Byla 2A-811-280/2013
Dėl nuostolių priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Dzelzienės ir Ramunės Čeknienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios UAB „Tamsuma“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2001-812/2013 pagal ieškovės bankrutavusios UAB „Tamsuma“ ieškinį atsakovei UAB „Senamiesčio svečių namai“ dėl nuostolių priteisimo,

Nustatė

2Ieškovė bankrutavusi UAB „Tamsuma“ Panevėžio miesto apylinkės teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Senamiesčio svečių namai“ 30 367,41 Lt nuostolių, atsiradusių dėl atsakovės prašymu bendrovei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Tamsuma“ 2010-09-03 iškelta bankroto byla. Dėl atsakovės teismui teikiamų nepagrįstų skundų dėl bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriais nustatytos bendrovės nekilnojamojo turto pardavimo viešose varžytinėse pradinės kainos, jos prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būsimam teismo sprendimui užtikrinti – draudimo vykdyti turto varžytines, buvo stabdomas bendrovės turto pardavimo procesas, o bendrovė ir kreditoriai patyrė ženklius nuostolius. Bendrovės kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į turto vertinimo ataskaitas, 2011-12-06 nutarimu patvirtino bendrovei priklausančių žemės sklypo ir pastatų komplekso pardavimo tvarką ir kainas pirmose ir antrose varžytynėse: 1) pirmosiose varžytynėse pradinę žemės sklypo, esančio Vilniaus r. Riešės k., kainą nustatė 400 000 Lt, pastatų komplekso, esančių Panevėžio m. Smėlynės g. 85, – 1 817 000 Lt, 2) antrosiose varžytynėse - 10% sumažintą turto kainą nuo pradinės pirmųjų varžytynių kainos. Dėl šio kreditorių susirinkimo nutarimo atsakovė pateikė skundą, grįsdama jį per maža turto rinkos kaina ir netinkamai pasirinktu turto pardavimo būdu. Panevėžio apygardos teismas 2012-01-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-420-425/2012 atsakovės skundą atmetė kaip nepagrįstą, Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą, 2012-06-21 nutartimi pirmosios instancijos nutartį paliko nepakeistą. Atsakovės prašymu 2011-12-19 nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - draudimas bendrovei vykdyti turto varžytynes, todėl daugiau nei šešis mėnesius ieškovė negalėjo inicijuoti turto pardavimo varžytynių. Nepavykus parduoti turto pirmosiose, antrosiose varžytynėse, jose nedalyvavus nė vienam potencialiam pirkėjui, 2012-10-18 kreditorių susirinkimo nutarimais buvo nustatytos mažesnės turto pardavimo kainos trečiosiose varžytynėse. Atsakovė apskundė kreditorių susirinkimo nutarimus, skundą grįsdama tais pačiais argumentais, o 2012-11-12 Panevėžio apygardos teismo nutartimi atsakovės prašymu vėl buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta bendrovei vykdyti trečiąsias bendrovės turto varžytynes. Atsakovės skundus teismai atmetė kaip nepagrįstus. Skundus atsakovė teikė tik dėl akių - formaliai ginčydama bendrovės kreditorių balsų dauguma patvirtintas turto pardavimo kainas ir tvarką, taip siekdama užvilkinti bendrovės likvidavimo dėl bankroto eigą, tuo pažeidžiant bendrovės ir jos kreditorių interesus, bankroto proceso operatyvumo principus, t.y. piktnaudžiavo teise. Atsakovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės užtęsė pirmų ir antrų bendrovės turto varžytynių paskelbimą ilgiau nei pusmečiui - nuo 2011-12-19 iki 2012-06-21. Dėl stabdomo bendrovės nekilnojamojo turto pardavimo patirti 30 367,41 Lt finansiniai nuostoliai dėl atlygimo bankroto administratoriui mokėjimo ir draudimo už turtą įmokų. Atsakovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu bankroto administratorius negalėjo pradėti vykdyti absoliučios daugumos funkcijų, numatytų ĮBĮ 31 straipsnyje - turto pardavimo, atsiskaitymų su kreditoriais, iš esmės tiktai vykdė einamuosius bankroto proceso administravimo veiksmus, dalyvavo bylinėjimosi su atsakove procese. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu bendrovės patirtos išlaidos atsirado dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl priteistinos iš atsakovės. Įmonės bankroto administravimo išlaidos, vadovaujantis ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostata, dengiamos iš bendrovės įplaukų pirmiau nei tenkinami bendrovės kreditorių reikalavimai, todėl, dėl neteisėtų atsakovės veiksmų bendrovei patyrus ar realiai patirsiant papildomų bendrovės bankroto administravimo išlaidų, sumažėjo jos kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui skirtina turto pardavimo įplaukų dalis.

3Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. sprendimu BUAB „Tamsuma“ ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovė, reikšdama ieškinį CPK 1146 str. 2 d. pagrindu po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. CPK 95 straipsnio prasme, esant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejui, gali būti atlyginami tik tie realūs nuostoliai, kurie susidarė kaip piktnaudžiavimo tiesioginė pasekmė (LAT 2007-08-28 nutartis Nr. 3K-3-224/2005, 3K-3-404/2007 ir kt.). BUAB „Tamsuma“ kreditorių susirinkimo nutarimu buvo atliktas bendrovės turto vertinimas. Iš 2011-10-24 UAB „Unt investicijos“ Turto vertės nustatymo pažymų Nr. REA11/46 ir Nr. REA11/47 matyti, kad BUAB „Tamsuma“ nuosavybės teisėmis priklausantis pastatų kompleksas, esantis adresu Smėlynės g. 85, Panevėžyje, įvertintas 1 817 000 Lt, o 4,5 ha žemės sklypas, esantis Riešės k., Avižienių sen., Vilniaus r., įvertintas 400 000 Lt. 2011-12-06 BUAB „Tamsuma“ kreditorių susirinkimas pavedė administratoriui organizuoti įmonei priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo varžytynes, nustatant pardavimo kainą pirmose varžytynėse pagal Turto vertinimo pažymose nurodytą kainą, antrose varžytynėse kainą mažinant 10 % nuo pradinės kainos, nepardavus nekilnojamojo turto pirmose ir antrose varžytynėse šaukti kreditorių susirinkimą. 2011-12-12 UAB „Senamiesčio svečių namai“ pateikus skundą Panevėžio apygardos teismui dėl 2011-12-06 BUAB „Tamsuma“ kreditorių susirinkimo nutarimo 1.2 punkto - nekilnojamojo turto pardavimo būdo ir pradinės pardavimo kainos nustatymo - panaikinimo ir įpareigojimo pakartotinai svarstyti nekilnojamojo turto pardavimo kainą bei pardavimo būdą, 2011-12-19 Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1248-425/2011 UAB „Senamiesčio svečių namai“ prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - iki įsiteisės procesinis sprendimas pagal UAB „Senamiesčio svečių namai“ skundą, uždrausta BUAB „Tamsuma“ bankroto administratoriui organizuoti ir vykdyti BUAB „Tamsuma“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimą varžytynėse. 2012-01-25 Panevėžio apygardos teismo nutartimi kreditorės UAB „Senamiesčio svečių namai“ skundas atmestas, o 2012-06-21 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2012-01-25 nutartis palikta nepakeista. Panevėžio miesto apylinkės teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, jog atsakovė, pateikdama skundą Panevėžio apygardos teismui dėl kreditorių susirinkimo nutarimo dalies panaikinimo ir prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei skųsdama Panevėžio apygardos teismo nutartį Lietuvos apeliaciniam teismui, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Atsakovė, būdama ieškovės kreditore, pasinaudojo savo procesine teise skųsti jos teises pažeidžiančius kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus, ji turėjo teisę naudotis visomis kitomis jai suteiktomis civilinio proceso teisėmis (CPK 42 str.). Teismas taikė atsakovės prašymu laikinąsias apsaugos priemones pripažinęs, kad skundo patenkinimo atveju teismo procesinio sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Ieškovė teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones neskundė, neprašė atsakovę pateikti nuostolių atlyginimo užtikrinimą.

4Nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė patyrė nuostolius, pasireiškusius atlyginimo administratoriui mokėjimo prievole ir draudimo įmokų mokėjimu laikotarpiu, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nuo 2011-12-19 iki 2012-06-21. Ieškovės bankroto administratoriaus atlyginimo dydis nustatytas 2011-01-28 BUAB „Tamsuma“ kreditorių susirinkimo metu - nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro administratoriui buvo nustatytas atlyginimas 4000 Lt per mėnesį, neįskaitant PVM. Iš 2012-01-19 „If P&C Incurance AS“ draudimo liudijimo (poliso) IT Nr. 00026164 už laikotarpį nuo 2012-01-19 iki 2013-01-18, mokėjimo nurodymų matyti, kad UAB „Tamsuma” apdraudė nekilnojamąjį turtą nuo gaisro, gamtinių jėgų bei nuo kitų žalų kilimo Latvijos AS Parex banko naudai bei sumokėjo 2147 Lt draudimo įmokų. Tiek administratoriaus atlyginimo mokėjimas, tiek turto draudimo įmokų mokėjimas yra iš sutartinių santykių kylančios ieškovės prievolės, kurias ji privalo vykdyti tam tikrą sutartyse numatytą terminą. Šios išlaidos yra kreditorių susirinkimo metu patvirtinto dydžio, suplanuotos ir žinomos iš anksto, ieškovė šias išlaidas patyrė tiek iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpio, tiek po to, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovei neteikus skundų ir neprašius taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė būtų įgijusi pareigą administratoriui sumokėti kito dydžio atlyginimą ar turto draudimo įmokas, būtų realizavusi jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kad šiuo turtu domėjosi potencialūs pirkėjai, tačiau dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turtas jiems negalėjo būti parduotas. Priešingai, iš byloje pateiktų varžytynių protokolų matyti, kad buvo organizuojama eilė bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto – pastatų komplekso, esančio Smėlynės g. 85, Panevėžio m. ir žemės sklypo, esančio Riešės k. Vilniaus r., varžytynių 2012-08-02, 2012-08-22, 2013-03-19, 2013-06-27, tačiau jos visos neįvyko, varžytynėse nedalyvavus nė vienam pirkėjui. Nustatytos aplinkybės taip pat paneigia ir ieškovės argumentą, kad ieškovė dėl atsakovės veiksmų negali parduoti jai priklausančio nekilnojamojo turto ir gautomis įplaukomis pradėti tenkinti teismo patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus. Teismas nurodė, jog bylose dėl nuostolių, kilusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė. Bankroto administratoriui mokėtinas atlyginimas bei privalomos turto draudimo įmokos nesusiję priežastiniu ryšiu su atsakovės pateiktais skundais ir jos prašymu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

5Kiti ieškovės ieškinyje nurodyti teiginiai apie ieškovės ir kitų kreditorių patiriamus faktinius ženklius nuostolius yra deklaratyvaus pobūdžio. Ieškovė nesinaudojo CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatyta teise reikalauti skirti baudą už atsakovės pareikštus skundus ginčijant kreditorių susirinkimo nutarimus.

6Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Tamsuma“ prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog būtina sąlyga atsakovės atsakomybei pagal CPK 146 str. 2 d. yra atsakovės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad skolininkas gali prašyti atlyginti nuostolius tiek dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, tiek jo nekonstatavus, dėl to, kad kreditorius, neturėdamas pakankamo pagrindo, rizikavo, prašydamas apsaugoti iki bylos išnagrinėjimo, jo manymu, pažeistą teisę ir suvaržė skolininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006) . Teismui atmetus UAB „Senamiesčio svečių namai“ skundą, bendrovė tais pačiais motyvais bei įrodinėjimo priemonėmis pateikė teismui dar vieną skundą dėl įmonės turto pardavimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė skundus teikė dėl akių, formaliai ginčydama įmonės kreditorių balsų dauguma patvirtintas Turto pardavimo kainas ir tvarką, siekdama užvilkinti įmonės likvidavimo dėl bankroto eigą, tuo didindama įmonės ir kreditorių nuostolius. Šie veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas procesine teise. Dėl atsakovės iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pratęsta įmonės bankroto proceso trukmė, patirtos didesnės išlaidos. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad išlaidos administratoriaus darbo užmokesčiui ir draudimo įmokoms mokėti yra kreditorių susirinkimo patvirtinto dydžio, suplanuotos ir žinomos iš anksto, ieškovė šias išlaidas patyrė tiek iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek jas panaikinus. Ieškiniu buvo prašoma priteisti tik išlaidas, patirtas laikotarpiu, kai dėl atsakovės kaltės nebuvo galima vykdyti privalomųjų įmonės bankroto procedūrų- skelbti turto varžytinių. Be to, šios išlaidos buvo netikėtos ir neplanuotos, nes nebuvo tikimasi, kad dėl atsakovės skundų ir prašymų užsitęs bankroto procedūrų trukmė. Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo metu būtų atsiradusi reali galimybė nekilnojamam turtui parduoti, turtu domėjosi potencialūs pirkėjai, nes dėl atsakovės veiksmų iš viso negalėjo vykti įmonės turto pardavimas. Prašomos priteisti išlaidos yra priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovės pateiktais skundais ir jos prašymu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas nepagrįstai vertino, kad ieškinio teiginiai apie ieškovės ir kitų kreditorių patiriamus nuostolius yra deklaratyvaus pobūdžio, nes, padidėjus išlaidoms, šia suma negalėjo būti patenkinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Apeliantė nesutinka su teismo teiginiu, kad ieškovė neskundė nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes tai yra tik suinteresuoto asmens teisė, o ne pareiga. Šiuo atveju įmonė pasirinko būdą reikalauti nuostolių atlyginimo pagal CPK 146 str. 2 d.

7Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo reikalavimų atmetimas kitoje byloje yra būtina, bet ne vienintelė atsakovo kaltės ir veiksmų neteisėtumo sąlyga. Būtina vertinti ir asmens sąžiningumą, naudojantis procesinėmis teisėmis. Tai, kad kreditorė skundė kreditorių susirinkimo nutarimus, būdama įsitikinusi, jog jie nepagrįsti, o teismas skundus atmetė, nereiškia, kad kreditorės veiksmai neteisėti ir pažeidžia ieškovės interesus. Teismas padarė teisingą išvadą, kad piktnaudžiavimo atsakovės veiksmuose nebuvo. Ieškovė neįrodė, kad, neteikus skundų dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, įmonė nebūtų turėjusi išlaidų, mokant atlyginimą administratoriui bei draudimo įmokas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuostolių faktą ir priežastinį ryšį, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo organizuotose keturiose varžytinėse turto parduoti nepavyko. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovei nuostoliai atsirado dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

8Apeliacinis skundas netenkinamas ( CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

9Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

10CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad jo teisė pažeista, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką ieškovas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas suvaržyti priešingos šalies teises, kad būtų užtikrintas jo interesų gynimas, turi numatyti, kad, neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, jam gali tekti atlyginti atsakovui dėl taikyto suvaržymo patirtus nuostolius, t. y. ieškovas veikia savo rizika. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti, remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Nagrinėjant nuostolių priteisimo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, turi būti įvertintos visos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant nuostolių atsiradimo faktą ir jų dydį. Praradimai gali atsirasti tik tada, kai uždraudus atlikti tam tikrus veiksmus su nekilnojamojo turto ar akcijų pardavimu, atsakovui atimama galimybė gauti naudą, įgyvendinant turtines teises į areštuotą turtą. Praradimams atsirasti taip pat svarbu įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtį ir trukmę, nustatyti teisingą padarytų nuostolių (negautų pajamų) dydį ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių nuostolių ir atsakovo veiksmų.

11Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė BUAB „Tamsuma“ dėl nuostolių, jos manymu, patirtų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo į teismą kreipėsi po to, kai Panevėžio apygardos teismas 2012-01-25 nutartimi (b.l. 15-18) civilinėje byloje Nr. 2-420-425/2012 ir 2012-12-05 nutartimi (b. l. 27-29) civilinėje byloje Nr. B2-211-425/2012 atmetė atsakovės skundus dėl kreditorių susirinkimų nutarimų, kuriais nustatyta UAB „Tamsuma“ nekilnojamojo turto pardavimo varžytinėse kaina ir tvarka. Atsakovei nurodytose bylose pateikus skundus, Panevėžio apygardos teismas atsakovės prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones: 2011-12-19 nutartimi (b. l. 22) uždraudė BUAB „Tamsuma“ administratoriui organizuoti ir vykdyti bendrovės gamybinių pastatų, Panevėžio m. sav. Panevėžio m. Smėlynės g. 85, pardavimą varžytinėse, o 2012-11-12 nutartimi (b. l. 26) – uždraudė nurodytų pastatų ir žemės sklypo, esančio Vilniaus r. Riešės k., pardavimą varžytinėse. Ieškovo teigimu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, laikotarpiu nuo 2011-12-19 iki 2012-06-21 nevyko įmonės bankroto procedūros ir dėl to įmonė patyrė 30 367,41 Lt nuostolių, kuriuos sudaro administratoriaus atlyginimas ir turto draudimo išlaidos. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys dėl nuostolių priteisimo netenkintas, vienu iš apeliacinio skundo argumentų nepagrįstai nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas būtina sąlyga atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti nurodė atsakovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes skundžiamame sprendime konstatuota, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra tik viena iš aplinkybių, suteikiančių skolininkui teisę prašyti atlyginti nuostolius dėl skolininko prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Skolininkas gali prašyti atlyginti nuostolius ir nesant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, kai kreditorius, siekdamas apginti, jo manymu, pažeistą teisę, nesant pakankamo pagrindo, rizikavo, prašydamas apriboti skolininko teises. Apeliantas nurodo, kad atsakovė, pateikdama teismui skundą dėl kreditorių susirinkimų nutarimų, nustatančių nekilnojamojo turto pardavimo kainą ir tvarką, pagrįstą tais pačiais argumentais kaip ir ankstesnis skundas, kuris buvo atmestas, siekė užvilkinti įmonės likvidavimo dėl bankroto eigą, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą teismų praktiką tam, kad būtų nustatyta, jog asmuo piktnaudžiavo procesu, turi būti nustatytas ne tik procesinio veiksmo neteisėtumas, bet ir jį atlikusio asmens nesąžiningumas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju atsakovė, nesutikdama su bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimais, pateikdama skundus teismui, pasinaudojo CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostata ir todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Tačiau nuostolių kitai šaliai atsiradimą gali sąlygoti ir kitos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas, siekdamas išreikalauti nuostolių atlyginimą, privalo įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad BUAB „Tamsuma“ nekilnojamasis turtas būtų parduotas, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė tokių įrodymų nepateikė. Iš pateiktų BUAB „Tamsuma“ varžytinių protokolų (b. l. 112-117, 136-137) matyti, kad, pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui, tris kartus buvo skelbtos, administracinių-gamybinių pastatų, esančių Smėlynės g. 85, Panevėžio m., ir 4,5 ha žemės sklypo, esančio Riešės k., Vilniaus r., varžytinės neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas pirkėjas. Todėl negalima teigti, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nekilnojamas turtas būtų parduotas. Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsakovės prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyti apribojimai tik administraciniams-gamybiniams pastatams, esantiems Smėlynės g. 85, Panevėžio m. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė negalėjo skelbti varžytinių žemės sklypui parduoti. Nesant apribojimų, pirmosios varžytinės nurodytam žemės sklypui parduoti buvo paskelbtos tik 2012-08-02. Todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad negalėjo vykti įmonės nekilnojamojo turto pardavimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus ir atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškovės išlaidų administratoriaus atlyginimui ir turto draudimui. Nesant įrodymų, kad apeliantės nurodytos išlaidos yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmė, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

12Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, įvertino byloje esančius įrodymus, todėl naikinti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai