Byla 2A-412/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Donato Šerno, sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei L. P., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-628-324/2008 pagal ieškovės Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapijos ieškinį atsakovėms Kauno miesto savivaldybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl nuosavybės teisių į butą pripažinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovė Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapija 2008 m. sausio 25 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butą), panaikinti Kauno miesto savivaldybės vardu atliktą ginčo buto teisinę registraciją (b. l. 2-4, 87-88). Nurodė, kad 1989 m. spalio 25 d. kvitu ieškovė sumokėjo SĮ AB „Kapitalinė statyba“ 18 000 rublių už gyvenamųjų namų statybą. Kadangi tuo metu bažnyčia neturėjo juridinio asmens statuso ir negalėjo įgyti nuosavybės, ieškovė neprieštaravo, jog už jos pinigus pastatytas ginčo butas būtų įformintas kaip tarnybinis butas ir skirtas Stačiatikių apsireiškimo katedros klebonui G. A. Tačiau LR Vyriausybė 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ ginčo butą perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, o ši 2002 m. balandžio 12 d. įregistravo savo nuosavybės teises į ginčo butą. Ieškovės 18 000 rublių įmoką atsakovė laiko infrastruktūros mokesčiu ir atsisako perduoti (grąžinti) ginčo butą ieškovei.

4Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį (b. l. 42-44) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 224 ginčo butas buvo priskirtas prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų ir suteiktas naudotis Kauno pravoslavų blagoveščenijos katedrai. G. A. buvo išduotas 1990 m. rugsėjo 4 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos orderis Nr. 905 (b. l. 21). Iki 1998 m. liepos 1 d. galiojusio Butų kodekso 100 straipsnis numatė, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos skiriamos apgyvendinti piliečius, kurie pagal savo darbo pobūdį privalo gyventi darbo vietoje arba arti jo. 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. I-714 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo“ nustatė, jog savivaldybių nuosavybėn priskirtas ir inventorizuotas turtas turi būti perduotas savivaldybėms iki 1995 m. kovo 20 d. Todėl Vyriausybė 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199 ir 1995 m. kovo 20 d. priėmimo – perdavimo aktu teisiškai bei faktiškai perdavė ginčo butą Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Atsakovės nuomone, iš 1989 m. spalio 25 d. kvito Nr. 13 (b. l. 8-9) negalima daryti išvados, kad 18 000 rublių buvo pervesti būtent už ginčo buto statybą. Įvairiuose rašytiniuose įrodymuose ginčo butas nurodomas kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos, kas reiškia, jog butas priklausė valstybei (savivaldybei). Atsakovė prašė taikyti 3 m. ieškinio senatį (1964 m. 84 str.) ir vien tuo pagrindu ieškinio netenkinti.

5Atsakovė LR Vyriausybė atsiliepimu į ieškinį (b. l. 47-49) ieškinį laikė nepagrįstu ir prašė jį atmesti. Pasak atsakovės, ieškovė nepateikė dokumentų (sutarčių), kurių pagrindu ji būtų įgijusi nuosavybės teises į ginčo butą. Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti patvirtinta notaro ir per 3 mėn. įregistruota Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete, antraip sandoris negalioja (1964 m. CK 255 str.). 1989 m. spalio 25 d. kvitas neįrodo, kad pinigai sumokėti būtent už ginčo gyvenamąjį namą. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus lėšų pervedimas gyvenamojo namo statybai dalinio dalyvavimo tvarka nesudarė pagrindo įgyti nuosavybės teises į gyvenamąjį plotą. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1978 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 108 numatė, kad organizacijos gali perduoti vieningajam užsakovui dalinio dalyvavimo būdu kapitalinius įdėjimus gyvenamųjų namų statybai; už organizacijų lėšas pastatyti butai gali būti naudojami apgyvendinti tų organizacijų darbuotojus. Bet nutarimas nenumatė, kad už organizacijų įdėtas lėšas pastatyti butai tampa jų nuosavybe. Analogiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas Butų kodekso 5-6, 25 ir 47 straipsniuose: dalinio dalyvavimo teisės pagrindu pastatyti butai tapdavo valstybinio butų fondo dalimi, o tokiame pastate esanti gyvenamoji patalpa pirmąja eile buvo suteikiama gyventi organizacijos darbuotojams. Kadangi ieškovė nuo 1990 m. rugsėjo 4 d. orderio išdavimo G. A. žinojo apie ginčo buto priskyrimą tarnybinėms patalpoms ir jų suteikimą naudotis, o ne nuosavybėn, vadinasi, yra suėjęs 3 m. ieškinio senaties terminas (1964 m. CK 84 str.) ir ieškinys negali būti tenkinamas.

6Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu (b. l. 112-115) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dabartinio ieškovo atstovaujama tuometinė (1989 m.) religinė bendruomenė iki 1996 m. neturėjo juridinio asmens teisių (t. y. neegzistavo kaip teisės subjektas), o už ginčo buto statybą sumokėti 18 000 rublių priklausė fiziniams asmenims (katedros tikintiesiems). Butų kodekso 5 straipsnis numatė, kad į butų fondą įeina valstybinis, visuomeninis, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų ir individualus butų fondai. Ginčo butas suteiktas ieškovo tarnautojui G. A. kaip tarnybinė gyvenamoji patalpa. Nors ieškovo atstovė tvirtino, kad ginčo gyvenamojo namo statyba buvo kooperatinės kilmės, tačiau ginčo butas nepriklausė gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui, o ieškovė nebuvo kooperatyvo narė. Iš tikrųjų ieškovė dalinio dalyvavimo teisės pagrindu dalyvavo statant valstybines gyvenamąsias patalpas, todėl ginčo butas įtrauktas į valstybinį butų fondą (Butų kodekso 25, 47 str.). Ieškovė neginčija pagrindo, pagal kurį nuosavybės teisės į ginčo turtą buvo įregistruotos kito asmens vardu, todėl ieškinys dėl nuosavybės teisių į butą pripažinimo atmestinas kaip de jure nepagrįstas. Be to, ieškovė, 1996 m. įgijusi juridinio asmens teises, per 3 m. teismine tvarka negynė savo tariamai pažeistų subjektinių teisių. Tokiu atveju ieškovei tenka prisiimti praleistos ieškinio senaties pasekmes.

7Ieškovė Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapija apeliaciniu skundu (b. l. 117-119) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir vietoj jo priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad:

81. pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą ir teisingumo principą (CK 1.5 str.);

92. 18 000 rublių priklausė grupei tikinčiųjų, esančių neoficialios religinės bendruomenės nariais (fiziniams asmenims), todėl Kauno m. savivaldybė 1989 m. neturėjo teisės priimti pinigus iš teisiškai neegzistuojančios organizacijos ir suteikti tokiai organizacijai tarnybinį butą. Valstybinės institucijos padarė klaidą įformindamos dokumentus ne fizinių asmenų vardu. Kadangi iš ne teisės teisė nekyla (lot. ex in iuria non oritur ius), valstybė (savivaldybė) negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo butą iš neteisėtos veiklos – klaidingo piniginių lėšų savininko įvardijimo - ir praturėti kitų asmenų sąskaita. Ieškovės nuomone, fizinių asmenų (tikinčiųjų) grupė 1996 m. įregistravo religinę bendruomenę - Kauno m. stačiatikių Apreiškimo parapiją ir perdavė jai savo įnašus, todėl parapija laikytina fizinių asmenų teisių perėmėja;

103. pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė rašymo apsirikimą, nurodydamas, jog ieškovė dalyvavo ginčo buto statybose dalinio dalyvavimo teise, nes ieškovė taip niekada nėra sakiusi. Fiziniai asmenys negalėjo dalyvauti ginčo buto statyboje dalinio dalyvavimo tvarka. Fiziniai asmenys, panaudodami savo lėšas statyti butą, jį įgydavo asmeninės ar kooperatinės nuosavybės pagrindais;

114. pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodė, kad Kauno m. savivaldybė įregistravo nuosavybės teises į ginčo butą 1995 m., nors tai ji padarė tik 2002 m. (b. l. 26);

125. Kauno m. savivaldybė 1999 m. kovo 31 d. rašte Nr. 438 (b. l. 28) pripažino, kad ginčo butas, nors yra tarnybinis, priklauso ieškovei. Taigi savivaldybė elgiasi neteisėtai, reikalaudama iš ieškovės atlaisvinti ginčo butą, kuris priklauso ieškovei ir kuriame šiuo metu gyvena kunigas su šeima. Be to, atsakovė nesudarė su ieškove tarnybinės patalpos nuomos sutarties, kaip to reikalauja CK 6.619 straipsnio 1 dalis;

136. ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį, kurio tikslas nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus. Kadangi ieškovės nuosavybės teisių pažeidimas tęstinio pobūdžio, ieškinio senaties terminai tokiam reikalavimui netaikomi.

14Atsakovė Kauno m. savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 129-132) skundo nepripažįsta ir prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, nes ieškovė neįrodė nuosavybės teisės į ginčo butą įgijimo pagrindo; neginčijo pagrindo, pagal kurį nuosavybės teises į ginčo butą įregistravo savivaldybė.

15Atsakovė LR Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 124-126) skundą laiko nepagrįstu ir prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog atsakovai nepraturėjo be pagrindo, kadangi apeliantė gavo ginčo butą ir juo naudojosi. Lėšų įnešimas dalinio dalyvavimo tvarka statant pastatus nėra pagrindas įgyti nuosavybės teises į juos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 6 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-605/2002). Byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė neturi sutarties, kurios pagrindu ji būtų įgijusi nuosavybės teises į ginčo butą ir kad sutartis nustatytu laiku nebuvo įregistruota, todėl nuosavybės teisė į butą ieškovei neatsirado (1964 m. CK 149 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 20 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-57/2005). Ginčo butas buvo suteiktas ieškovei panaudos (nuomos) pagrindais. Ta aplinkybė, kad ieškovė pervedė 18 000 rublių vieningojo užsakovo funkcijas atlikusiai Kapitalinės statybos valdybai, ipso facto reiškia, jog ieškovė dalyvavo gyvenamojo namo statybose dalinio dalyvavimo būdu ir mainais už tai jai buvo suteikta lengvata – be eilės suteiktas ginčo butas. Atsakovė neigia apeliantės teiginį dėl negatorinio ieškinio pateikimo. Negatorinį ieškinį dėl valdymo teisės kaip savarankiškos daiktinės teisės pažeidimų pašalinimo reiškia daikto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-407/2008), o šiuo atveju ieškovė ieškiniu tik siekia tapti daikto savininke.

16Apeliacinis skundas atmestinas.

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstosios dalies ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teismas nenustatė (CPK 329 str.).

18Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusiam ginčui išspręsti, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

19Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto pravoslavų Apreiškimo katedra „Blagoveščenskij Sobor“ 1989 m. spalio 25 d. sumokėjo Kauno m. kapitalinės statybos valdybai 18 000 rublių gyvenamojo namo statybai (b. l. 8-11). Kauno miesto LDT VK 1990 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 224 šiai katedrai suteikė prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų priskirtą 3 kambarių 37,91 kv. m. gyvenamojo ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas) (b. l. 12). Kauno miesto mero 1990 m. rugpjūčio 31 d. potvarkiu Nr. 305 šis tarnybinis butas buvo paskirtas dvasininkui G. A. ir jam šio potvarkio pagrindu 1990 m. rugsėjo 4 d. buvo išduotas gyvenamosios patalpos orderis (b. l. 13-16, 17-20, 21). Vadovaujantis LR Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199 LR Vyriausybė 1995 m. kovo 20 d. valstybės nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktu ginčo butą perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn (b. l. 22-24). 1996 m. vasario 8 d. Kauno pravoslavų Apreiškimo katedros „Blagoveščenskij Sobor“ klebono įsakymu katedros pavadinimas buvo pakeistas į Kauno m. stačiatikių Apreiškimo parapiją, kuri 1996 m. balandžio 30 d. buvo įregistruota juridinių asmenų registre (b. l. 5-7).

20Byloje sprendžiamas ginčas, ar neturinčiai juridinio asmens teisių religinei bendruomenei suteiktas tarnybinis butas tapo jos nuosavybe ir ar nuosavybės teisės į šį butą pagrįstai įregistruotos Kauno miesto savivaldybei. Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapijos ieškinį, kuriuo ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teises į ginčo butą ir panaikinti jo nuosavybės teisių registraciją Kauno miesto savivaldybei, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad ginčo butas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo statomas dalinio dalyvavimo teise, tokiu būdu pastatytos gyvenamosios patalpos buvo priskirtos valstybiniam butų fondui, o įnašus padarę organizacijos neįgydavo nuosavybės teisių į šiuos butus.

21Teisiniams santykiams, susijusiems su gyvenamųjų namų statyba dalinio dalyvavimo teise, turi būti taikomi teisės aktai, galioję šių santykių atsiradimo momentu. Nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. 1898 metais, gyvenamųjų namų statybą dalinio dalyvavimo teise reguliavo Lietuvos Ministrų Tarybos 1978 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 108, kuris numatė, kad organizacijos turi teisę perduoti vieningam užsakovui dalinio dalyvavimo būdu kapitalinius įdėjimus gyvenamųjų namų statybai. Už organizacijų lėšas pastatyti butai buvo naudojami tų organizacijų darbuotojams apgyvendinti. Taigi tuo metu galioję teisės aktai, reguliavę gyvenamųjų namų statybą dalinio dalyvavimo teise, numatė organizacijų lėšų tikslinį panaudojimą, t. y. butų savo darbuotojams statybą, ir nenumatė, kad už organizacijų lėšas pastatyti butai tampa jų nuosavybe arba šios organizacijos už investuotas lėšas mainais gauna tam tikrą valstybės turto dalį. Šią išvadą patvirtina ir Butų kodekso 5, 6, 25 ir 47 straipsniai, kurie numatė, kad dalinio dalyvavimo teisės pagrindu pastatyti butai tapdavo valstybinio butų fondo dalimi. Toks teisinių santykių, susijusių su gyvenamųjų namų statyba dalinio dalyvavimo teise, reglamentavimo aiškinimas yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija ir kt., bylos Nr. 3K-3-856/2000.

22Minėta, kad įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 1898 m. spalio 25 d. Kauno Apreiškimo katedros į Kauno miesto savivaldybės Kapitalinės statybos valdybos sąskaitą įmokėti 18 000 rublių buvo skirti gyvenamojo namo statybai dalinio dalyvavimo teise. Neigdama tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, apeliantė remiasi dviem argumentais. Pirma, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog ieškovė pripažino ginčo buto statybą dalinio dalyvavimo teise. Antra, pinigus namo statybai įnešė ne organizacija (tuo metu religinės bendruomenės neturėjo juridinio asmens teisų), o tikinčių fizinių asmenų grupė (tą pripažino ir pirmosios instancijos teismas), kurie pagal galiojusį teisinį reglamentavimą neturėjo nei teisės, nei pareigos ginčo butą statyti dalinio dalyvavimo teise, o panaudodami savo lėšas buto statybai įgydavo jį asmeninės ar kooperatinės nuosavybės pagrindais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti, jog ieškovė pripažįsta ginčo butą stačiusi dalinio dalyvavimo teise, nes tokios pozicijos ieškovė nebuvo išreiškusi nei savo procesiniuose dokumentuose, nei atstovės pasisakymuose teismo posėdžių metu. Tokia nuoroda neturėjo įtakos iš esmės teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimui, o naikinti sprendimą formaliais pagrindais draudžia įstatymas (CPK 328 str.). Antrą apeliantės argumentą teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir jį atmeta šiais motyvais. Pinigų mokėjimo metu Kauno m. pravoslavų Apreiškimo katedra neturėjo juridinio asmens teisių, tačiau įmoką vieningojo užsakovo funkcijas atlikusiai Kapitalinės statybos valdybai priėmus ir pastatytame valstybės butų fondui priklausiusiame gyvenamajame name suteikus katedrai tarnybinės paskirties butą bei paskyrus jį katedros klebonui, tuo metu veikusios valstybės institucijos pripažino katedrą de facto organizacija, kuri pagal galiojusį teisinį reglamentavimą turėjo teisę dalyvauti valstybės butų fondui priklausančių butų statyboje dalinio dalyvavimo teise. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ginčo butas buvo statomas individualiam butų fondui ar gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondui priklausančiame gyvenamajame name ir kad ieškovas tapo ginčo buto savininku asmeninės ar kooperatinės nuosavybės teise (CPK 178 str.).

23Apeliantės argumentai, kad nuosavybės teisę į ginčo butą atsakovės įgijo įstatymo nenumatytais pagrindais, t. y. praturtėjo be pagrindo ieškovės sąskaita, ir privalo jai grąžinti ginčo butą, yra nepagrįsti. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta (CK 6.237 str. 1 d.). Nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje numatytus atvejus (CK 6.237 str. 2 d.). Byloje nustatyta, kad ginčo butas buvo statomas pagal tuo metu buvusį teisinį reglamentavimą dalinio dalyvavimo teise, jis priklausė valstybiniam butui fondui ir netapo organizacijos, įnešusios lėšas, nuosavybe (Lietuvos Ministrų Tarybos 1978 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 108, Butų kodekso 5, 6, 25 ir 47 straipsniai). Bylos duomenys liudija, kad ginčo butas vietos savivaldos institucijos sprendimu buvo priskirtas tarnybiniams butams ir skirtas katedrai, kurios valia šis butas buvo paskirtas klebonui G. A., išduodant jam gyvenamosios patalpos orderį (b. l. 13-21). Šie veiksmai buvo atlikti pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 25, 100, 103 straipsnių nuostatas. Vadinasi, katedra, skyrusi lėšų gyvenamųjų namų statybai, pagal 1898-1990 metais galiojusius teisės aktus negalėjo nuosavybės teise įgyti ginčo buto, kuris buvo pastatytas dalinio dalyvavimo teise, ir tokie butai priklausė valstybei. Aplinkybė, kad įmokos sumokėjimo ir ginčo buto teisinio statuso suteikimo metu religinė bendruomenė neturėjo juridinio asmens teisių neduoda pagrindo pripažinti, kad ginčo butas valstybiniam butui fondui buvo priskirtas neteisėtai ir kad valstybė, įgyvendindama 2004 m. gruodžio 20 d. LR Įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ nuostatas bei vadovaudamasi LR Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199, neturėjo pagrindo šį butą perduoti Kauno m. savivaldybės nuosavybėn. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nenurodė faktinių ir teisinių argumentų, paneigiančių ginčo buto perdavimo savivaldybei teisėtumą, o galutinai suformulavusi ieškinio pagrindą ir dalyką (CPK 141 str.), 2008 m. rugpjūčio 5 d. patikslintu ieškiniu reikalavimo panaikinti ginčo buto perdavimo savivaldybei 1995 m. kovo 20 d. aktą nereiškė. Pagal nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti, kad Kauno miesto savivaldybė nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo be teisinio pagrindo.

24Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas ieškovei nuosavybės teisių į ginčo butą, pažeidė konstitucinius nuosavybės neliečiamybės ir teisingumo principus, yra nepagrįstas.

25Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, pripažinęs, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė iki ieškinio pareiškimo, ir atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Apeliantė, nesutikdama su teismo išvada dėl ieškinio senaties taikymo, teigia, kad ji yra pareiškusi negatorinį ieškinį, kurio reikalavimams ieškinio senaties terminai netaikomi, kadangi teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio. Tokią apeliantės poziciją teisėjų kolegija laiko nepagrįsta.

26CK 4.37 straipsnyje yra įtvirtinta asmens teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Netekęs valdymo teisės, savininkas pas kitą asmenį be teisėto pagrindo atsidūrusį daiktą turi teisę išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.). Daikto savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 str.). Pirmuoju atveju pareiškiamas vindikacinis, antruoju - negatorinis ieškinys. Abiejų ieškinių prigimtis ir paskirtis yra ginti daikto savininko pažeistas teises – nevaldantis savo turto savininkas reikalauja grąžinti neteisėtai valdomą turtą, pareikšdamas vindikacinį ieškinį, o kai savininkas siekia pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, nesusijusį su valdymo netekimu, pareiškia negatorinį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo butą, ieškinio teisiniu pagrindu nurodydama CK 4.95 straipsnį ir CK 4.98 straipsnį. Negatorinį ieškinį pareikšti turi teisę turto savininkas ir turi įrodyti dvi aplinkybes: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Tiek iš ieškinio dalyko, tiek iš ieškinio faktinio pagrindo matyti, kad ieškovė neturi nuosavybės teisių į ginčo butą ir siekia jų pripažinimo, todėl spręsti, kad yra pareikštas negatorinis ieškinys, ir taikyti CK 4.98 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

27Nagrinėjamoje byloje atsakovės prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apie tai, jog nuosavybės teisių į ginčo butą neįgyja, ieškovė sužinojo tuomet, kai 1990 m. rugsėjo 4 d. katedros klebonui buvo išduotas tarnybinės gyvenamosios patalpos orderis, o nuo juridinio asmens teisių ieškovei suteikimo, t. y. nuo 1996 m. balandžio 30 d., ji įgijo procesinį teisinį subjektiškumą ir turėjo teisę ginti savo teises, jeigu manė, kad jos yra pažeistos. Aptariamu laikotarpiu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris nagrinėjamu atveju pasibaigė 1999 m. gegužės 1 d. Ieškinys teisme pareikštas 2008 m. sausio 25 d., t. y. jau pasibaigus iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame 1964 m. Civiliniame kodekse numatytam terminui. Tai, kad ginčo butas yra tarnybinis ir tik priskirtas Stačiatikių Apreiškimo katedrai, neįgyjant jai nuosavybės teisių į šį butą, ieškovė turėjo žinoti ir iš Kauno miesto savivaldybės 1999 m. kovo 31 d. rašto (b. l. 28).

28Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pripažinti, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo ginčo buto nuosavybės teisių įregistravimo Kauno miesto savivaldybei 2002 metais ar kad nagrinėjamu atveju toks terminas apskritai netaikomas, nėra pagrindo. Tokiu būdu, spręsti, kad apeliantės nurodytais argumentais pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino su ieškinio senaties termino taikymu susijusias faktines aplinkybes ir netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nėra pagrindo.

29Apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovės Kauno miesto savivaldybės reikalavimu ieškovei atlaisvinti ginčo butą, teisėjų kolegija neanalizuoja ir dėl jų nepasisako, nes ginčo buto atlaisvinimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas ir negali būti apeliacinio skundo pagrindas, kadangi byloje nebuvo sprendžiamas asmens, gyvenančio ginčo bute, iškeldinimo pagal Kauno miesto savivaldybės ieškinį klausimas (CPK 320 str. 1 d.). Tai, kad Kauno miesto savivaldybė nuosavybės teises į ginčo butą pagal 1995 m. kovo 20 d. aktą įregistravo tik 2002 m. balandžio 12 d. (b. l. 26), nėra pagrindas pripažinti, kad ši registracija yra neteisėta, o ginčo butas nuosavybės teise priklauso ieškovei.

30Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios 10,25 Lt bylinėjimosi išlaidos (b. l. 136), kurios pagal CPK 96 straipsnio nuostatas priteistinos iš bylą pralaimėjusios apeliantės.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33Priteisti iš ieškovės Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapijos 10,25 Lt (dešimt litų 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. ieškovė Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapija 2008 m. sausio 25 d.... 4. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį (b. l. 42-44) su... 5. Atsakovė LR Vyriausybė atsiliepimu į ieškinį (b. l. 47-49) ieškinį... 6. Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu (b. l. 112-115)... 7. Ieškovė Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapija apeliaciniu skundu... 8. 1. pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė... 9. 2. 18 000 rublių priklausė grupei tikinčiųjų, esančių... 10. 3. pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė rašymo... 11. 4. pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodė,... 12. 5. Kauno m. savivaldybė 1999 m. kovo 31 d. rašte Nr. 438 (b. l. 28)... 13. 6. ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį, kurio tikslas nutraukti teisę... 14. Atsakovė Kauno m. savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l.... 15. Atsakovė LR Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 124-126)... 16. Apeliacinis skundas atmestinas.... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios... 19. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto pravoslavų Apreiškimo katedra... 20. Byloje sprendžiamas ginčas, ar neturinčiai juridinio asmens teisių... 21. Teisiniams santykiams, susijusiems su gyvenamųjų namų statyba dalinio... 22. Minėta, kad įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos... 23. Apeliantės argumentai, kad nuosavybės teisę į ginčo butą atsakovės... 24. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės... 25. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir CK 1.131 straipsnio 1 dalies... 26. CK 4.37 straipsnyje yra įtvirtinta asmens teisė savo nuožiūra,... 27. Nagrinėjamoje byloje atsakovės prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį... 28. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pripažinti, kad ieškinio senaties... 29. Apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovės Kauno miesto... 30. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos su procesinių... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 32. Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 33. Priteisti iš ieškovės Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapijos 10,25...