Byla A-556-1720-14
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

2Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja K. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–5) prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 7 661 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, ir 244,06 Lt bylinėjimosi išlaidas.

6Pareiškėja nurodė, kad žalą patyrė dėl Telšių apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 78-10643 jai atkuriant nuosavybės teises į J. S. nuosavybės teisėmis valdytą 2,46 ha žemę, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam 0,15 ha žemės sklypą ir 3,93 ha miško sklypą, esančius ( - ). Atsakovo civilinę atsakomybę kildino remdamasi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, nurodydama, kad, atkurdami nuosavybės teises, Telšių rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojai neveikė taip, kaip juos įpareigojo veikti Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 108 „Dėl žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Šios Metodikos 31 punkte nustatyta, kad žemės sklypai turi būti projektuojami taisyklingų ribų, su privažiavimu ir patogūs naudoti. Pareiškėjos teigimu, dėl netinkamo institucijos veikimo, rengiant nuosavybės grąžinimo pareiškėjai dokumentus, suformavus jai grąžinamą sklypą be privažiavimo, nenustačius kelio servituto per tuo metu valstybei priklausantį šalia esantį laisvą valstybės žemės fondo sklypą, dėl institucijos darbuotojų klaidų, vėliau formuojant šalia esantį ir šiuo metu priklausantį E. D. žemės sklypą, ji neteko galimybės patekti iki jai priklausančio nekilnojamojo turto. Taigi šie Telšių apskrities viršininko administracijos veiksmai pripažintini neteisėtais. Dėl neteisėtų veiksmų ji buvo priversta kreiptis į teismą dėl kelio servituto nustatymo, dėl to turėjo išlaidų. 2011 m. gruodžio 15 d. teismo nutartimi buvo patvirtinta pareiškėjos ir E. D. taikos sutartis, pagal kurią buvo nustatytas kelio servitutas, o už nustatytą kelio servitutą pareiškėja sumokėjo E. D. 4 400 Lt kompensaciją. Be to, bylinėjimosi metu pareiškėja patyrė 3 261 Lt bylinėjimosi išlaidų.

7Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 61–72) prašė skundą atmesti.

8Atsakovas paaiškino, kad nesutinka su pareikštu skundu, nes nuosavybės grąžinimo dokumentuose nėra jokių duomenų apie kelią. Pareiškėja buvo susipažinusi su planu, su žemės sklypo paženklinimu, pasirašė, todėl galėjo skųsti atitinkamai institucijai arba teismui, galėjo laiku pasirūpinti servituto nustatymu. Valstybės pareigūnų jokių neteisėtų veiksmų nėra, jie negali būti atsakingi už žalą. Pareiškėja sumokėjo per didelę sumą už servituto nustatymą, pagal Vyriausybės nutarimu nustatytą metodiką būtų kainavę 50-60 Lt. Advokato pagalbos išlaidos per didelės, be to, taikos sutartyje šalys susitarė, kad bylinėjimosi išlaidos nebus atlyginamos. Jau 2008 metais jai tapo aišku, kad žemės grąžinimo dokumentuose nenumatytas privažiavimas į žemės sklypą, be to, pareiškėja yra praleidusi trejų metų senaties terminą žalai atlyginti.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu (II t., b. l. 49–53) pareiškėjos skundą patenkino. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 7 661 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. liepos 16 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo, ir 244,06 Lt bylinėjimosi išlaidų.

11Teismas konstatavo, kad pareiškėja siekia, jog jai būtų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, priteista 7 661 Lt turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja jai padarytą turtinę žalą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų, sprendžiant jos kompetencijai priskirtą klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę.

12Teismas nustatė, kad Telšių apskrities viršininko administracijos 2001 m. sprendimu Nr. 78-10643 K. G. buvo atkurta nuosavybė į buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, o 2001 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 438 jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į du žemės sklypus, kurių vienas – 1,5 ha, esantis ( - ), įsakyme nurodant taikyti 1992 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1640 specialiąsias sąlygas bei servitutus, nurodytus Telšių apskrities viršininko administracijos priimtuose sprendimuose, kuris valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centre įregistruotas kadastriniu Nr. ( - ). Buvo nubraižytas 1,5 ha miško sklypo Nr. 441-1 planas ir žemės valdos ribų paženklinimo abrisas; nei plane, nei žemės valdos ribų paženklinimo abrise keliukas nebuvo nubraižytas. Iš 2009 m. lapkričio 26 d. K. G. prašymo matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Telšių žemėtvarkos skyrių dėl to, kad šalia esančio sklypo kaimynas suarė kelią ir panaikino riboženklius. Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Telšių skyriaus 2009 m. gruodžio 21 d. raštu pareiškėjai buvo atsakyta, kad jai suprojektuotas 4 m įvažiavimas šalia E. D. žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ). 2010 m. sausio 6 d. surašytas žemės naudojimo aktas Nr. VT18-1, kuriame nurodyta, kad tikrinimo metu nustatyta, jog privažiavimo kelias prie K. G. žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), suartas ir panaikinti trys iš keturių riboženklių. 2010 m. kovo 26 d. padarytame prieraše konstatuota, kad E. D. žemės sklypo plane kelias nepažymėtas, todėl privažiavimą prie sklypo nutarta spręsti rengiant ( - ) k. v. projektą. 2010 m. kovo 29 d. pakartotiname prašyme (skunde) pareiškėja nurodė, kad pastaruosius dvejus metus įvažiavimas suariamas, matininko du kartus pastatyti riboženkliai panaikinami, taip jai atimama teisė patekti į žemės sklypą. 2010 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėja kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydama išspręsti susidariusią padėtį, ir 2010 m. lapkričio 25 d. buvo parengtas atsakymas, jog pareiškėjos žemės sklypo plane Nr. ( - ), žemės valdų paženklinimo abrise ir plane Nr. ( - ) M1:10000 nebuvo nustatytas ir pradiniuose suformavimo dokumentuose pažymėtas privažiavimo kelias. Kelio servitutas nėra nustatytas nei vienam su pareiškėjos besiribojančiam privačiam žemės sklypui. Nurodyta, kad į jai priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), įvažiuojama per gretimą E. D. priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), dėl ko kyla ginčai. E. D. žemės nuosavybės dokumentuose kelio servitutas, suteikiantis teisę patekti į pareiškėjos priklausantį žemės sklypą, nepažymėtas. Konstatuota, kad Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės reformos skyriaus žemės naudojimo patikrinimo 2010 m. birželio 30 d. akte Nr. Ž.12-1 bei kituose raštuose (2009 m. gruodžio 21 d., 2010 m. gegužės 12 d. ir kt.) netinkamai interpretuota grąžinamos žemės valdos Nr. ( - ) plane M1-10000 pažymėto skaičiaus 4 reikšmė (prasmė), šis skaičius žymi ne suprojektuotą 4 m pločio įvažiavimą į pareiškėjos žemės sklypą, o jai priklausančio žemės sklypo ribų posūkio tašką (Nr. 4), todėl pareiškėjai pasiūlyta kreiptis dėl kelio servituto nustatymo privačiam E. D. žemės sklypui. 2011 m. kovo 2 d. pareiškėja pateikė ieškinį Telšių rajono apylinkės teismui dėl kelio servituto nustatymo, už ieškinį sumokėtas 135 Lt žyminis mokestis, 2010 m. gruodžio 1 d. 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidos už atstovavimą ir dokumento surašymą, patarimą ir kitas teisines paslaugas bei 1 000 Lt už advokato atstovavimą teisme. Telšių rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pareiškėja 2011 m. liepos 14 d. pateikė apeliacinį skundą, už kurį sumokėjo 227 Lt žyminį mokestį ir 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidas už dokumento surašymą ir atstovavimą teisme, advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme. Minėtas Telšių rajono apylinkės teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo Telšių rajono apylinkės teismui. 2011 m. gruodžio 15 d. vykusiame teismo posėdyje pareiškėjos atstovas taip pat dalyvavo, buvo sudaryta taikos sutartis, kurią teismas patvirtino 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi, ir pareiškėjai grąžino 101 Lt žyminio mokesčio. Taikos sutarties pagrindu pareiškėja sumokėjo atsakovei 4 400 Lt.

13Teismas pripažino, kad pareiškėja, nebūdama specialistė, pasitikėdama matininku, turėdama žemės sklypo planą, kuriame, kaip ji suprato, ruda spalva buvo pažymėtas jai priskirtas kelias, gaudama Telšių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo specialistų atsakymus, aktus bei kt. dokumentus, kuriuose iki pat Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. lapkričio 25 d. atsakymo buvo nurodoma, jog jai yra pažymėtas keliukas, negalėjo suvokti, kad jos teisės pažeistos, todėl padarė išvadą, kad skundo dėl žalos atlyginimo pateikimo termino pareiškėja nepraleido.

14Teismas nurodė, kad pareiškėjos skundas gali būti patenkintas tik esant visoms nurodytoms sąlygoms, t. y. nustačius neteisėtus Telšių apskrities viršininko administracijos, po apskričių reorganizavimo jos teises ir pareigas perėmusios Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnų, veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas nustatė, kad, rengiant nuosavybės grąžinimo dokumentus, pareiškėja iki pat Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. lapkričio 25 d. parengto atsakymo buvo įsitikinusi, jog įvažiavimo keliukas į jos sklypą Nr. ( - ) yra nubraižytas ir pažymėtas jos turimame plane. Tik minėtame atsakyme nurodyta, kad pareiškėjos žemės sklypo plane, žemės valdų paženklinimo abrise ir plane Nr. ( - ) M1:10000 nebuvo nustatytas ir pradiniuose suformavimo dokumentuose pažymėtas privažiavimo kelias. Kelio servitutas nėra nustatytas nei vienam su pareiškėja besiribojančiam privačiam žemės sklypui. Tai reiškia, kad nuo pat dokumentų parengimo 2001 metais iki minėto rašto gavimo pareiškėja buvo įsitikinusi, jog jai nustatytas kelio servitutas. Tokia išvada darytina dar ir dėl to, kad Telšių apskrities viršininko administracijos pareigūnai 2009 m. gruodžio 21 d. raštu nurodė, jog jai suprojektuotas 4 m įvažiavimas šalia E. D. žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), buvo atlikti du žemės sklypo naudojimo patikrinimai, po jų surašytuose aktuose taip pat konstatuojama, kad toks kelias pareiškėjos plane yra nurodytas. Teismas nelaikė, kad šiuo atžvilgiu pareiškėja elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Telšių apskrities viršininko administracijos pareigūnai, būdami žemės grąžinimo bei jos dokumentų sutvarkymo specialistai, neteisingai nurodė kelio pažymėjimo faktą, tai pareiškėją ir suklaidino. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, kuri po gretimai atsiradusio naujos žemės savininko veiksmų, t. y. suarto kelio ir panaikintų riboženklių, bandė spręsti šią problemą, kreipėsi į matininką, kuris ne kartą vėl sukasdavo riboženklius, tačiau jai nepaaiškino, jog yra padaryta klaida dėl kelio servituto nustatymo. Pareiškėja nuo 2009 m. lapkričio 11 d. ėmėsi aktyvių veiksmų esamai padėčiai išsiaiškinti bei išspręsti, visų pirma kreipdamasi į Telšių apskrities viršininko administraciją, tačiau ne vienerius metus pareigūnų buvo klaidinama, kol 2010 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir gavo atsakymą, kad kelio servitutas nenustatytas ir jos turimuose žemės dokumentuose, planuose jokio kelio nėra pažymėta. Remdamasis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis teismas pripažino, kad Telšių apskrities viršininko administracijos veiksmai bei neveikimas, rengiant nuosavybės grąžinimo pareiškėjai dokumentus, neišsprendžiant privažiavimo iki nuosavybės teise valdomo miško žemės sklypo, kelio servituto klausimo, taip pat ir E. D. sklypo formavimo metu šio klausimo neišsprendimas yra neteisėti.

15Teismas, įvertinęs tai, kad dėl neteisėtų Telšių apskrities viršininko administracijos veiksmų buvo apribota pareiškėjos galimybė patekti iki jai priklausančio nekilnojamojo turto, siekdama apginti savo teises, ji buvo priversta kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo ir dėl to patyrė išlaidų, padarė išvadą, jog pareiškėja turi teisę į su tokiais veiksmais priežastiniu ryšiu susijusios žalos atlyginimą. Teismas, vertindamas prašomos priteisti žalos dydį, nurodė, kad pareiškėjos sumokėta 4 400 Lt kompensacija negali būti laikoma per didele. Kaip byloje nustatyta, ji kreipėsi į Telšių apskrities viršininko administraciją ir klausimo sprendimas iki ieškinio padavimo teismui užtruko daugiau kaip metus, be to, atsakovas nepateikė teismui apskaičiavimo, kokia suma būtų mokėtina pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 „Dėl vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Metodika) nustatytą tvarką, t. y. nepateikė prieštaraujančių įrodymų pareiškėjos sumokėtai sumai paneigti, todėl ši 4 400 Lt suma priteistina iš atsakovo pareiškėjos naudai. Teismas pripažino, kad 3 000 Lt advokato pagalbos išlaidos taip pat negali būti laikomos per didelėmis, nes jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytų dydžių, todėl priteistinos pareiškėjos naudai. Pareiškėja, mokėdama žyminius mokesčius civilinėje byloje Nr. 2-2470-339/2011, taip pat patyrė 261 Lt žalą, taigi iš viso iš atsakovo pareiškėjai priteistina 7 661 Lt žalai atlyginti (CK 6.271 str.). Iš atsakovo pareiškėjai priteistinas jos sumokėtas 230 Lt žyminis mokestis ir 6,50 Lt jo mokėjimo atlygis, 7,56 Lt už spalvotų ieškinio priedų kopijų darymą (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 88 str., 93 str.)).

16Teismas konstatavo, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). Nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl atsakovams kilusios deliktinės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų (neveikimo) (CK 6.271). Civilinės teisės ir pareigos atsiranda CK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 1.136 str. 1 d.). Vadovaujantis šia nuostata, civilinės teisės ir pareigos, be kita ko, atsiranda ir dėl žalos padarymo (CK 1.136 str. 2 d. 5 p.). Civilinės atsakomybės samprata yra pateikiama CK 6.245 straipsnio 1 dalyje, kurioje ji apibrėžiama, kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Teismas nurodė, kad iš paminėtų CK nuostatų matyti, jog žalos padarymo faktas, esant kitoms deliktinės civilinės atsakomybės sąlygoms, yra pagrindas atsirasti deliktinei civilinei atsakomybei kaip turtinei prievolei, todėl padarė išvadą, kad deliktinė civilinė atsakomybė laikytina pareiga atlyginti žalą, kuri atsiranda nuo žalos padarymo momento, bet ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju teismas pastebėjo, jog ši nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek jame nustatytas procesinių palūkanų dydis, tačiau juo negalima remtis, nustatant procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžią, nes šis terminas imperatyviai ir vienareikšmiškai nustatytas minėtoje CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Kartu pažymėjo, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir, kaip jau minėta, tai daroma nuo bylos iškėlimo (teismo sprendimo priėmimo) iki visiško prievolės įvykdymo. Toks aiškinimas iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (administracinė byla Nr. A756-73/2009) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2006; 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007). Pareiškėjai taip pat priteistinos iš atsakovo 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. liepos 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

17III.

18Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 58–71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti; taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą; tuo atveju, jeigu būtų patenkintas pareiškėjos skundas, priteisti procesines palūkanas ne nuo bylos iškėlimo dienos, o nuo bylos perdavimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui dienos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

191. Pareiga įrodyti valstybės institucijos neteisėtus veiksmus tenka asmeniui, siekiančiam žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju Telšių apskrities viršininko 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 78-10643 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. S. nuosavybės teisėmis valdytą 2,46 ha žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,15 ha žemės ir 3,93 ha miško sklypus, esančius ( - ). Šiame sprendime nustatytos žemės sklypų specialiosios žemės naudojimo sąlygos, tačiau daiktinė teisė – kelio servitutas, nebuvo nustatytas nei vienam žemės sklypui. Kaip buvo nurodyta Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. 3B-(10.5)-G-881-1682, privažiavimo kelias prie pareiškėjai suformuoto žemės sklypo taip pat nebuvo numatytas ir pažymėtas pradiniuose žemės sklypo suformavimo dokumentuose. Su visais žemės sklypo suformavimo dokumentais pareiškėja susipažino, juos pasirašydama suderino ir jokių pretenzijų nereiškė. Manydama, kad Telšių apskrities viršininko 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 78-10643 pažeidžia jos interesus, pareiškėja, vadovaudamasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 19 straipsniu, nurodytą sprendimą turėjo teisę apskųsti teismui per 30 dienų nuo šio sprendimo įteikimo pareiškėjai dienos, tačiau to nepadarė. Telšių apskrities viršininko 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 78-10643 yra nenuginčytas, t. y. teisėtas ir galiojantis. Šio sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos pareiškėjos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Nekilnojamojo turto registre (registro Nr. ( - )) nebuvo įregistruota daiktinė teisė – kelio servitutas pareiškėjos žemės sklypui (kadastro Nr. ( - )), kaip viešpataujančiam daiktui. Pareiškėja net devynerius metus naudojosi žemės sklypu nesant nustatyto servituto ir jokių pretenzijų nereiškė. Pareiškėja apie tai, kad jos netenkina suformuotas žemės sklypas, Nacionalinę žemės tarnybą informavo po devynerių metų. Darytina išvada, kad pareiškėja buvo nepakankamai rūpestinga ir atidi. Teismas savo sprendime nenurodė, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko Telšių apskrities viršininko administracija, t. y. kokios konkrečiai teisės aktų nuostatos buvo pažeistos Telšių apskrities viršininko administracijos veiksmais.

202. Pareiškėja, sudarydama taikos sutartį, savo valia atsisakė realizuoti įstatymu nustatytą galimybę – nustatyti servitutą teismo sprendimu (CK 4.126 str.). Jeigu pareiškėja būtų pasinaudojusi visomis CPK numatytomis procesinės priemonėmis, teismas būtų turėjęs išspręsti klausimą dėl E. D. naudai priteistinos kompensacijos dydžio. Pareiškėja nepasinaudojo teisės aktų suteikta galimybe nusistatyti servitutą teismo sprendimu, o sutiko mokėti nepagrįstai didelę kompensaciją už kelio servituto nustatymą, todėl riziką dėl šių nuostolių atsiradimo turi prisiimti pareiškėja. Atsiliepime į pareiškėjos skundą atsakovas pateikė preliminarius kompensacijos dėl servituto nustatymo apskaičiavimus, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pagal CK atsiradusią žalą ir nuostolius privalo įrodyti pareiškėja, o jeigu ji nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Kitaip tariant, atsakovas neprivalo įrodinėti pareiškėjos nuostolių, patirtų dėl servituto nustatymo, dydžio. Tačiau nepaisydamas to, kas nurodyta, atsakovas pateikia tikslius kompensacijos už nustatytą servitutą apskaičiavimus, atliktus vadovaujantis Metodika (apeliacinio skundo priedas Nr. 2). Pateikti kompensacijos apskaičiavimo dokumentai nelaikytini nauju įrodymu Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio prasme, kadangi iš esmės pagrindžia Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į skundą pateiktus duomenis. Tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad kompensacijos apskaičiavimo aktas yra naujas įrodymas, Nacionalinė žemės tarnyba teikia prašymą pridėti šiuos dokumentus prie bylos. Bendra kompensacijos, kuri turėtų būti mokama už naudojimąsi administraciniu aktu 2011 m. nustatytą žemės servitutą, suteikiantį teisę pareiškėjai važiuoti transporto priemonėmis per 0,0459 ha dalį žemės sklypo (kadastro Nr. ( - )), kurį nuosavybės teise valdo E. D., suma yra 44,72 Lt. Pareiškėja kartu su skundu nepateikė jokio pagrindimo, kodėl E. D. buvo sumokėta būtent 4 400 Lt vienkartinė kompensacija. Pareiškėjos sumokėta kompensacija yra gerokai didesnė nei realiai patiriami nuostoliai, todėl negali būti vertinama kaip pareiškėjos patirta žala. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netyrė ir nenustatinėjo pareiškėjos atsakomybės dėl nuostolių atsiradimo ribų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

213. Teismas nevertino išlaidų advokato pagalbai pagrįstumo, tik formaliai nurodė, kad užmokesčio dydis už teikiamą teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijų dydžio. Teismas sprendime visiškai nevertino Rekomendacijose nurodytų kriterijų. Pareiškėja teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji apmokėjo advokatų kontorai „Averus“ už suteiktas teisines paslaugas, tačiau nepateikė advokato parengtos ataskaitos, kurioje nurodoma sugaišto laiko išskirstymas ir kaina už vieną sugaištą valandą. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu kartu su prašymu teismui nepateikiami išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai. Taigi, teismas, neįvertinęs pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant civilinę bylą dėl servituto nustatymo, nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas privalo jas pareiškėjai atlyginti. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas yra išspręstas Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2470-339/2011, kuria teismas patvirtino E. D. ir K. G. taikos sutartį. Taikos sutartyje sutarties šalys atsisakė reikalauti viena iš kitos bylinėjimosi išlaidų. Teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir neapskųsta.

224. Teismas nustatinėdamas priežastinį ryšį nevertino pareiškėjos, kaip protingo ir apdairaus asmens, veiksmų, kuriais pareiškėja pati prisiėmė riziką dėl didesnių nuostolių atsiradimo.

235. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1-7.4 punktai). Argumentas, kad pareiškėja nežinojo, jog nėra suformuotas privažiavimas ar nustatytas servitutas, ar negalėjo to žinoti, nes neturėjo specialių žinių, yra atmestinas, kadangi pareiškėja, pasirašydama aktualius dokumentus, galėjo ir turėjo išsiaiškinti visus su žemės sklypo suformavimu ir naudojimu susijusius klausimus. Pareiškėja devynerius metus naudojosi žemės sklypu ir ją tokios naudojimosi sąlygos tenkino. Pareiškėja nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, todėl nesiėmė priemonių tinkamai ir laiku pareikšti savo pretenzijas dėl suformuoto žemės sklypo. Nėra pagrindo konstatuoti, kad apie savo teisės pažeidimą pareiškėja sužinojo tik gavusi Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 3B-(10.5)-G-881-1682. Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.

246. CK 6.253 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant civilinė atsakomybė netaikoma, o asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės. Vienas iš pagrindų atleidimui nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo asmens veiksmai. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nukentėjusio asmens veiksmai - veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Ginčo byloje pati pareiškėja, sudarydama taikos sutartį ir įsipareigodama E. D. sumokėti neproporcingai didelę kompensaciją už servituto nustatymą – 4 400 Lt, sutiko dėl tokio masto žalos padarymo jai.

257. CK 6.37 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad skolininkas privalo mokėti nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šioje teisės normoje nustatytos palūkanos, vadinamos procesinėmis, atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos sumos ir yra skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius, kreditoriaus nuostolius. Jų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. LVAT yra suformavęs praktiką, pagal kurią bylose dėl žalos atlyginimo yra priteisiamos procesinės palūkanos, kai yra pareiškėjo prašymas (LVAT 2012 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-281-12). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju byla buvo iškelta bendrosios kompetencijos. Nacionalinė žemės tarnyba, teikdama atsiliepimą į ieškinį, prašė teismo perduoti civilinę bylą nagrinėti pagal rūšinį teismingumą administraciniam teismui. Tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta, byla buvo išnagrinėta ir priimtas 2013 m. kovo 13 d. sprendimas. Apeliacinės instancijos teismui kilus abejonių dėl rūšinio teismingumo ir Specialiajai teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. spalio 31 d. nutartį, byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi byla buvo nagrinėjama ilgiau nei metus ir šešis mėnesius ne dėl atsakovo kaltės, o todėl, kad Telšių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą. Atsakovas nagrinėjamoje byloje siekė kuo spartesnio bylos išnagrinėjimo. Todėl procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo dienos, t. y. 2012 m. liepos 16 d., pažeistų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

26Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 81–85) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

27Pareiškėja nurodo, jog atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės atkartojo atsiliepime, ankstesniuose dokumentuose pateiktuose nagrinėjamoje byloje išdėstytas aplinkybes, pareiškėja dėl jų yra pateikusi išsamius rašytinius paaiškinimus, pareiškėja palaiko minėtus paaiškinimus ir jų nebeatkartoja šiame atsiliepime. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Telšių apskrities viršininko administracijos veiksmai bei neveikimas, rengiant nuosavybės grąžinimo pareiškėjai dokumentus, neišsprendžiant privažiavimo iki nuosavybės teise valdomo miško žemės sklypo, kelio servituto klausimo, taip pat ir E. D. sklypo formavimo metu šio klausimo neišsprendimas pripažintini neteisėtais. Juolab, kad atsakovas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, jog Telšių apskrities viršininko administracijos pareigūnai, būdami žemės grąžinimo bei jos dokumentų sutvarkymo specialistai, neteisingai nurodė kelio pažymėjimo faktą, ir tai pareiškėją suklaidino. Dėl ko pirmosios instancijos teismas nelaikė, kad šiuo atžvilgiu pareiškėja elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Atsakovo argumentai apeliaciniame skunde, kad pareiškėja gera valia įsipareigojo E. D. sumokėti neproporcingai didelę kompensaciją, atsisakė bylinėjimosi išlaidų, savo valia atsisakė realizuoti įstatymu nustatytą galimybę – nustatyti servitutą teismo sprendimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Telšių rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojai neveikė taip, kaip juos įpareigojo veikti skunde (ieškinyje) nurodyta Metodika – teisės aktas. Dėl to tarp pareiškėjos ir E. D. kilo ginčas dėl kelio servituto nustatymo. Pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą dėl kelio servituto nustatymo. Pažymėtina, kad atsakovas nepaneigė aplinkybės, jog Telšių rajono žemėtvarkos skyrius atstovavo atsakovės E. D. interesus, nepateikė dėl to jokių paaiškinimų, tačiau vis tiek teigia, kad pareiškėja E. D. sumokėjo nepagrįstai didelę kompensaciją. Be to, su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus – kompensacijos apskaičiavimo aktą, prašo pridėti jį prie bylos, nors neabejotinai tą turėjo padaryti dar civilinėje byloje Nr. 2-672-187/2011. Tai pagrįstai nurodė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime. Pareiškėja nurodo, kad atsakovės skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat yra nepagrįsti, deklaratyvaus pobūdžio, nes atsakovas nepateikė duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius. Teismas pagrįstai nusprendė, kad 3 261 Lt pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos byloje dėl kelio servituto nustatymo yra pagrįstos ir laikytinos pareiškėjos nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovo veiksmų. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties taikymo. Atsakovo argumentas dėl palūkanų priteisimo ne nuo bylos iškėlimo, o nuo bylos perdavimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, yra nepagrįstas, nes nėra tokios įstatymo nuostatos. Palūkanos turi būti priteistos nuo bylos iškėlimo (CK 6.37 str. 2 d.). Juolab, kad šis argumentas nebuvo nurodytas atsiliepime, bylos nagrinėjimo metu, jų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir dėl jų sprendime nepasisakė.

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:

29IV.

30Apeliaciniame skunde, be kita ko, pabrėžiamas pažeidimas susijęs su ieškinio senatimi, t. y. pirmosios instancijos teismo nepagrįstu netaikymu CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.

31Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų nuomone, šis teisinis aspektas turi būti aptartas visų pirma, nes tik sutikus su teismo argumentacija, kad atskaitos taškas ieškinio senačiai dėl žalos atlyginimo - 2010 m. lapkričio 25 d., būtų galimas kitų apeliacinių klausimų aptarimas.

32Žala, padaryta asmeniui neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginama bendraisiais pagrindais, o nagrinėjant tokius ginčus taikytinos ir ieškininę senatį reglamentuojančios teisės normos. Aptariamu atveju, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (CK 1.125 str. 8 d.).

33Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Taigi šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, tame tarpe, kylančias ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

34Vadinasi, pasibaigus nustatytam terminui teisė kreiptis į teismą, o kartu ir teisė į reikalavimo patenkinimą iš esmės yra paneigiama, todėl yra privaloma nustatyti momentą, kada prasidėjo teisės pažeidimas, nuo kurio ir turėtų būti pradėta skaičiuoti ieškinio senatis.

35Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad teisė kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo sietina su Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. lapkričio 25 d. dokumentu, nesuderinama su kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis. Yra sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog nebuvo pagrindo konstatuoti, kad apie savo teisės pažeidimą pareiškėja sužinojo tik gavusi Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 3B-(10.5)-G-881-1682.

36Telšių apskrities viršininko sprendimas Nr. 78-10643, iš kurio ir yra kildinama padaryta žala, buvo priimtas 2001 m. kovo 1 d. Pareiškėja, tvarkydama, pasirašydama su nuosavybės teisės atkūrimu susijusius dokumentus, galėjo ir turėjo suprasti, kad nėra suformuotas privažiavimas ar nustatytas servitutas. Tam nebuvo reikalingos specialios žinios, nes su 2001 m. kovo 1 d. įsakymu susiję ir byloje esantys dokumentai yra pakankamai informatyvus bei aiškūs – privažiavimas teisiškai nebuvo apibrėžtas bei įtvirtintas. Šis teiginys yra grįstinas pačios pareiškėjos, išnagrinėtos civilinės bylos proceso dalyvių teiktais paaiškinimais.

372011 m. kovo 2 d. Telšių rajono apylinkės teismui teikiant ieškinį dėl servituto nustatymo pareiškėja nurodo: „<...> ieškovė (K. G. – Vyriausiojo administracinio teismo pastaba) jau nuo 2001 m., norėdama patekti į savo mišką, naudojosi privažiavimo keliu, kuris ėjo per atsakovės (E. D. – Vyriausiojo administracinio teismo pastaba) žemės sklypo dalį (iki nuosavybės suteikimo atsakovei – valstybinės žemės sklypo dalį). Atsakovė (E. D. – Vyriausiojo administracinio teismo pastaba) pastaraisiais metais istoriškai susiformavusį lauko kelią, per kurį ieškovė pasiekdavo savo žemės sklypą, suaria ir tokiu būdu atima iš ieškovės bet kokią galimybę patekti į savo mišką“ (Civilinės bylos Nr. 2-2470-339/2011 1 tomas b.l. 2).

382011 m. gegužės 11 d. vykusio civilinės bylos parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės K. G. atstovas nurodė, kad: „<...> byloje pateikti duomenys rodo, kad tarp šalių ginčas dėl šito kelio vyksta jau ne pirmi metai“. Taigi galima daryti išvada, jog nesutarta bent mažiausiai jau ir 2010, 2009 metais.

39To paties civilinės bylos parengiamojo posėdžio metu E. D. bendrosios kompetencijos teismui nurodė, jog: „<...> anksčiau leidau važiuoti per visą žemę, leidau 2002 m., 2004 m. <...>“. Reiškia, jei ne nuo 2001 m, tai nuo 2002 m. arba bent nuo 2004 m. nebebuvo likę jokių abejonių dėl esančios problemos – nebuvimo privažiavimo iki pareiškėjai suformuoto žemės sklypo.

402011 m. gegužės 11 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus atstovas paaiškino: „<...> iš dokumentų matosi, kad rengiant pradinius dokumentus, kelias ar servitutas nebuvo numatytas per atsakovės žemės sklypą. Kalba eina apie 2001 m. O abrisas toks ir yra, nes yra kopija originalo. <...>. Planai įrodinės, kad rengiant planus nebuvo numatyti jokie privažiavimai ar kelio servitutai“ (Civilinės bylos Nr. 2-2470-339/2011 1 tomas).

41Išdėstytos aplinkybės, Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, atima galimybę patvirtinti pirmosios instancijos teismo konstatavimą, kad, rengiant nuosavybės grąžinimo dokumentus, pareiškėja iki pat Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. lapkričio 25 d. parengto atsakymo buvo įsitikinusi, jog įvažiavimo keliukas į jos sklypą Nr. ( - ) yra nubraižytas ir pažymėtas jos turimame plane ir, kad tik iš šio atsakymo tapo aišku jog, pareiškėjos žemės sklypo plane, žemės valdų paženklinimo abrise ir plane Nr. ( - ) M1:10000 nebuvo nustatytas ir pradiniuose suformavimo dokumentuose pažymėtas privažiavimo kelias. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, pažeidimo sudėtingumą, protingumo kriterijų, ieškinio senaties termino eiga dėl padarytos žalos atlyginimo prasidėjo 2001 m. kovo 1 d. Kad padarytas trūkumas (privažiavimo nenustatymas) paaiškėjo praėjus tik 9 metams po nuosavybės teisių atkūrimo - nepagrįstas administracinėje byloje esančiais įrodymais.

42Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad remiantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties termino praleidimas, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį tik tada, jei teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tikrinamu atveju pareiškėja nėra pateikusi jokių aiškių argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimu. Nagrinėjamo ginčo pobūdis taip pat nepatvirtina svarbių priežasčių buvimo praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Vadinasi, turi būti konstatuota, kad pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą nagrinėjamam reikalavimui pareikšti, ir tai sudaro pagrindą iškeltą reikalavimą atmesti.

43Remdamasi išdėstytais argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, o tai suponuoja apeliacinio skundo tenkintinumą bei skundo atmetimą.

44Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

45Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti.

46Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

47K. G. skundą atmesti.

48Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja K. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu... 6. Pareiškėja nurodė, kad žalą patyrė dėl Telšių apskrities viršininko... 7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau... 8. Atsakovas paaiškino, kad nesutinka su pareikštu skundu, nes nuosavybės... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu (II... 11. Teismas konstatavo, kad pareiškėja siekia, jog jai būtų iš atsakovo... 12. Teismas nustatė, kad Telšių apskrities viršininko administracijos 2001 m.... 13. Teismas pripažino, kad pareiškėja, nebūdama specialistė, pasitikėdama... 14. Teismas nurodė, kad pareiškėjos skundas gali būti patenkintas tik esant... 15. Teismas, įvertinęs tai, kad dėl neteisėtų Telšių apskrities viršininko... 16. Teismas konstatavo, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje... 17. III.... 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos,... 19. 1. Pareiga įrodyti valstybės institucijos neteisėtus veiksmus tenka... 20. 2. Pareiškėja, sudarydama taikos sutartį, savo valia atsisakė realizuoti... 21. 3. Teismas nevertino išlaidų advokato pagalbai pagrįstumo, tik formaliai... 22. 4. Teismas nustatinėdamas priežastinį ryšį nevertino pareiškėjos, kaip... 23. 5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas... 24. 6. CK 6.253 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant... 25. 7. CK 6.37 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad... 26. Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 81–85) prašo... 27. Pareiškėja nurodo, jog atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės atkartojo... 28. Teisėjų kolegija... 29. IV.... 30. Apeliaciniame skunde, be kita ko, pabrėžiamas pažeidimas susijęs su... 31. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų nuomone, šis teisinis aspektas... 32. Žala, padaryta asmeniui neteisėtais viešojo administravimo subjektų... 33. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per... 34. Vadinasi, pasibaigus nustatytam terminui teisė kreiptis į teismą, o kartu ir... 35. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryta... 36. Telšių apskrities viršininko sprendimas Nr. 78-10643, iš kurio ir yra... 37. 2011 m. kovo 2 d. Telšių rajono apylinkės teismui teikiant ieškinį dėl... 38. 2011 m. gegužės 11 d. vykusio civilinės bylos parengiamojo teismo posėdžio... 39. To paties civilinės bylos parengiamojo posėdžio metu E. D. bendrosios... 40. 2011 m. gegužės 11 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu... 41. Išdėstytos aplinkybės, Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, atima... 42. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad... 43. Remdamasi išdėstytais argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio... 44. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 45. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės... 46. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą... 47. K. G. skundą atmesti.... 48. Sprendimas neskundžiamas....