Byla P-602-88-13
Dėl sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjo M. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) administracinėje byloje Nr. A438-2565/2012 dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti:

51) Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2011 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. S-223 (7-179/2011);

62) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. 68-92;

73) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcijos) 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr.14.4-1/10-9;

84) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. vasario 28 d. patikrinimo akte Nr.35-42 priskaičiuotus papildomus mokesčius, delspinigius ir baudas: 984,00 Lt PVM, 65,00Lt PVM delspinigių ir 98,00 Lt PVM baudą, 6851,00 Lt GPM, 608,00Lt GPM delspinigių ir GPM 685,00 Lt baudą, 1440,00 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai, bei šiame sprendime paskirtą 720,00 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą.

9Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiami sprendimai priimti nesivadovaujant nagrinėjamu mokestiniu laikotarpiu galiojusiais įstatymais, nusižengiant sąžiningumo ir teisingumo principams, jais mokesčių administratoriaus sprendimai grindžiami subjektyvaus pobūdžio motyvais. Paaiškino, kad yra ūkininkas, ūkininkauja nuosavoje žemėje ir nuo 2006 m. sausio 27 d. pagal individualios veiklos vykdymo pažymą užsiima individualia veikla – didmenine vaisių ir daržovių prekyba. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. spalio 19 d. inicijavo mokestinį tyrimą už 2008 kalendorinių metų laikotarpį, nes pateiktoje GPM305 deklaracijoje leidžiami atskaitymai viršijo pajamas, tuo pagrindu nusprendė atlikti ir mokesčių patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. dėl gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų mokesčių patikrinimą bei surašė 2009 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktą Nr. 35-201. Su patikrinimo akte nustatytais faktais ir išvadomis pareiškėjas nesutiko ir pareiškė pastabas. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pakartotinį patikrinimą. Teigia, kad pakartotinis patikrinimas realiai nebuvo atliekamas, pakartotinio patikrinimo išvada padaryta neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, faktiškai buvo vadovaujamasi pirminio patikrinimo išvadomis ir surašytas 2011 m. vasario 28 d. patikrinimo aktas Nr. 35-42. Šiaulių apskrities VMI patikrinimo aktą patvirtino 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 14.4-1/10-9. Centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija taip pat patvirtino anksčiau priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus. Pareiškėjo nuomone, atlikdamas jo patikrinimą mokesčių administratorius padarė procedūrinių pažeidimų, mokestinis patikrinimas buvo atliktas po mokestinio tyrimo, tačiau mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį tyrimą, privalėjo pasiūlyti ištaisyti tyrimo metu nustatytus trūkumus ir prieštaravimus, jeigu juos nustatė, Mokesčių administravimo įstatymo 136 straipsnyje numatyta tvarka. Be to, mokestinio patikrinimo procedūros nepagrįstai užsitęsė, vyko su labai ilgomis pertraukomis. Pavedime tikrinti apsiribota tik bendro pobūdžio informacija, nenurodytas pagrindas pradėti mokestinį patikrinimą, todėl pavedimas tikrinti negalėjo būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu ir naikintinas. Nurodo, kad atsakovas supainiojo ūkininko ir individualios veiklos sąvokas ir tuo pagrindu priskaičiavo įstatymiškai nepagrįstus GPM mokesčius. Nesutapimai su GPM pateikta deklaracija ir ūkininko ūkio veikloje esančiais dokumentais mokestiniu atžvilgiu nebuvo aktualūs, nes mokėtina suma į biudžetą neigiama, tai yra išlaidos viršijo pajamas už 2008 metų mokestinį laikotarpį. Pats mokesčių administratorius šias aplinkybes įvardijo mokestinių konsultacijų metu, per 2008 metus, kreipiantis telefonu, dėl individualios veiklos, leidžiamų atskaitymų, pajamų paskirstymo. Mokesčių administratoriui įstatymais nesuteikta teisė priskirti ūkininko ūkį prie individualios veiklos ir tuo pagrindu paskirstyti patirtas išlaidas atitinkamomis dalimis, tuo labiau, kad pateikti visiškai skirtingi išlaidų ir pajamų buhalteriniai registrai, ūkininko ūkyje patiriamos skirtingos gamybos, produkcijos realizavimo išlaidos, jos nelygintinos su daržovių didmeninės prekybos pajamomis ir išlaidomis, kurių pozicijos yra tik pirkimas ir pardavimas. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimu, ne visiškai atsižvelgė į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 10 straipsnio savo paties pateiktus komentarus.

10Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies formuluotė akivaizdžiai suteikia mokesčių administratoriui galimybę apmokestinti arba neapmokestinti bet kokią asmens veiklą bei savarankiškai ir nekontroliuojamai nustatyti rinkliavas, išreikalaujamas iš gyventojų. Tuo tarpu Konstitucijos 127 straipsnis numato, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. IX-1007) 2 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kuria, aiškiai nedetalizuojant teisės normų, yra suteiktos plačios galimybės mokesčių administratoriui priimti sprendimus dėl gyventojų pajamų mokesčio subjektų bei numatytas siekis gauti pajamų, o ne pačių pajamų gavimas, neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai konstatuojama, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą individualią veiklą, nes nėra nustatyta visų individualios veiklos požymių visuma. Nustačius mokesčių administratoriaus neatitikimus aiškinant mokestinius santykius reguliuojančias teisės normas, teismo iniciatyva, pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 straipsniais. Ūkininko ūkis ir individuali veikla yra įstatymiškai reglamentuota skirtingai ir buhalterinė apskaita vedama pagal skirtingus įstatymus. Jeigu gyventojas vykdo kelių aiškiai skirtingų rūšių individualią veiklą, su tokios veiklos pajamų gavimu susiję leidžiami atskaitymai GPMĮ nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas. Nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos toms pajamoms gauti, t. y. prekių, medžiagų, žaliavų, detalių ir kt. įsigijimo išlaidos, nuomos, reklamos, palūkanų, įrankių įsigijimo, darbo užmokesčio išlaidos, privalomojo socialinio, sveikatos draudimo įmokos, privalomos rinkliavos, mokesčiai ir kitos išlaidos, susijusios su individualios veiklos pajamų gavimu. Ūkį pareiškėjas yra įregistravęs Ūkininkų ūkių registre, taip pat įregistravęs žemės ūkio valdą ir ūkį Žemės ūkio ir kaimo verslo registre, o individualią veiklą vykdo pagal VMI išduotą pažymą – didmeninę vaisių ir daržovių prekybą.

11Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjas prašė panaikinti priskaičiuotas į valstybės biudžetą mokėtinas sumas: 6851 Lt GPM, 608 Lt GPM delspinigių ir GPM 685 Lt baudą, viso: 8144 Lt. Patikrinimo akte mokesčių administratorius įvardija atskirai gautas iš kiekvienos veiklos pajamas ir išlaidas, nutyli, kad leidžiami atskaitymai buvo tikslinami, nes ūkyje išauginta produkcija buvo parduodama Rusijos pirkėjams, nutylima, kad ūkininko ūkyje išauginta produkcija, šiuo atveju grūdai buvo parduodami Lietuvos įmonei UAB „Litagros grūdai“, bulvės Lietuvos subjektui M. G., šių pajamų mokesčių administratorius nepalygino ir neįvertino, net jei tai ir būtų teisingi veiksmai mokesčio mokėtojo atžvilgiu. Paskirstant apmokestinamas ir neapmokestinamas gautas pajamas, mokesčių administratorius, remdamasis daržovių judėjimo žurnalu, ūkininko apskaitos duomenimis, sutikrino kiek ir kokių prekių išauginta, įsigyta, kiek parduota. Be šių įrodymų dar yra patikrinimo akte atsakovo neįvertintos išlaidos, kurios yra aktualios papildomai apskaičiuojant mokestinę bazę patikrinimo akte. Iš pajamų atskaitoma faktiškai patirtų natūralios netekties nuostolių, išskyrus šviežių vaisių, uogų, grybų ir daržovių natūralios netekties nuostolius, suma, neviršijanti 1 procento vieneto pajamų. Atskaitoma faktiškai patirtų šviežių vaisių, uogų, grybų ir daržovių natūralios netekties nuostolių suma negali viršyti 3 procentų vieneto pajamų, (taikoma apskaičiuojant 2008 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną; pagal 2008 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. X-1484 redakciją, Žin., 2008, Nr. 47-17). Atsakovas neįvertino ir amortizacinių atskaitymų. Eksportuotų prekių pardavimas į Rusijos Federaciją buvo pareiškėjo individuali veikla, nes atskirai, kaip iš ūkininko pirkėjai nesutiko pirkti, dėl jiems susidarančių papildomų įvežimo mokesčių. Po patikrinimo buvo atskirai įvardytos ūkininko ir apmokestinamos veiklos gautos pajamos, kurios būtinos pateikiant, užpildant ir buvo neteisingai užpildytos metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje, pagal atskiras siuntas sutikrintos apmokestinamos veiklos patirtos pagrindines išlaidos, tai produkcijos įsigijimo ir transportavimo ir kt. Visiškai nesuprantamas mokesčių administratoriaus veiksmas dar sykį atimti neva ūkininko veikloje patirtas išlaidas, kurių tame leidžiamų atskaitymų registre net nėra, kuro ir eksploatacinės išlaidos buvo ir taip visos įtrauktos į atskaitą tik 70 proc. kompiuterinės technikos – 50 proc., ryšio priemonių – 90 proc. Visi mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.

12Dėl PVM mokesčio pareiškėjas paaiškino, kad patikrinimo akte neteisingai parašyta, apie nedeklaravimo atvejį dėl UAB „Kėdainių konservai“ sąskaitos ir tuo pagrindu VMI priskaičiavo nepagrįstas sumas už du mėnesius, nors aplinkybės dėl nesutapimo buvo keletą kartų aiškinamos. Sprendime VMI centrinis administratorius pripažįsta, kad PVM atskaita vienais mokestiniais laikotarpiais buvo mažinama, o kitais didinama, tai yra akivaizdus įrodymas, kad mokestis buvo deklaruotas kitu laikotarpiu už realizuotą produkciją, o už šias aplinkybes tokiu būdu privalėjo būti skiriamos baudos, priskaičiuojami papildomi mokesčiai į biudžetą, kurių nėra paskirta. Iš PVM atskaitos mokesčių, administratorius atėmė įtrauktas ilgalaikio turto eksploatavimo išlaidas, šiuo atveju – lengvojo automobilio Audi A6, kurį pareiškėjas faktiškai naudojo individualioje veikloje. Pareiškėjas nebuvo pateikęs VMI deklaracijos FR0457 dėl šio automobilio, tačiau į deklaraciją buvo įtrauktas kitas automobilis, kurio 2008 metais nenaudojo veikloje. Į atskaitą buvo įtraukta 70 proc. faktiškai patirtų išlaidų, kurias, pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius turėjo palikti, vien remiantis vykdoma prekių apyvarta ir atsižvelgiant, kad bendroje išlaidų struktūroje eksploatacinės išlaidos sudaro labai nedidelį procentą, įtrauktos tik pačios būtiniausios, be kurių prekybiniai procesai nevyksta. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius administruodamas mokesčius privalo vadovautis teisingumo bei protingumo kriterijais, taip pat MAĮ 10 straipsniu, turinio viršenybės prieš formą principu. Be to, eksploatavimo ir remonto išlaidos leidžiamiems atskaitymams priskiriamos be apribojimų, neatsižvelgiant, ar to turto įsigijimo išlaidos (ar bet kokia jų dalis) buvo priskirta leidžiamiems atskaitymams, ar ne. Įstatymuose nustatyti mokesčiai ir jų apskaičiavimo taisyklės nėra tikslios, kartais – net prieštaringos. Esant tokiai situacijai būtina remtis Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies nuostata, ir prieštaravimus ar neaiškumus aiškinti mokesčių mokėtojo naudai. Patikrinimo akte liko neįvertinti amortizaciniai ilgalaikio turto atskaitymai. Išlaidos benzinui, remiantis patikrinimo medžiagoje turimais duomenimis, minimalios, o patikrinimo akte aprašinėjamos, siekiant sudaryti tikrovėje neatitinkančias aplinkybes. Be išlaidų ir pajamų žurnalų individualioje veikloje daugiau jokių pagrindžiančių šią veiklą dokumentų kaupti nereikia, jų pagrindimo nebuvo prašoma. Benzinas buvo naudojamas daržovių pakrovėjo MTZ traktoriaus bazėje užvedimo varikliui paleisti, t. y. individualioje veikloje 70 proc. kaip ir buvo deklaruota buhalterinėje apskaitoje. Dėl socialinio draudimo įmokų (VSD įmokų) teigia, kad atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą ūkininkavimo pagrindais ir gavo iš jos pajamų, todėl nėra pagrindo skaičiuoti ir papildomų socialinio draudimo priskaitymų. Nurodo, kad šioje dalyje dėl netinkamo įrodymų įvertinimo mokestinis ginčas buvo išnagrinėtas neteisingai ir nepagrįsti mokesčių administratoriaus nurodymai sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą GPM, jo delspinigius ir baudas.

13Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

14Atsiliepime į skundą nurodė ir teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, 2008 metais, vykdydamas individualią veiklą, eksportavo bulves, morkas, kopūstus ir burokėlius į R. F. ir tik labai nedidelį kiekį daržovių pardavė Lietuvos rinkoje. Dalį daržovių, t. y. kopūstus ir burokėlius, augino pats savo ūkyje, o didžiąją daržovių dalį supirkinėjo iš Lietuvos gyventojų bei Latvijos ūkių. Pareiškėjui 2008 metais transporto paslaugas teikė Lietuvos ir Rusijos vežėjai. Inspekcija, atlikusi pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijose FR0600 nurodytų duomenų teisingumo patikrinimą, nustatė, kad jo deklaruoti duomenys nesutampa su ūkininko ir vykdomos individualios veiklos buhalterinės apskaitos duomenimis, taip pat nepagrįstai padidinta PVM atskaita. Patikrinimo metu, įvertinus pareiškėjo padarytus pažeidimus, nurodyta, kad jis pažeidė 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – ir PVMĮ) 14, 61, 64 ir 70 straipsnio nuostatas, todėl už 2008 metus papildomai apskaičiuotas 984 Lt PVM. Inspekcija, vadovaudamasi PVMĮ 123 straipsnio ir 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 26 d. iki 2011 m. vasario 28 d. nuo apskaičiuotos 984 Lt PVM sumos papildomai apskaičiavo 65 Lt PVM delspinigių. Inspekcija patikrinimo metu, vadovaudamasi 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 16 straipsnio 2 dalimi, 34 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 34 straipsnio 4 dalimi, bei 2002 m. balandžio 15 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 530 patvirtintų VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 20 punktu bei nustačiusi, kad pareiškėjo apmokestinamosios 2008 metais gautos individualios veiklos pajamos viršija 12 minimalių mėnesinių algų, pareiškėjui už 2008 metus apskaičiavo 1440 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bei skyrė 50 procentų dydžio 720 Lt VSD įmokų baudą. Pareiškėjas 2011 m. balandžio 5 d. pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto. Inspekcija, išanalizavusi rašytines pastabas, patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. 14.4-1/10-9 patvirtino patikrinimo aktą ir, vadovaudamasi PVMĮ 123 straipsniu, GPMĮ 36 straipsniu, MAĮ 139 straipsniu, skyrė minimalią 10 procentų 98 Lt PVM ir 685 Lt GPM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris savo 2011 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. 68-92, patvirtino patikrinimo aktą. Mokestinių ginčų komisija 2011 m. spalio 4 d. sprendimu S-223(7-179/2011) patvirtino VMI prie FM sprendimą.

15Atsakovas pažymėjo, jog skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisingi, priimti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Mokesčių administratorius neginčija pareiškėjo vykdytos individualios ir ūkininko veiklos. Iš esmės pareiškėjas nesutinka su PVM atskaitos, GPMĮ apmokestinamųjų ir neapmokestinamųjų pajamų bei patirtų išlaidų paskirstymu. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu PVM atskaita nepagrįstai padidinta (neatitikimai nustatyti dėl padarytų pažeidimų, t. y. dėl sąskaitose faktūrose įrašyto klaidingo daržovių kiekio; aritmetinių klaidų; valiutų kursų pasikeitimo; deklaruotų eksporto duomenų neatitikimo su muitinės bendrųjų dokumentų duomenimis; dėl iš trečiųjų asmenų gautų duomenų; dėl PVM išskyrimo, kai sąskaitoje to nebuvo padaryta; dėl ilgalaikio turto naudojimo ekonominėje veikloje nedeklaravimo; dėl du kartus tų pačių išlaidų priskyrimo sąnaudoms ir kt.). Pareiškėjas neteisingai apskaitė su lengvųjų automobilių eksploatacija susijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM, t. y. pagal pateiktą VMI prie FM Individualioje veikloje naudojamo ilgalaikio materialiojo turto deklaraciją FR0457, kurioje nurodė 80 ir 70 procentų automobilių ( - ) ( - ) priskyrimo individualiai veiklai dalis, į PVM atskaitą įtraukė 80 ir 70 procentų su lengvųjų automobilių eksploatacijos susijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM. Remiantis 2004 m. balandžio 8 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymo Nr. 1K-112 „Dėl pirkimo ir (arba) importo pridėtinės vertės mokesčio dalies, kuri gali būti įtraukta į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą už fizinio asmens, kuris yra PVM mokėtojas, įsigytą arba importuotą ilgalaikį materialųjį turtą taip pat už susijusias su šiuo turtu kitas prekes ir (arba) paslaugas patvirtinimo“ 3.1, 3.2, 3.5 punktais, pareiškėjas į PVM atskaitą su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM galėjo įtraukti tik maksimalų dydį – 50 procentų, tuo tarpu įtraukdamas 80 ir 70 procentų nepagrįstai padidino PVM atskaitą, todėl Inspekcija pagrįstai perskaičiavo su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo (arba) importo PVM dalis. Nustatyta, kad PVM atskaitą pareiškėjas padidino PVM sumomis, susijusiomis su kitų automobilių Audi 6 ir Audi 4 eksploatavimu. Pagal minėto įsakymo 3.1 punktą, fizinis asmuo, įsigijęs arba importavęs ilgalaikį materialųjį turtą ir siekdamas atskaityti PVM dalį, privalo šį turtą ar jo dalies priskyrimą ekonominei veiklai vykdyti deklaruoti centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Pagal pareiškėjo pateiktą Individualioje veikloje naudojamo ilgalaikio materialiojo turto deklaraciją FR0457, pareiškėjas vykdomai veiklai priskyrė 80 ir 70 procentų dviejų lengvųjų automobilių ( - ) ( - ) dalis, tuo tarpu, lengvųjų automobilių Audi 6 ir Audi 4 naudojimas pareiškėjo individualioje veikloje nėra deklaruotas. Todėl, atsakovo vertinimu, pagrįstai PVM atskaitai nepriskirtos šiems automobiliams patirtos eksploatacinės išlaidos.

16Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas nepagrįstai į sąnaudas įtraukė benzino, kurio naudojimas veikloje nebuvo deklaruotas, pirkimo išlaidas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pirktas benzinas buvo naudojamas jo vykdytoje PVM apmokestinamoje veikloje. Pagal PVMĮ 58 straipsnio 1 dalį PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamųjų prekių ir (arba) paslaugų tiekimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas įsigytą prekę ar paslaugą turi panaudoti PVM apmokestinamoms prekėms paslaugoms teikti, be to, šis įsigijimas turi būti realus, o ne vien užfiksuotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai PVM atskaita sumažinta benzino pirkimo PVM sumomis. Pareiškėjas pateiktoje PVM deklaracijoje FR0600 už 2008 metų gegužės mėnesį 11 eilutėje (PVM apmokestinami tiekimą deklaravo 4150 Lt ir nuo jų 26 eilutėje (standartinio tarifo pardavimo PVM) apskaičiavo pardavimų PVM 747 Lt. Minėtoje deklaracijoje nenurodė morkų ir burokėlių pardavimo pajamų iš UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ 3400,76 Lt (t. sk. PVM 518,76Lt). Pareiškėjas nesutinka su papildomai priskaičiuotu 519 Lt pardavimo PVM ir nurodo, kad prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą žemės ūkio produkciją atsiranda, kai sumokamas atlygis už ją. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kada šį pardavimo PVM yra deklaravęs, taip pat patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog 519 Lt suma būtų deklaruota kitą laikotarpį, t. y. vėliau nei įformintas daržovių pardavimas. Pagal VMI prie FM trečiųjų asmenų pateiktų duomenų pažymą UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ už parduotas prekes pareiškėjui apmokėjo 2008 metais, todėl prievolė deklaruoti šią sumą į kitus metus nepersikėlė. Taip pat pareiškėjas 2882 Lt pajamas už parduotas morkas (1754 Lt) ir burokėlius (1128 Lt), apskaitė kaip pajamas iš individualios veiklos, t. y. iš daržovių perpardavimo (didmeninės prekybos), o ne kaip iš ūkininko veiklos, todėl speciali apmokestinamojo momento nustatymo tvarka, pagal kurią prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą žemės ūkio produkciją atsiranda, kai sumokamas atlygis už ją, nėra taikoma. Atsakovas pažymėjo, jog atsižvelgdama t į tai, kas išdėstyta, Inspekcija pagrįstai padidino pareiškėjo pardavimo PVM 519 Lt suma.

17Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog Inspekcija patikrinimo metu, įvertinusi pareiškėjo vykdytas ūkines operacijas, deklaruotus bei apskaitytus duomenis, vienais atvejais, pareiškėjui sumažino PVM atskaitą, kitais – pripažino teisę į didesnę PVM atskaitos sumą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai šioje skundo dalyje yra nepagrįsti. Dėl GPMĮ apmokestinamųjų ir neapmokestinamųjų pajamų bei patirtų išlaidų paskirstymo. Pareiškėjas gavo pajamas tiek iš individualios veiklos, įregistruotos nuo 2006 m. sausio 27 d. vaisių, uogų ir daržovių didmeninės prekybos, tiek iš ūkininko vykdomos veiklos, ūkininko ūkis registruotas nuo 2005 m. gegužės 30 d.. Remiantis GPMĮ 8 straipsniu, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Patikrinimo metu, Inspekcija pagal pateiktus pareiškėjo apskaitos dokumentus nustatė, kad ūkininko ūkyje išaugintą produkciją pareiškėjas 2008 metais pardavė už 184146,12 Lt, tačiau faktiškai gavo 141632,50 Lt pajamų. Pareiškėjas pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje GPM305 už 2008 metus ūkininko veiklos pajamas nepagrįstai sumažino ir deklaravo 82926,04 Lt. Taip pat, vykdydamas individualią veiklą, pareiškėjas 2008 metais pardavė žemės ūkio produkcijos už 1001908,6 Lt, tačiau faktiškai gavo 903439 Lt pajamų. Pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje GPM305 už 2008 metus pareiškėjas nepagrįstai padidino individualios veiklos pajamas ir nurodė 1059502,56 Lt. Be to, šioms pajamoms uždirbti jis nepagrįstai padidino leidžiamų atskaitymų sumą ir deklaravo 1085449,20 Lt individualios veiklos išlaidų. Norėdamas tam tikras išlaidas priskirti leidžiamiems atskaitymams pareiškėjas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas privalėjo vykdyti ūkinių operacijų ir įvykių buhalterinę apskaitą ir atitinkamai saugoti dokumentus ir apskaitos registrus. Individualios veiklos leidžiamų atskaitymų žurnale už 2008 metus pareiškėjas apskaitė 162451,09 Lt kitų laikotarpių išlaidų, 56837,76 Lt ūkininko patirtų išlaidų, 920257,76 Lt individualios veiklos leidžiamų atskaitymų. Inspekcija, įvertinusi jo faktiškai iš individualios veiklos gautas pajamas, nustatė, kad individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams 920257,76 Lt jis nepagrįstai priskyrė 19433 Lt (12182 Lt morkų savikainą + 2051 Lt bulvių savikainą + 5200 Lt transporto išlaidas) būsimųjų laikotarpių atskaitymus už neapmokėtą parduotų daržovių dalį. Taip pat pareiškėjas du kartus apskaitė tas pačias išlaidas už transportą 34528 Lt sumai (20716,80 Lt ord. Nr. 136; 13811,20 Lt ord. Nr. 137).

18Anot atsakovo, Inspekcija, įvertinusi pareiškėjo gautas individualios veiklos ir iš ūkininko veiklos gautas pajamas, nustatė, kad 903439 Lt individualios veiklos pajamos sudarė 85 procentus, o 141633 Lt iš ūkininko veiklos gautas pajamos sudarė 15 procentų visų gautų pajamų. Leidžiami atskaitymai pagal GPMĮ 18 straipsnio 5 dalį įstatymo nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas, jeigu gyventojas verčiasi kelių skirtingų rūšių individualia veikla. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas patyrė bendro pobūdžio netiesioginių, kuro ir remonto išlaidų, darbo užmokesčio sąnaudų, kurios patirtos uždirbant tiek individualios veiklos, tiek ir iš ūkininko veiklos pajamas, tačiau šių išlaidų nepaskirstė, t. y. priskyrė arba prie individualios, arba prie ūkininko veiklos, Inspekcija aukščiau nurodytų išlaidų 85 procentų dalį priskyrė individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams, ir ūkininko veiklos išlaidoms priskyrė 15 procentų. Prie pareiškėjo individualios veiklos leidžiamų atskaitymų priskirta 284,43 Lt išlaidų už telefoninius pokalbius ir 2635,87 Lt sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Leidžiamais atskaitymais nepripažintos 3471,38 Lt išlaidos už kurą ir remontą transporto priemonių, kurių naudojimas veikloje nebuvo deklaruotas. Pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 303, 12.1 punktą individualios veiklos ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, jeigu ilgalaikis materialusis turtas buvo deklaruotas kaip individualios veiklos turtas, atsižvelgiant į to turto faktinį naudojimą individualioje veikloje per mokestinį laikotarpį. Mokesčių administratorius konkrečius pajamų iš ūkininko veiklos ir iš individualios veiklos dydžius (procentinius) bei patirtų bendrųjų išlaidų (patirtų tiek gaunant pajamas iš ūkininko veiklos, tiek iš individualios veiklos) dydžius nustatė (atlikęs perskaičiavimus) pagal pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus. Leidžiamiems atskaitymams priskirti mokestiniu laikotarpiu faktiškai patirtus natūralios netekties nuostolius, apskaičiuojant gyventojo individualios veiklos pajamas, už 2008 metus (ginčo tikrintinas laikotarpis) nebuvo leista.

19Atsakovas pažymėjo ir tai, kad Finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 303 20 punkto redakcija, leidžianti leidžiamiems atskaitymams priskirti faktiškai patirtus natūralios netekties nuostolius, apskaičiuojant individualios veiklos pajamas, įsigaliojo tik nuo 2009 m. liepos 17 d. (2009 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1K-218 redakcija). Pareiškėjo mokesčių bazė buvo nustatyta remiantis paties pareiškėjo mokesčių administratoriui patikrinimo metu pateiktais pirminiais dokumentais, PVM ir pajamų mokesčio deklaracijomis, prekių tiekimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ataskaitomis, trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis. Mokesčių administratorius, remdamasis pareiškėjo patikrinimo metu surinktais duomenimis ir pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais, nurodė, kokio dydžio pareiškėjo pajamos (tiek neapmokestinamos iš ūkininko veiklos, tiek individualios veiklos) bei patirtų išlaidų sumos tikrintinu laikotarpiu nesutampa su pareiškėjo deklaruotais duomenimis. Mokesčių administratorius vertino duomenis, kad pareiškėjas gabeno prekes (daržoves) iš Europos Bendrijų teritorijos (į Rusiją), tiekė jas Lietuvos subjektams (taip pat ir UAB „Litagros grūdai“ bei N. G.), o su lengvųjų automobilių (( - ) ( - )) eksploatacija susijusių prekių ir paslaugų pirkimo PVM mokesčių administratorius perskaičiavo, vadovaudamasis PVMĮ 61 straipsniu ir 2004 m. balandžio 8 d. Finansų ministro įsakymu Nr. 1K-112 (su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM maksimali dalis, kuri gali būti traukiama į PVM atskaitą, yra 50 procentų). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, todėl, darytina išvada, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti, jog Inspekcija neteisingai jį apmokestino. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį tyrimą, privalėjo pasiūlyti ištaisyti tyrimo metu nustatytus trūkumus ir prieštaravimus, yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo mokestinį tyrimą, įtarė, kad pareiškėjas padarė mokesčių įstatymų pažeidimus, t. y. neteisėtai padidino individualios veiklos pajamas ir leidžiamus atskaitymus, taip pat neteisėtai padidino PVM atskaitą ir tokiu būdu neteisėtai sumažino į biudžetą mokėtinus mokesčius. Tokie mokesčių administratoriaus įtarimai pasitvirtino mokestinio patikrinimo metu. Mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje nurodyti įtarimai buvo susiję ne su trūkumais ar prieštaravimais, atsiradusiais dėl padarytos klaidos, o su mokesčių įstatymų pažeidimais. Taigi pareiškėjo padaryti mokesčio įstatymo pažeidimai nėra tolygūs MAĮ 136 straipsnyje įvardintiems prieštaravimams ir trūkumams, todėl mokesčių administratorius po mokestinio tyrimo neturėjo pareiškėjui įteikti rašytinio siūlymo ištaisyti klaidas. Pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas vykdant mokesčių administratoriaus 2010 m. vasario 25 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-42, su kuriuo mokėtojas buvo supažindintas, ką liudija paties pareiškėjo parašas. Byloje esantis 2010 m. vasario 25 d. pavedimas tikrinti Nr. 35-42 yra įformintas VMI prie FM viršininko 2005 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. VA-3 (VMI prie FM 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. VA-44 redakcija) patvirtinta forma FR0773 bei laikantis šios formų reikalavimų, atitinka MAĮ 120 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl pareiškėjo argumentai, kad nėra nuorodų į kitus teisės aktus ir dokumentus, yra nepagrįsti.

20Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

21Atsiliepime į skundą nurodė, kad mokesčių administratorius konkrečius pajamų iš ūkininko veiklos ir iš individualios veiklos dydžius bei patirtų bendrųjų išlaidų dydžius nustatė ir atitinkamus mokesčius paskaičiavo, vadovaudamasis pareiškėjo pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais. Minėtų sprendimų pagrįstumą patvirtino ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 4 d. sprendime. Šiaulių AVMI, priimdama 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 14.4-1/10-9, atsižvelgė į 2010 m. sausio 4 d. iš M. M. gautas rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktais ir pagrįstai apskaičiavo mokėtinas į valstybės biudžetą sumas. Vertinant turimus duomenis, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimas Nr. 68-92 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. S-223(7-179/2011) yra pagrįsti ir teisėti.

22II.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

24Teismas konstatavo, jog ginčas šioje mokestinėje byloje kilo dėl pareiškėjo PVM atskaitos, GPMĮ apmokestinamųjų, neapmokestinamųjų pajamų bei patirtų išlaidų paskirstymo. Pažymėjo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo mokesčių bazė nustatyta remiantys jo paties mokesčių administratoriui patikrinimo metu pateiktais pirminiais dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, ūkininko ūkio ir individualios veiklos apskaitos žurnalais, sutartimis, krovinio gabenimo dokumentais, PVM apskaitos žiniaraščiais ir pan.), PVM ir pajamų mokesčio deklaracijomis, prekių tiekimo į kitas Europos sąjungos valstybes nares ataskaitomis, trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis. Įvertinęs byloje surinktus dokumentus ir vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas į PVM atskaitą su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM galėjo įtraukti tik maksimalų dydį ? 50 procentų, tuo tarpu įtraukdamas 80 ir 70 procentų nepagrįstai padidino PVM atskaitą. Taigi pareiškėjui pagrįstai perskaičiuota su lengvųjų automobilių susijusių prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM dalis. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pirktas benzinas panaudotas jo PVM apmokestinamoms prekėms ir paslaugoms teikti, pareiškėjo PVM atskaita pagrįstai sumažinta benzino pirkimo PVM sumomis. Pagal Trečiųjų asmenų pateiktų duomenų pažymą UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ už parduotas prekes pareiškėjui apmokėjo 2008 metais, todėl prievolė deklaruoti šią sumą į kitus metus nepersikėlė. Pareiškėjas 2882 Lt pajamas už parduotas morkas (1754 Lt) ir burokėlius (1128 Lt) apskaitė kaip pajamas iš individualios veiklos, t. y. iš daržovių perpardavimo (didmeninės prekybos), o ne kaip iš ūkininko veiklos, todėl speciali apmokestinamojo momento nustatymo tvarka, pagal kurią prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą žemės ūkio produkciją atsiranda, kai sumokamas atlygis už ją, nėra taikoma. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pardavimo PVM pagrįstai padidintas 519 Lt suma.

25Vertindamas GPM ir VSD įmokų apskaičiavimo teisėtumą pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 18 straipsnio 1 dalį, nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomi su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos. Leidžiami atskaitymai pagal GPMĮ 18 straipsnio 5 dalį įstatymo nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas, jeigu gyventojas verčiasi kelių skirtingų rūšių individualia veikla. Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 303, 12.1 punkte nustatyta, kad individualios veiklos ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, jeigu ilgalaikis materialusis turtas buvo deklaruotas kaip individualios veiklos turtas, atsižvelgiant į to turto faktinį naudojimą individualioje veikloje per mokestinį laikotarpį. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1991 m. gegužės 21 d. Nr. 1-1336 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 34 straipsnio 3 dalies 1 punktu, bei 2002 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos nutarimu Nr.530 patvirtintu VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 20 punktu, gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla, privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo įmokas moka bazinei pensijos daliai ir papildomai pensijos daliai Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Įmokos dydis pagrindinei pensijos daliai gauti - 50 % bazinės pensijos. Įmokos papildomai pensijos daliai gauti dydis yra 15 % nuo asmenų, vykdančių individualią veiklą, pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų (MMA). Vadovaujantis VSD įstatymo 34 straipsnio 4 dalimi gyventojas, besiverčiantis individualia veikla, VSD įmokų gali nemokėti tik tuo atveju, jeigu metinė pajamų suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų.

26Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pagal pateiktus pareiškėjo apskaitos dokumentus nustatyta, kad ūkininko ūkyje išaugintą produkciją pareiškėjas 2008 metais pardavė už 184146,12 Lt, tačiau faktiškai gavo 141632,50 Lt pajamas (patikrinimo akto 18 priedas). Pareiškėjas metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2008 metus ūkininko veiklos pajamas nepagrįstai sumažino ir deklaravo 82926,04 Lt. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą, 2008 metais pardavė žemės ūkio produkcijos už 1001908,6 Lt, tačiau faktiškai gavo 903439 Lt pajamas (patikrinimo akto 18 priedas). Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2008 metus pareiškėjas nepagrįstai padidino individualios veiklos pajamas ir nurodė 1059502,56 Lt. Be to, šioms pajamoms uždirbti pareiškėjas nepagrįstai padidino leidžiamų atskaitymų sumą ir deklaravo 1085449,20 Lt individualios veiklos išlaidas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas Individualios veiklos leidžiamų atskaitymų žurnale už 2008 metus apskaitė 162451,09 Lt kitų laikotarpių išlaidas, 56837,76 Lt ūkininko patirtas išlaidas, 920257,76 Lt individualios veiklos leidžiamus atskaitymus. Įvertinus pareiškėjo faktiškai iš individualios veiklos gautas pajamas, nustatyta, kad pareiškėjas individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams 920257,76 Lt (patikrinimo akto 19 priedas) nepagrįstai priskyrė 19433 Lt (12182 Lt morkų savikaina + 2051 Lt bulvių savikaina - 5200 Lt transporto išlaidos) būsimųjų laikotarpių atskaitymus už neapmokėtą parduotų daržovių dalį. Taip pat pareiškėjas du kartus apskaitė tas pačias išlaidas už transportą 34528 Lt sumai (20716,80 Lt ord.Nr. 136; 13811,20 Lt ord. Nr. 137). Įvertinus pareiškėjo gautas individualios veiklos ir iš ūkininko veiklos gautas pajamas, nustatyta, kad 903439 Lt individualios veiklos pajamos sudarė 85 procentus, o 141633 Lt iš ūkininko veiklos gautas pajamos sudarė 15 procentų visų gautų pajamų. Prie pareiškėjo individualios veiklos leidžiamų atskaitymų priskirtos 284,43 Lt išlaidos už telefoninius pokalbius ir 2635,87 Lt sumokėtos VSD įmokos. Leidžiamais atskaitymais nepripažintos 3471,38 Lt išlaidos už kurą ir transporto priemonių remontą, kurių naudojimas veikloje nebuvo deklaruotas. Atsakovas nurodo, kad individualios veiklos ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, jeigu ilgalaikis materialusis turtas buvo deklaruotas kaip individualios veiklos turtas, atsižvelgiant į to turto faktinį naudojimą individualioje veikioje per mokestinį laikotarpį (Finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 303 12.1 punktas).

27Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas nurodė, kad yra įregistravęs ūkį Ūkininkų registre, o individualią veiklą vykdo pagal mokesčių administratoriaus išduotą pažymą. Pareiškėjui neaišku, kuo remiantis nustatyta, kad jo gautos individualios veiklos pajamos, tuo pačiu ir išlaidos, sudaro 84 procentus. Teigė, kad pateikė du atskirus gautų pajamų ir patirtų išlaidų registrus (žurnalus), t. y. dėl vykdomos ūkininko veiklos tuo laikotarpiu pajamos nebuvo apmokestinamos) ir dėl didmeninės vaisių, uogų ir daržovių prekybos (pajamos buvo GPM objektas), jais ir privalėjo vadovautis mokesčių administratorius. Pareiškėjo nuomone, nurodytais pagrindais yra naikintinas jam apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos. Pareiškėjui neaišku, kodėl mokesčių administratorius nutyli, jog leidžiami atskaitymai buvo tikslinami, nes ūkyje išauginta produkcija buvo parduodama Rusijos pirkėjams, taip pat nutylima, kad ūkininko ūkyje išauginta produkcija (grūdai) buvo parduodami Lietuvos įmonei UAB „Litagros grūdai“, bulvės - Lietuvos subjektui N. G.. Taip pat teigė, kad mokesčių administratorius neįvertino patirtų natūralios netekties nuostolių. Neaišku, kuo remdamasis mokesčių administratorius vienus leidžiamus atskaitymus pripažino, kitų nepripažino. Nurodė, kad nepagrįstai apskaičiavus GPM, nepagrįstai apskaičiuotos ir VSD įmokos. Pareiškėjo teigimu, Finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 303 20 punkto redakcija, leidžianti leidžiamiems atskaitymams priskirti faktiškai patirtus natūralios netekties nuostolius, apskaičiuojant individualios veiklos pajamas, įsigaliojo tik nuo 2009 m. liepos 17 d. (2009 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1K-218 redakcija), taigi apskaičiuojant gyventojo individualios veiklos pajamas, už 2008 metus atsakovas pagrįstai nepriskyrė leidžiamiems atskaitymams mokestiniu laikotarpiu faktiškai patirtų natūralios netekties nuostolių.

28Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog kaip matyti iš bylos medžiagos, pajamų iš ūkininko veiklos ir iš individualios veiklos procentinius dydžius bei patirtų bendrųjų išlaidų (tiek iš ūkininko, tiek ir iš individualios veiklos) dydžius atsakovas nustatė atlikęs perskaičiavimus pagal pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus. Mokesčių administratorius taip pat vertino duomenis, kad pareiškėjas gabeno prekes į Rusiją, tiekė jas Lietuvos subjektams (taip pat ir UAB „Litagros grūdai“ bei N. G.). LVAT praktikoje (2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007; 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011) aiškinant MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, nurodyta, kad pagal šį straipsnį įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais leistinais faktiniais ir nekeliančiais abejonių duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius ir su juo susijusias sumas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie objektyviai paneigtų patikrinimo metu nustatytus rezultatus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas neteisingai jį apmokestino. Leidžiami atskaitymai pagal GPMĮ 18 straipsnio 3 ir 5 dalis įstatymo nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas, jeigu gyventojas verčiasi kelių skirtingų rūšių individualia veikla. Išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme bei kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Todėl teismas vertina, kad Mokestinių ginčų komisija savo sprendime pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas, norėdamas tam tikras išlaidas priskirti leidžiamiems atskaitymams, privalėjo vykdyti ūkinių operacijų ir įvykių buhalterinę apskaitą ir atitinkamai saugoti dokumentus ir apskaitos registrus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas 2008 m. sausio-gruodžio mėnesiais vykdė individualią veiklą ir jo gautos apmokestinamosios pajamos iš individualios veiklos viršijo 12 MMA 33051,65 Lt (39902,65 - 6851), vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis už 2008 m. jam pagrįstai apskaičiuota 1440 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi (2007 m. gruodžio 20 d. įst. red. Nr. X-1396, Žin., 2007, Nr. 138-5651) paskirta 50 proc. dydžio (720 Lt) VSD įmokų bauda.

29Vertindamas mokestinio patikrinimo teisėtumą pirmosios instancijos teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus, kad mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį tyrimą, privalėjo pasiūlyti ištaisyti tyrimo metu nustatytus trūkumus ir prieštaravimus. Mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje nurodyti įtarimai buvo susiję ne su trūkumais ar prieštaravimais, atsiradusiais dėl padarytos klaidos, o su mokesčių įstatymų pažeidimais. Taigi pareiškėjo padaryti mokesčio įstatymo pažeidimai nėra tapatūs MAĮ 136 straipsnyje įvardintiems prieštaravimams ir trūkumams, todėl mokesčių administratorius po mokestinio tyrimo neturėjo pareiškėjui įteikti rašytinio siūlymo ištaisyti klaidas (panašios pozicijos laikėsi ir LVAT 2008 m. kovo 15 d. nutartyje a. b. Nr. A525- 353/2008; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje a. b. Nr. A438-1583/2010). Pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas vykdant mokesčių administratoriaus 2010 m. vasario 25 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-42, su kuriuo mokėtojas buvo supažindintas pasirašytinai. 2010 m. vasario 25 d. pavedimas tikrinti Nr. 35-42 yra įformintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. VA-3 (VMI prie FM 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. VA-44 redakcija) patvirtinta forma FR0773 bei laikantis šios formų reikalavimų, atitinka MAĮ 120 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jame nėra nuorodų į kitus teisės aktus ir dokumentus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jei mokesčio administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio ir dėl to mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas yra fizinis asmuo, bendradarbiavo mokestinio patikrinimo metu, atsakovas pagrįstai pareiškėjui paskyrė minimalias 10 proc. dydžio PVM ir GPM baudas.

30Jokių esminių procesinių pažeidimų nagrinėjant mokestinę bylą pirmosios instancijos teismas nenustatė. Įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai, pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 984 Lt PVM ir 65 Lt PVM delspinigių, 98 Lt PVM baudos, 6851 Lt GPM ir 608 Lt GPM delspinigių, 685 Lt GPM baudos, 1440 Lt VSD įmokų, 720 Lt VSD įmokų baudos. Skundžiami mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra juridinio pagrindo jų naikinti ar keisti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.). Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas nurodė, jog skunde pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007) 2 straipsnio 7 dalies, tiek, kiek aiškiai nedetalizuojant teisės normų, yra suteiktos plačios galimybės mokesčių administratoriui priimti sprendimus dėl gyventojų pajamų mokesčio subjektų bei numatytas siekis gauti pajamų, o ne pačių pajamų gavimas, galimo prieštaravimo Konstitucijos 127 straipsniui, kuris numato, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai, bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju jam nekilo abejonių dėl įstatymo konstitucingumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmestinas.

31III.

32Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

331. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Pareiškėjo nuomone, jo pateiktų įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Tiek teismui, tiek šalims yra pripažįstama pareiga rūpintis proceso skatinimu siekiant kuo greičiau išnagrinėti bylą, kas šiame procese nebuvo užtikrinta.

342. Dėl papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio pareiškėjas pažymi, jog pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ginčo esmę sudaro gyventojų pajamų mokestis. Pareiškėjas akcentuoja, jog mokesčius gali nustatyti tik įstatymas, mokesčių įstatymų požiūriu fizinis asmuo kaip privatus subjektas ir to paties asmens įsteigtas ūkininko ūkis ar įregistruota individuali veikla yra atskiri, skirtingai organizuoti konkrečiai veiklai, tvarkantys atskirą buhalterinę apskaitą teisės subjektai, apmokestinami taip pat pagal skirtingas taisykles, jų sutapatinti mokesčių teisėje negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas Nr. A14-947/2004). Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiuo teiginiu įtvirtintu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo normoje, patvirtindamas (8144,00 Lt) papildomų mokesčių, kurie pareiškėjui negali būti taikytini – jeigu gyventojas vykdo kelių aiškiai skirtingų rūšių individualią veiklą, su tokios veiklos pajamų gavimu susiję leidžiami atskaitymai GPMĮ nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas. Anot pareiškėjo, akivaizdu, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas supainiojo įstatymais traktuojamas ūkininko ir individualios veiklos sąvokas ir tuo pagrindu priėmė neteisėtą sprendimą.

353. Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė jam pateiktų faktų, aplinkybių, netyrė pateiktų įrodymų, netaikė galiojančių įstatymų, spręsdamas administracinę bylą. Pareiškėjas pažymi, jog teisėtumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai griežtai laikytųsi teisės normų reikalavimų ir veiktų neperžengdami kompetencijos ribų. Viešojo administravimo subjektams, priešingai nei privatiems asmenims, jų veikloje taikoma taisyklė – jiems leidžiama tik tai, kas numatyta įstatyme. Teisėtumo principas taip pat būtų pažeidžiamas jei viešojo administravimo subjektai bandytų „išplėsti“ savo kompetencijos ribas ydingai aiškindami įgaliojimus jiems suteikiančių teisės aktų nuostatas. Anot pareiškėjo, šiuo atveju visiškai netaikytina įstatymo norma kurią taikė Vilniaus apygardos administracinis teismas ir VMI, kai gyventojas vykdo kelių, aiškiai skirtingų rūšių individualią veiklą, faktiškai patirtas kiekvienai iš veiklos rūšių išlaidas, atima atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas. Pareiškėjo teigimu, gyventojas, turintis visoms vykdomoms veiklos rūšims vieną išlaidoms pagrįsti dokumentą, išlaidas tarp veiklos rūšių pats paskirsto pagal faktines išlaidas arba proporcingai pajamoms iš individualios veiklos rūšių ir įrašo į atskirus Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus.

36Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą.

37Atsiliepimą grindė pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, dėl galimybės pareiškėją atleisti nuo jam apskaičiuotų pridėtinės vertės mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio delspinigių papildomai nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad skaičiuojant tiek PVM, tiek ir GPM delspinigius buvo įvertintos pareiškėjo turėtos šių mokesčių permokos ir tų permokų egzistavimo laikotarpiu delspinigiai pareiškėjui nebuvo skaičiuojami. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nevykdė pareigos sąžiningai mokėti mokesčius, tuo būdu pažeisdamas mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus (įtvirtintus Mokesčių administravimo įstatymo 7 ir 8 straipsniuose), delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti pagrįstai, atleisti nuo jų nėra pagrindo.

38IV.

39Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

40Teismas pažymėjo, jog kaip pagrindinį apeliacinio skundo argumentą pareiškėjas nurodė aplinkybę, kad jeigu gyventojas vykdo kelių aiškiai skirtingų rūšių individualią veiklą, tai, pareiškėjo nuomone, su tokios veiklos pajamų gavimu susiję leidžiami atskaitymai GPMĮ nustatyta tvarka turėtų būti atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas. Pareiškėjo nuomone, jo pajamos iš ūkininko ūkio veiklos bei kitos jo vykdytos individualios veiklos (didmeninės vaisių ir daržovių prekybos) pajamos ir su šių pajamų gavimu susiję leidžiami atskaitymai privalėjo būti vertinami atskirai, o ne kartu, kaip faktiškai padarė mokesčių administratorius.

41Konstatavo, jog tokie pareiškėjo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Išdėstė, jog iš mokestinėje byloje esančio pareiškėjo mokestinio patikrinimo akto matyti, jog vietos mokesčių administratorius, apskaičiuodamas papildomai mokėtinas gyventojų pajamų mokesčio sumas atskirai vertino tiek pajamas gautas iš individualios veiklos, įregistruotos nuo 2006 m. sausio 27 d. (vaisių, uogų ir daržovių didmeninės prekybos), tiek ir iš ūkininko vykdomos veiklos (ūkininko ūkis buvo registruotas nuo 2005 m. gegužės 30 d.), taip pat atskirai įvertino šios veiklos rūšims tenkančius leidžiamus atskaitymus (mok. byla, b. l. 71-91). Pagal pateiktus pareiškėjo apskaitos dokumentus byloje nustatyta, kad ūkininko ūkyje išaugintą produkciją pareiškėjas 2008 metais pardavė už 184146,12 Lt, tačiau faktiškai gavo 141632,50 Lt pajamų (mokestinio patikrinimo akto 18 priedas). Pareiškėjas pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje GPM305 už 2008 metus ūkininko veiklos pajamas nepagrįstai sumažino ir deklaravo 82926,04 Lt. Taip pat vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą, 2008 metais pardavė žemės ūkio produkcijos už 1001908,6 Lt, tačiau faktiškai gavo 903439 Lt pajamų (patikrinimo akto 18 priedas). Pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje GPM305 už 2008 metus pareiškėjas nepagrįstai padidino individualios veiklos pajamas ir nurodė 1059502,56 Lt. Be to, mokestinio patikrinimo akte buvo nustatyta, jog šioms pajamoms uždirbti pareiškėjas nepagrįstai padidino leidžiamų atskaitymų sumą ir deklaravo 1085449,20 Lt individualios veiklos išlaidų.

42Pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta ir tai, jog pareiškėjas individualios veiklos leidžiamų atskaitymų žurnale už 2008 metus apskaitė 162451,09 Lt kitų laikotarpių išlaidų, 56837,76 Lt ūkininko patirtų išlaidų, 920257,76 Lt individualios veiklos leidžiamų atskaitymų. Be to, pareiškėjas individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams 920257,76 Lt (patikrinimo akto 19 priedas) nepagrįstai priskyrė 19433 Lt (12182 Lt morkų savikainą + 2051 Lt bulvių savikainą + 5200 Lt transporto išlaidas) būsimųjų laikotarpių atskaitymus už neapmokėtą parduotų daržovių dalį, taip pat pareiškėjas du kartus apskaitė tas pačias išlaidas už transportą 34528 Lt sumai (20716,80 Lt ord. Nr. 136; 13811,20 Lt ord. Nr. 137). Mokestinio patikrinimo metu Inspekcija, įvertinusi pareiškėjo gautas individualios veiklos ir iš ūkininko veiklos gautas pajamas, nustatė, kad 903439 Lt dydžio individualios veiklos pajamos sudarė 85 procentus, o 141633 Lt dydžio iš ūkininko veiklos gautas pajamos sudarė 15 procentų visų gautų pajamų. Inspekcija konkrečius pajamų iš ūkininko veiklos ir iš individualios veiklos dydžius (procentinius) bei patirtų bendrųjų išlaidų (patirtų tiek gaunant pajamas iš ūkininko veiklos, tiek – iš individualios veiklos) dydžius, atlikęs perskaičiavimus, nustatė būtent pagal paties pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus (mok. byla, b. l. 86-87). Teisėjų kolegijos nuomone, toks pareiškėjo vykdytos individualios veiklos rūšims tenkančių leidžiamų atskaitymų apskaičiavimo principas visiškai atitinka GPMĮ (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios numato, kad jeigu gyventojas verčiasi kelių skirtingų rūšių individualia veikla, su tokios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu susiję leidžiami atskaitymai šio įstatymo nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas. Vadovaudamasis šia GPMĮ nuostata, mokesčių administratorius konstatavęs, jog pareiškėjas inter alia patyrė bendro pobūdžio netiesioginių, kuro ir remonto išlaidų, darbo užmokesčio sąnaudų, kurios patirtos uždirbant tiek individualios veiklos, tiek ir iš ūkininko veiklos pajamas, aukščiau nurodytų išlaidų 85 procentų dalį teisėtai ir pagrįstai priskyrė individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams, o ūkininko veiklos išlaidoms priskyrė 15 procentų išlaidų dalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, kad mokesčių administratoriaus atlikti aritmetiniai pareiškėjo vykdytos individualios veiklos rūšims tenkančių pajamų bei joms priskirtinų leidžiamų atskaitymų sumų apskaičiavimai buvo neteisingi.

43Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su jam apskaičiuotu PVM ir su juo susijusiomis sumomis, tačiau nesutikimo argumentus iš esmės grindžia tik vieninteliu epizodu dėl galimai netinkamo UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje išskirtų PVM sumų deklaravimo. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos PVM įstatymo 14 straipsnio 9 dalies nuostatos (PVM mokėtojas, tiekiantis žemės ūkio produkciją, kurios tiekimas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi būti įforminamas žemės ūkio produkcijos pirkėjo išrašoma PVM sąskaita-faktūra, turi teisę pasirinkti specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką, pagal kurią prievolė apskaičiuoti PVM už jo tiekiamą žemės ūkio produkciją atsiranda, kai sumokamas atlygis už ją), t. y., pareiškėjo nuomone, jo prievolė apskaičiuoti PVM pagal UAB „Kėdainių konservų fabrikas“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą turėjo būti konstatuota tik kai ši sąskaita buvo apmokėta. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamo mokestinio patikrinimo metu buvo tikrinamas pareiškėjo PVM mokesčio apskaičiavimo teisėtumas ir pagrįstumas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., o minėta sąskaita taip pat buvo apmokėta būtent 2008 m. (mok. byla, b. l. 94-95), todėl tikslus jos apmokėjimo momentas neturi įtakos teisingam pareiškėjo PVM prievolių už 2008 m. apskaičiavimui. Be to, nors pareiškėjas nurodo, jog mokesčių administratorius apskaičiuodamas PVM mokesčio delspinigius neatsižvelgė į jo turėtas PVM mokesčio permokas, tačiau šis pareiškėjo argumentas taip pat yra vertintinas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi iš mokestinio patikrinimo akto 17 priedo matyti, jog skaičiuojant PVM delspinigius buvo įvertintos pareiškėjo turėtos šių mokesčių permokos ir tų permokų egzistavimo laikotarpiu delspinigiai pareiškėjui nebuvo skaičiuojami (mok. byla, b. l. 134).

44V.

45Pareiškėjas 2013 m. vasario 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (b. l. 154 – 155), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2565/2012.

46Prašyme nurodo, jog remiantis iki 2008 m. gruodžio 31 d. galiojusia Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) redakcija ūkininko neapmokestinamoms pajamoms yra priskiriamos pajamos, gautos už realizuotą žemės ūkio produkciją, užaugintą, taip pat užaugintą ir perdirbtą gyventojo nuosavybes teise turimoje, išsinuomotoje ar Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gyventojui suteiktoje žemėje. Cituoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo nuostatas ir tikina, jog jo, kaip ūkininko pajamos, už 2008 m. mokestinį laikotarpį, apskritai nebuvo GPMĮ objektas. Taip pat nurodo manąs, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis yra be motyvų, nes joje neatsakyta į jo keltus argumentus, remiamasi tik stipresniosios proceso šalies, t. y. mokesčių administratoriaus paaiškinimais. Priduria, jog nesutinka su principine pozicija byloje bendras išlaidas procentiškai paskirstyti jo iš individualios veiklos gautoms pajamoms (85 proc.), bei jo iš ūkininko veiklos gautoms pajamoms (15 proc.).

47Teisėjų kolegija

konstatuoja:

48VI.

49Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

50Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).

51Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje S. H. v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko v. Rusija (bylos Nr. 38368/04), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). Taigi, visais atvejais analizuojant klausimą dėl proceso atnaujinimo turi būti atsižvelgiama į bendruosius principus, tokius kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).

52ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

53Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai yra numatyti ABTĮ 156 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad: prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (1 dalis), o prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį (3 dalis).

54Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2565/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo priimtas bei įsiteisėjo 2012 m. lapkričio 8 d., o pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą padavė 2013 m. vasario 8 d. (pagal gavimo teisme datą), taigi nepraleidęs bendrojo trijų mėnesių termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

55Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą suprastina, jog procesą atnaujinti jis prašo, remdamasis tuo, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas byloje bei nutartis yra be motyvų. Pareiškėjas rezoliucinėje savo prašymo dalyje taip pat yra įrašęs ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindą, įtvirtinantį galimybę atnaujinti procesą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tačiau šio proceso atnaujinimo pagrindo jis visiškai nedetalizuoja, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jo nepasisakys.

56ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu nustatoma, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

57Kartu kolegija pažymi, kad šio punkto taikymas yra sietinas su tokio pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pridurtina, jog pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

58Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

59Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nuomone, esminis materialinės teisės normos taikymo pažeidimas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pasireiškė tuo, jog jo už 2008 metų mokestinį laikotarpį gautos ūkininko pajamos tuo metu apskritai nebuvo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 31 d.) objektas. Tam pagrįsti pareiškėjas, be kita ko, remiasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo Nr. IX-987 2 straipsniu, apibrėžiančiu žemės ūkio produktus. Pareiškėjas taip pat nesutinka su principiniu sąnaudų paskirstymų byloje pagal jo vykdytą individualią veiklą (85 proc.) ir ūkininko veiklą (15 proc.).

60Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 33 dalis pajamas iš žemės ūkio veiklos apibrėžė kaip žemės ūkio veiklos subjektų pajamos iš žemės ūkio veiklos, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme, taip pat pajamos, gautos realizuojant iš savo ūkio žemės ūkio produktų pagamintus maisto produktus. Šio įstatymo 17 straipsnio 23 dalis savo ruožtu įtvirtino, jog neapmokestinamoms pajamoms yra priskirtinos pajamos iš žemės ūkio veiklos <...>.

61Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjas įtikinamai nepagrindė savo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto prasme. Pirmiausia pasakytina, jog nors pareiškėjas ir įrodinėja, kad jo išauginta žemės ūkio produkcija nebuvo GPMĮ objektas, teisėjų kolegija, nemano, kad ši aplinkybė kokiu nors būdu suponuoja esminio materialinio teisės normos pažeidimo padarymą byloje. Tokia išvada darytina todėl, kad patikrinus bylos duomenis matyti, jog mokesčių administratorius žemės ūkio produkcijos, gautos pareiškėjui vykdant žemės ūkio veiklą, ir neapmokestino. Priešingai – tai, kad ūkininko veikla buvo priskiriama neapmokestinamai veiklai neneigė ir mokesčio administratorius. Peržiūrėjus bylos duomenis akivaizdu, kad papildomas 6851 Lt GPM ir su juo susijusios sumos pareiškėjui buvo paskaičiuotas už iš individualios veiklos gautas pajamas, dėl kurios apmokestinimo, priešingai nei dėl apmokestinimo pajamų, gautų iš žemės ūkio veiklos, teisėtumo teisėjų kolegijai nekyla abejonių.

62Tuo tarpu pareiškėjo vykdyta individuali veikla ir ūkininko veikla mokestinėje byloje buvo išskaidyta ir analizuojama skyrium ne tam, kad, kaip klaidingai nurodo pareiškėjas, būtų apmokestinta GPMĮ objektu iki 2008 m. gruodžio 31 d. nebuvusi žemės ūkio produkcija, bet tam, kad būtų tinkamai iš naujo perskirstytos mokesčio mokėtojo bendrojo pobūdžio išlaidos, nustačius, kad pareiškėjas neproporcingai daug išlaidų priskyrė apmokestinamoms individualios veiklos pajamoms uždirbti ir deklaravo nuostolį, tuo pačiu neapmokestinamai ūkininko veiklai priskirdamas neproporcingai daug pelno.

63Minėtasis pareiškėjo patirtų išlaidų perskirstymas, bendro pobūdžio pareiškėjo patirtas išlaidas paskirstant į 85 proc. dalį, priskirtiną individualios veiklos pajamoms ir į 15 proc. dalį, priskirtiną ūkininko veiklai, visiškai atitiko GPMĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatą, numatančią, kad jeigu gyventojas verčiasi kelių skirtingų rūšių individualia veikla, su tokios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu susiję leidžiami atskaitymai šio įstatymo nustatyta tvarka atimami atskirai pagal kiekvienos individualios veiklos rūšies pajamas, dėl ko teisėjų kolegijai abejonių nekyla. Be to, pareiškėjas minėtąjį nesutikimą su išlaidų perskirstymu jau buvo iš esmės išreiškęs bylinėjimosi metu, todėl atsižvelgiant į proceso atnaujinimo instituto paskirtį (jis neturi būti naudojamas pasibylinėti dar kartą) plačiau pastaruoju aspektu nepasisakytina.

64ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas taip pat įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

65Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas minėtąjį proceso atnaujinimo pagrindą, yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. P525-194/2009, P444-180/2010, P525-100/2011 ir kt.). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, 106 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain).

66Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą šiuo aspektu grindžia nurodydamas, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis yra visiškai be motyvų, joje nėra atsakyta nė į vieną jo pateiktą argumentą, o išskirtinai remiamasi vien stipresniosios mokestinio ginčo pusės argumentais.

67Teisėjų kolegija su tokiais jo argumentais nesutinka. Priešingai – iš minėtosios nutarties turinio akivaizdu, kad teismas aptarė pareiškėjo motyvus bei juos įvertino kaip nepagrįstus, tokiu būdu išpildydamas bendrąją pareigą motyvuoti priimamus sprendimus. Teismas taip pat apžvelgė mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, remiantis kuriais konkrečioje byloje buvo atlikti mokestiniai perskirstymai bei pažymėjo, jog mokesčių mokėtojas savo ruožtu nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog mokesčių administratoriaus atlikti paskaičiavimai buvo neteisingi. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjo motyvai, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo išimtinai remiamasi mokesčių administratoriaus argumentais, ignoruojant jo teismui išdėstytas aplinkybes.

68Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog teismo sprendimas buvo priimtas be motyvų. Todėl pagrindo šioje byloje atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra.

69Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A438-2565/2012 neatnaujintinas.

70Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

71Pareiškėjo M. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

72Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje A438-2565/2012 pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

73Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į... 5. 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2011 m. spalio 4 d.... 6. 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų... 7. 3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir... 8. 4) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. vasario 28... 9. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiami sprendimai priimti... 10. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies... 11. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjas prašė panaikinti... 12. Dėl PVM mokesčio pareiškėjas paaiškino, kad patikrinimo akte neteisingai... 13. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos su... 14. Atsiliepime į skundą nurodė ir teismo posėdyje atsakovo atstovė... 15. Atsakovas pažymėjo, jog skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisingi,... 16. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas nepagrįstai į sąnaudas įtraukė... 17. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog Inspekcija patikrinimo metu,... 18. Anot atsakovo, Inspekcija, įvertinusi pareiškėjo gautas individualios... 19. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad Finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d.... 20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių... 21. Atsiliepime į skundą nurodė, kad mokesčių administratorius konkrečius... 22. II.... 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu... 24. Teismas konstatavo, jog ginčas šioje mokestinėje byloje kilo dėl... 25. Vertindamas GPM ir VSD įmokų apskaičiavimo teisėtumą pirmosios instancijos... 26. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pagal pateiktus pareiškėjo... 27. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas nurodė, kad... 28. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog kaip matyti iš bylos medžiagos,... 29. Vertindamas mokestinio patikrinimo teisėtumą pirmosios instancijos teismas... 30. Jokių esminių procesinių pažeidimų nagrinėjant mokestinę bylą pirmosios... 31. III.... 32. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo... 33. 1. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos... 34. 2. Dėl papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio pareiškėjas... 35. 3. Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė jam... 36. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą... 37. Atsiliepimą grindė pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei... 38. IV.... 39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi... 40. Teismas pažymėjo, jog kaip pagrindinį apeliacinio skundo argumentą... 41. Konstatavo, jog tokie pareiškėjo argumentai yra visiškai nepagrįsti.... 42. Pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta ir tai, jog... 43. Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su jam... 44. V.... 45. Pareiškėjas 2013 m. vasario 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam... 46. Prašyme nurodo, jog remiantis iki 2008 m. gruodžio 31 d. galiojusia... 47. Teisėjų kolegija... 48. VI.... 49. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.... 50. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė... 51. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog proceso atnaujinimas yra galimas tik... 52. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu... 53. Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai yra numatyti ABTĮ 156... 54. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas... 55. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą suprastina, jog procesą... 56. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas administracinėje... 57. Kartu kolegija pažymi, kad šio punkto taikymas yra sietinas su tokio... 58. Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo... 59. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nuomone, esminis materialinės teisės normos... 60. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2008 m.... 61. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo išdėstytus argumentus,... 62. Tuo tarpu pareiškėjo vykdyta individuali veikla ir ūkininko veikla... 63. Minėtasis pareiškėjo patirtų išlaidų perskirstymas, bendro pobūdžio... 64. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas taip pat įtvirtinta, jog procesas gali... 65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas minėtąjį proceso... 66. Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą šiuo aspektu grindžia... 67. Teisėjų kolegija su tokiais jo argumentais nesutinka. Priešingai – iš... 68. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog... 69. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo... 70. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 71. Pareiškėjo M. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.... 72. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje A438-2565/2012 pagal... 73. Nutartis neskundžiama....