pagrindu valdė pareiškėjas ar jo dukterinė įmonė. Kitaip tariant, būtent (ir tik) šis 2009 m. susitarimas dėl degalinės įnešimo į jungtinę veiklą tarp UAB „Okseta“ ir pareiškėjo lėmė, kad nuo 2009 m. degalinės kontrolę įgijo ir toliau ją valdė pareiškėjas, o tai, kad pareiškėjas tą pačią degalinę valdė 2004 m. – 2007 m., nepaneigia nagrinėjamo 2009 m. sandorio sukeltų savarankiškų ilgalaikių kontrolės ir rinkos struktūros padarinių.

7755. Pareiškėjo argumentas, jog šiuo atveju vertintina, ar laikotarpis, kai ginčo degalinę valdė UAB „Kimula“ buvo pakankamai ilgas, kad sukeltų ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius, yra nepagrįstas, kadangi šiuo atveju vertinama, ar pareiškėjas privalėjo pranešti Konkurencijos tarybai apie 2009 m. susitarimą dėl ginčo degalinės įnešimo į jungtinę veiklą ir gauti leidimą, taigi vertinama, ar šis susitarimas sukėlė ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius. Prieš pareiškėjui įgyjant šios ginčo degalinės kontrolę, 2007 m. – 2009 m. de jure ir de facto ją valdė kitas ūkio subjektas (UAB „Kimula“), todėl nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, kad 2009 m. degalinės kontrolės perėmimas nesukėlė kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių. Būtent šis 2009 m. susitarimas nulėmė tai, kad nuo 2009 m. ginčo degalinė buvo kontroliuojama pareiškėjo. Ginčijamo Nutarimo priėmimo metu ši ginčo degalinė buvo pareiškėjo kontroliuojama jau ketverius metus, todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, kontrolės įsigijimas 2009 m. sukėlė ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius.

78X.

79Dėl pajamų skaičiavimo pagal naudojant perimtą turtą gautas ūkio subjektų pajamas

8056. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi ankstesnių degalinių naudotojų – UAB „Global Petroleum“ ir UAB „Kimula“ – apyvartomis, gautomis iš atitinkamose degalinėse jų vykdytos ūkinės veiklos, apskaičiuodamas šioms degalinėms tenkančias pajamas, dėl to padarė klaidingą išvadą, kad šių degalinių bendrosios pajamos paskutiniais prieš degalinių įnešimą į jungtinę veiklą metais viršijo Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pajamų ribą. Pareiškėjas teigia, kad, pirma, toks automatinis turto sutapatinimas su jame veikiančiu ūkio subjektu paneigia ES teisėje formuojamą ūkio subjekto sampratą. Pareiškėjas nurodo, kad kilnojamojo ir nekilnojamojo turto objekte tiesiogiai generuojama apyvarta negali būti tapatinama su tokiam turtui tenkančia apyvarta, jeigu turtas perduodamas naudoti tik kaip tam tikro kilnojamojo ir nekilnojamojo turto objektas be jokio kito apyvartą jame generuojančio turto, t. y. be komercinių sutarčių, darbuotojų, intelektinės nuosavybės teisių ir pan. Antra, turto naudojimo teisės perdavimo atvejus laikant koncentracija iškreipiamos koncentracijų kontrolės sistemos pamatinės kategorijos – prieš tai patalpose veikę ūkio subjektai (šiuo atveju UAB „Global Petroleum“ ir UAB „Kimula“) nėra laikytini koncentracijoje dalyvaujančiais asmenimis, kadangi nagrinėjamame jungtinės veiklos sandoryje dalyvauja tik turto savininkas (UAB „Okseta“) ir turto naudotojas (pareiškėjas). Trečia, patalpose vykdytos ūkinės veiklos pajamų priskyrimas pačioms patalpoms paneigia pajamų priskirtinumo ūkio subjektui reikalavimus ir supainioja dvi visiškai skirtingas rinkas, t. y. rinką, kurioje veikia turto savininkas (nagrinėjamu atveju degalinių nuomos, valdymo rinka), ir rinką, kurioje veikia turto naudotojas (mažmeninės prekybos naftos produktais rinka).

8157. Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penkiasdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta: „Jeigu įsigyjama ūkio subjekto (įmonės) dalis arba ūkio subjekto turto dalis, tai bendrosios pajamos ir rinkos dalis apskaičiuojamos proporcingai įsigyjamo turto daliai“. Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 6.1.1 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, jei įsigyjama ūkio subjekto dalis (įmonės dalis) arba turto dalis, kuri gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kuriai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, tai koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais bus įsigyjantis ūkio subjektas ir įsigyjamo ūkio subjekto dalis. Pagal Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 20 punktą, kai įsigyjantis ūkio subjektas įsigyja kito ūkio subjekto (įmonės) dalį arba ūkio subjekto turto dalį arba gauna teisę ilgą laiką naudoti kito ūkio subjekto turto dalį, kurios gali būti laikomos savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kurioms aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, tai skaičiuojamos įsigyjamo ūkio subjekto daliai tenkančios bendrosios pajamos. ES susijungimų reglamento 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog „<...> kai koncentracija susideda iš vienos arba daugiau įmonių įsigytų dalių, kurios įsteigtos arba neįsteigtos kaip juridiniai asmenys, skaičiuojama tik tų dalių, kurios dalyvauja koncentracijoje, apyvarta atsižvelgiant į pardavėją arba pardavėjus“. Komisijos pranešimo 136 punkte pažymėta, kad tais atvejais, kai „sandoriu įsigyjamos vienos ar daugiau įmonių dalys, kalbant apie pardavėją, atsižvelgiama tik į tas dalis, kurios minimos sandoryje. <...> Tokiu atveju dalyvaujančios įmonės bus įsigyjančioji (-iosios) įmonė (-ės) ir įsigyjama (-os) bendrovės dalis (-ys), o į likusią pardavėjo verslo dalį nebus atsižvelgiama.“

8258. Atsižvelgdama į šį teisinį reglamentavimą išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai yra perimama kito subjekto turto dalies kontrolė, kai ši turto dalis gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir jai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, bendrosios pajamos skaičiuojamos proporcingai įsigyjamo turto daliai, o dalyvaujančios įmonės yra įsigyjančioji įmonė ir įsigyjamos įmonės (turto) dalis. Todėl pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju koncentracijoje dalyvaujančiomis įmonėmis laikytini turto savininkas (UAB „Okseta“) ir turto naudotojas (pareiškėjas), yra nepagrįsti. Šiuo atveju koncentracijoje dalyvaujančios įmonės yra savarankiški ūkinės veiklos vienetai, kurių kontrolė įgyta (ginčo degalinės), ir pareiškėjas, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai atsižvelgė į ginčo degalinėse gautas pajamas iš tos ūkinės veiklos, kuriai vykdyti jų kontrolė buvo perimta. Tai, kad šios pajamos buvo gautos jas valdant ne degalinių savininkui, bet kitiems ūkio subjektams, nesudaro kliūčių į jas atsižvelgti, kadangi, kaip minėta, tais atvejais, kai įsigyjama turto dalies kontrolė, bendrosios pajamos skaičiuojamos proporcingai turto daliai, kurios kontrolė yra įgyjama, ir nėra siejamos su turto savininku. Kaip konstatuota šios nutarties 50 punkte, perduotos ginčo degalinės yra savarankiški ūkinės veiklos vienetai, kuriems aiškiai gali būti priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, į šią apyvartą skaičiuodama ginčo degalinių pajamas atsižvelgė Konkurencijos taryba. Taigi darytina išvada, kad Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ankstesnių degalinių naudotojų (UAB „Global Petroleum“ ir UAB „Kimula“) apyvartomis, gautomis iš ūkinės veiklos ginčo degalinėse, apskaičiuodamos šioms degalinėms tenkančias pajamas.

83XI.

84Dėl degalinių, esančių Pramonės pr. 44 ir Veiverių g. 117, Kaune, bendrųjų pajamų skaičiavimo kartu pagrįstumo

8559. Pareiškėjas teigia, kad degalinės, esančios Pramonės pr. 44, Kaune, ir degalinės, esančios Veiverių g. 117, Kaune, pajamos nepagrįstai skaičiuotos kartu. Pareiškėjas pažymi, kad nei vienos iš minėtų degalinių bendrosios pajamos paskutiniais prieš degalinių įnešimą į jungtinę veiklą metais neviršijo Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos penkių milijonų litų ribos. Atitinkamai, iš pareiškėjo negalėjo būti reikalaujama apie šių degalinių perėmimą naudoti pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti jos leidimą. Pareiškėjas nurodo, jog Bendrojo Teismo Cementbouw sprendime nurodytas reikalavimas, kad sandoriai turi būti tarpusavyje susiję, atitinka ES susijungimų reglamento preambulės 20 punkte pateiktą paaiškinimą dėl sandorių sąlyginumo vienas kito atžvilgiu. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju UAB „Okseta“ degalinės, esančios Pramonės pr. 44, Kaune, ir degalinės, esančios Veiverių g. 117, Kaune, perdavimas pareiškėjui eksploatuoti nebuvo vienijančio pobūdžio, kadangi vienos degalinės perdavimas nebuvo susijęs su kitos degalinės perdavimu tokiu būdu, kad UAB „Okseta“ neperdavus kurios nors vienos iš šių degalinių, negalėtų būti buvusi perduota kita. Toks nurodytų sandorių sąlyginumas vienas kito atžvilgiu nebuvo numatytas nei Jungtinės veiklos sutartyje, nei jos 2005 m. balandžio 12 d. priede Nr. 3, įtvirtinančiame į jungtinę veiklą įneštų UAB „Okseta“ degalinių sąrašą, nei 2007 m. lapkričio 1 d. sudarytame priedo Nr. 3 pakeitime dėl šių konkrečių degalinių įnešimo į jungtinę veiklą.

8660. Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 6.1.1 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai įsigyjama ūkio subjekto dalis (įmonės dalis) arba turto dalis, kuri gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kuriai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, tai koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais bus įsigyjantis ūkio subjektas ir įsigyjamo ūkio subjekto dalis. Pareiškėjas, remdamasis šia teisės norma, pažymi, kad Konkurencijos taryba be pagrindo neatsižvelgė į atitinkamą (geografinę) rinką, ir teigia, kad ginčo degalinės yra skirtingose Kauno miesto pusėse, todėl tarp šių degalinių nėra tarpusavio pakeičiamumo. Pasak pareiškėjo, kiekvieną degalinę jis įsigijo eksploatuoti iš esmės atskiroje geografinėje rinkoje, o tai reiškia, kad įvyko dvi skirtingos koncentracijos, ir nei vieno sandorio metu nebuvo viršyta penkių milijonų litų įsigyjamo turto bendrųjų pajamų riba.

8761. Išplėstinė teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog buvo sudaryti du tarpusavyje nesusiję sandoriai, kadangi iš byloje esančios medžiagos matyti, kad buvo sudarytas vienas susitarimas dėl turto dalies – dviejų degalinių, esančių Kaune, kontrolės perėmimo (Tarybos byla, V t., b. l. 30).

8862. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktoje studijoje (III t., b. l. 158) nurodoma, jog atstumas tarp ginčo degalinių yra 8,6 km, ir šį atstumą automobiliu galima įveikti per 12 min. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad šios dvi degalinės yra toje pačioje geografinėje rinkoje. Byloje nesant duomenų, kad ginčo degalinės Kauno mieste yra skirtingose geografinėse rinkose, išplėstinė teisėjų kolegija nevertina, ar nagrinėjamu atveju visos perduodamos turto dalys privalėjo būti toje pačioje atitinkamoje rinkoje pagal Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 6.1.1 punktą.

8963. Remdamasi išdėstytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai degalinių, esančių Pramonės pr. 44 ir Veiverių g. 117, Kaune, paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais bendrąsias pajamas skaičiavo kartu.

90XII.

91Dėl degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, bendrųjų pajamų skaičiavimo

9264. Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ teigia, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo, jog degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, bendrosios pajamos paskutiniais prieš degalinės įnešimą į jungtinę veiklą metais viršijo Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą penkių milijonų litų ribą. Pareiškėjas nurodo, kad UAB „Kimula“ šioje degalinėje 2008 m. pasiekta apyvarta ženkliai viršija įprastines šios veiklos pajamas kitais laikotarpiais, ir remiasi UAB „Kimula“ paaiškinimais, kad UAB „Kimula“ pajamoms didelę įtaką turėjo stambių klientų pirkimai dėl išskirtinio UAB „Kimula“ taikyto verslo modelio, kai stambūs klientai buvo pritraukiami, jiems siūlant papildomą paslaugą – sunkiasvorių transporto priemonių plovimą. Pareiškėjas pažymi, kad perimdamas eksploatuoti šią ginčo degalinę, krovininių automobilių plovyklos eksploatacijos neperėmė, todėl, pasak pareiškėjo, minėtai degalinei turėtų būti priskiriama tik tokia bendrųjų pajamų suma, kuri būtų buvusi sugeneruota degalinę eksploatuojant be krovininių automobilių plovyklos.

9365. Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pranešti apie numatomą įvykdyti koncentraciją Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penkiasdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. Pagal Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 20 punktą, kai įsigyjantis ūkio subjektas įsigyja kito ūkio subjekto (įmonės) dalį arba ūkio subjekto turto dalį arba gauna teisę ilgą laiką naudoti kito ūkio subjekto turto dalį, kurios gali būti laikomos savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kurioms aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, tai skaičiuojamos įsigyjamo ūkio subjekto daliai tenkančios bendrosios pajamos. Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 12 punkte nustatyta, jog koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos turi atspindėti įprastinę ūkinę veiklą.

9466. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nustatydama degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, bendrąsias pajamas, Konkurencijos taryba rėmėsi iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gautais duomenimis apie šios degalinės pajamas 2008 metais, susijusias su degalų apyvarta, ir šios pajamos viršijo Konkurencijos įstatyme nustatytą penkių milijonų litų ribą (Tarybos byla, XIII t., b. l. 29). Taigi nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba atsižvelgė į ginčo degalinėje gautas pajamas, susijusias su degalų apyvarta, ir, kaip paaiškino atsakovas (III t., b. l. 60) bei kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų duomenų (Tarybos byla, XIII tomas, b. l. 29), krovininių automobilių plovyklos pajamos nebuvo įskaičiuotos į šios ginčo degalinės bendrąsias pajamas. Konkurencijos įstatyme numatytas objektyvus kriterijus – bendrųjų pajamų dydis paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais. Tai, jog pareiškėjas, įsigijęs ginčo degalinės kontrolę, pasirinko kitokį verslo modelį ir galbūt dėl to šios degalinės pajamos vėlesniais metais buvo mažesnės, nepanaikino pareiškėjo pareigos pranešti apie koncentraciją pagal Konkurencijos įstatyme įtvirtintą ex ante koncentracijų kontrolės sistemą. Kadangi koncentracijų kontrolė pagal Konkurencijos įstatymą yra vykdoma prieš koncentracijų įgyvendinimą, tai vertinant, ar pareiškėjui kilo pareiga pranešti Konkurencijos tarybai apie numatomą koncentracijos įgyvendinimą, atsižvelgtina į aplinkybes, egzistavusias konkretaus sandorio sudarymo metu, ir, kaip nustatyta Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, į bendrąsias pajamas paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba rėmėsi paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais ginčo degalinėje gautomis pajamomis, susijusiomis su degalų apyvarta, ir, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, neprivalėjo vertinti, kokios būtų buvę šios degalinės pajamos, jei UAB „Kimula“ nebūtų pritraukęs stambių klientų, siūlydamas sunkiasvorių transporto priemonių plovimo paslaugą, todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

95XIII.

96Dėl akcizo mokesčio skaičiuojant ginčo degalinių bendrąsias pajamas

9767. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo inter alia dėl akcizo mokesčio įtraukimo skaičiuojant ginčo degalinių bendrąsias pajamas. Pareiškėjas nurodo, kad akcizo mokestis neturėtų būti įskaičiuojamas į ginčo degalinių bendrąsias pajamas, o Konkurencijos taryba teigia, jog akcizo mokestis turėtų būti laikomas ginčo degalinių bendrųjų pajamų dalimi.

9868. Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 10–12 punktuose įtvirtinta, jog Konkurencijos taryba savo veikloje vadovaujasi nuostata, kad bendrosios pajamos, kaip ūkinės veiklos rodiklis, turi kuo tiksliau atspindėti koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų ekonominį pajėgumą ir padėtį. Bendrųjų pajamų sąvoka suprantama kaip pinigų suma, gauta pardavus prekes (suteikus paslaugas). Pardavimai, kaip ūkio subjekto veiklą atspindintis rodiklis, yra esminis bendrųjų pajamų skaičiavimo kriterijus. Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų finansinėse ataskaitose sumos, gautos iš pardavimo, atsispindi eilutėje „Pardavimai ir paslaugos“ (Pelno (nuostolio) ataskaita). Personalinių įmonių ir ūkio bendrijų atitinkami duomenys atsispindi Pajamų deklaracijos eilutėje „Bendrosios pajamos (įplaukos)“. Koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos turi atspindėti įprastinę ūkinę veiklą. Apskaičiuojant ūkio subjekto bendrąsias pajamas, įtraukiamos ir kitos veiklos pajamos, kurios yra nurodomos ūkio subjekto finansinėse ataskaitose kaip „Kita veikla“ ar „Finansinė ir investicinė veikla“ (Pelno (nuostolio) ataskaita).

9969. ES Susijungimų reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šiame reglamente bendra apyvarta susideda iš sumų, kurias konkrečios įmonės gauna ankstesniais finansiniais metais iš produktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai tai yra įmonių įprastinė veikla, atėmus pardavimo nuolaidas, pridėtinės vertės mokestį ir kitus tiesiogiai su apyvarta susijusius mokesčius. Komisijos pranešimo 157, 161, 164 – 166 punktuose nustatyta, jog Susijungimų reglamento 5 straipsnyje vartojama apyvartos sąvoka apibrėžiama kaip susidedanti „iš sumų, [...] gautų už produktų pardavimą ir paslaugų teikimą“. Šios sumos paprastai nurodomos bendrovės sąskaitose kaip „pardavimas“. Parduodant prekes, apyvartą galima nesunkiai nustatyti tiesiog nustatant visus prekybos veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių perdavimu. 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant apyvartą naudojamos sumos turi atitikti aptariamų įmonių „įprastą veiklą“. Ši apyvarta yra gauta pardavus prekes ar suteikus paslaugas, vykdant įprastą veiklą. Paprastai į ją neįtraukiamos sumos, bendrovės sąskaitose priskirtos prie „finansinių pajamų“ ar „ypatingųjų pajamų“. Tokios ypatingosios pajamos gali būti gautos pardavus verslą ar iš ilgalaikio turto. Reikia atsižvelgti kaip tik į „grynąją“ apyvartą, gaunamą atėmus reglamente nurodytas sudedamąsias dalis. Siekiama nustatyti apyvartą taip, kad būtų galima spręsti apie tikrąją įmonės ekonominę padėtį. 5 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė atimti „pardavimo nuolaidas, pridėtinės vertės mokestį ir kitus tiesiogiai su apyvarta susijusius mokesčius“. „Pardavimo nuolaidos“ apima visas nuolaidas, kurias įmonės suteikia savo pirkėjams ir kurios tiesiogiai veikia pardavimo apimtį. Kalbant apie mokesčių išskaičiavimą, Susijungimų reglamente minimas pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir „kiti tiesiogiai su apyvarta susiję mokesčiai“. „Kiti tiesiogiai su apyvarta susiję mokesčiai“ apima netiesioginius su apyvarta susijusius mokesčius, pvz., alkoholinių gėrimų ar cigarečių mokesčius.

10070. Kaip matyti iš Nutarimo, Konkurencijos tarybos bylos medžiagos (Tarybos byla, XI t., b. l. 36, XIII t., b. l. 29) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų duomenų (V t., b. l. 23, 24), spręsdama dėl perimtų ginčo degalinių bendrųjų pajamų Konkurencijos taryba Nutarime iš jų neišskaičiavo nei pridėtinės vertės mokesčio, nei akcizų mokesčio. Nagrinėjamoje byloje Konkurencijos taryba pripažįsta, jog pridėtinės vertės mokesčio suma turėtų būti išskaičiuojama iš ginčo degalinių bendrųjų pajamų, t. y. jog skaičiuojant ginčo degalinių bendrąsias pajamas šiuo aspektu buvo padaryta klaida (2015 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio garso įrašas, 1 h 6 min 50 s), tačiau ginčas kyla dėl to, ar skaičiuojant ginčo degalinių bendrąsias pajamas turi būti išskaičiuojamas akcizo mokestis.

10171. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-503 redakcija) 4 ir 8 straipsniuose nustatyti atvejai, kai ūkio subjektams atsiranda prievolė mokėti akcizo mokestį. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų, kad ginčo degalines iki pareiškėjui perimant jų kontrolę valdę subjektai pagal Akcizų įstatymą turėjo prievolę mokėti akcizo mokestį už ginčo degalinėse parduodamas prekes ar jį mokėjo. Bylos šalys taip pat patvirtina tai, kad akcizo mokestis už ginčo degalines valdžiusių subjektų parduodamas akcizais apmokestinamas prekes jau buvo sumokėtas kitų ūkio subjektų, išleidusių akcizais apmokestinamas prekes į rinką (V t., b. l. 31, 88). Tai, jog UAB „Global Petroleum“ ir UAB „Kimula“ atitinkamai 2007 m. ir 2008 m. nėra teikusios akcizų deklaracijų, patvirtino ir Valstybinė mokesčių inspekcija (V t., b. l. 23). Tačiau pareiškėjas teigia, kad tais atvejais, kai ūkio subjektas, nors ir neturi mokestinės prievolės sumokėti akcizo mokestį, tačiau perka ir parduoda akcizais apmokestinamas prekes, ir akcizo mokesčio dydis yra prekės kainoje, kurią ūkio subjektas sumoka pirkdamas ir gauna parduodamas prekes, šis akcizo mokesčio dydis turėtų būti išskaičiuojamas iš atitinkamo ūkio subjekto bendrųjų pajamų, nustatant jų dydį, kai sprendžiama, ar ūkio subjektui kilo pareiga pranešti apie koncentraciją Konkurencijos tarybai pagal Konkurencijos įstatymą.

10272. Išplėstinė teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo argumentu nesutinka. Kaip minėta, ES Susijungimų reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šiame reglamente bendra apyvarta susideda iš sumų, kurias konkrečios įmonės gauna ankstesniais finansiniais metais iš produktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai tai yra įmonių įprastinė veikla, atėmus pardavimo nuolaidas, pridėtinės vertės mokestį ir kitus tiesiogiai su apyvarta susijusius mokesčius. Komisijos pranešimo 166 punkte nurodyta, kad „kiti tiesiogiai su apyvarta susiję mokesčiai“ apima netiesioginius su apyvarta susijusius mokesčius, pvz., alkoholinių gėrimų ar cigarečių mokesčius. Nagrinėjamu atveju ginčo degalines iki jų kontrolę perimant pareiškėjui valdę ūkio subjektai neturėjo prievolės mokėti akcizo mokestį už ginčo degalinėse parduodamas prekes ir jo nemokėjo, todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, akcizo mokesčio dydis įsigyjamų ir parduodamų prekių kainoje laikytinas prekės kainos dalimi – atitinkamai ūkio subjekto sąnaudomis ir pajamomis.

10373. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos paaiškinimu (IV t., b. l. 173), kuriame nurodyta, kad parduodant prekes iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio, akcizų suma neturėtų būti įskaitoma į pajamas (sąnaudas), nes laikytina trečiųjų asmenų vardu surinktomis (sumokėtomis) sumomis. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo degalines iki pareiškėjui įgyjant jų kontrolę valdę subjektai jose pardavinėjo prekes iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio. Iš byloje esančių duomenų ir šalių pateiktų paaiškinimų matyti, kad ginčo degalines prieš jų kontrolę perimant pareiškėjui valdę subjektai pardavinėjo prekes, už kurias akcizus jau buvo sumokėję kiti ūkio subjektai ankstesnėje (pirminėje) pardavimo grandyje, todėl šis Finansų ministerijos paaiškinimas negrindžia pareiškėjo pozicijos, kadangi jame kalbama apie prekių pardavimą iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi nagrinėjamu atveju iki pareiškėjui perimant ginčo degalines jas valdę ūkio subjektai neturėjo prievolės mokėti akcizo mokestį už ginčo degalinėse parduodamas prekes ir jo nemokėjo, koncentracijų kontrolės tikslais apskaičiuojant ginčo degalinių bendrąsias pajamas, akcizo mokesčio dydžio sumos, kurias sumokėjo kiti ūkio subjektai ankstesnėje pardavimo grandyje, neturėtų būti išskaičiuojamos iš ginčo degalinių bendrųjų pajamų.

10474. Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 patvirtinto 10-ojo verslo apskaitos standarto „Pajamos“ 5 punktu, kuriame nurodoma, jog „pajamomis laikomas tik įmonės ekonominės naudos padidėjimas. Pajamomis nepripažįstamos trečiųjų asmenų vardu surinktos sumos, taip pat pridėtinės vertės mokestis, kadangi tai nėra įmonės gaunama ekonominė nauda ir šios sumos nedidina nuosavo kapitalo.“ Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, skaičiuojant bendrąsias pajamas koncentracijų kontrolės tikslais, nelaikytina, jog ūkio subjektas, kuriam nekyla pareiga mokėti akcizo mokesčio, renka akcizo mokesčio sumas trečiųjų asmenų (galutinių pirkėjų) vardu, gaudamas kainą už parduodamas prekes, kadangi ūkio subjektas, kuriam pagal Akcizų įstatymą kyla pareiga sumokėti akcizų mokestį, jį sumoka savo vardu.

10575. Pažymėtina, jog, kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų duomenų (V t., b. l. 23), iki pareiškėjui perimant ginčo degalinių kontrolę jas valdę UAB „Global Petroleum“ ir UAB „Kimula“ mokėjo pridėtinės vertės mokestį (priešingai nei akcizo mokestį), todėl Konkurencijos taryba pagrįstai teigia, jog iš bendrųjų pajamų, skaičiuojant jas proporcingai perimto turto daliai, turėtų būti išskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis, tačiau ne bendrųjų pajamų dalis, atitinkanti akcizo mokesčio dydį, kurį sumokėjo kitas (į apyvartą prekes išleidęs) ūkio subjektas.

10676. Tai, jog pareiškėjo nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Generalinio Advokato išvadose yra nurodoma, jog akcizų mokesčio tikslas yra sumažinti tam tikrų prekių patrauklumą vartotojui ir galutinis šios sumos mokėtojas yra vartotojas, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, apibūdina šio mokesčio tikslą, tačiau nepaneigia to, kad ginčo degalinių valdytojai ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo prievolės mokėti akcizo mokestį į valstybės biudžetą ir jo nemokėjo, todėl skaičiuojant bendrąsias pajamas koncentracijų kontrolės tikslais akcizo mokesčio dydis, kurį sumokėjo kitas (į apyvartą prekes išleidęs) ūkio subjektas, neturėtų būti išskaičiuojamas iš ginčo degalinių bendrųjų pajamų.

10777. Pareiškėjas nurodo, kad 2001 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 270 „Dėl Naftos produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo kuro talpyklose tvarkos ir Naftos produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų degiųjų skystų produktų apskaitos taisyklių patvirtinimo“ nustatė vienareikšmę prievolę degalinių eksploatuotojams teikti ataskaitas apskričių valstybinėms mokesčių inspekcijoms. Ataskaitose degalinės eksploatuotojai turėjo detaliai nurodyti kasos aparatų bendros mėnesio apyvartos ataskaitų parodymus, degalų likučius talpyklose, degalų įpylimo kolonėlių skaitiklių parodymus. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad degalinių eksploatuotojai turėjo pareigą apskaityti parduotus degalus, nepaneigia to, jog jie neturėjo pareigos mokėti akcizo mokesčio ir jo nemokėjo, todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

10878. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konkurencijos taryba pagrįstai neišskaičiavo akcizo mokesčio dydžio sumų iš ginčo degalinių bendrųjų pajamų. Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų (Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. birželio 15 d. pažymos, V t., b. l. 23) matyti, jog iš ginčo degalinių bendrųjų pajamų išskaičiavus pridėtinės vertės mokestį, ginčo degalinių bendrosios pajamos viršija Konkurencijos įstatyme įtvirtintą penkių milijonų litų ribą (degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, bendrosios pajamos lygios (duomenys neskelbtini), degalinių, esančių Veiverių g. 117, Kaune, ir Pramonės pr. 44, Kaune, bendrosios pajamos lygios (duomenys neskelbtini). Todėl išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui kilo pareiga pagal Konkurencijos įstatymą pranešti apie numatomą įvykdyti koncentraciją (ginčo degalinių kontrolės įgijimą) Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą.

109XIV.

110Dėl į bylą pateiktos trečiųjų asmenų atliktos analizės

11179. Dėl pareiškėjų į bylą pateiktos trečiųjų asmenų atliktos studijos (III t., b. l. 152–186) pažymėtina, kad, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ji laikytina trečiųjų asmenų nuomone, tačiau ne specialisto paaiškinimais ar eksperto išvada. Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą specialisto paaiškinimams ir eksperto išvadai yra keliami tam tikri reikalavimai, inter alia nepriklausomumo reikalavimai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 59, 62, 63 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pritartina atsakovui, jog pateikta studija kelia abejonių dėl jos objektyvumo. Bet kuriuo atveju, šioje studijoje išdėstyti svarstymai nepaneigia ir nepakeičia anksčiau išdėstyto išplėstinės teisėjų kolegijos faktinių aplinkybių vertinimo, tai nėra specialisto paaiškinimai ar eksperto išvada pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 61 ir 62 straipsnius, dėl jos turinio atskirai pasisakoma nebus.

112XV.

113Dėl senaties termino

11480. Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime pažymėjo, jog pareiškėjo padaryti pažeidimai pagal savo pobūdį yra tęstiniai normų pažeidimai, už kuriuos sankcijos gali būti skiriamos per penkerius metus nuo paskutinių veiksmų atlikimo ar nutraukimo. Konkurencijos taryba laikė, kad pareiškėjas įgyvendino dvi nepraneštas koncentracijas ir šių dviejų tęstinių pažeidimų pradžia laikytina atitinkamai 2008 m. ir 2009 m., o kiekviena diena nuo šio momento Nutarime laikoma Konkurencijos įstatymo pažeidimo diena. UAB „Lukoil Baltija“ teigia, kad vadovaujantis tokiu išaiškinimu sukuriama situacija, kurioje ūkio subjektas gali būti nubaustas praėjus keliems dešimtmečiams ar daugiau nuo galimos neleistinos koncentracijos įvykdymo, taip pat netgi įmanoma situacija, kai baudimui dėl neteisėtos koncentracijos faktiškai nebūtų taikomas joks senaties terminas. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju patraukimo atsakomybėn senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kada pareiškėjas įgijo teisę eksploatuoti aptariamas degalines (2008 m. ir 2009 m.). Pareiškėjas tvirtina, jog taikytinas trejų metų senaties terminas, galiojęs pareiškėjo tariamų pažeidimų padarymo metu, todėl pareiškėjas atsakomybėn galėjo būti patrauktas tik iki 2012 m. birželio mėn., o Konkurencijos taryba Nutarimą priėmė 2013 m. balandžio 18 d., t. y. praleidusi pareiškėjo patraukimo atsakomybėn senaties terminą.

11581. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012 jau yra nagrinėjęs klausimą dėl senaties termino taikymo, kai sprendžiama dėl atsakomybės taikymo už pareigos pranešti apie koncentraciją Konkurencijos tarybai pažeidimą. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nepranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai pagal savo pobūdį reiškia tęstinį teisės pažeidimą, šio tęstinio pažeidimo pradžia laikytina atitinkamos sutarties sudarymo data, ir kiekviena diena nuo šio momento laikoma Konkurencijos įstatymo pažeidimo darymo diena. Pažeidimo pabaiga, t. y. paskutinė koncentracijos įgyvendinimo diena be Konkurencijos tarybos leidimo, laikytina Konkurencijos tarybos leidimo išdavimo diena, nuo kurios turi būti skaičiuojamas senaties terminas.

11682. Pažymėtina ir tai, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime T-332/09 Electrabel prieš Europos Komisiją, kuris Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimu C‑84/13 P buvo paliktas nepakeistas, nurodė, kad „gebėjimas daryti lemiamą įtaką kontroliuojamos įmonės veiklai neišvengiamai patenka į laikotarpį nuo kontrolės įgijimo datos iki kontrolės pabaigos datos. <...> įmonės kontrolę įgijęs subjektas toliau vykdydamas šią kontrolę pažeidžia Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą sustabdyti koncentraciją iki to momento, kol pažeidimą nutraukia, t. y. gauna Komisijos leidimą arba atsisako kontrolės. Todėl pažeidimas trunka tol, kol išlaikoma pažeidžiant minėto 7 straipsnio 1 dalį įgyta kontrolė ir kol Komisija suteikia leidimą koncentracijai. Todėl Komisija teisingai kvalifikavo pažeidimą kaip tęstinį, trukusį iki leidimo koncentracijai suteikimo datos arba prireikus iki ankstesnės datos, nustatytos atsižvelgiant į bylos aplinkybes“ (212 p.). Dėl ieškovės argumento, jog šiomis aplinkybėmis senaties terminas gali trukti „amžinai“, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „atsižvelgiant į baudžiamąją politiką nepateisinama tokį kaip šioje byloje nagrinėjamą pažeidimą pripažinti momentiniu, kadangi, nesant juntamo poveikio rinkai, sankcijų už tokį pažeidimą skyrimo senaties terminas pasibaigtų pakankamai greitai“ (213 p.).

11783. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Konkurencijos taryba leido vykdyti koncentracijas UAB „Lukoil Baltija“ įgijus degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, Veiverių g. 117, Kaune, ir degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, kontrolę, 2014 m. vasario 18 d. nutarimu (IV t., b. l. 115). Būtent nuo šios datos nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Akivaizdu, kad Konkurencijos tarybai priimant pareiškėjo ginčijamą 2013 m. balandžio 18 d. nutarimą, kuriuo pareiškėjui už ginčo degalinių kontrolės įgijimą, nepranešus apie tai Konkurencijos tarybai ir negavus leidimo, buvo skirtos baudos, senaties terminas nebuvo suėjęs, taip pat nebuvo ir prasidėjęs. Todėl pareiškėjo argumentas, kad Konkurencijos taryba skyrė sankcijas pareiškėjui, praleidusi Konkurencijos įstatyme numatytą senaties terminą, yra atmetamas kaip nepagrįstas.

118XVI.

119Dėl UAB „Lukoil Baltija“ skirtų sankcijų

12084. Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos taryba Nutarime neteisingai ir nepagrįstai taikė finansinio pobūdžio sankciją (baudą) pareiškėjui, ignoruodama tai, jog Lietuvos viešosios teisės sistemoje baudos ir kitos piniginio pobūdžio sankcijos yra pripažįstamos ultima ratio priemone. Apeliantas teigia, kad pati Konkurencijos taryba pripažino pareiškėjo tariamus Konkurencijos įstatymo pažeidimus procedūriniais, nes vėliau išdavė leidimą įsigyti visų trijų ginčo degalinių eksploatavimo teisę. Be to, apskaičiuodama ir skirdama pareiškėjui 1 177 600 litų baudą Konkurencijos taryba pažeidė proporcingumo bei objektyvumo, ūkio subjektų lygybės ir diskriminacijos draudimo principus, taip pat nukrypo nuo Europos Sąjungos institucijų praktikos, neįvertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaikė Konkurencijos tarybos nutarime nurodytus teiginius dėl baudos skyrimo ir jos dydžio nustatymo.

12185. Konkurencijos taryba Nutarimu skyrė pareiškėjui 983 500 Lt baudą už tai, kad pareiškėjas įgijo degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, ir Veiverių g. 117, Kaune, kontrolę ir apie tai nepranešė Konkurencijos tarybai bei negavo jos leidimo vykdyti koncentraciją, ir 194 100 Lt baudą už tai, kad pareiškėjas įgijo degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, kontrolę ir apie tai nepranešė Konkurencijos tarybai bei negavo jos leidimo vykdyti koncentraciją. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad UAB „Lukoil Baltija“ padaryti koncentracijų kontrolės taisyklių pažeidimai pagal savo pobūdį yra pavojingi Konkurencijos įstatymo pažeidimai, ir su padarytais pažeidimais susijusia geografine rinka laikė Kauno ir Klaipėdos miestų teritorijas. Atsižvelgusi į šias aplinkybes Konkurencijos taryba baudos dydį už pavojingumą nustatė 1 proc. nuo UAB „Lukoil Baltija“ pardavimo pajamų kartu, gautų 2011 m. eksploatuojant degalines, esančias Pramonės pr. 44, Kaune ir Veiverių g. 117, Kaune; bei 1 proc. nuo UAB „Lukoil Baltija“ pardavimo pajamų, gautų 2011 m. eksploatuojant degalinę, esančią Nemuno g. 139, Klaipėdoje. Konkurencijos taryba pažymėjo, kad UAB „Lukoil Baltija“ įgijo degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, ir Veiverių g. 117, Kaune, kontrolę 2008 m. sausio mėn., o degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, kontrolę įgijo 2009 m. birželio mėn. Atsižvelgęs į tai, jog UAB „Lukoil Baltija“ Nutarimo priėmimo metu nebuvo pateikęs pranešimų apie ketinamas vykdyti koncentracijas, atsakovas laikė, kad UAB „Lukoil Baltija“ pažeidimų trukmė yra atitinkamai 5,5 metai ir 4 metai, ir atitinkamai daugino baudų dydžius už pavojingumą iš nustatytų pažeidimų trukmės. Remdamasi Baudų dydžio nustatymo tvarkos aprašo 14 punktu ir tuo, jog UAB „Lukoil Baltija“ pardavimų pajamos iš veiklos, nesusijusios su nagrinėtomis trimis degalinėmis, sudaro daugiau kaip 95 proc. bendrųjų UAB „Lukoil Baltija“ pajamų, siekdama atgrasymo, Konkurencijos taryba UAB „Lukoil Baltija“ apskaičiuotus bazinius baudų dydžius padidino 20 proc. Atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių atsakovas nenustatė.

12286. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą; pažeidimo trukmę; ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai; ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę (Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalis). Baudos dydis taip pat nustatomas vadovaujantis Baudų dydžio nustatymo aprašu. Šio aprašo 4 punkte nustatyta, kad už draudžiamą susitarimą ar piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ūkio subjektui skiriamas baudos dydis apskaičiuojamas dviem etapais: pirmiausia, vadovaujantis Aprašo III ir IV skyriais, apskaičiuojamas bazinis baudos dydis. Bazinis baudos dydis apskaičiuojamas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis ir pažeidimo trukme. Vėliau, vadovaujantis Aprašo V skyriumi, bazinis baudos dydis tikslinamas – didinamas arba mažinamas. Remiantis Baudų dydžio nustatymo aprašo 23 punktu, už kitus Konkurencijos įstatymo pažeidimus ūkio subjektui skiriamos baudos dydžio apskaičiavimui mutatis mutandis taikomos Aprašo II, IV ir V skyrių nuostatos, kiek jos reglamentuoja baudos dydžio apskaičiavimą, kai bazinis baudos dydis apskaičiuojamas pagal ūkio subjekto paskutiniais ūkiniais metais gautas bendrąsias pajamas. Baudų dydžio nustatymo aprašo 8 ir 10 punktuose nustatyta, kad bazinis baudos dydis lygus pardavimų vertės dalies, apskaičiuotos įvertinus pažeidimo pavojingumą, ir pažeidimo trukmės metais sandaugai. Baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti naudojama pardavimų vertės dalis, atsižvelgiant į Aprašo 9 punkte numatytą ribą, nustatoma pagal pažeidimo pavojingumą. Pažeidimo pavojingumas įvertinamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, ir kitas aplinkybes. Šių aplinkybių svarba ir jų vertinimo poreikis priklauso nuo kiekvieno konkretaus pažeidimo.

12387. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad koncentracijų kontrolės procedūromis siekiama patikrinti, ar ūkio subjektų koncentracijos veiksmai (susijungimų ar įsigijimų forma) neribos konkurencijos. Koncentracijų kontrolės pagrindinis tikslas – identifikuoti žalingų rinkai koncentracijų sudarymą ir užkirsti tam kelią. Konkurencijos įstatyme įtvirtintas ex ante koncentracijų kontrolės mechanizmas turėtų užtikrinti, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai, kad dėl koncentracijos veiksmų neatsirastų neigiamos žalos konkurencijos struktūrai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013).

12488. Konkurencijos taryba yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojantis, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, ir turintis teisę už konkurencijos teisės pažeidimus įstatymo numatytais atvejais ūkio subjektams skirti baudas (Konkurencijos įstatymo 18 straipsnis, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nevykdo atitinkamos srities politikos, o tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Visa tai lemia, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudas, turi plačią diskreciją (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Dansk Rørindustri prieš Europos Komisiją, C-189/02 P 172 punktą). Kita vertus, tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai. Ją saisto tiek bendrieji teisės principai (pavyzdžiui, proporcingumo, vienodo vertinimo), tiek specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos (pavyzdžiui, baudos dydis iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų, Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Teismas turi įgaliojimus patikrinti, ar Konkurencijos taryba laikėsi šių teisės reikalavimų. Pažymėtina, jog pareiškėjas, siekdamas įrodyti jam skirtų baudų ar jų dydžių nepagrįstumą, turi pateikti duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013).

12589. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pažeidimas nepagrįstai buvo įvertintas kaip pavojingas, kadangi nesukėlė nepataisomos ar ilgalaikės žalos konkurencijai. Konkurencijos taryba 2014 m. vasario 18 d. nutarimu išdavė leidimą įgyti visų trijų ginčo degalinių kontrolę, todėl, pasak pareiškėjo, pažeidimas buvo tik formalus, procedūrinis, pareiškėjas neturėjo tikslo pažeisti konkurenciją reglamentuojančius teisės aktus, o paskirtos baudos pažeidžia proporcingumo principą.

12690. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje ir Baudų dydžio nustatymo apraše baudos dydis nėra diferencijuojamas atsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektas yra baudžiamas už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, ar koncentracijos, apie kurią privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo. Tai patvirtina didelę svarbą, kurią teisės aktų leidėjas teikia pareigai pranešti apie numatomą įgyvendinti koncentraciją. Kaip nurodyta Baudų dydžio nustatymo aprašo 10 punkte, konkretaus pažeidimo pavojingumas vertinamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, ir kitas aplinkybes. Šių aplinkybių svarba ir jų vertinimo poreikis priklauso nuo kiekvieno konkretaus pažeidimo.

12791. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nusprendęs, kad koncentracijos įgyvendinimas nepranešus Konkurencijos tarybai ir negavus jos leidimo gali būti laikomas pavojingu pažeidimu, o aplinkybė, jog tokiu atveju buvo apribota konkurencija arba kitaip padaryta žala, leistų kvalifikuoti tokį pažeidimą kaip žymiai sunkesnį (2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime byloje Electrabel prieš Komisiją, T-332/09, kuriuo rėmėsi Konkurencijos taryba, vertindama nagrinėjamą pažeidimą kaip pavojingą, pažymėjo, kad koncentracijos poveikio rinkai nebuvimo nagrinėjimas ex post pagrįstai negali būti lemiamas veiksnys, siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą pagal ex ante kontrolės sistemą (246 punktas). Pažymėtina ir tai, kad koncentracijos vykdymas pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį yra pažeidimas, kuris negali būti vertinamas kaip visiškai formalus ar procedūrinis, nes jis gali sukelti esminių konkurencijos sąlygų pokyčių. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konkurencijos įstatyme ir Baudų dydžio nustatymo apraše sankcijos dydis nėra diferencijuojamas atsižvelgiant į tai, ar pažeidimas padarytas tyčia ar neatsargiai. Dėl neatsargumo padaryti pažeidimai atsižvelgiant į jų poveikį konkurencijai nėra mažiau sunkūs nei tyčiniai pažeidimai (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Electrabel prieš Komisiją, T-332/09 206, 237 punktai). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba neperžengė savo diskrecijos ribų, įvertindama pareiškėjo padarytą pažeidimą kaip pavojingą.

12892. Konkurencijos taryba taip pat atsižvelgė į tai, jog pažeidimas padarytas vietinėse rinkose (su padarytais pažeidimais susijusia geografine rinka laikė Kauno ir Klaipėdos miestų teritorijas), ir baudos dydį už pavojingumą nustatė 1 proc. nuo UAB „Lukoil Baltija“ pardavimo pajamų kartu, gautų 2011 m. eksploatuojant degalines, esančias Pramonės pr. 44, Kaune ir Veiverių g. 117, Kaune; bei 1 proc. nuo UAB „Lukoil Baltija“ pardavimo pajamų, gautų 2011 m. eksploatuojant degalinę, esančią Nemuno g. 139, Klaipėdoje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pažeidimo geografinis plotas buvo nustatytas netiksliai, nes Kaune pažeidimas buvo įgyvendintas skirtingose geografinėse rinkose. Konkurencijos taryba atsiliepime (III t., b. l. 62) nurodė, kad 1 proc. baudos dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir į tai, jog pažeidimo geografinis plotas yra ne nacionalinė teritorija, o lokalinės teritorijos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas 1 proc. baudų dydis, atsižvelgiant į tai, kad, kaip išdėstyta pirmiau, pažeidimas pagrįstai įvertintas kaip pavojingas ir į tai, kad pažeidimai padaryti lokaliose teritorijose, nepažeidžia proporcingumo principo.

12993. UAB „Lukoil Baltija“ apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai siekdama atgrasymo padidino bazinį baudų dydį 20 proc., kadangi Konkurencijos taryba neprivalo didinti baudos dydį visais atvejais, kai ūkio subjekto pajamos iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimo sudaro daugiau kaip 95 proc. jo bendrųjų pajamų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ir be tokio padidinimo paskirtos baudos savaime turi atgrasomąjį poveikį.

13094. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Konkurencijos taryba, padidindama baudų dydį atsižvelgusi į tai, kad ūkio subjekto pajamos iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimo sudarė daugiau kaip 95 proc. jo bendrųjų pajamų, veikė remdamasi Baudų dydžio nustatymo aprašo 14 punktu, kuriame yra numatyta tokia galimybė, todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas savo diskrecijos ribų neperžengė.

13195. UAB „Lukoil Baltija“ taip pat nurodo, kad Konkurencijos taryba, skirdama pareiškėjui baudas, nukrypo nuo savo praktikos, kadangi pareiškėjui skirtos baudos kur kas didesnės nei buvo skirtos kitiems ūkio subjektams už koncentracijų kontrolės pažeidimus, be to, skirtos baudos yra neproporcingos lyginant jas su užsienio valstybėse nacionalinių konkurencijos institucijų už atitinkamus pažeidimus skirtas baudas.

13296. Pažymėtina, kad baudos už koncentracijų kontrolės pažeidimus yra skiriamos ir jų dydis nustatomas remiantis Konkurencijos įstatymu ir Baudų dydžio nustatymo aprašu. Šiuose teisės aktuose įtvirtinta, kad baudų dydžiai nustatomi ne remiantis iš anksto įtvirtintais konkrečiais baudų dydžiais (t. y. ne konkrečiais skaičiais), o atsižvelgiant, be kita ko, į ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamas, pažeidimo trukmę ir kitas konkretaus atvejo aplinkybes. Būtent remdamasi šiais kriterijais Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime nustatė baudų dydžius pareiškėjui. Ūkio subjektai, dėl kurių pradėta administracinė procedūra, per kurią gali būti paskirtos baudos, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad Konkurencijos taryba neviršys anksčiau skirtų baudų lygio, kadangi Konkurencijos taryba turi teisę, nepažeisdama teisės aktų, ir savo diskrecijos ribose pritaikyti skiriamų baudų dydį taip, kaip yra būtina siekiant užtikrinti konkurencijos politikos ir teisės normų tinkamą įgyvendinimą (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Dansk Rørindustri prieš Europos Komisiją Nr. C-189/02 P, 169, 173 punktus).

13397. UAB „Lukoil Baltija“ teigia, kad užsienio valstybėse už koncentracijų kontrolės pažeidimus buvo skirtos mažesnės baudos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konkurencijos taryba baudas skiria remdamasi Konkurencijos įstatymu ir Baudų nustatymo dydžio aprašu, baudų skyrimo taisyklės už koncentracijos kontrolės pažeidimus nėra harmonizuotos Europos Sąjungoje, todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

13498. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Konkurencijos taryba neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo, su Konkurencijos taryba ir tai, jog nėra suformuotos aiškios Konkurencijos tarybos šiuo klausimu.

13599. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad vien tik tai, jog pareiškėjas vykdė Konkurencijos tarybos nurodymus ir teikė reikiamą informaciją, savaime nėra pagrindas pareiškėjo elgesį vertinti kaip padėjimą Konkurencijos tarybai tyrimo metu (2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1702/2010, 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2818/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tyrimo metu tik vykdė Konkurencijos tarybos nurodymus, todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Konkurencijos taryba, nelaikydama šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia aplinkybe, savo diskrecijos ribų neperžengė.

136100. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su argumentu, kad nebuvo aiškios Konkurencijos tarybos praktikos ir dėl to pareiškėjui turėjo būti skirtos mažesnės baudos ar sankcija turėjo būti apskritai neskirta. Kaip pagrįstai pažymėjo Konkurencijos taryba, pareiškėjo atstovas 2013 m. kovo 28 d. posėdžio Konkurencijos taryboje metu nurodė, jog bendrovė yra teikusi pranešimus dėl koncentracijos išsinuomojant degalines „nes tokia buvo praktika, įgyjant turtą ar nuomos sutarties, ar jungtinės veiklos sutarties pagrindu ūkio subjektai, jei būdavo viršijamos įstatyme nustatytos ribos, pateikdavo pranešimus“ (Tarybos byla, XVI t., b. l. 6–7). Taip pat pažymėtina, jog kilus neaiškumams, pareiškėjas turėjo teisę konsultuotis su Konkurencijos taryba dėl pareigos pateikti pranešimą apie koncentraciją. Dėl šių priežasčių šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

137101. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, susijusius su paskirtomis baudomis ir jų dydžiu, daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovas, nustatydamas, kad pareiškėjas padarė pavojingą pažeidimą ir skirdamas 983 500 Lt ir 194 100 Lt dydžio baudas, netinkamai įgyvendino ar viršijo jam suteiktą diskrecijos teisę, jog paskirtos baudos yra neproporcingos pareiškėjo padarytiems pažeidimams.

138XVII.

139Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

140102. Pareiškėjas mano, jog teisingam ir tinkamam šios administracinės bylos išnagrinėjimui yra būtinas nagrinėjamai bylai aktualių Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimas. Kreipiantis dėl preliminaraus sprendimo pateikimo pareiškėjas prašo kompetentingai Europos Sąjungos institucijai inter alia užduoti šiuos klausimus:

1411) ar, Europos Sąjungos valstybei narei deklaruojant, kad jos įstatymais bus siekiama konkurencijos teisinius santykius reglamentuojančios nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės suderinimo, yra privaloma tos valstybės narės institucijoms ir teismams taikant nacionalinę konkurencijos teisę remtis Europos Sąjungos teisės normomis ir Europos Sąjungos institucijų pateiktais šių teisės normų išaiškinimais?

1422) kada, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis, t. y. remiantis 2004 m. sausio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 1 dalies b) punktu bei 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pavienį ūkio subjekto turtą galima laikyti rinkoje dalyvaujančiu verslu (savarankišku ekonominiu vienetu)?

1433) ar, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis, t. y. remiantis 2004 m. sausio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 1 dalies b) punktu bei 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, degalinę, tik kaip nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, be prekės ženklo, pavadinimo, darbuotojų, tiekėjų, programinės įrangos, išorinių mokėjimo terminalų, licencijos, galima laikyti rinkoje dalyvaujančiu verslu (savarankišku ekonominiu vienetu)?

1444) kokioms sąlygoms esant, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis, t. y. remiantis 2004 m. sausio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, galima teigti, jog trumpam laikotarpiui praradus degalinės kontrolę, nebuvo ilgalaikių struktūrinių pokyčių rinkoje?

1455) ar, sprendžiant dėl ilgalaikių struktūrinių pokyčių rinkoje, taikant Europos Sąjungos teisės nuostatas, t. y. taikant 2004 m. sausio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 3 straipsnio 1 dalį, turi būti vertinamos tik sutarčių nuostatos (de jure), ar ir sistemiškai įvertinamas tarp ūkio subjektų faktiškai susiklosčiusių santykių pobūdis ir turinys (de facto)?

1466) ar, atsižvelgiant į procedūrinį ir formalų koncentracijų kontrolės teisės normų pažeidimo pobūdį (ypač įvertinant tai, kad vėliau konkurencijos priežiūros institucija išdavė leidimą įgyvendinti koncentraciją), šis pažeidimas gali būti laikomas pavojingu?

147103. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Teisingumo Teismas taip pat ne kartą yra nusprendęs negalįs priimti sprendimo dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, jeigu yra akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo įvertinimas yra nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema yra hipotetinė. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateisina ne galimybė pateikti konsultacines nuomones apie bendruosius ar hipotetinius klausimus, bet poreikis veiksmingai išspręsti ginčą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47–49 p.).

148104. Pažymėtina ir tai, kad, kaip pagrįstai nurodo Konkurencijos taryba (IV t., b. l. 202), tai, jog nėra priimta Europos Komisijos ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

149105. Dėl pirmojo pareiškėjo prašomo užduoti klausimo pažymėtina, kad pareiškėjas savo prašyme nenurodo, kodėl šis klausimas turi lemiamos reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, t. y. nenurodo, kokių Europos Sąjungos teisės normų ar Europos Sąjungos institucijų pateiktų teisės normų išaiškinimų Konkurencijos taryba ar pirmosios instancijos teismas netaikė. Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime nurodė, jog „atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinamumo (Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalis), be to, Konkurencijos taryba yra deklaravusi, kad atlikdama koncentracijų kontrolę remsis Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ir išaiškinimais dėl koncentracijų kontrolės (Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 3 punktas), vertinant nagrinėjamų ūkio subjektų veiksmus taip pat yra atsižvelgiama į Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės bei į Europos Komisijos suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės pateiktus paaiškinimus dėl kontrolės įgijimo vertinimo.“ Ginčijamame Nutarime atsakovas plačiai rėmėsi Europos Sąjungos teisės normomis ir Europos Sąjungos institucijų pateiktais išaiškinimais. Pažymėtina, kad tai, jog nacionalinių, o kartu ir Europos Sąjungos teisės normų taikymo rezultatas yra nepalankus pareiškėjui, neleidžia daryti išvados, jog šios teisės normos apskritai nebuvo taikomos. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, ši pareiškėjo prašymo dalis atmetama kaip nesusijusi su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

150106. Dėl penktojo pareiškėjo nurodyto klausimo pažymėtina, jog Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime, spręsdama dėl ilgalaikių struktūrinių pokyčių rinkoje, atsižvelgė tiek į sutarčių nuostatas (de jure), tiek ir į tarp ūkio subjektų faktiškai susiklosčiusių santykių pobūdį ir turinį (de facto) (ginčijamo Nutarimo 132 – 149 punktai). Konkurencijos taryba analizavo degalinės, esančios Klaipėdoje, Nemuno g. 139, faktinius kontrolės pasikeitimus, ūkio subjektų pateiktus paaiškinimus, tarp ūkio subjektų sudarytas sutartis (Nutarimo 142, 147, 148 punktai), todėl ši pareiškėjo prašymo dalis taip pat atmetama kaip nesusijusi su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

151107. Dėl antrojo ir trečiojo pareiškėjo pateiktų klausimų išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip išdėstyta šios nutarties 40–46 punktuose, išanalizavusi ginčo degalinių priėmimo–perdavimo aktus ir susitarimų, kuriais ginčo degalinės buvo įneštos į jungtinę veiklą, nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad kaip degalinės buvo perduoti turto kompleksai, o ne pavienis turtas, be to, priešingai nei nurodo pareiškėjas, į perduoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto komplektus įėjo ne tik nekilnojamasis turtas ir esminis prekybai naudojamas degalinėse esantis kilnojamasis turtas, bet ir tam tikros licencijos, kompiuterinės sistemos, darbuotojų kompiuteriai, todėl išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie pareiškėjo pateikti klausimai neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

152108. Dėl ketvirtojo pareiškėjo pateikto klausimo išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta šios nutarties 52 punkte, iš ES Susijungimų reglamento 20 konstatuojamosios dalies, 3 straipsnio 1 dalies, Komisijos pranešimo 28 punkto yra aišku, jog sprendžiant, ar konkretus sandoris sukėlė ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius, vertintinos būtent šio sandorio sukeltos pasekmės. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. buvo praradęs ginčo degalinės kontrolę neapibrėžtam laikotarpiui, ir vėl įgijo šios degalinės kontrolę kitos sutarties su kitu ūkio subjektu pagrindu. Todėl, viena vertus, pareiškėjo siūlomame kausime netiksliai nurodomos bylos aplinkybės, ir, antra vertus, išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl šios ginčo degalinės kontrolės įgijimo 2009 m. kilo ilgalaikių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių.

153109. Dėl šeštojo pareiškėjo siūlomo klausimo pažymėtina, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime byloje Electrabel prieš Komisiją, T-332/09 jau yra konstatavęs, jog koncentracijos poveikio rinkai nebuvimo nagrinėjimas ex post pagrįstai negali būti lemiamas veiksnys, siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą pagal ex ante kontrolės sistemą (246 punktas). Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad šiuo Europos Sąjungos Bendrojo Teismo išaiškinimu negali būti remiamasi nagrinėjamoje byloje dėl skirtingo koncentracijos masto. Į pažeidimo mastą atsižvelgiama skaičiuojant baudos dydį pagal ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę, taip pat atsižvelgiant į pažeidimo geografinį plotą, kitas svarbias aplinkybes (Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Baudų dydžio nustatymo aprašo 4.1, 5, 8 punktai). Nagrinėjamas veiksnys – koncentracijos poveikio rinkai nebuvimas, taigi šis veiksnys nėra susijęs su pažeidimo rinkos dydžiu. Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad koncentracijos poveikio rinkai nebuvimas nelaikytinas lemiamu veiksniu, siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą tiek tuo atveju, kai pažeidimas dėl savo masto patenka į Europos Komisijos kompetenciją, tiek tais atvejais, kai pažeidimas yra nacionalinio lygmens.

154110. Pažymėtina ir tai, kad teisės taikymas konkrečioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms yra nacionalinio teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju išplėstinei teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl ES susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 dalies ar 2 dalies aiškinimo, todėl pareiškėjo prašymas su išdėstytais klausimais kreiptis dėl preliminaraus sprendimo priėmimo į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją netenkinamas.

155111. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86 straipsniai), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

156Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

157Pareiškėjo UAB „Lukoil Baltija“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

158Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Gretai Maselskienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lukoil Baltija“... 4. atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms 5. viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo... 6. Išplėstinė teisėjų kolegija... 7. I.... 8. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lukoil Baltija“ (toliau –... 9. 2. Pareiškėjas nurodė, kad degalinės negali būti laikomos savarankiškais... 10. 3. Degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, įnešimas į jungtinę... 11. 4. Pareiškėjas pažymėjo, kad degalinės, esančios Pramonės pr. 44, Kaune,... 12. 5. Apskaičiuodama degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, pajamas... 13. 6. Pareiškėjas teigė, kad neturėjo jokio aiškaus ketinimo ar tikslo... 14. 7. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą... 15. 8. Atsakovas paaiškino dėl Nutarimo prieštaravimo pačios Konkurencijos... 16. 9. Paaiškino dėl ilgalaikių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių,... 17. 10. Dėl degalinių pajamų skaičiavimo paaiškino, kad remiantis... 18. 11. Dėl degalinių, esančių Pramonės pr. 44, Kaune, ir Veiverių g. 117,... 19. 12. Dėl degalinės, esančios Nemuno g. 139,... 20. 13. Atsakovas nurodė, kad bauda už konkurencijos taisyklių pažeidimą... 21. II.... 22. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendime... 23. 15. Dėl degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, įnešimo į... 24. 16. Teismas pažymėjo, kad Nutarime yra konstatuota, jog savarankišku... 25. 17. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad degalinių, esančių Pramonės... 26. 18. Pareiškėjas nesutiko su degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje,... 27. 19. Teismas padarė išvadą, kad piniginės baudos pareiškėjui skirtos... 28. III.... 29. 20. Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“, nesutikdamas su pirmosios... 30. 21. Atsakovas Konkurencijos taryba su pareiškėjo apeliaciniu skundu... 31. IV.... 32. 22. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą kreiptis į Europos... 33. V.... 34. 23. 2015 m. gegužės 25 d. apeliantas pateikė prašymą išreikalauti iš... 35. 24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 27 d.... 36. 25. Konkurencijos taryba 2015 m. liepos 1 d. pateikė papildomus paaiškinimus... 37. 26. Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ pateikė papildomus paaiškinimus... 38. VI.... 39. 27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d.... 40. 28. Atsakovas Konkurencijos taryba 2015 m. spalio 5 d. pateikė papildomus... 41. 29. Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ 2015 m. spalio 5 d. pateikė... 42. Konkurencijos taryba nagrinėjamoje byloje pareiškėją kaltina degalinių,... 43. Išplėstinė teisėjų kolegija... 44. VII.... 45. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2013 m.... 46. 31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp UAB „Lukoil Baltija“ Servisas... 47. 32. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Konkurencijos įstatymas,... 48. 33. Konkurencijos įstatymo (2012 m. gegužės 1 d. įstatymo Nr. 42-2041... 49. 34. Remiantis nurodytomis įstatymo normomis, Lietuvos vyriausiojo... 50. 1) konkrečiais ūkio subjekto (ūkio subjektų) veiksmais įgyvendinta... 51. 2) koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos... 52. 3) pranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai nebuvo pateiktas iki... 53. 35. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad jis neįgyvendino... 54. 36. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos taryba, esant... 55. VIII.... 56. Dėl degalinių kaip savarankiškų ūkinės veiklos vienetų... 57. 37. Apeliantas nagrinėjamoje byloje teigia, kad perėmė UAB „Okseta“... 58. 38. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad koncentracija... 59. 39. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar konkretus... 60. 40. Tarp šalių sudarytoje Jungtinės veiklos sutartyje, pagal kurios priedus... 61. 41. Kaip minėta, sprendžiant, ar tam tikras turtas gali būti laikomas... 62. 42. Pareiškėjas nurodo kelis elementus (personalą, sutartis su tiekėjais,... 63. 43. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog kartu su... 64. 44. Pareiškėjas taip pat teigia, kad degalinė gali funkcionuoti tik... 65. 45. Pareiškėjas teigia, kad perėmus degalinę, didžioji dalis buvusio... 66. 46. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad perimtų degalinių generuojamos pajamos... 67. 47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia ir argumentus, susijusius su... 68. 48. Apeliantas nurodo, kad rinkoje degalinės yra parduodamos kaip verslas arba... 69. 49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nagrinėjamu... 70. 50. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybių visumą, inter... 71. IX.... 72. Dėl ilgalaikių kontrolės ir rinkos struktūros pokyčių įsigijus degalinę... 73. 51. Pareiškėjas teigia, kad degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje,... 74. 52. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ES... 75. 53. Degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, valdymo pasikeitimus rodo... 76. 54. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra... 77. 55. Pareiškėjo argumentas, jog šiuo atveju vertintina, ar laikotarpis, kai... 78. X.... 79. Dėl pajamų skaičiavimo pagal naudojant perimtą turtą gautas ūkio... 80. 56. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi ankstesnių... 81. 57. Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apie numatomą... 82. 58. Atsižvelgdama į šį teisinį reglamentavimą išplėstinė teisėjų... 83. XI.... 84. Dėl degalinių, esančių Pramonės pr. 44 ir Veiverių g. 117, Kaune,... 85. 59. Pareiškėjas teigia, kad degalinės, esančios Pramonės pr. 44, Kaune, ir... 86. 60. Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 6.1.1 punkte nurodyta, kad tais... 87. 61. Išplėstinė teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo... 88. 62. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktoje studijoje (III t., b. l. 158)... 89. 63. Remdamasi išdėstytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija daro... 90. XII.... 91. Dėl degalinės, esančios Nemuno g. 139, Klaipėdoje, bendrųjų pajamų... 92. 64. Pareiškėjas UAB „Lukoil Baltija“ teigia, kad Konkurencijos taryba... 93. 65. Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pranešti... 94. 66. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nustatydama degalinės, esančios... 95. XIII.... 96. Dėl akcizo mokesčio skaičiuojant ginčo degalinių bendrąsias pajamas... 97. 67. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo inter alia dėl akcizo mokesčio... 98. 68. Koncentracijų nagrinėjimo tvarkos 10–12 punktuose įtvirtinta, jog... 99. 69. ES Susijungimų reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šiame... 100. 70. Kaip matyti iš Nutarimo, Konkurencijos tarybos bylos medžiagos (Tarybos... 101. 71. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr.... 102. 72. Išplėstinė teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo argumentu nesutinka.... 103. 73. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos... 104. 74. Pareiškėjas taip pat remiasi Lietuvos Respublikos apskaitos instituto... 105. 75. Pažymėtina, jog, kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos... 106. 76. Tai, jog pareiškėjo nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime ir Europos... 107. 77. Pareiškėjas nurodo, kad 2001 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 270 „Dėl... 108. 78. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija... 109. XIV.... 110. Dėl į bylą pateiktos trečiųjų asmenų atliktos analizės... 111. 79. Dėl pareiškėjų į bylą pateiktos trečiųjų asmenų atliktos studijos... 112. XV.... 113. Dėl senaties termino... 114. 80. Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime pažymėjo, jog pareiškėjo... 115. 81. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis... 116. 82. Pažymėtina ir tai, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2012 m.... 117. 83. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Konkurencijos taryba leido... 118. XVI.... 119. Dėl UAB „Lukoil Baltija“ skirtų sankcijų... 120. 84. Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos taryba Nutarime neteisingai ir... 121. 85. Konkurencijos taryba Nutarimu skyrė pareiškėjui 983 500 Lt baudą už... 122. 86. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už... 123. 87. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad... 124. 88. Konkurencijos taryba yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis... 125. 89. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pažeidimas nepagrįstai... 126. 90. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 36... 127. 91. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nusprendęs, kad... 128. 92. Konkurencijos taryba taip pat atsižvelgė į tai, jog pažeidimas... 129. 93. UAB „Lukoil Baltija“ apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad... 130. 94. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad... 131. 95. UAB „Lukoil Baltija“ taip pat nurodo, kad Konkurencijos taryba,... 132. 96. Pažymėtina, kad baudos už koncentracijų kontrolės pažeidimus yra... 133. 97. UAB „Lukoil Baltija“ teigia, kad užsienio valstybėse už... 134. 98. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Konkurencijos taryba neatsižvelgė į... 135. 99. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad... 136. 100. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su argumentu, kad nebuvo... 137. 101. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus,... 138. XVII.... 139. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą... 140. 102. Pareiškėjas mano, jog teisingam ir tinkamam šios administracinės bylos... 141. 1) ar, Europos Sąjungos valstybei narei deklaruojant, kad jos įstatymais bus... 142. 2) kada, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis, t. y. remiantis 2004... 143. 3) ar, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis, t. y. remiantis 2004 m.... 144. 4) kokioms sąlygoms esant, remiantis Europos Sąjungos teisės nuostatomis, t.... 145. 5) ar, sprendžiant dėl ilgalaikių struktūrinių pokyčių rinkoje, taikant... 146. 6) ar, atsižvelgiant į procedūrinį ir formalų koncentracijų kontrolės... 147. 103. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi,... 148. 104. Pažymėtina ir tai, kad, kaip pagrįstai nurodo Konkurencijos taryba (IV... 149. 105. Dėl pirmojo pareiškėjo prašomo užduoti klausimo pažymėtina, kad... 150. 106. Dėl penktojo pareiškėjo nurodyto klausimo pažymėtina, jog... 151. 107. Dėl antrojo ir trečiojo pareiškėjo pateiktų klausimų išplėstinė... 152. 108. Dėl ketvirtojo pareiškėjo pateikto klausimo išplėstinė teisėjų... 153. 109. Dėl šeštojo pareiškėjo siūlomo klausimo pažymėtina, kad Europos... 154. 110. Pažymėtina ir tai, kad teisės taikymas konkrečioms byloje nustatytoms... 155. 111. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus,... 156. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 157. Pareiškėjo UAB „Lukoil Baltija“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus... 158. Nutartis neskundžiama....