Byla 3K-7-465/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Graanul invest“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui UAB „Graanul invest“ dėl žalos atlyginimo.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 109 253,50 Lt aplinkai padarytai žalai atlyginti. Byloje nustatyta, kad atsakovas, neturėdamas teisės eksploatuoti ūkinės veiklos objektų ir Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (toliau – TIPK leidimas), nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. sudegino 7345,11 t medienos žievių ir atraižų, 42,67 t medžio granulių, teršė aplinkos orą kenksmingomis medžiagomis ir į jį išmetė 58,37 t anglies monoksido CO (A), 7,72 t azoto oksido NOx (A) bei 1,36 t kietųjų dalelių k. d. (A). Remdamasis aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika, ieškovas apskaičiavo aplinkai padarytą žalą. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovas medžio granulių gamybą pradėjo 2005 m. birželio mėn., bet paraišką TIPK leidimui gauti kompetentingoms institucijoms pateikė 2005 m. gruodžio 6 d. ir jį gavo 2006 m. rugsėjo 19 d. Be to, atsakovo direktoriui Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. liepos 18 d. nutarimu paskirta administracinė nuobauda už įmonės veiklos eksploatavimą neturint tam leidimo ir pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Kauno apygardos teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 109 253,50 Lt žalai atlyginti ir 3185,07 Lt žyminio mokesčio. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas padarė žalos aplinkai, nes jo eksploatuoti įrenginiai į aplinkos orą išmetė teršalus, todėl šis asmuo privalo atlyginti žalą, kurią ieškovas apskaičiavo pagal aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką. Teismas nurodė, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymą atsakovas, prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektus, turėjo gauti gamtos išteklių naudojimo ir teršalų išmetimo į aplinką leidimą, kuris buvo būtinas, bet be leidimo nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. vykdė ūkinę veiklą. Teismas nenustatė ieškovo kaltės dėl atsiradusios žalos, todėl netaikė CK 6.248 straipsnio 4 dalies.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad atsakovas teršalus į orą išleido neteisėtai, nes pažeidė Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnį, aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-330 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 26 punktą – veiklą pradėjo 2005 m. birželio mėnesį, bet paraišką leidimui gauti pateikė tik 2005 m. gruodžio 6 d., nors dėl leidimo turėjo kreiptis ne vėliau negu likus keturiems mėnesiams iki planuojamos veiklos. Teismas pabrėžė, kad atsakovas turi mokėti žalos atlyginimą tiek už savo neteisėtais veiksmais sukeltus padarinius, tiek ir už tai, kai neteisėti veiksmai nesukėlė neigiamų padarinių, bet galėjo sukelti, nes realią grėsmę žalai atsirasti sukėlę asmenys atsako taip, kaip asmenys, dėl kurių neteisėtų veiksmų atsirado padarinių (Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Autalis“ ir R. Š., byla Nr. 3K-3-267/2007). Teismas nurodė, kad dėl atsakovo veiklos be TIPK leidimo kilo rimta grėsmė gamtai, Kai ūkio subjektai nesilaiko nustatytos tvarkos ir į aplinkos orą išmeta teršalus be atitinkamų institucijų žinios ir leidimo, teršalų išmetimo procesai tampa nevaldomi, valstybė negali kontroliuoti į orą išmetamų medžiagų kiekio. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovas įrodė žalos dydį. Teismas konstatavo, kad atsakovo motyvai dėl pareigūnų, išduodančių TIPK leidimus, vilkinančių veiksmų negali būti pagrindas pateisinti atsakovo veiksmus, nes šis neginčijo pareigūnų veiksmų įstatymų nustatyta tvarka. Be to, atsakovas kelis kartus buvo baustas administracine tvarka, nes nepašalino trūkumų, užkertančių kelią TIPK leidimui gauti. Teismas, įvertinęs atsakovo neteisėtos veiklos pobūdį, jo veiksmus, priėjo prie išvados, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir grėsmės gamtai sukėlimo.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nesivadovavo teisės aktuose aiškiai apibrėžta žalos aplinkai sąvoka, todėl nepagrįstai pripažino žalos atsiradimo faktą. Teismai žalos aplinkai faktą konstatavo nenustatę neigiamo aplinkos poveikio, nors pagal teisės aktų nuostatas nurodytas faktas siejamas su realiais neigiamais aplinkos ir jos elementų pokyčiais arba jų funkcijų, turimų savybių aplinkai ar žmonėms pablogėjimu (2005 m. kovo 24 d. Aplinkos apsaugos įstatymo 1, 2, 6–8, 14, 19, 26, 31–34 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, 24 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 32(1), 32(2) straipsniais įstatymas (Žin., 2005, Nr. 47-1558). Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkos oro neigiamas pokytis gali atsirasti tik viršijus ribines užterštumo vertes, kurios anglies monoksidui CO, azoto oksidui NOx ir kietosioms dalelėms nustatytos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 596 patvirtintomis Aplinkos oro kokybės vertinimo taisyklėmis (Aplinkos oro apsaugos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).
2. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 12, 178 straipsnius ir padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriaus veikla iki TIPK leidimo gavimo kėlė realią žalos grėsmę aplinkai, nes ieškovas neįrodė žalos aplinkai atsiradimo fakto, taip pat kad kasatoriaus veiklos vietovėje viršytos ribinės užterštumo vertės, nors patikrinti oro užterštumą yra jo kompetencija (aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 patvirtintų Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamento nuostatų 8.8 punktas).
3. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai rėmėsi Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, nes nėra argumentų, kad kasatoriaus veikla darė realios žalos aplinkai. Kasatorius nurodo, kad ieškovas išdavė TIPK leidimą ir taip patvirtino, jog dėl kasatoriaus veiklos aplinkai nepadaryta žalos. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme atsisakė argumento, kad žala aplinkai atsirado dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo iš kasatoriaus įrenginių, nes kasatoriaus išmestos dujos nepriskirtinos prie darančių tokį poveikį. Taip pat ieškovas neįrodinėjo realios žalos aplinkai padarymo grėsmės.
4. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvada, jog teršalų išmetimas į orą, kai šiam veiksmui negautas kompetentingų institucijų pritarimas, yra realios žalos gamtai grėsmės sukėlimas, nes tokie atsakovo veiksmai nėra atsakingų institucijų prižiūrimi ir kontroliuojami, neturi pagrindo. Tokios praktikos laikomais teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2007m. spalio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „LITESKO“, byla Nr. 2-1940-34/2007). Šį argumentą kasatorius grindžia taip pat tuo, kad jo veiklą ieškovas prižiūrėjo ir tikrino, surašė privalomus nurodymus, duomenis apie kasatoriaus įrenginių išmetamus teršalus turėjo 2005 m. rugpjūčio 25 d., kurie išnagrinėti 2005 m. rugsėjo 14 d. Be to, kasatoriaus nuomone, jam ieškovas faktiškai leido vykdyti veiklą, nes privalomais nurodymais nereikalavo stabdyti veiklos, pripažino, kad TIPK leidimo neišduoda ne dėl teršalų išmetimo, bet dėl to kad kasatoriaus statinys nepripažintas tinkamu naudoti.
5. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Autalis“ ir kt., byla Nr. 3K-3-267/2007, nes jos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.
6. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo teisės jam taikyti civilinės atsakomybės, nes nėra priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų, t. y. TIPK leidimo neturėjimo, ir žalos orui atsiradimo. Kasatorius negavo leidimo dėl to, kad vienas iš jo statinių pripažintas tinkamu naudoti tik 2006 m. rugpjūčio 2 d. Vėluota dėl nesutvarkyto lietaus nuotekų valymo. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nesusiejo vėlavimo statinį pripažinti tinkamu naudoti su teršalų išmetimu.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką, nes ji gali būti taikoma tik tada, kai padaryta žalos aplinkai. Nagrinėjamu atveju, kasatoriaus nuomone, jis nepadarė žalos, kaip ji apibrėžiama Aplinkos apsaugos įstatyme.
8. Bylą nagrinėję teismai neįvertino Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nutartyje nustatytos aplinkybės, kad kasatorius rūpinosi leidimo gavimu. Leidimas laiku neišduotas dėl įvairių priežasčių, ne visada priklausiusių nuo kasatoriaus pastangų.

10Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnį, Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnį į aplinkos orą teršalus galima išmesti tik turint leidimą. Ieškovas nurodo, kad kasatorius padarė žalos aplinkos orui, nes išmetė teršalus nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 16 d. neturėdamas TIPK leidimo.

11Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

12V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tada, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su materialinės teisės normų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir aplinkai padarytos žalos atlyginimą, taikymu bei aiškinimu.

14Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neigiamą poveikį aplinkai, aiškinimo ir taikymo

15Aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančio įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 punktas). Vienas iš pagrindinių aplinkos apsaugos politikos tikslų yra išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę. Dėl to turi būti nukreipiami visuomeniniai ir privatūs interesai aplinkos kokybei gerinti, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai bei ekologizuoti gamybą (Aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

16Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį subjektas, kurio veikla sukėlė žalą arba neišvengiamą tokios žalos grėsmę, turi būti finansiškai atsakingas. Pagal nurodytą principą subjektas, padarantis žalos aplinkai, turi imtis priemonių žalai ištaisyti, o sukeliantis neišvengiamą (realią) tokios žalos grėsmę, turi imtis prevencinių priemonių, kad užkirstų kelią žalai atsirasti. Žalos aplinkai išvengimas sietinas su Europos Bendrijos aplinkosaugos – atsargumo ir prevencijos principų taikymu.

17Aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, projektuojantys objektų, galinčių turėti poveikį aplinkai, statybą, rekonstravimą ar plėtimą, projektinėje dokumentacijoje turi numatyti priemones gamtos ištekliams racionaliai naudoti, neigiamam poveikiui aplinkai išvengti, o pastatyti, rekonstruoti ir išplėsti ūkinės veiklos objektai priimami eksploatuoti tik įvykdžius visas projektinėje dokumentacijoje numatytas aplinkos apsaugos priemones (Aplinkos apsaugos įstatymo 16–18 straipsniai, Aplinkos oro apsaugos įstatymo 11 straipsnis). Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinta pareiga, jog juridiniai ir fiziniai asmenys, prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ir vykdydami ūkinę veiklą, privalo įstatymų nustatytais atvejais gauti leidimą ir tokie asmenys ūkinės veiklos objektus eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas, neviršydami aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų (Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalys). Dėl vykdomos ūkinės veiklos į aplinką patenka teršalai – medžiaga arba medžiagų mišinys – ir, veikdami atskirai ar su atmosferos komponentais, gali pakenkti žmonių sveikatai bei aplinkai. Dėl to, siekiant užtikrinti teršalų patekimo į orą kontrolę, Aplinkos oro apsaugos įstatyme nustatyta, kad teršalai iš stacionaraus taršos šaltinio gali būti išmetami į aplinkos orą tik tam turint leidimą. Fiziniai ir juridiniai asmenys ūkinės veiklos objektus eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas (Aplinkos apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Aplinkos apsaugos įstatymo 15 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinta, kad Aplinkos ministerija nustato leidimų išdavimo tvarką ir sąlygas bei leidžiamus išmesti į orą iš stacionarių taršos šaltinių teršalų kiekius pagal naudojamų technologijų įrenginių pajėgumus ir kitas su aplinkos oro taršos reguliavimu susijusias sąlygas. Remiantis šia įstatymine nuostata aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-330 patvirtintos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių 26 punktą paraišką leidimui naudoti naujus Taisyklių 1 priede nustatytus įrenginius gauti veiklos vykdytojas privalo pateikti Regiono aplinkos apsaugos departamentui (RAAD) ne vėliau kaip likus keturiems mėnesiams iki planuojamos veiklos pradžios. Be to, įstatyme nustatyta, kad leidimą teršalams į aplinkos orą išmesti turintis taršos šaltinio naudotojas privalo vesti susidarančių ir išmetamų į aplinkos orą teršalų apskaitą bei teikti leidimą išdavusiai institucijai ataskaitą apie išmetamus į orą teršalus (Aplinkos oro apsaugos įstatymo 19 straipsnis). Taigi konstatuotina, kad teisės aktais detaliai reglamentuota, kokiomis sąlygomis galima ūkinė veikla, susijusi su poveikiu aplinkai, nagrinėjamos bylos atveju – su aplinkos tarša. Iš teisės aktų nuostatų, kuriose reglamentuojama aplinkos apsauga, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad leidimų sistema tam tikros veiklos rūšims reikalinga tam, jog valstybės institucijos galėtų nustatyti išmetamų teršalų kiekius, reguliuoti į aplinką išmetamus teršalus bei kontroliuoti jų paskirstymą šalies teritorijoje, taip kiek įmanoma optimaliau sumažindamos poveikio aplinkai neigiamą įtaką. Kai fiziniai ar juridiniai asmenys nesilaiko teisės aktuose nustatytos tvarkos išmesdami teršalus be valstybės institucijų leidimo, padaroma neleistina žala aplinkai, atsiranda galimybė aplinkos taršai tapti nekontroliuojamai. Tai, kad leidimas išmesti teršalus į aplinką išduotas, dar nereiškia, kad dėl išmetamų teršalų nedaromas neigiamas poveikis aplinkai, bet tokių medžiagų išmetimas tampa kontroliuojamas ir apskaitomas, taip užtikrinant kuo mažesnį poveikį ir grėsmę aplinkai. Tai, kad galima vykdyti ūkinę veiklą, galinčią turėti neigiamą poveikį aplinkai, patvirtina ir Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 5 dalies nuostata, kad ūkinės veiklos, kurią nustatyta tvarka leidžia vykdyti įgaliotos institucijos ir kuri vykdoma nepažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimų, neigiamą poveikį aplinkai ūkio subjektai atlygina (kompensuoja) vykdydami Aplinkos apsaugos ir kituose įstatymuose nustatytuosius aplinkos apsaugos reikalavimus.

18Dėl žalos aplinkai padarymo sampratos

19Kasatorius teigia, kad jam negalėjo atsirasti civilinė atsakomybė, nes žalos atsiradimo faktas gali būti siejamas tik su realiais neigiamais aplinkos ir jos elementų pokyčiais arba realiu jų funkcijų, turimų savybių aplinkai ar žmonėms pablogėjimu, o tokių pasekmių byloje nenustatyta. Šis kasatoriaus teiginys aiškinamas per Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkte nustatytą „žalos“ sąvoką, kad žala aplinkai – tai tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugias teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas. Be to, kasatoriaus teigimu, pagal Aplinkos oro apsaugos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį oro neigiamas pokytis gali atsirasti tik tada, kai viršijamos ribinės užterštumo vertės, o byloje ieškovas neįrodė, kad, nors ir be nustatyto leidimo vykdant ūkinę veiklą ir teisės aktų nustatyta tvarka nepripažinus tinkamais naudoti gamybinių objektų, buvo padaryta žalos aplinkai. Su tokiais kasatoriaus argumentais išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka dėl tokių priežasčių.

20Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad atsakomybė už aplinkai padarytą žalą siejama su neteisėta veikla, dėl kurios atsiranda ar gali kilti žala aplinkai. Galima teigti, kad įstatyme įtvirtinta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas išimtis. Šią įstatymo nuostatos formuluotę, kuria reglamentuojama atsakomybė už žalą ar realią jos grėsmę, nagrinėjamoje byloje būtina detaliau aptarti, todėl išplėstinė teisėjų kolegija pasisako šiuo klausimu.

21Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Taip pat žala gali būti priteista kaip išlaidos, susijusios su prevencinių priemonių, skirtų sumažinti žalą aplinkai ar užkirsti kelią jos atsiradimui, taikymu. Tada taikoma CK 6.249 straipsnio 4 dalis. Pastarasis atvejis laikytinas civiline atsakomybe už realią žalos grėsmę Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies prasme.

22Taigi atskiriant civilinę atsakomybę už žalą aplinkai nuo civilinės atsakomybės už realią žalos grėsmę, darytina išvada, kad pirmoji atsakomybė sietina su neigiamais padariniais aplinkai ir dėl to jos atkūrimo priemonių taikymu bei su tuo susijusiomis išlaidomis, o antroji – su prevencijos priemonių taikymo išlaidų atlyginimu.

23Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išmetant teršalus į orą, žala aplinkai daroma nepriklausomai nuo to, turi ūkio subjektas TIPK leidimą ar ne, taip pat nepriklausomai nuo to, viršijama dėl to ribinės užterštumo vertės ar ne. Tačiau leidimo turėjimas ar neturėjimas svarbus, sprendžiant klausimą, ar kilo civilinė atsakomybė. Jei ūkio subjektas išmeta teršalus iš stacionaraus šaltinio turėdamas tam leidimą, jis veikia teisėtai. Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas gali būti taikomas tik įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Jei teršalai išmetami į aplinką neturint tam leidimo, žala daroma neteisėtai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), todėl kyla deliktinė civilinė atsakomybė.

24Taigi asmenims, padariusiems ekologinės teisės pažeidimą, gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad atsakovas, neturėdamas teisės aktuose nustatyto leidimo teršalams išmesti į aplinkos orą, taip pat neturėdamas teisės eksploatuoti ūkinės veiklos objekto, nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. vykdė ūkinę veiklą ir išmetė į orą byloje nustatytą teršalų kiekį. Nors ūkinę veiklą ieškovas pradėjo 2005 m. birželio 10 d., bet paraišką leidimui gauti RAAD pateikė tik 2005 m. gruodžio 6 d., t. y. nevykdė Taisyklių 26 punkto reikalavimų dėl leidimo išdavimo tvarkos ir, neturėdamas teisės aktuose nustatyto leidimo, toliau vykdė ūkinę veiklą, taip pažeisdamas Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, nes nustatyta tvarka negavo leidimo ūkinei veiklai, susijusiai su oro tarša, ir vykdė savo veiklą jo neturėdamas. Tai, kad atsakovas nežinojo apie nurodytus teisės aktų reikalavimus, o valstybės institucijos neinformavo jo apie leidimo būtinumą, nėra atsakovo neteisėtus veiksmus pateisinanti ir nuo atsakomybės atleidžianti aplinkybė (CK 1.6 straipsnis). Be to, atsakovas nesilaikė Aplinkos apsaugos įstatymo 18 straipsnio reikalavimų, nes vykdė ūkinę veiklą iki 2006 m. rugpjūčio 2 d., kai statinys (objektas) buvo nepripažintas tinkamu naudoti. Atsakovas nevykdė Alytaus RAAD privalomojo 2005 m. birželio 20 d. nurodymo gauti TIPK leidimą, todėl įmonės vadovui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, jis patrauktas administracinėn atsakomybėn, kuri jam taikyta už ekologinės teisės normų pažeidimus (b. l. 138–151, 172–173). Pažymėtina, kad atsakovas pripažino jo daromus teisės normų pažeidimus. Bendrovės direktorius paaiškinime dėl 2006 m. liepos 12 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo nurodė, kad buvo vykdomi privalomojo nurodymo reikalavimai ir atlikta nemažai gamtosauginių darbų: paaukštintas kaminas, kad apsaugotų aplinkos želdinius, įrengta apsauginė tvora, lietaus nuotekų valymo įrengimai, sumontuota pelenų nusodinimo sistema, jo teigimu, atlikta darbų už daugiau kaip 700 tūkst. Lt (b. l. 148–149). Taigi tuo pripažįstama, kad atsakovas, pradėdamas ūkinę veiklą, ne tik neturėjo įstatyme nustatyto leidimo, bet ir nebuvo įvykdęs aplinkosauginių teisės aktų reikalavimų. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie neteisėti atsakovo veiksmai yra pagrindas taikyti jam deliktinę civilinę atsakomybę (Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis).

25Minėta, kad ūkinės veiklos objektai gali būti eksploatuojami tik įvykdžius projektinėje dokumentacijoje nustatytas aplinkos apsaugos priemones ir esant aplinkos apsaugos pareigūnų išvadoms (Aplinkos apsaugos įstatymo 18 straipsnis), o fiziniai ir juridiniai asmenys, prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti leidimą (Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Dėl to ir šių nuostatų nevykdymas laikytinas aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimu, kuris pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 4 punktą gali būti pripažįstamas žalos aplinkai padarymu, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis poveikis kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms), kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo sukeltas neigiamas poveikis orui ir kitos deliktinės civilinės atsakomybės už ekologinės teisės pažeidimą sąlygos yra nustatytos. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad byloje nenustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.249 straipsnis).

26Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę už žalos aplinkai padarymą, ir nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose.

27Iš galiojančių materialinės teisės ir proceso teisės normų analizės darytina išvada, kad, siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas, bet kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku. Taip yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams (pavyzdžiui, žala aplinkai, sveikatai, energetikos įmonių patiriama žala), taip pat nematerialiems objektams (pavyzdžiui, intelektinei nuosavybei). Tokiais atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios naudotinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas. Dėl to teismas tam tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu atsakovas patikimais įrodymais paneigia nurodytus dydžius.

28Bylą nagrinėję teismai, priteisdami žalą, pagrįstai ir teisėtai taikė aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką (Metodikos redakcija, galiojusi žalos padarymo metu), kurioje nustatyti aplinkai padarytos žalos, pažeidus teisės aktų nuostatas, atlyginimo dydžių skaičiavimo metodai, padarytos žalos dydžiai, skaičiuojami žalai atsiradus dėl ilgalaikės ūkinės veiklos arba vienkartinio (ūmaus) teršimo, kai žala padaroma išmetus teršalus neleistinoje vietoje, neleistinu būdu (be aplinkos apsaugos institucijų išduoto leidimo) arba kitaip užteršus aplinkos komponentus, taip pat orą. Byloje nustatyta, kad žalos aplinkai padaryta dėl atsakovo, kuris, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, vykdė ūkinę veiklą, veiksmų. Metodikos 7 punkte nustatyta, kad teršalų išmetimas – kenksmingų medžiagų ar atliekų, nuotekų, turinčių tokių medžiagų patekimas iš objekto, įrenginio, transporto priemonės į aplinką, neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių tai įvyko. Žalos dydis apskaičiuotas pagal paties atsakovo pateiktus duomenis: nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. jis sudegino 7345,11 t medienos žievių ir atraižų, 42,67 t medžio granulių, todėl teršė aplinkos orą kenksmingomis medžiagomis. Iš pagal Metodiką atliktų skaičiavimų matyti, kad atsakovas į orą išmetė 58,37 t anglies monoksido CO (A), 7,72 t azoto oksido NOx (A) ir 1,36 t kietųjų dalelių k. d. (A). Taigi teismai teisingai nustatė žalos padarymo faktą ir žalos dydį, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių šiuo klausimu, nes byloje nėra šalių ginčo dėl teršalų išmetimo fakto ir teršalų kiekio.

29Dėl vienodos teismų praktikos formavimo

30Teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais ir kitais konstituciniais principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., byla Nr. 3K-7-57/2008; 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“; byla Nr. 3K-3-214/2003; 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. M. M.; byla Nr. 3K-3-8/2007). Atsižvelgti į teismų išaiškinimus galima tada, kai jie yra procesiniuose sprendimuose, priimtuose bylose, kurių ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos konkrečios bylos faktine fabula. Pažymėtina, kad teismų praktika formuojama „byla po bylos“, ji (praktika) natūraliai plėtojama ir tobulinama. Taigi teismų praktiką formuoja tas teismas, kuris yra paskutinė instancija atitinkamos kategorijos civilinėms byloms, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kaip vienintelis kasacinis teismas valstybėje atlieka teisės taikymo ir aiškinimo vienodinimo funkciją.

31Kasatorius nurodo, kad, sprendžiant šalių ginčą, turėjo būti atsižvelgta į teismų praktiką šios kategorijos bylose, konkrečiai – į Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „LITESKO“, byla Nr. 2-1940-34/2007. Po Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo, byla Nr. 26/07, priėmimo teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis). Kasacinio teismo išaiškinimai ne tik formuoja, bet ir vienodina teismų praktiką visos valstybės mastu, nes pagrindinė kasacijos funkcija – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje. Dėl to kasacinio teismo taisyklės jam turi tik horizontalųjį poveikį. Nagrinėjamos bylos atveju nustatytų faktinių aplinkybių kontekste Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija suvienodina teisės normų dėl žalos aplinkai sampratos, jos atsiradimo ir dydžio nustatymo tvarkos taikymo bei aiškinimo praktiką.

32Remiantis tuo, kas išdėstyta, pripažintina, kad kiti kasacinio skundo argumentai nagrinėjamoje byloje yra nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo remiantis kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeistą.

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

34Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeista.

35Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.