Byla 1A-201-768/2017

1Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Donato Jatužio, teisėjų Prano Šimkaus ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Matulionienei, nuteistojo T. M. (T. M.) gynėjui advokatui J. S., nukentėjusiojo A. M. atstovui advokatui I. R.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, uždraudžiant viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiuoju A. M. bei įpareigojant per 5 (penkis) mėnesius atlyginti nuosprendžiu priteistą turtinę žalą nukentėjusiajam. Taip pat nuteistasis įpareigotas visą laisvės apribojimo bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

3Iš T. M. nukentėjusiajam A. M. priteista 550 Eur (penki šimtai penkiasdešimt eurų) turtinei žalai, 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) neturtinei žalai, 715 Eur (septyni šimtai penkioliką eurų) atstovavimo ir 9,85 Eur (devynis eurus 85 ct) proceso išlaidų valstybei, atlyginti.

4Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

5

  1. T. M. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. rugsėjo 24 d., 18 val., Rokiškio m., ( - ), I. B. namų kieme, kilus konfliktui tyčia kastuvu du kartus sudavė A. M. į ranką ir į nugarą, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - muštinę žaizdą nugaros dešinėje pusėje ir dešiniame dilbyje, poodines kraujosruvas nugaros dešinėje pusėje - dešiniame juosmenyje - dešiniame klube ir dešiniame dilbyje, dešinės pusės devinto šonkaulio lūžį.
  2. Apeliaciniu skundu T. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, kadangi jis veikė būtinosios ginties situacijoje.
    1. Nurodo, kad specialisto išvadoje nustatyta, kad jis galėjo matyti blizgų daiktą nukentėjusiojo rankose, stovint vienas prieš kitą žingsnio atstumu, kad jis gali skirti daiktus ar asmenis tik iš labai arti, skaityti, skaičiuoti pirštais – 10 cm atstumu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, jo parodymus apie tai, kad jis išties matė neblaivaus nukentėjusiojo rankose blizgų daiktą, kuriuo nukentėjusysis sudavė jam per galvą, dėl ko jis žengė atgal ir pačiupęs kas pakliuvo po ranka, t.y., kastuvą ir juo mojuodamas bandė gintis, atmetė nepagrįstai. Mano, kad neįgalaus, aklo žmogaus gynyba nuo neblaivaus ir agresyvaus užpuoliko kastuvu neperžengė būtinosios ginties ribų.
    2. Tvirtina, kad teismo išvada, jog sužalojimų lokalizacija bei jų skaičius rodo ne gynybą, o aktyvų puolimą, yra nepagrįsta, kadangi įvykio metu I. B. sušukdamas atkreipė nukentėjusiojo dėmesį, dėl ko šis nusisuko ir tuo metu kastuvas pateikė į žmogaus siluetą. Neneigia, kad kastuvu galėjo pataikyti ir į ranką.
    3. Mano, kad apsilankymas pas gydytoją po įvykio praėjus 5 d., patvirtina, kad dėl nukentėjusiojo suduoto smūgio blizgiu daiktu į galvos sritį, jam pablogėjo sveikata (temo sąmonė, svaigo galva, sutriko atmintis, pradėjo kamuoti nemiga, dingo apetitas). Be to, liudytoja N. S. patvirtino, kad įvykio dieną ji matė jo galvoje nubrozdinimą ties kakta, mėlynę ties akimi. Mėlynę matė ir liudytojas I. B..
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. M. atstovas advokatas I. R. prašo apeliacinį skundą atmesti ir iš nuteistojo priteisti nukentėjusiojo naudai patirtas atstovavimo išlaidas.
    1. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pakankamai daug dėmesio skyrė specialisto išvadoje konstatuotiems faktams apie nuteistojo sveikatą, jo gebėjimą orientuotis aplinkoje, gebėjimą veikti ir šiuos duomenis analizavo, gretino su kita byloje esančia medžiaga bei konstatavo logiškus, įrodymų analize pagrįstus, faktus.
    2. Tvirtina, kad nukentėjusiojo, liudytojo I. B., netgi paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai paneigia nuteistojo keliamą versiją, kad nukentėjusysis artindamasis prie jo kėlė jam pavojų, dėl ko pastarasis tolo nuo jo. Kita vertus, teismas nurodė pakankamai aiškius motyvus, dėl ko tiek N. S., tiek I. B. parodymus dalyje dėl nuteistojo sužalojimų vertino kritiškai.
    3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę dėl nuteistojo kreipimosi į medikus, vertino kritiškai, ne tik dėl to, kad jis į juos kreipėsi nesavalaikiai, kas laikytina nenuosekliu nuteistojo elgesiu procese, tačiau ir dėl to, kad medicininiuose dokumentų įrašuose nėra fiksuota jokių objektyvių nuteistojo galvos sužalojimo faktų, nuteistojo pasisakymai – subjektyvūs.
    4. Pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste nuteistojo sužalojimas, dėl ko tariamai reikėjo gintis, tebuvo tik nuteistojo teiginiai, kurie nebuvo paremti jokia objektyvia bylos medžiaga. Kita vertus, prašymas taikyti jo atžvilgiu būtinosios ginties institutą, kadangi jis netyčia sužalojo nukentėjusįjį, apskritai nesuprantamas, nes ginantis žala yra padaroma tik tyčia.
    5. Remiantis teismų praktika bylose dėl atstovavimo išlaidų, prašo priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme – 350 Eur.
  1. Apeliacinis skundas atmetamas.
    1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis T. M. apeliaciniame skunde iš esmės neneigia, jog mojuodamas kastuvu nukentėjusiajam pataikė du kartus (į nugarą ir į ranką), tačiau teigia, jog taip pasielgė gindamasis nuo neblaivaus ir agresyvaus nukentėjusiojo tolimesnio puolimo, nes nukentėjusysis prieš tai blizgiu kietu daiktu sudavė jam smūgį į galvos sritį, todėl mano, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
    2. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Asmens veiksmai laikomi padaryti esant būtinajai ginčiai, jei jie atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Pagal susiformavusią teismų praktiką būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris, savo ruožtu, turi būti realus ir akivaizdus. Pavojingas kėsinimasis yra tokia veika, kuria besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje – asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017).
    3. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis jam sudavė blizgiu daiktu į galvos sritį, dėl ko jis, čiupęs po ranka papuolusį daiktą – kastuvą, pradėjo juo mojuoti, siekdamas apsiginti nuo tolimesnio nukentėjusiojo puolimo. Teigia, kad liudytojai N. S. ir I. B. teisme patvirtino aplinkybę, jog matė nubrozdintą kaktą ir mėlynę po akim. Nurodo, kad tai, jog įvykio dieną buvo sužalotas, patvirtina kartu su skundu pateikti ir medicininiai dokumentai, tačiau su tokiu vertinimu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, sutikti negalima. Šiuo atveju pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, ką visiškai pagrįstai pažymėjo ir teismas skundžiamame nuosprendyje, kad N. S. yra nuteistojo gyvenimo draugė, o I. B. – jos tėvas, todėl, nors apeliantas mano priešingai, vertinti šių liudytojų parodymus šiuo aspektu išimtinai objektyviais ir patikimais, išties nėra pagrindo. Kita vertus, nei byloje esantys duomenys, nei apelianto akcentuojami medicininiai dokumentai nepatvirtina galvos ar veido srities sužalojimo fakto, kadangi nei pateiktuose medicininiuose dokumentuose, nei specialisto išvadoje išties nėra fiksuoti objektyvūs duomenys apie minimą traumą. Be to, nėra įtikima, kad vizito pas gydytoją metu, akivaizdžiai, kaip tvirtina apeliantas, matomas sužalojimas veido srityje - mėlynė po akimi, būtų nepastebėtas, todėl apelianto teiginiai, kad kaktos nubrozdinimas ar mėlynė po akimis buvo matoma net praėjus savaitei po įvykio, nepagrįsti. Šiuo atveju papildomai pažymėtina ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas dalyje dėl apeliantui padaryto sužalojimo liudytojo I. B. parodymus vertino kritiškai, tačiau nelieka nepastebėta ir tai, jog šis liudytojas, iš esmės tiesiogiai matęs įvykį, nepatvirtino matęs kokį nors daiktą tiek ateinančio į kiemą nukentėjusiojo rankose, tiek buvusio šalia jo. Atvirkščiai, parodė, kad matė, kaip apeliantas kastuvu sudavė smūgį nukentėjusiajam į nugarą. Be to, liudytojas I. B. nepatvirtino aplinkybės, kad jis išėjęs į kiemą būtų kokiu nors šūksniu atkreipęs nukentėjusiojo dėmesį, dėl ko pastarasis būtų į jį atsisukęs būtent tuo metu, kai nuteistasis jam smūgiavo. Taigi, vertinant apelianto parodymus išdėstytų aplinkybių kontekste, kyla pagrįstų abejonių dėl smurto panaudojimo fakto jo atžvilgiu.
    4. Apeliantas laikydamasis savo pozicijos, kad atsitiktinai pačiupęs kastuvą juo mojavo tik todėl, jog gynėsi nuo jį puolančio neblaivaus ir agresyvaus nukentėjusiojo, nurodo, kad pataikė jam į nugarą tik todėl, kad būtent tuo momentu liudytojas I. B. sušukdamas atkreipė jo dėmesį, dėl ko šis ir nusisuko, tačiau tokie apelianto skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajam padarytų sužalojimų lokalizacija bei kiekis paneigia minėtą apelianto versiją ir rodo būtent puolimo faktą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad abu smūgiai kastuvu suduoti būtent ne į priekinę, kas leistų pagrįstai manyti apie puolimo faktą, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, į užpakalinę žmogaus kūno pusę, ką patvirtina specialisto išvadoje Nr. G 1097/2016(05) fiksuotos nukentėjusiajam muštinės žaizdos (nugaros dešinėje pusėje ir dešiniame dilbyje ir kt.), o tai savaime leidžia daryti išvadą, kad asmuo, atsukdamas nugarą smūgiams atremti, būtent tokiu būdu pirmiausia siekia apsaugoti save, kas šiuo atveju bylos duomenimis ir buvo stengiamasi padaryti. Apelianto teiginys, kad jis pataikė kastuvu į nugarą tik todėl, kad liudytojas šauksmu atkreipė nukentėjusiojo dėmesį atmetamas dar ir dėl to, nes atkreipdamas dėmesį į kažką, žmogus instinktyviai paprastai pasuka galvą, o ne visą kūną, todėl tikėti keliama apelianto versija išties nėra pagrindo.
    5. Galiausia remdamasis specialisto išvada Nr. G 79/2017(05) apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai jo parodymus įvertino kaip nevisiškai pagrįstus, t. y., kad jis nors ne detaliai, tačiau vis tik turėjo matyti nukentėjusiojo veiksmus, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad specialisto išvada nėra laikoma absoliučiu įrodymų bylos aplinkybių nustatymui, nes ji yra vertinama visų byloje esančių duomenų kontekste kartu su kitais duomenimis. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialisto išvadoje yra nurodyta, kad apeliantas gali skirti daiktus ir asmenis iš trumpo atstumo, reiškia, apeliantas žiūrėdamas į tolį, daiktų ir asmenų pagal jų individualius požymius atskirti negali, tačiau bendrai imant tai nereiškia, kad jų apskritai nemato. Kita vertus, tai, kad apeliantas turi tam tikrą dalinį regėjimą patvirtina ne tik minėta specialisto išvada, tačiau iš esmės net ir jo paties parodymai, kadangi jis dalyvavo viešajame eisme – gatve varėsi dviratį ir vežėsi maišą; vyko į liudytojo I. B. namus – gebėjo jį išskirti iš kitų namų; kieme pamatė ne šalia stovintį, tačiau besiartinantį nukentėjusįjį, su neva rankose laikomu blizgiu daiktu, apie kurį byloje apskritai nėra jokių duomenų, taip pat pamatyti ne savo kieme šalia sandėliuko buvusius daiktus, išskirti ir pasiimti būtent kastuvą, nors kaip matyti iš nuotraukų, šalia buvo ir kibiras, ir malka. Be to, nors apeliantas neigia ėjęs su kastuvu nukentėjusiojo link, tačiau ši aplinkybė prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kad apeliantas nuėjo ir atėjęs su kastuvu puolė jį smūgiuodamas. Netikėti nukentėjusiojo parodymais šiuo atveju nėra pagrindo, kadangi būtų visiškai nelogiška, kad nukentėjusysis, elementariai suvokdamas smūgiavimu kastuvu pasekmes, pats artintųsi prie apelianto. Analizuojamos situacijos kontekste nėra abejonių tuo, kad apelianto rega iš tiesų yra silpna, tačiau vertinant aplinkybę, kad jis pats vienas dalyvavo eisme stumdamasis dviratį ir veždamas maišą, darytina išvada, kad jis galėjo matyti ir toliau esančius objektus.
    6. Be visa to pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad konflikto tarp apelianto ir nukentėjusiojo priežastis galėjo tapti įsisenėję tarpusavio nesutarimai ne tik dėl to, kad apeliantas kaltino nukentėjusįjį jam praeityje sulaužius ranką, tačiau ir dėl liudytojo I. B. dukters, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, visos šios aplinkybės rodo, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apeliantas veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, nes nebuvo pavojingo kėsinimosi BK 28 straipsnio prasme, tačiau vedinas asmeninių nesutarimų ir pykčio. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pripažįsta, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
  2. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti <...> nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BPK nuostatos, reglamentuojančios proceso išlaidų priteisimą, taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-174/2014, 2K-152-303/2017). Nagrinėjamos situacijos kontekste matyti, kad apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą. Nukentėjusiojo atstovas advokatas I. R. pateikė teismui atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus ir prašė priteisti juose nurodytą sumą (350 Eur) už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą, patarimus. Pažymėtina, kad šiuo atveju, byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, todėl nukentėjusiojo išlaidos advokatui pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kurie buvo atmesti. Įvertinus minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nepriteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo patirtas atstovavimo išlaidas šiuo atveju nėra pagrindo.

6Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7atmesti nuteistojo T. M. apeliacinį skundą.

8Priteisti iš nuteistojo iš T. M. nukentėjusiajam A. M. 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti.

Ryšiai