Byla 2A-1814-125/2012
Dėl skolos priteisimo bei ieškovės AB „Klaipėdos energija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Bronius Valius, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės AB „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovei daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – bendrija) „Meda“, tretieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, AB SEB bankas, dėl skolos priteisimo bei ieškovės AB „Klaipėdos energija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimo,

Nustatė

2ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė teismo priteisti iš atsakovės 3134,09 Lt skolą, 230,66 Lt delspinigių, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2001-06-25 ieškovė ir atsakovė sudarė šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo–vartojimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti šilumos energiją daugiabučiui gyvenamajam namui, adresu ( - ), o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Pažymėjo, kad atsakovė netinkamai vykdė sutartimi prisiimtas prievoles, laikotarpiu nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2009 m. balandžio mėn. su ieškove atsiskaitė ne visiškai ir liko skolinga 3134,09 Lt.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-06-14 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad nors šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo–vartojimo sutartis Nr. 555 de jure yra sudaryta su bendrija, kuri minėtoje sutartyje įvardyta kaip šilumos energijos vartotojas, tačiau de facto šilumos energija tiekiama butų savininkams, kurie yra galutiniai šilumos energijos vartotojai, vartojantys ją namų ūkio reikmėms. Tokia padėtis yra ne nuo 2009 m. gegužės mėn., kai ieškovė sąskaitas už šilumos energiją pradėjo siųsti tiesiogiai daugiabučio namo gyventojams, bet buvo ir prieš bendrijai ir ieškovei pasirašant minėtą sutartį. Tai, kad iki šiol nėra sudaryta tiesioginių rašytinių ieškovės ir butų savininkų šilumos energijos tiekimo sutarčių, nereiškia, jog tokios nurodytų asmenų sutartys neegzistuoja. Šioje byloje iš ieškovės ir butų savininkų konkliudentinių veiksmų galima spręsti, kad tarp jų seniai yra susiklostę šilumos energijos tiekimo sutartiniai santykiai: ieškovė tiekia šilumos energiją butų savininkams tokia apimtimi, kokia reikalinga jų namų ūkio poreikiams tenkinti, o butų savininkai priima šilumos energiją ir už suvartotą jos kiekį per bendriją sumoka ieškovei. Namo gyventojams nemokant už šilumos energiją, bendrija neturi galimybės visiškai apmokėti ieškovo pateiktų sąskaitų. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 str. 1 d. bendrija yra ne pelno siekianti organizacija, įgyvendinanti daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymuose nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Bendrija yra viena iš bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formų, todėl jai iš principo nebūdinga funkcija rinkti iš butų savininkų mokesčius už jų butuose suvartotą šilumos energijos kiekį, atsiskaitinėti su šilumos energijos pardavėju, o butų savininkams pavėlavus atsiskaityti ar nemokant šilumos energijos pardavėjui už suvartotą energiją, mokėti šilumos energijos pardavėjui delspinigius, nes bendrija neturi tam lėšų. Bendrija, pasirašydama su ieškove šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo–vartojimo sutartį Nr. 555, prisiėmė prievolę teikti ieškovei paslaugą: priimti ieškovės teikiamas sąskaitas, paskirstyti suvartotos šilumos kiekį bendrijos gyventojams, rinkti iš jų mokesčius už šilumą ir karštą vandenį bei pervesti juos ieškovei. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė reikalavimą dėl įsiskolinimo už suvartotą šilumos energiją turėjo pareikšti šilumos energijos vartotojui – buto, esančio ( - ), savininkui, o jam mirus, jo teisių ir pareigų perėmėjui, su kuriuo šilumos energijos tiekimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais neterminuotam laikui (CK 6.384 str. 1 d.), todėl ieškinys, kaip pareikštas netinkamam atsakovui, atmestinas.

4Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Klaipėdos energija“ prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti AB „Klaipėdos energija“ ieškinį visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Ieškovė nurodo, kad pagal sudarytą šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo–vartojimo sutartį Nr. 555 ir gyventojų aptarnavimo sutartį Nr. P-555 atsakovė įsipareigojo pagal patvirtintus tarifus ir skaičiavimo metodiką apskaičiuoti ir surinkti bendrijos namų gyventojų mokesčius už patalpų šildymą, karšto vandens paruošimą, pateikti informaciją gyventojams, surinktus mokesčius pervesti jai, ieškovei. Sutartyje atsakovės naudai nustatytas 1 procento atlyginimas nuo apskaičiuotos sumos, o už atliktas paslaugas atsakovei buvo mažinamos mokesčių už šilumos energiją sumos. Minėtas sutartis atsakovė pasirašė kaip vartotoja ir prisiėmė sutartyse nurodytas teises ir pareigas, tačiau, kaip sutarties šalis, savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. už jos, ieškovės, suteiktas paslaugas neatsiskaitė, todėl ji, ieškovė, įgijo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti už suteiktas paslaugas bei delspinigius. Apeliantė pažymi, kad bendrijos specialus teisnumas įgyvendinant savo teises nedraudžia jai sudaryti sutartis su fiziniais bei juridiniais asmenimis bei atsakyti pagal prievoles, atsakovės teisinis statusas nesudaro pagrindo nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, išvengti sutartinės atsakomybės. Nei CK, nei Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas nenumato bendrijoms išimčių vykdant sutartis bei taikant sutartinę atsakomybę. Atsakovė, būdama šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo–vartojimo sutarties Nr. 555 šalimi, pažeidė savo sutartinę prievolę atsiskaityti su ieškove už jai suteiktas paslaugas.

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimą nepakeistą, nurodo, kad pati ieškovė, nenutraukdama 2001-06-25 sutarties, sąskaitas už šildymą ir suvartotą karštą vandenį pradėjo siųsti tiesiogiai daugiabučio namo butų savininkams, iš jų ir šiuo metu reikalauja padengti išlaidas, susijusias su tiekta šilumos energija ir suvartotu karštu vandeniu, tai, atsakovės nuomone, reiškia, kad pati ieškovė pripažįsta, jog 2001-06-25 sutartis yra negaliojanti, nes ieškovė pati jos nevykdo. Todėl nėra pagrindo iš jos, atsakovės, reikalauti prievolių įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką panašaus pobūdžio bylose. Atsakovės teigimu, dėl skolos išieškojimo ieškovė turi kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją, nes butas, esantis ( - ), mirus jo savininkei, perėjo valstybės, kuriai atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija, nuosavybėn. Ji, kaip buto savininkė, ir privalo mokėti visus būtinus mokesčius.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 str. 2 d. numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino visas reikšmingas teisingam bylos išsprendimui faktines aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, skundžiamas teismo sprendimas yra aiškiai ir pakankamai išsamiai motyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvacija.

9Apeliantei dar kartą paaiškintina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas dėl ginčų, kylančių iš energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal energijos tiekimo sutartis, nesvarbu, ar jos būtų sudarytos individualiai su kiekvienu energijos vartotoju – fiziniu asmeniu, ar su daugiabučio namo savininkų bendrija, vartotojai yra ne bendrija, bet butų savininkai, t. y. fiziniai asmenys, vartojantys energiją savo namų ūkio reikmėms. Būtent butų savininkai, o ne bendrija moka už tiekiamą energiją. Atitinkamai energijos butų savininkams pardavėjas, kuriam už patiektą energiją sumoka butų savininkai, yra energijos tiekėjas, o ne daugiabučio namo savininkų bendrija. Bendrija nurodytame santykyje veikia ne kaip paslaugos vartotojas, nors kaip toks įvardyta 2001-06-25 sudarytoje šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo–vartojimo sutartyje Nr. 555, o tik kaip tarpininkas tarp energijos tiekėjo ir vartotojų, įgyvendinantis namo savininkų bendrąsias teises. Todėl atmestini apeliantės argumentai, jog minėtą sutartį atsakovė pasirašė kaip vartotoja ir prisiėmė joje nurodytas teises ir pareigas, tačiau, kaip sutarties šalis, savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. už suteiktas paslaugas neatsiskaitė, taip pažeidė savo sutartinę prievolę atsiskaityti už jai suteiktas paslaugas. Atsakovė, pasirašydama su ieškove šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo–vartojimo sutartį Nr. 555, prisiėmė prievolę teikti ieškovei paslaugą: priimti ieškovės teikiamas sąskaitas, paskirstyti suvartotos šilumos kiekį bendrijos gyventojams, rinkti iš jų mokesčius už šilumą ir karštą vandenį bei pervesti juos ieškovei. Šioje byloje iš ieškovės ir butų savininkų konkliudentinių veiksmų galima spręsti, kad būtent tarp jų yra susiklostę šilumos energijos tiekimo sutartiniai santykiai: ieškovė tiekia šilumos energiją butų savininkams tokia apimtimi, kokia reikalinga jų namų ūkio poreikiams tenkinti, o butų savininkai priima šilumos energiją ir už suvartotą jos kiekį per bendriją sumoka ieškovei. Ta aplinkybė, kad nėra sudaryta tiesioginių rašytinių ieškovės ir butų savininkų šilumos energijos tiekimo sutarčių, nereiškia, kad namo gyventojams nemokant už tiekiamą šilumos energiją, bendrija turi apmokėti ieškovės pateiktas sąskaitas už butų savininkų suvartotą energiją. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė reikalavimą dėl įsiskolinimo už suvartotą šilumos energiją turėjo pareikšti šilumos energijos vartotojui – buto, esančio ( - ), savininkui, o jam mirus, jo teisių ir pareigų perėmėjui, su kuriuo šilumos energijos tiekimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais neterminuotam laikui, o ne bendrijai, ir ieškinį atmetė.

10Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai neturi jokios įtakos jo teisėtumui, nesudaro teisinio pagrindo jį naikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

11Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.).

12Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

Nutarė

13Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai