Byla 2A-696/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Irmai Zaikienei, atsakovams B. V. , A. V. , atsakovų atstovams Linai Kaminskaitei, advokatui Benediktui Paulauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-314-178/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, B. V. , E. V. , A. V. , tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus 1-ojo notarų biuro notarei Dalijai Svirbutienei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, B. V. , E. V. , A. V. kreipėsi ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir prašė:

41) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-2067 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. V. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 3,90 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai;

52) panaikinti Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės Dalijos Svirbutienės 2005 m. rugsėjo 16 d. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 6568) dalyje dėl palikėjo I. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)) turto - 39 000 kv. m žemės sklypo, kurio kadastrinis adresas Nr. (duomenys neskelbtini) (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, paveldėjimo;

63) taikyti restituciją natūra - įpareigoti A. V. , E. V. ir B. V. grąžinti valstybei bendrosios nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) savivaldybėje.

7Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d sprendimu Nr. 01-2067 buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 4,36 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Nuosavybės teisės I. V., mirusiam 2000 m. birželio 20 d., atkurtos natūra - grąžintas bendras 4,36 ha ploto žemės sklypas, iš kurio 3,90 ha ploto priskirta miškų ūkio veiklai. Ginčijamo sprendimo pagrindu I. V. suformuotas 3,90 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymoje yra nurodyta, kad minėtame 3,9 ha ploto žemės sklype yra 3,75 ha valstybinės reikšmės miško. Taigi I. V. E. V. E. V. nuosavybės teisė buvo atkurta į valstybinės reikšmės mišką, priskirtą Vilniaus miesto teritorijai. Ieškovo teigimu, ginčijamas sprendimas priimtas, pažeidus imperatyvias įstatymų nuostatas, t.y. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnį. Dėl šios priežasties ginčijamo sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimą į 3,90 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai turi būti panaikinta, kaip prieštaraujanti minėtoms imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str. 1 d.). Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikoma restitucija. Ginčijamo sprendimo pagrindu I. V. vardu 2003 m. rugsėjo 19 d. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. I. V. mirus, žemės sklypą lygiomis dalimis paveldėjo jo sutuoktinė A. V. ir sūnūs B. V. bei E. V. Panaikinus ginčijamą sprendimą, turi būti panaikinta ir 2005 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės Dalijos Svirbutienės išduoto paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6568 dalis dėl 39 000 kv. m. žemės sklypo paveldėjimo ir taikoma restitucija natūra (CK 4.96 str. 3 d.).

8Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį patenkino ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-2067 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. V. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikino Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės Dalijos Svirbutienės patvirtintą 2005 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 6568) dalyje dėl palikėjo I. V. 3,9 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, paveldėjimo; nurodė grąžinti valstybei priskirtą valstybinės reikšmės miškui žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) savivaldybėje.

9Teismas sprendime nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-2067 priėmimo metu ginčo sklypas Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 jau buvo priskirtas Vilniaus miestui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotą Vilniaus mieste pagal Aplinkos ministerijos parengtą projektą. Apie projektą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio l punktą Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų, kurie yra išperkami valstybės, plotus, t.y. nustatyti, kad tam tikros teritorijos yra valstybinės reikšmės miškai. Tokius pat įgaliojimus Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi ir pagal Miškų įstatymo 4 straipsnį. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis teismas nustatė, kad miškų valstybės kadastre kaip miesto miškas yra įregistruoti Vilniaus miškų urėdijos 555 kvartalo taksaciniai 3,75 ha ploto miško sklypai Nr. 9, 11, taip pat konstatuota, jog šie sklypai atitinka įstatymų nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Vadovaudamasis CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostata, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkymo įstaigos duomenis teismas pripažino oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo abejoti, jog dalis sklypo, į kurį ginčijamais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės (3,75 ha), patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimo nuostata, pagal kurią, nepaisant to, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta valstybinės reikšmės miškų ploto schema mieste esantis miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams, ar ne, bet koks miesto teritorijoje esantis žemės plotas, atitinkantis Miškų įstatyme pateiktą miško apibrėžimą, yra laikytinas valstybiniu mišku. Teismas nustatė, kad ginčijamu sprendimu yra atkurtos nuosavybės teisės į 3,9 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai ir faktiškai visas grąžintas sklypas yra užimtas valstybinės reikšmės mišku, tačiau jo faktinis dydis yra 3,75 ha. Teismas padarė išvadą, kad sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, buvo priskirtas miestui bei jo dalis atitinka valstybinės reikšmės miškams keliamus reikalavimus, ir tai yra pagrindas pripažinti, kad ginčijamo sprendimo dalis, kuria atkurta nuosavybės teisė į miško žemės plotą, negali būti laikoma teisėta. Teismas taip pat nurodė, kad naikintina visa sprendimo dėl miško žemės dalis, o ne 3,75 ha ploto apimtyje, nes priešingu atveju būtų sukurta situacija, kad liktų kaip ir atkurtos nuosavybės teisės į 0,15 ha miško žemės, kai tuo tarpu realiai į tokios dalies miško sklypą nuosavybės teisė nebuvo atkurta. Teismas taip pat nurodė, kad nuosavybės atkūrimo procesas baigiamas ir patvirtinamas, priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal jo priėmimo metu galiojančius teisės aktus. Šiuo atveju nuosavybės teisės atkūrimo metu iš valstybinės reikšmės miškų plotų ginčo sklypai nebuvo išbraukti, tuo tarpu už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms valstybės (savivaldybių) institucijoms teisė pakeisti patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas nėra suteikta. Teismas nurodė, kad pripažinus negaliojančia ginčijamo sprendimo dalį, naikintina ir atitinkama šio sprendimo pagrindu išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalis, nes neteisėtai įgytas turtas negali būti įteisintas nuosavybės teise kitiems asmenims. Konstatavęs, kad ginčijamo sprendimo dalis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir toje dalyje sprendimas yra niekinis ir negalioja nuo priėmimo momento, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad restitucija taikytina natūra. Teismas taip pat nurodė, kad nėra reikšmingas įgijėjų (įpėdinių) sąžiningumas ar nesąžiningumas, nes jie turtą įgijo neatlygintinai, o restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 47 straipsnio nuostatos, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso valstybei išimtine teise ir jų buvimas privačioje nuosavybėje negalimas ne tik dėl atskirų įstatyminių nuostatų, bet ir tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos.

10Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

11Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

121. Visi administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys. Ieškovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Apskrities viršininko įsakymas, kuriuo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, sukėlė teisines pasekmes kitam nuosavybės teisių atkūrimo etapui, sukūrė teises ir pareigas pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ieškovas jo neginčijo.

132. Žemėtvarkos projekto rengimo, jo patvirtinimo metu nebuvo pagrindo svarstyti klausimą, ar ginčo miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams nei pagal Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcijos nuostatas, nei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 nuostatas. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad Vilniaus miškų urėdija, derindama Žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo suformuotas natūra grąžintas ginčo žemės sklypas, bei žemės sklypo planą, pastabų nepateikė. Teismas nepagrįstai atmetė argumentą, kad nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje (Atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d.). Teismas neatsižvelgė į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra. Ginčo teritorijoje vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra tokia pat, kaip kaimo vietovėje, t. y. skirtinga nuo atkūrimo procedūros ir reikalavimų, taikomų atkuriant nuosavybės teises į miesto teritorijoje turėtą žemę.

143. Valstybinė miškotvarkos tarnyba nėra subjektas, galintis nustatyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, juos registruoti ar teikti. Pagal ieškovo pateiktą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008 m. birželio 30 d. išrašą žemės sklypo plotas yra 3,9 ha. Teismas panaikino ginčijamą sprendimą visoje atkurto ploto dalyje, nenurodydamas, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista, grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra miško. Minėtame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše taip pat nurodyta, jog 3,9 ha ploto žemės sklype miško žemės plotas sudaro 3,54 ha. Vadovaujantis Kadastro įstatymo 3 straipsniu, nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

15Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūra prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teisinį pagrindą naikinti neteisėtus VAVA sprendimus duoda tokių sprendimų prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Kreipiantis į teismą dėl ginčijamų neteisėtų sprendimų panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimas paprastai turėtų vykti pagal atitinkamų sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus. Miškas, patenkantis į ginčo sklypą, laikomas miesto mišku (Miškų įstatymo 2 str. 5 d.), kurį pagal teisės aktus įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama. Atitinkami draudimai teisės aktuose buvo įtvirtinti ir atsakovo nurodyto žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo bei tvirtinimo metu. Ginčijamas VAVA 2003 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 01-2067 buvo priimtas po šio Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, galiojant Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Atsakovui VAVA turėjo būti žinoma, kad ginčo sklype esama valstybinės reikšmės miško. Tai, jog nuosavybė teisių atkūrimas į ginčo sklypą buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal tos vietovės žemėtvarkos projektą, negali paneigti ginčijamo administracinio akto neteisėtumo. Vilniaus miškų urėdija netinkamai vykdė jai pavestas funkcijas, kas leidžia prokurorui ginti viešąjį interesą. VAVA ne tik privalėjo žinoti teisės aktuose įtvirtintus draudimus dėl miestų miškų perleidimo privačion nuosavybėn, bet jai jau buvo žinoma ir apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimą. Tikslios grąžinamo miško ploto ribos natūroje gali būti nustatomos grąžinimo metu. Faktiškai visas grąžintinas sklypas yra užimtas valstybines reikšmės mišku, tačiau jo faktinis dydis yra 3,75 ha, o ne 3,9 ha. Šis 3,75 ha miško žemės plotas yra lokalizuotas ginčo žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nurodytas 2008 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmente Nr. P0805-0049.

16Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 01-2067, t.y. po Nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Tiek tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, tiek ir Vilniaus apskrities viršininkui priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio. 4 dalyje, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniuose buvo įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu, tarp jų ir nuosavybės teisų atkūrimo būdu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, tarp jų ir miestų miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti imperatyvūs draudimai. Žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas, atsižvelgiant į Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo admin. b. Nr. A5-1021/2006 ).

17Apeliacinis skundas netenkintinas.

18Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

19Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

20Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Nuostata, analogiška Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatai, yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnyje, pagal kurio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o pagal šio straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą valstybinės reikšmės miškų kategorijai yra priskiriami miestų miškai.

21Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, valstybinės reikšmės ir miestų miškams priskirti miškai natūra negrąžinami, jie yra išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

22Taigi, tiek aukščiausią teisinę galią turinčiame Lietuvos Respublikos teisės akte Konstitucijoje, tiek ir įstatymuose yra įvirtinta nuostata, pagal kurią valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokie miškai negali būti perduodami privačion nuosavybėn.

23Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai nustatė, kad žemės sklypo, kurio kadastrinis adresas Nr. (duomenys neskelbtini) ir į kurį šioje byloje ginčijamu atsakovo Vilniaus apskrities Viršininko administracijos 2003 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 01-2067 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. V. “ buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į žemės sklypą miškų ūkio veiklai, dalis (3,75 ha) patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ginčo iš esmės nėra.

24Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija savo apeliaciniame skunde teigia, kad visi administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys, ieškovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Apelianto teigimu, apskrities viršininko įsakymas, kuriuo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, sukėlė teisines pasekmes kitam nuosavybės teisių atkūrimo etapui, sukūrė teises ir pareigas pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ieškovas jo neginčijo.

25Taigi, šioje byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl to, kada ginčo sklypas įgijo valstybinės reikšmės miško statusą ir ar teisėtai buvo atstatyta nuosavybės teisė į šį mišką, jei žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotas žemės sklypas buvo patvirtintas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miško žemės plotai, į kuriuos pateko ir ginčo žemės sklypas, įsigaliojimo.

26Iš tiesų, teritorijos, kurioje yra ir šios bylos ginčo objektu esantis sklypas, Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01 ,,Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties - Totorių kaimų dalies teritorijų, 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtų Vilniaus miestui“ (t. 1, b.l. 116). Taigi šioje teritorijoje suformuotų žemės sklypų, tarp jų ir ginčo žemės sklypo, ribos administraciniu aktu buvo patvirtintos dar iki Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinant valstybinės reikšmės miško žemės plotus, į kuriuos pateko ir ginčo žemės sklypas. Tačiau pagal šioje nutartyje jau minėtą Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą, valstybinės reikšmės miškų kategorijai yra priskiriami miestų miškai. Teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui (šio įstatymo 1 straipsnio 8 punktas). Taigi, tiek atkuriant nuosavybės teises, tiek ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotą žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, ginčo žemės sklypas turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Aplinkybė, kad Vyriausybė miestų miškus, tarp jų ir mišką, į kurį patenka ginčo miško plotas, formaliai priskyrė valstybinės reikšmės miškams po šio įsakymo priėmimo šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, t.y. tokį statusą miestų miškai, tarp jų ir ginčo miškas, įgijo pagal įstatymą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

27Kaip vieną iš argumentų, apelianto teigimu pagrindžiančių ginčijamo sprendimo teisėtumą, savo apeliaciniame skunde atsakovas nurodo aplinkybę, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (toliau tekste Nuosavybės teisių atkūrimo) įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje. Apelianto teigimu, projektuojant žemės sklypus (duomenys neskelbtini) teritorijoje ir buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, taikomais kaimo, o ne miesto vietovėje esančiai žemei.

28Iš tiesų, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka.

29Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas, į kurį buvo atkurta nuosavybės teisė, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d. Taigi, pagrįstas yra apelianto teiginys, kad į šį žemės sklypą nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos ta tvarka, kuri yra nustatyta šio įstatymo 4 straipsnyje ir pagal kurią atkuriamos nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad tokiu atveju gali būti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką, kurį šiai kategorijai priskyrė įstatymas. Būtina pažymėti, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, o taip pat ir 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal šias Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natūra negali būti grąžinama, jeigu ji yra priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Nors Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, apibrėžiančiame, kokia žemė yra priskiriama valstybės išperkamai, ir nėra nurodyta, kokie miškai yra valstybės išperkami, tačiau valstybės išperkami miškai yra apibrėžti šio įstatymo 13 straipsnyje, pagal kurio 1 straipsnio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams ir miestų miškams, yra išperkami valstybės. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatą, už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams atlygina valstybė. Sisteminis šių Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinamas natūra, o už tokį turtą atlygina valstybė. Todėl iš esmės pagrįstas yra ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas teiginys, kad Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia tik tai, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę.

30Ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,36 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir 3,90 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai (t. 1, b.l. 18). Iš ieškovo pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008 m. birželio 30 d. išrašo (t. 1, b.l. 154) matyti, kad 2004 m. vasario 6 d. I. V. vardu, o 2005 m. rugsėjo 29 d. - šios bylos atsakovų vardu nuosavybės teise buvo užregistruotas 3,90 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas, suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Tai reiškia, kad, atkuriant nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą bei užregistruojant šį sklypą ir teises į jį, tikslieji matavimai nebuvo atlikti. Miškų valstybės kadastro duomenimis ginčijamo miško sklypo plotas yra 3,75 ha (t. 1, b.l. 10). Taigi iki šiol tikslus žemės sklypo, į kurį ginčijamu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, nei jo dalies, užimtos valstybinės reikšmės mišku, plotas nėra nustatytas. Atsižvelgiant į tai, kad ir tuo atveju, jeigu dalį ginčo žemės sklypo užima plotas, kuriame nėra miško, tačiau žymiai didesnę jo dalį užima valstybinės reikšmės miško plotas, bei į tai, kad tikslieji viso žemės sklypo matavimai, siekiant nustatyti, kokią dalį užima plotas, kuriame nėra miško (ar visą natūroje suformuotą žemės sklypą užima valstybinės reikšmės miškas) nėra atlikti ir šių matavimų kaštai gali viršyti minėtos sklypo dalies (kurioje nėra miško) vertę, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti visą ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimą atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą protingumo principą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, panaikinus sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, atsakovai įgis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą kitais įstatyme nustatytais būdais. Taigi ir tuo atveju, jeigu nedidelė dalis ginčo žemės sklypo nėra užimta valstybinės reikšmės mišku, atsakovai turės teisę atkurti nuosavybės teises į visą buvusio savininko nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, įskaitant ir minėtą jo dalį (kurioje nėra miško), kitais įstatyme nustatytais būdais.

31Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai nustatė, jog ginčijamu atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 25 d. sprendimu, atkuriant nuosavybės teises į 3,90 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 bei 13 straipsnių nuostatos ir dėl šių pažeidimų ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Todėl teismas pagrįstai panaikino ginčijamą sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miško plotą, o taip pat ir atitinkamą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, ir tinkamai taikė paveldėjimo teisės liudijimo negaliojimo pasekmes - restituciją natūra, grąžinant valstybinės reikšmės miškui priskirtą sklypą valstybei. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

33Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities... 4. 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d.... 5. 2) panaikinti Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės Dalijos... 6. 3) taikyti restituciją natūra - įpareigoti A. V. , E. V. ir B. V. grąžinti... 7. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d... 8. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį... 9. Teismas sprendime nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr.... 10. Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija... 11. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:... 12. 1. Visi administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas ginčijamas... 13. 2. Žemėtvarkos projekto rengimo, jo patvirtinimo metu nebuvo pagrindo... 14. 3. Valstybinė miškotvarkos tarnyba nėra subjektas, galintis nustatyti... 15. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūra... 16. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos... 17. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 18. Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo... 19. Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko... 20. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos... 21. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 22. Taigi, tiek aukščiausią teisinę galią turinčiame Lietuvos Respublikos... 23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai... 24. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija savo apeliaciniame... 25. Taigi, šioje byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl to, kada ginčo... 26. Iš tiesų, teritorijos, kurioje yra ir šios bylos ginčo objektu esantis... 27. Kaip vieną iš argumentų, apelianto teigimu pagrindžiančių ginčijamo... 28. Iš tiesų, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje yra... 29. Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas, į kurį buvo atkurta nuosavybės... 30. Ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 25 d. sprendimu... 31. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 33. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti...