Byla 2A-711-340/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Tatjanos Žukauskienės, kolegijos teisėjų Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, Algirdo Auruškevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo.

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 400 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-12-04, apie 01:28 val., Rokiškio rajono sav., kelyje Štaronys-Čivyliai, įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta ieškovui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė OPEL OMEGA, valst. Nr. ( - ). Transporto priemonės vairuotojas P. M. nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai staiga į kelią išbėgo stirna. Pažymėjo, kad 2009-12-09 Rokiškio rajono policijos komisariato nutarimu, buvo nuspręsta P. M. atžvilgiu administracinės teisenos nepradėti, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nurodė, kad pagal UAB „Nepriklausomo autoekspertų biuro“ 2009-12-08 kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą, apgadintos transporto priemonės atstatymas iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės, pripažintas netikslingu; iš viso dėl autoįvykio patyrė 5 400 Lt nuostolį. Ieškovo manymu, už nuostolius, atsiradusius dėl 2009-12-04 eismo įvykio, atsakingas yra atsakovas. Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Ieškovo vertinimu, tai, kad CK 6.267 str. 2 d. numatyta tvarka nėra patvirtinta, reiškia ne tai, kad valstybės pareiga atlyginti žalą dingsta ir neatsiranda tol, kol valstybė nenustatys tvarkos, o tai, kad valstybė iki galo neįvykdė pareigos nustatyti žalos atlyginimo tvarką, tačiau tokios tvarkos nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės. Žalos atlyginimo tvarką teismas nustato pats, remdamasis teisės analogija, sisteminiu, lingvistiniu ir kitais teisės aiškinimo metodais bei bendraisiais teisės principais ad hoc. Todėl, remiantis CK 6.267 str. 2 d., protingumo, teisingumo bei nediskriminavimo principais, laukiniam gyvūnui padarius žalą transporto priemonei ir nenustačius transporto priemonės valdytojo kaltės, atsakovas privalo atlyginti žalą pilnai (kaltė bei veiksmų neteisėtumas neturi būti nustatinėjami, kaltės prezumpcija yra ir neteisėtų veiksmų prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-422/2006, 3K-3-580/2007). Taip pat ieškovas ieškinį grindė tuo, kad CK 6.267 str. nustatyta, jog naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės. Laisvėje esančių laukinių žvėrių, tarp jų ir stirnų, Laukinės gyvūnijos įstatymo pagrindu savininkė yra valstybė, todėl turi pareigą rūpintis, kad laukiniai gyvūnai nedarytų žalos. Šiuo atveju atsakomybė kyla be kaltės ir atleidžiama nuo atsakomybės tik įrodžius, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Byloje nėra nustatyta jokių tyčinių ar didelio neatsargumo transporto priemonės vairuotojo veiksmų, todėl nėra aplinkybių, kurios šiuo atveju atleistų atsakovą nuo atsakomybės. Valstybė, kaip laukinės gyvūnijos, tame tarpe ir stirnos, kuri sukėlė 2009-12-04 eismo įvykį, savininkė, privalo atsakyti už šių gyvūnų padarytą žalą net ir nenustačius atsakovo kaltės. Taip pat yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, nes valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė, pasireiškė nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Kelyje Štaronys-Čivyliai nebuvo įspėjamų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu; taip pat nėra įrengta techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo pasireiškė tuo, jog dėl to, jog valstybė nesiėmė visų įmanomų priemonių ir neužkirto kelio gyvūnui išbėgti į važiuojamąją kelio dalį, ieškovas patyrė nuostolių.

5Atsakovas atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą netinkamam atsakovui. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju CK aiškiai nustato, kad valstybė, kaip laukinių gyvūnų (gyvi daiktai) valdytojas, žalą privalo atlyginti įstatymų nustatytais atvejais. Sistemiškai aiškinant CK 6.263 str., 6.267 str. nuostatas, aiškiai matyti įstatymų leidėjo valia, jog laukinių gyvūnų padarytą žalą valstybė privalo atlyginti tik tada, kai tai numatyta įstatymuose ir įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2005-05-13 nutarimą, valstybė, dėl laukinės gyvūnijos, kaip visuomeninės vertybės bei ribotų galimybių ją valdyti, taiko specialų, protingumo principais pagrįstą teisinį režimą ir žalą atlygina, kaip numatyta CK 6.263 str., tik įstatymo numatytais atvejais. Nurodė, kad Laukinės gyvūnijos įstatymo 24 str., Medžioklės 18 str. 1 ir 3 d. nustato atvejus ir tvarką, kada ir kas turi atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą. Šiuose įstatymuose nėra numatyta, kad žalą privalėtų atlyginti valstybė, jei ją patiria autotransporto priemonės savininkas dėl transporto priemonės susidūrimo su laukiniais gyvūnais. Tai, kad įstatymų leidėjas specialiosiomis teisės normomis nenustatė atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą pastariesiems susidūrus su transporto priemonėmis, reiškia ne tai, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo civilinių teisinių santykių, o tai, kad atsižvelgdamas į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybes ją kontroliuoti bei vadovaudamasis CK 6.267 str. 2 d., nustatė konkrečius atvejus, kuomet laukinių gyvūnų padaryta žala yra atlyginama, numatydamas, kad kitais atvejais valstybė tokios žalos atlyginti neturėtų. Todėl valstybė neprivalo atlyginti ieškovui patirtų nuostolių, atsiradusių dėl jam priklausančio automobilio susidūrimo su stirna. Pabrėžė, kad griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios normos bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl vadovaujantis CK 1.8 str. 3 d., jų analogija nėra galima. Pažymėjo, kad tuo atveju, jei įstatymų leidėjas numatytų, jog valstybė privalo visais atvejais atlyginti laukinių gyvūnų padarytą, tai prieštarautų protingumo principams. Atkreipė dėmesį į tai, kad automobilis pagal CK 6.270 str. nuostatas, yra laikomas padidinto pavojaus šaltiniu. Todėl automobilio vairuotojas turėjo tinkamai įvertinti jo vairuojamos autotransporto priemonės keliamą pavojų aplinkai ir savo galimybes suvaldyti automobilį bet kuriuo, ne tik autoįvykio atveju, turint omenyje, kad kiekvienas atsakingas ir rūpestingas autotransporto priemonės vairuotojas turėtų suvokti, kad visada yra tikimybė, jog laukiniai gyvūnai yra nevaldomi ir bet kada gali išbėgti į kelią. CK 6.270 str. preziumuoja didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltę, jei jis neįrodo, kad žala padaryta dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl nenugalimos jėgos, atsakovo tyčios ar didelio neatsargumo, dėl autoįvykio. Pažymėjo, kad ieškovas šališkai aiškina Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, neatsižvelgdamas į „teisių ir pareigų vienovės“ principą, nurodydamas tik valstybės pareigas, bet pamiršdamas, autotransporto priemonės vairuotojo, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo pareigas. Atsakovo nuomone, ieškovas šališkai preziumuoja, kad valstybės institucijos nevykdė teisės aktuose numatytų pareigų, konkrečiai - pareigos paženklinti ir užtverti atitvarais autoįvykio vietą iki autoįvykio. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad autoįvykio vietoje yra gyvūnų migracijos keliai, ganyklos, jų maitinimosi plotai ar natūraliai nusistovėję laukinių gyvūnų takai. Įvertinus Susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtintos „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos“ reikalavimus ir tai, kad kelyje, kuriame įvyko automobilio susidūrimas su laukiniu gyvūnųu (stirna) nebuvo pastatytas įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, kelias Štaronys-Čivyliai laikytinas saugus, neavaringas ir todėl eismo atžvilgiu nepavojingas. Byloje nėra jokių duomenų apie konkrečią autoįvykio vietą, minimas tik neapibrėžto ilgio kelias Štaronys-Čivyliai, nėra aiškios ir kitos autoįvykio ir jo vietos aplinkybės. Byloje nėra jokių duomenų, jog valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, minėtą metodiką ar kitų teisės aktų reikalavimus. Pagal Kelių įstatymo 4 str. 3 d., vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, todėl ieškovas yra neteisingai nurodęs atsakovą, atsakingą už vietinės reikšmės viešųjų kelių priežiūrą. Atkreipė dėmesį į tai, kad viešieji juridiniai asmenys gali atlikti tik tas funkcijas (taigi ir prisiimti tik tas pareigas), kurios tiesiogiai yra jiems priskirtos įstatymų (numatytos jų nuostatuose). Taigi nėra aišku, kokiu pagrindu valstybei vis dėl to gali kilti atsakomybė (tuo atveju kai institucijos, kurios ją atstovauja nepažeidė nė vieno teisės akto). Nesant visų deliktinės atsakomybės sąlygų, atsakomybė negali kilti. Todėl mano, kad ieškovo prašymas patraukti atsakovu valstybę yra nemotyvuotas. Kita vertus, teigiant, kad konkrečioje avarijos vietoje turėjo būti įrengtas įspėjamasis kelio ženklas ar kitos techninės saugos priemonės, byloje privalomai turi dalyvauti institucija, kurios kompetencijai priskirti tokie įgaliojimai, t. y. Rokiškio rajono savivaldybė. Be to, trečiuoju asmeniu šioje byloje turėtų būti įtraukta ir Aplinkos ministerija, kuri yra valstybei nuosavybės teise priklausančių gamtos išteklių valdytoja. Ieškovas, prašydamas priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu minėtos palūkanos turi būti priteistos. Atsakovo teigimu, ieškovas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-509/09).

6Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2010-07-01 sprendimu ieškinį patenkino visiškai; priteisė ieškovui E. M. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 5 400 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2010-02-08, dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui E. M. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 166,05 Lt žyminio mokesčio ir 1 544,50 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso – 1 710,55 Lt; priteisė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, į valstybės biudžetą 8,20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

7Teismas nesutiko su atsakovo prašymu atsakovu į bylą įtraukti Rokiškio rajono savivaldybę, motyvuojant tuo, kad įvykis įvyko vietinės reikšmės kelyje, kurio savininke ji yra. Teismas konstatavo, jog byloje aktualu tai, kad ieškovas neprašė ir net nenorėjo, kad Rokiškio rajono savivaldybė būtų įtraukta į bylą atsakovu; atkreipė dėmesį, kad ieškinys pareikštas CK 6.267 str. 2 d. pagrindu, t. y. kildinant civilinę atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą. LAT analogiškoje byloje yra suformavęs praktiką ir konstatavęs, kad laukinių gyvūnų savininkė yra valstybė, todėl ji ir yra tinkama atsakovė šioje byloje. Juolab, kad ir pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str., laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Teismas taip pat atmetė atsakovo prašymą Rokiškio rajono savivaldybę įtraukti trečiuoju asmeniu; kadangi ieškinys yra pareikštas CK 6.267 str. 2 d. pagrindu ir teismo priimtas sprendimas neturės įtakos nurodytos institucijos teisėms, interesams ir pareigoms, be to, teismas atsižvelgė į LAT formuojamą praktiką. Atmestas ir prašymas dėl Aplinkos ministerijos įtraukimo trečiuoju asmeniu dėl galimai padarytos žalos gyvūnijos ištekliams. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2009-12-09 nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, 2009-12-04 tarnybinis pranešimas patvirtina, jog žala gamtos ištekliams padaryta nebuvo. Nurodyti įrodymai vertinti kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, kurie pagal CPK 197 str. 2 d., turi didesnę įrodomąją galią, be to, teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad laukinės gyvūnijos savininkė yra valstybė ir ieškinys yra pareikštas CK 6.267 str. 2 d. pagrindu.

8Teismas nustatė, kad 2009-12-04, apie 01:28 val., Rokiškio rajono sav. kelyje Štaronys-Čivyliai, įvyko eismo įvykis, kurio metu P. M., vairuodamas ieškovui E. M. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę OPEL OMEGA, valst. Nr. ( - ), susidūrė su staiga į kelią išbėgusia stirna; įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė, žmonės nenukentėjo. 2009-12-09 Rokiškio rajono policijos komisariato nutarimu konstatuota, jog nesant eismo įvykio kaltininko, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negalima.

9Teismas konstatavo, jog nagrinėjamojoje byloje ginčas tarp šalių yra kilęs dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo pagal CK 6.267 str. 2 d. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad valstybė neprivalo atlyginti laukinių gyvūnų padarytos žalos, nes tokios pareigos nenumato įstatymai, be to, valstybė ėmėsi visų būtinų priemonių, jog būtų išvengta autotransporto priemonių valdytojų susidūrimų su laukiniais gyvūnais. Remdamasis Rokiškio rajono savivaldybės administracijos raštu teismas nustatė, kad kelias Štaronys-Čivyliai yra labai prastos būklės, įspėjamojo ženklo „Laukiniai žvėrys“ kelyje Štaronys-Čivyliai nebuvo, taip pat nebuvo jokių atitvarų, specialių ženklų ar kitų papildomų kelių eismo apsaugos priemonių. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog valstybė tinkamai įgyvendina Susisiekimo ministerijos parengtą metodiką dėl avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose, o kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ kelyje Štaronys-Čivyliai nebuvo pastatytas, nes kelias nebuvo avaringas ir pavojingas. Teismas laikė, jog neginčytinai nustatyta, kad 2009-12-04 susidūrimas įvyko su laukiniu žvėrimi – stirna; laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, kuri turi pareigą rūpintis, kad laukiniai žvėrys nedarytų žalos. Teismas kritiškai vertino atsakovo atsikirtimus, kad laukinė gyvūnija yra labai dinamiška, dėl ko yra ribotos galimybės ją valdyti ir dėl to valstybei turėtų būti taikomas specialus teisinis režimas ir žalą ji turėtų atlygintų tik įstatymo numatytais atvejais, ir tik tuomet, kai valstybė nesiima priemonių šiam pavojui pašalinti ar sumažinti, kaip prieštaraujančius kasacinio teismo formuojamai praktikai. LAT 2009-03-24 nutartyje, civ. byloje Nr. 3K-3-183/09 konstatavo, kad Konstitucinio Teismo išvada, jog laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja (kaip daiktu) yra neįmanomas, negali būti pagrindu netaikyti žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje žala buvo padaryta staiga į kelią išbėgusios stirnos, t.y. žvėries, kuris yra medžiojamas; vadinasi, laukiniai žvėrys nėra absoliučiai nevaldomi. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, negali būti suteiktas prioritetas laukiniams žvėrims prieš kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, konkrečiai – asmens nuosavybę. Todėl atsakovo teiginiai, jog valstybei turėtų būti taikomas specialus teisinis rėžimas, sprendžiant klausimą dėl žalos, padarytos laukinių gyvūnų, atlyginimo, paneigtų Konstitucijos 30 str. 2 d. įtvirtintą imperatyvą – reikalauti žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Juolab, kad ir Saugaus eismo automobilių keliais 11 str., reglamentuojantis saugių eismo sąlygų užtikrinimą keliuose, nenumato jokių išimčių kelio savininkui atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

10Teismas konstatavo, jog Konstitucinis Teismas 2005-05-13 nutarime nurodė, kad valstybei kyla priedermė užtikrinti, jog laukinių gyvūnų populiacijos būtų tinkamai valdomos (reguliuojamos ir kontroliuojamos). CK 6.267 str. 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-03-24 nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-183/09) nurodė, jog ši įstatymo norma reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama. Nurodytoje normoje yra įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, kad asmuo turi teisę reikalauti, jog jam būtų atlyginta žala, ir ši žala jam turi būti atlyginta. Kartu nurodytoje normoje yra nuostata, kad šis konstitucinis imperatyvas įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame būtų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, nepaneigiama asmens teisė į laukinio žvėries padarytą žalos atlyginimą tuo atveju, kai žala atsirado susidūrus automobiliui su prieš jį į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi. Svarbu tai, kad kasacinis teismas 2009-03-24 nutartyje pažymėjo, jog įstatymo arba jo normos, tiesiogiai nustatančios, kad atlyginama laukinio žvėries padaryta žala ir nustatytas subjektas privalantis ją atlyginti tuo atveju, kai žala padaryta automobiliui susidūrus su prieš jį išbėgusiu laukiniu žvėriui, nėra. Todėl konstatavo, kad yra įstatymo spraga, kuri negali paneigti asmens konstitucinės teisės gauti žalos atlyginimą. Teismas padarė išvadą, kad įstatymu nustatytos tvarkos nebuvimas nepaneigia asmens konstitucinės teisės reikalauti padarytos žalos atlyginimo, todėl atmetė atsakovo argumentus, jog įstatymų leidėjui nesureguliavus civilinių teisinių santykių dėl laukinės gyvūnijos specifikos ir galimybės ją kontroliuoti, neturėtų būti atlyginta laukinių gyvūnų padaryta žala, kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius LAT formuojamai praktikai bei Konstitucinio teismo jurisprudencijai. Atsakovo argumentus dėl to, jog CK 1.8 str. 3 d. neleidžia pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių teisės normų, nes griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios normos bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, teismas atmetė, nes nagrinėjamojoje byloje nėra pagal analogiją taikomos specialios teisės normos. Dėl teisinių santykių panašumo šioje byloje dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo turi būti taikoma CK 6.267 str. 1 d. analogija. Tačiau išimčių iš bendrųjų taisyklių teismas nagrinėjamojoje byloje netaikė, o vadovavosi CK 1.8 str. 1 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad LAT 2009-11-23 nutartyje, civ. byloje Nr. 3K-3-509/09 pažymėjo, kad įstatymo įtvirtinta teisė į laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimą negali būti paneigta vien dėl to, jog nėra įstatymo nustatytos šios žalos atlyginimo tvarkos. CK 6.267 str. 2 d. nuostata, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, liko neįgyvendinta ir šiuo atveju yra įstatymo spraga, dėl kurios negali būti paneigta konstitucinė teisė gauti žalos atlyginimą. Akivaizdu, kad laukinio žvėries išbėgimas į kelią prieš valstybiniu keliu važiuojantį automobilį kelia grėsmę žmogaus gyvybei, sveikatai, turtui.

11Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo atsikirtimus, kad dėl įvykusio susidūrimo su į kelią išbėgusia stirna yra kaltas transporto priemonės vairuotojas dėl jo vairavimo patirties stokos, amžiaus, greičio, nes juos paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus 2009-12-09 nutarimas patvirtina aplinkybę, jog transporto priemonės valdytojo P. M. kaltė dėl eismo įvykio nustatyta nebuvo, nes vairuotojas dėl šio įvykio nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Be to, nebuvo užfiksuotas ir greičio viršijimo faktas ar kiti KET pažeidimai. Byloje esantis 2009-12-09 nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti administracinės bylos teiseną pripažintas prima facie įrodymu, neginčytinai patvirtina, jog administracinio teisės pažeidimo sudėtis nustatyta nebuvo. Tuo tarpu atsakovės atstovo teiginiai apie P. M. greičio viršijimą, patirties stoką vairuojant, vertinti kaip samprotavimai, prielaidos, kurios negali būti vertinamos kaip įrodymai, juolab, kad jie prieštarauja 2009-12-09 nutarime nustatytoms aplinkybėms.

12Teismas atsižvelgdamas į kasacinio teismo suformuotą praktiką analogiškoje byloje, atsakovo teiginius dėl kelio ženklinimo, kelio ruožų pavojingumo laipsnio, aplinkybės, kad 2009-12-04 stirnos staigus išbėgimas į kelią buvo pavienis atvejis ir turėtų būti vertinamas kaip atsitiktinumas ir aplinkybė, kurios nebuvo galima numatyti, juolab, kad gyvūnų neįmanoma suvaldyti, vertino kritiškai, nes jie neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamų teisės aiškinimo ir taikymo šiuo klausimu nuostatų. LAT 2009-11-23 nutartyje pažymėjo, kad CK 6.253 str. 2 d. nustatyta, jog nenugalima jėga yra neišvengiamos ir nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Nagrinėjamojoje byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, kad kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, yra labai prastos būklės, techninių apsaugos priemonių jame nėra. Taigi akivaizdu, jog nurodytas kelias nebuvo saugus. Atkreiptas dėmesys į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kelias Štaronys-Čivyliai atitinka „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose“ metodikos reikalavimus, t. y. jog nurodytas kelias yra saugus, neavaringas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pareiga yra įrodyti, jog jos institucijos tinkamai formuoja saugaus eismo politiką ir įgyvendina priemones eismo saugumui užtikrinti. Teismas įvertino 2009-12-09 nutarimą, vairuotojo paaiškinimą, tarnybinį pranešimą, transporto priemonės vertinimo pažymą, Rokiškio rajono savivaldybės administracijos raštą, šalių paaiškinimus ir kitus įrodymus ir padarė išvadą, kad valstybė, kurios institucijos kaupia, sistemina ir analizuoja statistinius duomenis apie keliuose įvykusius eismo įvykius, apie kelių būklę, kelyje Štaronys-Čivyliai nesiėmė priemonių eismo saugumui užtikrinti, tame tarpe ir avaringumui sumažinti. Juolab, kad jokių įspėjamųjų ženklų nurodytame kelyje nebuvo. Teismo manymu, valstybė, būdama laukinės gyvūnijos savininke, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Teismo manymu, esant tokiai situacijai, valstybė neužtikrino priemonių įgyvendinimo eismo saugumo srityje, nes specialių kelio ženklų kelyje Štaronys-Čivyliai įrengusi nebuvo, nors tokią pareigą turėjo. Todėl, atsakovas privalėjo numatyti bei prognozuoti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią, be to, privalėjo įrengti specialius kelio ženklus, užtvarus ir kitas technines apsaugos priemones. Taigi, akivaizdu, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, t. y. 2009-12-04 stirnos išbėgimas į kelią turi būti vertinama kaip atsitiktinumas, pavienis atvejis – nenugalima jėga, neatitinka force majeure kriterijų visumos. Aplinkybė, kuri nebuvo neišvengiama, ją buvo galima numatyti, kontroliuoti ir pašalinti, nelaikytina nenugalima jėga ir nepašalina atsakovo atsakomybės atlyginti laukinių žvėrių padarytą žalą. Todėl akivaizdu, kad stirnos staigus iššokimas į kelią nėra nenugalimos jėgos aplinkybė, kuri šalintų laukinės gyvūnijos savininkės – valstybės – atsakomybę. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo teiginį, jog Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 str. 1 p., 4 str. 1 p. nustato tik bendro pobūdžio valstybės pareigą rūpintis eismo saugumu keliuose. Įstatymas detalizuoja institucijas ir jų pareigas užtikrinant saugių eismo sąlygų įgyvendinimą keliuose. CK 6.246 str. 1 d. kaip neteisėtus veiksmus apibrėžia ir bendro pobūdžio pareigos pažeidimą. Akivaizdu, jog atsakovas pažeidė konkrečias įstatymo nuostatas ir ieškovas įrodė, jog kelyje Štaronys-Čivyliai įspėjamųjų ženklų ar kitų techninių apsaugos priemonių nebuvo. Taigi, atsakovės neveikimo faktas byloje įrodytas. Teismas pažymėjo, kad valstybė, kuri yra gyvūnijos savininkė, turėjo pareigą rūpintis, jog laukiniai gyvūnai nedarytų žalos, todėl pagal CK 6.267 str. 2 d., privalo visiškai atlyginti laukinių gyvūnų padarytą žalą. Ieškovo patirtų nuostolių dydį patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai - Transporto priemonės vertinimo ataskaita, mokėjimo kvitas; ieškovo patirtų nuostolių dydžio atsakovas neginčijo. Teismas pažymėjo, kad prašomos priteisti iš atsakovės palūkanos yra procesinės, jos yra numatytos įstatyme, jų paskirtis - operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Todėl, priteisus ieškovui jo patirtus nuostolius, vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., tenkintas ir ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovo.

13Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010-07-01 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apelianto nuomone, sprendimas priimtas netinkamai taikant ir aiškinant materialines teisės normas, taip pat šališkai vertinant byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai nustatant aplinkybes. Nurodo, jog nesant specialaus reglamentavimo, žala turėtų būti atlyginama pagal bendras deliktinės atsakomybės taisykles. Spręsdamas valstybės atsakomybės klausimą, teismas nenustatė, jog valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, Susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką“ ar kitų teisės aktų reikalavimus. Tam, kad įrodyti saugaus eismo užtikrinimo kelyje pareigos nevykdymą, būtina įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą; teismas be jokio teisinio pagrindo nustatė, kad valstybė būdama laukinės gyvūnijos ir vietinės reikšmės kelių savininke, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad vietinės reikšmės kalio Štaronys-Čivyliai savininkas yra Rokiškio rajono savivaldybė. Teismui pasisakant, kad valstybė nesiėmė visų būtinų priemonių, liko neaišku, ar kalbama apie kelio priežiūrą, ar apie laukinės gyvūnijos valdymą. Viešieji juridiniai asmenys gali atlikti tik tas funkcijas, kurios tiesiogiai jam priskirtos įstatymų. Apelianto nuomone, sprendimas dalyje dėl valstybės kaip kelio savininko pareigų nevykdymo laikytinas nemotyvuotu ir nepagrįstu; nesuprantami teismo argumentai dėl prastos kelio būklės – kelio ženklinimo – ir laukinių žvėrių patekimo į kelią sąsajumo. Byloje turėjo privalomai dalyvauti Rokiškio r. savivaldybė, teismas atmesdamas apelianto prašymus dėl jos įtraukimo į procesą, apribojo galimybę operatyviai ir visapusiškai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Taip pat apelianto vertinimu, teismas, klaidingai aiškindamas faktines aplinkybes, neteisingai interpretavo įspėjamųjų kelio ženklų paskirtį; teisinio pagrindimo, kad kelio vietoje, kurioje įvyko automobilio susidūrimas su laukiniu gyvūnu, turėjo būti statomas įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ skundžiamame sprendime nėra. Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad kelias Štaronys-Čivyliai yra avaringas ir eismo požiūriu pavojingas; ieškovas, teigdamas, kad kelio savininkas turėjo įrengti įspėjamuosius ženklus ar kitas technines priemones, privalėjo įrodyti tokį būtinumą. Kelio savininko, Rokiškio r. savivaldybės, pateikta informacija liudija tik apie kelio techninę būklę, tačiau nesusijusi su avaringumo rodikliais. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl kelio neavaringumo perkėlė apeliantui; subjektyviai vertindamas vienintelį eismo įvykį kelyje Štaronys-Čivyliai, teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog šiame kelyje turėjo būti įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“. Nurodo, jog sprendžiant konkretų žalos kilimo ir jos atlyginimo klausimą ir įvertinant konkrečios autoįvykio vietos avaringumą, turėtų būti vertinama konkrečios autoįvykio vietos statistika. Teismas padarė faktinę klaidą avaringumo faktui patvirtinti neteisingai vertindamas Rokiškio r. savivaldybės administracijos 2010-01-21 raštą Nr. GD-5.38-69. Atsižvelgiant į Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, nesutinka su teismo teiginiais, kad valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkui kyla atsakomybė dėl nepakankamo ar visiško stirnų populiacijos nekontroliavimo, kaip nepagrįstais ir neįrodytais. Apelianto nuomone, civiliniams teisiniams santykiams tarp šalių neturi teisinės reikšmės administraciniai teisiniai santykiai – ar asmuo baustas administracine nuobauda ar ne, nes nepaisant administracinės atsakomybės kilimo, asmeniui, kaip transporto priemonės valdytojui (savininkui) vis tiek lieka pareiga elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai, pasirenkant saugų greitį valdant didesnio pavojaus šaltinį. Teismui laikant administracinės teisės pažeidimo bylos duomenis kaip prima facie oficialius rašytinius įrodymus, neaišku, kodėl teismas vertino tik vienai šaliai palankius duomenis, nutylint ar ignoruojant šiai šaliai nepalankius faktus. Atkreipia dėmesį, kad byloje neaiškios faktinės autoįvykio aplinkybės – kelio būklė, miškingumas, oro sąlygos, kelio danga ir kt. taip pat nurodo, jog byloje svarbu buvo spręsti, ar konkrečiu atveju laukinio gyvūno – stirnos, iššokimas į kelią susijęs su įprastiniu laukinio gyvūno gyvenimu savo natūralioje aplinkoje (įprastinė mitybos vieta, migracijos takas, populiacijos paplitimas ir kt.), dėl ko stirnos pasirodymas konkrečioje kelio vietoje galėjo būti atsakingo už žalą asmens iš anksto numatytas ir kontroliuojamas ar turi būti vertinamas kaip nenugalimos jėgos aplinkybė. Nesutinka su procesinių palūkanų priteisimu, nurodo, jog valstybei CK 6.210 str. 2 d., 6.37 str. 2 d. nuostatos negalėjo būti taikomos, kitų teisės normų, kurios numatytų 5 procentų metines palūkanas CK nėra. Apelianto nuomone, teismo nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl jos neturėtų būti vertinamos vienareikšmiškai. Griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios normos bendrosios deliktinės atsakomybės atžvilgiu, todėl vadovaujantis CK 1.8 str. 3 d. jų analogija nėra galima. Nėra aišku, kodėl teismas manė, kad teisiniams santykiams turėtų būti taikoma CK 6.267 str. 1 d. analogija.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010-07-01 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą; sprendimas priimtas tinkamai pritaikius galiojančias teisės normas, išanalizavus visus byloje pateiktus įrodymus, neprieštarauja galiojančiai teismų praktikai, teisėtas bei pagrįstas. Atsakovas klaidingai vertina teismo argumentus dėl kelio Štaronys-Čivyliai būklės reikšmės nagrinėjamos bylos esmei; neteisingai interpretuoja šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą, jog ieškovo pareiga įrodyti, kad minėtas kelias yra avaringas ir reikalaujantis specialaus žymėjimo ar techninių priemonių įrengimo. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog analizuojamame kelyje nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų ar kitų techninių apsaugos priemonių, padedančių užkirsti kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Nurodo, jog atsakovo atsakomybė griežtoji, todėl ieškovas atleidžiamas nuo pareigos įrodinėti šio subjekto neteisėtus veiksmus. Teismas teisingai pažymėjo, jog laukinio žvėries išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalima jėga, nes valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių žvėrių išbėgimą į kelią ir turėjo pakankamai priemonių tai kontroliuoti, statyti specialius kelio ženklus ir užtvarus, taip užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti. Tai, jog konkrečios stirnos iššokimas į kelią laikytina nenugalimos jėgos aplinkybe, privalėjo įrodyti atsakovas, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, dėl ko teismas teisingai konstatavo, kad atsakovo nurodytos aplinkybės neatitinka force majeure kriterijų visumos. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju galėtų būti svarbi ne avaringumo apskritai situacija kelyje, o tik laukinių gyvūnų sukelti eismo įvykiai. Nurodo, jog yra akivaizdžios visos sąlygos kilti atsakovo civilinei atsakomybei; valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė pasireiškia, nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Akcentuoja, jog kalbant apie atsakovo neteisėtus veiksmus, atsakomybė kyla ne dėl konkrečios institucijos neveikimo ar atitinkamo teisės akto apžeidimo, o dėl valstybės nesugebėjimo organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užtikrinti saugų eismą valstybiniuose keliuose. Nesutinka su atsakovo pozicija dėl rėmimosi Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika, nes šis teisės aktas reglamentuoja avaringų ruožų ir „juodųjų dėmių“ nustatymą valstybinės reikšmės keliuose apskritai, o ne avaringumo būklės, susijusios su laukinių gyvūnų sukeltais eismo įvykiais nustatymą. Ieškovo nuomone, ieškovui nekyla pareiga įrodyti konkrečios valstybės institucijos ar jos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl apelianto argumentai dėl stirnų migracijos kelių ir gyvūnų populiacijos reguliavimo šiuo atveju nėra svarbūs. Akcentuoja, jog griežtąją atsakomybę reglamentuojančios teisės normos laikytinos ne specialiosiomis, o singuliarinėmis, kurios gali nustatyti tam tikrą principą, t. y. nors ir specialiąją, tačiau bendrą tam tikros srities taisyklę; ši aplinkybė reiškia, kad singuliarines normas, nustatančias bendruosius principus, taip pat galima taikyti pagal analogiją. Nurodo, jog eismo įvykio priežastis abejonių nekelia, todėl nėra pagrindo abejoti administracinės bylos medžiagoje nustatytais faktais ir aplinkybėmis; byloje esant rašytiniams įrodymams, jog P. M. veiksmuose nebuvo jokių KET pažeidimų, kurie galėtų sąlygoti susidūrimą su laukiniu žvėrimi, taip pat jokių duomenų apie vairuotojo didelį neatsargumą, pagrindo teigti esant vairuotojo kaltę nėra. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas vertina tik vienai šaliai palankius duomenis, nutylint arba ignoruojant šiai šaliai nepalankius faktus; apeliantas tokias išvadas daro vadovaudamasis prielaidomis bei spėlionėmis ir į bylą nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Pažymi, jog pagal galiojančias Kelių eismo taisykles, gyvenvietės pradžią ir pabaigą gali žymėti dviejų skirtingų kategorijų kelio ženklai; eismo įvykio vietoje nebuvo greičio apribojimų; kitokių duomenų į bylą atsakovas nepateikė. Oficialių rašytinių įrodymų nepaneigė. Ieškovo teigimu, teismas pagrįstai pasirėmė teisės taikymo taisyklėmis, suformuotomis analogiškoje byloje; be to teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis nesirėmė besąlygiškai, kaip teigia apeliantas, o tik atitinkamiems teisiniams klausimams išspręsti. Nurodo, jog ieškovo prašomos priteisti palūkanos yra procesinės; atsakovas tampa ieškovo skolininku nuo teismo sprendimo priėmimo dienos ir privalo sumokėti teismo priteistą sumą bei palūkanas nuo šios sumos.

15Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

16Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalos, padarytos valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykio metu, atlyginimą; sprendžiama, kad nagrinėjamos bylos esmė liko neatskleista ir pagal byloje surinktus įrodymus byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

17Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 4 d., apie 01:28 val., Rokiškio rajono sav. kelyje Štaronys-Čivyliai, įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovui priklausantis automobilis OPEL OMEGA, valst. Nr. ( - ), susidūrė su staiga į kelią išbėgusia stirna; dėl automobilio apgadinimo ieškovas patyrė 5 400 Lt nuostolio. Ginčo dėl šių aplinkybių tarp šalių nėra.

18Byloje ginčas tarp šalių yra kilęs dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo pagal CK 6.267 straipsnio 2 dalį. Teismas pasirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėse bylose Nr. 3K-3-183/2009 bei 3K-3-509/2009 ir nurodė, jog ši įstatymo norma reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama. Nurodytoje normoje yra įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, kad asmuo turi teisę reikalauti, jog jam būtų atlyginta žala, ir ši žala jam turi būti atlyginta. Kartu nurodytoje normoje yra nuostata, kad šis konstitucinis imperatyvas įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame būtų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, nepaneigiama asmens teisė į laukinio žvėries padarytą žalos atlyginimą tuo atveju, kai žala atsirado susidūrus automobiliui su prieš jį į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi, t. y. negali paneigti asmens konstitucinės teisės gauti žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad esant įstatymo spragai, žalos, padarytos laikinio gyvūno, atlyginimo santykiams turi būti taikoma CK 6.267 str. 1 d. analogija (CK 1.8 str. 1 d.).

19Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas be pakankamo pagrindo besąlygiškai rėmėsi nurodyta teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų bei nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi: išnagrinėtose bylose eismo įvykis įvyko krašto reikšmės kelyje, užmiestyje; nagrinėjamoje byloje – vietinės reikšmės viešajame kelyje Štaronys-Čivyliai, gyvenvietėje, iš esmės skiriasi duomenys apie susidūrimų su laukiniais gyvūnais skaičių kiekviename kelyje. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu žalos, padarytos valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykio metu, atlyginimo teisinis reguliavimas pasikeitė: nuo 2010-07-10 įsigaliojo Laukinės gyvūnijos įstatymo 2010-06-22 Nr. XI-920 redakcija. Įstatymo 22 str. 6 d. nurodo, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykio metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, t. y. teisinis reguliavimas buvo pakeistas nenustatant griežtos civilinės atsakomybės. Nors teisės aktui neturint atgalinio veikimo galios ši norma nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma, tačiau teismas, aiškinamas CK 6.267 str. 2 d. nuostatas nagrinėjamoje byloje, turėjo atsižvelgti į konkrečios situacijos individualumą, faktinių aplinkybių skirtumus bei pasikeitusį teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimo metu.

20Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad atsižvelgiant į CK 1.8 str. 3 d. įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų padarytą žalą principas (atsakomybė be kaltės) sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo negali būti taikomas. Taigi CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamoje byloje turėtų būti atlyginama pagal bendras deliktinės atsakomybės taisykles (CK 6.246–6.249 str.); valstybė atsako už stirnos, kaip laukinio žvėries, eismo įvykio metu padarytą žalą, tik nustačius visas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas, įrodžius tam tikrų pareigų (susijusių su laukinių gyvūnų populiacijos valdymu, saugaus eismo užtikrinimu) pažeidimą.

21Teismas savo sprendime konstatavo, kad įspėjamojo ženklo „Laukiniai žvėrys“ kelyje Štaronys-Čivyliai nebuvo, taip pat nebuvo jokių atitvarų, specialių ženklų ir kitų papildomų kelių eismo apsaugos priemonių, tuo valstybė nevykdė savo pareigos sudaryti saugaus eismo sąlygas, numatytas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 str.; teismo vertinimu, atsakovas taip pat neįrodė, kad tinkamai įgyvendino Susisiekimo ministerijos paruoštą metodiką dėl avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose, nepateikė įrodymų, kad kelias Štaronys-Čivyliai nebuvo avaringas ir pavojingas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 str. 1 p., 4 str. 1 p. numatyta valstybės pareiga rūpintis eismo saugumu keliuose yra bendro pobūdžio, o tam, kad pripažinti valstybės civilinę atsakomybę nagrinėjamoje byloje, būtina nustatyti atsakingų už eismo saugumą institucijų neveikimą, užtikrinant saugų eismą konkrečiame kelio ruože – nagrinėjamoje byloje kelyje Štaronys-Čivyliai. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, jog faktas, kad šiame kelyje nebuvo pastatytas ženklas „Laukiniai gyvūnai“ įrodo, kad atsakovas pažeidė kelių ženklinimo tvarką, numatytą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtintoje Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikoje, nes nepateikta duomenų, jog šis kelio ruožas nebuvo avaringas. Pažymėtina, kad pagal metodikos nuostatas yra apibrėžta padidinto avaringumo kelio ruožo sąvoka; padidinto kelio avaringumo nustatymo faktas suponuoja eismo saugumą užtikrinančių institucijų pareigą pastatyti atitinkamą ženklą pavojingame kelio ruože, tačiau tokių aplinkybių byloje nustatyta nebuvo.

22Teismas taip pat konstatavo, kad valstybė pažeidė savo pareigą reguliuoti laikinių gyvūnų gausą ir rūpintis, kad laukiniai žvėrys nepadarytų žalos žmonių sveikatai ir aplinkai, numatytą Laukinės gyvūnijos įstatymo 19 str. 1 d., tačiau nagrinėjamoje byloje duomenys apie tai, kad stirnų populiacija eismo įvykio regione yra netinkamai reguliuojama, nebuvo teikiami ir tikrinami, taigi liko neatskleista, kokių faktinių aplinkybių pagrindu teismas padarė tokią išvadą. Teismas taip pat konstatavo atsakovo, kaip laukinio žvėries savininko, pareigos, numatytos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 17 str. 4 d. užtikrinti, kad jiems priklausantys gyvūnai nepadarytų žalos kitų savininkų turtui pažeidimą. Pažymėtina, kad ir ši valstybės pareiga yra bendro pobūdžio; konkrečių norminių aktų pažeidimų, reglamentuojančių tokios pareigos realizavimo tvarką, byloje nenustatyta.

23Teisėjų kolegija nesutinka taip pat su teismo nuomone dėl policijos 2009-12-09 nutarimo, kuriuo buvo atsisakyta patraukti transporto priemonės vairuotoją P. M. administracinėn atsakomybėn vertinimu kaip oficialus rašytinio įrodymo, patvirtinančio vairuotojo kaltės dėl autoįvykio nebuvimą; teismų praktikoje policijos pareigūnų priimti sprendimai, nutarimai ir kiti teisiniai aktai laikomi rašytinais įrodymais, jie tiriami ir vertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles visų įrodymų, surinktų civilinėje byloje, kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-146/2011, 3K-3278/2006 ir kt.). Taigi policijos nutarimu nustatytas faktas, kad dėl autoįvykio administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negalima, nesant eismo įvykio kaltininko (b.l. 8) nepaneigia galimybės įvertinti autoįvykyje dalyvavusio vairuotojo veiksmus CK 6.282 str. 1 d. kontekste.

24Nagrinėjamoje byloje teismas, motyvuodamas, kad ieškinys yra pareikštas CK 6.267 str. 2 d. pagrindu, t. y. pareikštas valstybei, kaip laukinių gyvūnų savininkei civilinės atsakomybės be kaltės pagrindu, atmetė atsakovo prašymus dėl Rokiškio rajono savivaldybės įtraukimo į bylos nagrinėjimą ir neanalizavo atsakovo nurodytų faktinių aplinkybių, reikšmingų atsakovo atsakomybės nustatymui pagal bendras deliktinės atsakomybės taisykles; teismui netinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius ir nustačius atsakovo atsakomybės be kaltės prezumpciją, nagrinėjamos bylos esmė liko neatskleista; atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens įtraukimo į procesą klausimas negali būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla negali būti išnagrinėta iš esmės pagal byloje pateiktus įrodymus, dėl to teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

25Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

Nutarė

26Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo... 3. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 4. ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos... 5. Atsakovas atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti... 6. Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2010-07-01 sprendimu ieškinį patenkino... 7. Teismas nesutiko su atsakovo prašymu atsakovu į bylą įtraukti Rokiškio... 8. Teismas nustatė, kad 2009-12-04, apie 01:28 val., Rokiškio rajono sav. kelyje... 9. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamojoje byloje ginčas tarp šalių yra kilęs... 10. Teismas konstatavo, jog Konstitucinis Teismas 2005-05-13 nutarime nurodė, kad... 11. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo atsikirtimus, kad dėl įvykusio... 12. Teismas atsižvelgdamas į kasacinio teismo suformuotą praktiką analogiškoje... 13. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010-07-01... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti... 15. Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.... 16. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir... 17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 4 d., apie 01:28 val.,... 18. Byloje ginčas tarp šalių yra kilęs dėl laukinių žvėrių padarytos... 19. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas be pakankamo pagrindo besąlygiškai... 20. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad atsižvelgiant... 21. Teismas savo sprendime konstatavo, kad įspėjamojo ženklo „Laukiniai... 22. Teismas taip pat konstatavo, kad valstybė pažeidė savo pareigą reguliuoti... 23. Teisėjų kolegija nesutinka taip pat su teismo nuomone dėl policijos... 24. Nagrinėjamoje byloje teismas, motyvuodamas, kad ieškinys yra pareikštas CK... 25. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str.,... 26. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti...