Byla A-442-1401-13
Dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS Lietuvos filialo ir atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS Lietuvos filialo skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. V. (M. V.) dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 1 855,63 Lt žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Pareiškėjas paaiškino, kad su draudėju M. V. buvo sudarę Automobilių savanoriškojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta transporto priemonė „( - ) valstybinis numeris ( - ) Draudiminės apsaugos galiojimo metu 2010 m. kovo 9 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui M. V. važiuojant Centrine gatve ties namu Nr.19, Galgių kaime, Vilniaus rajone, automobilis buvo apgadintas įvažiavus į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią, jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą ir neatitvertą duobę. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio dešinės pusės priekinis ratas. Atlikęs žalos administravimo veiksmus pareiškėjas pagal išmokos potvarkį Nr. 10/270-1382 išmokėjo 1 855,63 Lt draudimo išmoką, apgadinto automobilio remonto išlaidoms atlyginti. Suma pagal M. V. prašymą tiesiogiai pervesdama remonto darbus atlikusiai UAB „DP Servisas“. M. V. buvo atlygintos išlaidos, susijusios su padangos keitimo, ratlankio ir slenksčio remonto darbais, kėbulo dažymo ir kitais darbais. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį ir 6.1015 straipsnio 2 dalį pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo reikalavimo teisę, o pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnio 1 dalį, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtino Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktą, 8.1 punktą ir 12.1 punktą, atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens patirtą žalą.

6Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

7Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija nėra tas subjektas, kuris pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmai buvo teisėti, o tai, kad automobilio savininkas patyrė žalą dėl sugadinto automobilio, įvyko tik dėl paties M. V., vairavusio transporto priemonę, didelio neatsargumo. Lietuvos Respublikos įstatymai bei kiti teisės aktai nenumato, kad išlaidos, susijusios su automobilio sugadinimu, draudimo bendrovei kompensuojamos iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, net esant teisėtai subjektų veiklai. Atsakovas pažymėjo, kad nėra įrodymų, kokiu greičiu trečiasis suinteresuotas asmuo automobiliu važiavo nurodytą kelio ruožą, ar jis atsižvelgė į eismo sąlygas, ar buvo pakankamai atidus ir apdairus. Atkreipė dėmesį į tai, jog gavus Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos skiriamų kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų bei Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto lėšų dalį, yra atliekamas Vilniaus rajono vietinių kelių remontas, tiesimas, vykdoma priežiūra. Dėl lėšų trūkumo neįmanoma užtikrinti visų rajono kelių tinkamos priežiūros, atstatymo darbų. Pabrėžė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovai nedalyvavo įvykio aplinkybių išaiškinimo ir žalos nustatymo procese bei neturėjo galimybės įsitikinti, ar įvykis buvo tiriamas ir žala nustatoma bei atlyginama objektyviai, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principais. Taip pat neturėjo galimybės pateikti savo nuomonės dėl įvykio priežasties ar reikalauti pagrįsti būtent tokio dydžio žalą. Atsakovas teigė, kad nėra civilinės atsakomybės sąlygų, be kurių civilinės atsakomybės atsiradimas yra neįmanomas.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 1 555,63 Lt turtinės žalos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. kovo 9 d. važiuojant Centrine gatve, Galgių km, Vilniaus raj., M. V. vairuojamas automobilis „( - ) buvo apgadintas įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią, jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą ir neatitvertą duobę. Automobilis buvo draustas draudimo kompanijoje ADB „Seesam Lietuva“, kuri sumokėjo UAB „DP Servisas“, atlikusiai automobilio remontą, 1 855,63 Lt draudimo išmoką. Apie įvykusį eismo įvykį buvo informuotas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatas. Teismas rėmėsi Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 1-3 punktais, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 ir 8 punktais bei konstatavo, jog Vilniaus rajono savivaldybė bylai reikšmingu metu turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog 2010 m. kovo 9 d. Centrinėje g., Galgių km., Vilniaus raj. buvo neaptverta ir nepažymėta duobė, į kurią M. V. įvažiavo vairuodamas automobilį ir apgadino automobilio dešinės pusės priekinį ratą, nėra. 2010 m. kovo 14 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato nutarimas patvirtina, kad buvo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, vairuotojo M. V. veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta. Teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė pareigos užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, nevykdymas, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pabrėžė, kad atsakovas įstatymų nustatyta tvarka privalėjo nuolat vykdyti kelio dangos bei kelio konstrukcijų būklės apžiūras, todėl galėjo laiku pastebėti kelio dangos būklės pokyčius, privalėjo imtis priemonių kelio dangos būklei pataisyti ir suremontuoti. Teismas nurodė, jog atsakovas nepateikė teismui nei vieno įrodymo, pagrindžiančio jo poziciją, kad 2010 m. kovo 9 d. kelių eismo įvykį sąlygojo automobilio vairuotojo M. V. didelis neatsargumas ir byloje nėra jokių pagrįstų aplinkybių manyti, kad autoįvykį sąlygojo M. V. didelis neatsargumas ar kad nebuvo atsižvelgta į meteorologines ir kitas sąlygas bei aplinkybes. Pažymėjo, kad pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo subrogacijos teisę reikalauti iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą, ją atlyginti (CK 6.1015 str.). Nors atsakovas ginčijo žalos dydžio nustatymą, teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsižvelgiant į automobilio sugadinimo pobūdį, nurodyti darbai nebuvo būtini ar remonto darbų kaina rinkoje yra mažesnė, taip pat atsakovas neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Teismo vertinimu, pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad draudėjas M. V. draudimo sutartį sudarė su besąlygine 300 Lt franšize, kuri reiškia apdrausto asmens patirtų nuostolių dalį, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui atlygina jis pats, ši suma išskaičiuotina iš prašomo atlyginti žalos dydžio, dėl ko pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 1 555,63 Lt žalos atlyginimas.

11III.

12Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą ir padidinti pareiškėjui iš atsakovo priteisiamos turtinės žalos dydį iki 1 855, 63 Lt.

13Nurodo, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš kaltininko visų išmokėtų sumų, jų nesiejant su draudimo sutarties sąlygomis. Pasak pareiškėjo, vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 2 dalimi, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Vadinasi pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką, įstojo į draudėjo M. V. vietą jau egzistuojančioje deliktinėje prievolėje, siejančioje jį su už žalą atsakingu asmeniu – atsakovu. Prievolė liko ta pati, pasikeitė tik šios prievolės kreditorius. Todėl pareiškėjo reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinės atsakomybės taisykles, o ne pagal jį su trečiuoju suinteresuotu asmeniu siejančias draudimo sutarties taisykles, kurios yra vidiniai draudiko ir draudėjo teisiniai santykiai. Taip subrogacijos prigimtis aiškinama ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ vs Viešosios policijos apsaugos tarnyba, UAB „BTA draudimas“, bylos Nr.3K-3-46/2009). Pareiškėjas pažymi, kad tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniai teismai jau yra nagrinėję analogiškų atvejų (dėl franšizės priteisimo pagrįstumo) ir sprendę, kad draudimo bendrovė turi teisę reikalauti visos žalos, įskaitant franšizę, atlyginimo iš asmens, atsakingo už padarytą žalą (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-987-623/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2757/2012). Bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pagal analogiją turėtų būti taikomas draudimo taisyklių 11.4 punktas, kuris numato atvejį, kai franšizė iš draudimo išmokos nėra išskaičiuojama. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjo reikalavimo teisė pagrįsta ir pagal bendrąsias reikalavimo perėjimo trečiajam asmeniui nuostatas, pagal kurias, trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką, atsiranda atgręžtinio reikalavimo teisė. Be to, pasak pareiškėjo, teismo sprendimas prieštarauja ir proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principams, nes jei draudėjo atžvilgiu pareiškėjas būtų išskaitęs franšizę, dėl minėtos išskaitos atsakovui ieškinį (skundą) pareikštų draudėjas.

14Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15Atsakovas nurodo, kad iš M. V. 2010 m. kovo 9 d. paaiškinimo, 2010 m. kovo 9 d. Patrulių būrio vyriausiojo patrulio tarnybinio pranešimo matyti, kad M. V. 2010 m. kovo 9 d., apie 21 val. 20 min., apakino priešais atvažiuojančio automobilio šviesos, todėl jis nepastebėjo duobės ir į ją įvažiavo. Kelių eismo taisyklių 101 punkte nustatyta, kad akinamas vairuotojas privalo įjungti avarinę šviesos signalizaciją ir neįvažiuodamas į kitą eismo juostą sulėtinti greitį, prireikus – ir sustoti. Teigia, kad jei M. V. būtų laikęsis minėto reikalavimo, tai nebūtų įvažiavęs į duobę. Be to, reikalavimas sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams yra įtvirtintas ir Kelių eismo taisyklių 134 punkte. Todėl turėtų būti preziumuojama, kad vairuotojas, apakintas priešais atvažiuojančio automobilio, neįjungęs avarinės šviesos signalizacijos ir nesulėtinęs greičio (prireikus - ir nesustojęs), buvo labai neatsargus ir nesilaikė Kelių eismo taisyklių. Mano, kad vairuotojas neteisėtais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisykles ir todėl patyrė žalą, o pareiškėjas, neįvertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių, nepagrįstai išmokėjo M. V. 1 855,63 Lt, kurių Vilniaus rajono savivaldybės administracija atlyginti pareiškėjui neprivalo. Teigia, kad Vilniaus rajono savivaldybės tariamas neveikimas pats savaime nebūtų sukėlęs kokių nors pasekmių, jeigu Kelių eismo taisyklių nebūtų pažeidęs M. V., t. y. pagrindinė įvykio priežastis yra vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai. Atsakovo teigimu, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus policijos komisariato 2010 m. kovo 14 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nereiškia, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimo vairuotojas nepadarė. Priešingai, tai, jog vairuotojas nesugebėjo išvengti kliūties kelyje, įrodo, jog jis nesilaikė jam Kelių eismo taisyklėse nustatytų reikalavimų ir būtent jo didelis neatsargumas sąlygojo žalos atsiradimą. Nurodo, kad duobės, įgriuvos, nelygumai gali atsirasti dėl įvairių gamtinių sąlygų ir staiga. Kadangi duobė atsirado staiga, todėl to negalima buvo išvengti ar numatyti. Todėl net jei eismo įvykio vietoje ir atsirado važiuojamosios kelio dalies dangos nelygumų, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostata, jų atsiradimas turėtų būti prilygintas nenugalimai jėgai. Atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų priteisimo atveju (CK 6.271 str.) viešoji teisė nenumato palūkanų mokėjimo nuo priteistos sumos, todėl nurodytos palūkanos negali būti priteisiamos ir skundas šioje dalyje nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2210/2011).

16Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

17Nurodo, kad savo reikalavimą grindžia CK 6.266 straipsniu, kuriame numatyta, jog atsakomybė už statinio su trūkumais sukeltą žalą gali būti netaikoma tik jeigu objekto savininkas (valdytojas) įrodo buvus CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, t.y. nukentėjusiojo asmens tyčią ar didelį neatsargumą arba nenugalimą jėgą. Taigi jau pačioje teisės normoje, sudarančioje teisinį pagrindą pareiškėjo reikalavimui, nukentėjusiojo asmens didelio neatsargumo įrodinėjimas yra aiškiai priskirtas asmeniui, atsakingam už žalą – apeliantui. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog M. V. eismo įvykio metu buvo neįjungęs avarinės šviesos signalizacijos ir nesulėtinęs greičio. Teigia, kad net jei byloje nebūtų jokio įrodymo, jog nukentėjusysis elgėsi atsargiai, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas priešingų įrodymų nepateikė, o preziumuojama tik skolininko kaltė (nukentėjusiojo nepreziumuojama), apeliantas būtų atsakingas už kilusią žalą. Tačiau šiuo atveju byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiojo asmens elgesys buvo apdairus ir rūpestingas. Pareiškėjas pabrėžia, kad duobė buvo plati (jos matmenys: apie 60 cm ilgio, 30 cm pločio bei 15 cm gylio), prilyta vandens, gatvė neapšviesta, todėl joks vairuotojas nebūtų turėjęs galimybių pastebėti, net jei priešais atvažiuojančio automobilio šviesos jo nebūtų apakinusios. Nurodo, kad santykiai, susiję su žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai. Kadangi civilinė teisė numato procesinių palūkanų priteisimą, nagrinėjamu atveju teismas jas priteisė pagrįstai. Pažymi, kad apelianto nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-442-2210/2011 buvo susijusi ne su žalos atlyginimo civiliniu santykiu, o su pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl ši byla negali būti taikoma nagrinėjamam atvejui.

18Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

19Nurodo, kad Kelių transporto priemonių savanoriškojo visų rizikų draudimo taisyklių Nr. 006 1.2.2 punkte nustatyta, jog taisyklės yra neatskiriama draudimo sutarties dalis, todėl nagrinėjamoje byloje šios taisyklės turėjo būti taikomos. Taisyklių 11.1 punkte nustatyta, kad draudimo sutartis sudaroma su besąlygine franšize. Besąlyginė franšize – tai draudimo sutartyje nurodyta suma, išskaitoma iš nuostolio sumos kiekvieno draudiminio įvykio metu (Taisyklių 2.3 punktas). Mokant draudimo išmoką yra išskaičiuojama franšizė, kuri visais atvejais negali būti mažesnė už draudimo sutartyje numatytą franšizę „kitų žalų atveju“ (Taisyklių 11.2 punktas). Nors išmokant draudimo išmoką turėjo būti taikoma besąlyginė 300 Lt franšizė, tačiau nagrinėjamu atveju ji nebuvo išskaičiuota iš vairuotojui išmokėtos draudimo išmokos, todėl šiuos pinigus pareiškėjas sumokėjo tam neturėdamas teisinio pagrindo ir negali reikalauti šios sumos sumokėjimo regreso tvarka iš Vilniaus rajono savivaldybės.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Apeliaciniai skundai atmestini.

23Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, atsiradusią subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.).

24CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

25CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Reiškiant reikalavimą CK 6.266 straipsnio pagrindu pareiškėjas privalo įrodyti šių aplinkybių visumą – žalą, šios žalos padarymą dėl pastato (statinio, įrengimo) sugriuvimo ar trūkumų, priežastinį ryšį tarp žalos ir pastato (statinio, įrengimo) sugriuvimo ar kitų jo trūkumų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012).

26Byloje nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus rajono savivaldybė, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo nurodytų Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktų, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 ir 8 punktų nuostatų pagrindu privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. veikti taip kaip numatyta pagal teisės aktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus rajono savivaldybė šių pareigų tinkamai neįvykdė. Iš bylos duomenų matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo M. V. vairuodamas automobilį įvažiavo į važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepaženklinta jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Nors atsakovas nurodo, kad vairuotojas buvo apakintas priešais važiavusios transporto priemonės šviesų ir dėl to įvažiavo į duobę, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog nesant priešais važiavusios transporto priemonės, pareiškėjas duobę būtų galėjęs lengvai pastebėti. Atsakovo argumentai dėl automobilį vairavusio M. V. neatsargumo ir neatidumo taip pat pagrįsti tik prielaidomis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, jog M. V. pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to kilo aptariamas eismo įvykis. Tuo tarpu byloje esantys duomenys – eismo įvykio vietos schemas (b. l. 7), patrulio tarnybinis pranešimas (b. l. 9) ir 2010 m. kovo 14 d. nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos (b. l. 11) rodo, jog automobilį vairavęs M. V. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ar Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Pažymėtina, kad atsakovas, teigdamas, jog pagrindinė įvykio priežastis buvo vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai, atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių priežastį ryšį tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, patikimumu bei jais nesiremti. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar kad egzistavo kitos aplinkybės, duodančios pagrindą sumažinti žalos atlyginimą ar tokį reikalavimą atmesti (CK 6.253, 6.282 straipsniai). Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas privalo atlyginti žalą dėl automobilio apgadinimo. Pareiškėjo pateikti faktiniai duomenys pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti, jog žalos dydis realiai pagrįstas bei įrodytas.

27Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pagrįstai priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2012 m. birželio 27 d. teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

28Pažymėtina, kad Kelių transporto priemonių savanoriškojo visų rizikų draudimo taisyklių Nr. 006 2.3 punkte nurodyta, jog besąlyginė franšizė – tai draudimo sutartyje nurodyta suma, išskaitoma iš nuostolio sumos kiekvieno draudiminio įvykio atveju. Šių taisyklių 11.4 punkte nurodoma, kad franšizė iš draudimo išmokos neišskaičiuojama, kai žala padaryta autoįvykio metu dalyvaujant dvejoms ar daugiau transporto priemonių, yra nustatytas ir aiškus draudžiamojo įvykio kaltininkas, kuris yra kitos transporto priemonės valdytojas, jo civilinė atsakomybė apdrausta galiojančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, be to, kaltininkas nėra pats draudėjas ar jo patikėtas teisėtas valdytojas ir po įvykio atsiranda galimybė taikyti subrogaciją bei išsireikalauti išmokėtą draudimo išmoką iš kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo kompanijos. Taigi remiantis draudiminio įvykio metu galiojusiomis taisyklėmis, šiuo atveju nebuvo sąlygų neišskaičiuoti franšizės, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad M. V. draudimo sutartį sudarė su besąlygine 300 Lt franšize, pagrįstai bendrą žalos dydį sumažino besąlyginės franšizės suma, t. y. 300 Lt.

29Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.

30Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

31Pareiškėjo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS Lietuvos filialo ir atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atmesti.

32Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

33Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad su draudėju M. V. buvo sudarę Automobilių... 6. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.... 7. Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija nėra tas subjektas,... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu... 10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. kovo 9 d. važiuojant... 11. III.... 12. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos... 13. Nurodo, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudiko teisė... 14. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 15. Atsakovas nurodo, kad iš M. V. 2010 m. kovo 9 d. paaiškinimo, 2010 m. kovo 9... 16. Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.... 17. Nurodo, kad savo reikalavimą grindžia CK 6.266 straipsniu, kuriame numatyta,... 18. Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.... 19. Nurodo, kad Kelių transporto priemonių savanoriškojo visų rizikų draudimo... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Apeliaciniai skundai atmestini.... 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės... 24. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės... 25. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių,... 26. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus rajono savivaldybė, vadovaujantis... 27. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio... 28. Pažymėtina, kad Kelių transporto priemonių savanoriškojo visų rizikų... 29. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 30. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 31. Pareiškėjo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS Lietuvos filialo... 32. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą... 33. Nutartis neskundžiama....