Byla 2A-563-516/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Antano Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „PUM plius“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-765-273/2015 pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „PUM plius“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ginčas byloje kilo dėl sutarties sąlygų aiškinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu ir dėl jo prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams, įrodymų vertinimo.

5Ieškovė bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – ir BAB) Ūkio bankas kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2010 m. sausio 13 d. ieškovės ir atsakovės UAB „PUM plius“ sudarytą reklamos ploto įrengimo ir nuomos sutartį Nr. 60-20-1/2010 (toliau – ir Nuomos sutartis) nuo sudarymo momento (ab initio) ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės ieškovei 655 000 Lt sumą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad 2010 m. sausio 13 d. ji su atsakove sudarė Nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė sumokėjo 655 000 Lt fiksuotą mokestį avansu, o atsakovė įrengė Nuomos sutartyje nurodytą reklamos plotą ir teikė jo nuomos paslaugas. Nuomos sutartimi atsakovė ieškovei 5 metų terminui išnuomojo 60,84 kv. m reklamos plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuomos kaina vienam mėnesiui – 10 916,66 Lt (įskaitant PVM), vieno kv. m mėnesio nuomos kaina (įskaitant PVM) sudarė 179,43 Lt. Ieškovės įsitikinimu, yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnio 1 dalies sąlygos pripažinti šalių sudarytą sandorį negaliojančiu. Ginčo sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes sudarius šį sandorį sumažėjo banko turto apimtis. Sudaryto sandorio kaina beveik tris kartus viršijo rinkos vertę. Rinkoje panašių objektų vidutinė vieno kv. m mėnesio nuomos kaina (įskaitant PVM) yra 66,59 Lt, todėl nuomos kaina 5 metams galėtų sudaryti – 239 701 Lt (su PVM). Ieškovė pažymėjo, kad iki sandorio ji disponavo didelės vertės piniginėmis lėšomis, kurios buvo sumokėtos pagal Nuomos sutartį už menkavertes paslaugas. Ieškovei nebuvo jokio komercinio tikslo, naudos bei būtinybės tokioje vietoje (nuošalioje Vilniaus miesto gatvėje, kurioje ypač maži žmonių srautai), išsinuomoti bei pakabinti įmonės reklamą, taip pat avansu sumokėti visą sutarties kainą į priekį. Tai laikytina neracionaliu ir visiškai bankrutuojančiai bendrovei nenaudingu žingsniu, prieštaraujančiu bendrovės veiklos tikslams (iš savo veiklos gauti pelno) ir jos kreditorių interesams. Ieškovė neprivalėjo sudaryti šio sandorio. Ieškovės veiksmai, sudarant ginčo sandorį, negali būti pateisinami atidaus, apdairaus ir protingo asmens, veikiančio išimtinai kreditorių interesais, elgesiu. Ieškovė akcentavo, kad nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.67 straipsnio 4 dalyje nurodyta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija. Ieškovės nuomone, ji nepraleido ieškinio senaties termino, nes Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1786-254/2013 ieškovės bankroto administratoriui pratęsė terminą nuo įmonės dokumentų gavimo sandorių patikrai ir ginčijimui iki 2014 m. vasario 3 d. įskaitytinai. Ieškovė taip pat pastebėjo, kad ginčo sandoris prieštarauja banko veiklos tikslams. Ieškovė yra komercinis bankas, kuris verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionaliųjų rinkos dalyvių ir jų skolinimu bei prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, jo veiklos esmę sudaro finansinių paslaugų teikimas. Tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių – bankui ir jo kreditoriams, kurių didelę dalį sudaro banko indėlininkai ir kurių piniginės lėšos buvo naudojamos atsiskaityti pagal ne rinkos verte sudarytą sandorį.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nuomos sutartį pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją, priteisdamas iš atsakovės ieškovei 125 731,81 Eur ir 6 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. sausio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8Teismas nurodė, kad bankas nuolat turėjo kreditorių, taip pat ir ginčo sandorio sudarymo metu, todėl ieškovei sudarius ginčo sandorį ji neteko reikšmingos pinigų sumos, sumažino banko turtą, pablogino banko mokumą, ir jau esant banko sunkiai finansinei padėčiai, sumažėjo galimybė patenkinti kreditorių reikalavimus.

9Teismas pažymėjo, kad 2015 m. birželio 5 d. ekspertizės akte nurodyta, jog reklamos ploto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos rinkos vertė, kai reklamos plotas 60,84 kv. m, o nuomos terminas 5 metai yra 65 707 Lt. Išvadoje nurodyta, kad reklaminio ploto įrengimo vertė nustatyta išlaidų (kaštų) metodu yra 32 600 Lt. Teismas sprendė, kad yra pagrindas vadovautis eksperto išvada, nes atsakovė nepateikė įrodymų, kurie verstų abejoti ekspertizės teisingumu, todėl darytina išvada, jog ginčo Nuomos sutarties rinkos kaina kur kas viršija rinkos vertę.

10Teismas akcentavo, kad šalių sudaryta 2010 m. liepos 12 d. Bendradarbiavimo sutartis yra neatlygintinė ir atsakovė nepagrįstai šia sutartimi teikiamas paslaugas įskaičiuoja į Sutarties kainą, teigdama, jog bankui buvo teikiamos ir papildomos paslaugos. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovei nebuvo jokio komercinio tikslo tokioje vietoje – Vilniaus miesto gatvėje, kurioje yra maži žmonių srautai, išsinuomoti ir pakabinti įmonės (labai didelio ploto) reklamą. Ieškovės iš atsakovės už neproporcingai didelę kainą paslaugų, kurios buvo visiškai nereikalingos bankui, įsigijimas laikytinas neracionaliu ir prieštaraujančiu bendrovės veiklos tikslui gauti pelną.

11Teismas konstatavo ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Nuomos sutarties sudarymo metu ieškovė būtų turėjusi įstatyminę, sutartinę ir (ar) teismo sprendimu pagrįstą teisinę prievolę, suponuojančią šios sutarties sudarymo būtinybę.

12Teismas pastebėjo, kad kadangi jau nustatyta, jog ieškovė įsigijo nedidelės vertės reklamos ploto nuomos paslaugas, sumokėdama rinkos kainų neatitinkančias sumas, yra pagrindas konstatuoti atsakovės nesąžiningumą pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą.

13Teismas nurodė ir tai, kad senaties terminas nėra praleistas.

14Galiausiai teismas pažymėjo, kad įvertinus ieškovės, kaip banko, specifinį pobūdį bei nustatytą nenaudingo sandorio sudarymą ir preziumavus atsakovės, kaip sandorio šalies nesąžiningumą, sandoris negaliojančiu pripažintinas ir CK 1.82 straipsnyje nustatytu pagrindu.

15Aptardamas restitucijos taikymo klausimą, teismas pažymėjo, kad UAB „PUM plius“ ieškovei 2014 m. balandžio 29 d. grąžino 137 703,84 Lt dėl sutarties nutraukimo, todėl ši suma turi būti minusuojama iš grąžintinos bendros sumos. Kadangi reklamos ploto įrengimas pagal ekspertizės aktą kainavo 32 600 Lt, o pagal ginčo sutartį paslaugos buvo teikiamos 33 mėnesius (36 135 Lt), šios sumos taip pat turi būti atimamos iš priteistinos ieškovei bendros sumos.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17Atsakovė UAB „PUM plius“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Atsakovės ieškovei išnuomotas reklaminis plotas pagal Nuomos sutartyje pateiktus išnuomojamos išorinės pastato sienos metmenis sudarė 258,57 kv. m plotą, o ne 60,84 kv. m. Iš Nuomos sutarties nuostatų ir priedo Nr. 1 1.1 punkto matyti, kad ieškovei buvo suteikta teisė naudotis pastato išorine / fasadine siena, o ne jos dalimi. Nuomos sutartis ir jos priedai buvo rengiami ne atsakovės, o pačios ieškovės, kuri yra bankas ir turėjo profesionalių teisininkų komandą, taigi bankas be jokių apribojimų galėjo išreikšti ir išreiškė valią nuomotis visą fasadinę pastato dalį. Taikant stačiakampio ploto apskaičiavimo formulę (S=ab), kur a ir b yra stačiakampio kraštinės, ginčo pastato fasadinės sienos plotas yra 258,57 (33,15 x 7,8), o ne kaip klaidingai nurodyta sutarties priede 60,84 kv. m. Tai, kad ieškovė išsinuomojo visą 258,57 kv. m ploto sieną, o ne jos dalį, patvirtina ne tik loginis sutarties aiškinimas, bet ir kitos sutarties nuostatos, kaip sutarties priedo Nr. 1 1.2, 1.4 punktai. Banko tikslas išsinuomoti visą pastato fasadinę sieną ir būti išimtiniu asmeniu, kurio produktai būtų reklamuojami ant pastato išorinės sienos, atsispindi ir šalių susirašinėjime, derybose, vykusiose kuomet buvo ruošiama, įrengiama reklama. 2010 m. spalio 1 d. pasirašytame priėmimo–perdavimo akte šalys konstatuoja, kad ieškovei perduodamas reklaminis plotas yra visa fasadinė pastato dalis. Teismo ekspertė taip pat pripažino, kad reklamos plotas sudaro 259,94 kv. m, o ne 60,84 kv. m.
  2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sandorio kaina neatitinka rinkos vertės ir sandoris pažeidė banko kreditorių interesus. Neteisingą išnuomoto 1 kv. m kainos apskaičiavimą lėmė neteisingai teismo nustatytas bendras išnuomotas reklaminis plotas bei teismo ekspertizės akto netinkamas aiškinimas. Kadangi bendras išnuomotas plotas buvo 258,57 kv. m, 1 kv. m nuomos kaina sudarė 42,22 Lt (su PVM) ir reklamos įrengimo išlaidomis, o be reklamos įrengimo išlaidų (kurių vertė apskaičiuota ekspertizėje) – 39,68 (su PVM), o ne 179,43 Lt kaip konstatavo teismas. Ieškovė pripažino, kad panašių objektų 1 kv. m mėnesio nuomos kaina (su PVM) yra 66,59 Lt, taigi šalių sulygta nuomos kaina (39,68 Lt) yra net trečdaliu mažesnė nei minėta suma, taigi nuomos kaina atitiko rinkos vertę. Tai patvirtina ir ekspertizės akte esančios lyginamųjų objektų nuomos rinkos kainos. Ieškovo norėjo pasiekti ne didesnį srautą asmenų, o aukštesnio socialinio sluoksnio atstovus, kurie gali leisti savo vaikus į privačią gimnaziją (ant kurios sienos buvo talpinama reklama) ar lankytis Medicinos diagnostikos ir gydymo centre. Nors ekspertė visiškai nepagrįstai nustatė pataisos koeficientus, net ir pritaikius juos, atsakovės išnuomoto 1 kv. m reklamos ploto kaina atitiko realiai rinkoje egzistuojančią kainą. Be to, nei teismas, nei ekspertė nevertino, kad ieškovės išsinuomotas plotas orientuotas į „premium“ klientų segmentą, todėl kainai nustatyti esminiu kriterijumi nebuvo pravažiuojančių automobilių srautas, stotelių vieta ir pan. Atsakovės pateiktos reklamos specialistų nuomonės patvirtina, kad sandorio kaina atitinka rinkos kainas.
  3. Tarp ginčo sutarties sudarymo ir bankroto bylos bankui iškėlimo yra akivaizdus laiko atotrūkis (beveik 3.5 m metų), taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad sudaręs sutartį bankas neteko reikšmingos pinigų sumos, pablogino mokumą ir taip sumažėjo galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovė su atsakovė atsiskaitė dar iki 2010 m. rugsėjo 1 d., o kaip nustatyta teismo, 2011 m. sausio 1 d. bankas turėjo turto už 4,9 mlrd. Lt, o įsipareigojimų už 4.5 mlrd. Lt. Ginčo sutarties kaina sudaro tik 0,013 proc. viso banko turto, taigi nėra jokio priežastinio ryšio tarp sutarties įvykdymo ir banko negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais.
  4. Bankas yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, ginčo sutartimi siekęs išsinuomoti Vilniaus privačios gimnazijos pastato išorinę sieną reklamai, išimtinai tik jo vienintelio prekės ženklo ir jo identitetą sudarančios bordo spalvos reprezentacijai šiame plote. Ginčo sutartis buvo įprasta komercinio pobūdžio sutartis, tuo metu panašaus pobūdžio sandorių sudarymas buvo įprastas ieškovės veiklai (Ūkio banko teatro arena). Taigi aplinkybės patvirtina, kad atsakovė veikė sąžiningai, reklamos plotas išnuomotos už rinkos kainą ir nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį.
  5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2010 m. liepos 12 d. šalių sudaryta Bendradarbiavimo sutartis yra neatlygintinė. Nuomos sutartis ir Bendradarbiavimo sutartis turi būti aiškinamos kartu, nes jos abi tiesiogiai susijusios. Atsakovė ieškovei teikė kompleksines paslaugas, apimančias reklamą, viešuosius ryšius, tiesioginę rinkodarą. Vertinant Bendradarbiavimo sutartyje atsakovės įsipareigojimų ieškovei turinį akivaizdu, kad ekonomine prasme jie turi aiškiai išreikštą naudą, už kurią ieškovė iš dalies sumokėjo mokėdama reklamos ploto nuomos mokestį. Ieškovė gavo ir tiesioginę finansinę naudą, jos nurodymu atsakovės darbuotojams bei jos dalininkams atsidarius banko sąskaitas ieškovės banke. Teismas šių aplinkybių neanalizavo.
  6. Teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir todėl nepagrįstai taikė actio Pauliana institutą. Kadangi ginčo sutartis negalėjo turėti įtakos ieškovės mokumui ar būti nemokumo priežastimi, atsakovės elgesys atitiko objektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nėra pagrindo teigti ir tai, kad atsakovė žinojo ar privalėjo žinoti, jog sandoris neatitinka rinkos sąlygų ar ieškovės interesų ir priešingas jos tikslams. Jokie ieškovės veiklą reglamentuojantys teisės aktai nedraudė ieškovei pirkti reklamos paslaugas. Atsakovė yra švietimo institucija, o ieškovė yra profesionalus komercinis bankas, kuriam dirba profesionalūs reklamos ir marketingo srities specialistai. Ieškovė puikiai suvokė ginčo sutarties esmę ir siekė jai maksimaliai naudingų ir jos interesus atitinkančių paslaugų.
  7. Teismas pažeidė įrodinėjimo civilinėje byloje principus, nes rėmėsi tik dalimi selektyviai parinktų įrodymų, o likusių įrodymų nevertino, dėl jų nepasisakė, neįvertino įrodymų visumos.

18Ieškovė BAB Ūkio bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas tinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir atskleidė tikruosius šalių ketinimus. Sutarties 2.1 punktas aiškiai nustato, kad ieškovė siekė išsinuomoti tik atitinkamoje pastato fasado dalyje esantį reklamos plotą. Tikroji šalių valia buvo nuomoti tik ieškovei būtiną banko iškabai pakabinti plotą (60.84 kv. m). Atsakovės pastato fasadinė siena yra nudažyta ne išimtinai banko identiteto spalva, bet viena iš atsakovės skiriamųjų spalvų, ką patvirtina atsakovės interneto puslapis bei prekės ženklas. Spalva, kuria nudažytas fasadas, buvo skirta pačios atsakovės reprezentacijai. Bankui nebuvo jokio poreikio nuomotis visą fasadą. Priešingai nei teigia atsakovė, ekspertė ekspertizės akte laikė, kad ieškovei buvo nuomojamas tik reklamos plotas, kuris yra būtinas reklamos priemonei pakabinti, o ne visas plotas.
  2. Sandorio kaina neatitiko rinkos vertės, todėl teismas pagrįstai sumažino nuomos kainą ir konstatavo, kad sandoris pažeidė banko kreditorių interesus. Kadangi teismas teisingai apskaičiavo ieškovės išsinuomotą plotą, buvo tinkamai nustatyta ir nuomos kaina. Ieškovės ieškinyje nurodyta galima vidutinė 1 kv. m nuomos kaina (66,59 Lt) pateikta remiantis specialisto išvada dėl reklamos ploto nuomos vertės, todėl sprendžiant reklamos ploto rinkos kainą turi būti vadovaujamasi ne šalių samprotavimais, o specialistų išvadomis, ir nėra pagrindo teigti, kad ieškovė pripažino, jog nuomos kaina siekia 66,59 Lt. Tikrąją kainą atspindi ekspertizės aktas. Reklamos ploto 1 kv. m nuomos rinkos vertė nustatoma įvertinus komercinį patrauklumą vietos atžvilgiu – atsižvelgiant į pėsčiųjų ir automobilių srautą, fasadų patrauklumą ir kitas aplinkybes. Ginčo reklamos ploto, esančio nuošalioje Vilniaus miesto gatvėje, kur ypač maži žmonių srautai, kaina negali būti tolygi reklamos ploto kainai, kuri yra prestižinėje miesto dalyje, gerai matoma ir pan., todėl ekspertė visiškai pagrįstai taikė akte nurodytus koeficientus. Savo ruožtu atsakovės pateiktos reklamos specialistų nuomonės negali būti vertinamos byloje, nes jos neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų, be to, pateiktos vertinant ne konkrečią sutartį, o kelias šalių tarpusavyje sudarytas sutartis, kurios nesusijusios.
  3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad sudarius ginčo sutartį, sumažėjo banko turto apimtis ir bankas neteko pinigų sumos, už tai gaudamas menkavertes paslaugas, taigi sumažėjo ir galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Teismas teisingai pažymėjo sunkią finansinę banko padėtį, kad didžiąją dalį banko turto sudarė paskolos, kurios negali būti vertinamos kaip turtas, kuris atspindėjo realią banko padėtį. Įrodymai paneigia apeliantės poziciją dėl banko stabilios veiklos sandorio sudarymo metu. Be to, vertinant kreditorių interesų pažeidimą actio Pauliana instituto prasme, ginčo sandorio dydis neturi reikšmės.
  4. Ieškovė yra specifinis ūkio bankas, turintis licenciją verstis indėlių ar kitų grąžintinių lėšų priėmimo iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiimti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Bankų veikla reglamentuojama taip, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi. Sandoris, kuriuo nuomojamas bankui iš esmės nereikalingas reklamos plotas, už kurį yra sumokamas didžiulis užmokestis, akivaizdžiai žalingas bei nenaudingas ieškovei ir jos kreditoriams, todėl sandoris prieštarauja banko veiklos tikslams.
  5. Teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Bendradarbiavimo sutartis yra neatlygintinė ir atsakovė nepagrįstai šia sutartimi remiasi šioje byloje. Jei būtų susitarta taip, kaip teigia atsakovė, tai būtų nurodyta Nuomos sutartyje ar jos priede. Kadangi tai nenurodyta nei ginčo Nuomos sutartyje nei Bendradarbiavimo sutartyje, akivaizdu, kad šalys sutartis laikė atskiromis ir jos turi būti vertinamos atskirai.
  6. Teismas tinkamai nustatė faktinės aplinkybes ir taikė actio Pauliana. Teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės išvada, pagal kurią reklamos ploto nuomos kaina neatitinka rinkos vertės, ir kurios atsakovė nepaneigė. Šioje byloje atsakovės žinojimas ar nežinojimas apie banko finansinę padėtį net neturi reikšmės, atsakovės nesąžiningumas yra preziumuojamas dėl priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos. Be to, atsakovė, kaip juridinis asmuo, turėjo pasidomėti ar sandorio kaina atitinka rinkos vertę, pasidomėti kontrahentu (jo statusų ir pan.)
  7. Teismas nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Teismas neprivalo sprendime pasisakyti dėl absoliučiai visų proceso dalyvio argumentų.

19IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

20Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „PUM plius“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

21Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, netinkamai nustatęs pagal ginčo Reklamos ploto įrengimo ir nuomos sutartį ieškovei išnuomotą plotą (jo dydį) ir todėl nepagrįstai konstatavęs, kad ginčo sandorio kaina neatitinka rinkos vertės ir pažeidžia ieškovės kreditorių teises bei paties banko veiklos tikslus, nepagrįstai ir neteisėtai pripažino ginčo Reklamos ploto įrengimo ir nuomos sutartį negaliojančia pagal CK 6.66 (actio Pauliana) bei 1.82 (juridinio asmens tikslams prieštaraujantis sandoris) straipsnius. Atsakovės teigimu, ieškovei ginčo Nuomos sutartimi išnuomotas plotas sudarė visą pastato fasado sieną, t. y. 258.57 kv. m, o ne 60,84 kv. m, todėl 1 kv. m nuomos kaina be reklaminio ploto įrengimo išlaidų sudarė 39,68 Lt (su PVM), o ne 179,43 Lt, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, ir todėl, priešingai nei nustatyta skundžiamame sprendime, atitiko rinkos kainą.

22Ieškovė, nesutikdama su apeliaciniu skundu, teigia, kad šalys iš tikrųjų sutarė nuomoti ieškovei tik pastato fasado dalį, reikalingą banko iškabai (reklaminei priemonei) talpinti, taigi pagal ginčo sutartį bankui buvo išnuomota tik 60,84 kv. m ploto fasadinės sienos dalis ir pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs 1 kv. m per mėnesį kainą, pagrįstai konstatavo, jog sandorio kaina akivaizdžiai neatitiko rinkos vertės bei, tinkamai įvertinęs kitas bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pripažino sandorį negaliojančiu.

23Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra nuosekliai formuojama kasacinio teismo nutartyse. Aiškindamasis rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, darydamas išvadą dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų) teismas gali spręsti, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir gali remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015). Tačiau priešingu atveju (sutarties tekstui esant dviprasmiškam, neaiškiam, prieštaraujančiam kitiems byloje esantiems įrodymams), sutartis, kaip ne kartą buvo išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008; kt.).

24Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, visų pirma ginčas tarp šalių kilęs dėl to, kokį plotą (258,57 kv. m ar 60,84 kv. m) iš atsakovės sutarė išsinuomoti ieškovė.

25Reklamos ploto įrengimo ir nuomos sutarties 1.1 punktu šalys sutarė, kad atsakovė ieškovės užsakymu pagal jos pateiktus pageidavimus įrengia bei išnuomoja ieškovei sutarties 2.1 punkte nustatytą reklamos plotą, atsakovės statomame pastate adresu (duomenys neskelbtini), skirtą užsakovės sutarties 2.3 punkte nustatytai reklamai talpinti. Sutarties 2.1 punkte šalys sulygo, kad šia sutartimi užsakovė (ieškovė) pas bendrovę (atsakovę) užsako pastate (atitinkamoje jo išorinio fasado dalyje) pagal užsakovės pageidavimus įrengti bei nuomojasi iš bendrovės (atsakovės), o bendrovė įrengia bei užsakovui nuomoja šalių sutarties priede Nr. 1 suderintą reklaminį plotą, užsakovui reikalingą bei naudotiną tik jo sutarties 2.3 punkte nurodytai reklamai talpinti (toliau vadinamas – „Reklamos plotu“). Sutarties 2.3 punktas nustato, kad užsakovė reklamos plote, savo lėšomis ir rizika, patalpina bei visą nuomos laikotarpį tinkamai tvarko, eksploatuoja bei prižiūri sutarties priede Nr. 2 nustatytą užsakovės reklamos priemonę (t. y. užrašą „Ūkio bankas“).

26Sutarties priedo Nr. 1, pavadinto „Reklamos plotas“ 1.1 punkte nustatyta, kad bendrovė suteikia teisę užsakovei Reklamos ploto nuomos laikotarpiu naudotis Vizuale Nr. 1 pateikta statinio išorine / fasadine siena (ilgis – 33,15 m, plotis 7,8 m, plotas – 60,84 kv. m) (toliau – Reklaminis plotas), objekte „Mokyklos priestatas“, adresu (duomenys neskelbtini). Priedo Nr. 1 1.2 punkte sulygta, kad bendrovė (atsakovė) užtikrina, kad ant užsakovės Reklaminio ploto ir ant stogo bei Reklamos ploto bendros briaunos, nuomos laikotarpiu apart užsakovės reklaminės iškabos nebus pakabinta jokių kitų papildomų reklaminių – informacinių iškabų. Pastebėtina, kad minėtame Vizuale Nr. 1 punktyrine linija, kaip ūkio banko reklaminis plotas, pažymėta visa mokyklos priestato fasadinė siena, o ne jos dalis, kur turėjo būti įrengta ieškovės reklaminė priemonė (užrašas).

27Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi sutarties ir jos priedų nuostatas, inter alia pirmiau šioje nutartyje nurodytas sutarties ir jos pirmojo priedo sąlygas bei jų tarpusavio ryšį, taip pat įvertinusi šalių pozicijas dėl sutarties nuostatų aiškinimo ir kitą bylos medžiagą, be kita ko byloje esantį šalių susirašinėjimą elektroniniu paštu (t. 3, 40 b. l.), priėjo išvadą, kad nors iš tikrųjų sutarties (ir jos priedų) nuostatos nėra aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluotos ir todėl sukuriančios šalims galimybę skirtingai jas interpretuoti šioje byloje, vis dėlto, sisteminis, loginis sutarties ir jos priedų, jų sąlygų tarpusavio ryšio bei šalių elgesio prieš ir po sutarties sudarymo įvertinimas, leidžia teigti, kad iš tikrųjų šalys susitarė dėl visos fasadinės sienos, o ne jos dalies, kurioje įrengtas užrašas „ūkio bankas“, nuomos. Kaip jau minėta, sutarties priede Nr. 1 „Reklamos plotas“ vizuale aiškiai punktyrine linija pažymėta būtent visa siena, kurios ilgis sudarė 33,15 m, o plotis 7,8 m. Sudauginus fasadinės sienos ilgio ir pločio dydžius gaunamas būtent 258,57 kv. m plotas, o ne 60,84 kv. m. Pažymėtina, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą leidimą įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą, pati ieškovės patalpinta reklamos plote reklaminė priemonė (užrašas) užima tik 10,18 kv. m. Savo ruožtu byloje nėra jokių duomenų, paaiškinančių, kaip atsirado 60,84 kv. m plotas, t. y. kodėl, jeigu ieškovė, kaip kad ji teigia, susitarė ir siekė nuomoti tik tą dalį fasado sienos, kuri reikalinga reklaminei priemonei talpinti, ji išsinuomojo 60,84 kv. m, kai reklaminė priemonė užima tik 10, 18 kv. m.

28Aplinkybę, kad iš tikrųjų šalių buvo sutarta išnuomoti ieškovei būtent visą išorinę fasado sieną, patvirtina ir jau minėtos sutarties bei priedo nuostatos, neleidžiančios nuomotojai (atsakovei) talpinti šiame fasade (visame punktyrine linija pažymėtame reklaminiame plote) ir ant jo stogo kitas reklamas, išskyrus Ūkio banko reklaminę priemonę. Be to, nors ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad bordo spalva, kuria įrengta fasado siena, yra viena iš pačios atsakovės skiriamųjų spalvų, esančių jos prekės ženkle, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sutarties priedo Nr. 1 2.1.2. punkte aiškiai nustatyta, jog atsakovė įsipareigoja užtikrinti, kad nuomojamo reklaminio ploto siena bus nudažyta bordo spalva atitinkančia Pantone 202C skalėje nurodytą spalvos kuoduotę, kuri yra užsakovės identiteto sudedamoji dalis.

29Išanalizavus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek teismas, tiek šalys, nepastebėdamos sutarties priede Nr. 1 padarytos aritmetinės klaidos (netinkamo fasado kraštinių dydžių sandaugos gauto rezultato), laikė, kad visos fasadinės sienos plotas sudaro 60,84 kv. m (o ne 258,57 kv. m), todėl ir ginčas iš esmės susikoncentravo dėl to, ar išnuomotas buvo 60,84 kv. m reklamos plotas ar 10,18 kv. m (t. y. tik užrašui reikalingas plotas). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime faktiškai konstatavo aplinkybę, kad ieškovė išsinuomojo iš atsakovės būtent visą išorinę fasado sieną, o ne jos dalį, tačiau dėl pirmiau nurodytos situacijos neteisingai nustatė viso fasadinės sienos ploto dydį, nurodydamas, kad „iš ginčo sutarties ir jos priedų matosi, kad bendrovė suteikia teisę užsakovui reklamos ploto nuomos laikotarpiu naudotis statinio išorine / fasadine siena (plotas 60,84 kv. m)“. Aplinkybę, kad ir pati ieškovė laikė, kad visos fasadinės sienos ploto (o ne dalies, reikalingos reklamai įrengti) dydis sudaro būtent 60,84 kv. m, patvirtina jos pačios ieškinio turinys, kuriame nurodyta, kad „ieškovui nebuvo jokio komercinio tikslo, naudos bei būtinybės tokioje vietoje – nuošalioje Vilniaus mesto gatvėje, kurioje ypač maži žmonių srautai, išsinuomoti bei pakabinti įmonės reklamą, be to, labai didelio ploto (per visą pastato fasadą, iš viso 60,84 kv. m)“.

30Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, jog atsakovė nuomos laikotarpiu suteikė ieškovei teisę naudotis visa statinio fasadine / išorine siena, skundžiamame sprendime neteisingai nustatytas šios sienos plotas, kuris pagal sienos kraštinių (ilgio ir pločio) metmenis (jų sandaugą) sudaro 258,57 kv. m, o ne 60,84 kv. m, bei atitinkamai neteisingai apskaičiuota ir 1 kv. m nuomos kaina, kuri vienam mėnesiui, išskaičiavus iš visos ieškovės atsakovei sumokėtos sandorio kainos (655 000 Lt su PVM) teismo ekspertizės akte nurodytą reklaminio ploto įrengimo išlaidas (39 446 Lt su PVM), sudarė ne pirmosios instancijos teismo nustatytą 179,43 Lt sumą, o 39,68 Lt su PVM (((655 000-39 446)/60 mėnesių)/258,57 kv. m). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvai, susiję su fasadinės sienos ploto dydžiu ir 1 kv. m kainos per mėnesį konkrečiu dydžiu, šalintini, nurodant, kad ieškovė pagal ginčo Nuomos sutartį išsinuomojo 258,57 kv. m reklaminį plotą, sutardama už šios fasadinės sienos 1 kv. m nuomą per mėnesį mokėti 39,68 Lt su PVM.

31Nepaisant pirmiau šioje nutartyje nustatytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad 39,68 Lt (su PVM) 1 kv. m nuomos kaina šiuo konkrečiu atveju atitinka rinkos vertę ir todėl ginčo sandoris nepažeidė nei pačios ieškovės, nei jos kreditorių interesų, ir tuo labiau negalėjo būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 6.66 bei 1.82 straipsnius.

32Byloje esančiame 2015 m. birželio 5 d. ekspertizės akte ekspertė nurodė, kad vertinamo turto – ginčo reklaminio ploto, esančio (duomenys neskelbtini), 1 kv. m nuomos rinkos vertė, nustatyta lyginamuoju metodu, yra 18 Lt be PVM per mėnesį (t. y. 21,78 Lt su PVM). Vadovaujantis pirmiau nurodytu ekspertės nustatytu dydžiu, ginčo Nuomos sutarties rinkos kaina 5 metams, kai reklamos plotas sudaro 258,57 kv. m, o išlaidos plotui įrengti – 39 446 Lt, yra 377 345 Lt su PVM (((21,78 Lt x 258,57 kv. m) x 60 mėnesių) + 39 446), t. y. beveik perpus mažesnė nei ieškovės sumokėta atsakovei. Akivaizdu, kad esant tokiam skirtumui negali būti konstatuotas kainos atitikimas rinkos vertei ir tuo labiau aplinkybė, jog beveik dvigubai didesnės kainos sumokėjimas už tam tikras paslaugas atitinka privataus juridinio asmens, siekiančio pelno, tikslus ir nepažeidžia kitų banko kreditorių interesų.

33Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog ieškovė ieškinyje, grįsdama ginčo sandorio kainos neadekvatumą, palyginimui nurodė juridinio asmens rašte pateiktą išvadą, kad panašių objektų 1 kv. m. kaina sudaro 66,59 Lt su PVM, teisėjų kolegijos vertinimu, esant byloje paskirtai teismo ekspertizei, kurioje, kaip jau minėta, nustatyta, kad vidutinė tokio pobūdžio reklaminio ploto 1 kv. m kaina per mėnesį sudaro 18 Lt be PVM, ir kuri, skirtingai nuo minėto rašto, atitinka tokio pobūdžio išvadoms pateikti nustatytus reikalavimus, nesudaro savaiminio pagrindo pripažinti ginčo sandorio kainą atitinkančia rinkos vertę. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesirėmė 2014 m. sausio 15 d. UAB „Open Agency“ raštu, kurį, pažymėtina, itin kritiškai savo atsiliepime į ieškinį vertino ir pati atsakovė.

34Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ginčo sandorio kainos atitikimo rinkos vertei neįrodo ir atsakovės skunde akcentuojamos ekspertizės akte nurodytos lyginamųjų objektų reklamos ploto 1 kv. m kainos. Kaip pagrįstai pažymėjo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, nuomos kaina nustatoma įvertinus objekto komercinį patrauklumą vietos ir kitų kriterijų atžvilgiu. Todėl akivaizdu, kad reklaminis plotas, esantis ant pastato (duomenys neskelbtini), kurioje, kaip ir neginčija atsakovė, yra tikrai maži žmonių ir transporto priemonių srautai, negali būti besąlygiškai, netaikius pataisos koeficientų, sulyginamas su reklaminiais plotais, esančiais prestižiniuose vietose, kaip, pavyzdžiui (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), kuriose kur kas didesni žmonių ir transporto priemonių srautai ir kuriuose, akivaizdu, taip pat yra atitinkamas taip akcentuojamas atsakovės „premium“ klientų segmentas.

35Nagrinėjamu atveju ekspertė ekspertizės akte apskaičiavo ir nurodė reklamos ploto vietos komercinio patrauklumo įvertinimo pataisos koeficientą ir reklamos ploto fasado komercinio patrauklumo pataisos koeficientą. Priešingai nei nurodė atsakovė savo skunde, ekspertė argumentuodama taikė jos nustatytas pataisas, paaiškino, kokiu būdu buvo apskaičiuoti minėti pataisų koeficientai, ekspertizės akte be kita ko nurodydama, kad darydamas lyginamųjų nuomos sandorių kainų pataisas, ekspertas taikė kokybinį skaičiavimo modelį – t. y. taikė ekspertiniu būdu nustatytas pataisas. Kaip nurodė ekspertė, kokybiniai pataisų skaičiavimo modeliai yra paplitę pasaulinėje vertinimo praktikoje ir yra rekomenduojami taikyti, kai nėra galimybės atlikti kiekybinius modelius, kas neįmanoma šios ekspertizės atlikimo atveju (surasti du analogiškus objektus, besiskiriančius tik viena konkrečia savybe, kuriai ekspertas turėtų atlikti pataisą, arba surasti pakankamai statistinių duomenų apie reklamos ploto nuomos sandorius Vilniaus mieste). Ekspertė taip pat paaiškino, kad sandorių kainų pataisos buvo nustatytos remiantis eksperto, surašiusio ekspertizės aktą, asmenine profesine patirtimi bei sukauptomis žiniomis, apklausiant reklamos agentūrose dirbančius ir ilgalaikę patirtį turinčius ekspertus, naudojant rinkos monitoringo duomenis. Ekspertizės akte aprašytas kiekvieno koeficiento turinys. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta bei aplinkybę, kad atsakovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų (CPK 178 straipsnis), galinčių patvirtinti jos teiginį dėl neva nepagrįstai ekspertės taikytų koeficiento pataisų, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo nepasitikėti ekspertizės akte nurodytais duomenimis ir apskaičiavimais.

36Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad ekspertizės teisingumo ir tuo pačiu išvados, jog sandorio kaina neatitinka rinkos vertės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, niekaip nepaneigia ir atsakovės pateiktos reklamos specialistų išvados. Visų pirma, kaip teisingai nurodė ieškovė, minėtos išvados neatitinka tokios pobūdžio išvadoms keliamų reikalavimų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų), jose nėra aiškiai apibrėžti (arba jų apskritai nėra) lyginamieji objektai ir nėra pateiktas aiškus, nuoseklus padarytos išvados pagrindimas. Be to, itin svarbu tai, kad minėti specialistai pagal atsakovės užsakymą vertino ne tik pagal ginčo Nuomos sutartį teikiamų paslaugų ir kainos atitikimą rinkos sąlygoms, bet kompleksiškai ir paslaugas, atsakovės teiktas ieškovei pagal 2010 m. liepos 12 d. Bendradarbiavimo sutartį, kurios sąsajumo su ginčo Nuomos sutartimi, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė šioje byloje neįrodė. Nei Nuomos sutartyje, nei minėtoje Bendradarbiavimo sutartyje nėra jokių nuorodų, pastabų, kad minėtos sutartys yra susijusios, ir tuo labiau jokios šių sutarčių sąlygos neleidžia teisėjų kolegijai daryti išvados, kad į Nuomos sutartyje nurodytą kainą įskaičiuojamas ir mokestis už kur kas vėliau pasirašytos Bendradarbiavimo sutarties pagrindu atsakovės ieškovei tektinas paslaugas. Priešingai, Bendradarbiavimo sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad ši sutartis nepakeičia ar nedaro negaliojančiomis kitų sutarčių, sudarytų banko ir bendrovės, nebent šioje sutartyje būtų numatyta kitaip. Atsakovės ir ieškovės atstovų susirašinėjimuose el. paštu taip pat nėra informacijos, leidžiančios teisėjų kolegijai tikėtinai konstatuoti, kad šalys buvo sutarusius, jog į Nuomos sutarties kainą įtraukiamas ir už kitose sutartyse nustatytų paslaugų suteikimą mokėtinas atlyginimas. Pačioje Nuomos sutartyje be pirmiau nuodytos ieškovės teisės reikalauti netalpinti jokios kitos reklamos išnuomotame reklaminiame plote, nėra numatytos jokios kitos išskirtinės ieškovei teikiamos paslaugos (teisės) (pavyzdžiui, kad tik ji galės dalyvauti visuose švietimo ir laisvalaikio komplekso organizuojamose renginiuose, kur išskirtinai tik ji galės reklamuoti savo veiklą), todėl atsižvelgus į tai, kad nėra jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių minėtų sutarčių sąsajumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad ginčo sandorio kaina yra adekvati, atitinkanti rinkos vertę.

37Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas sandorio kainos atitikimą rinkos vertei, nepagrįstai vadovavosi ekspertės nustatytu ir jos pačios ekspertizės akte taikytu, apskaičiuojant sandorio rinkos kainą, lyginamųjų objektų kainų vidurkiu. Kaip jau minėta, nė vienas iš ekspertizės akte esančių lyginamųjų objektų nebuvo identiškas ginčo objektui (pastato fasadui, esančiam (duomenys neskelbtini)), priešingai, ekspertizės akte aiškiai nustatyta, kad visi lyginamieji objektai bent jau vietos ir fasado matomumo aspektu buvo kur kas patrauklesni nei ginčo objektas, taip pat lyginamieji objektai nėra tapatūs vieni kitiems, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė visiškai nepagrįstai ginčo reklaminio ploto 1 kv. m kainą lygina išimtinai tik su keliais iš lyginamųjų objektų (3 iš 15), kurių kaina kur kas didesnė nei likusių 12. Ekspertizės akte ekspertė aiškiai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ekspertinės pataisos svyruoja nuo 0.04 ik 0.28, nuomos rinkos vertė nustatytina išvedant koreguotų nuomos kainų vidurkį, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, būtent vidurkis tiksliausiai atspindi rinkoje susiklosčiusias reklaminio ploto nuomos sąlygas ir atitinkamai leidžia tinkamiausiai įvertinti ginčo sandorio kainos adekvatumą, protingumą, sąžiningumą, tuo labiau, kad kiekvieno atskiro rinkoje buvusio lyginamo sandorio teisingumas (be kita ko ir atsakovės akcentuojamų didžiausių kainų sandorių) šioje byloje nėra ir negali būti įvertintas, todėl, priešingai nei interpretuoja atsakovė, aplinkybė, jog rinkoje galėjo pasitaikyti (egzistuoti) vienas ar keli panašios ginčo sandoriui kainos pavyzdžiai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus ekspertės paaiškinimus, savaime dar neįrodo CK 6.66 straipsnio taikymo ginčo sandorio atžvilgiu negalimumą.

38Be to, nors atsakovė akcentavo ginčo fasado sienos buvimo vietos prestižiškumą, reklamos orientavimą į premium klientų segmentą, kas, atsakovės nuomone, ir lėmė tokią sandorio kainą, pastebėtina, kad, visų pirma, byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovė išsinuomojo minėtą reklamos plotą būtent dėl atsakovės nurodomų priežasčių, ir, antra, atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, kad nevertinant Nuomos sutarties kompleksiškai su Bendradarbiavimo sutartimi, vien tik vietos „prestižiškumas“ dėl atitinkamos klasės klientų šioje vietoje lankymosi, iš tikrųjų pagrįstai galėjo nulemti kainos pakėlimą beveik dvigubai, kai, kaip jau minėta, atitinkamas segmentas klientų gali būti pasiekiamas ir kitose vietose, kur papildomai yra ir kur kas didesnis transporto priemonių bei žmonių srautas.

39CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio. Svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015). Kreditorių teisės ar interesai pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats (nedidėja), bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015)

40Atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką bei pirmiau nurodytus byloje nustatytus faktus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo Nuomos sutartį. Tokio pobūdžio sutarties sudarymas, nepaisant jos nedidelės vertės, lyginant su ieškovės bankroto byloje patvirtintais kreditorių reikalavimais ir ieškovės turėto turto ginčo sudarymo metu apimtimi, atsižvelgiant į visumą kitų ieškovės finansinę padėtį apibūdinančių, pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytų aplinkybių, prisidėjo prie ieškovės turtinės padėties bloginimo (už paslaugas sumokėta beveik dvigubai didesnė nei rinkos kaina suma, taip nepagrįstai sumažinant ieškovės realiai turėtą turtą, kuris galėjo būti panaudotas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti), lėmusio ieškovės kreditorių interesų pažeidimą. Pažymėtina, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų matyti, kad vien tik 2010 m. reikalavimai į banką atsirado 49 asmenims, kurių reikalavimų suma bankroto byloje sudaro 64 502 206,88 Lt, todėl, įvertinus pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ir šias aplinkybes, laiko atotrūkis tarp ginčo sandorio sudarymo dienos ir bankroto bylos iškėlimo bei kreditorių reikalavimų patvirtinimo, nepaneigia kreditorių teisių pažeidimo, kaip vieno iš actio Pauliana sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir kitas šio instituto taikymo sąlygas, visiškai pagrįstai pripažino sandorį negaliojančiu.

41Apeliantė tai pat ginčija teismo išvadą, kad ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu ir pagal CK 1.82 straipsnį, kaip prieštaraujantis juridinio asmens teisnumui. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčo sandoris, už kurį mokama beveik dvigubai didesnė nei rinkos kaina suma, ji visa mokama avansu už paslaugas, kurių vertingumas apskritai yra abejotinas, atsižvelgiant į banko veiklos esmę ir jo veiklos pagrindinius principus, yra akivaizdžiai nenaudingas bankui ir laikytinas prieštaraujančiu jo veiklos tikslams (be kita ko ir tikslui veikti ne nuostolingai, žalingai sau, o gauti pelną). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės nurodoma aplinkybė, kad tokio pobūdžio sutartis bankas yra sudarinėjęs ir iki ginčo sutarties, jam nėra uždrausta reklamuotis ar pirkti panašaus pobūdžio paslaugas, taip pat jog jis gavo teisę išimtinai vienas naudoti visa fasadinę sieną, nudažyta jį reprezentuojančia spalva, niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens tikslams, nes, kaip minėta, teismas savo išvadą grindė ne pačių paslaugų pobūdžiu kaip tokiu, o šių paslaugų kainos neadekvatumu ir tokio pobūdžio paslaugų pirkimo konkrečioje vietoje neracionalumu. Kaip pagrįstai buvo pažymėjusi ieškovė pirmosios instancijos teisme, nors atsakovė akcentuoja tai, kad ginčo sutarties dėka bankas sukūrė įspūdį, jog jis yra išskirtinis atsakovės administruojamo švietimo ir laisvalaikio komplekso finansuotojas, rėmėjas, taip pasiekdamas jo tikslu buvusį „premium“ klientų segmentą, atsakovė be bendro pobūdžio deklaratyvių samprotavimų, nepateikė įrodymų, kad toks įspūdis asmenims buvo sukurtas ir reklama pasiekė pirmiau nuodytą klientų segmentą. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė, kaip juridinis asmuo, sudarantis didelės vertės sandorį, turėjo domėtis kita šalimi ir jos turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje, taip pat analogiškų paslaugų kainomis. Nuo pareigos domėtis kontrahentu ir kitomis su sandorio sudarymu susijusiomis aplinkybėmis atsakovė nėra atleidžiama dėl to, kad kita sandorio šalis yra bankas, todėl, įvertinus pirmiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog atsakovė, sudarydama ginčo Nuomos sutartį su ieškove, žinojo ar turėjo žinoti, kad sutartis sudaroma ne rinkos kainomis ir iš tikrųjų nenaudinga ieškovei, todėl ji negali būti laikoma sąžininga sutarties šalimi.

42Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad sandoris, kuriuo nuomojamas didelis reklamos plotas gana nuošalioje Vilniaus vietoje, kai reklamos naudingumas šioje vietoje nėra pagrįstas pakankamais įrodymais, o kaina už tokio ploto nuomą beveik dvigubai viršija rinkos kainą, negali galioti, nes prieštarauja banko veiklos tikslams ir pažeidžia teisėtus paties banko bei jo kreditorių interesus.

43Apibendrindama pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės, išskyrus išnuomoto ploto dydį ir 1 kv. m kainą, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei aiškino teisinį reguliavimą, todėl visiškai pagrįstai pripažino ginčo sandorį negaliojančiu pagal CK 6.66 ir 1.82 straipsnius. Kartu pastebėtina, kad ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas atskirai sprendime nepaminėjo tam tikrų atsakovės pateiktų į bylą įrodymų, pavyzdžiui susirašinėjimo elektriniu paštu ar reklamos specialistų išvadų, įvertinus pirmiau nurodytus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos argumentus dėl šių duomenų, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, kadangi bylos teisinis rezultatas iš esmės, išskyrus priteistinos ieškovei sumos dydį, yra teisingas, o pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

44Dėl restitucijos apimties

45Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovės išnuomoto reklamos ploto dydį bei viso sandorio galimą rinkos kainą, skundžiamas sprendimas keistinas, tikslinant restitucijos taikymo apimtį – t. y. ieškovei iš atsakovės priteistiną sumą.

46Kadangi atsakovė, ieškovei nutraukus ginčo sutartį, grąžino ieškovei 137 703,84 Lt sumą, be to, reklaminio ploto įrengimas kainavo atsakovei 39 446 Lt su PVM, 258,57 kv. m reklaminis plotas faktiškai buvo išnuomotas ieškovei 33 mėnesius, o pagal pirmiau šioje nutartyje nurodytus apskaičiavimus, paremtus ekspertizės išvada, vieno mėnesio viso reklamos ploto kaina turėtų sudaryti 5 631,65 Lt su PVM (21,78 Lt su PVM x 258,57 kv. m), iš viso ieškovei iš atsakovės turėtų būti grąžinta 292 005,71 Lt suma, kuri, įvertinus nuomos kainą iki sutarties nutraukimo, įrengimo sąnaudas bei atsakovės jau grąžintą sumą mažintina iki 84 570,70 Eur (655 000-((5 631,65 x 33) + 39 446 Lt +137 703,84 Lt)).

47Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir papildomų įrodymų priėmimo

48Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kaip matyti iš įtvirtinto teisinio reguliavimo, įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau dalyvaujančių asmenų prašymas neįpareigoja teismo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, be to, ši teismo teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių reikia žodinio bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti motyvai (siekis apklausti liudytojus, kurie nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme) šiuo konkrečiu atveju nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes liudytojų parodymais atsakovė siekė įrodyti, kad išnuomojo ieškovei būtent 258,57 kv. m reklamos plotą, o ne mažesnį, savo ruožtu šiai aplinkybei konstatuoti yra pakankamai rašytinių įrodymų byloje. Dėl atsakovės akcentuojamų, jos pateiktų į bylą reklamos specialistų išvadų, kurias atsakovė siekia aptarti žodiniame posėdyje, tiek ieškovė, tiek pati atsakovė pasisakė savo procesiniuose dokumentuose, todėl ir šis atsakovės argumentas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia išimtinio būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.

49CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė elektroninį susirašinėjimą, vykusį 2010 m. sausio – vasario mėnesiais, kuris, atsakovės teigimu, atskleidžia šalių tikruosius ketinimus, sudarant ginčo sutartį, t. y. tai, kad ieškovė norėjo išnuomoti visą fasadinę sieną. Teisėjų kolegijos nuomone, šie įrodymai galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teismui, tuo labiau, kad klausimas dėl nuomojamo reklamos ploto dydžio (viso fasado ar tik užrašo) buvo iškilęs dar pirmosios instancijos teisme, todėl šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė neįrodė, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Atsižvelgiant į tai, atsakovės su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai laikytini nepriimtais.

50Dėl bylinėjimosi išlaidų

51Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

52Nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos tiek skundžiamu 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu, tiek ir 2016 m. sausio 12 d. papildomu sprendimu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad papildome sprendime paskirstytos tos bylinėjimosi išlaidos, kurias buvo pamiršta paskirstyti 2015 m. lapkričio 27 d pagrindiniame sprendime, taip pat į tai, kad dėl šios nutarties rezultato keičiasi ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija, teisėjų kolegija perskirsto visas pirmosios instancijos teisme patirtas šalių bylinėjimosi išlaidas.

53Kadangi ieškovės reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu tenkintas, o reikalavimas taikyti restituciją tenkintas 45 procentais (292 005,71/655 000 x 100 proc.), iš viso yra tenkinta 72,5 procentai (145/2) ieškinio reikalavimų.

54Atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų reikalavimų procentą, ieškovei iš atsakovės priteistina 6 842,55 Lt (1 981,74 Eur) suma patirtų išlaidų ekspertizei apmokėti, 1 139,25 Eur turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (1571,38 Eur x 72,5 / 100), iš viso – 3 120,99 Eur.

55Atsakovei iš ieškovės priteistina 55 Eur išlaidų, patirtų apmokėti ekspertės dalyvavimą teismo posėdyje, suma, taip pat įvertinus jos pateiktą išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti, patvirtinantį prašymą ir jo priedus (t. 3, b. l. 13-23) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nuostatas, 1 162 Lt (4225,67 Ltx27,5/100), t. y. 336,54 Eur, iš viso – 391,54 Eur.

56Kadangi nei apeliantė, nei ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų patyrimo apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį, jos šalims nėra atlyginamos.

57Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

58Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti.

59Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

60„Pripažinti negaliojančia tarp akcinės bendrovės Ūkio banko (j. a. k. 112020136) ir uždarosios akcinės bendrovės „PUM plius“ (j. a. k. 122091270) 2010 m. sausio 13 d. sudarytą reklamos ploto įrengimo ir nuomos sutartį Nr. 60-20-1/2010 nuo sudarymo momento (ab initio) ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „PUM plius“ (j. a. k. 122091270) ieškovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui (j. a. k. 112020136) 84 570,70 Eur (aštuoniasdešimt keturis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt eurų 70 ct) ir 6 (šešių) procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. sausio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

61Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pum plius“ (j. a. k. 122091270) ieškovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui (j. a. k. 112020136) 3 120,99 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą dvidešimt eurų 99 ct) turėtų bylinėjimosi išlaidų.

62Priteisti iš ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko (j. a. k. 112020136) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pum plius“ (j. a. k. 122091270) 391,54 Eur (tris šimtus devyniasdešimt vieną eurą 54 ct) turėtų bylinėjimosi išlaidų.“

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ginčas byloje kilo dėl sutarties sąlygų aiškinimo, sandorio pripažinimo... 5. Ieškovė bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – ir BAB) Ūkio bankas... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nuomos sutartį... 8. Teismas nurodė, kad bankas nuolat turėjo kreditorių, taip pat ir ginčo... 9. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. birželio 5 d. ekspertizės akte nurodyta, jog... 10. Teismas akcentavo, kad šalių sudaryta 2010 m. liepos 12 d. Bendradarbiavimo... 11. Teismas konstatavo ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Nuomos... 12. Teismas pastebėjo, kad kadangi jau nustatyta, jog ieškovė įsigijo... 13. Teismas nurodė ir tai, kad senaties terminas nėra praleistas.... 14. Galiausiai teismas pažymėjo, kad įvertinus ieškovės, kaip banko,... 15. Aptardamas restitucijos taikymo klausimą, teismas pažymėjo, kad UAB „PUM... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 17. Atsakovė UAB „PUM plius“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno... 18. Ieškovė BAB Ūkio bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 21. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame... 22. Ieškovė, nesutikdama su apeliaciniu skundu, teigia, kad šalys iš tikrųjų... 23. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose,... 24. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, visų pirma ginčas tarp šalių... 25. Reklamos ploto įrengimo ir nuomos sutarties 1.1 punktu šalys sutarė, kad... 26. Sutarties priedo Nr. 1, pavadinto „Reklamos plotas“ 1.1 punkte nustatyta,... 27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi sutarties ir... 28. Aplinkybę, kad iš tikrųjų šalių buvo sutarta išnuomoti ieškovei būtent... 29. Išanalizavus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegijos įsitikinimu,... 30. Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo... 31. Nepaisant pirmiau šioje nutartyje nustatytų aplinkybių, apeliacinės... 32. Byloje esančiame 2015 m. birželio 5 d. ekspertizės akte ekspertė nurodė,... 33. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog ieškovė ieškinyje, grįsdama ginčo... 34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ginčo sandorio... 35. Nagrinėjamu atveju ekspertė ekspertizės akte apskaičiavo ir nurodė... 36. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad ekspertizės teisingumo ir... 37. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovės argumentu, kad pirmosios... 38. Be to, nors atsakovė akcentavo ginčo fasado sienos buvimo vietos... 39. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent... 40. Atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką bei pirmiau nurodytus byloje... 41. Apeliantė tai pat ginčija teismo išvadą, kad ginčo sandoris pripažintinas... 42. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad sandoris, kuriuo... 43. Apibendrindama pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, teisėjų... 44. Dėl restitucijos apimties... 45. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas... 46. Kadangi atsakovė, ieškovei nutraukus ginčo sutartį, grąžino ieškovei 137... 47. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir papildomų įrodymų priėmimo... 48. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso... 49. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 50. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 51. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas,... 52. Nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos tiek... 53. Kadangi ieškovės reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu tenkintas,... 54. Atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų reikalavimų procentą, ieškovei iš... 55. Atsakovei iš ieškovės priteistina 55 Eur išlaidų, patirtų apmokėti... 56. Kadangi nei apeliantė, nei ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių... 57. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 58. Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti.... 59. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:... 60. „Pripažinti negaliojančia tarp akcinės bendrovės Ūkio banko (j. a. k.... 61. Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pum plius“ (j. a.... 62. Priteisti iš ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko (j. a....