Byla 2A-240-370/2015

Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo SIA „L-T OIL“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 290 pagal ieškovo UAB „Ina trade“ ieškinį atsakovui SIA „L-T OIL“ dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Vilniaus komercinio arbitražo teisme pareikštame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 388 642,65 JAV dolerių sumą, kurios atsakovas negrąžino ieškovui, nepatiekęs prekių, 2 779,06 JAV dolerių palūkanų už atsakovo gautą ir laiku negrąžintą avanso sumą, 9 proc. metinių palūkanų už atsakovo gautą ir laikų negrąžintą avanso sumą nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki visiško 388 642,65 Lt JAV dolerių sumos apmokėjimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki visiško arbitražo teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu sudarė penkias sutartis (2013 m. gegužės 27 d. sutartis Nr. 1-27-05/13 INTRD-LTO, 2013 m. birželio 14 d. sutartis Nr. 1-14-06/13 INTRD-LTO, 2013 m. birželio 21 d. sutartis Nr. 1-21-06/13 INTRD-LTO, 2013 m. liepos 3 d. sutartis Nr. 01-03-07/13 INTRD-LTO ir 2013 m. liepos 31 d. sutartis Nr. 01-31-07/13 INTRD-LTO, toliau – Sutartis Nr. 1, Sutartis Nr. 2, Sutartis Nr. 3, Sutartis Nr. 4 ir Sutartis Nr. 5), remiantis kuriomis atsakovas tiekė ieškovui dyzelinį kurą. Ieškovo teigimu, Sutartis Nr. 5 atsakovo nebuvo neįvykdyta, kadangi atsakovas nepristatė ieškovui kuro už 388 642,65 JAV dolerių. Ieškovas pažymėjo, kad šios sutarties 10.2 punktu šalys susitarė, jog visi ginčai ir nesutarimai, susiję su sutarties vykdymu, turi būti sprendžiami Vilniaus komercinio arbitražo teisme.

5II. Arbitražo teismo sprendimo esmė

6Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nusprendė: 1) pripažinti arbitražo teismo jurisdikciją spręsti šį ginčą; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo nesumokėtą avansą, kuris sudaro 388 642,65 Lt JAV dolerių sumą, palūkanas už negrąžintą avanso sumą, kurios sudaro 1 916,59 JAV dolerių sumą, 6 proc. metinių procesinių palūkanų, arbitražo rinkliavas ir išlaidas už teisines paslaugas; 3) atmesti kitus šalių prašymus ir reikalavimus.

7Spręsdamas dėl savo kompetencijos nagrinėti šalių ginčą arbitražo teismas nurodė, kad, visų pirma, šalių 2013 m. rugsėjo 27 d. sutarties Nr. 27-09-2013 INTRD-LTO (toliau – Sutartis Nr. 6) sudarymo faktas nėra nagrinėjimo objektas šioje byloje. Antra, arbitražo teismo nuomone, jo jurisdikcijos nustatymo tikslais tikslinga nagrinėti šalių komercinius santykius kompleksiškai. Šalys sudarė penkias sutartis, kuriose yra vienas ir tas pats arbitražinis aptarimas (sutarčių 10.2 punktas), t. y. šalių buvo numatytas vienas ir tas pats ginčų sprendimo būdas kiekvienoje iš penkių sutarčių. Be to, Sutarties Nr. 6 tekstas apima identišką arbitražinį aptarimą. Kita vertus, atsakovas neginčija arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti bylą remiantis Sutartimis Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5, taip pat Sutartimi Nr. 6, jeigu arbitražo teismas pripažins, kad ji buvo sudaryta. Todėl, arbitražo teismo nuomone, šalys išreiškė ketinimus nagrinėti savo ginčus arbitraže taip, kaip nurodyta arbitražiniame aptarime. Kadangi ieškovas savo ieškinį grindžia tuo, kad atsakovas nevykdo Sutarties Nr. 5, o arbitražinis aptarimas nurodo, jog arbitraže nagrinėjami „visi ginčai ir nesutarimai, kurie gali iškilti ryšium su Kontrakto įgyvendinimu [...]“, arbitražo teismas negali daryti išvados, kad šis ginčas iškilo ne dėl Sutarties Nr. 5 įgyvendinimo. Taigi arbitražo teismas pripažino savo kompetenciją nagrinėti šią bylą.

8Arbitražo teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl avanso sumos, t. y. 388 654,65 JAV dolerių, buhalteriniai skaičiavimai sutampa su mokėjimo balansais, o skiriasi juridinė interpretacija dėl šalių teisių ir įsipareigojimų dėl šio balanso. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, arbitražo teismas padarė išvadą, kad nei viena iš šalių neįrodė, kokiu pagrindu ieškovas atliko mokėjimus, kurių balansas yra ginčo objektas, o atitinkamų bankinių dokumentų tekstas neleidžia nustatyti tokių aplinkybių. 2013 m. spalio 3 d. bankiniame pavedinime 300 000 JAV dolerių sumai nurodyta, kad mokėjimo tikslas – „išankstinis apmokėjimas“, panaši situacija ir su 2013 m. rugsėjo 27 d. mokėjimo dalimi (susijusia su 208 673,78 JAV dolerių) bendrai 1 200 000 JAV dolerių sumai. Pagal tarp šalių susiklosčiusią pratiką ieškovas bankiniuose mokėjimuose paprastai nurodydavo apmokamų sąskaitų identifikavimo duomenis, todėl arbitražo teismas padarė išvadą, kad (a) pirminis šių mokėjimų tikslas buvo kitas nei konkrečių sąskaitų už prekių pristatymą apmokėjimas; (b) šalys turėjo omenyje tai, jog šis avansas gali būti naudojamas bet kokių ieškovo įsipareigojimų atsakovui apmokėjimui įskaitymu, tai iš dalies ir buvo atlikta. Arbitražo teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad atsakovas neįvykdė Sutarties Nr. 5, nes nenustatyta, jog kokie nors tiekimo užsakymai atsakovo nebuvo įgyvendinti, todėl nėra pagrindo atsakovui taikyti sutartinę atsakomybę. Kita vertus, arbitražo teismo nuomone, atsiskaitymų tarp šalių balansas teisiškai turi būti kvalifikuojamas kaip atsakovo skola ieškovui ir, nesant priešpriešinio sutarties įgyvendinimo arba kitų priežasčių, turi būti išmokama pagal pareikalavimą. Atsakovas nepateikė priešpriešinių reikalavimų arba pretenzijų ieškovui, nenurodė kitų pagrindų arba priežasčių, kurios pateisintų vėlavimą ir šios skolos neišmokėjimą ieškovui. Arbitražo teismas pažymėjo, kad, kaip jau buvo nurodyta, Sutarties Nr. 6 sudarymo faktas ir jos galimos vykdymo arba pažeidimo teisinės pasekmės, nėra nagrinėjimo objektas šiame arbitražo teisme. Nepaisant to, ši aplinkybė neatima iš šalių teisės įstatymų nustatyta tvarka ginti savo pažeistas teises. Kita vertus, siekiant nustatyti arbitražo teismo jurisdikciją, ryšys tarp nurodytos skolos ir šalių sutartinių komercinių santykių, arbitražo teismo nuomone, yra pakankamas tam, kad arbitražo teismas spręstų klausimą dėl jos grąžinimo. Įvertinęs nurodytus argumentus, arbitražo teismas padarė išvadą, kad pagal CK 6.38 ir 6.53 straipsnius minėtas avansas (388 642,65 JAV dolerių) turi būti grąžintas ieškovui.

9III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

111. Atsakovo teigimu, egzistuoja šie Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatyme (toliau – KAĮ) 50 straipsnio 3 dalyje numatyti skundžiamo arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindai: 1) atsakovui nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; 2) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui; 3) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; 4) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

122. Ieškovas pareiškė atsakovui ieškinį Sutarties Nr. 5 pagrindu, teigdamas, kad vietoj 10 000 mt dyzelinio kuro gavo tik 8 777,157 mt, todėl prašė priteisti 388 642,65 JAV dolerių sumą. Atsakovui kartu su atsiliepimu pateikus įrodymus, kad pagal Sutartį Nr. 5 ieškovui buvo patiekta 10 407,439 mt dyzelinio kuro, ieškovas savo reikalavimą ėmė grįsti kitomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. visų penkių sutarčių netinkamu vykdymu. Ieškovas nurodė, kad pagal penkias sutartis atsakovas turėjo patiekti 31 000 mt dyzelinio kuro su +/- 10 proc. kiekio paklaida, todėl tinkamu sutarčių vykdymu laikytinas ne 31 000 mt dyzelinio kuro patiekimas, o daugiau, skaičiuojant paklaidą ieškovo naudai. Atsakovas pateikė įrodymus, kad pagal penkias sutartis patiekė ieškovui 31 142,142 mt dyzelinio kuro, t. y. su paklaida ieškovo naudai, todėl atsakovas tinkamai įvykdė visas penkias sutartis. Arbitražo teismas sutiko su tokia atsakovo pozicija, nes nurodė, jog byloje nenustatyta, kad kokie nors tiekimai atsakovo būtų neįvykdyti. Tokiu būdu arbitražo teismas konstatavo, kad penkios sutartys pasibaigė tinkamu įvykdymu. Dėl šios priežasties ieškinys turėjo būti atmestas, o visi šalių ginčai, kilę po Sutarties Nr. 5 pasibaigimo, negali būti nagrinėjami arbitraže, nes šalys nėra susitarusios dėl kitų ginčų nagrinėjimo arbitraže. Arbitražo teismas sprendime nurodė, kad pagal mokėjimų balansą matyti, jog ieškovas yra sumokėjęs atsakovui 388 642,65 JAV dolerių avansą, kuris traktuotinas kaip atsakovo skola ieškovui. Tokiu būdu arbitražo teismas pakeitė ieškinio pagrindą, nes ieškinį patenkino kitu pagrindu – pagal mokėjimų balansą, nekreipdamas dėmesio, kad Sutartis Nr. 5 yra įvykdyta ir šalių sutartiniai santykiai (kaip ir šalių susitarimas dėl ginčų nagrinėjimo arbitraže) yra pasibaigę. Atsakovas, įrodęs, kad tinkamai įvykdęs visas penkias sutartis (arbitražo teismas tai pripažino), negalėjo gintis nuo arbitražo teismo sprendime nurodyto pagrindo. Arbitražo teismas neturėjo teisės išeiti už ieškinio ribų ir suformuluoti naują ieškinio pagrindą, kurio ieškovas nenurodė. Atsakovo nuomone, egzistuoja KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas pagrindas panaikinti arbitražo teismo sprendimą, nes atsakovui nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus. Atsakovui pateikus įrodymus apie tinkamą penkių sutarčių įvykdymą, arbitražo teismas sprendime nurodė kitą ieškinio pagrindą ir išsprendė šalių ginčą, kuris kilo po sutarčių įvykdymo. Dėl to buvo pažeistas sąžiningo proceso principas ir ginčas išnagrinėtas arbitraže, nesant šalių rašytinio susitarimo dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže. Ieškovas nesikreipė į arbitražą dėl avanso grąžinimo pagal bendrą mokėjimo balansą, o kreipėsi dėl Sutarties Nr. 5 tinkamo įvykdymo. Tokiu būdu arbitražo teismo sprendimas yra priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Kadangi šalių santykiai po Sutarties Nr. 5 pasibaigimo ir ginčai dėl jų negalėjo būti nagrinėjami arbitraže, egzistuoja KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatytas pagrindas panaikinti arbitražo teismo sprendimą, nes šis ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalėjo būti perduotas arbitražui, nesant rašytinio susitarimo dėl arbitražinės išlygos. Dėl avanso „permokėjimo“ ieškovas turėjo teisė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei pagal vieną sutartį nebuvo numatytas avanso mokėjimas, ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog šalys veikė ne pagal minėtas penkias sutartis. Ieškovas, matydamas, kad neįrodo atsakovo skolos pagal nurodytas penkias sutartis, pateikė atsakovo pasirašytą Sutartį Nr. 6, kuri nėra pasirašyta paties ieškovo ir kurios ieškovas nepripažįsta. Ieškovo reikalaujama 388 642,65 JAV dolerių suma buvo pervesta pagal Sutartį Nr. 6, atsakovui 2013 m. rugsėjo 27 d. išrašius avansinio apmokėjimo sąskaitą 1 000 000 JAV dolerių sumai. Šią sąskaitą pagal Sutartį Nr. 6 ieškovas iš dalies apmokėjo 2013 m. rugsėjo 27 d. ir 2013 m. spalio 3 d. pavedimais. Ieškovas sąmoningai nepasirašė Sutarties Nr. 6 ir ja negrindė savo ieškinio, nes jam žinoma, kad dėl jo įsipareigojimų neįvykdymo atsakovas patyrė didelių nuostolių (atsakovas užsakė didelius kiekius dyzelinio kuro, kad galėtų įvykdyti Sutartį Nr. 6), kurie viršija ieškovo reikalaujamą sumą, todėl šie pinigai ieškovui nebuvo grąžinti. Nustatęs faktą, kad visos penkios sutartys yra tinkamai įvykdytos, arbitražo teismas negalėjo spręsti ginčo dėl avanso grąžinimo pagal Sutartį Nr. 6. Šis ginčas galėjo būti sprendžiamas arbitraže tik pripažinus faktą, kad šalys buvo sudariusios ir Sutartį Nr. 6, tačiau arbitražo teismas sprendime nurodė, jog nesprendžia dėl šios sutarties. Tokiu atveju ieškovas turėjo keisti ieškinio pagrindą ir bylos nagrinėjimas turėjo vykti dėl prievolių, atsiradusių Sutarties Nr. 6 pagrindu, vykdymo. Arbitražo teismui išplėtus savo kompetencijos ribas, negalėjo būti pažeista atsakovo teisė gintis. Atsakovui nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl „mokėjimų balanso“, taip pat pateikti ieškovui priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Tokiu būdu buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, atsakovo teisės gintis, teisė į teisingą teismą, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai (procesinei) tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Arbitražo sprendime neteisingai nurodyta, kad atsakovas neginčijo arbitražo kompetencijos nagrinėti šį ginčą. Visų pirma, atsakovas buvo apgautas ieškovo, kuris pateikė ieškinį dėl skolos priteisimo pagal Sutartį Nr. 5. Antra, atsakovas triplike nurodė, kad ieškovo reikalavimas nenagrinėtinas arbitraže, nes po Sutarties Nr. 5 šalys nėra susitarusios dėl arbitražinės išlygos. Atsakovas dėl arbitražo kompetencijos nagrinėti šį ginčą buvo pasisakęs rašytiniuose paaiškinimuose, todėl arbitražo teismui buvo aiškiai išsakyta atsakovo pozicija šiuo klausimu. Po bylos išnagrinėjimo atsakovui tapo žinoma, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininko 2014 m. liepos 25 d. įsakymu E. R. buvo laikinai išbrauktas iš rekomenduojamų arbitrų sąrašo. Taigi šis arbitras neturėjo įgaliojimų priimti sprendimo ir arbitražo teismo sudėtis buvo neteisėta. E. R. ir kiti šią bylą nagrinėję arbitrai nuslėpė nuo atsakovo minėtą aplinkybę, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl kitų arbitrų D. B. ir G. D. objektyvumo, nes lieka nepaneigta jų galbūt neteisėto susitarimo su E. R. tikimybė. Ši aplinkybė yra pagrindas panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

13Atsiliepime į atsakovo skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

141. Dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo remiantis galimybės pasisakyti atsakovui nesuteikimu (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Atsakovas nuo pat pradžios buvo informuotas apie iškeltą bylą, paskirtus arbitrus ir dalyvavo jų skyrime, visus kitus procesinius veiksmus, dalyvavo bylos nagrinėjime, pateikė paruošiamuosius procesinius dokumentus, papildomus rašytinius paaiškinimus, kurie byloje buvo priimti ir tirti. Atsakovas skunde pats patvirtina, kad pateikė turimus įrodymus. Atsakovas pats pripažino, kad, pradėjus kelti klausimą dėl arbitražinės išlygos galiojimo, šalims buvo sudaryta galimybė pateikti rašytinius paaiškinimus šiuo klausimu ir jie buvo priimti. Atsakovui nuo pat pradžių atstovavo advokatas, atsakovas gavo šaukimą į arbitražo teismo posėdį ir jame dalyvavo, todėl nėra pagrindo teigti, kad egzistuota bent viena KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta aplinkybė panaikinti arbitražo teismo sprendimą.

152. Dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo remiantis tuo, kad išnagrinėtas ginčas nebuvo perduotas arbitražui (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Atsakovo argumentai, kad, arbitražo teismui nepasisakius dėl Sutarties Nr. 6, šis ginčas negalėjo būti nagrinėjamas arbitraže, kadangi šalys tokiu atveju nesusitarė dėl arbitražinės išlygos, yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia atsakovas, arbitražo teismas nenurodė, kad pervesta ir reikalaujama grąžinti suma buvo sumokėta pagal Sutartį Nr. 6, kadangi to identifikuoti iš bankinių duomenų nebuvo galima. Ši aplinkybė nėra reikšminga nei ginčo išsprendimui, nei arbitražo teismo kompetencijai spręsti šį ginčą. Visose penkiose šalių sudarytose sutartyse ir derintame projekte buvo analogiškos arbitražinės išlygos, t. y. tarp šalių nebuvo jokių sutartinių santykių, iš kurių kilusių ginčų jos nebūtų susitarusios spręsti arbitraže, todėl pagrįsta yra arbitražo teismo pozicija, kad konkrečios sutarties nustatymas, pagal kurią buvo atliktas mokėjimas, nėra teisiškai reikšmingas, nes visi ginčai arbitruotini. Ieškovo arbitražo teismui pateikto ieškinio dalykas – 388 642,65 JAV dolerių sumos iš atsakovo priteisimas. Byloje nustatyta, kad šalis siejo tik naftos produkcijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Byloje buvo atlikti sumokėtų sumų ir patiekto kuro kiekio skaičiavimai ir nustatyta, kad yra disproporcija 388 642,65 JAV dolerių sumai. Byloje neginčytos aplinkybės, kad atsakovas gavo 388 642,65 JAV dolerių sumą avansu už kuro pardavimą ieškovui ir kuro šiai sumai ieškovui nepristatė. Taigi nėra teisiškai reikšminga, pagal kurią iš sutarčių ieškovas pervedė šį avansą už kurą, kurio atsakovas nepristatė. Net jei visos šalių sudarytos sutartys būtų visiškai įvykdytos ir ieškovas suklydo pervesdamas minėtą avansą atsakovui, tai nekeičia reikalavimo teisinio pobūdžio ir ginčo teismingumo, nes ieškovas šią sumą permokėjo galiojusių sutartinių naftos produktų pirkimo–pardavimo santykių metu. Sutartiniuose ir ikisutartiniuose santykiuose šalys išreiškė valią dėl arbitražinės išlygos, tai patvirtina bendrą šalių poziciją dėl tarpusavio ginčų, kylančių iš sudarytų penkių sutarčių ir būsimų sutartinių naftos produktų pirkimo–pardavimo santykių, priskyrimą arbitražo teismo kompetencijai. Be to, arbitražo teismo kompetencijai nagrinėti šalių ginčą neturi įtakos tai, ar arbitražo teismas būtų patvirtinęs, kad Sutartis Nr. 6 sudaryta, kadangi ir ši sutartis įtvirtino identišką šalių suderintą valią dėl ginčų sprendimo arbitraže. Sutartis Nr. 6 atsakovo pasirašyta, o ieškovo ne. Atsakovas jos neginčija, priešingai – įrodinėja, kad ji galiojo ir ginčas kilo iš šios sutarties. Taigi, jeigu sutikti su atsakovo teiginiais, kad ieškovas prašomą priteisti avansą sumokėjo pagal Sutartį Nr. 6, šis ginčas vienareikšmiškai priskirtinas arbitražo teismo kompetencijai. Iškėlus bylą arbitražo teisme, atsakovas neginčijo arbitražinės išlygos galiojimo, o tik posėdžio metu aptakiai pradėjo kelti arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti šį ginčą klausimą. Tai negali būti pripažįstama prieštaravimu dėl arbitražinės išlygos (KAĮ 7 straipsnis, 19 straipsnio 2 dalis). Taigi nėra pagrindo naikinti arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu.

163. Dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo remiantis tuo, kad išnagrinėtas ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Atsakovas skunde nepateikė šį pagrindą pagrindžiančių argumentų ir įrodymų. Šalių kilęs ginčas atitinka komercinio ginčo apibrėžtį (KAĮ 3 straipsnio 11 dalis) ir nepatenka į KAĮ 12 straipsnyje numatytas išimtis, todėl galėjo būti perduotas nagrinėti arbitražui. Nėra pagrindo naikinti arbitražo teismo sprendimą pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punktą.

174. Dėl arbitražo teismo sprendimo panaikinimo remiantis tuo, kad arbitražo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Skunde nurodytais argumentais dėl netinkamo ieškinio tenkinimo pagrindo atsakovas siekia naujo bylos nagrinėjimo iš esmės, t. y. faktinių aplinkybių naujo teisinio vertinimo. Ieškinio faktinis pagrindas, kurį turi suformuluoti ieškovas, yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio reikalavimą, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškovo pareikšto ieškinio dalykas – atsakovo žinioje esančios 388 642,65 JAV dolerių sumos priteisimas ieškovui. Byloje nustatyta, kad ieškovas šią sumą pervedė atsakovui. Atsakovas neginčija, kad šiai sumai ieškovui naftos produktų nepristatė. Atlikti šių faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir spręsti dėl taikytinos teisės normos minėtam ieškovo reikalavimui – buvo arbitražo teismo kompetencijoje. Tuo atveju, kai teismas taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nelaikytina ieškinio pagrindo keitimu.

18Atsakovas nepagrįstai tapatina arbitro įtraukimą į arbitražo teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašą ir jo įgaliojimų nagrinėti arbitražo bylą sąvokas. Vien tai, kad po arbitražo bylos išnagrinėjimo arbitrui E. R. buvo nurodyta pateikti pasiaiškinimą pagal su šia byla nesusijusios subjekto prašymą ir šiam laikotarpiui arbitras buvo laikinai išbrauktas iš rekomenduojamų arbitrų sąrašo, nelemia nei arbitražo teismo sudėties neteisėtumo, nei viešosios tvarkos pažeidimo. Ieškovas pateikia rašytinius įrodymus, kuriuose arbitrai deklaruoja, kad apie atsakovo nurodomas aplinkybes, nagrinėjant arbitražo bylą, jiems nebuvo žinoma, o arbitražo teismas šių aplinkybių nepripažįsta arbitražo teismo sudėties neteisėtumu ar arbitrų šališkumą patvirtinančiomis aplinkybėmis. Arbitražo teismo rekomenduojamas arbitrų sąrašas nėra privalomas šalims. Jis yra rekomendacinio pobūdžio ir nereiškia į jį įtrauktų subjektų specialių išimtinių įgaliojimų nagrinėti arbitražo bylas patvirtinimo. Arbitru gali būti paskirtas bet kuris veiksnus fizinis asmuo, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Šalis turi teisę arbitru paskirti asmenį, kuris nėra įrašytas į arbitražo teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašą (Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamento 16 straipsnio 7 dalis). Taigi atsakovo minėtas įsakymas nereiškia arbitro E. R. įgaliojimų sustabdymo arbitražo bylos nagrinėjimo metu.

19IV. Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Ieškovas Vilniaus komerciniame arbitraže pareiškė atsakovui ieškinį dėl 388 642,65 JAV dolerių sumos priteisimo, ieškinyje nurodydamas, kad 2013 m. gegužės–liepos mėn. ieškovas su atsakovu sudarė penkias sutartis, remiantis kuriomis atsakovas tiekė ieškovui dyzelinį kurą, tačiau Sutartis Nr. 5 atsakovo nebuvo įvykdyta, kadangi atsakovas nepristatė ieškovui kuro už 388 642,65 JAV dolerių (b. l. 53–66). Ieškovas arbitražo teismo kompetenciją nagrinėti šį ginčą grindė Sutarties Nr. 5 10.2 punktu, jame šalys susitarė, kad visi ginčai ir nesutarimai, kurie gali kilti dėl šios sutarties vykdymo, turi būti sprendžiami Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Arbitražo teismui patenkinus ieškinį, atsakovas dėl arbitražo teismo sprendimo pateikė skundą Lietuvos apeliaciniam teismui.

21Pagal KAĮ 50 straipsnio 1 dalį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą šiame straipsnyje nustatytais pagrindais. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja šie skundžiamo arbitražo teismo panaikinimo pagrindai: 1) atsakovui nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas); 2) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punktas); 3) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punktas); 4) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas).

22Dėl KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyto arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, kai šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus

23Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmenys gali būti laikomi praradusiais teisę pateikti paaiškinimus arbitražo procese esant šiurkštiems proceso pažeidimams, pavyzdžiui, tais atvejais, kai jie nėra tinkamai informuoti apie arbitrų paskyrimą ar arbitražo teismo posėdžio datą, t. y. tokiems pažeidimams, dėl kurių asmenys apskritai netenka galimybės pateikti savo paaiškinimus arbitražo teismui. Toks siauras išimties aiškinimas grindžiamas Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimo pripažinimo ir vykdymo V straipsnio 1 dalies b punktu, iš kurio kildinama KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2014). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad atsakovas buvo informuotas apie iškeltą arbitražo bylą, paskirtus arbitrus ir dalyvavo jų paskyrime, visus kitus procesinius veiksmus, dalyvavo bylos nagrinėjime, pateikė atsiliepimą, tripliką ir papildomus rašytinius paaiškinimus, taip pat įrodymus. Arbitražo bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas nuo bylos iškėlimo naudojosi teisine advokato pagalba, gavo šaukimą į arbitražo teismo posėdį ir jame dalyvavo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad atsakovui nebuvo suteikta galimybė pateikti arbitražo teismui savo paaiškinimus. Kita vertus, atsakovas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyto arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo buvimą grindžia ne aplinkybe, jog jam apskritai nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus, o aplinkybe, kad arbitražo teismas pakeitė ieškovo nurodytą ieškinio pagrindą ir ieškinį patenkino kitu pagrindu – pagal mokėjimų balansą, nes pats arbitražo teismas konstatavo, jog nėra duomenų, kad kokie nors tiekimai atsakovo būtų neįvykdyti. Atsakovo teigimu, įrodžius, kad jis įvykdė visas penkias sutartis, atsakovas negalėjo gintis nuo skundžiamame sprendime nurodyto pagrindo. Kadangi atsakovas iš esmės analogiškus argumentus nurodo ir grįsdamas skundžiamo arbitražo sprendimo prieštaravimą Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas), teisėjų kolegija dėl jų pasisakys vėliau, o šiuo atveju, atsižvelgdama į minėtą kasacinio teismo formuojamą praktiką, kad asmenys gali būti laikomi praradusiais teisę pateikti paaiškinimus tik esant tokiems pažeidimams, dėl kurių jie apskritai netenka galimybės pateikti savo paaiškinimus, atmeta kaip nepagrįstus atsakovo skundo argumentus dėl KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyto arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo buvimo.

24Dėl KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyto arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, kai arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui

25Minėta, kad ieškovas arbitražo teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad atsakovas neįvykdė Sutarties Nr. 5, kadangi nepristatė ieškovui 1 222,843 mt kuro už 388 642,65 JAV dolerių, o arbitražo teismo kompetenciją nagrinėti šį ginčą grindė šios sutarties 10.2 punktu. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad visos penkios sutartys yra įvykdytos, o kadangi, ieškovo teigimu, įsiskolinimas susiformavo vykdant Sutartį Nr. 5, atsakovas kartu su ieškiniu pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog visas sutartas kuro kiekis pagal Sutartį Nr. 5 buvo patiektas, todėl ieškinį prašė atmesti (b. l. 67–70). Atsakovas atsiliepime nesutiko su ieškovo teiginiais, kad paskutinį 300 000 JAV dolerių mokėjimą jis atliko pagal Sutartį Nr. 5, nes, atsakovo nuomone, šis mokėjimas buvo atliktas pagal šalių suderintą, bet neįsigaliojusią Sutartį Nr. 6, kuria ieškovas ieškinio negrindžia. Ieškovas dublike nesutiko su atsakovo tvirtinimu, kad visos penkios sutartys įvykdytos, nes vykdydamas šias sutartis, įvertinant jose numatytą tiekiamo kuro kiekio paklaidą, ieškovas sumokėjo atsakovui 388 642,65 JAV doleriais daugiau, nei atsakovas patiekė kuro, be to, ieškovas akcentavo, jog visi kuro tiekimai buvo vykdomi kaip vienas ilgalaikis procesas, kurį patvirtina mokėjimų istorijos duomenys, t. y. apmokėjimas buvo vykdomas avanso forma, o ne tiesioginiu konkrečių sąskaitų faktūrų apmokėjimu ir bendras šalių atsiskaitymų balansas (388 642,65 JAV dolerių) yra ieškovo naudai (b. l. 79–82). Atsakovas triplike atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas dublike pakeitė savo poziciją ir ieškinį grindžia kitu pagrindu, t. y. atsakovo visų penkių sutarčių netinkamu vykdymu, atsižvelgiant į jose numatytą tiekiamo kuro kiekio paklaidą, ir išdėstė savo nesutikimo argumentus su šia ieškovo pozicija (b. l. 83–87). Atsakovas triplike taip pat pažymėjo, kad pagal Sutartį Nr. 5 kuras turėjo būti patiektas 2013 m. rugpjūčio mėn., tai ir buvo padaryta, todėl 2013 m. spalio mėn. ieškovui nebuvo jokio pagrindo pervesti atsakovui pinigus pagal baigtą vykdyti Sutartį Nr. 5, tai reiškia, jog ieškovas šiuos mokėjimus vykdė pagal kitus šalių susitarimus, o ne pagal minėtas penkias sutartis. Be to, atsakovas triplike pradėjo kelti klausimą dėl šio ginčo arbitruotinumo, nurodydamas, kad po Sutarties Nr. 5 šalys nėra susitarusios dėl arbitražinės išlygos. Atsakovas po 2014 m. liepos 14 d. įvykusio arbitražinio nagrinėjimo, atsižvelgdamas į arbitražo teismo įpareigojimą šalims pateikti raštu savo poziciją dėl kilusio ginčo arbitruotinumo, pateikė rašytinius paaiškinimus, juose nurodė, kad: ieškovo ieškinys, pareikštas dėl Sutartis Nr. 5 netinkamo vykdymo, yra nagrinėtinas arbitraže, tačiau turi būti atmestas, nes įrodyta, kad ši sutartis yra įvykdyta; ieškovo reikalavimas, kildinamas iš visų penkių sutarčių netinkamo vykdymo, yra nagrinėtinas arbitraže, tačiau turėtų būti atmestas, nes įrodyta, kad visos penkios sutartys yra įvykdytos; arbitražo teismui nepripažinus, kad šalys sutarė Sutartį Nr. 6, arbitražo teismas neturi kompetencijos spręsti ginčo dėl šalių santykių, susiklosčiusių nuo 2013 m. rugsėjo 27 d., nes nėra šalių susitarimo dėl ginčo perdavimo arbitražui; arbitražo teismui pripažinus, kad šalių konkliudentiniai veiksmai patvirtina Sutarties Nr. 6 sudarymą, ieškovas arbitraže turėtų pareikšti ieškinį nauju faktiniu pagrindu, kad atsakovas turėtų galimybę atskirsti ir pareikšti priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo, kuriuos patyrė ieškovui netinkamai vykdant Sutartį Nr. 6 (b. l. 98–104).

26Arbitražo teismas, spręsdamas dėl savo jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, nurodė, kad, remiantis plačiai pripažintu ir praktikuojamu tarptautiniame arbitraže kompetencijos-kompetencijos principu, arbitražo teismas turi kompetenciją nustatyti savo jurisdikciją tais atvejais, kuomet ji yra ginčijama vienos iš šalių. Šis principas įtvirtintas ir KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Taigi arbitražo teismas padarė tokias išvadas. Pirma, Sutarties Nr. 6 sudarymo faktas nėra nagrinėjimo objektas šioje byloje. Antra, arbitražo teismo nuomone, jo jurisdikcijos nustatymo tikslais tikslinga nagrinėti šalių komercinius santykius kompleksiškai. Šalys sudarė penkias sutartis, kuriose yra vienas ir tas pats arbitražinis aptarimas (sutarčių 10.2 punktas), t. y. šalių buvo numatytas vienas ir tas pats ginčų sprendimo būdas kiekvienoje iš penkių sutarčių. Be to, Sutarties Nr. 6 tekstas apima identišką arbitražinį aptarimą. Kita vertus, atsakovas neginčija arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti bylą remiantis Sutartimis Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5, taip pat Sutartimi Nr. 6, jeigu arbitražo teismas pripažins, kad ji buvo sudaryta. Todėl, arbitražo teismo nuomone, šalys išreiškė ketinimus nagrinėti savo ginčus arbitraže taip, kaip nurodyta arbitražiniame aptarime. Kadangi ieškovas savo ieškinį grindžia tuo, kad atsakovas nevykdo Sutarties Nr. 5, o arbitražinis aptarimas nurodo, jog arbitraže nagrinėjami „visi ginčai ir nesutarimai, kurie gali iškilti ryšium su Kontrakto įgyvendinimu [...]“, arbitražo teismas negali daryti išvados, kad šis ginčas kilo ne dėl Sutarties Nr. 5 įgyvendinimo. Tokiu būdu arbitražo teismas pripažino savo kompetenciją nagrinėti šią bylą.

27Teisėjų kolegija, įvertinusi arbitražo teismo padarytas išvadas dėl jo kompetencijos nagrinėti šalių ginčą, neturi pagrindo su jomis nesutikti. Atsakovas savo nesutikimą su arbitražo teismo kompetencija iš esmės grindžia tuo, kad, atsakovui pateikus įrodymus apie tinkamą visų penkių sutarčių vykdymą, arbitražo teismas išnagrinėjo šalių ginčą, kuris kilo po sutarčių įvykdymo, be to, ieškovas kreipėsi į arbitražo teismą dėl Sutarties Nr. 5 neįvykdymo, o ne dėl avanso grąžinimo pagal bendrą mokėjimų balansą. Teisėjų kolegija atkreipia atsakovo dėmesį į tai, kad arbitražo teismas priteisė ieškovo reikalautą 388 642,65 JAV dolerių sumą, konstatuodamas, jog tarp šalių nėra ginčo dėl šios avanso sumos, buhalteriniai skaičiavimai sutampa su mokėjimo balansais, nei viena iš šalių neįrodė, kokiu pagrindu ieškovas atliko mokėjimus, kurių balansas yra ginčo objektas ir atitinkamų bankinių dokumentų tekstas neleidžia nustatyti tokių aplinkybių. Arbitražo teismas atsiskaitymų tarp šalių balansą kvalifikavo kaip atsakovo skolą ieškovui. Po šios aplinkybės konstatavimo arbitražo teismas dar kartą pasisakė dėl savo kompetencijos nagrinėti šalių ginčą, nurodydamas, jog, siekiant nustatyti arbitražo teismo jurisdikciją, ryšys tarp nurodytos skolos ir šalių sutartinių komercinių santykių, arbitražo teismo nuomone, yra pakankamas tam, kad arbitražo teismas spręstų klausimą dėl jos grąžinimo.

28Minėtų arbitražo teismo išvadų teisingumą patvirtina tai, kad visose šalių sudarytose penkiose sutartyse ir šalių derintame Sutarties Nr. 6 projekte buvo analogiškos arbitražinės išlygos. Tai reiškia, kad tarp šalių nebuvo jokių kitų sutartinių ar ikisutartinių santykių, iš kurių kilusių ginčų jos nebūtų susitarusios spręsti arbitraže. Šalinant atsakovo abejones dėl Sutartyje Nr. 6 numatytos arbitražinės išlygos galiojimo primintina, kad arbitražo teismas šios sutarties sudarymo fakto nepripažino nagrinėjimo objektu šioje byloje, o arbitražo teismo kompetenciją nagrinėti šalių ginčą kildino iš abiejų šalių pasirašytose penkiose sutartyje numatyto arbitražinio susitarimo ir paties nustatyto fakto, kad yra ryšys tarp ieškovo prašomo priteisti avanso (disproporcijos tarp faktiškai ieškovo pervestų lėšų ir atsakovo patiekto kuro) ir šalių sutartinių komercinių santykių, susiklosčiusių visų penkių sutarčių pagrindu. Atsakovo akcentuojama aplinkybė, kad visos penkios sutartys yra įvykdytos (pasibaigusios), t. y. jose numatytas kuro kiekis ieškovui patiektas, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog tarp šalių negali kilti ginčų, susijusių su šiomis sutartimis. Nepriklausomai nuo to, kurios iš penkių sutarčių pagrindu atsakovui buvo pervestas ginčo avansas, ieškovo reikalavimas dėl avanso grąžinimo laikytinas komerciniu ginču, kilusiu iš šalis siejančių kuro tiekimo komercinių teisinių santykių. Teisėjų kolegijos nuomone, arbitražo teismas, spręsdamas dėl savo jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą, pagrįstai tarp šalių susiklosčiusius teisinius komercinius santykius vertino kompleksiškai. Minėta, kad atsakovas pripažino, jog tiek ieškovo reikalavimas dėl Sutarties Nr. 5 netinkamo vykdymo, tiek reikalavimas dėl visų penkių sutarčių netinkamo vykdymo nagrinėtini arbitraže, tačiau, atsakovo nuomone, turi būti atmesti, nes visos penkios sutartys yra įvykdytos. Arbitražo teismas iš esmės sutiko su atsakovo pozicija, kad jis patiekė ieškovui visą kurą pagal penkias sutartis, tačiau iš atsiskaitymo tarp šalių balanso nustatė, jog ieškovas permokėjo atsakovui prašomą priteisti sumą, kuria ir laikė atsakovo skola ieškovui. Teisėjų kolegija laiko nepagrįsta atsakovo pozicija, kad ieškovo reikalavimas, kildinamas iš Sutarties Nr. 5 ar visų penkių sutarčių, nagrinėtinas arbitraže tik tokiu atveju, jeigu jis arbitražo teismo bus atmestas, o arbitražo teismui nusprendus, kad šių sutarčių pagrindu vykus šalių atsiskaitymams susidariusi permoka laikytina atsakovo skola ieškovui, toks reikalavimas nearbitruotinas. Taigi teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad arbitražo teismas išsprendė šalių ginčą, kuris kilo po penkių sutarčių įvykdymo, kuriais atsakovas įrodinėjo, jog ginčas išnagrinėtas arbitraže, nesant šalių susitarimo dėl arbitražinės išlygos. Dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti skundžiamą arbitražo teismo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu.

29Dėl KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatyto arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, kai ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui

30KAĮ 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis. Arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai; arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos; arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas (KAĮ 12 straipsnio 2 dalis). Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas (KAĮ 12 straipsnio 3 dalis). Kadangi tarp šalių kilęs ginčas atitinka KAĮ 3 straipsnio 11 dalyje nurodytą komercinio ginčo sąvoką (bet koks šalių nesutarimas dėl fakto ar (ir) teisės klausimų, kilęs iš sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių, įskaitant prekių tiekimą) ir nepatenka į KAĮ 12 straipsnyje nurodytas išimtis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo skundžiamo arbitražo teismo sprendimo naikinti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu.

31Dėl KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyto arbitražo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, kai arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai

32Atsakovas skundžiamo arbitražo teismo prieštaravimą Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai grindžia dviem argumentais – arbitražo teismui tenkinus ieškinį kitu pagrindu, nei nurodė ieškovas, ir sprendimą priėmus neteisėtos sudėties arbitražo teismui.

33Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ apima fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtinta viešoji tvarka suprantama kaip Lietuvos Respublikos imperatyviųjų teisės normų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2008; kt.). Pagrindinis nustatytos viešosios tvarkos, kaip pagrindo panaikinti priimtą arbitražo teismo sprendimą, tikslas – apsaugoti fundamentalias valstybės teisinės sistemos vertybes nuo priimto ir įsiteisėjusio arbitražo teismo sprendimo teisinių padarinių, keliančių grėsmę toms vertybėms. Taigi viešoji tvarka tokiame procese turi būti suprantama siaurai. Teismas, spręsdamas, ar prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, nes, pirma, tai nėra proceso dėl arbitražo teismo sprendimo apskundimo dalykas ir, antra, arbitražo teismo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-370/2012). Taigi teismas, nagrinėjantis skundą dėl arbitražo teismo sprendimo, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2014).

34Atsakovas skunde teigia, kad, arbitražo teismui tenkinus ieškinį kitu pagrindu, nei nurodė ieškovas, buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, atsakovo teisė gintis, teisė į teisingą teismą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovo argumentais. Dėl ieškinio tenkinimo kitu pagrindu pažymėtina, kad ieškovas jau ieškinyje buvo nurodęs, kad: pagal susiklosčiusią šalių praktiką ieškovas mokėdavo atsakovui avansu sutartą sumą, už kurią atsakovas pradėdavo kuro tiekimus; 2013 m. liepos 30 d., t. y. prieš sudarant Sutartį Nr. 5, bendras atsiskaitymų balansas tarp šalių buvo -167 938,73 JAV dolerių (tokią sumą ieškovas buvo skolingas atsakovui pagal ankstesnius tiekimus); nuo 2013 m. liepos 31 d. iki ieškinio padavimo dienos ieškovas sumokėjo atsakovui 15 172 475,02 JAV dolerių, iš jų 167 938,73 JAV dolerių suma padengė minėtą nepriemoką; tuo pačiu laikotarpiu atsakovas išrašė ieškovui sąskaitų faktūrų bendrai 14 615 893,64 JAV dolerių sumai, pagal anksčiau pasirašytas sutartis – 5 904 240,64 JAV dolerių sumai ir pagal Sutartį Nr. 5 – 8 712 252,99 JAV dolerių sumai; po visų išrašytų sąskaitų faktūrų apmokėjimo atsiskaitymų balansas tarp šalių sudarė 388 642,65 JAV dolerių, kuriuos ieškovas laikė avansu už būsimus kuro tiekimus. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas jau ieškinyje rėmėsi šalių bendru atsiskaitymo balansu, tik kaip atskaitos tašką nurodydamas 2013 m. liepos 30 d., o ne pirmo mokėjimo dieną. Atsakovui kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikus įrodymus, kuriais atsakovas grindė Sutarties Nr. 5 tinkamą įvykdymą, ieškovas atsiliepime buvo nurodęs bendrą šalių atsiskaitymų balansą pagal visas penkias sutartis. Pažymėtina, kad atsakovas dėl šios ieškovo pozicijos arbitražo teismui triplike nurodė atsikirtimus ir teikė įrodymus, todėl nepagrįstais pripažintini atsakovo skundo argumentai, jog jis negalėjo gintis (nesudarius jam galimybės pateikti paaiškinimus dėl „mokėjimų balanso“) ir kad arbitražo teismas patenkino ieškinį ieškovo nenurodytu pagrindu. Atsakovo teigimu, arbitražo teismas, nustatęs faktą, kad visos penkios sutartys yra tinkamai įvykdytos, negalėjo spręsti ginčo dėl avanso grąžinimo pagal Sutartį Nr. 6, nes tokiu atveju arbitražo teismas išplėtė savo kompetencijos ribas. Teisėjų kolegija atkreipia atsakovo dėmesį į tai, kad arbitražo teismas nenustatė, jog ieškovas sumokėjo ginčo avansą pagal Sutartį Nr. 6. Minėta, kad arbitražo teismas, atsižvelgdamas į šalių pozicijas, šios sutarties sudarymo fakto nepripažino nagrinėjamos bylos objektu. Atsakovas iš esmės neginčija, kad už ieškovo prašomą priteisti sumą nepatiekė ieškovui kuro, tačiau nesutinka jos grąžinti, kadangi teigia patyręs nuostolių, ieškovui atsisakius pasirašyti ir vykdyti Sutartį Nr. 6, kurie yra didesni už šią sumą. Akivaizdu, kad, arbitražo teismui nusprendus nenagrinėti Sutarties Nr. 6 sudarymo fakto, galimų jos vykdymo arba pažeidimo teisinių pasekmių, atsakovas negalėjo reikšti ir priešieškinio dėl nuostolių atlyginimo, tačiau tai nelaikytina lygiateisiškumo principo, teisės gintis ir teisės į teisingą teismą pažeidimu. Pažymėtina, kad arbitražo teismas nurodė, jog aplinkybė, kad Sutarties Nr. 6 sudarymo faktas ir galimos jos vykdymo arba pažeidimo teisinės pasekmės, nėra nagrinėjimo objektas šioje arbitražo byloje, neatima iš šalių teisės įstatymais nustatyta tvarka ginti savo pažeistas teises. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad arbitražo teismas patenkino ieškinį kitu pagrindu, nei nurodė ieškovas, ir tokiu būdu išplėtė savo kompetencijos ribas.

35Atsakovas skundžiamo arbitražo sprendimo prieštaravimą Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai grindžia taip pat tuo, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininko 2014 m. liepos 25 d. įsakymu arbitras E. R. buvo laikinai išbrauktas iš rekomenduojamų arbitrų sąrašo, todėl neturėjo įgaliojimų priimti sprendimo. Atsakovo teigimu, kitiems arbitrams D. B. ir G. D. nuslėpus šią aplinkybę nuo atsakovo, kyla pagrįstų abejonių dėl jų objektyvumo, nes lieka nepaneigta jų galbūt neteisėto susitarimo su E. R. tikimybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininkas 2014 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 2014-30, reaguodamas į AB „FL Technics“ pateiktą prašymą dėl šio arbitražo teismo rekomenduojamo arbitro E. R. elgesio įvertinimo, įsakė laikinai, iki valdybos sprendimo priėmimo, išbraukti E. R. iš arbitražo teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašo ir suteikti 14 dienų terminą E. R. raštu atsakyti į AB „FL Technics“ pateiktą prašymą (b. l. 141). Kaip matyti iš šio įsakymo, dėl arbitro E. R. įgaliojimų nagrinėti arbitražo bylą nepasisakyta. Atsakovas nepagrįstai tapatina arbitro įtraukimą į arbitražo teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašą su jo įgaliojimais nagrinėti arbitražo bylą. Arbitro skyrimo tvarka detaliai reglamentuota KAĮ 14 straipsnyje ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamento (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) (toliau – Reglamentas) 16–18 straipsniuose. Paskirtas arbitras gali būti nušalintas (KAĮ 15–16 straipsniai, Reglamento 19 straipsnis), taip pat arbitro įgaliojimai pasibaigia, jam atsistatydinus arba šalims susitarus dėl jo atstatydinimo (KAĮ 17 straipsnis, Reglamento 20 straipsnis). Nagrinėjamu atveju arbitražo byloje nėra duomenų, kad būtų pareikštas arbitro E. R. atsistatydinimas arba pateiktas šalių prašymas dėl jo atstatydinimo ar nušalinimo. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad arbitrui E. R. buvo nurodyta pateikti pasiaiškinimą į subjekto, nesusijusio su išnagrinėta arbitražo byla, prašymą dėl šio arbitro elgesio įvertinimo ir jis laikinai buvo išbrauktas iš Vilniaus komercinio arbitražo teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad arbitras E. R. neturėjo įgaliojimų priimti skundžiamo sprendimo. Ieškovas atsiliepime į skundą teisingai nurodo, kad Vilniaus komercinio arbitražo teismo rekomenduojamas arbitrų sąrašas nėra privalomas ginčo šalims, jis yra rekomendacinio pobūdžio ir nereiškia į jį įtrauktų asmenų įgaliojimų nagrinėti arbitražo bylas patvirtinimo. Tai patvirtina Reglamento 16 straipsnio 7 dalis, kurioje nurodyta, kad šalis turi teisę arbitru paskirti asmenį, kuris nėra įrašytas į Vilniaus komercinio arbitražo teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašą. Pagal KAĮ 14 straipsnio 1 dalį arbitru gali būti paskirtas bet kuris veiksnus fizinis asmuo, jeigu šalys nesusitaria kitaip; reikalingas tik rašytinis asmens sutikimas būti arbitru. Taigi arbitro E. R. laikinas pašalinimas nuo 2014 m. liepos 25 d. iš arbitražo teismo rekomenduojamų arbitrų sąrašo nereiškia jo įgaliojimų nagrinėti arbitražo bylą Nr. 290 nutraukimo arba sustabdymo, todėl atsakovo skundo argumentai dėl neteisėtos arbitražo teismo sudėties atmestini kaip nepagrįsti. Nepasitvirtinus atsakovo nurodytai aplinkybei, kad arbitras E. R. neturėjo įgaliojimų nagrinėti arbitražo bylą Nr. 290, atmestinos ir atsakovo išsakytos abejonės dėl kitų arbitrų D. B. ir G. D. objektyvumo, kurias atsakovas grindė šių arbitrų minėtos aplinkybės nuslėpimu nuo atsakovo.

36Reziumuodama atsakovo skundo argumentus dėl Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos pažeidimo, teisėjų kolegija juos pripažįsta nepagrįstais ir atmeta.

37Teisėjų kolegija, nenustačiusi KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2, 3, 5 ir 6 punktuose numatytų pagrindų panaikinti atsakovo skundžiamą arbitražo sprendimą, daro išvadą, kad skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

38Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,

Nutarė

39atmesti atsakovo SIA „L-T OIL“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 290, panaikinimo.