Byla 2A-663-658/2016
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims Z. P., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui

1Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens- VSDFV Marijampolės skyriaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4798-985/2015 pagal pareiškėjos A. L. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims Z. P., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Pareiškėja A. L. D. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti šiuos juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad P. K., Jono, gim. ( - ) nuo 1947 m. gruodžio 31 dienos buvo faktinis A. L. D. įtėvis; 2) kad A. L. D. nuo 1953 m. vasario mėnesio iki 1956 m. kovo mėnesio, siekdama išvengti ištrėmimo, su visa šeima negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir slapstėsi. Juridinę reikšmę turintys faktai prašomi nustatyti, tikslu gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą. Nurodė, kad gimė ( - ) A. B. ir T. B. (J.) šeimoje. ( - ) A. B. mirė. 1947 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos motina ištekėjo už P. K., gimusio ( - ). Pareiškėjai tuo metu buvo tik ketveri metai, todėl nuo pat mažens savo tėvu laikė ir tebelaiko P. K., kuris ją augino, rūpinosi kaip tikras tėvas, neišskirdamas iš vėliau jam ir mamai gimusių vaikų: sesers Z. K. (P.) ir brolio G. K.. Tuo metu buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, šalyje vyravo neramumai, todėl P. K. nebuvo oficialiai jos įsivaikinęs. Tam nebuvo ne tik laiko, sąlygų bet ir tokio būtinybės. Pareiškėjos šeima gyveno ( - ). Prasidėjus karui motina ir P. K. padėjo partizanams, ir būtent už tai 1952 metų žiemą P. K. buvo suimtas, o 1953-01-22 nuteistas ir išvežtas į Rusiją bei įkalintas. Dar P. K. būnant namuose, kaimo seniūnas pranešė, kad šeimą ruošiasi ištremti, todėl šeima pradėjo slapstytis tame pačiame kaime kur gyveno. Kartais nakvodavo Skrebiškio kaime pas kaimynus, kartais Didėjos kaime pas gimines. Nuteisus P. K. ir išvežus jį į Rusiją, grėsmė šeimai būti ištremtai dar labiau padidėjo, todėl, siekdama pasislėpti, mama su trimis vaikais t. y, pareiškėja ir broliu bei seserimi pabėgo iš Skrebiškio kaimo į Rokiškio priemiestį, kur apsigyveno B. šeimoje. Dėl savo šeimos nario politinio įkalinimo patyrė visas okupacijos pasekmes, tačiau neturėdama dokumentų, patvirtinančių įvaikinimą, negali pasinaudoti nukentėjusiems nuo okupacijos asmenims įstatymu garantuojamomis kompensacijomis (b.l. 2-3).

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad P. K., Jono, gim. ( - ) nuo 1947 metų gruodžio 31 dienos buvo faktinis A. L. D. įtėvis ir, kad A. L. D. nuo 1953 m. vasario mėnesio iki 1956 m. kovo mėnesio, siekdama išvengti ištrėmimo, su visa šeima negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir slapstėsi. Juridiniai faktai nustatyti tikslu suteikti pareiškėjai nukentėjusiojo nuo okupacijų asmens teisinį statusą. Teismas, įvertinęs pareiškėjos, trečiojo asmens ir liudytojų parodymus, kad pareiškėjos ir P. K. santykiai buvo kaip tėvo ir dukros, P. K. mylėjo, rūpinosi ir išlaikė pareiškėją kaip ir visus savo vaikus, be to pagal tuo metu susiklosčiusius visuomeninius santykius, vyras, kuris vedė moterį, turinčią vaikų, po santuokos sudarymo visus vaikus pripažindavo savais, niekas jokių įvaikinimo dokumentų netvarkė, į bylą pateiktas foto nuotraukas, kuriose yra P. K. su visais savo vaikais, sprendė, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog P. K., Jono nuo 1947-12-31 buvo faktinis pareiškėjos įtėvis, yra įrodytas. Įvertinęs 1991-01-03 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo pažymėjimą Nr. 8-20492/90, pažymą apie T. K. darbo stažą, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų teismas darė išvadą, kad pareiškėja su visa šeima nuo 1953 m. vasario mėnesio iki 1956 metų kovo mėnesio negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir slapstėsi. Teismas taip pat sprendė, kad iš nuolatinės gyvenamosios vietos turėjo išsikelti ne tik pareiškėjos motina T. K., tačiau ir jos mažamečiai vaikai. Todėl sprendė, kad pareiškėjos prašomas nustatyti faktas, jog pareiškėja nuo 1953 m. vasario mėnesio iki 1956 m. kovo mėnesio, siekdama išvengti ištrėmimo su visa šeima negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir slapstėsi, yra įrodytas. Pripažino, kad šie juridiniai faktai pareiškėjai sukurs teisines pasekmes, kadangi pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau įstatymo) 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (b.l. 56-58).

6III. Apeliacinio skundo argumentai

7Apeliaciniu skundu (b.l. 64-67) suinteresuotas asmuo VSDFV Marijampolės skyrius prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesant pagrindo, plečiamai aiškino sąvokų „įtėvis“ ir „įvaikis“ prasmę. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Šią teisės normą aiškinant sisteminiu ir lingvistiniu metodais, įvaikiai yra asmenys, kurie yra įvaikinti įstatymuose nustatyta tvarka, t. y. pagal įstatymo nuostatas yra pripažįstamas tik juridinis, bet ne faktinis įvaikinimas. Faktinis įvaikinimas nesukuria įstatymo nustatyta tvarka įvykusio juridinio įvaikinimo teisinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 14.1 punkte numatyta, kad faktinis įvaikinimas teisinius padarinius sukelia tik tada, kai tai nustatyta specialiojo teisės akto (įstatymo). Šiuo metu faktinio įvaikinimo fakto nustatymas teisinius padarinius sukelia tik siekiant atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą ar mišką, kadangi tai tiesiogiai nustatyta teisės aktuose. Tačiau juridinis faktas, kad P. K. yra faktinis pareiškėjos įtėvis nesukels teisinių pasekmių siekiant gauti nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją, kadangi teisės aktuose nėra tiesiogiai įtvirtina procedūra faktiniams įvaikiams nustatyti nukentėjusios asmens teisinį statusą. Kadangi pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. K. buvo jos faktinis įtėvis, nesukurs teisinių padarinių, teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme.

8Atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b.l. 74-75) pareiškėja A. L. D. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-11-30 sprendimą. Nurodo, kad teismas negali ir negalėjo spręsti ar pareiškėja atitinka įstatyme nustatytas sąlygas tremtinio statusui įgyti. Toks sprendimas priskirtinas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kompetencijai. Teismas sprendime tik konstatuoja konkretų pagrindą – pabėgo, pasislėpė ar kitaip išvengė trėmimo, buvo įkalintas be teismo sprendimo, nukentėjo represinių ar baudžiamųjų akcijų metu ir kt. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Taigi įstatymų leidėjas tremtinio statuso pripažinimą labiau sieja ne su oficialaus ar neoficialaus įvaikio buvimo faktu, o su faktine aplinkybe, kad asmuo buvo politinio kalinio šeimos narys, siejamas tėvo ir vaiko santykiais, ir dėl to patyrė okupacinio režimo pasekmes. Turi būti atsižvelgiama ir į įstatymo preambulėje nurodytus motyvus, jog įstatymas priimtas siekiant kiek įmanoma labiau atlyginti ir įvertinti asmenis, nukentėjusius nuo okupacinio režimo. Kad pareiškėja nukentėjo nuo okupacinio režimo, pagrindžia visi byloje surinkti įrodymai, o taip pat Kretingos rajono apylinkės teismo 2015-01-29 sprendimas. Todėl sutinkamai su įstatymo normomis, protingumo ir teisingumo principais, ji taip pat turi visas teises į padarytos žalos tinkamą įvertinimą ir atlyginimą. Pažymi, kad įstatymų leidėjas objektyviai negali sukurti taisyklės ar sprendimo varianto kiekvienai faktinei situacijai, todėl teismas, būdamas vienintele institucija, turinčia teisę visuomenės ir valstybės vardu įgyvendinti teisingumą, privalo turėti diskrecijos teisę, kad galėtų įgyvendinti šią funkciją. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgęs į tai, kad toje pačioje šeimoje tėvo P. K. auginami kiti vaikai, taip pat nukentėję nuo okupacijos, įgyvendino teisę gauti tremtinio statusą. Dėl P. K. politinio įkalinimo, išgyvenimus ir nepatogumus, o būtent negalėjimą gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, slapstymąsi patyrė visa šeima vienodai, tame tarpe ir pareiškėja, kuri tuo metu buvo tik dešimties metų ir neturėjo kitos galimybės kaip tik slapstytis su visa šeima. P. K. buvo susijęs su partizaniniu judėjimu, todėl neturėjo galimybės įforminti oficialaus įvaikinimo.

9Atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b.l. 74-75) suinteresuotas asmuo Z. P. (b.l. 72) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-11-30 sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas ne tik rašytiniais bylos dokumentais, bet ir liudytojų parodymais, todėl negali būti panaikintas ar pakeistas.

10Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, pareiškėjai siekiant gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą.

14Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik kai prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Atsižvelgdamas į šią įstatymo nuostatą, priešingai nei teigiama pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą, teismas, nagrinėdamas pareiškimą, kuriuo prašoma nustatyti kokį nors juridinę reikšmę turintį faktą, privalo įvertinti, ar prašomas nustatyti faktas sukels pareiškėjui teisines pasekmes – asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą, o konkrečiai nagrinėjamos bylos atveju - ar nustačius prašomus faktus pareiškėja įgis teisę į asmens, nukentėjusiojo nuo okupacijų, teisinį statusą.

15Pareiškėja siekia gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą, šiuo tikslu ir prašo nustatyti, jos manymu, juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad P. K., Jono, gim. ( - ), nuo 1947 m. gruodžio 31 dienos buvo faktinis A. L. D. įtėvis; 2) kad A. L. D. nuo 1953 m. vasario mėnesio iki 1956 m. kovo mėnesio, siekdama išvengti ištrėmimo su visa šeima negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir slapstėsi. Pareiškėjos prašomi nustatyti faktinio įvaikinimo bei negalėjimo gyventi nuolatinėje vietoje faktai turėtų juridinę reikšmę, jeigu, juos nustačius, pareiškėja įgytų teisę gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas (toliau Įstatymas) apibrėžia Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Ginčo išsprendimui aktualus Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas, pagal kurį tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia norma sprendė, kad prašomi nustatyti faktai pareiškėjai sukurs teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinio ir juridinio įvaikinimo skirtumų ir dėl to padarė neteisingą išvadą dėl faktinio įvaikinimo sukeliamų teisinių pasekmių. Akcentuotina, jog šioje byloje prašoma nustatyti faktą, jog pareiškėja buvo faktiškai įvaikinta. Byloje nėra ginčo dėl to, kad juridinio įvaikinimo nebuvo. Todėl šiuo atveju svarbu atskirti įvaikinimą, įvykusį teisės aktų nustatyta tvarka, nuo faktiškai tarp asmenų susiklosčiusių santykių, kurie savo esme atitinka vaiko ir tėvo (-ų) santykius. Įvaikinimas – tai teisės aktais nustatytų procedūrų visuma, kuria panaikinamos vaiko ir jo biologinių tėvų tarpusavio teisės ir pareigos, kartu sukuriant analogiškas teises ir pareigas tarp įvaikio ir jo įtėvių. Apskritai įvaikinimas sukuria teisines pasekmes tik tuo atveju, kada jis įformintas pagal įvaikinimo metu galiojusių norminių aktų reikalavimus, t. y. pripažįstamas tik juridinis, bet ne faktinis įvaikinimas. Tik juridinio įvaikinimo atveju yra sukuriamos atitinkamos teisės ir pareigos. Todėl pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas nustatinėja faktus ne dėl įvaikinimo, bet dėl įvaikinimo įregistravimo. Kas reiškia, jog teismine tvarka gali būti nustatinėjamas tik faktas, kad pareiškėjas (-a) buvo juridiškai įvaikintas (-a), tačiau neišliko ar nėra galimybės gauti įvaikinimą patvirtinančių dokumentų, tačiau ne faktas dėl faktinių įvaikinimo santykių buvimo. Būtent juridinio įvaikinimo prasme įstatymų leidėjas vartoja „įvaikių” ir „įtėvių” sąvokas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, todėl tik įvaikiai, kurių atžvilgiu įvaikinimas buvo nustatyta tvarka įteisintas jų įvaikinimo momentu, gali būti pripažįstami tremtiniams prilygintais asmenimis pagal įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nei Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarime Nr. 244 dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų patvirtinimo, nei Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo įgyvendinimo įstatyme nėra numatyta jokių išimčių dėl galimybės teismine tvarka suteikti juridinę reikšmę įvaikinimo faktui, kuris anksčiau nebuvo įteisintas pagal galiojusius įstatymus. Taigi faktiniai įvaikinimo santykiai negali būti sutapatinami su juridiniu įvaikinimu ir negali suketi tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo faktą. Todėl pareiškėjos prašomi nustatyti faktinio įvaikinimo ir negalėjimo gyventi nuolatinėje vietoje faktai nesukels pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą savo poziciją grindžia ir Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo preambule, kurioje atskleistas įstatymo leidėjo tikslas - kiek įmanoma labiau atlyginti asmenims, nukentėjusiems nuo okupacinių režimų. Neabejotina, kad didelė Lietuvos gyventojų dalis nukentėjo nuo 1939–1990 metų okupacinių režimų vykdytos politikos. Įstatyme apibrėžta okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokos ir nustatyti nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindiniai kriterijai. Norma, numatanti, kas patenka į nuo okupacijų nukentėjusių asmenų grupes, negali būti aiškinama ir taikoma plečiamai, negali būti taikoma įstatymo analogija ar sukuriama nauja norma, nes valstybė, šiuos įstatymu neįsipareigojo vienokiu ar kitokiu būdu atlyginti praradimus, suteikti lengvatas ar mokėti kompensacijas visiems tuo laikotarpiu gyvenusiems asmenims. Įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė grupes į kurias patenkantys asmenys pripažįstami nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis ir teismas neturi diskrecijos teisės išplėsti šių asmenų rato.

16Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, todėl sprendimas naikintinas. Nustačius, kad prašomi nustatyti faktai pareiškėjai nesukels teisinių pasekmių, dėl ko šie faktai negali būti laikomi juridiniais faktais ir jų nustatymas pagal civilinio proceso normas yra negalimas (CPK 444 str. 1 d.) – civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutrauktina (CPK 326 str. 1 d. 5 p, 293 str. 1 p.).

17Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

Nutarė

18suinteresuoto asmens VSDFV Marijampolės skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.

19Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti.

20Bylą pagal pareiškėjos A. L. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims Z. P., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, nutraukti.

21Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, apeliacine rašytinio... 2. I. Ginčo esmė... 3. Pareiškėja A. L. D. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti šiuos... 4. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 5. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu... 6. III. Apeliacinio skundo argumentai... 7. Apeliaciniu skundu (b.l. 64-67) suinteresuotas asmuo VSDFV Marijampolės... 8. Atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b.l. 74-75)... 9. Atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b.l. 74-75)... 10. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.... 11. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 12. Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas... 13. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų... 14. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas,... 15. Pareiškėja siekia gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų... 16. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas... 17. Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas... 18. suinteresuoto asmens VSDFV Marijampolės skyriaus apeliacinį skundą... 19. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą... 20. Bylą pagal pareiškėjos A. L. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę... 21. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....