Byla 2A-80/2010

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovei N. S., atsakovei J. V., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovui A. J., atsakovės bei trečiojo asmens I. P. atstovui advokatui Michailui Sadovničiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-20-578/2009 pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir J. V., tretieji asmenys I. P. ir Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarė V. Z., dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo, paveldėjimo teisės liudijimo ir Vilniaus miesto valdybos sprendimo panaikinimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaudama Lietuvos Respubliką, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau VAVA), Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir J. V., kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr.01-937, atsakovei J. V. 2001 m. vasario 1 d. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą bei Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr.1591V „Dėl žemės sklypo, esančio ( - ), ribų ir ploto tvirtinimo“, taip pat prašė taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės J. V. valstybei 0,0498 ha dydžio žemės sklypo, esančio ( - ), dalį.

5Ieškovas nurodė, kad VAVA 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr.01-937 mirusios M. R. (mirė 1992 m. birželio 22 d.) vardu atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo, esančio ( - ), 0,0498 ha dalį. Prašymus atkurti nuosavybės teises į paminėto savininko K. R. turėtą žemę 1991 m. gruodžio 29 d. buvo padavę jo žmona M. R., sūnus V. R., 1996 m. gegužės 31 d. jo vaikaitės I. P. (iki santuokos I. K.) ir J. V., o 2000 m. balandžio 6 d. jo duktė M. K..

6Ieškovo nuomone, šis sprendimas atkurti nuosavybės teises yra priimtas pažeidžiant teisės aktus, nes K. R. 1974 m. rugpjūčio 26 d. sudarytu testamentu visą savo turtą paliko trečiajam asmeniui vaikaitei I. P., todėl buvusio savininko sutuoktinė M. R. nepatenka į pretendentų sąrašą ir ginčo sprendimas jos atžvilgiu negalėjo būti priimtas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas VAVA trečiajam asmeniui I. P. nusprendė atkurti nuosavybės teises tik į 0,50 ha buvusio savininko K. R. žemės, nors jai turėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko turėtą žemę. Be to, ieškovo teigimu, žemės sklypo dalis negalėjo būti perduodama neatlygintinai nuosavybėn M. R. vardu, nes ginčo sprendimo priėmimo dieną M. R. buvo mirusi (mirė 1992 m. birželio 22 d.) ir šiame žemės sklype esančių gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių savininkėmis buvo J. V. ir I. P. (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 6 d.).

7Atsižvelgdamas į tai, kad minėti sprendimai turi būti pripažinti neteisėtais, ieškovas taip pat prašė panaikinti atsakovei J. V. 2001 m. vasario 1 d. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą dėl M. R. namų valdos žemės sklypo, esančio ( - ), 0,0498 ha dalies paveldėjimo, bei taikyti restituciją, priteisinat iš J. V. valstybei minėtą sklypo dalį.

8Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V patvirtino individualios namų valdos, esančios ( - ), 2 000 kv. m žemės sklypo ribas (po 501 kv. m dydžio žemės sklypo dalis šios valdos bendrasavininkės I. P. ir J. V. išpirko pagal Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 987, o kita dalis joms neatlygintinai suteiktina atkuriant nuosavybės teises į žemę). Ieškovo nuomone, šis sprendimas yra neteisėtas, nes žemės sklypo ribų tvirtinimas prieštaravo Lietuvos Respublikos ,,Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio antrosios dalies pirmam punktui. Prie naudojamo žemės sklypo išlikęs laisvas (neužstatytas) buvusio savininko turėtas žemės sklypo plotas turėjo būti suformuotas kaip atskiras žemės sklypas ir bendras namų valdos ir suformuoto išlikusio laisvo žemės sklypo plotas negalėjo būti didesnis kaip vieno ha ploto. Dėl to J. V. ir I. P. negalėjo būti perduodamos papildomos namų valdos žemės sklypo dalys. Be to, kaip minėta, nuosavybės teisė galėjo būti atkurta tik I. P., todėl tik jai galėjo būti perduodamas išlikęs laisvas buvusio savininko turėtas žemės sklypo plotas, suformuotas atskiru sklypu.

9Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ieškinio reikalavimą dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo panaikinimo atmesti, o kitus ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ginčo sprendimo priėmimo metu galioję teisės aktai nenumatė, kad iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas žemės sklypo plotas turi būti suformuoti atskirais sklypais, nes tokia nuostata įtvirtinta tik Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr.1475.

10Atsakovė J. V. ir trečiasis asmuo I. P. prašė ieškinį tenkinti iš dalies. Nurodė, kad pripažįsta ieškovo reikalavimus, kuriais prašoma panaikinti VAVA sprendimą Nr.01-937 ir panaikinti paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, neginčijo I. P. teisės gauti neatlygintinai žemės sklypą ir pripažino, jog M. R. nebuvo gyvenamojo namo, esančio Rukeliškių g. 48, Vilniuje, savininkė, tačiau sprendimo priėmimo metu namo savininkės buvo ir tebėra J. V. ir I. P.. Jos nesutiko su ieškininiu reikalavimu dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo panaikinimo. Nurodė, kad ieškovas bando pritaikyti atgal dabar galiojančius įstatymus.

11Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl VAVA 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr.01-937 panaikinimo, nurodė, kad M. R. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1991 m. gruodžio 29 d. ir, pagal tuo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuostatas, ji buvo teisėta pretendentė atstatyti nuosavybės teises į išlikusį sutuoktinio buvusio žemės savininko K. R., mirusio 1974 m. rugsėjo 24 d., nekilnojamąjį turtą. Ieškovas savo reikalavimą grindžia ginčo sprendimo priėmimo metu galiojusiu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, tačiau, teismo teigimu, šis įstatymas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, nes jis dar negaliojo M. R. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu (CK 1.7 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1025/2000).

13Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad tuo atveju, kai įstatymais yra nustatyta asmenims tam tikra teisė, tos teisės suteikimo pagrindai, sąlygos ir tvarka, valstybei kyla pareiga teisiniuose santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Teisinis reguliavimas gali būti keičiamas nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas.

14Teismas atmetė ieškovo teiginius, jog ginčo sprendimas neteisėtas, nes jo priėmimo metu nurodytame žemės sklype esančių gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių savininkai buvo kiti asmenys. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu M. R. buvo 1/2 dalies gyvenamojo namo ir ūkinio pastato bei kiemo statinių, ( - ), savininkė.

15Atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo panaikinimo, teismas nurodė, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko turėtą žemę teisėtai atkurtos ir M. R., ir I. P., todėl nepagrįstas ieškovo argumentas, kad tik I. P. galėjo būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn prie naudojamo 0,1003 ha namų valdos žemės sklypo išlikęs laisvas (neužstatytas) buvusio savininko turėtas ir suformuotas kaip atskiras žemės sklypas.

16Teismas pažymėjo, jog ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė viešojo intereso pažeidimo, nes žemės sklypu, kurio 1/2 dalį ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovės J. V. Lietuvos Respublikai, naudojasi atsakovė J. V. ir tretysis asmuo I. P., ginčo dėl žemės sklypo tarp šių asmenų, kurios yra seserys dvynės, nėra, I. P. niekada nepretendavo ir nepretenduoja į visą žemės sklypą. Todėl, teismo teigimu, netgi ir patenkinus ieškinį, trečiasis asmuo I. P. turėtų teisę inicijuoti nuosavybės teisių į buvusio savininko K. R. turėtą žemę atkūrimo procesą, kuris Lietuvos Respublikos biudžetui naudos neatneštų, o priešingai – pareikalautų papildomų išlaidų.

17Apeliaciniu skundu ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

18Teismas turėjo remtis ne Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, o Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Pretendentė M. R. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio sutuoktinio turėtą žemę pateikė galiojant Lietuvos Respublikos įstatymui ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tačiau iki jos mirties 1992 m. balandžio 22 d. nuosavybės teisės jai atkurtos nebuvo, todėl jos prašymas turėjo būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis (Įstatymo 1 str. 1 d., 10 str. 1 d.). Be to, prašymų atkurti nuosavybės teises nagrinėjimas užbaigiamas priimant sprendimą dėl šių teisių atkūrimo (Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 116 p.), todėl tokių sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas pagal sprendimo priėmimo metu galiojusį įstatymą.

19Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai siejo mirusios pretendentės M. R. teisę atkurti nuosavybės teises su jos pirminio prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo patiekimo diena (1991 m. gruodžio 29 d.) ir be pagrindo netaikė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, netinkamai taikė CK 1.7 straipsnio nuostatas, neapgrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

20Teismo sprendimas nepagrįstas, nes ginčo namų valdos žemės sklypas negalėjo būti perduotas neatlygintinai mirusios M. R. vardu. Ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu M. R. buvo mirusi ir nebuvo namų valdos savininke, o gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiti statiniai priklausė J. V. ir I. P..

21Teismas nevertino ir neanalizavo Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto, pagal kurį M. R. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į K. R. turėtą žemę, nes šis buvęs savininkas 1974 m. rugpjūčio 26 d. testamentu visą savo turtą paliko I. K. (po santuokos – I. P.).

22Teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika neturi precedentinės reikšmės, nes kasacinio teismo nagrinėta byla buvo nepanaši į nagrinėjamą bylą.

23Teismas visiškai nevertino ieškovo argumentų dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 1591V neteisėtumo, o sprendimą grindė išvedžiojimais ir priėmė formalų sprendimą.

24Nepagrįsti teismo teiginiai dėl viešojo intereso. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 9 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, pripažino, kad šioje byloje yra pagrindas ginti viešąjį (valstybės) interesą.

25Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VAVA su skundu iš dalies sutinka. Nurodo, kad ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas pažeidžiant sprendimo priėmimo dieną galiojusio Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies, 5 straipsnio antrosios dalies pirmo punkto nuostatas, todėl turi būti panaikintas, nes jo priėmimo metu 1/2 dalis gyvenamojo namo ir ūkinio pastato nepriklausė M. R., kuri jau buvo mirusi. Be to, atsakovo nuomone, apeliantas pagrįstai teigia, kad M. R. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises, nes buvęs savininkas testamentu visą savo turtą paliko I. P. (Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p.).

26Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. V. ir trečiasis asmuo I. P. prašo skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad ginčo sprendimo priėmimo metu M. R. nebuvo namų valdos savininke, bei nurodo, jog 1991 m. gruodžio 29 d. paduodama prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę, ji tinkamai realizavo savo teisę, o byloje nėra ginčo, kad prašymo padavimo dieną ji buvo dalies gyvenamojo namo savininke ir turėjo teisę gauti neatlygintinai žemės sklypą (Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 str.). Pretendentei mirus, nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos jos vardu, o grąžintas turtas paveldimas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str. 2 d.). Taip pat nurodo, kad apeliantas gina I. P. teises, kurių pažeidimo ji pati neįžvelgia, nes jai yra atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo.

27Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atmesti skundo reikalavimą dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo panaikinimo. Atsakovo nuomone, nepagrįsti apelianto teiginiai, kad minėtas sprendimas prieštaravo Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio antrosios dalies pirmam punktui, nes nei ši norma, nei ją detalizuojantys teisės aktai, galioję priimant ginčo sprendimą, nenumatė, kad prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas ir prie jo išlikęs savininko turėtas laisvas žemės sklypo plotas turi būti suformuoti kaip atskiri sklypai. Toks reikalavimas įtvirtintas tik Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime, o teisės aktai atgaline tvarka negalioja.

28Atsakovas taip pat nurodo, kad ginčo sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į VAVA Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2000 m. balandžio 26 d. raštą Nr. 31/00/47-308, kuriuo VAVA žemėtvarkos skyrius prašė Vilniaus miesto mero parengti žemės sklypo planą ir nustatyti šio sklypo plotą ne didesnį kaip vieno ha ploto. Be to, nei I. P., nei J. V. šio sprendimo ir juo suformuoto sklypo ribų ir ploto neginčijo. Atsakovo teigimu, minėtas ginčo sprendimas yra teisėtas, o ieškovas nepagrįstai rėmėsi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtinta tvarka, nes nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę sąlygas ir tvarką reglamentavo ne šis teisės aktas, o Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Vyriausybės nutarimu patvirtinta jo įgyvendinimo tvarka. Šie teisės aktai numatė galimybę formuoti atkūrimui vieną bendrą žemės sklypą, apimantį prie statinių esantį naudojamą žemės sklypą ir prie šio naudojamo sklypo išlikusį savininko turėtą laisvą (neužstatytą) žemės sklypo plotą, bei įtvirtino maksimalų tokio bendro sklypo dydį. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto argumentais, jog teismo sprendimas šioje dalyje yra formalus, nes teismas, nustatęs, jog nuosavybės teisės M. R. ir I. P. atkurtos teisėtai, sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais dėl turėto žemės sklypo ploto formavimo atskirais sklypais. Atsakovas nurodo, jog nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą remiantis vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

29Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

30Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, o bylose, kuriose yra viešo intereso požymių, neapsiribojama vien apeliacinio skundo ribomis. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą suklydo aiškindamas bei taikydamas civilinio proceso bei materialiosios teisės normas ir dėl šios priežasties neatskleidė bylos esmės, taip pat galėjo būti pažeistos neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų proceso teisės bei teisėti interesai (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

31Nagrinėjamoje byloje apeliantas kelia klausimą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė tiek Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau Nuosavybės teisių atstatymo įstatymas), kuris galiojo nuo 1991-07-31 iki 1997-07-09, bei jo įgyvendinimą reglamentavusios Vyriausybės 1991-11-15 nutarimu Nr. 470 patvirtintos tvarkos, galiojusios nuo 1991-11-15 iki 1997-10-04, nuostatas, tiek ir Lietuvos Respublikos 1997 m. liepos 1 d. ,,Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ įstatymo (toliau Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas), kuris įsigaliojo 1997-07-09 ir galioja iki dabar, Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos, o taip pat kitų šių įstatymų įgyvendinimą reglamentuojančių teisės aktų normas.

32Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Nuosavybės teisių atstatymo įstatymą, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo nustatytais terminais, nuosavybės teisės atkuriamos šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį piliečių, neturėjusių teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Nuosavybės teisių atstatymo įstatymą ir įgijusių šią teisę pagal minimą įstatymą, teisės atkuriamos, jeigu nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims šio straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais, o nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius natūra atkuriamos tik tuo atveju, kai patvirtintuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose ši žemė, miškas ir vandens telkinys yra priskirti laisvos žemės fondui. Baigiamųjų šio įstatymo nuostatų 21 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodoma, jog piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Minimo įstatymo įgyvendinimą reglamentuojančios, Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos tvarkos 116 punkte nustatyta, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo diena yra nuosavybės teisių atkūrimo diena.

33Taip pat pažymėtina tai, kad ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje formuojant teismų praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose, yra suformuluota nuostata, jog abiejų įstatymų – tiek Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo, tiek ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo tikslas ir paskirtis yra vienodi – jais siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Šiais įstatymais pirmiausiai siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus. Tokia išvada darytina analizuojant abiejų įstatymų 2 straipsnių nuostatas: tiek vieno, tiek kito įstatymo normose asmeniu, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmiausiai įvardijamas būtent savininkas, o kitų 2 straipsnyje numatytų asmenų teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių ir nuosavybės teisę jie gali atkurti tik tuo atveju, jeigu turto savininkas yra miręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 20 d. nutartis P. A., L. T. vs. O. A., M. V., A. M., A. Č.; civilinė byla 3K-3-1370/2000 m.; bylų kategorija 35 ir kt.).

34Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamas ginčas, kurį inicijavo ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, yra kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savininko K. R., gimusio 1893-11-23, turėtą žemę. Byloje nustatyta, kad K. R. iki 1940 m. nacionalizacijos Rulikiškių vietovėje turėjo 3 ha žemės. Žemės savininkas mirė 1974-09- 24, palikęs 1974-08-26 testamentą, pagal kurį visą savo turtą, kuris jam priklausęs mirties dieną, tame tarpe pusę gyvenamojo namo su ūkio pastatu, esantį Vilniuje, Vaidilutės g. Nr. 4, paliko savo vaikaitei I. K. (po santuokos P.). Pareiškimus dėl nuosavybės teisių į K. R. žemę atkūrimo padavė:

351991-12-29 - jo žmona M. R. (t. 1, b. l. 106),

361991-12-29 - jo sūnus V. R. (t. 1 b. l. 107),

372000-04-06 - jo dukra M. K. (iki santuokos R.) (t. 1, b. l. 103),

381996-05-31 - jo vaikaitė I. P. (iki santuokos K.) (t. 1, b. l. 105),

391996-05-31 - jo vaikaitė J. V. (iki santuokos K.) (t. 1, b. l. 105).

40Žemės savininko žmona M. R. ir sūnus V. R., pareiškimus padavė Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatų pagrindu, be to V. R. taip pat rėmėsi dovanojimo sutartimi Nr. 3299. Po V. R. mirties (1992-09-29) į šį procesą įstojo jo žmona N. R., o po jos mirties (2005-07-15) - vaikai A. R., I. B. ir V. B. (t. 1, b. l. 57-66, 157-158). Kaip minėta, 1996-05-31 paduotų prašymų pagrindu į šį procesą įstojo atsakovė J. V., M. R., mirusios 1992-06-22, testamento pagrindu, bei I. P. žemės savininko K. R. testamento pagrindu (t. 1, b. l. 119, 152-156).

41Bylos medžiaga nustatyta, kad nuosavybės teisės į minimą žemę buvo atkurtos ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-11-06 sprendimu Nr.01-937. Nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pilietei M. R. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0498 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,0498 ha 10 831,50 Lt vertės žemės sklypo dalį namų valdai, esančią 0,2000 ha ploto žemės sklype ( - ) (t. 1, b. l. 39-40). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-11-06 sprendimu Nr.01-938 nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pilietei I. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0499 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,0499 ha 10 853,25 Lt vertės žemės sklypo dalį namų valdai, esančią 0,2000 ha ploto žemės sklype ( - ) (t.1, b.l.76).

42Kaip minėta, teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovo reikalavimą, grindžiamą tuo, kad atsakovei J. V. nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai, o po to taip pat neteisėtai buvo patvirtintos atsakovės J. V. bei trečiojo asmens I. P. individualios namų valdos ribos, nurodė, jog žemės savininko K. R., mirusio 1974-09-24, sutuoktinė M. R., kuri mirė 1992-06-22, prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1991-12-29 galiojant Nuosavybės teisių atstatymo įstatymui, jos prašymas atitiko šio įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, todėl atsakovas VAVA 2000-11-06 sprendimu Nr.01-937 teisingai jos vardu buvo atkuręs nuosavybės teises į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo, esančio Rukeliškių g. 48, Vilniuje, 0,0498 ha dalį, nurodžius, kad nuosavybės teisės į likusią M. R. tenkančią 0, 9502 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. Tuo tarpu ieškovo argumentai, kad atsakovas VAVA privalėjo vadovautis 1997-07-01 priimto Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kad nuosavybės teisės į tokį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, pagal kurią šios teisės galėjo būti atkurtos tik trečiajam asmeniui I. P., prieštarauja CPK 3 straipsnio 1 dalies, CK 1.7 straipsnio reikalavimams, CK 1.2 straipsnyje įtvirtintiems civilinių santykių teisinio reglamentavimo - lygiateisiškumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, principams bei teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1025/2000, kategorija 8). Teismas taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2001m. liepos 12 d. nutarimo nuostata, kad teisinis reguliavimas gali būti keičiamas tik nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, laikantis principo lex retro non agit, užtikrinant jurisprudencijos tęstinumą, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių.

43Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra padaryta neteisingai išaiškinus bei pritaikius Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas. Apeliantas teisingai nurodo, kad Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje bei 10 straipsnio 1 dalyje vienareikšmiai nustatyta, jog piliečių, kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Nuosavybės teisių atstatymo įstatymą, atkuriamos šio įstatymo nustatyta tvarka. Tokia teismų praktika yra formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Štai kasacinės instancijos teismo 1999 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje J. K. D., M. J., J. L. vs. Varėnos rajono savivaldybė (bylos Nr. 3K-3-575/1999, bylų kategorija 36) nustatyta, kad sutinkamai su Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Todėl nagrinėjamos bylos kontekste CPK 3 straipsnio 1 dalies, CK 1.7, 1. 2 straipsnių nuostatos, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nurodymai, kuriais rėmėsi teismas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neduoda pagrindo spręsti, kad M. R. nuosavybės teisės buvo atkurtos pagrįstai bei teisėtai (CPK 185 str.).

44Be to, apeliantas teisingai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarties argumentai (civilinė byla Nr.3K-3-1025/2000) taip pat nepagrindžia teismo išvadų, kadangi šios kasacinio teismo nutarties ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties nuostata dėl įstatymo negaliojimo atgal yra siejama su asmens galimybe realizuoti teisę, numatytą pasibaigusiame galioti įstatyme, kai šis asmuo tokios teisės įgyvendinti nesiekė jam galiojant. To tarpu nagrinėjamu atveju M. R. savo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojant Nuosavybės teisių atstatymo įstatymui realizavo, tačiau įstatymų leidėjo valia prašymo nagrinėjimas turėjo būti tęsiamas pagal kitą, tai yra Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, kuris pakeitė senąjį ir kuriame įtvirtinta nuostata dėl tokių prašymų nagrinėjimo tęstinumo.

45Taigi teismo išvada, jog M. R. prašymas paduotas dar negaliojant Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymui, todėl skundžiamo VAVA 2000-11-06 sprendimo Nr.01-937, o taip pat jo pagrindu priimtų kitų ieškovo ginčijamų teisės aktų bei sandorių teisėtumas, priešingai nei teigia ieškovas, negali būti tikrinamas vadovaujantis tuo metu negaliojusio Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatomis, yra nepagrįsta. Teismas, vadovaudamasis šia savo išvada bei susiejęs mirusios pretendentės M. R. teisę atkurti nuosavybės teises į namų valdos žemės sklypą su jos pirminio prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo diena, tai yra 1991-12-29, bei faktu, kad tuo metu ji buvo ½ dalies nekilnojamo turto, esančio minimu adresu, savininke, sprendė, kad ginčo namų valdos žemės sklypas, kuriame buvo šis turtas, teisingai perduotas neatlygintinai mirusios M. R. vardu atsakovei J. V.. Todėl visiškai nenagrinėjo ieškovo ieškininiame pareiškime bei dublike išdėstytų argumentų, grindžiamų Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatomis, dėl reikalavimų, susijusių su ieškovo ginčijamu atsakovei J. V. 2001-02-01 išduotu paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu, kurio pagrindu ji paveldėjo M. R. namų valdos žemės sklypo, esančio Rukeliškių g. 48, Vilniuje, 0,0498 ha dalį, o taip pat Vilniaus miesto valdybos 2000-08-10 sprendimu Nr. 1591 V, kuriuo buvo patvirtintos individualios namų valdos, esančios ( - ), 2 000 kv. m dydžio žemės sklypo ribos.

46Kaip minėta, teismas iš esmės nenagrinėjo ieškovo argumentų, grindžiamų Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatomis, todėl sprendžiama, kad liko neatskleista bylos esmė ir dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla (CPK 329 str. 1 d.).

47Be to, iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pagal Nuosavybės teisių atstatymo įstatymą pretendentais į K. R. nuosavybės teisę galėjo būti ne tik jo žmona M. R., bet taip pat ir vaikai, kurių teisės galiojant Nuosavybės teisių atstatymo įstatymui, kaip minėta, nebuvo realizuotos. Įsigaliojus Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymui į nuosavybės teisių atkūrimo procesą K. R. testamento pagrindu įstojo trečiasis asmuo I. P..

48Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įtraukti dalyvauti nagrinėjant šią bylą trečiaisiais asmenimis K. R. sūnaus teisę paveldėjusius jo vaikus A. R., I. B. ir V. B., o taip pat jo dukrą M. K. (iki santuokos R.), nes yra akivaizdu, jog šie asmenys yra suinteresuoti byloje nagrinėjamais klausimais, kadangi tuo atveju, jeigu būtų patenkintas ieškovo ieškinys, dėl to atsiradusios teisinės pasekmės turėtų tiesioginę įtaką šių asmenų teisėms bei pareigoms (CPK 266, 47 str.). Be to, ieškovas, kaip minėta, reikalauja panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr.1591V „Dėl žemės sklypo, esančio ( - ), ribų ir ploto tvirtinimo“, tuo tarpu šis sprendimas yra priimtas ne vien dėl atsakovės J. V., bet ir dėl trečiojo asmens I. P. teisių, todėl ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimas turėtų būti vykdomas taip pat ir trečiojo asmens I. P. atžvilgiu. Todėl teismas privalėjo spręsti klausimą dėl šio trečiojo asmens teisinio statuso pakeitimo (CPK 45 str.).

49Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pat nepagrįsti teismo argumentai, jog ieškovas šioje byloje be pagrindo remiasi viešo intereso pažeidimu. Teismas sprendė, jog netgi patenkinus ieškinį ir priteisus iš J. V. valstybės naudai žemės sklypo dalį, trečiasis asmuo I. P. turėtų teisę inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, kuris Lietuvos Respublikos biudžetui naudos neatneštų, o priešingai – kainuotų.

50Teisėjų kolegija, atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog minimas klausimas jau išspręstas galiojančia Lietuvos apeliacinio teismo 2007-03-09 nutartimi išnagrinėjus ir patenkinus ieškovo atskirtąjį skundą dėl šio ieškinio priėmimo teisme, nes nurodyta nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovo civilinio proceso materialiosios teisės, tai yra teisės kreiptis į teismą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismas sprendė dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo ir laikė, jog be kitų teismo sprendime nurodytų pagrindų, šis ieškinys atmestinas, dėl savo formalaus pobūdžio (CK 1.137 str.). Taigi skundžiamame teismo sprendime bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje viešo intereso klausimas keliamas ne tuo pačiu pagrindu.

51Kartu teisėjų kolegija laiko, kad teismo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti, nes, kaip matyti iš ieškovo pozicijos, kuri išdėstyta jo procesiniuose dokumentuose, teigiama, kad į minimą namų valdą neteisėtai įtraukta žemė, kuri suteikta neatlygintinai, atkuriant nuosavybės teises į žemę (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 str.). Todėl taip pat atmestini atsakovės J. V. bei trečiojo asmens I. P. atsiliepimuose į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai, jog ieškininiai reikalavimai grindžiami vien formalių procedūrų pažeidimais (CPK 185 str.).

52Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujant Lietuvos Respubliką, paduotas apeliacinis skundas yra tenkintinas, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

53Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas ir teismo padarytos teisės bei fakto klaidos dažniausiai ištaisomos bylos negrąžinant tam pačiam teismui. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip minėta, teismas pilnai neatskleidė bylos esmės, be to galimai pažeidė į bylą neįtrauktų asmenų teises, todėl šių teismo padarytų klaidų teisėjų kolegija negali ištaisyti ir bylą perduoda nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

54Teisėjų kolegija laiko, jog atsižvelgiant į šioje byloje konstatuotą viešą interesą, yra būtina pažymėti tai, kad nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, ieškovas pateikė papildomus įrodymus (t. 3, b. l. 55-90), kurių pagrindu paaiškėjo nauja ir svarbi aplinkybė, kurią, teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtina ištirti iš naujo nagrinėjant šią bylą.

55Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2009-12-15 rašto Nr. A104-5826 (3.11.1-TD) ,,Dėl duomenų pateikimo Rukeliškių g. 48“ ir jame esančią informaciją patikslinančio šio Departamento 2010-03-08 rašto Nr. A-51-4944-(2.14.12-MP8) matyti, kad ginčo žemės sklypas (kadastro Nr. 0101/0011:165 (unikalus Nr. ( - )) yra ne visas užstatytas, o iš Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2010-03-09 rašto Nr. 437, seka, kad šios tarnybos, VĮ ,,Valstybinis miškotvarkos institutas“ Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovams patikrinus apie 0, 03 ha plotą, esantį šalia Vilniaus miesto miškų Valakampių girininkijos I kvartalo 25 taksacinio sklypo, patenkantį į ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0011:165 Vilniaus mst. k. v.), nustatyta, jog šis pušimis apaugęs plotas su paminėtu 25 taksaciniu sklypu sudaro vientisą miško masyvą, todėl atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje išdėstytus reikalavimus, keliamus miškui.

56Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo nutartyje yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Nurodyta, jog pagal Miškų įstatymo 4 straipsnį miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o pagal galiojusios Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą miškai išperkami valstybės, jeigu jie buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams. Nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise ir nuosavybės teisė natūra į tokį objektą negali būti atkuriama (2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras vs. Vilniaus apskrities viršininko administracija, T. Z., bylos Nr. 3K-3-559/2009, procesinio sprendimo kategorijos: 22.4; 30.4.1; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras vs. Vilniaus apskrities viršininko administracija, R. K., M. S. V., R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3- 212/2010, procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 41 ir kt.).

57Taigi, atsižvelgiant į paminėtą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose, apeliacinės instancijos teisme paaiškėjusios naujos aplinkybės privalo būti patikrintos bei įvertintos iš naujo nagrinėjant šią bylą ir sprendžiant dėl ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujančios Lietuvos Respubliką, pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

58Apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.), tačiau bylą perduodant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pareiga paskirstyti šias išlaidas, tenka šiam teismui (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

59Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtu punktu,

Nutarė

61Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti, bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 4. Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,... 5. Ieškovas nurodė, kad VAVA 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr.01-937... 6. Ieškovo nuomone, šis sprendimas atkurti nuosavybės teises yra priimtas... 7. Atsižvelgdamas į tai, kad minėti sprendimai turi būti pripažinti... 8. Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugpjūčio 10... 9. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ieškinio... 10. Atsakovė J. V. ir trečiasis asmuo I.... 11. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 12. Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl VAVA 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimo... 13. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo... 14. Teismas atmetė ieškovo teiginius, jog ginčo sprendimas neteisėtas, nes jo... 15. Atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m.... 16. Teismas pažymėjo, jog ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė viešojo... 17. Apeliaciniu skundu ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo minėtą... 18. Teismas turėjo remtis ne Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl piliečių... 19. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai siejo mirusios pretendentės 20. Teismo sprendimas nepagrįstas, nes ginčo namų valdos žemės sklypas... 21. Teismas nevertino ir neanalizavo Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės... 22. Teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika neturi precedentinės... 23. Teismas visiškai nevertino ieškovo argumentų dėl Vilniaus miesto valdybos... 24. Nepagrįsti teismo teiginiai dėl viešojo intereso. Lietuvos apeliacinis... 25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VAVA su skundu iš dalies sutinka.... 26. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. V. ir... 27. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės... 28. Atsakovas taip pat nurodo, kad ginčo sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant... 29. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 30. Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų... 31. Nagrinėjamoje byloje apeliantas kelia klausimą, kad pirmosios instancijos... 32. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog... 33. Taip pat pažymėtina tai, kad ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 34. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamas... 35. 1991-12-29 - jo žmona M. R. (t. 1, b. l. 106),... 36. 1991-12-29 - jo sūnus V. R. (t. 1 b. l. 107),... 37. 2000-04-06 - jo dukra M. K.... 38. 1996-05-31 - jo vaikaitė I. P.... 39. 1996-05-31 - jo vaikaitė J. V.... 40. Žemės savininko žmona M. R. ir sūnus 41. Bylos medžiaga nustatyta, kad nuosavybės teisės į minimą žemę buvo... 42. Kaip minėta, teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovo reikalavimą,... 43. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra padaryta... 44. Be to, apeliantas teisingai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m.... 45. Taigi teismo išvada, jog M. R. prašymas paduotas dar... 46. Kaip minėta, teismas iš esmės nenagrinėjo ieškovo argumentų, grindžiamų... 47. Be to, iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pagal Nuosavybės teisių... 48. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pat nepagrįsti teismo argumentai, jog... 50. Teisėjų kolegija, atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog minimas klausimas... 51. Kartu teisėjų kolegija laiko, kad teismo argumentai šiuo klausimu yra... 52. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo... 53. Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismo... 54. Teisėjų kolegija laiko, jog atsižvelgiant į šioje byloje konstatuotą... 55. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento... 56. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo nutartyje yra... 57. Taigi, atsižvelgiant į paminėtą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas... 58. Apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos išlaidos, susijusios su... 59. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 61. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti, bylą...