Byla 2A-1559-480/2016
Dėl nuosavybės teisės pripažinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-400-528/2016 pagal ieškovo J. A. B. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, tretieji asmenys R. M., R. M. ir R. P., dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas J. A. B. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame prašė: ginčo pastatų – gyvenamojo namo 1A1m, esančio ( - ), priestato 1a2p ir garažo 2G0b konfiskavimą iš ieškovo tuometinio Kauno m. Požėlos raj. vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 326, to paties komiteto 1977-11-11 sprendimo Nr. 373, 1978-11-02 Kauno miesto Lenino raj. liaudies teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 1148/78, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1978-11-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2842 1978 m., 1979-08-09 Namų valdos priėmimo akto pagrindu pripažinti neteisėtu, nepagrįstu ir negaliojančiu nuo šio turto konfiskavimo įvykdymo momento; 2004-11-22 „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn Perdavimo ir perėmimo“ aktą pripažinti negaliojančiu dalyje dėl ginčo patalpų: gyvenamojo namo 1A1m, esančio ( - ), priestato 1a2p (patalpos: VI-10 3,73kv.m, VI-11 10,45 kv. m, VI-12 12,13 kv. m, VI-12A 4,45 kv. m, VI-7 7,85 kv. m, VI-8 1,16 kv. m, VI-9 24,30 kv. m, VI-1 4,34 kv. m, VI-2 2,70 kv. m, VI-3 16,48 kv. m, VI-4 7,58 kv. m), garažo 2G0b; atsakovą Kauno miesto savivaldybę pripažinti netekus teisių į šiuos statinius – gyvenamojo namo 1A1m, esančio ( - ), priestatą 1a2p ir garažą 2G0b; atkurti iki ieškovo teisių pažeidimo buvusią padėtį ir grąžinti jo asmeninėn nuosavybėn gyvenamojo namo 1A1m, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), priestatą 1a2p (patalpos: VI-10 3,73kv.m, VI-11 10,45kv.m, VI-12 12,13kv.m, VI-12A 4,45kv.m, VI-7 7,85kv.m, VI-8 1,16kv.m, VI-9 24,30kv.m, VI-1 4,34kv.m, VI-2 2,70kv.m, VI-3 16,48kv.m, VI-4 7,58kv.m) ir į garažą 2G0b 14kv.m (plane pažymėtas G-1); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, ginčo statinius jo mama pastatė pagal 1970 m. suderintą projektinę dokumentaciją, tačiau, siekiant kuo greičiau pagerinti gyvenimo sąlygas, ginčo statiniai buvo pastatyti iki projektavimo ir statybos leidimo gavimo, todėl 1971-02-25, atlikus gyvenamojo namo inventorizaciją, buvo konstatuota, jog priestatas yra savavališkas statinys. Kauno m. Požėlos rajono architekto raštais 1971-01-15 Nr.2 ir 1971-07 Nr. 363p ieškovo mamai buvo leista eksploatuoti priestatą su nuoroda, jog jai priklausančios dalies plotas neturi viršyti 60 kv. m gyvenamojo ir 100 kv. m naudingojo ploto. Kadangi tie plotai buvo viršyti nežymiai, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškovas prižiūrėjo pasiligojusi mamą, Kauno tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras panaikino savavališkos statybos objekto statusą ginčo statiniams, buvo atlikta jų teisinė registracija ir ieškovas tapo statinių savininku. Pagal anoniminį skundą ieškovas buvo tikrintas, norint išsiaiškinti ar statiniai pastatyti už teisėtas lėšas, taip pat pašalintas iš Komunistų partijos narių, nes nesutiko su partijos vadovybės pozicija. 1978-11-02 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu ginčo statiniai buvo konfiskuoti iš ieškovo. 1978-08-09 namų valdos priėmimo aktu ginčo statiniai buvo perduoti į vietinės Kauno m. Požėlos r. tarybos fondą, 2004-11-22 Kauno apskrities viršininkas juos perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, tačiau visą laiką ieškovas toliau gyvena priestate, kuris su pagrindiniame name ieškovo turimomis patalpomis sudaro vieną butą. Ginčo statinius ieškovas prižiūrėjo, išlaikė ir nebuvo keldinamas iš jų, už konfiskuotus statinius jam nebuvo atlyginta. Ginčo patalpos iki šiol neinventorizuotos ir viešame registre teisiškai neįregistruotos atskirais turtiniais vienetais, todėl nuosavybės teisė Valstybei į ginčo patalpas neatsirado. Nuosavybė neliečiama, tačiau okupacinė valdžia už pasipriešinimą partijos ideologiniams nurodymams neteisėtai ir nepagrįstai konfiskavo ieškovo paveldėtus ir jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusius ginčo statinius, o tai prieštarauja 1990-03-11 Nepriklausomybės aktui, iki 1940 m. galiojusiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Atsakovė nėra sąžiningas įgijėjas, todėl vieninteliam teisėtam savininkui ieškovui turi būti grąžinta nuosavybė. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, ieškovas buvo įsitikinęs, kad jam automatiškai bus atkurtos nuosavybės teisės, tačiau gavęs įspėjimą palaisvinti savavališkai užimtas patalpas, suprato, jog jis nelaikomas ginčo statinių savininku. Ieškinio senaties ieškovas nepraleido, be to, nuosavybės teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškovo teisės turi būti ginamos.
  2. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad turtas iš ieškovo buvo perimtas į vietos tarybų fondą kaip savavalinė statyba pagal 1979-08-08 Namų valdos priėmimo aktą, vykdant Kauno m. Lenino raj. Liaudies teismo 1978-11-02 sprendimą civilinėje byloje Nr.1348/78. Atsakovės nuosavybė į ginčo turtą atsirado teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad teisėtai buvo įgijęs nuosavybės teisę į ginčo turtą iki jį pradėjo valdyti Kauno miesto savivaldybė ir nepateikė įrodymų savo turimai teisei į ginčo turtą patvirtinti, viešo registro duomenys laikomi teisingais kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. 1978-11-02 Kauno m. Lenino raj. Liaudies teismo sprendimu, kurį Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą, ginčo turtas buvo pripažintas savavališka statyba, teismo sprendimas įsiteisėjęs, tinkamai įvykdytas bei turi privalomąją galią. Ieškovas ženkliai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pagal 1964 m. CK, taip pat 10 metų – pagal 2000 m. CK. Ieškovas neįrodė, jog jis turėjo ir turi nuosavybės teisę į ginčo turtą, o atsakovė valdo ginčo turtą neteisėtai.
  3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašė patikslintą ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad Valstybės nuosavybės teisė į ginčo turtą pagrįstai registruota įsiteisėjusių, nenuginčytų ir galiojančių teismų sprendimų pagrindu. Viešo registro įrašai apie turto daiktinių teisių turėtojus laikytini išsamiais ir teisingais, teisių registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo funkciją, o ją lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas, kuriuo buvo 1978-11-02 teismo sprendimas. 1996-04-02 Kauno miesto apylinkės teismas sprendimu atmetė ieškovo prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Kauno m. Lenino raj. teismo 1978-11-02 sprendimas dėl ginčo statinių paėmimo į vietinės tarybos fondą neįvykdytas, o 2002-09-10 nutartimi, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003-03-10 nutartimi paliko nepakeistą, buvo atmestas ieškovo prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje. Byloje esantys duomenys nepatvirtina ieškovo argumentų dėl ginčo turto priklausymo jam nuosavybės teise CK 4.47 str. nurodytais nuosavybės atsiradimo pagrindais ir, kad atsakovės turtą užvaldė neteisėtai. 2004-11-22 perdavimo-priėmimo akto sudarymo metu ginčo turtas priklausė valstybės nuosavybei ir įstatymo pagrindu buvo priskirtas savivaldybės nuosavybėn. Panaikinus 2004-11-22 priėmimo-perdavimo aktą, ginčo turtas grįžtų valstybei ir, ieškovui neįrodžius teisėto ginčo turto priklausymo jam nuosavybės teise, nesukeltų jokių teisnių pasekmių. Ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo J. A. B. 105,63 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, bei 24,18 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovo mamos pastatyti ginčo statiniai, kurių teisinė registracija buvo atlikta ieškovo vardu, 1978-11-02 Kauno miesto Lenino rajono liaudies teismo sprendimu, kurį Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas paliko galioti, buvo paimti iš J.A. B. į Vietinių Tarybų fondą; sprendimas įvykdytas 1979-08-09 Kauno miesto Požėlos rajono 6-os butų eksploatavimo tarnybos komisijos namų valdos priėmimo aktu. 1978-11-02 teismo sprendime nurodyta, jog ginčo priestatas ir garažas buvo pastatyti be projekto ir reikiamo leidimo, o rajono architekto sutikimas nėra pagrindas laikyti statybą teisėta, nes architektas nekompetentingas duoti leidimą statybos vykdymui ir negali spręsti dėl savavališkos statybos įteisinimo. A. B. gyvenamojo namo priestatą pradėjo statyti pagal privataus asmens (R. S.) atliktą projektą iki statybos leidimo gavimo, nors turėjo statyti pagal Komunalinės statybos projektavimo instituto projektinę dokumentaciją. Byloje nėra KŪPI Kauno filialo atlikto išpildomojo brėžinio, jis nebuvo pateiktas Respublikinės inventorizacijos biurui (dabar VĮ „Registrų centras“) dar 1980 metais, o 2002-03-01 UAB „Kauno komprojektas“ pažymoje nurodyta tokių dokumentų archyve neišlikus, taigi, apie projekto suderinimą su visomis institucijomis įrodymų nėra (CPK 177, 178 str.). Taip pat byloje nėra įrodymų, kad namo bendrasavininkai A. B. buvo davę sutikimus ginčo statinių statybai, bendrasavininkų sutikimų nebuvimas konstatuotas 1973-03-29 Kauno miesto Požėlos r. liaudies teismo sprendimu, kuriuo netenkintas J.A. B. ieškinys dėl teisės į gyvenamąjį namą bei idealinių dalių pakeitimo. Teismas laikė nepagrįstais ieškovo argumentus dėl 1978-11-02 teismo sprendimo neteisėtumo, nes: pagal 1964 m. CK 163 str. valstybei buvo leidžiama neatlygintinai paimti turtą sankcijos už teisės pažeidimą būdu (konfiskacija) TSRS ir Lietuvos TSR įstatymų nustatytais atvejais bei tvarka; 1964 m. CK 114 str. (redakcija, galiojusi iš esmės iki 1994-06-10) numatė, jog pilietis, kuris pasistato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės juo disponuoti, o pastatytas, perstatytas arba iš esmės užbaigtas statyti ar perstatyti gyvenamasis namas (arba jo dalis) gali būti teismo sprendimu neatlygintinai paimtas ir perduotas į vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos fondą, kas ir buvo padaryta ieškovo atveju; rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto ieškiniu neatlygintinai paėmus iš savavališko statytojo gyvenamąjį namą (arba jo dalį), teismine tvarka iš statytojo ir su juo gyvenančių asmenų gali būti atimta teisė naudotis gyvenamuoju plotu tame name, tačiau duomenų apie tokios teisės atėmimą iš ieškovo teismo sprendimu byloje nėra, todėl jis galėjo naudotis tuo plotu bei nebuvo keldinamas (1964 m. CK 114 str. 3d.). Teismas nurodė, kad nors ieškovas teigia, jog ginčo priestatui ir garažui statyti buvo išduoti statybos leidimai, tačiau akivaizdu, jog statyba buvo vykdyta ne pagal patvirtintą projektą, nes asmeninės nuosavybės teise piliečiui priklausančio gyvenamojo namo ar jo dalies maksimalus dydis negalėjo viršyti 60 kv. m gyvenamojo ploto ir 40 kv. m naudingo negyvenamojo ploto, o didesnį gyvenamąjį plotą galėjo turėti tik turintys didelę šeimą arba teisę į papildomą gyvenamąjį plotą rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto leidimu (1964 m. CK 110 str. 4d.). Bylos dokumentai patvirtina, jog A. B. turėtas bendras naudingas plotas buvo 132,46 kv. m, gyvenamasis plotas 86,34 kv. m, t. y. gerokai didesnis nei leistinas. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą dėl jo mamos turėto labai mažo gyvenamojo ploto, nes A. B. iki priestato ir garažo pastatymo turėjo 35/100 dalis gyvenamojo namo ( - ), tačiau pati jas pardavė kitiems fiziniams asmenims 1967-1968 metais. Teismas konstatavo, kad ieškovas prarado nuosavybę į ginčo priestatą bei garažą ne dėl savo nesutarimų su Komunistų partija, kurios nariu jis buvo, bet dėl tuometinių įstatymų, reguliavusių gyvenamojo ploto įsigijimą asmeninės nuosavybės teise, normų nesilaikymo, taigi, teisėtu pagrindu – pagal teismo sprendimą. Iki nepriklausomybės atkūrimo civilinėse bylose priimti teismų sprendimai nepraranda savo galios ir savaime nenustojo galioti, kol jų nepanaikina aukštesnės instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka ir tai ieškovui buvo nurodyta 2001-08-23 Kauno apygardos administracinio teismo sprendime, kuriuo buvo netenkintas J.A. B. reikalavimas įpareigoti panaikinti 1979-08-09 namų valdos priėmimo aktą dėl statinių perėmimo į vietos tarybų fondą bei nurodyta, jog 1978-11-02 Kauno miesto Lenino rajono teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.1348-78 įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, įsiteisėjęs ir įvykdytas. Be to, 1996-04-02 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu buvo atmestas J.A. B. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – kad 1978-11-02 sprendimas civilinėje byloje Nr.1348 juridiškai neįvykdytas ir J.A. B. ginčo statinius valdo nuosavybės teise – nustatymo; atnaujinti procesą šioje byloje buvo atsisakyta (2002-09-10 Kauno miesto apylinkės teismo nutartis, 2002-10-09 Kauno apygardos teismo nutartis, 2003-03-10 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2003). Teismas sprendė, kad teisiškai nepagrįsti ieškovo argumentai dėl gyvenamojo ginčo pastatų paėmimo ir vėlesnio jų perdavimo Kauno miesto savivaldybei prieštaravimo 1990-03-11 Nepriklausomybės aktui, iki 1940 m. galiojusiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, kurie tuo metu Lietuvos teritorijoje negaliojo. Iš neteisėtumo teisės neatsiranda. Teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė, jog atsakovės ginčo objektus užvaldė be teisinio pagrindo, o ieškovas turėjo ir turi ieškinio pareiškimo momentu nuosavybės teisę į ginčo objektus. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti 1978-11-02 Kauno miesto Lenino rajono teismo sprendimo civilinėje byloje Nr.1348-78 ir 1978-11-28 Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2842 1978m. bei 1979-08-09 Namų valdos priėmimo akto, priimto vykdant galiojantį teismo sprendimą, neteisėtumą, nepagrįstumą ir pripažinti juos negaliojančiais, o ieškovo argumentas, kad 1978 m. teismai padarė akivaizdžią materialinės teisės normos taikymo klaidą galėtų būti reikšmingas, siekiant atnaujinti procesą toje pačioje civilinėje byloje, tačiau šiuo atveju ieškovas kreipėsi ne dėl proceso atnaujinimo. Nepripažinus neteisėtu, nepagrįstu bei negaliojančiu 1978-11-02 teismo sprendimo, taip pat jo pagrindu priimto 1979-08-09 Namų valdos priėmimo akto, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir visus kitus išvestinius ieškovo reikalavimus. Teismas sprendė, kad ieškovo patikslintas ieškinys nepagrįstas ir neįrodytas. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties institutas taikomas, esant pagrįstai reikalavimo teisei, o šiuo atveju teismas tokios teisės nenustatė. Net ir esant pagrįstai reikalavimo teisei, būtų pagrindas ieškovo ieškinį atmesti dėl ieškinio senaties praleidimo, nes apie 1978-11-02 teismo sprendimą ieškovas sužinojo tuo pat metu ir jį skundė aukštesnės instancijos teismui; apie 1979-08-09 Namų valdos priėmimo aktą ieškovui tikrai buvo žinoma 2001-08-23, kai jį skundė Kauno apygardos administraciniam teismui; apie ginčo turto priklausymą savivaldybei ieškovui turėjo būti žinoma nuo 2004-05-13, kai dalis ginčo patalpų Kauno miesto savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi buvo išnuomotos ieškovo seseriai O. S.. Reikalavimą teisme dėl šio akto ieškovas pareiškė 2015-03-18, taigi, praleidęs bendrąjį 10 metų senaties terminą.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas J. A. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą; ginčo pastatų: gyvenamojo namo lAlm, esančio ( - ), priestato lAlm ir garažo 2G0b konfiskavimą iš ieškovo 1977-09-23 tuometinio Kauno m. Požėlos raj. vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 326, to paties komiteto 1977-11-11 sprendimo Nr. 373, 1978-11-02 Kauno m, Lenino raj. liaudies teismo sprendimo, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 1978-11-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2842 1978m., 1979-08-09 Namų valdos priėmimo akto pagrindu pripažinti neteisėtu, negaliojančiu ir nepagrįstu nuo konfiskavimo įvykdymo momento; 2014m. lapkričio 22d. „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno m. savivaldybės nuosavybėn Perdavimo ir priėmimo“ aktą pripažinti negaliojančiu dalyje ginčo patalpų: gyvenamojo namo lAlm, esančio ( - ), priestato la2p ir garažo 2G0b; atsakovą Kauno miesto savivaldybę pripažinti netekus teisių į šiuos statinius: Gyvenamojo namo lAlm, esančio ( - ), priestatą la2p ir garažą 2G0b; atkurti iki ieškovo teisių pažeidimo buvusią padėtį ir grąžinti jo asmeninėn nuosavybėn gyvenamojo namo lAlm, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), priestatą lAlm (patalpos pažymėtos plane: pusrūsyje VI-1, VI-2, VI-3, VI-4, pirmame aukšte VI-7, VI-8, VI-9, antrame aukšte VI-10, VI-11, VI-12, VI-12a ir garažą 2G0b (plane pažymėtas G -1); bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neatskleidė bylos esmės, susijusios su apelianto nuosavybės konfiskavimu, vykdant komunistų partijos visam pasauliui žinomą doktriną - nenugalima jėga (force majeure) riboti ir naikinti privačios nuosavybės egzistavimą bei visada ir viskam vadovauti šiam procesui, tame tarpe ir teismams.
    2. Teismas, priimdamas sprendimą Lietuvos vardu, neturėjo teisės sprendime nurodyti, kad apeliantas nuosavybę į ginčo priestatą ir garažą prarado ne dėl savo nesutarimų su komunistų partija, kurios nariu jis buvo, bet dėl tuometinių įstatymų, reguliavusių gyvenamojo ploto įsigijimą asmeninės nuosavybės teise, normų nesilaikymo, tuo labiau, kad apeliantas nieko nestatė ir jokia institucija nenustatė, kad jis ar jo motina pažeidė įstatymo normas dėl gyvenamojo ploto įsigijimo.
    3. Teismas pažeidė CPK 2, 3, 176 177, 183, 184 straipsnius, nes bylą nagrinėjo nesivadovaudamas teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, netaikė LR Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių, tarp jų Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos ir jos 17 str. dėl teisės į nuosavybę, negynė apelianto materialines subjektines teises ir įstatymo saugomus interesus.
    4. Teismas netyrė ir nevertino bylos rašytinių įrodymų, patvirtinančių faktines aplinkybes apie apelianto nuosavybės egzistavimą ir įregistravimą: 1973-05-29 einamosios teisinės registracijos išvados, Kauno Tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1974-04-17 pažymėjimo. Šie oficialūs rašytiniai įrodymai apie apelianto nuosavybės egzistavimą, yra teisėti ir įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyti.
    5. Teismas nevertino ir nepadarė jokios išvados dėl apelianto pareiškimo apie byloje esantį suklastotą dokumentą - 1979-08-09 Namų valdos priėmimo aktą. Pagal tuo metu galiojusį 1964 m. CPK teismo sprendimus turėjo teisę vykdyti tik teismo vykdytojai ir tik pagal teismo išduotus vykdomuosius raštus. Vykdomasis raštas pagal Kauno Lenino raj. teismo 1978-11-02 sprendimą nebuvo išduotas, sprendimas nebuvo įvykdytas, ką patvirtina Kauno apylinkės teismo archyvo 1998-12-31 raštas. Taip pat teismas netyrė ir nevertino Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Kauno filialo 1998-12-10 rašto, kuriame nurodyta, kad valdoje ( - ), gyvenamojo namo priestato su pusrūsiu bendras plotas yra 92,82 kv. m; Kauno m. Požėlos raj. teismo 1968-07-16 įsiteisėjusio sprendimo, kuriame nurodyta, kad apelianto mama A. B. 5 x 7 priestatą stato turėdama leidimą ir pagal projektą.
    6. Teismas neteisingai sprendė, kad apeliantas praleido ieškinio senaties terminą. Apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo 2004-11-22, kai vienašališku aktu jo nuosavybė buvo perduota atsakovei. Pirminis apelianto ieškinys teismui buvo paduotas 2014-05-27. Be to, apelianto nuomone, jo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, besitęsiantis nuo 1990-03-11.
  2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (4 t. b. l. 7-10). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Byloje esantis ginčo turto nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas bei 1978-11- 02 ir 1978-11-28 teismų sprendimai, taip pat 1979-08-09 perėmimo - pridavimo aktas patvirtinta, kad ginčo turtas buvo perimtas į Vietos Tarybų fondą ir kaip valstybės nuosavybė įregistruotas 1980 metais. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad 1978-11-02 Kauno m. Lenino r. Liaudies teismo sprendimas c. b. Nr. 1348/7 buvo neįvykdytas.
    2. Kauno m. Lenino r. Liaudies teismo 1978-11-02 sprendimas buvo peržiūrėtas kasacine tvarka ir Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1978-11-28 nutartimi buvo paliktas nepakeistas. CPK nenumatyta galimybė antrą kartą peržiūrėti kasacine tvarka tą patį sprendimą. Aplinkybės, jog ginčo turtas buvo pripažintas savavališka statyba ir perimtas į vietos tarybų fondą (valstybės nuosavybėn) yra nustatyta įsigaliojusiais teismų sprendimais, todėl šios aplinkybės atskirai nenustatinėjamos.
    3. Ginčo turtas 1978-11-02 teismo sprendimu buvo pripažintas savavališka statyba, A. B. turėtas bendras naudingas plotas viršijo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus leistiną turto plotą, todėl buvo teisinis pagrindas perimti šį turtą valstybės nuosavybėn. Todėl teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovas prarado nuosavybės teisę į ginčo priestatą ir garažą dėl tuometinių įstatymų, reguliavusių gyvenamojo ploto įsigijimą asmeninės nuosavybės teise, normų nesilaikymo.
    4. Byloje esantys duomenys nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų, jog ginčo turtas atsakovių buvo užvaldytas neteisėtai, apeliantas neįrodė, jog ginčo turtas neteisėtai buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Nepripažinus neteisėtu, nepagrįstu bei negaliojančiu 1978-11-02 teismo sprendimo c. b. Nr. 1348, tai pat jo pagrindu priimto 1979-08-09 Kauno miesto Požėlos rajono 6-osios butų eksploatavimo tarnybos komisijos namų valdos priėmimo akto, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus ir išvestinį reikalavimą dėl 2004-11-22 perdavimo - priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu dalyje dėl ginčo turto.
    5. Reikalavimas grąžinti apeliantui nuosavybės teises į ginčo turtą yra teisiškai negalimas, nes nuosavybės atsiradimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje, o apeliantas nepateikė įrodymų, kad šiame straipsnyje nurodytais pagrindais jam priklauso nuosavybės teisės į ginčo turtą, todėl teismas 2016-03-29 sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovas yra praradęs nuosavybės teisę į ginčo turtą.
    6. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad jis nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas apie priimtus 1978-11-02 ir 1978-11-28 teismų sprendimus ir aplinkybę, kad ginčo turtas perėjo valstybės nuosavybėn, pakankamai ilgą laiką žinojo, todėl šioje byloje reiškia reikalavimus suėjus ieškinio senaties terminui.
  3. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (4 t. b. l. 15-20). Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovės manymu, teismas ištyrė kiekvieną byloje pateiktą įrodymą, įvertino įrodymų visetą, ieškovo paaiškinimus ir liudytojo parodymus. Teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantas teismui pateikė savo asmeninę nuomonę dėl byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimo, tačiau apelianto subjektyvi nuomonė neturi teisinės reikšmės ir nedaro įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui, todėl tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
    2. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama, taip pat ir prarandama CK 4.47 str. pagrindais, o vienu iš jų yra daiktų (turto) konfiskavimas ar paėmimas pagal įstatymą už pažeidimus kitu būdu (CK 4.47 str. 10 p.) bei tuo, kad nuosavybės teisės įgijimo teisėtumui esminę reikšmę turi tai ar ji buvo įgyta jos įgijimo metu ir toje teritorijoje galiojusių teisės aktų pagrindu ir tvarka. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas yra praradęs nuosavybės teisę į ginčo priestatą bei garažą teisėtai, teismo sprendimo pagrindu.
    3. Teismui padarius aukščiau nurodytas išvadas, kurios atitiko ir paties ieškovo patikslinto ieškinio teiginius, kiti ieškovo argumentai dėl 1973-05-29 einamosios teisinės registracijos išvados ir Kauno tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1974-04-17 pažymėjimo Nr. 1071d, kaip ieškovo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, neturi teisinės reikšmės ir negali patvirtinti, kad ieškovas tokios teisės neprarado pagal Kauno m. Lenino raj. Liaudies teismo 1978-11-02 sprendimą ir 1979-08-09 Namų valdos priėmimo aktą, priimtą vykdant galiojantį teismo sprendimą. Duomenų, kad 1978-11-02 teismo sprendimas neįsiteisėjo ar buvo panaikintas arba nebuvo įvykdytas ieškovas šioje byloje teismui nepateikė.
    4. Byloje pateikti įrodymai patvirtina iš naujo neįrodinėtiną faktinę aplinkybę, kad ginčo turtas buvo teisėtai pripažintas savavališka statyba ir tai yra konstatuota Kauno m. Lenino raj. Liaudies teismo 1978-11-02 sprendimu, remiantis 1974-03-26 patikrinimo aktu ir 1977-10-20 savavališkos statybos aktu. Šis teismo sprendimas kasacine tvarka buvo peržiūrėtas Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegijos, kuri 1978-11-28 nutartimi Kauno m. Lenino raj. Liaudies teismo 1978-11-02 sprendimą paliko nepakeistą, todėl jis įsiteisėjo ir buvo tinkamai įvykdytas.
    5. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė yra teisėta ginčo turto valdytoja, ieškovas šios aplinkybės nepaneigė, nes nepateikė teismui įrodymų, jog jis teisėtai buvo įgijęs nuosavybės teisę į ginčo turtą iki šį turtą pradėjo valdyti atsakovė Kauno miesto savivaldybė ir, kad tokią teisę turi reikalavimo dėl turto grąžinimo pareiškimo momentu.
    6. Nagrinėjamu atveju nėra CPK 322 str. nurodytų išimčių, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi apeliaciniame skunde nepateikta jokių svarbių argumentų, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Atsakovės nuomone, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas galėtų būti pasiektas ieškovo apeliacinį skundą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, jog nori paaiškinimus duoti teismui žodžiu bei pateikti klausimus atsakovams. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tačiau prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde. Apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės, todėl apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestinas.
  3. Apeliacinės instancijos teismas 2016-06-09 gavo apelianto paaiškinimus dėl atsakovų atsiliepimo nepagrįstumo ir teismo klaidinimo. Teisėjų kolegija vertina, jog tai apeliacinio skundo papildymas, kurio pateikimą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui draudžia CPK 323 straipsnio nuostatos, todėl atsisako juos priimti.
  4. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas J. A. B. 1971-12-08 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. ( - ) pagrindu yra priėmęs savo mirusios motinos A. B. palikimą – 7/100 dalis gyvenamojo namo, esančio adresu ( - ), kuri prie šio gyvenamojo namo pasistatė priestatą 1a2p ir garažą 2G0b (toliau šis priestatas ir garažas – ginčo turtas). Kauno miesto Požėlos rajono Liaudies Deputatų Tarybos Vykdomasis komitetas 1977-11-11 sprendimu Nr. 373 nusprendė prašyti rajono Liaudies teismą perimti į vietos Tarybos fondą ieškovo be leidimo pastatytus ginčo statinius, o taip pat skaityti negaliojančiu iš esmės analogiško turinio 1977-09-23 sprendimą Nr. 326. Kauno m. Lenino r. liaudies teismo 1978-11-02 sprendimu (civilinė byla Nr. 1348/78), kurį nepakeistą paliko Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas 1978-11-28 nutartimi (civilinė byla Nr.2842, 1978 m.), ginčo turtą iš ieškovo buvo nuspręsta paimti neatlygintinai į Vietinių Tarybų fondą, nustačius, jog šis turtas - savavališka statyba. 1979-08-09 Namų valdos priėmimo aktu, priimtu vykdant galiojantį teismo sprendimą, ginčo turtas perimtas į vietos tarybų fondą bei 1980 m. įregistruotas valstybės nuosavybe. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 2004-11-22 perdavimo ir perėmimo aktu įstatymo pagrindu ginčo turtas perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Ieškovas ginčijo ginčo turto priklausymo Kauno miesto savivaldybei teisėtumą bei prašė šį turtą grąžinti jo asmeninėn nuosavybėn, o pirmosios instancijos teismui atsisakius tenkinti jo reikalavimus, padavė apeliacinį skundą.
  5. Apeliantas (ieškovas) J. A. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, susijusios su jo nuosavybės konfiskavimu, sprendimą priėmė pažeisdamas procesinės teisės normas, neištyręs ir neįvertinęs pateiktų įrodymų, patvirtinančių apie jo nuosavybės egzistavimą ir įregistravimą.
  6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 str., 185 str.), tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės praradimą, teisingai aiškino įsiteisėjusio teismo sprendimo reikšmę, dėl ko tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, sprendimo motyvavimu ir teismo nurodytais argumentais, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus, nėra tikslinga kartoti.
  7. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas visapusiško ir objektyvaus bylos įrodymų vertinimo principas, pagal kurį teismas išvadas dėl bylos aplinkybių turi daryti objektyviai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, kylančius prieštaravimus, joks įrodymas, išskyrus tuos, kurie tiesiogiai nurodyti įstatyme, teismui neturi prioritetinės, iš anksto nustatytos galios. CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių aiškinimo praktika yra nuosekliai išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dovega“ v. UAB „Inometa“, bylos Nr. 3K-3-411-611/2015; 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.
  8. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, o taip pat vertinti, jog nebuvo atskleista bylos esmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai sureikšmina atskiras bylos aplinkybes, teikia pirmenybę savo pozicijai palankiems įrodymams (kaip pvz. Kauno m. Požėlos raj. liaudies teismo 1968-07-16 sprendimo argumentui, kad baigiamam statyti priestatui 5 x 7 A. B. turi tam leidimą; jo pašalinimui iš TSKP narių 1975-04-17 už tarybinių įstatymų ignoravimą ir privačios nuosavybės tendencijas; 1998-12-31 Kauno miesto apylinkės teismo archyvo vedėjos raštui, jog Kauno m. Lenino raj. civilinėje byloje Nr. 2-1348/78 nėra duomenų apie tai, ar buvo išduotas vykdomasis raštas ir kt.), tačiau to nepakanka paneigti teismo išvadoms dėl bylos faktų, pagrįstoms visumos byloje esančių įrodymų vertinimu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).
  9. Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad 1978-11-02 Kauno m. Lenino r. liaudies teismo sprendimu, kurį Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas 1978-11-28 nutartimi paliko galioti, ginčo turtas 1979-08-09 Kauno miesto Požėlos rajono 6-os butų eksploatavimo tarnybos komisijos namų valdos priėmimo aktu iš ieškovo buvo perimtas į vietos tarybų fondą bei 1980 m. įregistruotas valstybės nuosavybe. Teismas taip pat nustatė, kad 2001-10-03 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.A4-843-01 atmetė J. A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ direktoriaus įpareigojimo panaikinti 1979-08-09 namų valdos priėmimo aktą dėl statinių perėmimo į vietos tarybų fondą, įpareigoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo direktorių nevykdyti jokių teismo sprendimų, susijusių su J. A. B. nuosavybe, ir panaikinti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo 2000-06-13 pažymą Nr.20/49884 ir paliko nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą /administracinė byla Nr.17k-388/2001 (LITEKO duom.). 2003-03-10 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-503/2003 paliko galioti 2002-10-09 Kauno apygardos teismo nutartį, kuria buvo palikta nepakeista 2002-09-10 Kauno miesto apylinkės teismo nutartis netenkinti J. A. B. prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje J. A. B. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad buvusio Kauno miesto Lenino rajono teismo 1978-11-02 sprendimas civilinėje byloje Nr.1348 nėra juridiškai įvykdytas ir jis namo priestatą ir garažą ( - ) toliau valdo nuosavybės teisėmis, buvo atmestas 1996-04-02 sprendimu (t. 3, b. l.112-115).
  10. Lietuvos TSR Aukščiausias Teismas 1978-11-28 nutartyje konstatavo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad prie gyvenamojo namo ( - ) mūrinis priestatas 1a 2/p su požeminiu ūkio pastatu 2G o/6-6 pastatyti be leidimo, savavališkai; priestato statyba nebuvo įteisinta, o buvo atlikta tik jo inventorizacija, bei paliko galioti 1978-11-02 Kauno m. Lenino r. liaudies teismo sprendimą, kuriuo iš ieškovo į Vietinių Tarybų fondą paimtas ginčo turtas.
  11. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (2001-10-03 nutartis adm. byloje Nr. A4-843-01) nustatė, kad J. A. B. savavališkai pastatyti statiniai priestatas ir garažas, esantys ( - ), perimti 1979-08-09 į Kauno miesto tarybos fondą, vykdant 1978 11 02 Kauno miesto Lenino rajono teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 1348-78. Šis teismo sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, įsiteisėjęs ir įvykdytas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja įstatymo galią ir niekas neturi teisės atsisakyti jo vykdyti ar kitokiu būdu nepaisyti. Vertino, jog nepagrįstas apelianto teiginys, kad sovietiniu laikotarpiu priimti teismo sprendimai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, neteko galios. Teismų sprendimai, priimti iki Lietuvos valstybės atkūrimo, atkūrus ją, savaime nenustoja galioti, kol nepanaikinami aukštesnės instancijos teismo įstatymo nustatyta tvarka. Sprendė, jog pirmos instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus įpareigoti atsakovus nevykdyti teismų sprendimų ir įvykdyti veiksmus, prieštaraujančius įstatymams.
  12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija (2003-03-10 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-503/503) nustatė, jog Kauno miesto apylinkės teismas 1996 m. balandžio 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. A. B. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Kauno Lenino rajono teismo 1978 m. lapkričio 2 d. sprendimas dėl priestato 1A2/p ir garažo 2Go/b ( - ), paėmimo į vietinės tarybos fondą neįvykdytas. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Kauno Lenino rajono teismo 1978 m. lapkričio 2 d. sprendimas yra įvykdytas, todėl nėra pagrindo nustatinėti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. 2002 m. birželio 10 d. pareiškėjas J. A. B. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą šioje byloje. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr.2-6067/2002 jam teismai pasiūlė kreiptis į ŽKNTKR VĮ dėl priestato 1A2/p ir garažo 2Go/b ( - ), teisinio įregistravimo. Jis (pareiškėjas) kreipėsi į šią įmonę, kuri 2002 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 2021-478 nurodė, kad siekiant teisiniai įregistruoti realaus dydžio priestatą 1A2/p ir garažą 2Go/b jo (pareiškėjo) vardu turi būti pateiktas teismo sprendimas, nutartis ar nutarimas, nurodyti 2001 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo pakeitimo įstatymo 22 straipsnio 2 punkte, o tai yra naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kurios pagrindu turi būti atnaujinamas procesas šioje byloje. Pareiškėjo teigimu, 92,82 kv.m priestato 1A2/p ir 14 kv.m garažo 2Go/b 1972 m. teisinė registracija jo vardu nebuvo panaikinta. Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje atmetė. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. spalio 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. nutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2003-03-10 nutartimi paliko nepakeistus minėtas nutartis, nutartyje konstatavusi, jog pareiškėjas nenurodė buvus ne tik kad esminių, turinčių reikšmės bylai aplinkybių, bet apskritai nepateikė teismui duomenų, kad naujai paaiškėjo kokios tai bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu – turima mintyje byla, kurioje priimtas Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 2 d. sprendimas. Pareiškėjo pateiktas turto registro įstaigos 2002 m. gegužės 15 d. raštas Nr. 2021-478 pagrįstai bylą nagrinėjusių teismų įvertintas kaip informacinio pobūdžio raštas, nes jame pareiškėjui tik pateikta informacija apie Nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimus sprendžiant klausimus, susijusius su daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimą, tačiau nėra jokios informacijos, galinčios įtakoti paminėtą teismo 1996 m. balandžio 2 d. sprendimą.
  13. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Nagrinėjamoje byloje ir išnagrinėtose bylose (šios nutarties 17, 18, 19 p.) dalyvauja iš esmės tie patys asmenys, o įrodynėjimo dalykas ar bent jo dalis yra tas pats ginčo turtas, todėl įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti faktai nagrinėjamu atveju turi prejudicinę galią.
  14. Remiantis tuo, kas išdėstyta (šios nutarties 17, 18, 19, ir 20 p.), teisėjų kolegija daro išvadą, jog aplinkybės, kad ginčo turtas buvo pripažintas savavališka statyba ir perimtas į vietos tarybų fondą (valstybės nuosavybėn) yra nustatyta įsiteisėjusiais bei galiojančiais teismų sprendimais ir todėl iš naujo atskirai nenustatinėjamos. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino bylos rašytinių įrodymų, patvirtinančių faktines aplinkybes apie apelianto nuosavybės egzistavimą ir įregistravimą: 1973-05-29 einamosios teisinės registracijos išvados, Kauno Tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1974-04-17 pažymėjimo. Remiantis byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma, bei tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad apeliantas prarado nuosavybės teisę į ginčo priestatą ir garažą dėl tuometinių įstatymų, reguliavusių gyvenamojo ploto įsigijimą asmeninės nuosavybės teise bei statybą reglamentavusių, normų nesilaikymo, bet ne dėl nenugalimos jėgos (force majeure) – vykdant komunistų partijos visam pasauliui žinomą doktriną, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde.
  15. Byloje esantys duomenys nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų, jog ginčo turtas atsakovų buvo užvaldytas neteisėtai. Įsiteisėjusiais teismų prejudiciniais sprendimais nustatyta, kad 1978-11-02 sprendimas įvykdytas, paėmus ginčo turtą į vietinės tarybos fondą, todėl visiškai nepagrįsti apelianto argumentai dėl 1979-08-09 Namų valdos priėmimo akto suklastojimo, kurie vertinti kaip subjektyvi jo įrodymais nepagrįsta nuomonė.
  16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1046 patvirtintu Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarkos aprašu (ginčui aktualios jų 2004-11-22 galiojusios redakcijos) ginčo turtas 2004-11-22 perdavimo ir perėmimo aktu buvo teisėtai perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Apeliantas nenuginčijo šio perdavimo teisėtumo, todėl taip pat nėra pagrindo teigti, jog ginčo turtą savivaldybė valdo neteisėtai.
  17. Remiantis išdėstytu, apelianto reikalavimas apginti jo subjektines teises ir grąžinti jam nuosavybės teises į ginčo turtą yra teisiškai negalimas, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuosavybės atsiradimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje, o apeliantas nepateikė įrodymų, kad šiame straipsnyje nurodytais pagrindais jam priklauso nuosavybės teisė, o taip pat nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta apelianto subjektinių teisių pažeidimo.
  18. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties institutas taikomas esant pagrįstai reikalavimo teisei, o šiuo atveju ieškovas tokios teisės neįrodė ir teismas tokios teisės nenustatė (CK 1.126 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimams ieškinio senaties netaikė, o tik nurodė aplinkybes, kurios esant pagrįstai reikalavimo teisei, būtų pagrindas taikyti ieškinio senatį. Todėl atmestini apelianto argumentai dėl neteisingai taikytos ieškinio senaties.
  19. Kiti apeliacinio skundo motyvai taip pat neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  20. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai