Byla 3K-3-183/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. T. ieškinį atsakovei S. T., atstovaujamai įstatyminės atstovės M. T., dėl teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo; trečiasis asmuo - Vilniaus miesto 25-ojo notarų biuro notarė Janina Girnienė.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė Ž. T. prašė pripažinti jai teisę į privalomąją ½ dalį sūnaus P. T. palikimo – buto, kurį po sūnaus mirties pagal įstatymą paveldėjo jo nepilnametė duktė S. T. . Ieškovė savo reikalavimą grindžia tuo, kad privalomosios palikimo dalies paskirtis yra tikslinė - apsaugoti įpėdinio, kuriam reikalingas išlaikymas, turtinius interesus. Ji yra pirmos grupės invalidė, nedarbinga dėl savo sveikatos būklės ir amžiaus, neturinti lėšų banke, nekilnojamojo turto, t. y. reikalinga išlaikymo.

5Ginčas byloje kilo dėl palikėjo tėvų teisės paveldėti privalomąją palikimo dalį, nustatytą CK 5.20 straipsnyje, tuo atveju, kai paveldima pagal įstatymą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. birželio 18 d. sprendimu už akių ieškinio netenkino. Teismas nurodė, kad šioje byloje CK 5.20 straipsnis negali būti taikomas, nes ši teisės norma reglamentuoja privalomosios palikimo dalies nustatymą tik tuo atveju, kai yra paveldima pagal testamentą. Teismas nustatė, kad palikėjas - ieškovės sūnus - testamento nebuvo sudaręs, todėl jo nepilnametė duktė palikimą priėmė pagal įstatymą. CK 5.11 straipsnio 1 dalyje nustatytos įpėdinių, paveldint pagal įstatymą, eilės. Palikėjo duktė yra pirmos eilės įpėdinė, o ieškovė - antros. Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių ar jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Teismas pažymėjo, kad įstatymo ar teisės analogijos taikymas šioje byloje negalimas, nes ginčo teisiniai santykiai teisės normų reglamentuoti.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis bei atkreipė dėmesį į tai, kad, net paveldint pagal testamentą, tėvai teisę į privalomąją palikimo dalį įgyja tik tuo atveju, kai nėra pirmos eilės įpėdinių, jie nepriėmė palikimo arba jo atsisakė.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu ieškovė Ž. T. prašo: kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir prašyti spręsti, ar CK 5.20 straipsnio 1 dalis, pagal kurią privalomoji palikimo dalis paveldima tik paveldėjimo pagal testamentą atveju, neprieštarauja CPK 6 straipsnyje įtvirtintam lygybės įstatymui ir teismui principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys yra lygūs; panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Kasatorė savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

11Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. kovo 1 d. konsultacijoje nurodė, kad tokiu atveju, kai kitiems įpėdiniams pagal įstatymą arba pagal testamentą paveldėjimo teisės liudijimai įstatymo nustatyta tvarka jau yra išduoti, asmuo, pretenduojantis į palikimą CK 5.20 straipsnio 1 dalies pagrindu, CK 5.8 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais gali kreiptis į teismą su ieškiniu, ginčydamas kitų įpėdinių palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Atsižvelgdama į šią konsultaciją, kasatorė daro išvadą, kad CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomąją palikimo dalį paveldint ne tik pagal testamentą, bet ir pagal įstatymą. Kasatorės nuomone, toks CK 5.20 straipsnio 1 dalies aiškinimas yra teisingas lygybės įstatymui prasme. Priešingu atveju, paveldint pagal testamentą, išlaikymo reikalingų asmenų interesus įstatymas gina, o paveldint pagal įstatymą – ne. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį ir CPK 6 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys yra lygūs, todėl CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, turi turėti vienodas įstatyme nustatytas garantijas į išlaikymą po jį išlaikiusio asmens mirties.

12Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė S. T., atstovaujama įstatyminės atstovės M. T., prašo skundo netenkinti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Šis prašymas motyvuojamas tokiais argumentais:

13CK 5.20 straipsnio 1 dalies, nustatančios privalomąją palikimo dalį, taikymas galimas tik paveldėjimo pagal testamentą atveju. Priešingu atveju netektų prasmės CK 5.2 straipsnio norma, atskirianti paveldėjimo pagrindus. Taikant CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, lygybės įstatymui principas nepažeidžiamas, nes įstatyme imperatyviai nustatytas peveldėjimo eiliškumas paveldint pagal įstatymą. Kasatorė, būdama antros eilės įpėdinė, neįgijo paveldėjimo teisės, todėl jos teisės nepažeidžiamos. Byloje taikyti teisės analogiją nėra pagrindo, nes ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti teisės normoje (CK 5.11 straipsnyje).

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Dėl teisės į palikimo privalomąją dalį reglamentavimo

17Kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl Civiliniame kodekse įtvirtinto paveldėjimo reglamentavimo, pagal kurį palikėjo tėvams nenustatoma teisė į privalomąją dalį, kai paveldima pagal įstatymą, konstitucingumo.

18Kasatorės nuomone, teisinis reglamentavimas, pagal kurį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta palikėjo tėvams teisė į privalomąją palikimo dalį suteikta tik paveldint pagal testamentą (CK 5.15-5.42 straipsniai), o paveldint pagal įstatymą (CK 5.11-5.14 straipsniai) – ne, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, kasatorės vertinimu, teisės į privalomąją palikimo dalį nereglamentavimas paveldėjimą pagal įstatymą nustatančiose teisės normose yra teisės spraga, draudžiama Konstitucijos.

19Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

20Sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar konkreti teisės norma atitinka Konstituciją, būtina išsamiai išanalizuoti egzistuojantį teisinį reglamentavimą, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jau priimtuose nutarimuose išaiškintus šioje byloje aktualius klausimus.

21Teisinis reguliavimas teisės aktuose gali būti įtvirtintas tiek eksplicitiškai (tiesiogiai išreiškiamas teisės akto tekste), tiek implicitiškai (aiškinant teisę yra išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime pažymėjo, kad tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo konkrečiame teisės akte ar jo dalyje nenustatymas (teisinio reguliavimo stoka, atitinkamų eksplicitinių nuostatų nebuvimas) ne visada reiškia, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinkamų visuomeninių santykių apskritai nereguliuoja, juolab kad tų visuomeninių santykių nereguliuoja jokie kiti teisės aktai. Tokia situacija gali reikšti, kad: atitinkamos teisės nuostatos eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintos kitame teisės akte (kitose to paties teisės akto dalyse); tokiu būdu išreikštas implicitinis teisinis reguliavimas, papildantis bei pratęsiantis eksplicitinį teisinį reguliavimą; tame teisės akte (jo dalyje) esama teisės spragos, kuri savo ruožtu gali būti traktuojama arba kaip legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija (nes Konstitucija reikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų nustatytas būtent tame teisės akte), arba kaip tokia teisės spraga, kuri negali būti interpretuojama kaip legislatyvinė omisija, nes Konstitucija nereikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų nustatytas, juolab kad jis būtų nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje).

22Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 4 d. nutarime jau yra sprendęs klausimą dėl paveldėjimą reglamentavusių teisės normų - 1964 m. CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijai ir pasisakė dėl paveldėjimo instituto konstitucinės prasmės. Teismas, nagrinėdamas šį klausimą, pabrėžė viso konstitucinio reguliavimo ir ypač Konstitucijos 38 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą, valstybės pareigą saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, tėvų teisę ir pareigą iki pilnametystės savo vaikus išlaikyti, vaikų pareigą globoti tėvus senatvėje ir tausoti jų palikimą, reikšmę. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad paveldėjimo teisės institutas kyla iš Konstitucijos ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paveldėjimo santykius, privalo užtikrinti Konstitucijos ginamų vertybių pusiausvyrą, paisyti Konstitucijos principų ir normų, todėl turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, nesant pareikštos palikėjo valios, kuriems asmenims palikti nuosavybę kaip palikimą, prioritetas teikiamas asmenims, susijusiems su palikėju Konstitucijoje įtvirtintais šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais. Taigi nurodytos Konstitucijos nuostatos lemia įstatymų leidėjo įtvirtintą paveldėjimo teisinį reglamentavimą, kuriuo vadovaujantis, paveldėjimo pagal įstatymą atveju pirmenybės teisė priimti palikimą suteikiama artimiausiems šeimos nariams.

23Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime dar kartą analizavo Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas, pasisakydamas dėl CK 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta ne tik tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, bet ir inter alia vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Teismas pabrėžė, kad tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai yra konstituciškai vertingi. Tėvų ir vaikų abipusės pareigos kildinamos ne tik iš įstatymų, bet ir iš Konstitucijos nuostatų visumos, inter alia iš tėvų ir vaikų ryšių vertingumo konstitucinio įtvirtinimo, atviros, teisingos, darnios ir pilietinės visuomenės siekio, valstybės socialinės orientacijos. Atsižvelgdamas į šių Konstitucijos nuostatų visumą, įtvirtinančią šeimos ryšių reikšmę, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti besimokančius savo pilnamečius vaikus, kuriems išlaikymas objektyviai būtinas, nepaisant to, kad Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų pareiga savo vaikus išlaikyti iki pilnametystės.

24Konstitucinio Teismo atskleistas Konstitucijoje įtvirtintas teisinis reglamentavimas yra reikšmingas sprendžiant nagrinėjamoje byloje iškeltus klausimus. Kadangi įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, yra saistomas Konstitucijos, preziumuojama, kad ir priimdamas teisės aktą, įtvirtinantį ginčo santykius, atsižvelgė į Konstitucijos normų nuostatas bei priimtu teisės aktu įtvirtino reglamentavimą, atitinkantį Konstituciją. Dėl to, kilus abejonių dėl įstatymo normų reikšmės, jos aiškinamos, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą reguliavimą. Kolegija, aiškindama konkrečių santykių teisinį reglamentavimą, vadovaujasi CK 1.9 straipsnyje įtvirtintais Civilinio kodekso normų aiškinimo principais – normos aiškinamos, atsižvelgiant į kodekso sistemą ir struktūrą, šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus bei uždavinius.

25Paveldėjimas pagal įstatymą yra paveldimų teisių perėmimo būdas, kurio įgyvendinimą lemia ne palikėjo valia, bet paveldėjimo teisės normų nuostatos. Šios nuostatos grindžiamos konstituciniais privačios nuosavybės, šeimos, kaip valstybės pagrindo, interesų apsaugos, teisingumo principais. Tokios nuostatos atitinka nusistovėjusią paveldimo turto socialiai teisingo paskirstymo sampratą, pagrįstą šeimos, giminystės ir palikėjo artimųjų materialinio aprūpinimo užtikrinimo idėjomis. Paveldėjimo pagal įstatymą atveju įpėdinių teisė pretenduoti į palikimą susieta su CK 5.11 straipsnyje imperatyviai nustatytomis įpėdinių eilėmis. Šios paveldėjimo tvarkos negali pakeisti nei įpėdiniai, nei teismas. Pirmos eilės įpėdiniai yra palikėjo vaikai (įvaikiai), o palikėjo tėvai (įtėviai) - antros eilės įpėdiniai (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių ar jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Paveldėjimo pagal įstatymą institute neįtvirtinta palikėjo tėvų teisė į privalomąją palikimo dalį, analogiška nustatytajai CK 5.20 straipsnyje, kurią palikėjo tėvai turi paveldėjimo pagal testamentą atveju. Toks reglamentavimas iš esmės atitinka nustatytą kitose Europos šalyse, kurių paveldėjimo teisei taip pat didelę įtaką turėjo romėnų teisė (pavyzdžiui, Vokietijos civilinio kodekso §§ 1922-2063, Prancūzijos civilinio kodekso 734-740 straipsniai).

26Paveldėjimo pagal įstatymą santykiams negalimas CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymas pagal analogiją, nes ši norma yra specialioji teisės norma, nustatanti bendrosios normos išimtį, taikytina paveldėjimo pagal testamentą atveju, kai palikėjas testamente išreikšta valia nesuteikė paveldėjimo teisės asmeniui, turinčiam teisę į privalomą palikimo dalį. Specialiųjų teisės normų taikymas pagal analogiją CK 1.8 straipsnio 3 dalyje draudžiamas.

27Kolegija atkreipia dėmesį į palikėjo tėvų galimybės tapti privalomaisiais įpėdiniais reglamentavimą testamentinio paveldėjimo atveju. Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalies nuostatas joje išvardytiems asmenims paveldėjimo pagal testamentą atveju suteikiama teisė paveldėti dalį to turto, į kurį jie būtų įgiję teisę nesant testamento – paveldėjimo pagal įstatymą būdu. Taigi teisė į palikimo privalomąją dalį priklauso nuo būtinos sąlygos – kad, nesant testamento, asmuo būtų įgijęs teisę paveldėti pagal įstatymą. Palikėjo tėvai (įtėviai), būdami antros eilės įstatyminiai įpėdiniai, CK 5.20 straipsnio 1 dalies pagrindu teisę pretenduoti į privalomąją palikimo dalį įgytų tik nesant pirmos eilės įstatyminių įpėdinių, turinčių teisę į privalomąją palikimo dalį, jiems nepriėmus palikimo, jo atsisakius arba kai teisė paveldėti iš jų atimta. Šios bylos atveju, net jei palikėjas būtų sudaręs testamentą, neskirdamas palikimo įpėdiniams, turintiems teisę į privalomąją palikimo dalį, dėl to, kad kasatorė yra antros eilės įpėdinė, teisę į privalomąją dalį įgytų tik pirmos eilės įpėdinė – palikėjo duktė. Toks įstatyminis reglamentavimas, priešingai nei teigia kasatorė, nesumažina išlaikymo reikalingų palikėjo tėvų (įtėvių) interesų apsaugos, priklausomai nuo paveldėjimo būdo.

28Įstatymų leidėjas, paveldėjimą reglamentuojančiose teisės normose užtikrindamas Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsaugą, nustatė adekvatų jų apsaugos būdą, prioritetą suteikdamas asmenims, susijusiems su palikėju šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais. Iš šių artimųjų pirmenybė paveldėti suteikta palikėjo vaikams (įvaikiams), įtrauktiems į pirmą įstatyminių įpėdinių eilę. Toks paveldėjimo reguliavimas atitinka paveldimo turto socialiai teisingo paskirstymo sampratą, pagrįstą būtinybe teisę paveldėti visų pirma suteikiant tai asmenų kategorijai, kurie, mirus palikėjui, paprastai būna labiau socialiai pažeidžiami: pirmos eilės įpėdiniai, t. y. palikėjo vaikai, būdami gerokai jaunesnio amžiaus nei palikėjo tėvai, turi mažiau galimybių materialiai apsirūpinti: įsigyti būtinoms reikmėms tenkinti reikalingo turto, sukaupti santaupų, jie paprastai turi mažesnes valstybės socialines garantijas, dar neįgiję išsilavinimo ir kt.

29Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsižvelgdami į įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pagrįstai padarė išvadą, kad kasatorės prašomas taikyti CK 5.20 straipsnis negali būti taikomas. Tokia išvada nereiškia, kad išlaikymo reikalingų palikėjo tėvų interesai gauti būtiniausią materialinį aprūpinimą apskritai neginami – jie tik neginami privalomosios palikimo dalies instituto nuostatų. Teisės į privalomąją palikimo dalį nenustatymas nebūtinai reiškia Konstitucijos draudžiamą teisinio reguliavimo spragą – toks reguliavimas eksplicitiškai arba implicitiškai gali būti įtvirtintas kitame teisės akte ar kitose to paties teisės akto dalyse.

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. Ž. v. R. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-596/2008 nurodė, kad teisės į privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove. Taigi CK 5.20 straipsnyje užtikrinta išlaikymo reikalingų palikėjo artimųjų šeimos narių interesų apsauga, pagrįsta Konstitucijoje įtvirtintais giminystės ir šeimos ryšiais, jų pareiga rūpintis savo šeimos narių gerove. Privalomoji palikimo dalis atlieka tą pačią funkciją kaip išlaikymas – užtikrina paramą jos reikalingiems asmenims, su paramos teikėju susijusiems artimais giminystės ir šeimos ryšiais. Pareiga esant galimybei teikti išlaikymą artimiesiems, kuriems ji reikalinga reglamentuojama CK trečiojoje knygoje „Šeimos teisė“: sutuoktinių – 3.27 straipsnyje, vaikų ir tėvų – XII skyriaus antrajame skirsnyje, kitų šeimos narių – XVI skyriuje. Vaikų pareiga išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus bei jais rūpintis įtvirtinta CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“ 3.205 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų. Išlaikymo priteisimas taip pat reglamentuojamas to paties skirsnio „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“ CK 3.194 straipsnyje. Šio straipsnio 1-4 dalių nuostatos skirtos nustatyti išlaikymo priteisimą vaikams iš tėvų. Tuo tarpu to paties straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatytas išlaikymo pareigos perėjimas, ją turėjusiam asmeniui mirus, įstatymų leidėjas nekonkretizavo, ar ši norma taikytina sprendžiant vaikų ar tėvų išlaikymą: joje nurodyta, kad kai asmuo, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirė, išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, nesvarbu, koks palikimo priėmimo būdas pagal šio kodekso penktosios knygos normas. Aiškinant šią teisės normą būtina atsižvelgti į aukštesnės galios teisės akto – Konstitucijos – normų nuostatas dėl nagrinėjamų teisinių santykių. Pagal šio straipsnio struktūrą (kitos straipsnio dalys reglamentuoja tėvų išlaikymą vaikams) galima būtų daryti išvadą, kad ir jo 5 dalis skirta būtent vaikų išlaikymui reglamentuoti, tačiau, siekiant tinkamai atskleisti teisės normos turinį, nepakanka apsiriboti vien įstatymo straipsnio struktūros analize. Šią teisės normą būtina sistemiškai įvertinti visų teisės normų, reglamentuojančių tėvų ir vaikų tarpusavio išlaikymą, kontekste. Pažymėtina, kad kitos išlaikymą reglamentuojančios teisės normos nesprendžia paramos reikalingų tėvų išlaikymo teikimo klausimų, kylančių mirus išlaikymą teikusiam vaikui. Tuo tarpu analogiška situacija, susidaranti, kai miršta buvusį sutuoktinį išlaikęs asmuo, įstatyme reglamentuojama – tokiu atveju išlaikymo pareiga pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas (CK 3.72 straipsnio 12 dalis). Įvertinusi tai, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio normų įtaką su šeimos ryšiais susijusių teisinių santykių reglamentavimui, remdamasis teisingos ir darnios visuomenės siekiu, valstybės socialine orientacija, jau ne kartą pabrėžė šeimos ryšių vertingumą, iš šių ryšių kylančių tėvų ir vaikų pareigų abipusiškumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad CK 3.194 straipsnio 5 dalis taikytina sprendžiant tiek vaikų, tiek tėvų išlaikymo klausimus, mirus išlaikymą teikusiajam.

31Įpėdinis paveldėjimo, t. y. universaliu teisių perėmimo būdu, perimdamas palikėjo turtines teises, prisiima ir pareigas pagal palikėjo turtines, inter alia išlaikymo, prievoles. Išlaikymo prievolė atsiranda teismo sprendimo ar susitarimo pagrindu (CK 3.205 straipsnio 2 dalis). Tokiu pagrindu egzistuojančią išlaikymo prievolę gali patvirtinti faktiškai egzistuojantys išlaikymo santykiai: kai asmeniui išlaikymas yra reikalingas, jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių, o išlaikymą privalantis teikti asmuo tokius išlaikomojo poreikius tenkina, teikdamas būtinas lėšas, maistą, būstą ar kitais būdais. Taigi, jei išlaikomasis turėjo savo pajamų, tačiau jų nebūtų užtekę apsirūpinti būsto nuoma, maistu ir kitų būtinų poreikių tenkinimu, o išlaikymo pareigą turintis asmuo tenkino bent dalį šių poreikių, pavyzdžiui, sudarydamas galimybę gyventi jam priklausančiame būste, yra pagrindas konstatuoti egzistavusius išlaikymo santykius. Konstatavus, kad palikėjas turėjo prievolę teikti išlaikymą, ji pagal CK 3.194 straipsnio 5 dalies nuostatas pereina įpėdiniui, priėmusiam palikimą. Įpėdinis, perėmęs palikėjo teises ir pareigas, perimtą išlaikymo prievolę, sutaręs su išlaikomuoju, gali vykdyti ne būtinai lėšomis, bet ir kitais būdais tenkindamas išlaikomojo poreikius: uzufrukto ar panaudos pagrindu suteikdamas gyvenamąjį būstą, aprūpindamas maistu ir kt.

32Teisėjų kolegija, išanalizavusi paveldėjimo ir išlaikymo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, konstatuoja, kad paveldėjimo pagal įstatymą atveju, jei palikėjo tėvai, kuriems reikalingas išlaikymas, neįgyja teisės paveldėti pagal įstatymą, jų teisių ir interesų gauti būtiną paramą apsaugą užtikrina ne paveldėjimo, bet išlaikymą reglamentuojančios teisės normos, t. y. CK 3.194 straipsnio 5 dalis. Konstatavus, kad Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga tinkamai reglamentuota įstatyme, užtikrinant atitinkamų subjektinių teisių įgyvendinimą, kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar CK 5.20 straipsnio 1 dalis atitinka Konstituciją.

33Nekonstatavus pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, ji paliktina nepakeista.

34Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

35Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

36Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė Ž. T. prašė pripažinti jai teisę į privalomąją ½ dalį... 5. Ginčas byloje kilo dėl palikėjo tėvų teisės paveldėti privalomąją... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. birželio 18 d. sprendimu už... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu ieškovė Ž. T. prašo: kreiptis į Lietuvos Respublikos... 11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. kovo 1 d. konsultacijoje nurodė, kad... 12. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė S. T., atstovaujama įstatyminės... 13. CK 5.20 straipsnio 1 dalies, nustatančios privalomąją palikimo dalį,... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 16. Dėl teisės į palikimo privalomąją dalį reglamentavimo... 17. Kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl Civiliniame kodekse įtvirtinto... 18. Kasatorės nuomone, teisinis reglamentavimas, pagal kurį CK 5.20 straipsnio 1... 19. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta,... 20. Sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu... 21. Teisinis reguliavimas teisės aktuose gali būti įtvirtintas tiek... 22. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 4 d. nutarime jau yra sprendęs klausimą... 23. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime dar kartą analizavo... 24. Konstitucinio Teismo atskleistas Konstitucijoje įtvirtintas teisinis... 25. Paveldėjimas pagal įstatymą yra paveldimų teisių perėmimo būdas, kurio... 26. Paveldėjimo pagal įstatymą santykiams negalimas CK 5.20 straipsnio 1 dalies... 27. Kolegija atkreipia dėmesį į palikėjo tėvų galimybės tapti... 28. Įstatymų leidėjas, paveldėjimą reglamentuojančiose teisės normose... 29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 31. Įpėdinis paveldėjimo, t. y. universaliu teisių perėmimo būdu, perimdamas... 32. Teisėjų kolegija, išanalizavusi paveldėjimo ir išlaikymo teisinius... 33. Nekonstatavus pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos... 34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 35. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.... 36. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...