Byla 2A-2222-577/2015
Dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo parduoti valstybinę žemę

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Liudos Uckienės ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. A. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo J. A., dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo parduoti valstybinę žemę.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4I. Z. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, trečiasis asmuo – J. A., prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012-04-26 įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1910 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės paskirties žemės sklypą“ ir įpareigoti atsakovą parduoti ieškovui asmeninio ūkio žemės sklypą Nr. 88-1, 0,88 ha, esantį ( - ), bei žemės sklypą Nr. 88-2, 0,55 ha, esantį ( - ). Vyriausybės nustatyta tvarka. Nurodė, kad dirbo ( - ) kolūkyje, 1978 m. nusipirko gyvenamąjį namą su pastatais ir jam buvo išskirti žemės sklypai ( - ) kaimuose, kuriais jis su šeima naudojasi iki šiol. Vilniaus apskrities viršininko 2014-12-28 įsakymu Nr. 2.3-10615-41 buvo patvirtintas 1,43 ha žemės ploto suteikimas asmeniniam ūkiui, o 2006-12-27 įsakymu Nr. 2.3.-12606-41 patvirtintame ( - ) žemės reformos projekte suprojektuoti asmeniniam ūkiui sklypai Nr. 88-1, 0,88 ha ( - ) kaime, bei sklypas Nr. 88-2, 0,55 ha ploto ( - ) k., vėliau atlikti žemės sklypų ribų paženklinimai, surašyti aktai, paruošti žemės sklypų projektai. Pasak ieškovo, jis visą laiką tikėjosi išpirkti šiuos valstybinės žemės sklypus, tačiau atsakovo 2012-04-26 įsakymu, taip pat 2014-05-29 raštu ieškovui buvo atsisakyta juos parduoti ieškovui, motyvuojant tuo, kad jo sutuoktinė J. A. 1996-09-23 sutartimi perleido dukrai S.S. teisę į teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą - 6,56 ha žemės sklypą – atkūrimą, t.y. ieškovo šeimos teisė į valstybinę žemę jai buvo realizuota. Ieškovas pažymėjo, kad pagal LR Žemės reformos įstatymo 15 str. 2 d. 11 p. piliečiams, kurie neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ar kurie turi teisę atkurti nuosavybės teisę į mažesnį, negu naudoja asmeniniam ūkiui žemės sklypą, naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai parduodami Vyriausybės nustatyta tvarka. Kadangi ieškovas neturėjo ir neturi teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, atitinkamai tokios teisės negali niekam perleisti (tokia teisę turėjo tik jo sutuoktinė, perleidusi ją S.S.), įstatymas nedraudžia ieškovui įgyti nuosavybėn turimus asmeninio ūkio žemės sklypus. Pažymėjo, kad jo sutuoktinė, jeigu būtų pati realizavusi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, įgytų žemės sklypus asmeninės nuosavybės teise, tuo tarpu ieškovui neturint teisių į nuosavybės teisių atkūrimą bei atsakovui neleidžiant įsigyti asmeninio ūkio žemę, iš jo apskritai atimama bet kokia galimybė įgyti valstybinę teisėtai naudotą žemę. Taip pat ieškovas teigė, kad vieno mėnesio terminas ginčijamam 2012-06-26 įsakymui apskųsti buvo praleistas dėl netinkamai ieškovui suteiktos kito advokato pagalbos ir vilkinimo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014-06-20 nutartimi atsisakydamas priimti ieškovo skundą ir išaiškindamas, jog byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, sprendė, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, be to, ieškovo įsitikinimu, jis turėtų būti skaičiuojamas nuo atsakovo 2014-05-29 motyvuoto atsakymo ieškovui apie tai, jog jam nebus parduodami asmeninio ūkio žemės sklypai, ir šiuo atveju civilinėje byloje taikytinas bendrasis 10 metų terminas, kuris nėra praleistas.

5 Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad asmeninio ūkio žemė pagal LR Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-26 nutarimo Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ buvo suteikiama šeimai, todėl suteikus ieškovui asmeniniam ūkiui žemės sklypus, jam būnant santuokoje su J. A., ši naudojimosi teisė tapo abiejų sutuoktinių turtu, priklausančiu jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Pagal Žemės reformos įstatymo 15 str. 11 d. piliečiams, kurie neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą arba kurie turi teisę atkurti nuosavybės teisę į mažesnį, negu naudoja asmeniniam ūkiui, žemės sklypą, tai pat kitiems asmenims naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai paduodami Vyriausybės nustatyta tvarka. Piliečiams, kurie pagal Atkūrimo įstatymą turi teisę atkurti nuosavybės teises į ne mažesnį kaip asmeniniam ūkiui suteiktos žemės sklypą, tačiau pageidauja kitos kompensacijos arba savo teisę susigrąžinti žemę perleidžia kitiems piliečiams arba atsisako šio teisės kitų piliečių naudai, asmeninio ūkio žemė neparduodama, o žemės sklypai išnuomojami iš laisvos žemės fondo. Tai, atsakovo nuomone, reiškia, kad piliečiui negali būti tuo pat metu atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir dar parduotas tokio pat ploto žemės sklypas asmeniniam ūkiui, t.y. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas negali dubliuotis su žemės pardavimu asmeniniam ūkiui. Kadangi asmeninio ūkio žemė buvo suteikta Z. A. ir J. A. šeimai, o J. A. turėjo teisę į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą į 6,56 ha žemės sklypą, esantį ( - ), kurią 1996-09-23 sutartimi perleido S.S., tuo tarpu S.S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į minėtą žemės plotą, ieškovui negali būti parduodama suteikta naudotis asmeninio ūkio žemė. Atsakovas taip pat prašė atmesti ieškinį dėl praleisto vieno mėnesio ieškinio senaties termino administraciniam aktui – 2012-04-26 Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymui apskųsti, nes iš karto priėmus įsakymą ieškovas buvo su juo susipažinęs, skundą administraciniam teismui ieškovas pateikė tik 2013-01-03 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-01-27 nutartimi skundą buvo atsisakyta priimti, kaip paduotą praleidus terminą, terminas nebuvo atnaujintas, o nesant pagrindo naikinti minėtą įsakymą, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo parduoti asmeninio ūkio žemės sklypus.

6Trečiasis asmuo J. A. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo sutinka tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ieškovas ieškinyje.

7II.

8Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012-04-26 įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1910 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės paskirties žemės sklypą“ toje dalyje, kuria nuspręsta neparduoti Z. A. valstybinės žemės ūkio paskirties 0,72 ha ploto žemę, suteiktą Z. A. asmeniniam ūkiui ( - ) kaimuose, bei įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos parduoti ieškovui Z. A. 0,72 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą ( - ) kaimuose. Teismo sprendimo įvykdymas šioje dalyje buvo atidėtas septynių mėnesių terminui nuo jo įsiteisėjimo dienos. Kitoje dalyje ieškinys buvo atmestas. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad Z. A. ir J. A. šeimai dar 1978 m. buvo suteikta 1,43 ha žemės ūkio žemės asmeniniam ūkiui, kas vėliau buvo patvirtinta Vilniaus apskrities viršininko 2004-12-28 įsakymu Nr. 2.3-10615-41. Kadangi asmeninio ūkio žemė buvo suteikta ieškovui ir jo sutuoktinei esant šeimai, todėl pirmos instancijos teismas, remdamasis tuo metu galiojusio 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso bei kitais teisės aktais, padarė išvadą, kad turtinio pobūdžio teisė naudotis Z. ir J. A. šeimai suteikta 1,43 ha ploto žeme asmeniniam ūkiui, o tuo pačiu ir turtinė teisė įsigyti šią asmeninio ūkio žemę LR Žemės reformos įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka, įgyta santuokos metu, priklausė abiems sutuoktiniams A., t.y. tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2010, pažymėjo, kad žemės naudojimo teisė, kaip turtinė teisė, taip pat gali būti civilinių teisių objektas, jei jos apyvarta nėra ribojama ir ji nėra asmeninio pobūdžio turtinė teisė, kaip kad, pavyzdžiui, uzufrukto teisė, todėl žemės sklypą suteikus naudotis santuokoje esantiems asmenims, ši naudojimosi teisė tampa abiejų sutuoktinių turtu, priklausančiu jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taip pat teismas, remdamasis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 6 d., . LR Žemės reformos įstatymo 15 str. 8 d. LR Vyriausybės 1998-04-01 nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 10 p. nuostatomis, nurodė, kad už Z. A. šeimai skirtus ir naudojamus asmeniniam ūkiui žemės sklypus nustatyta tvarka ir sąlygomis nebuvo įmokėtos įmokos, todėl šie asmeninio ūkio sklypai ar jų dalys turėtų būti įskaitomi į atkuriant nuosavybės teises į išlikusią nekilnojamąjį turtą grąžinamą natūra žemės plotą. Kadangi teisė naudotis Z. ir J. A. šeimai suteiktais asmeninio ūkio žemės sklypais, o tuo pačiu ir teisė įgyti asmeninio ūkio žemę iš valstybės buvo įgyta santuokos metu, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo J. A. metu ji buvo ir tebėra santuokoje su Z. A., jų turtas, įskaitant turimą turtinę teisę, nėra padalintas ir kiekvieno iš sutuoktinių dalys šioje bendrojoje nuosavybėje nėra nustatytos, tačiau vadovaujantis CK 3.117 str. 1 d. preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Atsižvelgdamas į tai, pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad į J. A. (ar jos teises parėmusiai dovanojimo būdu S.S.) grąžinamos natūra, atkuriant nuosavybės teises, žemės plotą (6,56 ha) galėjo būti įskaitoma tik jai skirta ir naudojama asmeninio ūkio žemės dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, t.y. 0,72 ha (1,43 ha:2), tuo tarpu Z. A. turtinė teisė įgyti jam skirtą ir naudojamą asmeninio ūkio žemės dalį, išliko ir negalėjo būti paneigta ar sumažinta. Pirmos instancijos teismo įsitikinimu, ieškovo Z. A., neturinčio teisės į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ar teisės kitu būdu įgyti valstybinę žemę, turtinė teisė negalėjo ir negali būti paneigta ir eliminuota ar iš esmės sumažinta vien dėl to, kad jo sutuoktinė J. A. (šiuo atveju – jos teisių perėmėja S.S.) jos dalį „realizavo“ įskaitymo būdu, grąžinant asmeninėn nuosavybėn žemę Vilniaus m. ( - ) k. ir Vilniaus r. ( - ) k. pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė ir į suformuotą teismų praktiką analogiškose ar panašius teisinius klausimus sprendusiose civilinėse bylose, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2011-10-12 nutartis, priimta c.b. 2A-9109-302/2011. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, pirmos instancijos teismas sprendė, jog ieškovas turi teisę išpirkti iš valstybės 0,72 ha plotą naudojamos asmeninio ūkio žemės, o valstybinę žemę patikėjimo teise valdančios Nacionalinės žemės tarnybos atsisakymas jam parduoti tokio ploto žemę yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012-04-26 įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1910 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės paskirties žemės sklypą“ toje dalyje, kuria atsisakoma parduoti ieškovui 0,72 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės ( - ) sen., laikė neteisėtu, o ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą paduoti jam 0,72 ha asmeninio ūkio žemės vertino kaip teisėtą ir pagrįstą. Be to, pirmos instancijos teismas, remdamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo imperatyvais, atsisakė taikyti ir ieškinio esantį, nurodydamas, jog bendrasis ieškinio senaties terminas civilinio pobūdžio reikalavimui pareikšti ieškovo nebuvo praleistas, o ieškinys negali būti atmetamas vien dėl to, kad ieškovas praleido vieno mėnesio terminą administraciniam aktui apskųsti.

10III.

11Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Tvirtina, jog nepagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, kad sutuoktinių – ieškovo Z. A. ir trečiojo asmens J. A., šeimai dar sovietiniais metais buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, kadangi asmeninio ūkio žemės sutikimas buvo nustatytas tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-26 nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, todėl iki šio nutarimo priėmimo Z. A. ir J. A. asmeninio ūkio žemė suteikta negalėjo būti ir tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Nors atsakovas ir sutinka su pirmos instancijos teismo nuomone, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004-12-28 įsakymu Nr. 2.3-10615-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ patvirtinta turtinio pobūdžio teisė naudotis Z. ir J. A. šeimai suteikta 1,43 ha ploto žeme asmeniniam ūkiui įgyta santuokos metu tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tačiau, apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas minėtos išvados kontekste visiškai neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias suteiktos asmeninio ūkio žemės privatizavimą. Atsakovo teigimu, pirmos instancijos teismas ,priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vadovavosi teisės normomis, nereglamentuojančiomis ginčo teisinių santykių (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 6 d., Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 str. 8 d.), kadangi nei Z. A., nei J. A. neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl joks asmeninio ūkio žemės įskaitymas į žemės plotą, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, negali būti taikomas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad J. A. 1996-09-23 sutartimi savo teisę susigrąžinti žemę perleido S. S., todėl asmeninio ūkio žemė negali būti parduodama (Žemės reformos įstatymo 15 str. 11 d.). Taip pat apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad sutuoktinių Z. ir J. A. turtinės 1,43 ha asmeninio ūkio žemės naudojimo teisės dalys vadovaujantis CK 3.117 str. 1 d. yra lygios. Tvirtina, kad CK 3.117 straipsnis yra taikomas tik padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o šiuo atveju sutuoktinių turtas nėra padalintas ir nėra dalijamas, todėl pagal CK 3.87 straipsnio 2 dalies nuostatas jis laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe, kol jis nėra padalintas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Taip pat apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas nenurodė, kuo remdamasis padarė išvadą, jog turtas, įgytas nuosavybėn į šį turtą atkuriant nuosavybės teises, tampa asmens asmenine nuosavybe. Be to, teigia, jog net ir preziumuojant, kad turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, tampa asmens asmenine nuosavybe, J. A. tokio turto neįgijo ir neįgis, todėl Z. A. asmeninio ūkio naudotojo teisės šiuo pagrindu niekaip negali būti pažeidžiamos. Apelianto nuomone, nepagrįstai pirmos instancijos teismas vadovavosi ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-9109-302/2011, kadangi minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Atsakovo nuomone, apygardų teismams nėra suteikta teisė formuoti bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus – tai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prerogatyva. Apeliantas pastebi ir tai, kad Z. A. buvo suteikta 1,43 ha ploto asmeninio ūkio žemės, tai teismui konstatavus, jog Z. A. turi teisę naudotis ir pirkti ½ jam suteikto asmeninio ūkio žemės ploto, jam turėjo tekti 0,715 ha asmeninio ūkio žemės ploto, o ne 0,72 ha. Apeliantui neaiški ir pirmos instancijos teismo sprendimo įvykdymo tvarka, kadangi minėto ploto žemės sklypas Z. A. suprojektuotas nebuvo, todėl neaišku, kokiu būtent būdu, kurioje tiksliai vietoje ieškovui turi būti parduotas 0,72 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas. Kadangi žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, tai, apelianto įsitikinimu, negali būti iš anksto nustatytas galutinis terminas asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūrai įvykdyti. Be to, apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas privalėjo ieškinį atmesti ir tuo pagrindu, kad ieškovas yra praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

13I. Z. A. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutinka su visomis pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais.

14IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16Iš bylos medžiagos matyti, kad sutuoktinių - ieškovo Z. A., dirbusio kolūkyje „( - )“, ir trečiojo asmens J. A. - šeimai dar sovietiniais metais buvo suteita asmeninio ūkio žemė, kuria jie faktiškai naudojosi nuo 1978 m. iki šiol. Tokios asmeninio ūkio žemės suteikimas bei naudojamos asmeninio ūkio žemės plotas Vilniaus rajono ( - )kadastro vietovėje buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2004-12-28 įsakymu Nr. 2.3-10615-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“, kurio priede nurodyta, jog Z. A. yra 1,43 ha ploto dviejų asmeninio ūkio žemės sklypų – 0,88 ha ploto žemės sklypo, pažymėto Nr. 88-1, esančio ( - ) kaime, bei 0,55 ha ploto žemės sklypo, pažymėto Nr. 88-2, esančio ( - ) k., naudotojas (b.l. 9-11, 47-49). Šie ieškovo šeimos naudojami asmeninio ūkio žemės sklypai Nr. 88-1 ir Nr. 88-2 figūruoja ir Vilniaus apskrities viršininko 2006-12-27 įsakymu Nr. 2.3-12606-41 patvirtintame Vilniaus rajono ( - ) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (b.l. 12-13, 42-46), ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-12-28 Pažymoje Nr. 538. Taip pat nurodoma, kad ieškovui Z. A. Vilniaus apskrities viršininko 2004-12-28 įsakymu Nr. 2.3-10615-41 suteikta 1,43 ha asmeninio ūkio žemės (b.l. 14). 2007-10-11 ir 2008-01-08 buvo parengti aukščiau nurodytų žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuotų 0,55 ha bei 0,88 ha ploto žemės sklypų ribų paženklinimo - parodymo aktai (b.l. 15-20). Ieškovas siekė aukščiau nurodytus jo šeimos ilgą laiką naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus nupirkti iš valstybės įstatymų nustatyta tvarka, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012-04-26 įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1910 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės ūkio apskrities žemės sklypą“ buvo nuspręsta neparduoti ieškovui minėtų žemės ūkio apskrities žemės sklypų Nr. 88-1 ir Nr. 88-2, esančių ( - ) kaimuose (b.l. 24), apie ką ieškovas buvo informuotas 2012-04-26 raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-4192 (b.l. 86-87). Ieškovui 2014-05-14 pakartotinai kreipusis su prašymu dėl asmeninio ūkio žemės privatizavimo, atsakovo raštu Nr. 48S-(14.48-104)-4728 (b.l. 23) jam vėl buvo paaiškinta, kad žemės sklypai ieškovui negali būti parduodami, jie gali būti tik nuomojami. Atsakovo atsisakymai motyvuojami tuo, kad suteikus asmeninio ūkio žemės sklypus šeimai – santuokoje esantiems asmenims, ši naudojimosi teisė tapo abiejų sutuoktinių turtu, priklausančiu jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ieškovo sutuoktinė J. A. 1996-09-23 sutartimi perleido S.S. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą į 6,56 ha plotą, tuo tarpu pagal LR Žemės reformos įstatymo 15 str. 11 d. piliečiams, kurie pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi teisę atkurti nuosavybės teises į ne mažesnį kaip asmeniniam ūkiui suteiktos žemės sklypą, tačiau pageidauja kitos kompensacijos arba savo teisę susigrąžinti žemę perleidžia kitiems piliečiams, arba atsisako šio teisės kitų piliečių naudai, asmeninio ūkio žemės neparduodama, o žemės sklypai išnuomojami iš laisvos žemės fondo. Ieškovo sutuoktinė J. A., turėjusi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį po savo tėvo K. J. nekilnojamąjį turtą, 1996-09-23 Sutartimi, reg. Nr. 3833, perleido dukrai S.S. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą į 6,56 ha žemės sklypą, esantį ( - ) (b.l. 51), ir ši teisė vėliau buvo realizuota - S.S. Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-23, 2003-06-25 ir 2006-11-28 sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės bendrai į 6,56 ha ploto žemę ( - ) k. bei ( - ) k. (b.l. 97-111). I. Z. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, trečiasis asmuo – J. A., prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012-04-26 įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1910 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės paskirties žemės sklypą“ ir įpareigoti atsakovą parduoti ieškovui asmeninio ūkio žemės sklypą Nr. 88-1, 0,88 ha, esantį ( - ) Vilniaus r., bei žemės sklypą Nr. 88-2, 0,55 ha, esantį ( - ) Vilniaus r. Vyriausybės nustatyta tvarka. Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies - panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012-04-26 įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1910 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės paskirties žemės sklypą“ toje dalyje, kuria nuspręsta neparduoti Z. A. valstybinės žemės ūkio paskirties 0,72 ha ploto žemę, suteiktą Z. A. asmeniniam ūkiui ( - ) ir/ar ( - ) kaimuose; įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos parduoti ieškovui Z. A. 0,72 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą ( - )ir/ar ( - ) kaimuose, teismo sprendimo įvykdymą šioje dalyje atidėdamas septynių mėnesių terminui nuo jo įsiteisėjimo dienos. Kitoje dalyje ieškinys buvo atmestas. Atsakovas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

17Ginčo dėl to, jog Z. A. ir J. A. šeimai dar 1978 m. buvo suteikta 1,43 ha žemės ūkio žemės asmeniniam ūkiui, kas vėliau buvo patvirtinta Vilniaus apskrities viršininko 2004-12-28 įsakymu Nr. 2.3-10615-41, nėra. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad turtinio pobūdžio teisė naudotis Z. ir J. A. šeimai suteikta 1,43 ha ploto žeme asmeniniam ūkiui, o tuo pačiu ir turtinė teisė įsigyti šią asmeninio ūkio žemę LR Žemės reformos įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka, įgyta santuokos metu tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 1 d.). Pastebėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo J. A. metu ji buvo ir dabar tebėra santuokoje su Z. A., jų turtas, įskaitant turimą turtinę teisę, nėra padalintas ir kiekvieno iš sutuoktinių dalys šioje bendrojoje nuosavybėje nėra nustatytos, tačiau, kaip pagrįstai ir nurodė pirmos instancijos teismas, tokiu atveju, vadovaujantis bendro turto lygių dalių principu, kuris įtvirtintas CK 3.117 str. 1 d., preziumuojama, kad, nors sutuoktinių bendro turto dalys nėra nustatytos, tačiau jos yra lygios. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo pagrįsta išvada, kad į J. A. (ar jos teises parėmusiai dovanojimo būdu S.S.) grąžinamos natūra, atkuriant nuosavybės teises, žemės plotą (6,56 ha) galėjo būti įskaitoma tik jai skirta ir naudojama asmeninio ūkio žemės dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, t.y. 0,72 ha (1,43 ha:2), o ieškovo Z. A. turtinė teisė įgyti jam skirtą ir naudojamą asmeninio ūkio žemės dalį, išliko jam. Kadangi ieškovui niekada nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, grąžinant žemę natūra, jis apskritai nėra pretendentas ir neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl ieškovo, neturinčio teisės į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ar teisės kitu būdu įgyti valstybinę žemę, turtinė teisė negali būti paneigta ir eliminuota ar iš esmės sumažinta vien dėl to, kad jo sutuoktinės J. A. teisių perėmėja S. S. jos dalį „realizavo“ įskaitymo būdu, grąžinant asmeninėn nuosavybėn žemę Vilniaus m. ( - ) k. ir Vilniaus r. ( - ) k. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Be to, nepagrįstais laikytini ir apelianto teiginiai, kad pirmos instancijos teismas nagrinėjamoje byloje negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-909-302/2011. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aukštesnės instancijos teismo nutartyje, priimtoje byloje, kurios faktinės ir teisinės aplinkybės yra panašios į nagrinėjamo bylos aplinkybes, pateiktais išaiškinimais.

18Taigi, nurodytų argumentų kontekste, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas tinkami pritaikė materialinės teisės normas ir padarė teisingą bei tinkamai motyvuotą išvadą, jog ieškovas Z. A. turi teisę išpirkti iš valstybės 0,72 ha plotą naudojamos asmeninio ūkio žemės, o valstybinę žemę patikėjimo teise valdančios Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atsisakymas jam parduoti tokio ploto žemę yra neteisėtas ir nepagrįstas.

19Dėl senaties taikymo

20Atsakovas tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškovo ieškinį tuo pagrindu, kad praleistas ieškinio senaties terminas Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM skyriaus vedėjo 2012-04-26 įsakymui nuginčyti. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo nuomone, kad ieškovo reikalavimas dėl įpareigojimo parduoti asmeninio ūkio žemę galėtų būti tenkinamas arba atmetamas nepriklausomai nuo administracinio teisės akto, kuriuo įformintas atsakovo atsisakymas parduoti ieškovui asmeninio ūkio žemę, galiojimo, kadangi, apelianto įsitikinimu, ieškovo reikalavimas parduoti žemės sklypus yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012-04-26 įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-1910 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės paskirties žemės sklypą“. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia apelianto pozicija ir pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovo šioje civilinėje byloje pareikštas reikalavimas dėl įpareigojimo parduoti jam asmeninio ūkio žemę akivaizdžiai kyla iš civilinės teisės reguliuojamų santykių, nes yra susijęs su nuosavybės teisės į turtą įgijimu, kas lemia tiek ginčo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismui, tiek ir atitinkamų privatinės teisės normų, be kita ko, reguliuojančių ieškinio senaties institutą, taikymą. Atsižvelgiant į tai, kad bendrasis CK 1.125 str. 1 d. numatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas šioje byloje ieškovo pareikštam ir dominuojančiam civilinio pobūdžio reikalavimui pareikšti nebuvo praleistas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-01-08 ir 2014-01-27 nutartyse nebuvo sprendžiama dėl civilinio pobūdžio reikalavimų ir ieškinio senaties termino jiems pareikšti praleidimo/atnaujinimo, bei atkreipiant dėmesį į tai, kad ieškovas vis dėlto ėmėsi priemonių savo pažeistai teisei ginti (kreipėsi iš pradžių į administracinį, vėliau – į bendrosios kompetencijos teismą), o ieškinio tenkinimas nagrinėjamu atveju neturėtų jokios įtakos kitų trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, kadangi, kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, nuo pat 1978 m. vien tik ieškovo šeima nepertraukiamai teisėtai naudojosi jai suteiktais asmeninio ūkio žemės plotais, taip pat vadovaudamasi bendraisiais sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (LR CK 1.5 str., LR CPK 3 str.), teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamame pirmos instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti ieškinį pilna apimtimi negali būti tenkinamas.

21Apeliacinio skundo argumentai, kurie šiame procesiniame sprendime nebuvo aptarti, laikytini neturinčiais esminės įtakos skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumui. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais ir pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

22Taigi, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovų apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

23Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

24Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. I. Z. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Nacionalinei žemės... 5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio... 6. Trečiasis asmuo J. A. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo sutinka... 7. II.... 8. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį... 10. III.... 11. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 12. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio... 13. I. Z. A. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka,... 14. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str.... 16. Iš bylos medžiagos matyti, kad sutuoktinių - ieškovo Z. A., dirbusio... 17. Ginčo dėl to, jog Z. A. ir J. A. šeimai dar 1978 m. buvo suteikta 1,43 ha... 18. Taigi, nurodytų argumentų kontekste, apeliacinės instancijos teismas... 19. Dėl senaties taikymo... 20. Atsakovas tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos... 21. Apeliacinio skundo argumentai, kurie šiame procesiniame sprendime nebuvo... 22. Taigi, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir... 23. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1... 24. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą palikti...