Byla e2A-793-614/2017
Dėl inžinierinių tinklų ir kitų statinių pripažinimo pagrindinio daikto priklausiniais, bendrosios dalinės nuosavybės į juos pripažinimo bei atsakovo nuosavybės teisės į juos teisinės registracijos panaikinimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Edgira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Edgira“ ieškinį atsakovui UAB „Stop servis“ dėl inžinierinių tinklų ir kitų statinių pripažinimo pagrindinio daikto priklausiniais, bendrosios dalinės nuosavybės į juos pripažinimo bei atsakovo nuosavybės teisės į juos teisinės registracijos panaikinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Edgira“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) esančius statinius: dumblo aikštelę, lietaus valymo įrenginius, valymo įrenginius ir kitus statinius – dvi automobilių stovėjimo aikšteles, ieškovui nuosavybės teise priklausančios parduotuvės priklausiniais, pripažinti ieškovo bendrosios dalinės nuosavybės teisę į šiuos statinius, pripažinti negaliojančiomis Nekilnojamojo turto registre 2013 m. rugsėjo 25 d. ir 2013 m. liepos 18 d. atliktą atsakovo asmeninės nuosavybės teisės į žemės sklype esančius nurodytus statinius teisinę registraciją. Nurodė, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis gamybinis pastatas ir pastatas – parduotuvė, nuosavybės teise priklausantis ieškovui. Dalį parduotuvės patalpų (5810/10000) jis įsigijo pagal 2000 m. birželio 8 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr.001953, o likusią dalį (4190-10000) Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimu, kuriuo ieškovui buvo perkeltos pirkėjo UAB „Norta“ teisės pagal su atsakovu sudarytą 2002 m. birželio 19 d. parduotuvės pirkimo-pardavimo sutartį. Iki tol nuosavybės teisė į parduotuvės patalpas priklausė atsakovui. 2013 m. balandžio 22 d. buvo atlikti kadastriniai matavimai ir naujai suformuoti, o 2013 m. rugsėjo 25 d. Nekilnojamojo turto registre kaip gamybinio pastato priklausiniai įregistruoti šie nekilnojamieji daiktai: inžinieriniai tinklai - dumblo aikštelė (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), inžinieriniai tinklai – lietaus valymo įrenginiai (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), inžinieriniai tinklai – valymo įrenginiai (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti statiniai (inžinieriniai) – automobilių stovėjimo aikštelė, unik. Nr. ((duomenys neskelbtini)) (toliau – Automobilių stovėjimo aikštelė Nr.1). Be to, iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad šiais kadastriniais matavimais buvo naujai suformuotas, o 2013 m. liepos 18 d. Nekilnojamojo turto registre pagrindiniu daiktu įregistruotas kitas statinys – Automobilių stovėjimo aikštelė (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 2). Atsakovo nuosavybės teisės į nurodytą statinį įregistravimo pagrindu nurodomas 1996 m. kovo 21 d. Statinio priėmimo naudoti aktas Nr. 122. Nurodyti statiniai pripažintini ne tik gamybinio pastato, bet ir parduotuvės priklausiniais, kartu pripažįstant ieškovo bendrosios dalinės nuosavybės teisę į šiuos statinius. Nuotekų šalinimas privalo būti užtikrintas kiekviename prekybos/gamybiniame pastate, kuriame susidaro buitinės ar kitos nuotekos. Dumblo aikštelė, lietaus valymo įrenginiai ir valymo įrenginiai dar iki jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre buvo skirti ir faktiškai buvo naudojami ne tik gamybiniame pastate, bet ir parduotuvėje susidarančioms nuotekoms šalinti. Nurodyti inžinieriniai statiniai yra susiję funkciniu ryšiu su parduotuve, nes be nuotekų šalinimo ji negalėtų normaliai funkcionuoti. Atsakovo nuosavybės teisės į ginčo statinius įregistravimo teisiniu pagrindu Nekilnojamojo turto registre nurodomi 1991 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 10 ir 1991 m. balandžio 20 d. Priėmimo-perdavimo aktas, kuriuose jokių duomenų apie dumblo aikštelę, lietaus valymo įrenginius ir valymo įrenginius nėra, taip pat nėra duomenų apie šių inžinierinių statinių priklausymą konkrečiam pagrindiniam daiktui. Nurodytais aktais buvo perduodami ne tik neindividualizuoti statiniai, bet ir nebaigtos statybos statiniai, todėl tai nesudaro pakankamo pagrindo inžinierinius tinklus įregistruoti tik gamybinio pastato priklausiniais. Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 1 taip pat susijusi funkciniu ryšiu su parduotuve, nes ji yra skirta užtikrinti ir į gamybinį pastatą, ir į parduotuvę atvykstančių darbuotojų, tiekėjų, klientų ir kitų asmenų transporto priemonių parkavimą prie jų. Be to, Vilniaus miesto valdybai 1993 m. spalio 28 d. priėmus potvarkį Nr. 1991V, žemės sklypo plotas buvo padidintas nuo 5331 kv. m iki 8243 kv. m. Tokie veiksmai buvo atlikti tam, kad būtų galima pradėti ir vykdyti parduotuvės ir kartu su ja automobilių stovėjimo aikštelių būtent toje žemės sklypo dalyje statybos darbus. Parduotuvė buvo pastatyta 1994 metais ir 1994 m. vasario 3 d. pripažinta tinkama naudoti. Kartu su parduotuve buvo pastatyta ir Automobilių stovėjimo aikštelė Nr.1, todėl 1991 m. vasario 25 d. Įsakymas Nr.10 ir 1991 m. balandžio 20 d. Priėmimo-perdavimo aktas negali būti laikomas pakankamu pagrindu atsakovo nuosavybei į Automobilių stovėjimo aikštelę Nr. 1, kaip gamybinio pastato priklausiniui atsirasti. Vadovaujantis 2000 m. LR CK 4.14 str. 1 d. ir 1964 m. LR CK 153 str. 1 d. įtvirtinta bendrąja taisykle, pagrindinį daiktą perleidus kito asmens nuosavybėn, kartu kito asmens nuosavybėn perleidžiamas ir antraeilis daiktas. Todėl ieškovui 2000 m. ir 2005 m. įgijus nuosavybės teises į atitinkamas parduotuvės dalis ir tapus parduotuvės, kaip pagrindinio daikto, savininku, jam perėjo ir nuosavybės teisės į parduotuvės priklausinius, kuriais pripažintini dumblo aikštelė, lietaus valymo įrenginiai, valymo įrenginiai ir Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 1. Be to, Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 2 yra iš esmės Automobilių stovėjimo aikštelės Nr. 1 tąsa, todėl ji pripažintina funkciniu ryšiu susijusi su parduotuve, todėl esanti ne tik gamybinio pastato, bet ir jos priklausiniu.

5Atsakovas UAB „Stop servis“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo objektu esantys statiniai buvo projektuojami bei statomi išimtinai, kaip gamybinio pastato priklausiniai ir atsakovas nuosavybės teisę į juos įgijo kartu su nuosavybės teise į gamybinį pastatą. Jie buvo statomi ir buvo baigti statyti iki parduotuvės statybos pradžios. Dumblo aikštelė, lietaus valymo įrenginiai, valymo įrenginiai, Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 1 buvo statomi kartu su gamybiniu pastatu kaip vienas turtinis kompleksas, visuose statybos dokumentuose įvardijamas kaip lengvųjų automobilių techninė aptarnavimo stotis. Šio turtinio komplekso statybos vykdymo metu ir jos užbaigimo metu parduotuvė neegzistavo, todėl ginčo objektai negalėjo tapti priklausiniais tokio pagrindinio daikto (parduotuvės). 1991 m. vasario 25 d. Įsakyme Nr.10 ir 1991 m. balandžio 20 d. Priėmimo perdavimo akte, kurie Nekilnojamojo turto registre nurodomi, kaip atsakovo nuosavybės teisės į priklausinius ir gamybinį pastatą pagrindais, duomenų apie ginčo objektus ir negali būti, nes minėtais dokumentais buvo perduotas konkretus turtinis kompleksas - pagrindinis daiktas su visais šio pastato priklausiniais. Be to, 1993 m. gegužės 8 d. atsakovas šį turtinį kompleksą su visais priklausiniais išnuomojo trečiajam asmeniui „Stern von Litauen“ AG. Ši aplinkybė patvirtina, kad ginčo objektu esantys statiniai funkciniu ryšiu nuo pat jų sukūrimo momento buvo susiję tik su gamybiniu pastatu. Parduotuvė buvo pradėta statyti po to, kai 1993 m. spalio 28 d. buvo suteikta papildoma žemės sklypo dalis parduotuvės statybai. Taigi iki to laiko gamybinis pastatas su visais jo priklausiniais ne tik jau pilnai veikė, o priklausiniai tenkino gamybinio pastato poreikius, bet jau buvo perduotas trečiajam asmeniui valdyti ir naudoti. Be to, priešingai nei gamybinio pastato schemoje, paviljono - parduotuvės pastato (įrenginio) ir trasos nužymėjimo schemoje yra pavaizduota tik parduotuvė jai statyti numatytoje žemės sklypo dalyje, o schemoje atvaizduotų ginčo objektų nėra. Ginčo įrenginius ieškovas nuomojosi iš atsakovo, tuo pripažindamas, kad jie nėra parduotuvės priklausiniai ir atitinkamai jo nuosavybė. Už naudojimąsi valymo įrenginiais nuomą mokėjo taip pat ir UAB „Norta“, kurios nuomotą parduotuvės patalpų dalį 2002 m. birželio 19 d. ji nusipirko iš atsakovo, o Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimu UAB „Norta“ pirkėjo teisės buvo perkeltos ieškovui. Nepaisant to, kad UAB „Norta“ 2002 m. tapo parduotuvės savininke, ji ir toliau nuomojo iš atsakovo valymo įrenginius. Pagal naudojimo paskirtį ieškovas parduotuvėje gali vykdyti tik prekybinę, bet ne serviso veiklą. Ta aplinkybė, jog parduotuvėje nuomos pagrindais buvo naudojami gamybinio pastato priklausiniai – valymo įrenginiai, nesukuria tarnavimo parduotuvei efekto ir vien dėl tokio panaudojimo šie statiniai, esantys kito daikto priklausiniu, netampa ir parduotuvės priklausiniu. Aplinkybė, jog reikia šalinti nuotekas, nereiškia, kad tokios nuotekos gali būti šalinamos tik per pastato priklausiniais esančius įrenginius. Parduotuvės poreikis šalinti nuotekas buvo tenkinamas per gamybinio pastato priklausinius, bet vien dėl jų panaudojimo, jie netampa parduotuvės priklausiniais. Parduotuvės nuotekų šalinimas gali būti vykdomas ir prisijungiant prie miesto valymo įrenginių. Ieškovas įsigijo tik parduotuvės pastatą, nes gamybinio pastato priklausiniai niekada nebuvo parduotuvės priklausiniais. Tiek UAB „Norta“, tiek ir ieškovas valymo įrenginius nuomojo iš atsakovo, taigi, šalys nuomos sutartimi aiškiai išsprendė šių įrenginių likimą. Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 2 buvo naudojama kaip savarankiškas daiktas, skirtas ne automobilių parkavimui, o automobilių pardavimui. Ši aikštelė buvo aptverta ir joje nebuvo parkuojami ne tik parduotuvės, bet ir gamybinio pastato lankytojų automobiliai. Ta aplinkybė, kad Automobilių pardavimo aikštelė Nr. 2 buvo pastatyta panašiu metu, kaip ir parduotuvė, nepatvirtina to, jog ji yra parduotuvės priklausinys. Laikinai nutraukus automobilių pardavimo veiklą, ši aikštelė buvo naudojama kaip stovėjimo aikštelė, tačiau ši aplinkybė nepakeičia jos paskirties. Net iki šiol dalis Automobilių stovėjimo aikštelės Nr. 2 yra aptverta. Ieškovas nepagrįstai prašo pripažinti jam nuosavybės teises į 1/2 dalį ginčo statinių, todėl kad šiuo atveju nustatant dalis į priklausinius, turėtų būti taikoma CK 4.82 str. 7 d., numatanti, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingo ploto ir gyvenamojo namo naudingo ploto santykiui. Be to, ieškovas praleido CK 1.125 str. 1 d. nustatytą bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, nes apie tariamus savo kaip savininko teisių pažeidimus turėjo sužinoti jau 2002 m. birželio 8 d.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį dėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), atsakovui UAB „Stop Servis“ nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų (inžinierinių statinių): inžinierinių tinklų – dumblo aikštelės, lietaus valymo įrenginių, inžinierinių tinklų – valymo įrenginių; kitų statinių (inžinierinius) – Automobilių stovėjimo aikštelės Nr. 2, ieškovui nuosavybės teise priklausančio pastato – parduotuvės priklausiniais pripažinimo, ieškovo bendrosios dalinės nuosavybės į juos pripažinimo bei atsakovo teisinės registracijos į juos panaikinimo, atmetė; bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo dėl kitų statinių (inžinierinių) – Automobilių stovėjimo aikštelės Nr. 1 ieškovui priklausančio pastato - parduotuvės priklausiniu, ieškovo nuosavybės teisės į jį pripažinimo bei atsakovo teisinės registracijos panaikinimo, nutraukė; priteisė iš ieškovo atsakovui 605 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8Teismas pripažino, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – 1990 m. vasario 20 d. Statybos leidimas Nr. PP-90-02, išduotas lengvųjų automašinų aptarnavimo stoties Kolektyvo g. statybai, bei aktas, kuriame yra pateikiama pastato (įrenginio) ir trasos nužymėjimo schema, atvaizduojanti statomus statinius: gamybinį pastatą, dumblo aikštelę, lietaus valymo įrenginius, valymo įrenginius patvirtina, kad visi šie statiniai buvo statomi 1990-1991 m. kaip vieningas kompleksas. Inžinierinių tinklų statybą kartu su gamybiniu pastatu atspindi ir įrašai statybos darbų žurnale bei jo sudėtine dalimi esantys aktai, liudijantys dumblo aikštelės, lietaus valymo įrenginių, valymo įrenginių įrengimą. Atsakovo nuosavybės teisės į gamybinį pastatą įregistravimo pagrindu nurodyti 1991 m. vasario 25 d. Lietuvos pramonės ministerijos įsakymas Nr. 10 bei 1991 m. balandžio 20 d. Vilniaus valstybinės autoserviso įmonės TAS-8 perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, kad atsakovas nuosavybės teisę įgijo ir į kartu su gamybiniu pastatu statytus bei perduotus jo priklausinius – dumblo aikštelę, lietaus valymo įrenginius, valymo įrenginius bei Automobilių stovėjimo aikštelę Nr. 1. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad ginčo inžinieriniai tinklai neabejotinai yra susiję funkciniu ryšiu su gamybiniu pastatu ir buvo statomi jam (pagrindiniam daiktui) tarnauti. Teismas pripažino, kad nors atsakovo nuosavybės įregistravimo pagrindu nurodytuose aktuose statybos objektai nėra konkretizuoti ar individualiai apibrėžti, visgi, byloje esanti rašytinių įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad gamybinis pastatas (buv. lengvųjų automobilių aptarnavimo stotis) kartu su inžinieriniais tinklais buvo statomas bei atsakovui perduotas kaip vieningas turtinis kompleksas. Ginčo objektu esantys priklausiniai buvo pastatyti ir tapo atsakovo nuosavybe dar iki parduotuvės, kaip daikto ir nuosavybės teisės objekto sukūrimo. Teismas nustatė, kad atsakovas 1993 m. gegužės 8 d. nuomos sutartimi išnuomojo gamybinį pastatą „Stern von Litauen“ AG. Nuomos sutarties 5 straipsnio 4 punktu nuomotojas įsipareigojo prie jo nuomojamo turtinio komplekso leisti pajungti šalia statomo pastato, vandens, valymo ir pan. įrenginius. Todėl teismas sprendė, kad ginčo statiniai buvo naudojami parduotuvės reikmėms pagal atskirą sutikimą, taigi, nėra parduotuvės priklausiniai. Be to, parduotuvės nužymėjimo schemoje (patvirtintoje 1992 m. lapkričio 15 d. aktu), priešingai, nei gamybinio pastato schemoje, nei inžinieriniai tinklai, nei automobilių stovėjimo aikštelės nebuvo atvaizduotos. Parduotuvės nuotekų šalinimui buvo naudojami atsakovui priklausantys valymo įrenginiai, už kurių nuomą atsakovui pagal 2002 metais sudarytas sutartis mokėjo tiek buvęs parduotuvės nuomininkas UAB „Norta“, tiek ir ieškovas UAB „Edgira“. Kadangi nuotekų šalinimui buvo naudojami atsakovui priklausantys valymo įrenginiai, dėl kurių likimo šalys nusprendė dar 2002 m. sutartimi dėl valymo įrenginių panaudojimo, o ieškovas, įsigijęs nuosavybės teises į parduotuvę bei sudarydamas sutartį, tuo metu nekvestionavo susiklosčiusių nuomos santykių bei nesikreipė teisminės gynybos, teismas konstatavo, kad ieškinys pareikštas praleidus 10 metų ieškininės senaties terminą. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas pripažino, kad Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 2 yra skirta savarankiškai veiklai, nepriklausančiai nuo kitų daiktų naudojimo, taigi funkciniu ryšiu ar savo ūkine paskirtimi nesietina nei su gamybiniu pastatu, nei su parduotuve. Pastebėtina, kad ieškovo klientų automobilių parkavimui yra naudojama dar kita automobilių aikštelė (plane pažymėta žalia spalva), kuri nėra ginčo dalyku šioje byloje, todėl teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė esant Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 2 funkcinio ryšio su parduotuve. Teismas taip pat priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo dėl Automobilių stovėjimo aikštelės Nr. 1 ieškovui priklausančio pastato - parduotuvės priklausiniu, ieškovo nuosavybės teisės į jį pripažinimo bei atsakovo teisinės registracijos panaikinimo.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10Ieškovas UAB „Edgira“ apeliaciniu skundu prašo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino tą aplinkybę, jog dumblo aikštelė, lietaus valymo įrenginiai ir valymo įrenginiai buvo statomi 1990, 1991 metais ir tuo metu, pasak teismo, su gamybiniu pastatu sudarė vieningą kompleksą. Lietuvos Respublikos pramonės ministerijos 1991 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 10 ir 1991 m. balandžio 20 d. Vilniaus Valstybinės autoserviso įmonės TAS-S perdavimo - priėmimo aktas, kuriais teismas sprendime rėmėsi, apskritai net neįrodo, kad tuomet dumblo aikštelė, lietaus valymo įrenginiai ir valymo įrenginiai buvo pastatyti ir perduoti VĮ „Vilnia“ (kartu su gamybiniu pastatu), ir jog šie statiniai buvo susiję funkciniu ryšiu būtent (tik) su gamybiniu pastatu. Atsakovas neginčijo ir neįrodinėjo, jog ne dumblo aikštelė, ne lietaus valymo įrenginiai, ne valymo įrenginiai, o kiti inžineriniai tinklai buvo sumontuoti 1994 metais, atsakovui statant parduotuvę. Pagal savo pobūdį inžineriniai tinklai, kuriems priskirtini dumblo aikštelė, lietaus valymo įrenginiai, valymo įrenginiai, patenka inžinerinių statinių kategorijai, o tokie statiniai gali būti suformuojami kaip savarankiški (atskiri) nekilnojamojo turto objektai. Valymo įrenginiai tenkina tokį priklausinio požymį kaip jo galėjimą būti savarankišku daiktu. Pagal savo naudojimo paskirtį dumblo aikštelė, lietaus valymo įrenginiai, valymo įrengimai skirti nuotekoms iš atitinkamų statinių šalinti, todėl jie priskirtini nuotekų šalinimo tinklų grupei. Akivaizdu, kad nuotekos susidaro ne tik atsakovo gamybiniame pastate, bet ir ieškovo parduotuvėje. Būtent šie inžineriniai tinklai (statiniai), o ne jokie kiti inžineriniai tinklai (statiniai), buvo skirti ir ilgų laikų faktiškai iš pradžių paties atsakovo, kaip parduotuvės savininko, o vėliau ieškovo, kaip naujo parduotuvės savininko, naudojami parduotuvėje susidarančioms nuotekoms kartu su paviršinėmis (lietaus) nuotekomis šalinti. Parduotuvė be nuotekų šalinimo tinklų objektyviai negalėtų normaliai funkcionuoti, taigi be jų negalėtų būti patenkinami parduotuvės, kaip pagrindinio daikto, poreikiai. Vien parduotuvės savininko pasikeitimo faktas nepanaikina parduotuvės ir jos priklausinių tarpusavio funkcinio ryšio. Teismas nepagrįstai rėmėsi 1993 m. gegužės 8 d. Nuomos sutartimi, sudaryta tarp atsakovo ir „Stern von Litauen“. Pats atsakovas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies atžvilgiu yra ne jos savininkas, o jos nuomininkas, nes minėtas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, todėl atsakovas neturėjo teisės išnuomoti žemės sklypo dalies kitam asmeniui. Atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kad 1993 m. gegužės 8 d. Nuomos sutartis būtų įstatymų nustatyta tvarka įregistruota, todėl jos sudarymo fakto ir iš jos atsirandančių teisių, atsakovas negali naudoti prieš trečiuosius asmenis. Tarp atsakovo ir ieškovo nuo 2002 metų nuolat vyksta teisminiai ginčai, pirmiausia kilę dėl atsakovo siekio išsaugoti parduotuvės patalpas ir jų neperleisti ieškovui, o jau vėliau dėl atsakovo siekio įgyti nuomos teisę į didesnę žemės sklypo dalį, nei tą, kurią atsakovas turi pagal šiuo metu galiojančią 2004 m. spalio 11 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 01/2004- 1360. Būtent šių aplinkybių kontekste teismui reikėjo vertinti 2002 m. sutarčių sudarymą su ieškovu. Nei 2002 m. gruodžio 15 d. sutarties sudarymo faktas, nei tokios sutarties turinys savaime byloje nesudarė teismui pagrindo spręsti, kad toks susitarimas įrodo, jog inžineriniais tinklais ieškovas naudojosi nuomos pagrindais, o ne daiktinės teisės pagrindu. Byloje nagrinėjamu atveju inžinerinių tinklų naudojimosi aplinkybę ir tokio naudojimosi pagrindą teismui reikėjo pirmiausia vertinti nuosavybės teisių į parduotuvę įgijimo sandorio sudarymo metu. Teismas nepagrįstai pripažino, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovas per NTR atliktą teisinę registraciją neleistinai siekė pakeisti dumblo aikštelės, lietaus valymo įrenginių, valymo įrenginių ir Automobilių stovėjimo aikštelės Nr. 2 teisinį statusą, o tuo pačiu užginčijant ieškovo daiktines teises į šiuos daiktus. Ieškovas ieškinį, siekdamas juo apginti savo daiktines teises į nurodytus daiktus, teismui pateikė nepažeisdamas CK 1.125 straipsnio I dalyje įtvirtinto 10 metų trukmės ieškinio senaties termino. Automobilių stovėjimo aikštelės Nr. 2 pastatymas ir jos tolesnis naudojimas buvo siejamas būtent su jos tarnavimu parduotuvės poreikiams. Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 2 nuo 1994 metų yra toje žemės sklypo dalyje, kurios naudojimo teisiniai santykiai atskirai aptarti ir sureguliuoti NTR įregistruota su ieškovu sudaryta 2007 m. kovo 16 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N01/2G07-425, kurios neatskiriama dalimi yra žemės sklypo planas. Pasirašydamas šį žemės sklypo planą, pripažino, kad jis turi teisę tik į Automobilių stovėjimo aikštelės Nr. 2 dalį, sudarančią 648 kv. m. plotą, tame plane pažymėtą raide „A“. Kita šios aikštelės dalis, sudaranti 579 kv. m. plotą ir plane pažymėta raide „C“, priklauso ieškovui, kaip UAB „Norta“ teisių ir pareigų pagal 2002 m. birželio 19 d. pirkimo - pardavimo sutartį perėmėjui. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi 2000 m. kovo 30 d. Nuomos sutartimi, sudaryta tarp atsakovo ir UAB „Lukava“, tačiau iš šios nuomos sutarties nėra aišku, kokia automobilių saugojimo aikštelė yra išnuomojama trečiajam asmeniui, nes sutarties objektas tinkamai nėra apibūdintas ir apibrėžtas. Ieškovui atitinkamai pagal 2000 m. birželio 8 d., 2002 m. birželio 19 d. sudarytus sandorius įgijus nuosavybės teises į atitinkamas parduotuvės dalis ir tapus parduotuvės, kaip pagrindinio daikto, savininku, jam perėjo ir nuosavybės teisė į ginčo statinius, kaip parduotuvės priklausinius. Kadangi ieškovas neginčija, kad šie statiniai taip pat tarnauja gamybiniam pastatui ir tenkina šio pagrindinio daikto poreikius, tai ieškovui turi būti pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į šiuos pastatus, nustatant, kad ieškovui priklauso 1/2 dalis šių statinių.

11Atsakovas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad dumblo aikštelė, lietaus valymo įrenginiai, valymo įrenginiai, Automobilių stovėjimo aikštelės Nr. 1 buvo statomi kartu su gamybiniu pastatu, kaip vienas turtinis kompleksas, visuose statybos dokumentuose įvardijamas kaip lengvųjų automobilių techninė aptarnavimo stotis. Šio turtinio komplekso statybos vykdymo metu ir jos užbaigimo metu parduotuvė neegzistavo. Iš to seka, kad ginčo objektai negalėjo tapti priklausiniais tokio pagrindinio daikto (parduotuvės), kuris priklausinių sukūrimo momentu neegzistavo. 1991 m. vasario 25 d. įsakyme Nr. 10 ir 1991 m. balandžio 20 d. priėmimo-perdavimo akte, kurie Nekilnojamojo turto registre nurodomi kaip atsakovo nuosavybės teisės į priklausinius ir gamybinį pastatą pagrindais, nėra duomenų apie valymo įrenginius ir nėra duomenų apie jų priklausymą konkrečiam statiniui, nes jais buvo perduodamas turtinis kompleksas - lengvųjų automobilių techninė aptarnavimo stotis, kurios sudėtine dalimi ir buvo visi minėti įrenginiai, įskaitant ir gamybinį pastatą. Dėl šios priežasties ir gamybinis pastatas kaip atskiras objektas šiuose dokumentuose nėra nurodomas, nepaisant to, tai nekeičia fakto, kad šiais dokumentais nuosavybės teisė į minėtus objektus buvo perduota atsakovui. Lengvųjų automobilių techninė aptarnavimo stotis galėjo funkcionuoti tik kaip turtinis kompleksas, todėl ginčo statiniai yra ir buvo ne tik gamybinio pastato priklausiniais, bet ir esminėmis jo dalimis. Su parduotuvės statybomis ar naudojimu nebuvo siejami nei valymo įrenginiai, nei aikštelės. Parduotuvė buvo projektuojama kaip atskiras statinys, neturintis bendro funkcinio ryšio ar bendros ūkinės paskirties su gamybiniu pastatu, jo priklausiniais ar aikštele. Ieškovas valymo įrenginius nuomojo iš atsakovo, tuo pripažindamas, kad jie nėra parduotuvės priklausiniai ir atitinkamai jo nuosavybė. Parduotuvės patalpų dalį nuomojęs subjektas - UAB „Norta“ taip pat mokėjo nuomą atsakovui už naudojimąsi valymo įrenginiais. Jei minėti statiniai būtų parduotuvės priklausiniais, jų nereikėtų papildomai nuomotis ir jie būtų išnuomoti savaime išnuomojus patalpas, kurių priklausiniais jie yra. Ieškovo teisė ginčyti ginčo turto teisinę registraciją UAB „Stop servis“ vardu Nekilnojamojo turto registre yra išvestinė iš jo pirmojo reikalavimo dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Tik pripažinus ieškovo teisę į ginčo turtą, jis įgytų CPK 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis teisminės gynybos dėl ginčo turto registracijos, nes atsirastų pagrindas teigti, jog jie tikrai ar tariamai pažeidžia jo, kaip turto savininko, teises ar teisėtus interesus. Ieškovas parduotuvės patalpas (jų dalį) įgijo 2000 m. birželio 8 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu, o 2002 m. gegužės 6 d. AB „Top servis“ raštu ieškovo pareikalavo, kad jis sudarytų nuomos sutartį dėl valymo įrenginių ir pagrasino nesudarius tokios sutarties juos atjungti nuo ieškovo įgytų patalpų ir neleisti ieškovui jais naudotis. Taigi ieškovas nuo šio momento turėjo suprasti, jog jam nuosavybės teisė į valymo įrenginius nepriklauso ir turėjo ginti savo kaip savininko teises, laikydamas, jog valymo įrenginiai yra parduotuvės priklausiniai, kaip ir automobilių stovėjimo aikštelės. Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 2 buvo statoma ir visada naudojama kaip savarankiškas daiktas, skirtas automobilių pardavimui, o ne kitų pastatų lankytojų automobilių parkavimui. Nuo aikštelės pastatymo atsakovas joje vykdė savarankišką automobilių pardavimo veiklą. Ši aikštelė buvo aptverta ir joje nei gamybinio pastato, nei parduotuvės lankytojai negalėjo statyti automobilių. Laikinas automobilių pardavimo aikštelės naudojimas automobilių parkavimui nepakeičia šios aikštelės paskirties, jos pobūdžio ir tuo labiau negali pakeisti jos savininko ir jo teisių į ją. Automobilių stovėjimo aikštelė Nr. 2 nėra būtina tam, kad parduotuvės interesantai turėtų kur pastatyti savo automobilius, nes parduotuvės klientai visada automobilius statė kitoje aikštelėje. Siekiant automobilių stovėjimo aikštelę Nr. 2 pripažinti parduotuvės priklausiniu, ieškovas turi įrodyti, jog ji buvo skirta nuolat tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijusi su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

14Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

15Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl apelianto teisių į atsakovo nuosavybės teise viešame registre įregistruotų nekilnojamųjų daiktų - kaip priklausinių 1/2 dalį.

16Apeliantas nurodė, kad minėtu adresu esantys dumblo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), lietaus valymo įrenginiai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), valymo įrenginiai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir automobilių stovėjimo aikštelė a2, kurios plotas 1086 kv.m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra jam nuosavybės teise priklausančio pastato - parduotuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniai, pagal savo paskirtį tarnaujantys tiek atsakovo, tiek apelianto statiniams pagal parduotuvės įgijimo sandorius.

17Apeliantas nurodo, kad pastatą – parduotuvę jis įgijo dalimis – 2000-06-08 Turto pardavimo iš varžytinių aktu Nr.AAA001953, kuris buvo patvirtintas 2001-02-07, ir 2005-02-28 Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kuriuo jam buvo perkeltos pirkėjo UAB „Norta“ teisės.

18Pirminių teisinių santykių tarp šalių susiklostymo metu galiojo 1964 m. redakcijos CK, kurio 153 str. nustatė, jog priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. 2001-07-01 įsigaliojusio CK 4.19 str. 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. CK 4.14 str. 1 d. numatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.

19Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Pagal kasacinio teismo praktiką, kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui. Pasisakydamas dėl priklausinių teisinio statuso kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai, o Nekilnojamojo turto registro nuostatos nelemia ir nereglamentuoja, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio suteikimo negali būti pripažintas daikto priklausiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas ir kt. v. BUAB „Inrent“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-117/2013). Taigi, aplinkybė, ar daiktas yra priklausinys, ar ne, nustatytina atsižvelgiant į įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 185 straipsnyje ir išplėtotas kasacinio teismo praktikoje.

20Nagrinėjant civilinę bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovo nuosavybės teise valdomi pastatai ir statiniai – atsakovui priklausantis gamybinis pastatas ir ginčo inžineriniai statiniai (išskyrus aikštelę a2 ir apeliantui dabar priklausančią parduotuvę) buvo suprojektuoti ir pastatyti 1990 – 1991 metais kaip vieningas turtinis kompleksas – „Automobilių techninio aptarnavimo stotis“. Techninio aptarnavimo stotis valstybinio turto privatizavimo metu pagal galiojusius įstatymus LR Pramonės ministerijos 1991-02-25 įsakymu Nr.10 ir 1991-04-20 priėmimo – perdavimo aktu buvo perduota atsakovui (tuo metu – VĮ „Vilnia“). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai – 1990-02-20 Statybos leidimas Nr. PP-90-02, išduotas Lengvųjų automašinų aptarnavimo stoties Kolektyvo g. statybai bei Aktas, kuriame yra pateikiama Pastato (įrenginio) ir trasos nužymėjimo schema, atvaizduojanti statomus statinius - Gamybinį pastatą, Dumblo aikštelę, Lietaus valymo įrenginius, Valymo įrenginius patvirtina, kad visi šie statiniai buvo statomi 1990-1991m. kaip vieningas kompleksas ir jie buvo suprojektuoti ir pastatyti būtent atsakovo pagrindinio daikto - gamybinio pastato poreikiams tenkinti, užbaigti statyti iki apeliantui priklausančios parduotuvės statybos pradžios. Tuo tarpu pastato – parduotuvės statyba baigta 1994 m. (1994-02-03 Statinio priėmimo naudoti aktas, e.b.l. 22, 1 t.), o ginčo automobilių stovėjimo aikštelė, kurios plotas šiuo metu 1086 kv., žymėjimas plane a2, pastatyta 1996 m. statybos pabaigą įforminant 1996-03-21 Statinio priėmimo naudoti aktu Nr.122 (e.b.l. 17, 1 t.).

21Apeliantas nurodo, kad visų ginčo inžinerinių tinklų paskirtis – nuolat tarnauti tiek atsakovo gamybiniam pastatui, tiek apelianto parduotuvės pastatui. Ginčo inžinerinių statinių funkcinį ryšį apeliantas byloje iš esmės grindžia fiziniu prijungimu, teigdamas, jog pastato nuotekos ir lietaus nuvedimo įrenginiai prijungti prie atsakovo nuosavybės teise turimų inžinerinių įrenginių, o aikštelė skirta abiejų šių statinių aptarnavimui ir atvykstančių automobilių srautams. Papildomai apeliantas dar nurodo, kad iki parduotuvės statybos (iki 1993-10-28) valstybei priklausantis techninei stočiai skirtas žemės sklypas buvo tik 5331 kv.m ploto, o 2013-10-28 Vilniaus miesto valdybos potvarkiu padidintas iki 8243 kv.m ploto būtent dėl parduotuvės ir automobilių aikštelės statybos.

22Teisėjų kolegijos vertinimu tokie apelianto skundo argumentai nepagrįsti ir objektyviais duomenimis neįrodyti.

23Kolegija pažymi, jog pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinėje teisenoje taisykles kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.).

24Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2005; 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-134/2008; 2012-01-17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-12/2012; kt.), tai apelianto pareiga.

25Byloje nėra ginčo, kad apelianto nuosavybės teise įgytos parduotuvės nuotekų ir lietaus įrenginiai prijungti prie atsakovo nuosavybės teise valdomų dumblo aikštelės, lietaus valymo įrenginių, valymo įrenginių, tačiau kolegija pažymi, jog svarbu ir tai, kokiu pagrindu apeliantas minimais inžineriniais įrenginiais naudojosi, o taip pat kokia buvo sutarties šalių valia dėl antraeilių daiktų perleidimo parduotuvę apeliantui pagrindinį daiktą įgyjant.

26Kaip matyti iš bylos dokumentų, parduotuvės nuotekų šalinimui buvo naudojami atsakovui priklausantys valymo įrenginiai, dėl kurių likimo šalys nusprendė dar 2002 m. sudarydami sutartį dėl valymo įrenginių naudojimo. Iš to matyti, kad ieškovas, 2000 m. įsigijęs nuosavybės teises į dalį parduotuvės bei sudarydamas sutartį dėl inžinerinių įrenginių naudojimo, jau tuo metu suprato, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančių ginčo objektų ar jų dalies perleidimas apeliantui nebuvo kvestionuojamas. Nuomos pagrindu įrenginius parduotuvės nuotekų šalinimui pagal 2002 metais sudarytas sutartis naudojo tiek buvęs parduotuvės nuomininkas UAB „Norta“, kurio teises apeliantas perėmė, tiek ir apeliantas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad apeliantui tapus viso pastato - parduotuvės savininku, patalpų nuomininkas UAB „Norta“ už naudojimąsi valymo įrenginiais mokėjo būtent atsakovui, o pastato savininkui – apeliantui.

27Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl CK 4.14 ir 4.19 straipsnių pažeidimo ir nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas.

28Apeliantas remiasi 2001-07-01 įsigaliojusio CK 4.14 str. 2 d. ir nurodo, kad galioja įstatyme įtvirtinta prezumpcija, jog perleidžiant pagrindinį daiktą kito asmens nuosavybėn, kartu nuosavybės perleidžiamas antraeilis daiktas, taigi ir pagrindinio daikto priklausinys.

29Tačiau kolegija pažymi, kad apelianto pirmųjų parduotuvės dalių įgijimo 2000-06-08 Turto pardavimo iš varžytinių aktu minima teisės norma dar negaliojo. Svarbu ir tai, kad pagrindu nuosavybei įgyti šiuo atveju buvo ne šalių abipusių derybų keliu sudaryta sutartis, kur šalys laisvai galėjo išreikšti ir suformuoti savo valią dėl parduodamų daiktų, jų kainų ar antraeilių daiktų likimo. Turto pardavimo iš varžytinių aktas tai priverstinio skolos išieškojimo vykdymo procese padarinys. Ginčo objektai sukurti statybos būdu neabejotinai turi savo vertę ir kainą. Turto pardavimo iš varžytinių akte nėra duomenų, kad parduodami dar kokie nors daiktai, išskyrus aiškiai nurodytas 459,62 kv.m. skolininkui UAB „Stop servis“ ploto patalas. Apeliantas nepateikė duomenų kad ginčo objektai ar jų dalis buvo areštuoti vykdymo procese (kaip priklausiniai), kad antstolis įvertino ir apskaičiavo jų kainą, o apeliantas tą kainą sumokėjo. Apeliantas niekaip nepagrindė ir 1/2 dalies priklausinių jam priskyrimo.

30Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų pakanka spręsti, kad sudarydamas specifinę įstatymais ir poįstatyminiais aktais griežtai reglamentuotą pirkimo – pardavimo sutartį vykdymo procese, kurią patvirtina 2000-06-08 Turto pardavimo iš varžytinių aktas, apeliantas sužinojo ar turėjo sužinoti, kad ginčo inžineriniai įrenginiai nebus įgyjami ir įgyti jų tuo metu nesiekė, o vėliau naudojo juos atskiro susitarimo su atsakovu pagrindu.

31Ginčo automobilių stovėjimo aikštelė a2, kaip jau buvo minėta, pastatyta 1996 metais. Aikštelės statybos projektas buvo patvirtintas 1994-09-20 d. Aikštelės statyba pradėta taip pat 1994 metais ir baigta 1996 metais. Tuo tarpu apeliantui nuosavybės teise priklausančios parduotuvės projektas buvo patvirtintas 1993-07-27.

32Kolegijos vertinimu apelianto teiginys, kad automobilių techninei stočiai aptarnauti skirtas žemės sklypas Vilniaus miesto valdybos 1993-10-28 potvarkiu Dėl žemės sklypo ribų nustatymo Nr. 1991V buvo padidintas ne tik parduotuvės bet ir aikštelės statybai, nėra pagrįstas. Pirmiausia - minimo Potvarkio 1.7 punkte nurodyta: „Automobilių techninio aptarnavimo stoties, parduotuvės – paviljono (duomenys neskelbtini), žemės sklypas yra 8243,12 kv.m dydžio“. Automobilių aikštelė čia neminima. Antra – aikštelė projektuota ne kaip parkavimo aikštelė, o kaip automobilių pardavimo aikštelė. Taigi, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad ginčo aikštelė skirta pastatui – parduotuvei tarnauti ar kad jos 1/2 dalis buvo naudojama pastato – parduotuvės poreikiams tenkinti. Kaip matyti iš bylos dokumentų, aikštelė a2, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), byloje esančiame Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-10-01 suderintame Žemės sklypo plane (e.b.l. 68, 1 t.), nurodyta, jog apeliantas atskirai valdo 711 kv.m sklypo dalį, pažymėtą „B“, UAB „Norta“, kurios teisių perėmėjas yra apeliantas, atskirai valdė 1047 kv.m sklypo dalį „C“, atsakovas atskirai valdė 6069 kv. m sklypo dalį „A“ (visų bendrai valdoma dalis „D“). Planą lyginant su vaizdo su nuotrauką (e.b.l. 14, 1 t.) ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-10-01 suderintu Žemės sklypo planu (e.b.l. 68, 1 t.), didžiąja dalmenimi yra atsakovo valdomoje sklypo „A“ dalyje, o apeliantas turi jam priskirtas pastato – parduotuvės aptarnavimui skirtas sklypo dalis „B“ ir „C“, turi privažiavimą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo aikštelės statusą kaip pagrindinio daikto statusą taip pat patvirtina į bylą pateikta 2000-03-30 Nuomos sutartis (aikštelė buvo išnuomota UAB „Lukava“ automobilių komisinei prekybai). Tai dar kartą patvirtina, kad aikštelė turėjo kitą paskirtį, t. y. nebuvo skirta automobilių parkavimui.

33Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.) ir kad apeliantas praleido bendrąjį 10 metų senaties terminą ieškiniui pareikšti (CK 1.125 str.).

34Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu dėl įstatymo nustatytos 10 metų ieškinio senaties termino eigos pradžios momento būtent 2013 metais.

35Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 2013-09-24 atliktas atsakovo daiktų kadastro duomenų pakeitimas neturėjo įtakos apelianto nuosavybės teisėms. Nepaisant to, kad, kaip nurodo apeliantas, tarp šalių vyko ginčai (atsakovas skundė antstolio veiksmus ir kt.) dar 2002 metais apeliantas sužinojo atsakovo valią dėl ginčo daiktų nuosavybės jam priklausymo. Toks kadastro duomenų pakeitimas 2013 metais (nustatant daiktą antraeiliu ar priklausiniu) nesukūrė ir neatėmė apeliantui daugiau teisių, nei apeliantas įgijo 2000 m. įgydamas turtą Turto pardavimo iš varžytinių aktu.

36Kiti apelianto skundo argumentai nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

37Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas, nepažeidė proceso normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38Atsakovas prašė skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tačiau kolegija piktnaudžiavimo neįžvelgė, todėl bauda neskirtina.

39Dėl bylinėjimosi išlaidų

40Atmetus ieškovo UAB „Edgira“ apeliacinį skundą, atsakovui UAB „Stop servis“ priteistinos 726,00 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, kurias pagrindžiančius įrodymus ieškovas pateikė į bylą.

41Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329-330 straipsniais, teismas

Nutarė

42Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

43Priteisti iš apelianto UAB „Edgira“ atsakovo UAB „Stop servis“ naudai 726,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Edgira“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas... 5. Atsakovas UAB „Stop servis“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas pripažino, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – 1990 m.... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 10. Ieškovas UAB „Edgira“ apeliaciniu skundu prašo sprendimo dalį, kuria... 11. Atsakovas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei... 12. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Nagrinėjamu atveju CPK 329 15. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl apelianto teisių į... 16. Apeliantas nurodė, kad minėtu adresu esantys dumblo aikštelė (unikalus Nr.... 17. Apeliantas nurodo, kad pastatą – parduotuvę jis įgijo dalimis –... 18. Pirminių teisinių santykių tarp šalių susiklostymo metu galiojo 1964 m.... 19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks... 20. Nagrinėjant civilinę bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad... 21. Apeliantas nurodo, kad visų ginčo inžinerinių tinklų paskirtis – nuolat... 22. Teisėjų kolegijos vertinimu tokie apelianto skundo argumentai nepagrįsti ir... 23. Kolegija pažymi, jog pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo... 24. Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio... 25. Byloje nėra ginčo, kad apelianto nuosavybės teise įgytos parduotuvės... 26. Kaip matyti iš bylos dokumentų, parduotuvės nuotekų šalinimui buvo... 27. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo... 28. Apeliantas remiasi 2001-07-01 įsigaliojusio CK 4.14 str. 2 d. ir nurodo, kad... 29. Tačiau kolegija pažymi, kad apelianto pirmųjų parduotuvės dalių įgijimo... 30. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų pakanka spręsti, kad sudarydamas... 31. Ginčo automobilių stovėjimo aikštelė a2, kaip jau buvo minėta, pastatyta... 32. Kolegijos vertinimu apelianto teiginys, kad automobilių techninei stočiai... 33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties... 34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su... 35. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo... 36. Kiti apelianto skundo argumentai nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti,... 37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 38. Atsakovas prašė skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis... 39. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 40. Atmetus ieškovo UAB „Edgira“ apeliacinį skundą, atsakovui UAB „Stop... 41. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 42. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti... 43. Priteisti iš apelianto UAB „Edgira“ atsakovo UAB „Stop servis“ naudai...