Byla 3K-3-233/2006

Dėl palūkanų priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Aloyzo Marčiulionio,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. O. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S.O. ieškinį atsakovui V. J. dėl palūkanų priteisimo.

3Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas S.O. nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 1998 m. spalio 30 d. sprendimu iš atsakovo buvo priteista ieškovui V. V. 400 000 Lt. Atsakovas geruoju neatsiskaitė, todėl 2002 m. rugpjūčio 30 d. buvo realizuota jo buto dalis - už 10 423,40 Lt, 2002 m. spalio 17 d. kito buto dalis už 87 477,90 Lt, o 2004 m. birželio 23 d. atsakovas sumokėjo ieškovui S. O., perėmusiam išieškotojo teises, 302 098,70 Lt. Ieškovas nurodė, kad jis pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį įgijo teisę į įstatymų nustatyto 5 procentų dydžio metines palūkanas. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 51 203 Lt palūkanų.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. kovo 14 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo V. J. ieškovo S. O. naudai 51 203,85 Lt metinių palūkanų nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovui pateikus prieštaravimus, apylinkės teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimu 2005 m. kovo 14 d. teismo preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas. Teismas nustatė, kad, ieškovui perėmus iš V. V. reikalavimo teises į V. J. skolą pagal reikalavimo perleidimo sutartis bei atsakovui daugiau kaip 6 mėnesius vengiant geruoju vykdyti teismo sprendimą, ieškovas įgijo teisę pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį reikalauti iš atsakovo procesinių palūkanų priteisimo. Tai, kad išieškotojo raštiškame patvirtinime dėl skolos grąžinimo nurodyta, jog išieškotojas neturi atsakovui jokių pretenzijų dėl skolos grąžinimo, neatima ieškovui teisės reikalauti procesinių palūkanų priteisimo.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą 2005 m. spalio 4 d. nutartimi Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimą pakeitė, pakeisdama Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. preliminarų sprendimą ir išieškotą iš atsakovo V. J. ieškovo S. O. naudai palūkanų sumą sumažindama iki 22 279,85 Lt. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino atsakovo pateikto 2003 m. birželio 18 d. šalių ir trečiojo asmens V.J. sudarytos sutarties, kuria ieškovas šioje byloje sutiko, kad skolininkas surastų buto, priklausančio ieškovui ir trečiajam asmeniui, pirkėją iki 2003 m. gruodžio 12-15 d., o sutarties 12 ir 13 punkte buvo įtvirtinta šalių teisė nutraukti sudarytą sutartį. Šia sutartimi prisiimti ieškovo įsipareigojimai, taip pat tai, kad ji nebuvo nutraukta iki atsakovas įvykdė savo pareigą atsiskaityti su ieškovu, teisėjų kolegijos teigimu, leidžia daryti išvadą, kad išieškotojo valia vykdomasis raštas nebuvo vykdomas. Teismas sprendė, kad asmuo pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį privalo mokėti palūkanas, jei terminas buvo praleistas dėl jo kaltės, sąmoningo vengimo atsiskaityti su kreditoriumi, taip pat tuo atveju, jei kita šalis nėra sutikusi, kad įvykdymo terminas būtų pratęstas. 2003 m. birželio 18 d. sutartimi ieškovas sutiko nustatyti kitą sutarties įvykdymo terminą, todėl už laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki jos įvykdymo ieškovas neturėjo teisės reikalauti palūkanų. Preliminariu teismo sprendimu ieškovui buvo priteistos palūkanos už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2004 m. birželio 22 d., todėl, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija šį laikotarpį sumažino nuo 2003 m. birželio 18 d. iki 2004 m. birželio 22 d. Be to, teismas sprendė, kad pagal 2002 m. kovo 6 d. sutartį dėl 100 0000 JAV dydžio reikalavimo teisės perleidimo, ieškovas teisę į sutartyje nurodytą pinigų sumą įgijo nuo reikalavimo sutarties pasirašymo dienos, todėl ir nuostoliai dėl to, kad skolininkas naudojosi jam priklausančią pinigų suma, jam atsirado nuo tos dienos, kurią jis įgijo teisę reikalauti skolos grąžinimo. Dėl to priteistos palūkanos teismo buvo sumažintos ta suma, kuri priteista ieškovui už laikotarpį nuo 2002 m. kovo 6 d. iki 2003 m. birželio 18 d. Vilniaus apygardos teismas taip pat panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo valstybės naudai nutarta išieškoti 767,12 Lt žyminio mokesčio, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 430 straipsnio 1 ir 7 dalis, padarydamas išvadą, kad žyminis mokestis, kurio neturėjo primokėti ieškovas, tuo atveju, kai preliminarus teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, turi būti išieškomas iš atsakovo.

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

10Kasaciniu skundu ieškovas S. O. prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 4 d. nutartį ir palikti nepakeistą Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 6 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pagal CK 6.210 straipsnį asmuo privalo mokėti palūkanas tik tuo atveju, jei terminas buvo praleistas dėl jo kaltės, sąmoningo vengimo atsiskaityti su kreditoriumi, taip pat jei kita šalis nėra sutikusi, kad įvykdymo terminas būtų pratęstas. Kasatoriaus teigimu, CK 6.37 straipsnio 2 dalis, įsigaliojusi 2001 m. liepos 1 d., imperatyviai nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti šias palūkanas objektyviai siejama su dviem faktais: 1) įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo yra priteista tam tikra piniginė suma, buvimu, 2) jo nevykdymu. Kartu ši norma įtvirtina kreditoriui teisę reikalauti iš skolininko minėtų palūkanų iki teismo sprendimas nebus galutinai įvykdytas visa apimtimi. Jei teismas priteisė kreditoriui skolą, tai neabejotinai reiškia nustatytą kreditoriaus teisių pažeidimo faktą ir tol, kol skolininkas neatlygino kreditoriui patirtų nuostolių, traktuotina, kad jis neteisėtai naudojasi kreditoriaus pinigais, ir kreditoriaus teisių pažeidimas lieka nepašalintas. Dėl to skolininkas už termino įvykdyti prievolę praleidimą šiuo atveju privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Taigi tiek CK 6.37 straipsnio 2 dalies formuluotė, tiek teismo praktikos šios teisės normos aiškinimas rodo, kad, esant visoms joje nustatytoms sąlygoms, skolininkas turi imperatyvią prievolę mokėti procesines palūkanas, o kreditorius - pagrįstą teisę jų reikalauti. Procesinės palūkanos nebūtų mokamos tik vienu atveju, t. y. jei kreditorius, kuris laisvas disponuoti šia savo teise, jų nereikalautų arba atsisakytų jų reikalavimo. Darydamas priešingą išvadą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teises normas, įtvirtinančias procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (suformuotos 2005 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005, L.K. v. L.T., 2003 m. rugsėjo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-888/2003, VĮ Valstybės turto fondas v. bankrutuojanti UAB „Saulėtekis“).

122. Teismas, pažeidė procesinės teisės normą, nustatančią įrodymų vertinimo principus (CPK 185 straipsnis), nes 2003 m. birželio 18 d. šalių sudarytą sutartį neobjektyviai vertino kaip atimančią iš ieškovo teisę į procesines palūkanas. Sutartyje nėra išreikšta ieškovo valia, kad teismo sprendimas ar vykdomasis raštas nebūtų vykdomas arba kad jis atsisako savo teisės reikalauti procesinių palūkanų. Tai, kad ieškovas priėmė atsakovo, vilkinančio teismo sprendimo įvykdymą, pasiūlytą priteistos skolos grąžinimo tvarką, nepateisina atsakovo vilkinimo įvykdyti teismo sprendimą ir nedelsiant grąžinti ieškovui skolą.

133. Teismas netinkamai taikė teisės normą, reglamentuojančią reikalavimo perleidimą (CK 6.101 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 6.101 straipsnio 2 dalimi reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Vadinasi asmuo, perėmęs visą piniginį reikalavimą, visa apimtimi perima ir su juo susijusią teisę reikalauti nesumokėtų palūkanų. 2002 m. kovo 6 d. cesijos sutartimi ir 2003 m. birželio 18 d. papildomu susitarimu prie šios sutarties ieškovas perėmė iš pradinio kreditoriaus V. V. visas reikalavimo teises atsakovui į skolos sumą, priteistą Vilniaus apygardos teismo 1998 m. spalio 30 d. sprendimu. Ieškovas, įsigijęs reikalavimą, įsigijo ir teisę reikalauti su jo neįvykdymu susijusias įstatymo nustatytas palūkanas. Jokių išlygų reikalavimo perleidimo sutartyje, ribojančių šią ieškovo teisę, nėra.

144. Teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą dokumentiniame procese (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 430 straipsnio l ,7 dalys). Kasatoriaus teigimu, CPK 425 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad už ieškinį, paduodamą dokumentinio proceso tvarka, mokamas žyminis mokestis yra lygus pusei tos sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio nagrinėjimą teisme bendrąja ginčo teisena. Pagal CPK 430 straipsnio 1 dalį atsakovo prieštaravimų priėmimo atveju ieškovas žyminio mokesčio nebeprimoka. Taigi įstatymo leidėjas aiškiai įtvirtino normą, atleidžiančią ieškovą nuo pusės žyminio mokesčio sumos sumokėjimo. Vadovaudamasis CPK 430 straipsnio 7 dalimi, galutiniu sprendimu teismas turi išspręsti žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Šiuo atveju teismas privalėjo vadovautis ir CPK 96 straipsnio 1 dalimi, kuri imperatyviai įtvirtina bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei, t. y. kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai patenkino ieškovo reikalavimą ir priteisė iš atsakovo visą prašytą palūkanų sumą (51 203, 85 Lt.), šis teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo valstybės naudai likusią žyminio mokesčio, privalomo mokėti nuo šios sumos, dalį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Atsakovas V. J., pritardamas apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime nurodytiems argumentams, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu). Šie kasaciniam teismui suteikti įgalinimai leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą valstybėje (norminę reikšmę turintis kasacijos pobūdis).

19Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, įtvirtinančias procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) ir reikalavimo perleidimą (CK 6.101 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą dokumentiniame procese (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 430 straipsnio l ,7 dalys). Šie kasacinio skundo argumentai yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

20Dėl procesinių palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2002 m. kovo 6 d. iki 2003 m. birželio 22 d.

21Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą palūkanų dydį už laikotarpį nuo 2002 m. kovo 6 d. iki 2003 m. birželio 22 d., t. y. nuo šalių susitarimo, kuriuo ieškovas sutiko, kad skolininkas surastų buto, priklausančio ieškovui ir trečiajam asmeniui, pirkėją iki 2003 m. gruodžio 15 d., netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, įtvirtinančias procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

22Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pagal CK 6.210 straipsnį asmuo privalo mokėti palūkanas tik tuo atveju, jei terminas buvo praleistas dėl jo kaltės, sąmoningo vengimo atsiskaityti su kreditoriumi, nepagrįsta.

23Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi pareiga mokėti šias procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo. Kolegija pažymi, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki jam kreipiantis į teismą ir taip išvengti prievolės šias mokėti. Be to, laikoma, kad skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Taigi šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Dėl to skolininkas šiuo atveju privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo (teismo sprendimo priėmimo) iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarę kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo procesinių palūkanų skaičiavimo. Kitoks CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų, kuriais siekiama užtikrinti prievolės šalių teisėtų interesų, teisių ir pareigų balansą.

24Iš bylos medžiagos matyti, kad 2002 m. kovo 6 d. šalių susitarimu ieškovas sutiko, jog skolininkas surastų buto, priklausančio ieškovui ir trečiajam asmeniui, pirkėją iki 2003 m. gruodžio 15 d. Vertindama šio susitarimo nuostatas ir šalių veiksmus po šalių susitarimo, kolegija pažymi, kad ginčo šalių santykius būtina aiškinti nustatant tikruosius jų ketinimus. Sutartinių teisinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuojamos CK 6.193, 6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Turto bankas“ v. UAB ,,Vaidluvė“ ir kt., Nr. 3K-3-406/2000, 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sauliuta” v. AB „Lytagra”, Nr. 3K-3-813, 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimat civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, Nr. 3K-3-424/2004, 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis” v. UAB „Homo Faber”, Nr.3K-3-274/2004, ir kt.). Kilus ginčui, skaičiuotinos procesinės palūkanos šalių sudarytos sutarties laikotarpiui ar ne, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais bei CK 6.200 straipsnyje nustatyta šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos pareiga. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo dėl vienos iš šalių. Kartu tai įpareigoja teismą argumentuoti savo priimtą sprendimą, pagrindžiant, kodėl būtent toks teismo sprendimas labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

25Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, bei įvertinusi 2002 m. kovo 6 d. šalių susitarimo nuostatas ir šalių veiksmus po šalių susitarimo, t. y. kad, sudarius sutartį, šalys vykdė įsipareigojimus, sutartis nebuvo nutraukta, o skolininkas galiausiai įvykdė savo pareigą atsiskaityti su išieškotoju, kolegija konstatuoja, kad išieškotojas (ieškovas) 2002 m. kovo 6 d. sutartimi, kuria sutiko, kad skolininkas surastų buto, priklausančio ieškovui ir trečiajam asmeniui, pirkėją iki 2003 m. gruodžio 15 d., ir savo veiksmais po sutarties sudarymo už laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki atsiskaitymo su ieškovu 2003 m. birželio 22 d., atsisakė nuo procesinių palūkanų, todėl apeliacinės instancijos teismas jų pagrįstai už minėtą laikotarpį neskaičiavo.

26Dėl procesinių palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. kovo 6 d.

27Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas procesines palūkanas už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. kovo 6 d., t. y. apskaičiuodamas procesines palūkanas tik nuo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, neteisingai taikė ir aiškino CK 6.101 straipsnio 2 dalį. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka.

28CK 6.101 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad, perleidžiant reikalavimo teisę, perleidžiamos ir papildomos, šalutinės teisės, inter alia teisė į palūkanas, netesybas, vaisius pajamas ir pan., net jeigu šitai sutartyje ir nenurodyta. Taigi asmuo, perėmęs visą piniginį reikalavimą, perima ir visą su juo susijusią teisę reikalauti nesumokėtų palūkanų neatsižvelgiant į tai, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis sudaryta vėliau nei laikotarpis, už kurį prašoma priteisti palūkanas. Kolegija pažymi, kad šalys turi teisę savo susitarimu nustatyti šios taisyklės išimtis. Tačiau, iš reikalavimo teisės perleidimo sutarties (b. l. 7-10) matyti, kad joje nėra nustatyta jokių išimčių dėl su reikalavimo teises susijusių papildomų prievolių neperleidimo, todėl kolegija sutinka su kasatoriumi, kad 2002 m. kovo 6 d. cesijos sutartimi ir 2003 m. birželio 18 d. papildomu susitarimu prie šios sutarties ieškovas perėmė iš pradinio kreditoriaus V. V. visas reikalavimo teises atsakovui į skolos sumą, priteistą Vilniaus apygardos teismo 1998 m. spalio 30 d. sprendimu, ir todėl ieškovas, įgijęs reikalavimą, įgijo ir teisę reikalauti su jo neįvykdymu susijusių įstatymo nustatytų palūkanų.

29Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas padidinant priteistą iš atsakovo V. J. ieškovo S. O. naudai palūkanų sumą 13 643,83 Lt už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. kovo 6 d., priteisiant iš atsakovo V. J. ieškovo S. O. naudai iš viso 35 923,68 Lt.

30Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dokumentiniame procese

31Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą dokumentiniame procese (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 430 straipsnio l ,7 dalys). Kasatoriaus teigimu, nors CPK 425 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad už ieškinį, paduodamą dokumentinio proceso tvarka, mokamas žyminis mokestis yra lygus pusei tos sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio nagrinėjimą teisme bendrąja ginčo teisena, tačiau, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Dėl to, šioje byloje pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkinęs ieškovo reikalavimą, pagrįstai priteisė iš atsakovo valstybės naudai likusią žyminio mokesčio, privalomo mokėti nuo šios sumos, dalį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad dokumentinio proceso, kaip supaprastinto proceso, tikslai lemia tai, kad bylą nagrinėjant dokumentinio proceso tvarka yra mokama tik pusė žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį bylinėjantis bendra tvarka (CPK 80 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir ieškovas neprimoka žyminio mokesčio net priėmus prieštaravimus. Šiuo atveju ieškovas ne atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, o jo pareiga mokėti tokio dydžio žyminį mokestį nustatyta įstatyme, nusprendus bylinėtis dokumentinio proceso tvarka, todėl CPK 96 straipsnis čia netaikytinas.

33Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas keistinas dėl dalies dėl procesinių palūkanų priteisimo už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. kovo 6 d., kartu konstatuojant, kad šioje sprendimo dalyje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.101 straipsnio 2 dalį. Likusi teismo procesinio sprendimo dalis paliktina nepakeistu, nenustačius dėl jos esminių materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo.

34Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 87 straipsniu, 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

35Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartį pakeisti, padidinant priteistą iš atsakovo V. J. ieškovo S. O. naudai palūkanų sumą 13 643,83 Lt (trylika tūkstančių šešiais šimtais keturiasdešimt trimis litais aštuoniasdešimt trimis centais) už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. kovo 6 d., priteisiant iš atsakovo V. J. ieškovo S. O. naudai iš viso 35 923,68 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius devynis šimtus dvidešimt tris litus šešiasdešimt aštuonis centus).

36Priteisti iš atsakovo V.J. ieškovo S.O. naudai 204,66 Lt (du šimtus keturis litus šešiasdešimt šešis centus) žyminio mokesčio.

37Grąžinti ieškovui 433,86 Lt (keturis šimtus trisdešimt tris litus aštuoniasdešimt šešis centus) permokėto žyminio mokesčio už paduotą kasacinį skundą (2005 m. gruodžio 30 d. mokėjimo kvitas, išduotas AB „Ūkio bankas“ Vilniaus filiale).

38Likusią Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

39Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.