Byla 2-975-221/2014
Dėl sutarties spragų užpildymo

1Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Lozoraitytė, sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant ieškovės atstovams S. K. K. ir advokatui Dariui Mockūnui, atsakovės atstovams R. V. ir P. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Požeminiai darbai“ patikslintą ieškinį atsakovei Jurbarko rajono savivaldybės administracijai dėl sutarties spragų užpildymo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovė AB „Požeminiai darbai“ kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, prašydama užpildyti 2005 m. rugpjūčio 5 d. Viešvilės miestelio šilumos ūkio nuomos, modernizavimo, renovacijos ir eksploatavimo sutarties Nr. G1-84 spragą tokia sąlyga: „Jurbarko rajono savivaldybė įsipareigoja AB „Požeminiai darbai“ 240 944,67 Lt investicijas į Viešvilės miestelyje esančius šilumos punktus kompensuoti iki 2013 m. lapkričio 1 d.“ bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 60-63).

4Ieškovė ieškinyje, kurį teismo posėdžio metu palaikė atstovai, nurodo, kad šalys 2005 m. rugpjūčio 5 d. sudarė Viešvilės miestelio šilumos ūkio nuomos, modernizavimo, renovacijos ir eksploatavimo sutartį Nr. GI-84 (toliau vadinama – sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo įdiegti investicijas, vadovaujantis geriausia praktika, pagal investicijų planą. Ieškovė pilnai įvykdė 375 136 Lt investicijų į šilumos punktus pagal atsakovės patvirtintus terminus ir perdavė atsakovei. Pagal sutartį naujai sukurtas turtas, įskaitant šilumos punktus, atsakovės yra išnuomotas ieškovei, ir investicijų grąža sutarties galiojimo laikotarpiu buvo numatyta šilumos kainoje. Ieškovės investicijų grąža nebuvo numatyta nei konkurso sąlygose, nei aukščiau paminėtoje sutartyje. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies redakcija, nustatanti, jog turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Tai reiškia, kad nuo 2011 m. lapkričio 1 d. negali būti traukiamos šilumos punktų eksploatavimo, įskaitant nusidėvėjimą ar kitokią investicijų grąžą, sąnaudos į šilumos kainą. Pagal šalių tarpusavio skolų suderinimo aktą likusi 2013 m. kovo 19 d. investicijų suma yra 240 944,67 Lt, kurios kompensavimas dėl Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies pakeitimo yra negalimas, dėl to ieškovė patyrė nuostolius. Atsakovė 2012 m sausio 17 d. raštu Nr. R4-15-199 pripažino skolą ir siūlė investicijas kompensuoti iki 2025 m. rugpjūčio 1 d., tačiau ieškovė su skolos išdėstymu nesutiko, pageidavo, kad investicijos į šilumos punktus būtų kompensuotos per 2012 metus. Ieškovė 2013 m. kovo 19 d. pareiškė atsakovei pretenziją Nr. 01-15-40, kurioje nurodė, jog atsakovė 2013 m. kovo 19 d. yra skolinga ieškovei 240 944,67 Lt, ir prašė skolą apmokėti iki 2013 m. balandžio 30 d. Šalys bandė ginčą spręsti taikiai, tačiau nebuvo priimtas bendras sutarimas. Ieškovė, pasirašydama 2005 m. rugpjūčio 5 d. sutartį, negalėjo numatyti, kad 2011 metais bus pakeisti teisės aktai ir investicijos į šilumos punktus nebus kompensuojamos, todėl teismo prašo užpildyti 2005 m. rugpjūčio 5 d. Viešvilės miestelio šilumos ūkio nuomos, modernizavimo, renovacijos ir eksploatavimo sutarties Nr. GI-84 spragą nurodyta sąlyga. Teismo posėdžio metu prašė investicijas kompensuoti nuo sprendimo priėmimo dienos.

5Atsakovė atsiliepimu į patikslintą ieškinį, kurį teismo posėdžio metu palaikė atstovai, prašo: ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 76-80).

6Nurodė ir paaiškino, kad 2005 m. rugpjūčio 5 d. šalių sudarytos sutarties dalyką sudaro Viešvilės miestelio šilumos ūkio nuoma, jo modernizavimas, renovavimas ir eksploatavimas, laikantis sutartyje nustatytų reikalavimų. 2005 metais sudarant sutartį pagal galiojančius teisės aktus, į šilumos kainą galėjo būti traukiamos šilumos punktų eksploatavimo sąnaudos, įskaitant nusidėvėjimą ar kitokią investicinę grąžą. Ieškovė tikėjosi susigrąžinti įdėtas investicijas per šilumos kainą. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies redakcijai, į šilumos kainą negali būti traukiamos šilumos punktų eksploatavimo, įskaitant nusidėvėjimą ar kitą investicijų grąžą sąnaudos. Atsakovė informavo ieškovę, kad savivaldybė pagal sutartį nėra įsipareigojusi ieškovei atlyginti dėl teisės aktų pasikeitimo atsirasiančius nuostolius, tačiau atsižvelgdama į sutarties 45, 61 punktus, siūlė likusią investicijų dalį į 17 šilumos punktų grąžinti, kompensuojant šių šilumos punktų likutinę vertę 2012 m. sausio 31 d. – 252 774,90 Lt iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. Taip pat siūlė atsisakyti nuomos mokesčio ir ieškovei kompensuoti skirtumą tarp investicijų sumos ir buvusio metinio nuomos mokesčio. Atsakovė neneigia fakto, kad ieškovė investavo į Viešvilės šilumos punktus ir kad juos perdavė atsakovės nuosavybei, tačiau prieštarauja, jog šios investicijos būtų sugrąžintinos per tokį trumpą laiko tarpą, kokį nurodė ieškovė. Ieškovė nepateikia nė vieno argumento ir tai patvirtinančio dokumento, kodėl atsakovė privalo grąžinti įdėtas investicijas per ieškovės nustatytą laikotarpį. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės reikalavimą papildyti sutartį tokia sąlyga, kokią ji nurodo patikslintame ieškinyje. Ieškovės nurodytas reikalavimas papildyti sutartį nurodyta nuostata sukuria atsakovei nepagrįstai didelę naštą per ypač trumpą laikotarpį grąžinti įdėtas investicijas. Tokia situacija, kai dėl pasikeitusių teisės aktų visa našta dėl investicijų grąžos pereina atsakovei ir dar nurodomas ypač trumpas laiko tarpas, yra neproporcinga ir nesąžininga. Ieškovė, sudarydama sutartį, vėliau ją pratęsdama iki 2025 metų negalėjo per šilumos kainą tikėtis greitos investicijų grąžos, kuri turėjo trukti visą sutarties laikotarpį. Atsakovė 2013 m. gegužės 10 d. iniciavo susitikimą, kurio metu buvo siūlyta atidėti įsiskolinimo klausimą iki kol bus priimti teisės aktai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nebuvo priimtas bendras sutarimas, buvo nuspręsta apie susidariusią situaciją informuoti Jurbarko rajono savivaldybės tarybą ir siūlyti priimti sprendimą. Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. T2-248 „Dėl investicijų į šilumos punktus grąžinimo“ nusprendė investicijų grąžinimą išdėstyti pagal nustatytą grafiką, tačiau ieškovė nesutiko su siūlomu grafiku ir kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad atsakovė kreipėsi į teismą, prieš tai nebandžiusi ginčo išspręsti taikiai šalių sudarytoje komisijoje, kaip tai numato sutarties 47 punktas. Nurodo, kad sutartis yra dviejų šalių susitarimas, kuriame išreikšta abiejų šalių valia. Atitinkama sąlyga pildant sutartį, būtų išreikšta tik vienos šalies valia, nes atsakovė su tokia sąlyga sutarties nepasirašytų.

7Ieškinys atmestinas Išklausius šalių atstovų paaiškinimus, susipažinus su byloje esančiais rašytinais įrodymais, nustatyta, kad šalys 2005 m. rugpjūčio 5 d. sudarė Viešvilės miestelio šilumos ūkio nuomos, modernizavimo, renovacijos ir eksploatavimo sutartį Nr. G1-84 (b. l. 28-35, 36-38), pagal kurią ieškovė įsipareigojo įdiegti investicijas, vadovaujantis geriausia praktika, pagal investicijų planą (sutarties 9.4 punktas). Ieškovė įvykdė 375 136 Lt investicijas į šilumos punktus pagal atsakovės patvirtintus terminus ir įrengtus Viešvilės šilumos punktus 2005 m gruodžio 20 d. aktu Nr. S-1 bei 2006 m. gruodžio 15 d. aktu Nr. S-2 perdavė atsakovei, kurie tapo atsakovės nuosavybe (b. l. 39, 40). Remiantis sutartimi, šilumos punktus atsakovė išnuomojo ieškovei, investicijų grąža sutarties galiojimo laikotarpiu buvo numatyta šilumos kainoje. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies redakcija (2011 m. rugsėjo 29 d. Nr. XI-1608 Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas), pagal kurią turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos, punktus) ir karšto vandens sistemomis. Vadinasi, nuo 2011 m. lapkričio 1 d. į šilumos kainą negali būti traukiamos šilumos punktų eksploatavimo, įskaitant nusidėvėjimą ar kitą investicijų grąžą sąnaudos. Įsigaliojus minėtoms Šilumos ūkio įstatymo pataisoms, ieškovė 2011 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 01-15-212 kreipėsi į atsakovę, siūlydama savivaldybei pateikti savo pasiūlymus dėl investicijų apmokėjimo mechanizmo ir dalinio sutarties pakeitimo (b. l. 41). 2011 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. R4-15-3197 savivaldybė prašė deleguoti ieškovei atstovaujančius asmenis į savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaromos komisijos sudėtį (b. l. 43). Atsakovė susidariusiai situacijai dėl investicijų į šilumos punktus kompensavimo 2011 m. gruodžio 20 d. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 01-1522 sudarė komisiją (b. l. 44), tačiau šalys bendro sprendimo nerado (b. l. 42, 45-53). Atsakovė 2013 m. gegužės mėnesį iniciavo susitikimą, kurio metu buvo siūlyta atidėti įsiskolinimo klausimą iki kol bus priimti teisės aktai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nebuvo priimtas bendras sutarimas, buvo nuspręsta apie susidariusią situaciją informuoti Jurbarko rajono savivaldybės tarybą ir siūlyti priimti sprendimą (b. l. 54, 55). Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. T2-248 „Dėl investicijų į šilumos punktus grąžinimo“ nusprendė investicijų grąžinimą išdėstyti pagal grafiką (b. l. 81-82).

8Ieškovės nuomone, tai, kad pasikeitus Šilumos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies redakcijai, ji negali susigrąžinti investicijų, yra sutarties spraga, ir remdamasi CK 6.195 straipsniu prašo, kad ją užpildytų teismas, nes nepavyko šalims susitarti.

9CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. CK 6.162 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarčiai sudaryti ir galioti pakanka, kad šalys susitartų dėl esminių jos sąlygų. CK 6.195 straipsnyje nustatyta, kad jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, tai šias sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Teismas gali nustatyti antraeiles sutarties sąlygas, jei šalys dėl jų nesusitarė, bet jos reikalingos sutarčiai vykdyti, tačiau svarbu tai, kad sutarties spragų užpildymas nepažeistų teisės normų reikalavimų ir neiškreiptų šalių ketinimų, sudarytos sutarties esmės ir tikslų; teismas negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurios prieštarautų faktiniam šalių susitarimui. Lietuvos sutarčių teisėje pripažįstama, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys.

10Prieš sprendžiant dėl sutarties spragos užpildymo, turi būti nustatyta, ar prašomos nustatyti sutarties sąlygos nebuvimas iš tikrųjų yra jos spraga, t. y. ar ta sąlyga reikalinga sutarčiai vykdyti. Tai nustatoma aiškinant sutartį, vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jų pateiktu aiškinimu bei taikymu kasacinio teismo praktikoje, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Teismas, nagrinėdamas bylą ir aiškindamas sutartį, turi ją aiškinti sąžiningai, nustatyti tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią nuostatą, pažymėta, kad teismas turi kuo tiksliau išsiaiškinti šalių valią, kurią jos išreiškė sudarydamos sutartį ir prisiimdamos iš tokios sutarties kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

11Iš ankščiau aprašytos šalių 2005 m. rugpjūčio 5 d. sudarytos Viešvilės miestelio šilumos ūkio nuomos, modernizavimo, renovacijos ir eksploatavimo sutarties Nr. G1-84 turinio bei aptartų įrodymų, t. y. šalių atstovų paaiškinimų, susirašinėjimo ir pan., teismas sprendžia, jog sutartis yra aiški, o ieškovės prašymas užpildyti sutartį ieškovės prašoma sąlyga, jog Jurbarko rajono savivaldybė įsipareigoja AB „Požeminiai darbai” 240 944,67 Lt investicijas į Viešvilės miestelyje esančius šilumos punktus kompensuoti nuo teismo sprendimo priėmimo, iškreiptų šalių suderintą valią, buvusią sutarties pasirašymo metu. Pažymėtina, kad atsakovės nuomone, pagal 2005 m. rugpjūčio 5 d. sutartį savivaldybė nėra įsipareigojusi ieškovei atlyginti dėl teisės aktų pasikeitimo atsirasiančius nuostolius, tačiau atsižvelgdama į sutarties 45, 61 punktus, savivaldybė siūlė likusią investicijų dalį į 17 šilumos punktų grąžinti kompensuojant šių šilumos punktų likutinę vertę iki 2025 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 42, 53-55, 81-82), bet ieškovės tai netenkino, ji nori visas investicijas atgauti iš karto (b. l. 49, 51-52). Pažymėtina, kad ieškovės atstovai pripažino, jog investicijas per šilumos kainą ieškovė būtų susigrąžinusi 2025 metais, ką ir siūlė atsakovė. Teismas sutinka su atsakove, jog toks staigus investicijų grąžinimas, kurio prašo ieškovė, iš esmės gali pažeisti rajono gyventojų ir savivaldybės interesus. Teismo nuomone, šalių ginčo dėl sutarties vykdymo priežastimi yra ne sutarties spraga, pats ieškovės reikalavimas kvalifikuotinas ne kaip prašymas užpildyti sutarties spragą, bet kaip prašymas, pasikeitus nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiai Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies redakcijai, kai į šilumos kainą negali būti traukiamos šilumos punktų eksploatavimo, įskaitant nusidėvėjimą ar kitą investicijų grąžą sąnaudos, per kurias ieškovė tikėjosi atgauti investicijas į šilumos punktus, pakeisti sutarties sąlygas ar atlyginti nuostolius, tačiau ieškovė byloje neįrodinėjo CK 6.204, 6.228, 6.242 straipsniuose įtvirtintų sutarties pakeitimo teismo tvarka sąlygų ar nuostolių atlyginimo. Teismas atkreipia dėmesį į šalių sudarytos sutarties 51 punktą, numatantį, jog pasikeitus teisės aktams, sutartis ir jos sąlygos gali būti pakeisti ar papildyti 50 punkte nustatyta tvarka, o 50 punkte šalys sutarė, kad sutartis ir jos sąlygos, priedai prie jos ar jų sąlygos gali būti pakeisti ar papildyti tik šalių tarpusavio sutarimu, įforminant tai raštu ir patvirtinant šalių parašais ir antspaudais. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, toks pareikštas ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas.

12Atmetus ieškinį, iš ieškovės valstybei priteistinos turėtos pašto išlaidos (CPK 96 straipsnis).

13Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei vadovaudamasis CPK 265, 268 straipsniais, teismas

Nutarė

14ieškinį atmesti.

15Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Požeminiai darbai“, įmonės kodas 133393277, valstybei (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 01011239 4300, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000), 13 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

16Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai